Byla 2-2170-330/2015
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3098-340/2015, kuria patvirtintas kreditorės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Decor centras“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Henkel Balti OU atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3098-340/2015, kuria patvirtintas kreditorės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Decor centras“ bankroto byloje.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi UAB „Decor centras“ iškėlė bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo patikslintas į BUAB „Decor centras“ kreditorių sąrašą įtraukus kreditorės RUAB „Srava“ 206 009,94 Eur trečios eilės finansinį reikalavimą. Kreditorius Henkel Balti OU dėl 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties pateikė atskirąjį skundą prašydamas panaikinti nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditorės RUAB „Srava“ finansinis reikalavimas. Nurodė, kad finansinis reikalavimas patvirtintas iš esmės neįvertinus jo pagrįstumo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjo Henkel Balti OU atskirąjį skundą tenkino – pats panaikino savo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalį dėl RUAB „Srava“ finansinio reikalavimo patvirtinimo ir klausimą dėl šio finansinio reikalavimo tvirtinimo skyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

5Teismo posėdyje sprendžiant RUAB „Srava“ finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą UAB „Decor centras“ bankroto administratorius ir RUAB „Srava“ prašė finansinį reikalavimą patvirtinti, pateikė papildomus jo pagrįstumą patvirtinančius dokumentus.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartimi UAB „Decor centras“ bankroto byloje patvirtino RUAB „Srava“ 206 009,94 Eur dydžio trečios eilės finansinį reikalavimą. Taip pat teismas BUAB „Decor centras“ naudai iš pareiškėjo Henkel Balti OU priteisė 121 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad RUAB „Srava“ finansinis reikalavimas pagrįstas papildomai pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios įtrauktos į BUAB „Decor centras“ buhalterinę apskaitą ir pasirašytos bankrutavusios įmonės atstovų, taip pat teismo posėdžio metu bylos dalyvių duotais paaiškinimais.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10Pareiškėjas (kreditorius) Henkel Balti OU atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį, kuria patvirtintas RUAB „Srava“ finansinis reikalavimas, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti bankroto administratoriaus prašymo įtraukti RUAB „Srava“ į BUAB „Decor centras“ kreditorių sąrašą su 206 009,94 Eur finansiniu reikalavimu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino kreditorės RUAB „Srava“ finansinio reikalavimo. Patikra atlikta formaliai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad PVM sąskaitos faktūros ir šalių teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai pakankamai pagrindžia finansinį reikalavimą. Teismas nesiėmė veiksmų įvertinti sandorius, ūkines operacijas, apskaitos dokumentus, kitus įrodymus. Šalių pasirašytame skolų suderinimo akte nėra nuorodų į tai, iš ko ir kokiu pagrindu kyla deklaruojamas finansinis reikalavimas.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė praleisto termino pareikšti finansinį reikalavimą atnaujinimo klausimu. Prašymo atnaujinti terminą nepareiškė ir kreditorė. Byloje nenustatyta svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš pareiškėjo priteisė bankrutavusios įmonės naudai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai buvo svarūs, todėl teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi jį buvo patenkinęs. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai ir turėjo pagrindą nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.

11Atsakovė BUAB „Decor centras“ prašo pareiškėjo Henkel Balti OU atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė taip pat prašo paskirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos priteisiant atsakovės naudai. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių kreditoriaus finansinis reikalavimas neturėjo būti patvirtintas. Atsakovė akcentavo aplinkybę, jog PVM sąskaitos faktūros pasirašytos abiejų šalių. Tokio pobūdžio dokumentai patvirtina šalių susitarimus dėl prekių pirkimo – pardavimo ir prekių perdavimo faktą. Iš teismo nutarties matyti, kad tvirtindamas finansinį reikalavimą teismas atnaujino praleistą terminą. Pažymėjo, kad teismo nutartis, kuria atnaujintas procesinis terminas, atskiruoju skundu negali būti skundžiama. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog terminas buvo praleistas dėl piktnaudžiavimo ar sąmoningo bankroto proceso vilkinimo. Nesutiko su skundo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Paaiškino, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties pagrįstumo, o dėl ginčo, susijusio su finansinio reikalavimo pagrįstumu. Vienintelis pareiškėjas nepagrįstai ginčijo RUAB „Srava“ finansinį reikalavimą.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditorės RUAB „Srava“ finansinis reikalavimas UAB „Decor centras“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

14Dėl finansinio reikalavimo pagrindimo

15Bankroto proceso vienas pagrindinių tikslų – iš bankrutavusios įmonės turto patenkinti visiškai ar kiek įmanomą didesnę dalį įrodymais pagrįstų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnis, 34-35 straipsniai). Iš pradžių kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, kuriam įstatymo leidėjas įtvirtino pareigą teismui teikti tvirtinti kaip neginčijamus tik tokius reikalavimus, kurie atitinka įmonės apskaitos dokumentus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas). Nepriklausomai nuo to, kokia yra teismui pateikiama administratoriaus pozicija dėl tvirtintinų kreditorių sąrašo, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-188/2011).

16ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatyta, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, remdamasis pareikštais reikalavimais, patikslintais pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šios įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalį nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos; kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus.

17Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei byloje galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais; ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).

18Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi UAB „Decor centras“ iškelta bankroto byla, 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, kreditorių sąrašą tikslinant, į jį įtrauktas ir RUAB „Srava“ 206 009,94 Eur trečios eilės finansinis reikalavimas. Pareiškėjui Henkel Balti OU pateikus atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartis patvirtinto RUAB „Srava“ finansinio reikalavimo dalyje buvo paties teismo panaikinta, kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas paskirtas nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus pateiktus įrodymus, be kita ko, ir tuos, kurie nebuvo teismui pateikti kreditoriaus finansinį reikalavimą tvirtinant 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, teismo posėdyje šalių pateiktus paaiškinimus, 2015 m. spalio 9 d. nutartyje (apskųstojoje) konstatavo RUAB „Srava“ 206 009,94 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo faktą. Pareiškėjo Henkel Balti OU (apelianto) nuomone, teismas finansinio reikalavimo pagrįstumo vertinimą atliko formaliai, o bankroto administratoriaus pateikti įrodymai nepatvirtina finansinio reikalavimo pagrįstumo. Apelianto nuomone, byloje surinktų įrodymų nepakako ginčijamam finansiniam reikalavimui patvirtinti. Teisėjų kolegija šią apelianto poziciją pripažįsta nepagrįsta.

19Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

20Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųstosios nutarties turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą finansinį reikalavimą patvirtino įvertinęs pateiktus įrodymus – PVM sąskaitas faktūras ir šalių paaiškinimus, nuosekliai patvirtinančius įsiskolinimo susidarymo pagrindą bei aplinkybes. Tai, kad teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo vertės ir jo reikšmės sprendžiamam klausimui, nesudaro pagrindo išvadai, kad esą nebuvo nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės. Pastebėtina, jog tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde apeliantas nepateikė faktinėmis aplinkybėmis paremtų argumentų ir (ar) objektyvių duomenų, paneigiančių RUAB „Srava“ finansinio reikalavimo pagrįstumą. Aptariamu atveju apeliuojama tik pasitelkiant teismų praktikoje išryškinamus pavyzdinius teismo veiksmus sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, deklaratyviai nurodant į administratoriaus ir (ar) kreditoriaus pateiktų duomenų, įrodymų trūkumą. Kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Kita vertus, apeliacinės kontrolės metu pakartotinai įvertinus ginčo situaciją ir bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi prielaidų abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų objektyvumu ir pagrįstumu. Nors pirmosios instancijos teismas išsamiai ir neišvardino finansinio reikalavimo pagrįstumą pagrindžiančių įrodymų, atskirai nepasisakė dėl kiekvieno jų įrodomosios reikšmės, visgi ši aplinkybė nelemia apskųstosios nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo. Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčijamo finansinio reikalavimo tvirtinimo procesas buvo pradėtas anksčiau. Bankroto administratorius RUAB „Srava“ finansinį reikalavimą prašė patvirtinti 2015 m. rugpjūčio 4 d. pareiškimu, prieš tai pats atlikęs savarankišką pirminį jo pagrįstumo vertinimą. Kartu su procesiniu dokumentu administratorius pateikė RUAB „Srava“ prašymą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą, UAB „Decor centras“ ir UAB „Srava“ 2014 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytą aktą dėl skolų suderinimo, klientų įsipareigojimų nevykdymo pagal dokumentus suvestinę. Po teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarties priėmimo, kuomet pirmosios instancijos teismas pasinaikino nutartį, kuria buvo patvirtintas RUAB „Srava“ finansinis reikalavimas, o jo patvirtinimo klausimas paskirtas nagrinėti teismo posėdyje, bankroto administratorius pateikė kreditorės finansinį reikalavimą pagrindžiančius pirminius ūkinių operacijų faktą patvirtinančius dokumentus – PVM sąskaitas faktūras. Analizuojamu atveju akivaizdu, jog RUAB „Srava“ finansinį reikalavimą pagrindžia ne tik PVM sąskaitos faktūros, bet ir skolų suderinimo aktas, kuriame užfiksuotas abiejų šalių pripažintos skolos dydis, lygus PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų aritmetinei sudėčiai. Pažymėtina ir tai, jog PVM sąskaitų faktūrų identifikavimo duomenys nurodyti ir anksčiau bankroto administratoriaus pateiktoje klientų įsipareigojimų nevykdymo pagal dokumentus suvestinėje. Akcentuotina ir tai, jog PVM sąskaitos faktūros pasirašytos abiejų šalių, taigi tokia aplinkybė patvirtina, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo perduotos ir paslaugos suteiktos pirkėjui (paslaugų gavėjui) UAB „Decor centras“. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą PVM sąskaita faktūra – įstatyme privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalis). Kolegija sprendžia, jog tiek teisinis reguliavimas, tiek įrašai PVM sąskaitose faktūrose patvirtina, kad jose nurodytos prekės buvo perduotos ir paslaugos suteiktos pirkėjui (paslaugų gavėjui), o kiti paminėti įrodymai – faktą, kad pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras nebuvo atsiskaityta. Kaip nurodė bankroto administratorius, atsakovės įsiskolinimas kreditoriui RUAB „Srava“ taip pat fiksuotas atsakovės programinėje buhalterinėje apskaitoje. Nurodytų aplinkybių kontekste akcentuotina ir tai, jog nė viena analizuojamų teisinių santykių šalių nei prekių perdavimo ar paslaugų suteikimo, nei įsiskolinimo egzistavimo faktų neginčijo. Priešingai – sandorių šalys juos pripažino, o finansinio reikalavimo pagrįstumą deklaratyviais teiginiais ginčijantis asmuo (nebuvęs sandorių šalimi) nepateikė jį paneigiančių objektyvių duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų ir pakartotinai įvertintų įrodymų pakanka sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl RUAB „Srava“ finansinio reikalavimo pagrįstumo. Pažymėtina, jog apeliantas akcentuodamas aplinkybę, esą ginčijamam finansiniam reikalavimui patvirtinti nepakanka išvardintų įrodymų (PVM sąskaitų faktūrų, skolų suderinimo akto, klientų įsipareigojimų nevykdymo suvestinės, šalių atstovų paaiškinimų), ignoruoja aplinkybę, jog jo paties finansinis reikalavimas buvo patvirtintas teismui pateikus vien tik sąskaitas (Invoice), pasirašytas vienos (sąskaitas išrašiusios) šalies (t. 2, b. l. 48-144). Nors aptariamu atveju apeliantas abstrakčiais teiginiais bando akcentuoti teismų praktikoje išskiriamą teismo pareigą finansinių reikalavimų tvirtinimo procese veikti aktyviai, visgi nenurodo, kokių konkrečiai veiksmų teismas neatliko, kokių aplinkybių nenustatė ir kokią reikšmę trūkstami įrodymai ar nenustatytos aplinkybės turi byloje išspręstam klausimui. Kita vertus, pažymėtina, jog bankroto procese teismui tenkantis aktyvesnis vaidmuo neturi iškreipti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo argumentus, kuriais apeliuojama į RUAB „Srava“ finansinio reikalavimo nepagrįstumą arba nepakankamą pagrįstumą.

21Dėl termino pareikšti kreditorinį reikalavimą

22Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatą, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus minėtą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami tik iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas.

23Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ 26 straipsnį, yra pasisakęs, jog nurodyta norma taikytina kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, yra tada, kai pripažįstama, kad jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, ir teismas dar nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte reglamentuojamas terminas yra procesinis, todėl jo atnaujinimo terminas sprendžiamas CPK 78 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1356-178/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2671/2013 ir kt.).

24Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė praleisto termino pareikšti finansinį reikalavimą atnaujinimo klausimu. Teigė, jog prašymo atnaujinti terminą nepareiškė ir kreditorė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti nurodytiems skundo argumentams. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog kreditorė praleido teismo nustatytą terminą finansiniams reikalavimams pareikšti. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad kreditorė RUAB „Srava“ prašyme dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nurodė priežastis, lėmusias nesavalaikį kreipimąsi. Proceso įstatyme nurodyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas prašymą patvirtinti ginčijamą finansinį reikalavimą nagrinėjo iš esmės ir jį tvirtino dar 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju taip pat buvo atnaujintas ir terminas finansiniam reikalavimui pareikšti. Akcentuotina, jos teisinis reguliavimas neįpareigoja teismo motyvuoti sprendimo atnaujinti terminą (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Kita vertus, atmesdama apelianto argumentą, jog nagrinėjamu atveju kreditoriaus nebuvo nurodyta ir teismo nenustatyta aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, teisėjų kolegija pritaria atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytam motyvui, jog nutartis (jos dalis) atnaujinti procesinį terminą atskiruoju skundu apskritai negali būti skundžiama (CPK 78 straipsnio 5 dalis, 334 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai).

25Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

26Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bankrutavusios įmonės naudai iš jo (apelianto) priteisė bylinėjimosi išlaidas. Akcentavo aplinkybę, jog atskirojo skundo argumentai buvo svarūs, todėl pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi jį patenkino, pasinaikindamas paties priimtą nutartį. Apelianto teigimu, teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, todėl privalėjo nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais.

27Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apskųstoji pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta ginčą išsprendus kreditoriaus RUAB „Srava“ ir atsakovės BUAB „Decor centras“ naudai, todėl apeliantas pagrįstai įpareigotas atlyginti bankrutavusios įmonės (atsakovės) turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės (pvz., sąžiningas procesinis elgesys, tai, jog teismas pats pasinaikino nutartį, kuria buvo patvirtinęs ginčijamą finansinį reikalavimą, ir finansinio reikalavimo vertinimą atliko pakartotinai) nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės arba apeliantą visiškai atleisti nuo pareigos atlyginti kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas.

28Dėl prašymo skirti baudą

29Atsakovė BUAB „Decor centras“ prašo apeliantui paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005).

30Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirojo skundo padavimas įprastai nereiškia piktnaudžiavimo teise, nes tai yra galima pažeistų teisių gynimo forma bei dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių įgyvendinimo forma. Apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą, realizavo teisę, kuri numatyta ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo atskirasis skundas buvo atmestas, pripažinus jo argumentus nepagrįstais, savaime negali būti laikoma piktnaudžiavimo teise patvirtinimu. Dėl šios priežasties nėra ir pagrindo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).

31Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs RUAB „Srava“ 206 009,94 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Decor centras“ bankroto byloje, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

33Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi UAB „Decor... 5. Teismo posėdyje sprendžiant RUAB „Srava“ finansinio reikalavimo... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartimi UAB „Decor... 8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad RUAB „Srava“ finansinis... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 10. Pareiškėjas (kreditorius) Henkel Balti OU atskirajame skunde prašo Vilniaus... 11. Atsakovė BUAB „Decor centras“ prašo pareiškėjo Henkel Balti OU... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 13. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditorės... 14. Dėl finansinio reikalavimo pagrindimo... 15. Bankroto proceso vienas pagrindinių tikslų – iš bankrutavusios įmonės... 16. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatyta, kad bankrutuojančios įmonės... 17. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą... 18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio... 19. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį... 20. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį,... 21. Dėl termino pareikšti kreditorinį reikalavimą... 22. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatą, priėmęs nutartį... 23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ĮBĮ 26 straipsnį, yra... 24. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 25. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme... 26. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 27. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, šaliai, kurios naudai priimtas... 28. Dėl prašymo skirti baudą ... 29. Atsakovė BUAB „Decor centras“ prašo apeliantui paskirti baudą už... 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirojo skundo padavimas įprastai nereiškia... 31. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, sprendžia, kad... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 33. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą....