Byla 1A-494-150/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Lino Šiukštos, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui, išteisintajam A. V., jo gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

3A. V. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos, be to, jis suklastojo tikrą dokumentą ir apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

4A. V., eidamas ( - ) komisariato (toliau – Komisariatas) viršininko pareigas, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuvyko į R. L. namus, esančius ( - ), kurios 1 500 Lt vertės automobilis „Opel Omega“, v/n ( - ), nuo 2008 m. gegužės 8 d., kai R. L. buvo sustabdyta vairuojanti neblaivi, buvo saugomas Komisariato teritorijoje, ir jai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji turi sumokėti už automobilio saugojimą Komisariato teritorijoje. Taip pat nurodė, kad jis gali padėti ir R. L. galės nemokėti už automobilio saugojimą, jei pasirašys tam tikruose dokumentuose. R. L. sutikus, A. V. pateikė jai pasirašyti „Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį“, taip pat R. L. pasirašė Komisariato „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“ nurodydama, kad atsiėmė automobilį „Opel Omega“, o A. V. šiame žurnale nurodė, kad jis 2012 m. rugpjūčio 3 d. grąžino transporto priemonę, nors automobilis „Opel Omega“ ir toliau iki 2013 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas A. V. vadovaujamo Komisariato teritorijoje, adresu ( - ).

5Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 5-V-569 redakcija) patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (toliau – Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašas) 14 punktą, numatantį, kad priverstinai už teisės pažeidimus nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, ar yra priimtas nutarimas ją konfiskuoti) pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą, bei veikdamas priešingai tarnybos interesams, pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.

6Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. V. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

7Be to, A. V. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos, be to, jis apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

8A. V. 2013 m. rugsėjo 19 d. nuvyko į M. G. namus, esančius ( - ), Telšiuose, kurio vairuotas A. S. priklausantis 700 Lt vertės motoroleris „Peugeot Speedake“ nuo 2011 m. birželio 16 d., kai M. G. buvo sustabdytas dėl transporto priemonės, neįregistruotos nustatyta tvarka ir be valstybinės techninės apžiūros, vairavimo neturint teisės jos vairuoti ir nesant apdraustam transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, buvo saugomas Komisariato teritorijoje, ir jam pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis turi sumokėti už motorolerio saugojimą Komisariato teritorijoje. Taip pat nurodė, kad M. G. galės nemokėti už motorolerio saugojimą, jei parašys prašymą dėl motorolerio atsisakymo ir jo sunaikinimo. M. G. sutikus, jis pagal A. V. padiktuotą tekstą parašė prašymą ir pasirašė „Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje“ nurodydamas, kad parduoda transporto priemonę „Peugeot Speedake“ už 0 Lt. Po to A. V. atgabeno motorolerį „Peugeot Speedake“ į savo namus, esančius ( - ), kur jį laikė iki 2013 m. gruodžio 4 d.

9Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punktą, numatantį, kad priverstinai už teisės pažeidimus nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, ar yra priimtas nutarimas ją konfiskuoti) pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą, bei veikdamas priešingai tarnybos interesams pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.

10Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. V. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

11Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

12A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (dėl piktnaudžiavimo tarnyba apgaule užvaldant automobilį „Opel Omega“), ir nuteisti jį 100 MGL (3 765,06 Eur) dydžio bauda;

13A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį 30 MGL (1 129,52 Eur) dydžio bauda;

14A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl automobilio „Opel Omega“ užvaldymo apgaule), ir nuteisti jį 100 MGL (3 765,06 Eur) dydžio bauda;

15A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (dėl piktnaudžiavimo tarnyba apgaule užvaldant motorolerį „Peugeot Speedake“), ir nuteisti jį 150 MGL (5 647,59 Eur) dydžio bauda;

16A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ užvaldymo apgaule), ir jį nuteisti 150 MGL (5 647,59 Eur) dydžio bauda.

17Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, A. V. paskirtas bausmes pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio „Opel Omega“) subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – 100 MGL (3 765,06 Eur) dydžio baudą, o paskirtas bausmes pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl motorolerio „Peugeot Speedake“) subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – 150 MGL (5 647,59 Eur) dydžio baudą.

18Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrintas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 200 MGL (7 530,12 Eur) dydžio baudą, nustatant vienerių metų terminą baudai sumokėti.

19Vadovaujantis BK 682 straipsniu, A. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimą, atimant A. V. teisę dirbti valstybės tarnyboje 5 metus.

20Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą, t. y.

211) apklausti liudytojus R. L. ir V. L.;

222) atlikti A. V. tyrimą poligrafu, siekiant įvertinti jo parodymų patikimumą;

233) vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus A. V., A. L. ir D. V. parodymus (t. 1, b.l. 65, 84, t. 2, b.l. 17);

244) peržiūrėti vaizdo įrašą, pridėtą prie 2013 m. gruodžio 4 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo;

255) apklausti kaip liudytojus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus (toliau – Imuniteto skyrius) pareigūnus – viršininką A. B. ir tyrėjus M. D. bei P. K..

26Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai ir neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, skundžiamas nuosprendis grindžiamas neteisingomis ir prieštaringomis išvadomis, pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas.

27Visų pirma, dėstomi argumentai dėl A. V. neteisėto ir nepagrįsto išteisinimo iš kaltinimo dėl jo padarytų veiksmų, susijusių su automobiliu „Opel Omega“. Pasak prokuroro, kaltinimo šioje dalyje esmė buvo ta, kad A. V. pateikė R. L. tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji turi susimokėti už automobilio saugojimą Komisariato teritorijoje, nors R. L. neturėjo tokios pareigos ir galėjo atsiimti transporto priemonę be jokių mokesčių. Teismo vienas iš A. V. išteisinimo pagal pareikštą kaltinimą motyvų yra tas, kad išteisintasis nenurodė R. L. konkrečios pinigų sumos, mokėtinos už automobilio saugojimą. Kita vertus, prokuroro teigimu, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės vertinant A. V. veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą ir nepaneigia, kad išteisintasis pateikė R. L. minėtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kurios pakanka kvalifikuoti jo, bylai reikšmingu laiku užėmusio Komisariato viršininko pareigas, veiksmus kaip piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. R. L., apklausta ikiteisminiame tyrime, paaiškino, kad ji neprisiminė, kokią pinigų sumą, susidariusią už transporto priemonės saugojimą, nurodė A. V., tačiau tai buvo „kosminė“ suma (t. 1, b.l. 145). Šie liudytojos parodymai buvo perskaityti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau skundžiamame nuosprendyje jie nėra nurodyti ir nevertinami. R. L. parodymus, kad ji manė, jog už automobilio saugojimą turi būti mokama apie 10 Lt už parą, atitinka liudytojo A. P. parodymai ir „Bešeimininkio turto, sugadintų bei sulaikytų transporto priemonių ir kitų būtinam saugojimui perduodamų daiktų nuvežimo, pervežimo ir saugojimo būtinosios pasaugos sutarties“ priedo Nr. 2 kainoraštis (t. 1, b.l. 183). Įvertinus tas aplinkybes, kad automobilis iš R. L. buvo paimtas 2008 m. gegužės 8 d., o A. V. 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuvyko į liudytojos namus, R. L. parodymai dėl susidariusios „kosminės“ sumos yra pagrįsti, nes, prokuroro skaičiavimu, per laikotarpį susidarytų tikrai didelė pinigų suma – apie 15 000 Lt. Byloje nustatyta, kad išteisintasis, nuvykęs į R. L. namus, nepaneigė aptariamo liudytojos manymo, o priešingai – patvirtino, kad automobilis „Opel Omega“ ilgą laiką stovėjo Komisariato transporto priemonių saugojimo aikštelėje, dėl ko susikaupė didelė pinigų suma (t. 1, b.l. 142-143). R. L. neturėjo jokio pagrindo netikėti Komisariate aukštas pareigas užėmusiu A. V., o apeliaciniame skunde daroma išvada, kad išteisintasis tokiu savo elgesiu siekė turtinės naudos – įgyti transporto priemonę. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytoja patvirtino A. V. parodymus apie tai, jog šis sakė, kad policijos komisariato kiemo teritorija yra „valoma“ nuo ten stovinčių sulaikytų transporto priemonių, tačiau ši aplinkybė nėra esminė ir nepaneigia minėtų R. L. parodymų.

28Prokuroras taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad R. L. 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 17 d. apklausose duoti parodymai dėl to, kokį dokumentą davė jai pasirašyti A. V., yra prieštaringi. Pirmoje apklausoje liudytoja nekonkretizavo dokumento turinio, o vėlesnėje apklausoje ji patikslino, kad šis dokumentas buvo pirkimo-pardavimo sutartis. Toks parodymų patikslinimas, prisiminus nagrinėjamo įvykio aplinkybes, negali turėti įtakos vertinant R. L. parodymus kaip nepakankamai patikimus. Be to, ji 2013 m. gruodžio 17 d. apklausoje nurodė, kad suprato, jog atvykusios policijos pareigūnės rodė kažkokį dokumentą, susijusį su jos automobiliu. Tuo tarpu V. L. spėjo pamatyti, kad ant lapo, kurį policijos pareigūnės rodė, buvo parašyta „Pirkimo-pardavimo sutartis“ (t. 1, b.l. 143). Tokie R. L. parodymai patvirtina, kad ji jau 2013 m. gruodžio 17 d. apklausoje nurodė, jog A. V. davė jai pasirašyti būtent transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Pasak prokuroro, ta aplinkybė, kad liudytojos automobilio „Opel Omega“ pirkimas iš A. G. nebuvo įformintas įstatymo nustatyta tvarka, nėra susijusi su A. V. ir D. V. apsilankymais pas R. L. ar jos dokumentų ieškojimu, todėl šis skundžiamo nuosprendžio argumentas yra netinkamas, nustatant ar sprendžiant, kokių dokumentų D. V. prašymu ieškojo liudytoja. Teismas teisingai konstatavo, kad R. L. buvo išmetusi A. V. jai paliktą dokumento kopiją, tačiau byloje nesunku nustatyti, kokiu tikslu D. V. apsilankė pas liudytoją. Be R. L. parodymų apie faktiškai egzistavusią jos pasirašytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį šį faktą patvirtina aplinkybės ir įrodymai, išdėstyti apeliacinio skundo 4-5 lapuose (t. 4, b.l. 2-3), kuriuos minėjo prokuroras savo baigiamojoje kalboje, tačiau skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nesivadovauta byloje surinktais įrodymais ir jais nustatytomis aplinkybėmis. Teismo išvada, kad popieriaus lapo, kurį turėjo D. V., turinio nežino nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų, neteisinga, nes byloje surinktų įrodymų analizė patvirtina, kad D. V. turėto popieriaus lapo turinį žinojo D. M. ir V. L..

29Prokuroro teigimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai R. L. ir V. L. buvo išvykę iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, todėl jie nebuvo teismo apklausti. Šių asmenų buvimo vieta buvo žinoma, su R. L. buvo susisiekiama telefonu, ji pranešė, kad planuoja 2015 m. balandžio-gegužės mėn. grįžti į Lietuvą, todėl prokuroras ir išteisintojo gynėja prašė apklausti R. L. ir V. L., tačiau teismas nepagrįstai netenkino tokio prašymo motyvuodamas iš esmės tuo, kad laukiant liudytojos grįžimo, būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas (nors laikotarpis iki R. L. grįžimo buvo palyginti neilgas). Teismas taip pat nesvarstė apklausti šios liudytojos garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis, kaip numatyta BPK 279 straipsnio 6 dalyje.

30Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nors automobilis „Opel Omega“, skirtingai nei motoroleris „Peugeot Speedake“, nebuvo laikomas A. V. namuose, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad jis apgaule neįgijo svetimo turto ir padaryta veika nebuvo baigta. Remiantis R. L. parodymais, po A. V. 2012 m. rugpjūčio 3 d. apsilankymo liudytoja nebeturėjo jokių pretenzijų į automobilį „Opel Omega“, nebesiruošė jo atsiimti ir buvo patenkinta, kad išteisintasis padėjo jai išvengti mokėti už transporto priemonės saugojimą susikaupusią didelę pinigų sumą. Po pasirašymo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje ir Komisariato „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“, kuriame buvo užfiksuota, kad R. L. 2012 m. rugpjūčio 3 d. buvo grąžintas automobilis „Opel Omega“, A. V. turėjo visas galimybes neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti transporto priemone. Automobilio laikymas Komisariato teritorijoje, sprendimo dėl transporto priemonės parsigabenimo į namus, pridavimo į metalo laužą ar kito panašaus sprendimo nepriėmimas neturi reikšmės kvalifikuojant A. V. veiką, kaip baigtą svetimo turto įgijimą apgaule. Prokuroras teigia, kad aplinkybės, jog po D. V. apsilankymo ir paraginimo kuo greičiau atsiimti automobilį „Opel Omega“ R. L. 2013 m. gruodžio mėn. atsiėmė transporto priemonę ir pridavė ją į metalo laužą, gaudama 500 Lt, turi būti vertinamos kaip A. V. bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes sukčiavimas buvo jau baigtas, išteisintasis daugiau kaip vienerius metus ir keturis mėnesius turėjo realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti automobiliu „Opel Omega“, o šią transporto priemonę buvo bandoma kuo greičiau grąžinti, kai A. V. 2013 m. gruodžio mėn. 4 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ neteisėto įgijimo. Aptarti išteisintojo veiksmai gali būti vertinami kaip aktyvioji atgaila, tačiau tai nėra aplinkybė, šalinanti veikos pavojingumą ir baudžiamumą. Pasak prokuroro, skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad R. L. niekam nereiškė pretenzijų, nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, taip pat neleidžia tvirtinti, kad A. V. neįgijo svetimo turto apgaule. Ši liudytoja buvo susitaikiusi su tuo, kad nebeatgaus automobilio „Opel Omega“, ir patenkinta, kad nereikės mokėti už transporto priemonės saugojimą tariamai susikaupusios didelės pinigų sumos. Kai R. L. vis dėlto buvo grąžintas automobilis „Opel Omega“ ir vėliau ji gavo 500 Lt už transporto priemonę, suprantama, kad liudytoja niekam nereiškė pretenzijų, dėl ko nebuvo pagrindo ją pripažinti nukentėjusiąja.

31Dėl A. V. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. V. suvokė, jog pateikus tikrovę neatitinkančią informaciją dėl mokėjimo už automobilio „Opel Omega“ saugojimą, R. L. nereikš turtinių pretenzijų į transporto priemonę. Jeigu ji vėliau būtų sužinojusi apie išteisintojo pateiktą melagingą informaciją ir bandžiusi atsiimti automobilį „Opel Omega“, o A. V., būtų išgabenęs transporto priemonę iš Komisariato teritorijos, „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“ padaryti įrašai neabejotinai reikštų, kad aptariamas automobilis jau buvo grąžintas R. L. ir dėl to ji negalėtų reikšti jokių pretenzijų išteisintajam ar Komisariatui. Prokuroras daro išvadą, kad šiuo atveju akivaizdžiai būtų pažeistos R. L. teisės ir teisėti interesai, todėl teismo padarytos išvados, kad A. V. inkriminuoti veiksmai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nebuvo pavojingi, nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir nepažeidė fizinių bei juridinių asmenų interesų, yra neteisingos ir nepagrįstos. Be to, automobilį „Opel Omega“ grąžinus liudytojai dar 2012 m. rugpjūčio 3 d., transporto priemonė būtų geresnės būklės nei 2013 m. gruodžio mėn., todėl visiškai realu, kad ji būtų galėjusi pati naudotis automobiliu „Opel Omega“ ar parduoti jį už didesnę pinigų sumą, nei gavo iš tikrųjų. Atsižvelgiant į tai, A. V. veiksmai, kai jis padarė įrašus Komisariato „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“ sukėlė neigiamas teisines pasekmes.

32Kitoje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl A. V. išteisinimo iš kaltinimo padarius veiksmus, susijusius su motoroleriu „Peugeot Speedake“. Visų pirma pabrėžiama, kad ta aplinkybė, jog ši transporto priemonė nebuvo registruota teisės aktų nustatyta tvarka, neturi reikšmės kvalifikuojant A. V. veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą. Svarbi aplinkybė yra ta, kad motoroleris „Peugeot Speedake“ išteisintajam buvo svetimas, t. y. priklausė kitam asmeniui. Prokuroras analizuoja šio motorolerio savininko A. S. parodymus, duotus baudžiamajame procese, dėl priežasčių, lėmusių, kad jis nebandė susigrąžinti transporto priemonę (apeliacinio skundo 8 lapas) ir daro išvadą, kad šios priežastys yra objektyvios ir pateisinamos. Todėl tuo, kad A. S. nesirūpino dėl dingusio motorolerio „Peugeot Speedake“, negali būti grindžiamas išteisinamasis nuosprendis. Be to, jeigu A. S. aptariamas motoroleris nebūtų grąžintas, jis negalėtų parduoti transporto priemonę ar jos naudoti, todėl patirtų turtinės žalos. A. S. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad jam turtinė žala nebūtų padaryta ir negrąžinus motorolerio „Peugeot Speedake“, negali būti laikomi aplinkybe, pagrindžiančia, kad išteisintasis nepadarė nusikalstamos veikos. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad M. G. elgėsi kaip minėto motorolerio savininkas, nes jis baudžiamajame procese paaiškino, jog A. V., atvykęs į liudytojo namus, pasakė, kad neatsiradus M. G. administracinio teisės pažeidimo byloje motorolerio savininkui, juo taps M. G., net ir neturėdamas jokių motorolerio įsigijimą patvirtinančių dokumentų. A. V., kaip Komisariato viršininkui, įtikinamai pateikus šią informaciją, M. G. neturėjo jokio pagrindo netikėti išteisintuoju, todėl paklusniai vykdė visus pastarojo nurodymus. Skundžiamame nuosprendyje minimas 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymas ir sutartis nepatvirtina, kad M. G. elgėsi kaip motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas savo iniciatyva. Todėl, prokuroro teigimu, šio liudytojo parodymai turi būti laikomi patikimais, kuriais galima remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, tuo labiau kad juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Teismo teiginys, kad M. G. patvirtino, jog jis neketino grąžinti transporto priemonę teisėtam savininkui, nes šis neturėjo liudytojui jokių turtinių pretenzijų, yra netikslus, tokie M. G. parodymai nebuvo išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Apeliaciniame skunde aptariamos aplinkybės, kuriomis M. G. pasiskolino motorolerį „Peugeot Speedake“ ir vėliau jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų (apeliacinio skundo 9 lapas), bei pabrėžiama, kad liudytojas tiesiogiai nepažinojo transporto priemonės savininko A. S. ir su juo bendravo per bendradarbį A. R., todėl M. G. papasakojo apie policijos pareigūnų sustabdymą ir paimtą motorolerį A. R. nurodydamas, kad šis paaiškintų A. S. vykti į Komisariatą pasiimti priklausančią transporto priemonę. Be to, prokuroras cituoja M. G. 2014 m. lapkričio 21 d. teismo posėdyje duotus parodymus, kuriais jis patvirtino, kad žinodamas, jog už motorolerio saugojimą Komisariato teritorijoje nereikia mokėti, jis būtų paėmęs transporto priemonę ir grąžinęs ją savininkui.

33Teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai nesivadovavo M. G. parodymais dėl jų tam tikro nenuoseklumo baudžiamajame procese. Pasak apelianto, praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo M. G. sustabdymo važiavus motoroleriu „Peugeot Speedake“, išteisintasis atvyko į liudytojo namus kalbėtis dėl šios transporto priemonės, pasakė, kad M. G. tampa motorolerio savininku, todėl privalo sumokėti už motorolerio saugojimą Komisariato teritorijoje. Atsižvelgiant į A. V. tuo metu užimtas pareigas ir jo pateiktus paaiškinimus, M. G. buvo stresinėje būsenoje, dėl ko jis galėjo vėliau natūraliai pamiršti tam tikras nagrinėjamo įvykio detales. Tiksliai prisiminti visas bylai reikšmingas aplinkybes galėjo sutrikdyti taip pat praėjęs didelis laiko tarpas nuo nagrinėjamo įvykio iki jo apklausų. Kita vertus, šio liudytojo didelė dalis parodymų yra nuosekli ir neprieštaringa, todėl nėra pagrindo juos atmesti kaip neobjektyvius.

34Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog A. V. pateikus informaciją apie mokėtiną didelę pinigų sumą už motorolerio saugojimą Komisariato teritorijoje, M. G. sutiko pagal išteisintojo diktuojamą tekstą parašyti prašymą dėl transporto priemonės atsisakymo ir „Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį“. Prokuroras nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ta aplinkybė, jog 2010-2013 m. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo registracijos žurnaluose nėra įrašų apie 2011 m. birželio 16 d. iš M. G. paimtą motorolerį, patvirtina išteisintojo parodymus, kad transporto priemonė nebuvo saugoma Komisariate. Policijos pareigūnams sustabdžius M. G., motoroleris „Peugeot Speedake“ nebuvo jam grąžintas. Jo administracinio teisės pažeidimo byla iš Komisariato buvo išsiųsta į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariatą, kartu turėjo būti perduota ir aptariama transporto priemonė, tačiau tas nebuvo padaryta. Pagal baudžiamosios bylos medžiagą, nėra abejonių, kad motoroleris nuo 2011 m. birželio 16 d. iki bent 2013 m. rugsėjo 19 d. visą laiką buvo saugomas Komisariato teritorijoje, į kurią civiliai asmenys negali patekti ir savo valia pasiimti transporto priemonių. Tai, kad dėl galimo policijos pareigūnų aplaidumo ir netinkamo pareigų vykdymo motorolerio saugojimo Komisariato teritorijoje faktas nebuvo užfiksuotas atitinkamuose žurnaluose, nesudaro pagrindo teigti, kad A. V. minėti parodymai yra teisingi.

35Dėl A. V. parodymų, kad jis norėjo nusipirkti iš M. G. motorolerį, prokuroras atkreipia dėmesį, jog išteisintasis pagal užimamas pareigas turėjo suprasti, kad jis įsigyja transporto priemonę, kuriai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus būtina registracija. A. V. neįgijo iš M. G. transporto priemonės dokumentų, taip pat nesidomėjo šiuo klausimu. Be to, nuo motorolerio pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo iki šios transporto priemonės radimo praėjo daugiau nei 2,5 mėnesio, per kuriuos A. V. iki galo neužpildė pirkimo-pardavimo sutarties ir nebandė motorolerio įregistruoti. Šios aplinkybės, apelianto manymu, įrodo išteisintojo parodymų prieštaringumą ir neteisingumą. Apeliaciniame skunde taip pat detaliai pasisakoma dėl A. V. iškeltos versijos, kad po Imuniteto skyriaus pareigūnų neoficialių susitikimų su M. G. buvo pakeistas prašymo lapas, kuriame nurodyta, kad „už saugojimą neturiu pinigų susimokėti“ (skundžiamo nuosprendžio 9 lapas), kuri neatitinka byloje surinktų įrodymų (apeliacinio skundo 13 lapas), todėl ši versija turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

36Prokuroras pabrėžia, kad 2013 m. gruodžio 4 d. į Komisariatą atvykus Imuniteto skyriaus pareigūnams, A. V. žmona D. V., kuri dirba tame pačiame Komisariate, iš karto paskambino kaimynui A. L. ir paprašė pergabenti motorolerį pas save, tačiau teismas nevertino šios aplinkybės. Išteisintojo teiginį, kad A. L. paėmė motorolerį paremontuoti, paneigia byloje surinkti įrodymai. Apeliaciniame skunde cituojami D. V. ir A. L. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, kad jie negalėjo paaiškinti, dėl kokios priežasties išteisintojo žmona paprašė liudytojo paimti motorolerį pas save (t. 1, b.l. 65, 84), nebuvo perskaityti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka, jie nebuvo išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir jais nesiremta nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl apeliaciniame procese būtina perskaityti minėtų liudytojų parodymus baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Motoroleris buvo rastas uždengtas didele stogo dangos dalimi, kad jo nesimatytų. Šios transporto priemonės radimo aplinkybės užfiksuotos vaizdo įraše, pridėtame prie 2013 m. gruodžio 4 d. protokolo (t. 1, b.l. 66), jas gali patvirtinti Imuniteto skyriaus pareigūnai A. B., M. D. ir P. K., todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, būtina peržiūrėti vaizdo įrašą ir apklausti minėtus asmenis.

37Prokuroras iš dalies sutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad motorolerio vertė per bylai reikšmingą laikotarpį galėjo šiek tiek sumažėti dėl transporto priemonės senėjimo ir nenaudojimo, tačiau įvertinus išteisintojo padarytus veiksmus, negalima tvirtinti, kad motoroleris buvo bevertis. Baudžiamojo proceso metu minėta transporto priemonė buvo grąžinta jo savininkui A. S., kuris pardavė ją už beveik tokią pačią pinigų sumą, kokią buvo mokėjęs už motorolerį. Kaip ir automobilio „Opel Omega“ atveju, turtinių ar neturtinių pretenzijų reiškimas, asmens pripažinimas nukentėjusiuoju nėra būtini nusikalstamų veikų sudėčių požymiai, todėl net ir nesant jų kaltininkas privalo atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. A. V. atgabeno motorolerį į savo namus, jis įgijo teisę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, kas atitinka išteisintajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis.

38Pasak prokuroro, teismo baigiamajame akte vieni įrodymai (liudytojų R. L. ir M. G. parodymai) atmesti kaip prieštaringi, tačiau dėl A. V. parodymų iš esmės nebuvo pasisakyta. Pabrėžiama, kad gretinant ir analizuojant R. L. bei M. G. parodymus, matyti, kad jie, nepažinodami vienas kito ir, neturėdami jokio suinteresuotumo apkalbėti A. V., baudžiamajame procese davė iš esmės identiškus parodymus dėl išteisintojo padarytų veiksmų pobūdžio abiem atvejais. Šie liudytojai negalėjo sugalvoti praktiškai analogiškų aplinkybių, todėl pasakojo tai, kas vyko iš tikrųjų. Be to, R. L. ir M. G. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl, apelianto teigimu, byloje neteisingus parodymus davė būtent A. V.. Nesant jokių išteisintojo parodymus patvirtinančių įrodymų, teismas, norėdamas remtis jo parodymais, galėjo ir turėjo patikrinti A. V. parodymų teisingumą poligrafu. Kadangi tas nebuvo padaryta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apelianto nuomone, šį veiksmą būtina atlikti apeliacinės instancijos teisme. Atkreipiamas dėmesys, kad A. V. ikiteisminiame tyrime tik vieną kartą davė parodymus pirmos apklausos metu, tačiau vėlesnėse keturiose apklausose jis atsisakė duoti parodymus ir atsakinėti į klausimus. Pranešus išteisintajam, kad ruošiamasi atlikti rašysenos tyrimą siekiant nustatyti asmenį, padariusį rankraštinius įrašus Komisariato „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“, šis atsisakė pateikti savo rašysenos pavyzdžius. Minėtas aplinkybes vertinant kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, kaip nuoseklūs ir patikimi turi būti įvertinti ne A. V., o R. L. ir M. G. parodymai. Be to, išteisintasis teisiamojo posėdžio metu skaitė savo parodymus, kas neatitinka BPK 272, 279 ir 281 straipsnių nuostatų, akcentuodamas į tai, kad jam nebuvo suteiktos sąlygos dalyvauti 2013 m. gruodžio 5 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje M. G. apklausoje. A. V. ir jo gynėja, vadovaudamiesi BPK 178 straipsniu, turėjo teisę pateikti prašymą atlikti papildomą liudytojo apklausą, tačiau nepasinaudojo tokia teise.

39Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas neargumentuodamas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl A. V. veiksmų valstybė patyrė didelės žalos. Išteisintasis, būdamas Komisariato viršininku, turėjo užtikrinti, kad visi jo vadovaujamų policijos pareigūnų iš asmenų paimti daiktai, nesant pagrindų juos konfiskuoti, būtų grąžinti savininkams, jų įgaliotiems asmenims ar sunaikinti. Tačiau A. V., siekdamas turtinės naudos, R. L. ir M. G. pateikė tikrovę neatitinkančią informaciją ir suklastojo dokumentus, taip įgydamas dvi transporto priemones. Prokuroras daro išvadą, kad išteisintasis savo veiksmais sąmoningai veikė priešingai tarnybos interesams, pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipė policijos pareigūno pareigų esmę ir prasmę, pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui, sumažino visuomenės pasitikėjimą policijos pareigūnais, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi padarė dar tris nusikalstamas veikas, dėl ko valstybei buvo padaryta didelė žala. Be to, apie baudžiamąją bylą buvo skelbiama žiniasklaidoje, teismo proceso eigą stebėjo žiniasklaidos atstovai. Būtent A. V. eitos pareigos bylai reikšmingu laikotarpiu sukėlė rezonansą visuomenėje.

40Apibendrindamas prokuroras prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų A. V. padarytų nusikalstamų veikų.

41Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintasis A. V. ir jo gynėja prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

42Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

43Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė, kad A. V., būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos, be to, jis suklastojo tikrą dokumentą ir apgaule įgijo nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent:

44A. V., eidamas Komisariato viršininko pareigas, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuvyko į R. L. namus, esančius ( - ), kurios 500 Lt vertės automobilis „Opel Omega“, v/n ( - ), nuo 2008 m. gegužės 8 d., kai R. L. buvo sustabdyta vairuojanti neblaivi, buvo saugomas Komisariato teritorijoje, ir jai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji turi sumokėti už automobilio saugojimą Komisariato teritorijoje. Taip pat nurodė, kad jis gali padėti ir R. L. galės nemokėti už automobilio saugojimą, jei pasirašys tam tikruose dokumentuose. R. L. sutikus, A. V. pateikė jai pasirašyti „Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį“, taip pat R. L. pasirašė Komisariato „Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale“ nurodydama, jog atsiėmė automobilį „Opel Omega“, o A. V. šiame žurnale nurodė, kad jis 2012 m. rugpjūčio 3 d. grąžino transporto priemonę, nors automobilis „Opel Omega“ ir toliau iki 2013 m. gruodžio 5 d. buvo laikomas A. V. vadovaujamo Komisariato teritorijoje, adresu ( - ).

45Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 5-V-569 redakcija) patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (toliau – Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašas) 14 punktą, numatantį, kad priverstinai už teisės pažeidimus nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, ar yra priimtas nutarimas ją konfiskuoti) pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą, bei veikdamas priešingai tarnybos interesams, pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.

46A. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 3 dalyje.

47Be to, A. V., būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos, be to, jis apgaule įgijo nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent:

48A. V. 2013 m. rugsėjo 19 d. nuvyko į M. G. namus, esančius ( - ), Telšiuose, kurio vairuotas A. S. priklausantis 400 Lt vertės motoroleris „Peugeot Speedake“ nuo 2011 m. birželio 16 d., kai M. G. buvo sustabdytas dėl transporto priemonės, neįregistruotos nustatyta tvarka ir be valstybinės techninės apžiūros, vairavimo neturint teisės jos vairuoti ir nesant apdraustam transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, buvo saugomas Komisariato teritorijoje, ir jam pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis turi sumokėti už motorolerio saugojimą Komisariato teritorijoje. Taip pat nurodė, kad M. G. galės nemokėti už motorolerio saugojimą, jei parašys prašymą dėl motorolerio atsisakymo ir jo sunaikinimo. M. G. sutikus, jis pagal A. V. padiktuotą tekstą parašė prašymą ir pasirašė „Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje“ nurodydamas, kad parduoda transporto priemonę „Peugeot Speedake“ už 0 Lt. Po to A. V. atgabeno motorolerį „Peugeot Speedake“ į savo namus, esančius ( - ), kur jį laikė iki 2013 m. gruodžio 4 d.

49Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punktą, numatantį, kad priverstinai už teisės pažeidimus nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinius teisės pažeidimus, kurių sankcijose kaip viena iš nuobaudų yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, ar yra priimtas nutarimas ją konfiskuoti) pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą, bei veikdamas priešingai tarnybos interesams pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.

50A. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK 182 straipsnio 3 dalyje.

51Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 3-4 punktuose reglamentuota, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodymų įvertinimo motyvai; 2) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

52Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, priimdamas išteisinamą nuosprendį, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, tačiau ignoravo kitus įrodymus, taip siekiant pagrįsti procesinio sprendimo pagrįstumą. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo skundžiamame nuosprendyje buvo padarytos bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, dėl ko buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

53Dėl A. V. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio „Opel Omega“)

54Byloje nustatyta, kad R. L. Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarimu nubausta už tai, kad ji 2008 m. gegužės 8 d., apie 21.45 val., ( - ), būdama neblaivi (nustatytas 2,24 promilių neblaivumas), vairavo A. G. vardu registruotą automobilį „Opel Omega“, v/n ( - ). Pažeidėjai paskirta 2 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Tame pačiame nutarime nurodyta, kad R. L. grąžinti minėtą transporto priemonę, buvusią stovėjimo aikštelėje Komisariate, kai bus sumokėta paskirta bauda (t. 1, b. l. 104). Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. kovo 4 d. raštu Nr. (20.21-06)-R-1744 informavo, kad liudytoja 2011 m. sausio 5 d. baigė mokėti jai 2008 m. gegužės 29 d. nutarimu paskirtą baudą (t. 1, b.l. 155). 2013 m. gruodžio 19 d. Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo apžiūros protokole užfiksuota, kad automobilis „Opel Omega“ buvo pristatytas į Komisariato stovėjimo aikštelę tą pačią dieną, kai R. L. buvo sustabdyta vairavusi neblaivi (t. 1, b.l. 108-112). To paties žurnalo kopijoje nurodyta, kad jai 20012 m. rugpjūčio 3 d. grąžinta transporto priemonė (t. 1, b.l. 113), nors leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Nr. 30-44-IL-866 įrodo, kad R. L. 2013 m. gruodžio 12 d. leista atsiimti automobilį „Opel Omega“, v/n ( - ), saugotą Komisariate (t. 1, b.l. 105-106).

55Apygardos teismas, darydamas atitinkamas išvadas dėl A. V. pareikšto kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį, rėmėsi liudytojos R. L. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoja nebuvo apklausta apie jai žinomas aplinkybes. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010, 2K-451/2013). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą ir iškvietė R. L. apklausai. Ji parodė, kad po dvejų ar trejų metų sumokėjus paskirtą baudą už padarytą administracinį teisės pažeidimą, vasarą ji gavo šaukimą atvykti į Komisariatą. Pasiskambinusi nurodytu telefonu R. L. pranešė, kad neturi galimybės atvykti, be to, ji sužinojo, jog buvo iškilęs klausiamas dėl vairuoto automobilio, kuriuo buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Praėjus kelioms dienoms po telefoninio pokalbio, į jos namus atvažiavo Komisariato viršininkas A. V., kuris paaiškino, kad automobilis ilgą laiką stovėjo Komisariato aikštelėje, o R. L. privalėtų mokėti už parą po 10 Lt, iš viso – labai didelę pinigų sumą, kurios ji neturėtų. Pasak A. V., tuo metu transporto priemonės buvo išgabenamos iš Komisariato aikštelės, todėl liudytojai nereikės mokėti už savo automobilio stovėjimą. Išteisintasis pasakė jai pasirašyti kažkokiame lape ir ši problema bus išspręsta. R. L. pasitikėjo komisaru ir pasirašė keliose dokumento vietose, neskaitydama jo turinio. Liudytoja gavo kažkokį lapą, ji buvo patenkinta, kad nereikės mokėti didelės („kosminės“) pinigų sumos. A. V. nieko nesakė R. L. apie automobilio pardavimą, jie nekalbėjo apie transporto priemonės savininką ir jos perregistravimą liudytojos vardu. Sūnus, po to pasižiūrėjęs į R. L. atsineštą lapą, pasakė, kad tai yra pirkimo-pardavimo sutartis. Liudytoja išmetė iš A. V. gautą lapą. R. L. teiravosi kitų žmonių, kurių automobiliai taip pat buvo laikomi saugojimo aikštelėse, patvirtinusių, kad automobilių saugojimo tokioje vietoje para kainuoja 10 Lt. Vėliau į jos namo kiemą atvažiavo policininkas ir dvi moterys, iš kurių viena buvo A. V. žmona, dirbanti Komisariate. Pastaroji paklausė R. L., kur yra lapas, kuriame liudytoja pasirašė dėl automobilio. A. V. žmona nesakė, kokiam tikslui jai reikia tokio lapo, tik prašė surasti ir sunaikinti jį. Moterys, išeidamos iš R. L. namų, pasakė, kad ši rytoj pasiimtų automobilį iš Komisariato aikštelės. Ne kitą dieną, o vėliau automobilis „Opel Omega“ buvo atsiimtas ir išvežtas į metalo laužo supirktuvę. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad R. L. yra suinteresuota duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti A. V., minėti liudytojos parodymai iš esmės atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 142-143, 144-146).

56Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. V. pripažino, kad jis inkriminuotu laiku važiavo į R. L. namus pasikalbėti dėl automobilio „Opel Omega“, tačiau neigė, kad jis sakė liudytojai, jog už automobilio stovėjimą Komisariato aikštelėje susikaupė didelė pinigų suma (t. 3, b.l. 54-60). R. L. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai paneigė pastarąją A. V. versiją. Visų pirma pasakytina, kad išteisintajam kaltinamajame akte nurodyta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo redakcija įsigaliojo dar 2011 m. liepos 1 d., tuo tarpu jis maždaug po metų nuo aptariamos teisės akto naujos redakcijos įsigaliojimo nuvyko į R. L. namus dėl automobilio „Opel Omega“. Pastebėtina, kad ankstesnėje, t. y. 2009 m. gruodžio 21 d., Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo redakcijoje Nr. 5-V-955, kuri įsigaliojo 2009 m. gruodžio 29 d., buvo nurodytos tokios pačios priverstinai nuvežtos transporto priemonės grąžinimo sąlygos kaip ir A. V. inkriminuotame teisės akte (Aprašo 14 punktas). Taigi, automobilio „Opel Omega“ grąžinimo R. L. klausimas galėjo būti spręstas dar 2010 metais ir nelaukiama, kol ji sumokės paskirtą baudą, tačiau tai nebuvo padaryta. Byloje nėra duomenų, kad liudytoja turi teisinį išsilavinimą ir ji, betarpiškai bendraudama su A. V., žinojo, jog turi teisę atsiimti automobilį nesusimokėjusi už transporto priemonės saugojimą Komisariato teritorijoje. Be to, nenustatyta, kad R. L., disponuodama minėta informacija, nebūtų siekusi atsiimti transporto priemonę. Tokią išvadą netiesiogiai įrodo ta aplinkybė, kad liudytoja, 2013 m. gruodžio mėnesį sužinojusi, jog nereikia mokėti pinigų už automobilio „Opel Omega“ saugojimą Komisariato teritorijoje, pakankamai greitai, t. y. mažiau nei per dvi savaites, per savo sūnų V. L. atsiėmė transporto priemonę. Šiame kontekste pasakytina, kad R. L. žinojo, jog A. V. inkriminuotu laiku užėmė svarbias pareigas Komisariate, todėl akivaizdu, kad liudytojai nebuvo jokio pagrindo abejoti išteisintojo pateikiama informacija apie liudytojos vairuoto automobilio saugojimo aplinkybes Komisariato teritorijoje ir pasitikėjo baudžiamojon atsakomybėn traukiamu asmeniu.

57Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad esant R. L. ir A. V. tarpusavyje prieštaraujantiems parodymams bei nesant kitų įrodymų, kad išteisintasis pasakė, jog už automobilio „Opel Omega“ saugojimą Komisariato teritorijoje reikia mokėti didelę pinigų sumą, visos abejonės yra aiškinamos išteisintojo naudai. Nagrinėjamu aspektu pasakytina, kad apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog A. V. veiksmai bendraujant su automobilio „Opel Omega“ ir motorolerio „Peugeot Speedake“ vairuotojais buvo panašūs. Liudytojas M. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad išteisintasis, atvykęs į jo namus, pasakė liudytojui, jog reikia parašyti dokumentą, kad jis negali susimokėti už ilgą motorolerio saugojimo laiką Komisariato teritorijoje, todėl atsisako šios transporto priemonės (t. 3, b.l. 20). Byloje yra toks M. G. rašytinis atsisakymas, patvirtinantis liudytojo parodymus (t. 1, b.l. 61). Anksčiau aptartos aplinkybės įrodo, kad liudytojos R. L. parodymai, jog A. V. pasakė jai, kad už automobilio „Opel Omega“ saugojimą Komisariato teritorijoje susikaupė didelė pinigų suma, yra teisingi. Todėl priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, byloje nustatyta, jog išteisintasis pateikė R. L. tikrovę neatitinkančią informaciją. R. L. baudžiamajame procese nenurodė, kokią konkrečią pinigų sumą, kurią reikėtų sumokėti už saugotą automobilį, įvardijo A. V., tačiau pritartina prokuroro apeliacinio skundo argumentui, kad ši aplinkybė neturi esminės reikšmės vertinant išteisintojo veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą. R. L. apeliacinės instancijos teisme teigė, kad A. V. nurodė, jog R. L. privalėtų mokėti po 10 Lt už kiekvieną automobilio saugojimo parą. Nors liudytoja 2014 m. sausio 10 d. apklausoje parodė, kad ji pati apskaičiavo minėtą mokesčio dydį (t. 1, b.l. 144-146), kita vertus, toks liudytojos parodymų nenuoseklumas nelaikytinas esminiu, dėl kurio būtų pagrindas apskritai nesivadovauti jos parodymais nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, R. L. baudžiamajame procese parodė, kad pats išteisintasis apibendrintai tvirtino jai, jog ši suma yra didelė (t. 1, b.l. 142-143, 144-146). Pažymėtina, kad nuo automobilio „Opel Omega“ atvežimo į Komisariato teritoriją 2008 m. gegužės 8 d. iki R. L. bendravimo su A. V. praėjo didelis laiko tarpas – daugiau nei ketveri metai. Liudytojas A. P., tuo metu dirbęs UAB „P (duomenys pakeisti)“, kuri teikė Komisariatui priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir jų saugojimo paslaugas, teisiamajame posėdyje parodė, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas turėjo mokėti po 10 Lt už transporto priemonės saugojimo parą (t. 2, b.l. 143-144). Tokia pinigų suma užfiksuota ir „Bešeimininkio turto, sugadintų bei sulaikytų transporto priemonių ir kitų būtinam saugojimui perduodamų daiktų nuvežimo, pervežimo ir saugojimo būtinosios pasaugos sutarties“ priedo Nr. 2 kainoraštyje (t. 1, b.l. 183). Įvertinus automobilio „Opel Omega“ buvimo Komisariato teritorijoje laiką, mokesčio dydį saugojant transporto priemones privačioje aikštelėje, nėra abejonių, kad A. V. įtikino R. L. ir ši buvo įsitikusi, jog už jos vairuotos transporto priemonės saugojimą Komisariato teritorijoje susidarė didelė pinigų suma, kurią liudytoja baudžiamajame procese taip pat įvardijo kaip „kosminė“. Atkreiptinas dėmesys, kad R. L. sumokėjo paskirtą 2 000 Lt baudą per dvejus su puse metų. Byloje nenustatyta, kad liudytoja inkriminuotu laiku disponavo didele jai nuosavybės teise priklausančia pinigų suma, todėl pripažintina, kad R. L. objektyviai negalėjo sumokėti A. V. akcentuotos didelės pinigų sumos už automobilio „Opel Omega“ saugojimą Komisariato teritorijoje. Be to, liudytojai aptariamo veiksmo atlikimas neapsimokėtų, nes patirtos išlaidos žymiai viršytų transporto priemonės vertę. Nėra abejonių, kad A. V. suvokė minėtas aplinkybes, todėl jis pasinaudojo susidariusia situacija. A. V. nurodyta R. L. informacija, kad būtina jos automobilį išgabenti iš Komisariato teritorijos, sudarė pagrindą A. V. kreiptis į liudytoją ir pateikti jai tikrovės neatitinkančią informaciją. Formali A. V. atvykimo į R. L. namus priežastis neturi įtakos vertinant liudytojos parodymų baudžiamajame procese teisingumą.

58Skundžiamame nuosprendyje abejojant liudytojos R. L. parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, patikimumu akcentuojama, kad ši liudytoja nebuvo nuosekli nurodydama, kokiame dokumente ji pasirašė tuo metu, kai buvo atvažiavęs A. V.. Liudytoja, 2013 m. gruodžio 17 d. apklausiama, parodė, kad ji pasirašė kažkokiame dokumente (t. 1, b.l. 143). Nors R. L. neįvardijo konkretaus dokumento, tačiau pastebėtina, kad nuo nagrinėjamo įvykio iki liudytojos apklausos praėjo nemažas laiko tarpas (daugiau nei vieneri metai), todėl ji apklausiama dėl objektyvios priežasties galėjo tiksliai neprisiimti visų bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, toje pačioje apklausoje R. L. nurodė, kad liudytojai perduota pasirašyto dokumento kopija buvo nesvarbi, todėl ji buvo išmesta (t. 1, b.l. 143). Taigi, R. L. apskritai neturėjo tikslo įsiminti aplinkybių, susijusių su A. V. pateikto dokumento pasirašymu ir jo turiniu, tuo labiau kad liudytoja tuo metu buvo įsitikinusi, jog išteisintasis R. L. interesais išspręs klausimą, susijusį su automobilio „Opel Omega“ saugojimu Komisariato teritorijoje. Kita vertus, vien liudytojos pasirašyto dokumento kopijos neišsaugojimas neužkerta kelio identifikuoti jį. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad R. L. 2013 m. gruodžio 17 d. apklausoje patvirtino, jog D. V., 2013 m. gruodžio 5 d. atvažiavusi į liudytojos namus, prašė surasti analogišką dokumentą, kurį turėjo išteisintojo žmona. Liudytoja suprato, kad buvo klausiama dėl jos automobilio, o R. L. sūnus spėjo pamatyti, jog ant rodyto lapo buvo parašyta „Pirkimo-pardavimo sutartis“ (t. 1, b.l. 143). Analizuojant aptariamos dienos R. L. duotų parodymų visumą, darytina išvada, kad liudytoja jau pirminėje apklausoje ikiteisminiame tyrime netiesiogiai parodė, jog A. V. davė jai pasirašyti būtent automobilio „Opel Omega“ pirkimo-pardavimo sutartį. R. L. 2014 m. vasario 17 d. papildomoje apklausoje patvirtino aplinkybę dėl išteisintojo duotos pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b.l. 147-148). Apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojos 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 17 d. parodymai šioje dalyje yra prieštaringi. Pažymėtina, kad R. L. vėlesnėje apklausoje tik patikslino savo parodymus, duotus pirminėje apklausoje, kas nelaikytina jos parodymų esminiu prieštaravimu. Be to, R. L. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai patvirtino, kad dar A. V. atvykimo dieną liudytojos sūnus V. L. matė jos turėtą pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, kurią gavo iš išteisintojo. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, apygardos teismas perskaitė liudytojo V. L. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 151-153, t. 3, b.l. 39-41), kurie yra analogiški R. L. anksčiau aptartiems parodymams dėl sūnaus matyto dokumento, kuriuo D. V. disponavo, turinio. Byloje nėra duomenų, kad pastaroji turėjo objektyvią galimybę rodyti R. L. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. L. ir buvusio automobilio „Opel Omega“ savininko A. G., nes remiantis R. L. parodymais, toks sandoris nebuvo įformintas rašytine sutartimi (t. 1, b.l. 149-150). Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje A. V. 2013 m. gruodžio 4 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (t. 2, b.l. 14), o jau kitą dieną D. V. atvyko į R. L. namus, prašydama šios surasti norimą dokumentą. Įvertinus tokią aplinkybę kartu su A. V. ankstesniais veiksmais bendraujant su R. L., akivaizdu, kad D. V. apsilankymas liudytojos namuose buvo neatsitiktinis, susijęs su A. V. interesais gauti būtent automobilio „Opel Omega“ pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp A. V. ir R. L., kopiją. Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad R. L. išmetė A. V. palikto dokumento kopiją, tačiau byloje nenustatyta, kad D. V. žinojo šią aplinkybę, todėl pastarosios apsilankymas buvo tikslingas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams būtų sudarytos kliūtys vėliau nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

59Apygardos teismas netinkamai įvertino ir liudytojos D. M. parodymus. D. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji kartu su D. V. ir T. L. važiavo pas R. L., kuri gyveno apie 12-15 km nuo ( - ) (t. 2, b.l. 144). Nagrinėjamu atveju neįtikėtina, kad D. M., važiuodama kartu su išteisintojo žmona pakankamai nemažą kelio atkarpą į kito asmens gyvenamąją vietą, nežinojo kelionės tikslo, tuo labiau kad byloje nėra jokių duomenų, jog Komisariate buvo gautas oficialius pranešimas apie būtinumą vykti policijos pareigūnams į aptariamą vietą. Liudytojas T. L. teisme nurodė, kad D. V. darbas yra susijęs su smurto artimoje aplinkoje tyrimu (t. 3, b.l. 22). Taigi, A. V. žmonos vykimas į R. L. namus nebuvo skirtas vykdyti jai priskirtas funkcijas. Remiantis D. M. parodymais, duotais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ji kartu su D. V. užėjo į R. L. namus ir visą laiką buvo patalpoje, kol T. L. nepranešė, kad reikia grįžti į Komisariatą (t. 2, b.l. 144). Nėra abejonių, kad D. M. girdėjo D. V. pokalbį su R. L. ir negalėjo nežinoti, jog išteisintojo žmona ieško automobilio „Opel Omega“ pirkimo-pardavimo sutarties kopijos. Apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, kad ji girdėjo, kaip D. V. klausė, ar R. L. turi pirkimo-pardavimo sutartį dėl kažkokio automobilio. Grįžtant į Komisariatą, liudytojai kilo mintis, kad D. V. galimai stengėsi padėti savo vyrui, nes su automobiliu, apie kurį kalbėjo D. V., galėjo atsitikti tokia pati situacija kaip ir su motoroleriu (t. 1, b.l. 188-190). D. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad apklausos protokole surašyti jos teisingi parodymai, tačiau neprisiminė aplinkybių dėl pirkimo-pardavimo sutarties (t. 2, b.l. 144). Be to, ši liudytoja teigė, kad per apklausą jai buvo daromas spaudimas, tačiau toks teiginys yra deklaratyvus. 2013 m. gruodžio 30 d. apklausos protokole nenurodyta jokių aplinkybių dėl D. M. daryto spaudimo (t. 1, b.l. 188-190), ji nesikreipė į kompetetingas institucijas dėl tyrėjos galimai neteisėtų veiksmų vykdant liudytojos apklausą. D. M. du skirtingi tvirtinimai, kad jos ikiteisminiame tyrime duoti parodymai yra teisingi, tačiau jai buvo daromas spaudimas, yra tarpusavyje prieštaraujantys ir nelogiški. Skundžiamame nuosprendyje pabrėžiami liudytojų T. L. ir D. M. parodymai, kad D. V. turėjo rankose perlenktą popieriaus lapą, kurio turinio nė vienas liudytojas nežinojo. Analizuojant aptartus liudytojos D. M. parodymus kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis, pripažintina, kad D. M. žinojo, kokiu tikslu A. V. žmona nuvyko pas R. L., taip pat suprato dėl pastarosios prašyto dokumento pobūdžio. Todėl teigti, kad D. M. nebuvo žinoma, kokiu dokumentu disponavo jos bendradarbė, nėra teisinio pagrindo. Liudytojas T. L. iš tikrųjų galėjo nežinoti, kokiu tikslu D. V. vyko į R. L. namus, tačiau ir be šio liudytojo parodymų byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. V. pareikštą kaltinimą. Išteisintasis teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jo žmona vežėsi balto popieriaus lapą su užrašytais R. L. duomenimis (vardu, pavarde ir jos gyvenamąja vieta) (t. 3, b.l. 58). Pažymėtina, kad A. V. nebuvo tiesioginis nagrinėjamo įvykio liudytojas, todėl jis negalėjo žinoti žmonos disponuoto lapo turinio. Apygardos teismas taip pat akcentavo, kad minėti liudytojai patvirtino, jog R. L. vėl buvo pasakyta, kad ji turi atvykti į Komisariatą atsiimti automobilį, tačiau neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad toks teiginys buvo pasakytas tuo metu, kai A. V. buvo pripažintas įtariamuoju šioje byloje. Be to, D. V., iš tiesų turėjusios tik aptariamą kelionės tikslą, veiksmai yra nelogiški, kai ji iš pradžių prašė R. L. surasti automobilio „Opel Omega“ pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, o vėliau pasakė, kad liudytoja turi atsiimti transporto priemonę. Akivaizdu, kad R. L. nereikėjo turėti minėto dokumento norint jai atsiimti automobilį „Opel Omega“, nes Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalo kopijoje užfiksuota, kad R. L. neva atsiėmė transporto priemonę. Visa nagrinėjamo įvykio eiga įrodo, kad D. V., nurodydama R. L., kad ši atsiimtų automobilį „Opel Omega“, siekė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatytų A. V. neteisėtų veiksmų dėl minėtos transporto priemonės neteisėto įgijimo ir jam nebūtų pareikštas papildomas įtarimas byloje. Išteisintojo teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriais jis neigė byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes (t. 3, b.l. 54-60), atmetami kaip prieštaraujantys surinktų įrodymų visumai.

60BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip sukčiavimo padarymo būdas, naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą, priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi nurodytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191/2014). Tyčia sukčiavimo atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50/2013).

61Nagrinėjamu atveju byloje įrodyta, kad A. V., asmeniškai bendraudamas su R. L., pateikė liudytojai tikrovę neatitinkančią informaciją dėl susikaupusios didelės pinigų sumos už automobilio „Opel Omega“ saugojimą Komisariato teritorijoje, o ji, norėdama atsiimti transporto priemonę, turi susimokėti. Būtent tokios informacijos pateikimas lėmė R. L. apsisprendimą sutikti su išteisintojo pasiūlymu, kad jis gali išspręsti susidariusią problemą, jei liudytoja pasirašys pateiktuose dokumentuose. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad R. L. pasirašė „Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį“ ir Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale. Automobilio „Opel Omega“ pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas minėtomis aplinkybėmis negali būti laikomas teisėtu, nes liudytoja išreiškė savo valią dėl A. V. panaudotos apgaulės. Nenustatyta, kad iki bendravimo su A. V. R. L. turėjo tikslą atsisakyti jai priklausančios transporto priemonės nuosavybės teisės. Šią išvadą netiesiogiai įrodo ta aplinkybė, kad liudytoja per savo sūnų 2013 m. gruodžio mėn. atsiėmė automobilį „Opel Omega“. Konstatuotina, kad A. V. pateikta melaginga informacija buvo esminė jam neteisėtai įgyjant svetimą turtą. Skundžiamame nuosprendyje pabrėžiama, kad automobilis „Opel Omega“ iki 2013 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Komisariato teritorijoje, todėl kaltinimas, jog A. V. apgaule įgijo svetimą turtą, nepasitvirtino. Pritartina prokuroro apeliacinio skundo argumentui, kad minėta aplinkybė neturi reikšmės vertinant išteisintojo veiksmus pagal BK 182 straipsnį. R. L. pasirašius A. V. inkriminuotuose dokumentuose, jis turėjo galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti transporto priemone, taip pat spręsti dėl jos buvimo vietos. Taigi, išteisintojo nusikalstami veiksmai laikytini baigtais BK 182 straipsnio prasme. Remiantis R. L. parodymais, duotais per visą baudžiamąjį procesą, ji nebesiruošė atsiimti automobilio „Opel Omega“, nes buvo įsitikusi, jog išteisintasis padėjo jai išvengti mokėti susikaupusią didelę pinigų sumą už transporto priemonės saugojimą. Neabejotina, kad bylai reikšmingu laiku automobilis „Opel Omega“ buvo A. V. žinioje, transporto priemonės net ir nepašalinus iš Komisariato teritorijos. Tai patvirtina ir išteisintojo pasyvus elgesys, kai jis nesiėmė jokių veiksmų, jog R. L. atsiimtų transporto priemonę iš šios teritorijos (pavyzdžiui, pakartotinai kreiptųsi į ją aptariamu klausimu), nors Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale užfiksuota, kad liudytoja neva atliko tokį veiksmą. Taip pat nėra suprantama, kokią reikšmę A. V. veiksmų kvalifikavimui pagal inkriminuotą kaltinimą turi apygardos teismo akcentuoti R. L. veiksmai, kai ji 2013 m. gruodžio 12 d. atvyko į Komisariatą atsiimti automobilio „Opel Omega“, o transporto priemonė 2013 m. gruodžio 16 d buvo paimta ir nuvežta į metalo laužą. Šie liudytojos veiksmai padaryti jau po to, kai byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl A. V., R. L. buvo paraginta atsiimti transporto priemonę išteisintojo žmonos, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatytų baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens galimai nusikalstamų veikų, susijusių su automobiliu „Opel Omega“, kas patvirtina, jog A. V. sąmoningai siekė atsisakyti neteisėtai įgytos nuosavybės teisės į transporto priemonę. Visa nagrinėjamo įvykio eiga leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nepradėjus baudžiamojo persekiojimo dėl A. V., niekas nesikreiptų į R. L. su prašymu atsiimti transporto priemonę. Skundžiamo nuosprendžio teiginiai, kad R. L. gavo už automobilio „Opel Omega“ metalo laužą 500 Lt, nereiškė jokių turtinių ar neturtinių pretenzijų ir nebuvo pripažinta nukentėjusiąja byloje, neįrodo, kad išteisintasis nepadarė nusikalstamos veikos pagal inkriminuotą kaltinimą. Vėlgi R. L. gavo minėtą pinigų sumą vėliau, kai prieš tai A. V. jau buvo neteisėtai įgijęs nuosavybės teisę į automobilį „Opel Omega“. Turtinių ar neturtinių pretenzijų reiškimas yra R. L. teisė, o ne pareiga, tuo labiau kad dar neišaiškėjus dėl A. V. nusikalstamų veiksmų, liudytoja palankiai vertino susidariusią situaciją, nes jai nereikėjo mokėti neva didelės pinigų sumos už transporto priemonės saugojimą Komisariato teritorijoje. Byloje R. L. nereiškė pretenzijų dėl logiškos priežasties, nes ji gavo tam tikrą naudą už parduotą automobilį „Opel Omega“. Pastebėtina, kad remiantis BK 182 straipsnio 4 dalimi, už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Byloje nėra R. L. skundo dėl neteisėtai įgyto automobilio „Opel Omega“, tačiau yra surašytas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jame pateikti motyvai dėl tokio sprendimo priėmimo (t. 1, b.l. 7).

62A. V. inkriminuota, kad jis neteisėtai įgijo automobilį „Opel Omega“, kurio vertė 1 500 Lt. R. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, jog ji nusipirko minėtą transporto priemonę už 1 500 Lt ar 2 000 Lt. Ši liudytoja 2014 m. balandžio 23 d. apklausoje ikiteisminiame tyrime nurodė, kad ji įsigijo automobilį „Opel Omega“ tais pačiais metais, kai buvo sustabdyta padariusi administracinį teisės pažeidimą, t. y. 2008 metų žiemą, už 1 500 Lt (t. 1, b.l. 149-150). Pažymėtina, kad nuo R. L. automobilio „Opel Omega“ nusipirkimo iki A. V. atvykimo į liudytojos namus ir išteisintojo nuosavybės teisės įgijimo į šią transporto priemonę praėjo didelis laiko tarpas – daugiau nei ketveri metai. Kiekvienas materialus daiktas per tam tikrą laiką palaipsniui praranda savo vertę, fiziškai susidėvi (amortizuojasi). Dėl šios priežasties teigti, kad A. V. nusikalstamos veikos padarymo metu automobilis „Opel Omega“ buvo tokios pačios vertės, kai R. L. įsigijo tokią transporto priemonę (1 500 Lt), nėra teisinio pagrindo. Remiantis liudytojų R. L. ir V. L. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, už automobilio „Opel Omega“ pardavimą į metalo laužo supirktuvę buvo gauta 500 Lt (t. 1, b.l. 144-146, 151-153). R. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus. Liudytojas E. V., t. y. asmuo, kuris bylai reikšmingu laiku nupirko R. L. automobilį „Opel Omega“, teisiamajame posėdyje teigė, kad gali būti, jog jis sumokėjo 500 Lt už šią transporto priemonę (t. 2, b.l. 143-144). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju objektyviai negalint nustatyti tikslios automobilio „Opel Omega“ vertės tuo metu, kai A. V. savo neteisėtais veiksmais įgijo transporto priemonę, jos verte laikytina R. L. gauta nauda, kai automobilis „Opel Omega“ 2013 m. gruodžio mėn. buvo parduotas į metalo laužo supirktuvę (500 Lt). Nėra abejonių, kad A. V. žinojo, jog jo neteisėtai įgytas automobilis „Opel Omega“ turėjo tam tikrą vertę. Priešingu atveju jis nebūtų pasakęs R. L. melagingos informacijos, neįtikinėtų liudytoją pasirašyti dokumentuose, iš kurių vienas buvo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis. BK 190 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad šiame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Dėl anksčiau aptartų aplinkybių A. V. nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nedidelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje. Šis perkvalifikavimas pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą nelaikytinas A. V. teisės į gynybą suvaržymu.

63BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pagal teismų praktiką rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, laikomas dokumentu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, 2K-7-251/2013 ir kt.). Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali (neapima padarinių atsiradimo), o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jeigu dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011).

64Byloje objektyviais įrodymais nustatyta, kad A. V. padarė įrašą Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale, jog automobilis „Opel Omega“ 2012 m. rugpjūčio 3 d. buvo grąžintas R. L. (t. 1, b.l. 113, 127-129). Kadangi iki išteisintojo nušalinimo nuo Komisariato viršininko pareigų automobilis „Opel Omega“ buvo Komisariato teritorijoje, Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale įrašyta transporto priemonės grąžinimo liudytojai data neatitinka tikrovės. A. V. iš tiesų siekus grąžinti R. L. automobilį „Opel Omega“, išteisintojo minėtas elgesys yra nesuprantamas ir nenaudingas. Šio elgesio negali pagrįsti skundžiamame nuosprendyje pabrėžiamas A. V. noras parodyti, kad yra vykdomas vyresnybės nurodymas grąžinti automobilius savininkams. R. L. net neatsiėmus transporto priemonės 2012 m. rugpjūčio 3 d., kaip nurodyta Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale, A. V., sąžiningai vykdydamas savo pareigas, siektų, kad liudytoja atliktų tokį veiksmą kuo greičiau, o transporto priemonė nebūtų laikoma dar daugiau nei vienus metus ir keturis mėnesius Komisariato teritorijoje. Kita vertus, pasyvus A. V. ir R. L. elgesys įrodo, kad nagrinėjamo įvykio eiga vyko liudytojos parodymais ir juos patvirtinančių kitų įrodymų nustatytomis aplinkybėmis. Tai taip pat patvirtina, kad išteisintasis turėjo tyčią neteisėtai įgyti kito asmens transporto priemonę, o ne kuo skubiau vykdyti gautus nurodymus. Apygardos teismas pripažino, kad A. V. savo įrašu Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale pažeidė šio dokumento pildymo tvarką, tačiau, išteisindamas jį iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, argumentavo tuo, jog aptariamas išteisintojo veiksmas nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų interesų, nes automobilis ir toliau stovėjo Komisariato teritorijoje, kol buvo atiduotas R. L.. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundžiamo nuosprendžio argumentais, nes A. V. inkriminuotas veiksmas vertinamas atsietai nuo visų bylai reikšmingų aplinkybių. Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnalas yra oficialus dokumentas, kuriame vedama sulaikytų transporto priemonių apskaita. Tokiame dokumente yra reikšminga informacija, kad automobilis „Opel Omega“ buvo grąžintas jo savininkei, nors tai neatitinka tikrovės. Kaip minėta, A. V., atvykęs į R. L. namus, apskritai nesiekė, kad liudytoja atsiimtų jai priklausančią transporto priemonę. Tai įrodo išteisintojo melagingos informacijos pateikimas R. L. dėl didelės susikaupusios pinigų sumos už automobilio „Opel Omega“ saugojimą Komisariato teritorijoje, siūlymas padėti išspręsti susidariusią problemą, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas. A. V., darydamas šiuos savo veiksmus, suvokė, kad R. L. nereikš turtinių pretenzijų dėl transporto priemonės. Esant situacijai, jei R. L. dėl sužinotos melagingos informacijos pateikimo pradėtų reikalauti grąžinti automobilį „Opel Omega“, Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale padaryti įrašai, kol nenuginčyti, neabejotinai turėtų įrodomąją galią, kad minėta transporto priemonė jau buvo grąžinta R. L., todėl jai tektų ieškoti būdų įrodyti, jog Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale esanti informacija yra fiktyvi. Be to, oficialiame dokumente padaryti įrašai leidžia tretiesiems asmenims manyti, jog automobilis „Opel Omega“ buvo grąžintas savininkei laikantis nustatytos tvarkos, nors tik pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl A. V., R. L. realiai pradėjo disponuoti transporto priemone. Darytina išvada, kad melaginos informacijos užfiksavimas Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale buvo neatsitiktinis, juo kartu su kitais veiksmais siekta neteisėtai įgyti automobilį „Opel Omega“ ir imituoti R. L. tikrosios valios išreiškimą. Todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeistos R. L. teisės ir teisėti interesai. Tokios išvados nepaneigia vien ta aplinkybė, kad po fiktyvios informacijos užfiksavimo Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale automobilis „Opel Omega“ toliau buvo laikomas Komisariato teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, A. V. padarytas veiksmas buvo pavojingas BK 300 straipsnio 1 dalies prasme ir jis nelaikytinas vien formaliu pažeidimu.

65BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal 228 straipsnio 2 dalį piktnaudžiavimo subjektas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad jis padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ar kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-283/2013, 2K-297/2014). Teismų praktikoje siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2009, 2K-577/2011, 2K-268/2012). Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis, kuris gali būti ir turtinio ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355/2009).

66Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. V., inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu užimdamas Komisariato viršininko pareigas, buvo valstybės tarnautojas, kuris patenka į BK 230 straipsnyje išvardytų subjektų sąrašą. Išteisintojo užimtos pareigos buvo svarbios, nes jis privalėjo garantuoti, kad Komisariatas tinkamai vykdytų priskirtas funkcijas, taip pat visi jo vadovaujamų policijos pareigūnų iš asmenų paimti daiktai, nesant pagrindų juos konfiskuoti, būtų grąžinti savininkams, jų įgaliotiems asmenims ar sunaikinti. Pabrėžtina, kad Komisariato viršininkui, kaip policijos įstaigos vadovui, yra keliami aukštesni reikalavimai nei paprastam policijos darbuotojui, nes Komisariato viršininkas reprezentuoja policijos įstaigą, dažnai pagal jo elgesį yra vertinamas ir kitų eilinių šios įstaigos darbuotojų elgesys. Negalima ignoruoti policijos, kaip institucijos, svarbos visoje valstybės institucijų sistemoje, nes ji turi ne tik užtikrinti visuomenės saugumą, bet ir nepažeisti žmogaus teisių. A. V. užimtų pareigų svarbą rodo ir kitos aplinkybės, t. y. jis, pasinaudodamas viršininko statusu, savarankiškai kreipėsi į R. L. dėl jos automobilio „Opel Omega“, įtikino liudytoją, kad jo pateikiama informacija dėl susikaupusios didelės pinigų sumos už transporto priemonės saugojimą Komisariato teritorijoje yra tikra. A. V., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padarė dar dvi nusikalstamas veikas, o viena iš jų realiai neteisėtai įgijo svetimą turtą. Taigi, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo panaudojo jam suteiktus įgaliojimus savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad policijos sistemoje dirbusio A. V. vienas iš tikslų buvo užtikrinti, jog jo vadovaujamam Komisariatui priklausančioje teritorijoje būtų užkirstas kelias nusikalstamų veikų padarymui, o jos padarytos būtų atskleistos ir ištirtos, tačiau ne pačiam A. V. daryti nusikalstamas veikas. Šios aplinkybės savaime rodo, kad A. V. veiksmai užimant jam svarbias pareigas nėra suderinami su valstybės tarnybos principais, nes buvo padaryta didelė neturtinė žala, t. y. diskredituotas valstybės tarnautojo vardas ir pakenkta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui. Be to, buvo pažeistos Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos. A. V. neteisėtai buvo įgijęs R. L. priklausantį automobilį „Opel Omega“ pakankamai ilgą laiko tarpą. Nors liudytoja baudžiamajame procese nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, nes ji nereiškė pretenzijų išteisintajam, tačiau tai nemažina A. V. piktnaudžiavimo pavojingumo. Pažymėtina, kad R. L. atgavo transporto priemonę ir kartu gavo iš jos turtinę naudą tik po pradėto baudžiamojo proceso. Byloje nustatytas A. V. piktnaudžiavimo faktas nebuvo atsitiktinis, nes jis, vėliau taip pat nusikalstamai pasinaudodamas tarnybine padėtimi, įgijo kitą transporto priemonę – motorolerį „Peugeot Speedake“. Išteisintojo suvokimą, kad jis padarė pavojingus veiksmus baudžiamojo įstatymo prasme, rodo išteisintojo bandymas per savo žmoną sukliudyti pareigūnams ištirti visas automobilio „Opel Omega“ neteisėto įgijimo aplinkybes. Visuomenėje dėl A. V. veiksmų kilo tam tikras rezonansas, o žiniasklaida yra informavusi visuomenę apie baudžiamojo proceso eigą. Negatyvios informacijos pateikimas per visuomenės informavimo priemones akivaizdžiai kenkia visai policijos sistemai ir jos prestižui. Taigi, išteisintojo veiksmai sukėlė BK 228 straipsnyje numatytus padarinius.

67Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalis dėl A. V. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį naikinama bei priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis pripažįstant išteisintąjį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 3 dalyje (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 2 punktas). Byloje nustatyta, kad A. V. užėmė Komisariato viršininko pareigas iki 2013 m. gruodžio 5 d., kol jam buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo Komisariato viršininko pareigų (t. 2, b.l. 23-24). Nors automobilis „Opel Omega“ buvo laikomas Komisariato teritorijoje ir po A. V. laikino nušalinimo nuo pareigų iki 2013 m. gruodžio 16 d., tačiau šios aplinkybės negalima sieti su jo nusikalstamos veikos padarymo laiku, nes A. V. tuo metu nebeturėjo valdingų įgaliojimų Komisariate. Todėl nusikalstamos veikos padarymo laikas sutrumpinamas iki 2013 m. gruodžio 5 d., t. y. iki A. V. laikino nušalinimo nuo Komisariato viršininko pareigų. Toks kaltinimo patikslinimas nepažeidžia baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės į gynybą.

68Dėl A. V. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl motorolerio „Peugeot Speedake“)

69Byloje nustatyta, kad M. G. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialisto 2011 m. liepos 7 d. nutarimu nubaustas už tai, kad jis 2011 m. birželio 16 d., apie 7.50 val., ( - ) vairavo mopedą, neturėdamas teisės vairuoti, taip pat transporto priemonė nebuvo įregistruota Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka, neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir neatlikta jos valstybinė techninė apžiūra (t. 1, b. l. 46–47). Liudytojas 2011 m. liepos 28 d. sumokėjo paskirtą baudą (t. 1, b.l. 49). Teisėjų kolegija pažymi, kad apygardos teismo nurodyta aplinkybė, jog motoroleris „Peugeot Speedake“ nebuvo nustatyta tvarka įregistruotas, nėra reikšminga vertinant A. V. veiksmus baudžiamojo įstatymo prasme. Motoroleris „Peugeot Speedake“ M. G. administracinių teisės pažeidimų padarymo metu priklausė liudytojui A. S. (t. 3, b.l. 35-36). Taigi, ši transporto priemonė nebuvo išteisintojo, todėl ji gali būti sukčiavimo dalyku.

70Remiantis liudytojų A. R., A. S. ir M. G. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, A. S. perdavė jam priklausantį motorolerį „Peugeot Speedake“ M. G. pasinaudoti. Pastarasis, važiuodamas aptariama transporto priemone, buvo sustabdytas policijos pareigūnų (t. 2, b.l. 145, t. 3, b.l. 20-22, 35-36). M. G. taip pat parodė, kad policijos pareigūnai paėmė motorolerį „Peugeot Speedake“. Po poros metų jam paskambino iš policijos ir pasakė, kad reikia sutvarkyti dokumentus dėl transporto priemonės. Neuniformuotas A. V. atvažiavo prie M. G. namų, pastarajam reikėjo parašyti dokumentą, kad jis negali sumokėti pinigų už ilgą motorolerio „Peugeot Speedake“ saugojimą ir atsisako transporto priemonės. Išteisintasis pasakė, kad reikia mokėti pinigus už šio motorolerio saugojimą. Be to, jie surašė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. M. G. buvo paaiškinta, kad nesant motorolerio „Peugeot Speedake“ savininko, liudytojas tampa jo savininku. M. G. neprisiminė, kad jis gavo pinigų už motorolerį „Peugeot Speedake“. Jei liudytojas būtų informuotas, kad būtina atsiimti motorolerį, o nereikia mokėti už jo saugojimą, jis būtų pasiėmęs transporto priemonę ir bandęs susisiekti su savininku dėl jos grąžinimo (t. 3, b.l. 20-22). M. G., apklausiamas tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė iš esmės tokius pačius parodymus (t. 1, b.l. 22-23, 27-29). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad M. G. yra suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar apkalbėti A. V., jo parodymai per visą baudžiamąjį procesą iš esmės buvo nuoseklūs ir atitinka byloje surinktų įrodymų visumą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, liudytoju buvo apklaustas pareigūnas M. D., atlikęs M. G. apklausą ikiteisminiame tyrime, kuris patvirtino, kad liudytojas davė minėtus parodymus, kurie užfiksuoti apklausos protokole. Kitas liudytojas P. K., bendravęs su M. G. tuo metu, kai buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, taip pat teigė, kad M. G. papasakojo P. K. iš esmės tokius pačius A. V. padarytus veiksmus, dėl kurių jis vėliau davė parodymus ikiteisminiame tyrime. Gretinant M. G. parodymus su anksčiau aptartais R. L. parodymais, matyti, kad jų parodymai yra itin panašūs dėl A. V. padarytų veiksmų bendraujant su liudytojais, t. y. kad išteisintasis pateikė melagingą analogišką informaciją, pasiūlė sudaryti jiems transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis. Byloje nenustatyta, kad M. G. ir R. L. pažįsta vienas kitą, todėl jų nurodytų aplinkybių negalima laikyti kaip išgalvotų ir neatitinkančių tikrovės.

712013 m. gruodžio 31 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėti kratos metu rasti dokumentai – 2013 m. rugsėjo 19 d. M. G. prašymas Komisariato viršininkui, kuriuo jis atsisako motorolerio, nes neturi galimybės sumokėti už jo ilgą saugojimą Komisariate, ir 2013 m. rugsėjo 19 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pardavėjas M. G. nenurodytam pirkėjui parduoda mėlynos spalvos be valstybinio numerio „Peugeot Speedake“ už 0 Lt (t. 1, b. l. 60-64). Apygardos teismas, abejodamas šio liudytojo objektyvumu, konstatavo, kad jis susitikimo su išteisintuoju metu elgėsi kaip motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas, nors nebuvo juo. Skundžiamame nuosprendyje tokia išvada daroma įvertinus tik minėtus rašytinius įrodymus, surašytus 2013 m. rugsėjo 19 d., tačiau visiškai neatsižvelgta į paties M. G. parodymus, kad A. V., atvykęs į liudytojo namus, įtikino šį, jog neatsiradus tikrajam motorolerio savininkui, juo tampa M. G.. Pabrėžtina, kad bylai reikšmingu laiku išteisintasis užėmė aukštas pareigas, liudytojas žinojo tokią aplinkybę, todėl jam nebuvo jokio teisinio pagrindo abejoti Komisariato viršininko teiginiais. Be to, 2013 m. rugsėjo 19 d. rašytinis prašymas ir pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtina, kad M. G. elgėsi kaip motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas savo iniciatyva. Priešingai – liudytojo parodymai įrodo, kad prašymo dėl transporto priemonės atsisakymo turinį padiktavo būtent A. V.. Nėra abejonių, kad pastarasis taip pat įtikino M. G. pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, nes tai buvo naudinga išteisintajam. Aptartos aplinkybės paneigia A. V. baudžiamajame procese keltą versiją, kad jis tik ikiteisminiame tyrime sužinojo, jog M. G. nebuvo tikrasis motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas. Byloje nenustatyta priežasčių, dėl kurių liudytojas turėjo slėpti tokią aplinkybę nuo A. V..

72Skundžiamame nuosprendyje iš konteksto paimti M. G. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kad jis patvirtino, jog neketino grąžinti motorolerio teisėtam savininkui, nesiruošė jo atsiimti iš policijos, nes transporto priemonės savininkas neturėjo jam jokių turtinių pretenzijų. Visų pirma pastebėtina, kad minėti liudytojo parodymai nereiškia, jog A. V. turėjo teisę pateikti M. G. melagingą informaciją dėl susikaupusios pinigų sumos už motorolerio saugojimą Komisariate ir inicijuoti transporto priemonės pirkimą-pardavimą. M. G. nebuvo motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas, todėl abejotina, ar jam, neturinčiam šio motorolerio įsigijimo dokumentų, būtų atiduota transporto priemonė iš Komisariato. M. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pasakė A. R., jog pastarasis informuotų savo giminaitį A. S. apie susidariusią situaciją dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ (t. 3, b.l. 20). Liudytojų A. R. ir A. S. apklausų, atliktų ikiteisminiame tyrime, protokoluose užfiksuota, kad jiems buvo žinoma dėl M. G. sustabdymo vairuojant minėtą motorolerį (t. 1, b.l. 86-87, 94-95). Taigi, M. G. ėmėsi priemonių, kad motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkui būtų žinoma dėl transporto priemonės paėmimo ir šis galėtų atsiimti nuosavybės teise priklausantį daiktą, todėl liudytojas neturėjo pareigos atsiimti motorolerį savininko naudai. Šiame kontekste pasakytina, kad prokuroro apeliaciniame skunde teisingai pabrėžiama, jog M. G. teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis žinodamas, jog už motorolerio saugojimą Komisariato teritorijoje nereikia mokėti, būtų paėmęs transporto priemonę ir grąžinęs ją savininkui (t. 3, b.l. 21). Be to, dar administracinių teisės pažeidimų padarymo dieną M. G. informavo policijos pareigūnus, kad jis nėra motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas, o liudytojui buvo pasakyta susisiekti su transporto priemonės savininku ir tada bus sprendžiamas klausimas dėl jos grąžinimo (t. 1, b.l. 28, t. 3, b.l. 20-22). Policijos pareigūnai patys galėjo aiškintis transporto priemonės savininko tapatybę ir informuoti jį dėl priklausančio daikto atsiėmimo.

73Dar vienas apygardos teismo argumentas atmetant M. G. parodymus yra tas, kad liudytojas, tik apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, prisiminė, jog buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Vien šios aplinkybės nenurodymas pirminėje apklausoje ikiteisminiame tyrime savaime neleidžia vertinti M. G. parodymus kaip neobjektyvius. Pastebėtina, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo rasta su M. G. rašytiniu atsisakymu dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ A. V. tarnybiniame kabinete atliekant kratą (t. 1, b.l. 56-57). Įvertinus visą nagrinėjamo įvykio eigą ir byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad šie dokumentai rasti kartu minėtoje vietoje neatsitiktinai. Be to, pats išteisintasis teisiamajame posėdyje neneigė, kad buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris tarp jo ir M. G. (t. 3, b.l. 56). Todėl skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai akcentuojamas liudytojo parodymų papildymas ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad A. V. davė 50 Lt M. G. už motorolerį „Peugeot Speedake“. M. G. teisiamajame posėdyje nepatvirtino šios aplinkybės (t. 3, b.l. 21), jis akistatoje su A. V. kategoriškai paneigė pinigų gavimo faktą (t. 2, b.l. 48). Tai nėra užfiksuota ir pirkimo-pardavimo sutartyje, rastoje A. V. tarnybiniame kabinete, tuo labiau kad dokumente nurodyta nulinė kaina. Kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo, duodamas pinigus kitam mažai pažįstamam asmeniui, imtųsi aktyvių veiksmų, kad toks veiksmas būtų užfiksuotas (pavyzdžiui, surašytas dokumentas). A. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad tuo metu, kai M. G. rašė sutartį, išteisintasis padėjo 50 Lt, kita vertus, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo neparodė, kad jie tarėsi dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ pardavimo kainos (t. 3, b.l. 56). Priešingai – išteisintasis ikiteisminiame tyrime tvirtino, kad M. G. atsisakė paimti pinigų iš jo, tačiau A. V. padėjo ant stalo 50 Lt (t. 2, b.l. 16), kas rodo baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens savivalę. Minėtos aplinkybės leidžia abejoti A. V. iškelta versija dėl neva sumokėtų pinigų M. G., o šio parodymai, kad jis neatsiminė tokios aplinkybės, negali būti vertinami kaip patvirtinantys A. V. parodymus.

74Skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai teigiama, kad „2013 m. rugsėjo 19 d. M. G. prašyme ( - ) policijos viršininkui, kuriuo jis atsisako motorolerio, nurodyta, kad jis jo atsisako, nes neturi galimybės sumokėti už jo saugojimą, tačiau, vertinant M. G. parodymų visumą, spręsti, jog būtent ši aplinkybė turėjo lemiamos įtakos M. G. apsisprendimui parduoti A. V. motorolerį, negalima“ (skundžiamo nuosprendžio 13 lapas, t. 3, b.l. 94), neanalizuojant šio liudytojo parodymų, duotų viso baudžiamojo proceso metu. M. G. 2013 m. gruodžio 4 d. apklausoje akcentavo, kad A. V., atvykęs pas liudytoją, paminėjo, jog susidarė nemaža pinigų suma už motorolerio saugojimą Komisariato aikštelėje, todėl pasiūlė parašyti dokumentą dėl transporto priemonės atsisakymo. Pasak M. G., baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo įtikino liudytoją, kad tokiu būdu jis išvengs piniginės prievolės (t. 1, b.l. 22-23). M. G., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad A. V. diktavo tekstą dėl transporto priemonės atsisakymo būtent esant konkrečiai priežasčiai – susikaupus didelei pinigų sumai už motorolerio saugojimą (t. 1, b.l. 26-29). M. G. laikėsi anksčiau minėtų parodymų ir teisiamajame posėdyje (t. 3, b.l. 20-22). Taigi, A. V. pateikta melaginga informacija buvo svarbi tolesniems M. G. veiksmams ir jam apsispręsti dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ likimo. Pabrėžtina, kad M. G. 2013 m. rugsėjo 19 d. rašytiniame dokumente galėjo parašyti, kad jis be jokios priežasties atsisako motorolerio „Peugeot Speedake“, tačiau liudytojas nepadarė to. Akivaizdu, kad pats M. G. savo iniciatyva negalėjo sugalvoti transporto priemonės atsisakymo priežasties, nes jis nežinojo, ar motorolerio „Peugeot Speedake“ saugojimas Komisariato teritorijoje yra mokamas. Konstatuotina, kad A. V. iniciatyva M. G. parašė 2013 m. rugsėjo 19 d. rašytinio dokumento turinį ir motorolerio atsisakymo priežastis buvo reikšminga sudarant pirkimo-pardavimo sutartį bei išteisintajam neteisėtai įgyjant transporto priemonę. Tai buvo svarbu ir A. V., nes 2013 m. rugsėjo 19 d. rašytiniu dokumentu įrodoma neva objektyvi aplinkybė, lėmusi M. G. apsisprendimą dėl transporto priemonės atsisakymo. A. V. teisiamajame posėdyje neigė, kad jis pateikė M. G. informaciją dėl susikaupusios didelės pinigų sumos už motorolerio „Peugeot Speedake“ saugojimą Komisariato aikštelėje (t. 3, b.l. 58), tačiau ikiteisminiame tyrime jis neatmetė, kad iš pokalbio M. G. galėjo suprasti dėl minėtos aplinkybės egzistavimo („tiksliai neprisimenu, ar aš galėjau M. G. pasakyti, jog reikia sumokėti už mopedo saugojimą, gal pokalbio metu taip iš kalbos išėjo“) (t. 2, b.l. 17). Tokie nenuoseklūs A. V. parodymai neleidžia jais remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, išteisintasis teisiamajame posėdyje kėlė versiją, kad byloje esantis liudytojo surašytas 2013 m. rugsėjo m. rugsėjo 19 d. atsisakymas buvo pareigūnų įdėtas į segtuvą atliekant kratą, kadangi M. G. rašytame atsisakyme nebuvo nurodyta, jog jis atsisako motorolerio „Peugeot Speedake“ dėl neturėjimo galimybės susimokėti už transporto priemonės saugojimą. A. V. 2013 m. gruodžio 4 d. kratos protokole nepateikė jokių pastabų dėl kratos atlikimo pažeidimų (t. 1, b.l. 56-57), išteisintasis neskundė šios procesinės prievartos priemonės atlikimo neteisėtumo BPK nustatyta tvarka, jis, ikiteisminiame tyrime apklausiamas, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su kratos atlikimu tarnybiniame kabinete, tačiau pasirašytinai sutiko su jo apklausos protokole užfiksuotais parodymais, kad M. G. „rašė prašymą, jog neturi galimybės susimokėti už motorolerio saugojimą, kuris buvo saugomas ilgus metus“ (t. 2, b.l. 17). Dėl šių priežasčių A. V. iškelta versija atmetama kaip nepagrįsta.

75Byloje būtina įvertinti, kokiu pagrindu buvo saugotas motoroleris „Peugeot Speedake“ Komisariato teritorijoje. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėta, kad 2010-2013 metų Priverstinio transporto priemonių nuvežimo registracijos žurnaluose nėra įrašų apie 2011 m. birželio 16 d. iš M. G. paimtą transporto priemonę – motorolerį „Peugeot Speedake“, tačiau pastaroji aplinkybė nereiškia, kad ši transporto priemonė realiai nebuvo saugoma Komisariato teritorijoje. Nagrinėjamu atveju Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punkto aprašo nuostatos negalėjo būti taikomos ir po administracinių teisės pažeidimų nustatymo M. G. neturėjo būti apribota teisė valdyti savininko jam duotą daiktą. Kita vertus, surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, M. G. nebuvo grąžintas motoroleris „Peugeot Speedake“. Kaip minėta, remiantis šio liudytojo parodymais, jam buvo liepta surasti transporto priemonės savininką ir informuoti jį dėl priklausančio daikto atsiėmimo. Iki to laiko motoroleris buvo saugomas teritorijoje, į kurią pašaliniai asmenys neturi teisės patekti ir savo nuožiūra pasiimti transporto priemonių. Byloje nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pačiam M. G., kaip teisėtam motorolerio „Peugeot Speedake“ valdytojui, galėjo būti draudžiama atsiimti transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kuo skyrėsi motorolerio „Peugeot Speedake“ ir automobilio „Opel Omega“ saugojimas toje pačioje Komisariato teritorijoje, nes abi transporto priemonės negalėjo būti šioje teritorijoje. Tokios išvados nepaneigia formali aplinkybė, kad automobilio paėmimas buvo užfiksuotas Komisariato Sulaikytų transporto priemonių registracijos žurnale. Darytina išvada, kad motoroleris „Peugeot Speedake“ neteisėtai buvo saugomas Komisariato teritorijoje ir Komisariatas, kuriam tuo metu vadovavo A. V., nesiėmė priemonių, kad transporto priemonė kuo greičiau būtų perduota M. G. ar tikrajam savininkui. Atkreiptinas dėmesys, kad išteisintasis baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus nurodydamas aplinkybę dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ saugojimo Komisariato teritorijoje. A. V. ikiteisminiame tyrime parodė, kad pažeidimą užfiksavęs pareigūnas paėmė motorolerį, tačiau apklausiamasis neprisiminė, kokiu pagrindu buvo priimtas toks sprendimas, bet tuo metu jis tikriausiai žinojo šią aplinkybę (t. 2, b.l. 16). Taigi, išteisintasis pirminėje apklausoje pripažino, kad jo vadovaujamas pareigūnas turėjo teisę apriboti M. G. valdyti motorolerį „Peugeot Speedake“, paimant jį. Akistatoje su M. G. išteisintasis tvirtino, kad transporto priemonė nebuvo saugoma Komisariato teritorijoje, tačiau jis nežinojo, kokiu pagrindu šis daiktas buvo laikomas (t. 2, b.l. 48-53). A. V. teisiamajame posėdyje bandė suversti kaltę M. G. dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ neatsiėmimo. Pasak išteisintojo, transporto priemonė nebuvo sulaikyta ar uždaryta, ji liko Komisariato teritorijoje, nes M. G. neatsiėmė jos nei administracinių teisės pažeidimų nustatymo dieną, nei kitą dieną (t. 3, b.l. 55). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog liudytojas turi teisinį išsilavinimą, dėl kurio jis žinotų, kokia yra transporto priemonės atsiėmimo tvarka, kai ja yra padaromas administracinis teisės pažeidimas. Nėra abejonių, kad Komisariato pareigūnams leidus, liudytojas būtų pasiėmęs motorolerį „Peugeot Speedake“ jau administracinių teisės pažeidimų padarymo dieną, tačiau jis negalėjo padaryti to. Komisariato darbuotojai taip pat nesiuntė oficialių raštų prašydami M. G., kad jis atsiimtų transporto priemonę, ar reikalaudami liudytojo nurodyti, kas yra motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas. M. G. nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepatvirtino A. V. versijos, kad išteisintasis dar 2013 m. pavasarį telefonu bendravo su juo dėl šios transporto priemonės atsiėmimo. Taip pat abejotina, kad pats Komisariato viršininkas asmeniškai turėjo pareigą spręsti motorolerio „Peugeot Speedake“ grąžinimo klausimą, be to, jis važiavo neuniformuotas pakankamai ilgą kelią į kitą miestą susitikti su M. G.. A. V. galėjo deleguoti šią funkciją jam pavaldžiam pareigūnui, tuo labiau kad transporto priemonių grąžinimas nebuvo spręstas intensyviai, nes automobilio „Opel Omega“ ir motorolerio „Peugeot Speedake“ neva grąžinimo klausimai buvo išspręsti per didesnį nei vienerių metų laikotarpį. Pritartina prokurorui, kad aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog A. V. pareikštas kaltinimas byloje nepasitvirtino. Pažymėtina, kad išteisintasis, pasinaudodamas situacija, jog motoroleris „Peugeot Speedake“ ilgą laiką saugotas Komisariato teritorijoje, ėmėsi aktyvių priemonių siekiant neteisėtai užvaldyti šią transporto priemonę, t. y. pateikė melagingą informaciją M. G. dėl neva susikaupusios didelės pinigų sumos už motorolerio „Peugeot Speedake“ saugojimą ir įtikino, kad liudytojas yra transporto priemonės savininkas, dėl ko 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo surašyti du išteisintajam inkriminuoti dokumentai.

76Apygardos teismas, išteisindamas A. V. iš pareikšto kaltinimo, taip pat teigia, kad motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas A. S. nesiekė susigrąžinti iš M. G. paimtos ir Komisariate paliktos transporto priemonės, taip pat nesidomėjo jos grąžinimo tvarka. Liudytojas A. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad perdavus M. G. motorolerį „Peugeot Speedake“ pasinaudoti, A. S. netrukus išvažiavo į reisą užsienyje, jo paprastai nebūna Lietuvoje po pusmetį. Liudytojas grįžęs nesidomėjo dėl transporto priemonės, nes neturėjo laiko ir šio daikto pirkimo-pardavimo sutarties. Be to, pažįstamas policijos pareigūnas pasakė jam, kad be dokumentų neatgaus motorolerio (t. 3, b.l. 35-36). A. S. nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad policijos pareigūnai kreipėsi į jį dėl aptariamos transporto priemonės atsiėmimo (t. 1, b.l. 94-95, t. 3, b.l. 35-36). Aptarti A. S. parodymai leidžia daryti išvadą, kad liudytojas nesusigrąžino motorolerio „Peugeot Speedake“ dėl objektyvių priežasčių (dokumentų neturėjimo, užimtumo darbinėje veikloje), be to jo parodymai paneigia skundžiamo nuosprendžio išvadą, kad A. S. nesidomėjo transporto priemonės grąžinimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, skundžiamame nuosprendyje pabrėžiamas A. S. neveikimas neįrodo, kad A. V. nepadarė veiksmų, nurodytų kaltinamajame akte. Be to, pastebėtina, kad nepradėjus baudžiamojo proceso, A. S. nebūtų galėjęs susigrąžinti motorolerį „Peugeot Speedake“ ir vėliau jį parduoti, taip gaudamas turtinės naudos. Būtent dėl šios priežasties jam nebuvo padaryta žala. A. S. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kad jam žala nebūtų padaryta ir negrąžinus motorolerio „Peugeot Speedake“, nelaikytini aplinkybe, pagrindžiančia A. V. nekaltumą, nes tokia liudytojo pozicija gali reikšti, kad jis nelaiko šios transporto priemonės itin didelės vertės daiktu, kurį jis besąlygiškai turėtų atsiimti, juolab kad liudytojas nedisponavo motorolerio „Peugeot Speedake“ įsigijimo dokumentais, o jo atgavimas reikalautų nemažų įrodinėjimo pastangų.

77Skundžiamame nuosprendyje, remiantis liudytojų A. S. ir A. L. parodymais, konstatuota, kad motorolerio „Peugeot Speedake“ vertė buvo aiškiai sumažėjusi ir transporto priemonei buvo reikalingas remontas. Visų pirma pasakytina, kad M. G. administracinių teisės pažeidimų padarymo metu motoroleris „Peugeot Speedake“ buvo pakankamai geros būklės. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai A. S., A. R. ir M. G. (t. 2, b.l. 145, t. 3, b.l. 20-22, 35-36). Nėra abejonių, kad transporto priemonės vertė per pakankamai nemažą laiko tarpą galėjo sumažėti dėl jos nenaudojimo ir nepriežiūros, tačiau negalima pripažinti, kad motoroleris „Peugeot Speedake“ apskritai buvo bevertis. Pažymėtina, kad A. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad susigrąžinus transporto priemonę, ji buvo parduota neremontuota ir gauta 400-500 Lt suma (t. 3, b.l. 36). Be to, A. V. veiksmai bendraujant su M. G. įrodo, kad išteisintasis suvokė, jog motoroleris „Peugeot Speedake“ turėjo tam tikrą vertę. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas visiškai nevertino 2013 m. gruodžio 4 d. įvykių eigos su motoroleriu „Peugeot Speedake“, kai Imuniteto skyriaus pareigūnai atvyko į Komisariatą. Liudytojas A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad išteisintasis anksčiau klausė, ar liudytojas galėtų paremontuoti motorolerį. D. V. paskambino A. L. ir pasiteiravo, ar šis gali pergabenti motorolerį pas save. Transporto priemonė buvo įstumta į malkinę. Pasak A. L., jis kitą dieną būtų taisęs motorolerį (t. 2, b.l. 143). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka buvo perskaityti A. L. parodymai duoti ikiteisminiame tyrime, kad jam 2013 m. gruodžio 4 d., apie 14 val., paskambino D. V., kuri paprašė iš jų šeimos ūkinio pastato paimti motorolerį ir pergabenti jį į savo namus. Ji nenurodė konkrečios priežasties, dėl kurios liudytojas turėjo atlikti tokį veiksmą (t. 1, b.l. 65). Taigi, A. L. ikiteisminiame tyrime nepatvirtino, kad jis paėmė motorolerį „Peugeot Speedake“, turėdamas tikslą jį remontuoti. Atliekant ikiteisminį tyrimą, D. V. taip pat buvo užduoti klausimai dėl aptariamos transporto priemonės. Išteisintojo žmona negalėjo paaiškinti, kodėl ji paskambino A. L. ir paprašė jo paimti motorolerį. D. V. tik žinojo, kad liudytojas anksčiau buvo žadėjęs motorolerį paremontuoti (t. 1, b.l. 83-84). Tokios pozicijos laikėsi ir A. V. ikiteisminiame tyrime (t. 2, b.l. 15-18). A. V. ir D. V. apklausų ikiteisminiame tyrime protokolai taip pat ištirti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pabrėžtina, kad A. V., iš tiesų norėdamas, kad A. L. imtųsi remontuoti motorolerį „Peugeot Speedake“, pats asmeniškai būtų paskambinęs liudytojui, tuo labiau kad išteisintasis, o ne jo žmona įgijo šią transporto priemonę. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, liudytojais buvo apklausti pareigūnai, kurie aptiko motorolerį „Peugeot Speedake“ A. L. priklausančiame pastate. A. B. nurodė, kad transporto priemonė buvo uždengta šiferio plokštėmis. Kiti liudytojai M. D. ir P. K. taip pat nurodė iš esmės tokią pačią aplinkybę. Byloje nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių motorolerį reikėjo uždengti kitais daiktais. Priešingai – įvertinus visą nagrinėjamo įvykio eigą, konstatuotina, kad A. L. buvo paprašyta pergabenti motorolerį „Peugeot Speedake“, siekiant apsunkinti transporto priemonės suradimą, o D. V. paskambino A. L., bandydama padėti savo vyrui A. V., nes tuo metu į Komisariatą buvo atvykę pareigūnai, kurie aiškinosi motorolerio „Peugeot Speedake“ buvimo vietą ir ieškojo bylai reikšmingų dokumentų. Todėl skundžiamame nuosprendyje pabrėžiama motorolerio „Peugeot Speedake“ techninė būklė neleidžia teigti, kad A. V., neteisėtai įgijęs transporto priemonę, negavo turtinės naudos.

78Anksčiau aptarti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. V., siekdamas įgyti kitam asmeniui priklausantį motorolerį „Peugeot Speedake“, asmeniškai atvyko pas M. G. ir pateikė jam tikrovę neatitinkančią informaciją, kad už transporto priemonės saugojimą Komisariato teritorijoje susikaupė didelė pinigų sumą. Ši aplinkybė buvo reikšminga dėl tolesnių M. G. veiksmų. Kaip minėta, pastarasis, žinodamas apie A. V. užimamas pareigas, neturėjo pagrindo abejoti Komisariato viršininko išsakytų teiginių teisingumu. Išteisintasis taip pat įtikino liudytoją, kad neatsiradus motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkui, M. G. turi prisiimti atsakomybę už transporto priemonę. Tai įrodo, kad A. V. nesiekė, jog motorolerį „Peugeot Speedake“ atsiimtų tikrasis jo savininkas. Esant šioms aplinkybėms, M. G. pagal A. V. nurodymą surašė 2013 m. rugsėjo 19 d. atsisakymą ir transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Nėra abejonių, kad be išteisintojo iniciatyvos M. G. nebūtų atlikęs minėtų veiksmų. A. V. išankstinę tyčią neteisėtai įgyti transporto priemonę netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo surašyta ant tokio tipo sutarties pavyzdžio (t. 1, b.l. 60). Nagrinėjamu atveju neįtikėtina, kad A. V. atsitiktinai su savimi turėjo aptariamos sutarties pavyzdį, kas taip pat paneigia išteisintojo versiją, kad tik bendraujant su M. G., jam kilo mintis pasiūlyti nusipirkti motorolerį „Peugeot Speedake“. Pastebėtina, kad A. V. oficialiai nepaviešino nei M. G. 2013 m. rugsėjo 19 d. atsisakymo, nei transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties. Toks išteisintojo veikimas jam būtų nenaudingas, nes tretiesiems asmenims galėtų iškilti klausimai, ar liudytojas apskritai turėjo pareigą mokėti už motorolerio „Peugeot Speedake“ saugojimą Komisariato teritorijoje, taip pat dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo aplinkybių. Todėl A. V. versija, kad jis paprasčiausiai užmiršo minėtus dokumentus aplanke, buvusiame tarnybiniame kabinete, atmetami kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad pats išteisintasis, atsakydamas į prokuroro klausimus dėl teisiamajame posėdyje peržiūrėto vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas kratos atlikimas, pripažino, jog jis iš pradžių nurodė, kad „motoroleris grąžintas savininkui“, o tik vėliau tvirtino, kad A. V. disponuoja transporto priemone (t. 3, b.l. 61), kas rodo, jog išteisintasis iš pradžių nesiekė pareigūnams pasakyti tiesos dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ likimo. Po M. G. surašytų dokumentų A. V. neteisėtai įgijo transporto priemonę. Tai, kad išteisintasis realiai disponavo motoroleriu „Peugeot Speedake“, įrodo faktas, jog transporto priemonė buvo nuvežta į jo gyvenamąją vietą. Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad A. V. elgesys atitinka apgaulės požymius BK 182 straipsnio prasme, jo padaryta nusikalstama veika laikytina baigta. Remiantis BK 182 straipsnio 4 dalimi, už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Byloje nėra A. S. skundo dėl neteisėtai įgyto motorolerio „Peugeot Speedake“, tačiau yra surašytas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir jame pateikti motyvai dėl tokio sprendimo priėmimo (t. 1, b.l. 9).

79A. V. inkriminuota, kad jis neteisėtai įgijo motorolerį „Peugeot Speedake“, kurio vertė 700 Lt vertės. A. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis galėjo mokėti už transporto priemonę 200 Eur (t. 3, b.l. 35). Liudytojas ikiteisminiame tyrime nurodė tokią pačią aplinkybę (t. 1, b.l. 94-95). Pažymėtina, kad nuo A. S. motorolerio „Peugeot Speedake“ nusipirkimo iki A. V. atvykimo į M. G. namus ir išteisintojo nuosavybės teisės įgijimo į šią transporto priemonę praėjo nemažas laiko tarpas – daugiau nei dveji metai. Kiekvienas materialus daiktas per tam tikrą laiką palaipsniui praranda savo vertę, fiziškai susidėvi (amortizuojasi). Dėl šios priežasties teigti, kad A. V. nusikalstamos veikos padarymo metu motoroleris „Peugeot Speedake“ buvo tokios pačios vertės, kai A. S. įsigijo tokią transporto priemonę (200 Eur), nėra teisinio pagrindo. Kaip minėta, motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas teigė, kad jis, atgavęs transporto priemonę, pardavė ją už 400-500 Lt (t. 3, b.l. 35-36). Byloje nenustatyta, kad A. S., realizuodamas motorolerį „Peugeot Speedake“, jį žymiai remontavo. Nagrinėjamu atveju nustatant transporto priemonės vertę, negalima remtis liudytojo A. R. subjektyvaus pobūdžio parodymais, kad jis vertina aptariamą daiktą 100-150 Lt (t. 2, b.l. 145), taip pat Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. vasario 7 d. rašte nurodyta informacija dėl motorolerio vertės (582,28 Lt) (t. 1, b.l. 77), nes ši vertė yra bendro pobūdžio ir priskiriama visoms tos pačios rūšies atitinkamų metų transporto priemonėms. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju objektyviai negalint nustatyti tikslios motorolerio „Peugeot Speedake“ vertės tuo metu, kai A. V. savo neteisėtais veiksmais įgijo transporto priemonę, jos verte laikytina A. S. gauta mažiausia nauda, kai motoroleris „Peugeot Speedake“ buvo realizuotas (400 Lt). BK 190 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad šiame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Dėl anksčiau aptartų aplinkybių A. V. nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nedidelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje. Šis perkvalifikavimas pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą nelaikytinas A. V. teisės į gynybą suvaržymu.

80Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. V., inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu užimdamas Komisariato viršininko pareigas, buvo valstybės tarnautojas, kuris patenka į BK 230 straipsnyje išvardytų subjektų sąrašą. Išteisintojo užimtos pareigos buvo svarbios, nes jis privalėjo garantuoti, kad Komisariatas tinkamai vykdytų priskirtas funkcijas, taip pat visi jo vadovaujamų policijos pareigūnų iš asmenų paimti daiktai, nesant pagrindų juos konfiskuoti, būtų grąžinti savininkams, jų įgaliotiems asmenims ar sunaikinti. Pabrėžtina, kad Komisariato viršininkui, kaip policijos įstaigos vadovui, yra keliami aukštesni reikalavimai nei paprastam policijos darbuotojui, nes Komisariato viršininkas reprezentuoja policijos įstaigą, dažnai pagal jo elgesį yra vertinamas ir kitų eilinių šios įstaigos darbuotojų elgesys. Negalima ignoruoti policijos, kaip institucijos, svarbos visoje valstybės institucijų sistemoje, nes ji turi ne tik užtikrinti visuomenės saugumą, bet ir nepažeisti žmogaus teisių. A. V. užimtų pareigų svarbą rodo ir kitos aplinkybės, t. y. jis, pasinaudodamas viršininko statusu, savarankiškai kreipėsi į M. G. dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ , įtikino liudytoją, kad jo pateikiama informacija dėl susikaupusios didelės pinigų sumos už transporto priemonės saugojimą Komisariato teritorijoje yra tikra. Išteisintojo nurodymu M. G. surašė rašytinius dokumentus, kuriais iš esmės buvo pagrįstas motorolerio „Peugeot Speedake“ įgijimas. Taigi, A. V., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padarė dar vieną nusikalstamą veiką. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo panaudojo jam suteiktus įgaliojimus savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad policijos sistemoje dirbusio A. V. vienas iš tikslų buvo užtikrinti, jog jo vadovaujamam Komisariatui priklausančioje teritorijoje būtų užkirstas kelias nusikalstamų veikų padarymui, o jos padarytos būtų atskleistos ir ištirtos, tačiau ne pačiam A. V. daryti nusikalstamą veiką. Be to, po nusikalstamų veikų padarymo dėl automobilio „Opel Omega“ išteisintas neteisėtai įgijo dar vieną transporto priemonę, kas rodo, jog jo veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, ir patvirtina didesnį veiksmų pavojingumo laipsnį. Šios aplinkybės leidžia daryti, kad A. V. veiksmai užimant svarbias pareigas nėra suderinami su valstybės tarnybos principais, nes buvo padaryta didelė neturtinė žala, t. y. diskredituotas valstybės tarnautojo vardas ir pakenkta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui. Be to, buvo pažeistos Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos. Nors tikrasis motorolerio „Peugeot Speedake“ savininkas baudžiamajame procese nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, nes jis nereiškė pretenzijų išteisintajam, tačiau tai nemažina A. V. piktnaudžiavimo pavojingumo. Pažymėtina, kad A. S. atgavo transporto priemonę ir kartu gavo iš jos turtinę naudą tik po pradėto baudžiamojo proceso. Visuomenėje dėl A. V. veiksmų kilo tam tikras rezonansas, o žiniasklaida yra informavusi visuomenę apie baudžiamojo proceso eigą. Negatyvios informacijos pateikimas per visuomenės informavimo priemones akivaizdžiai kenkia visai policijos sistemai ir jos prestižui. Taigi, išteisintojo veiksmai sukėlė BK 228 straipsnyje numatytus padarinius.

81Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalis dėl A. V. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį naikinama bei priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis pripažįstant išteisintąjį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK 182 straipsnio 3 dalyje (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 2 punktas).

82Dėl A. V. skirtinų bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonės

83Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

84A. V. padarė dvi baigtas nusikalstamas veikas nuosavybei, priskiriamas baudžiamiesiems nusižengimams (BK 12 straipsnis), dvi baigtas nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną baigtą nusikalstamą veiką valdymo tvarkai, susijusiai su dokumentų klastojimu, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jis padarė visas nusikalstamas veikas veikdamas tiesiogine tyčia, siekiant savanaudiškų tikslų. Nenustatyta A. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. A. V. anksčiau neteistas (t. 2, b.l. 115), byloje nėra duomenų apie jo patraukimą administracinėn atsakomybėn, gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į narkologinę įskaitą. Byloje yra pateikti duomenys, kad A. V. dirbo Vidaus reikalų sistemoje nuo 1983 metų, per visą laikotarpį jam buvo paskirtos kelios nuobaudos ir jis daug kartų skatintas (t. 2, b.l. 96-114). A. V. darbinė veikla paskutinį kartą buvo įvertinta gerai (t. 2, b.l. 31-32). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pripažintina, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti A. V. paskyrus už padarytas nusikalstamas veikas baudas, kurių dydžiai yra mažesni už BK 47 straipsnio 3 dalyje numatytus baudų vidurkius (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija). Paskirtos baudos bendrinamos remiantis BK 63 straipsnio nuostatomis.

85Pagal BK 682 straipsnio 1 dalį, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Nagrinėjamu atveju A. V. ne vieną kartą piktnaudžiavo tarnyba dėl savanaudiškų tikslų, papildomai padarydamas kitas nusikalstamas veikas. Įvertinus šias aplinkybes ir pačių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, taip pat siekiant užkirsti kelią A. V. pakartotinai piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui skiriama aptariama baudžiamojo poveikio priemonė, atimant jam teisę dvejus metus dirbti valstybės tarnyboje. Skirti maksimalų teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo terminą, numatytą BK 682 straipsnio 2 dalyje, kaip to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo, nes tai būtų neproporcingas apribojimas padarytų nusikalstamų veikų laipsniui.

86Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

87Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

88A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje (dėl piktnaudžiavimo tarnyba apgaule įgyjant automobilį „Opel Omega“), ir jam paskirti 80 MGL dydžio, t. y. 3 012 Eur (trijų tūkstančių dvylikos eurų), baudą;

89A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 30 MGL dydžio, t. y. 1 129,50 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto dvidešimt devynių eurų ir penkiasdešimties eurocentų), baudą;

90A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalyje (dėl automobilio „Opel Omega“ įgijimo apgaule), ir jam paskirti 20 MGL dydžio, t. y. 753 Eur (septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų), baudą.

91Taip pat panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

92A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje (dėl piktnaudžiavimo tarnyba apgaule įgyjant motorolerį „Peugeot Speedake“), ir jam paskirti 100 MGL dydžio, t. y. 3 765 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt penkių eurų), baudą.

93A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalyje (dėl motorolerio „Peugeot Speedake“ įgijimo apgaule), ir jam paskirti 20 MGL dydžio, t. y. 753 Eur (septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų), baudą.

94Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, A. V. paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba apgaule įgyjant automobilį „Opel Omega“), Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalį subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir A. V. paskirti subendrintą bausmę – 80 MGL dydžio, t. y. 3 012 Eur (trijų tūkstančių dvylikos eurų) baudą, o A. V. paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba apgaule įgyjant motorolerį „Peugeot Speedake“) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalį subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. V. paskirti subendrintą bausmę – 100 MGL dydžio, t. y. 3 765 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt penkių eurų), baudą.

95Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, A. V. paskirtas subendrintas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir A. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 120 MGL dydžio, t. y. 4 518 (keturių tūkstančių penkių šimtų aštuoniolikos eurų), baudą.

96A. V. nustatyti 1 (vienerių) metų terminą sumokėti paskirtą baudą.

97Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 682 straipsniu, A. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimą, atimant A. V. teisę dirbti valstybės tarnyboje 2 (dvejus) metus.

98Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 3. A. V. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1... 4. A. V., eidamas ( - ) komisariato (toliau – Komisariatas) viršininko... 5. Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio... 6. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. V. išteisintas... 7. Be to, A. V. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio... 8. A. V. 2013 m. rugsėjo 19 d. nuvyko į M. G. namus, esančius ( - ),... 9. Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Transporto priemonių priverstinio... 10. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. V. išteisintas... 11. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo... 12. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228... 13. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300... 14. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182... 15. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228... 16. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182... 17. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, A. V. paskirtas... 18. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrintas bausmes subendrinti... 19. Vadovaujantis BK 682 straipsniu, A. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę... 20. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėjant apeliacinės... 21. 1) apklausti liudytojus R. L. ir V. L.;... 22. 2) atlikti A. V. tyrimą poligrafu, siekiant įvertinti jo parodymų... 23. 3) vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaityti ikiteisminio tyrimo... 24. 4) peržiūrėti vaizdo įrašą, pridėtą prie 2013 m. gruodžio 4 d.... 25. 5) apklausti kaip liudytojus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos... 26. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai ir neišsamiai... 27. Visų pirma, dėstomi argumentai dėl A. V. neteisėto ir nepagrįsto... 28. Prokuroras taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad R. L. 2013 m.... 29. Prokuroro teigimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai... 30. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nors automobilis „Opel Omega“,... 31. Dėl A. V. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį... 32. Kitoje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl A. V. išteisinimo iš... 33. Teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai nesivadovavo... 34. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog A. V. pateikus... 35. Dėl A. V. parodymų, kad jis norėjo nusipirkti iš M. G. motorolerį,... 36. Prokuroras pabrėžia, kad 2013 m. gruodžio 4 d. į Komisariatą atvykus... 37. Prokuroras iš dalies sutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad... 38. Pasak prokuroro, teismo baigiamajame akte vieni įrodymai (liudytojų R. L. ir... 39. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas neargumentuodamas konstatavo, kad... 40. Apibendrindamas prokuroras prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir... 41. Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras prašė... 42. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš... 43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė,... 44. A. V., eidamas Komisariato viršininko pareigas, 2012 m. rugpjūčio 3 d.... 45. Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio... 46. A. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK... 47. Be to, A. V., būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine... 48. A. V. 2013 m. rugsėjo 19 d. nuvyko į M. G. namus, esančius ( - ),... 49. Tokiais savo veiksmais A. V., pažeisdamas Transporto priemonių priverstinio... 50. A. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK... 51. Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 3-4 punktuose reglamentuota, kad... 52. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, priimdamas išteisinamą nuosprendį,... 53. Dėl A. V. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 300... 54. Byloje nustatyta, kad R. L. Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės... 55. Apygardos teismas, darydamas atitinkamas išvadas dėl A. V. pareikšto... 56. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. V. pripažino, kad jis... 57. Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad esant R. L. ir A. V.... 58. Skundžiamame nuosprendyje abejojant liudytojos R. L. parodymų, duotų... 59. Apygardos teismas netinkamai įvertino ir liudytojos D. M. parodymus. D. M.... 60. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule... 61. Nagrinėjamu atveju byloje įrodyta, kad A. V., asmeniškai bendraudamas su R.... 62. A. V. inkriminuota, kad jis neteisėtai įgijo automobilį „Opel Omega“,... 63. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino... 64. Byloje objektyviais įrodymais nustatyta, kad A. V. padarė įrašą Sulaikytų... 65. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės... 66. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. V., inkriminuotų nusikalstamų veikų... 67. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo... 68. Dėl A. V. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 182... 69. Byloje nustatyta, kad M. G. Telšių apskrities vyriausiojo policijos... 70. Remiantis liudytojų A. R., A. S. ir M. G. parodymais, duotais teisiamajame... 71. 2013 m. gruodžio 31 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėti... 72. Skundžiamame nuosprendyje iš konteksto paimti M. G. parodymai, duoti... 73. Dar vienas apygardos teismo argumentas atmetant M. G. parodymus yra tas, kad... 74. Skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai teigiama, kad „2013 m. rugsėjo 19... 75. Byloje būtina įvertinti, kokiu pagrindu buvo saugotas motoroleris „Peugeot... 76. Apygardos teismas, išteisindamas A. V. iš pareikšto kaltinimo, taip pat... 77. Skundžiamame nuosprendyje, remiantis liudytojų A. S. ir A. L. parodymais,... 78. Anksčiau aptarti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A.... 79. A. V. inkriminuota, kad jis neteisėtai įgijo motorolerį „Peugeot... 80. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. V., inkriminuotų nusikalstamų veikų... 81. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo... 82. Dėl A. V. skirtinų bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonės... 83. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 84. A. V. padarė dvi baigtas nusikalstamas veikas nuosavybei, priskiriamas... 85. Pagal BK 682 straipsnio 1 dalį, teisės dirbti tam tikrą darbą arba... 86. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 87. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį,... 88. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos... 89. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos... 90. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos... 91. Taip pat panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d.... 92. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos... 93. A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos... 94. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi... 95. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4... 96. A. V. nustatyti 1 (vienerių) metų terminą sumokėti paskirtą baudą.... 97. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 682 straipsniu, A. V.... 98. Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį...