Byla 1A-405/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Svajūno Knizlerio, teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Albino Bielskio, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorui Zdzislav Tuliševski, nuteistajam V. G. , gynėjai advokatei Eugenijai Liutvinskienei, ekspertams E. B. , A. J. , N. R. , teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. , jo gynėjo bei nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų R. S. ir V. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimt penkioms paroms, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas M. S. Semmler asmens tapatybės kortele) areštu dvidešimt penkioms paroms, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas S. O. vairuotojo pažymėjimu) areštu trisdešimčiai parų, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimt penkioms paroms.

2Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos paskiriant V. G. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų, ją atliekant pataisos namuose.

3Nuosprendžiu iš V. G. R. S. ir V. S. priteista septyni tūkstančiai du šimtai dvidešimt penki litai turtinei žalai atlyginti bei po penkiasdešimt tūkstančių litų kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

4Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą

Nustatė

5V. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 10 d. apie 4.15 val. Panevėžyje, prie Klaipėdos g. 102 pastato, kilusio konflikto metu, turėdamas tikslą nužudyti du žmones, nužudė M. S. ir pasikėsino nužudyti V. Š. . Jis, neteisėtai laikomu savadarbiu būdu perdirbtu 8 mm kalibro dujiniu pistoletu IŽ 79-8 „Baikal“, pritaikytu šaudyti 7.65 mm kalibro BROWNING šoviniais, šaudamas du šūvius, iš jų vieną šūvį M. S. į krūtinę, taip padarydamas jam vieną aklą kulkinį šautinį sužalojimą, lydimą vidaus organų (širdiplėvės, širdies, kairio plaučio, stemplės, aortos) pažeidimų, dėl ko išsivysčius ūmiai mažakraujystei M. S. 2009 m. spalio 10 d. apie 4.25 val. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės priėmimo skyriuje mirė, bei vieną šūvį į V. Š. , pasikėsino jį nužudyti, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios V. Š. nenužudė, nes pataikydamas į pilvą nepataikė į gyvybiškai svarbius organus, taip padarydamas dvi šautines paviršutines pilvo sienelės žaizdas, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

6Be to, V. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Jis nuo nenustatyto laiko neteisėtai, t. y. be atitinkamo leidimo, bute Vaitkaus g. 9-119, Panevėžyje, priklausančiame S. G. , laikė savadarbiu būdu perdirbtą 8 mm kalibro dujinį pistoletą IŽ 79-8 ,,Baikal“, pritaikytą šaudyti 7.65 mm kalibro BROWNING šoviniais ir 13 pramoninės gamybos 7.65 mm kalibro BROWNING šovinių, kuriuos neteisėtai nešiojo, t. y. 2009 m. spalio 10 d. apie 23 val. pistoletą ir šovinius striukės kišenėje nešėsi į naktinį klubą „Tbilisis“, kur laikė striukės kišenėje, po to apie 4 val. neteisėtai laikomus pistoletą ir 13 šovinių nešėsi iš naktinio klubo „Tbilisis“ į butą ( - ), Panevėžyje, 2009 m. spalio 10 d. nenustatytą valandą gabeno ginklą ir šovinius į sodo namelį, esantį sodų bendrijoje „Stiklas“, ( - ), Panevėžio rajone, priklausantį D. Š. , sodo namelyje ginklą ir 8 šovinius paslėpė ir laikė iki 2009 metų spalio 12 d. 8.50 val., kol sodo namelio apžiūros metu ginklą ir šovinius surado ir paėmė policijos pareigūnai; nuo nenustatyto laiko neteisėtai, t. y. be atitinkamo leidimo sodų bendrijoje „Kooperatininkas“, sklypo Nr. ( - ) sodo namelyje Panevėžio rajone, priklausančiame S. G. , laikė nupjautavamzdį savadarbį šautuvą, pagamintą perdirbant TSRS pramoninės gamybos IŽ-12 modelio dvivamzdį 12 kalibro medžioklinį šautuvą ir 21 pramoninės gamybos 12 kalibro medžioklinių šovinių, kol 2009 m. spalio 12 d. 13.20 val. kratos metu šautuvą ir šovinius surado ir paėmė policijos pareigūnai.

7Taip pat V. G. nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko, neturėdamas teisėto pagrindo, bute Vaitkaus g. 9-119, Panevėžyje, laikė fizinio asmens dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. ( - ), išduotą Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiui M. S. Semmler, gim.1963-02-13, kol 2009 m. spalio 12 d. 10.05 val. ją surado ir paėmė policijos pareigūnai.

8Be to, V. G. nuteistas ir už tai, kad nuo nenustatyto laiko, neturėdamas teisėto pagrindo bute ( - ), Panevėžyje, laikė fizinio asmens dokumentą – vairuotojo pažymėjimą Nr. ( - ), išduotą S. O. , a. k. ( - ) kol 2009 m. spalio 12 d. 10.05 val. vairuotojo pažymėjimą surado ir paėmė policijos pareigūnai,

9V. G. nuteistas ir už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens įgijo žinomai suklastotą tikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. ( - ), išduotą R. Š. , a. k. ( - ) kurį parsigabeno ir laikė Panevėžio r., sodų bendrijoje ,,Kooperatininkas“, sodo namelyje, sklypo Nr. ( - ), kol 2009 m. spalio 12 d. 13.20 val. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

10Apeliaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai R. S. bei V. S. prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti ir sugriežtinti V. G. už M. S. nužudymą skirtą bausmę, taip pat visiškai tenkinti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo.

11Apeliantų manymu, teismas be pagrindo nenustatė V. G. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas spręsdamas dėl V. G. girtumo ir jo įtakos nusikaltimo padarymui, rėmėsi tik teismo posėdžio metu duotais liudytojų A. G. ir D. B. parodymais, tačiau visiškai nevertino šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nors privalėjo į juos atsižvelgti.

12Be to, teismas nepagrįstai V. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Apeliantų nuomone, kaltės pripažinimas ir gailėjimasis nebuvo nuoširdus, teismo posėdžio metu jie nematė, kad V. G. būtų gailėjęsis dėl nužudymo, jis dėl savo padaryto nusikaltimo net neatsiprašė.

13Nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Ta aplinkybė, jog M. S. , būdamas neblaivus, prie lošimų automatų salono „Admiral" vartojo smurtą prieš kitą asmenį, negali būti vertinama, kaip netinkami veiksmai V. G. atžvilgiu, nes M. S. tik žodžiais konfliktavo su V. G. , tarp jų nebuvo jokio fizinio kontakto. Apeliantų teigimu, joks elgesys, juolab žodžiai, negali būti pateisinimas nužudymui. M. S. nenaudojo jokio smurto V. G. atžvilgiu, smurto nenaudojo ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys, nei prieš patį V. G. , nei prieš jo sūnų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad M. S. išprovokavo nusikalstamą veiką. Tuo tarpu keiksmažodžiai nėra nužudymo pateisinimas, jokie žodžiai, kad ir kaip būtų buvę pavartoti, negalėjo kaltininko išprovokuoti nužudyti kitą žmogų.

14Dėl šių aplinkybių, apeliantai mano, kad už M. S. nužudymą V. G. skirta bausmė yra per švelni.

15Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų nuomone, teismas be pagrindo sumažino jiems priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Tokį sprendimą teismas priėmė atsižvelgdamas ir į netinkamą žuvusiojo elgesį įvykio metu, kuris, vartodamas keiksmus, provokavo kaltinamąjį nusikalsti. Apeliantų teigimu, jiems padaryta labai didelė neturtinė žala, nes jie patyrė ir iki šiol patiria stiprius, labai skausmingus ir iš esmės nuolat trunkančius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, vienišumo ir bejėgiškumo jausmą, tuštumą gyvenime, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita. Iki šiol negali susitaikyti su sūnaus mirtimi, po jo mirties visą laiką yra emociškai prislėgti, prastos nuotaikos, silpnai jaučiasi, svaigsta galva, labai blogai miega. Su sūnumi santykiai buvo labai glaudūs, jie buvo labai emociškai susiję, savo gyvenimą ir teigiamas viltis senatvėje siejo su velioniu sūnumi, jo būsima šeima, su nuolatiniu bendravimu su juo, dvasinės bei kitokios pagalbos iš jo gavimu, taip pat sūnaus teiktinos moralinės bei materialinės paramos.

16Dėl nurodytų aplinkybių apeliantai teigia, kad apygardos teismo priteisti 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimui yra per maža suma.

17Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti ir jį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą arba pripažinti, jog įvykio metu jis veikė būtinosios ginties sąlygomis arba jam inkriminuotą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

18Apeliantas neginčija apygardos teismo nuosprendžio dalies, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnį, 302 straipsnį, 300 straipsnį, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

19Nuteistasis nurodo, kad įvykio metu, jį su sūnumi, grasindami užpuolė ne mažiau kaip keturi vaikinai, o liudininkų parodymais jų galėjo būti ir daugiau. Netrukus po grasinimų jis pajuto smūgius į įvairias kūno dalis, tame tarpe ir į galvą. Girdėjo šaukiant pagalbos sūnų, tačiau prarado orientaciją ir tolimesnių įvykių neatsimena. Pamena tik, kad atsipeikėjo savo namo laiptinėje ir pamatė, jog jo koja peršauta. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo imtasi priemonių nustatyti, kokiu būdu buvo peršauta jo koja, nebuvo paimtos kulkos skeveldros iš žaizdos, nebuvo atlikta balistinė ekspertizė. Teismas tik remdamasis prielaidomis konstatavo, kad koją persišovė pats nuteistasis. Tačiau teismo medicinos specialistas N. R. parodė, jog didesnė tikimybė, kad nuteistajam žaizda padaryta kitu ginklu, nes jos forma kitokia, negu padarytos nukentėjusiesiems. Be to, liudytojas M. R. parodė, kad liepsnos nuo paleistų šūvių matėsi dviejose vietose, todėl jis mano, kad šaudė du vaikinai (t. 2, b. L. 186 – 188). Panevėžio VPK darytas G. P. telefoninio pokalbio garso įrašas taip pat patvirtina, kad girdisi skirtingi šūvio garsai. Tačiau teismas nenustatė ar į nukentėjusįjį galėjo kas nors šaudyti, kas galėjo lemti nuteistojo atsaką į tokius veiksmus. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad ginklus galėjo turėti ir jį užpuolę M. S. , V. Š. bei T. K. . Juolab, kad ir liudytojas V. B. parodė, kad nukentėjusieji jį mušdami turėjo kažkokius ginklus, nes purškė dujomis. Apeliantas remdamasis kazino „Admiral“ darytu vaizdo įrašu mano, kad T. K. netrukus po įvykio skubotai pasišalindamas iš įvykio vietos, stengėsi paslėpti nuo pareigūnų ginklus. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį, kad M. S. ir V. Š. atžvilgiu prieš kelis mėnesius buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šaudmenų ir ginklų laikymo.

20Be to apeliantas mano, kad nebuvo nustatyta kokiu ginklu, kur ir kada buvo sužalotas nukentėjusysis V. Š. . Pareigūno V. G. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą buvo sulaikytas ir apžiūrėtas V. Š. , tačiau ant jo kūno nebuvo matyti šautinės žaizdos. Tai patvirtino ir pareigūnas S. N. , tvirtindamas, kad žaizdos ant V. Š. kūno nesimatė, o jis pats apie tai neminėjo. Pats V. Š. į ligoninę kreipėsi tik po dviejų parų. Iš V. Š. kūno išimta kulkos skeveldra buvo sunaikinta, taip pat nebuvo atiduota tirti, kas būtų leidę tiksliai nustatyti ar jis sužalotas iš nuteistojo ginklo.

21Nuteistojo teigimu, teismas neįvertino ir to, kad ant nukentėjusiojo M. S. kūno ekspertas aptiko sužalojimų, kurie galėjo atsirasti grumtynių metu. Tuo tarpu nuosprendyje teismas vertino tik tai, kad ant nuteistojo kūno sužalojimų nerasta, tačiau neatsižvelgė, jog medicininė apžiūra buvo atlikta tik praėjus penkioms paroms po įvykio.

22Apelianto manymu, aplinkybę, kad jam ir jo sūnui buvo kilus grėsmė iš agresyviai nusiteikusių nukentėjusiųjų, patvirtina ir ankstesni įvykiai prie kazino „Admiral“, kurių metu M. S. , T. K. ir V. Š. užpuolė ir sužalojo kitus asmenis. Tai patvirtina stebėjimo kamerų įrašai, E. B. , M. R. , M. G. parodymai. Be to vaizdo kameromis užfiksuota, jog nukentėjusieji apie 2 val. nakties, kazino sumušė ir kitus asmenis, atvykusius pažaisti. Tai turėtų būti užfiksuota Panevėžio VPK. Nuteistojo manymu šios aplinkybės svarbios nes patvirtina nukentėjusiųjų agresyvumą. Be to apeliantas mano, kad turėtų būti išreikalauti duomenys iš Panevėžio VPK apie M. S. ir V. Š. , nes šie asmenys priklauso nusikalstamai „Šmikinių“ grupuotei ir mieste žinomi, kaip linkę smurtauti. Taip pat būtina išreikalauti nukentėjusiųjų telefoninių pokalbių išklotines, nes po E. B. ir kitų asmenų užpuolimo jie skambinėjo savo grupuotės draugams ir kvietė juos į pagalbą norėdami dar kartą juos pulti. Tačiau per apsirikimą užpuolė nuteistąjį su sūnumi.

23Taip pat apeliantas nesutinka su teismo psichiatro, psichologo išvada, nes mano, kad ji šališka ir neišsami. Sakiniuose išrašytuose iš bylos medžiagos žodžiai sukeisti vietomis, arba įterpti paties eksperto. Dėl to šie žodžiai įgauna kitą prasmę. Ekspertas painiojasi savo išvadoje. Pati ekspertizė nebuvo pabaigta, nes prasidėjus pietų metui nuteistasis buvo išvežtas į tardymo izoliatorių, o po pietų nebuvo pristatytas atgal, kad atsakytų į likusius klausimus. Išvada buvo surašyta per tris mėnesius po pokalbio, ekspertas pokalbio nieko neužsirašinėjo, todėl per tiek laiko galėjo ir užmiršti ką sakė nuteistasis.

24Nuteistasis taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai. Augina mažametę dukrą, kuri serga epilepsija ir jai reikalinga priežiūra. O jo sutuoktinė taip pat serga pasikartojančia depresija ir jai taip pat reikalinga tiek psichologinė, tiek materialinė pagalba.

25Apeliaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti ir V. G. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos, o pagal BK 129 straipsnio 1 dalį BK 28 straipsnio pagrindu, konstatavus, kad V. G. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms.

26Jei teismas nuspręstų, kad V. G. kaltas dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje ir/arba 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytų veikų padarymo, tokiu atveju apeliantas prašo nuosprendį pakeisti dalyje dėl paskirtos bausmės ir vadovaujantis BK 28 straipsnio 4 dalimi, 62 straipsniu, 54 straipsnio 3 dalimi, 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu už inkriminuotas nusikalstamas veikas V. G. paskirti mažesnes bausmes, nei atitinkamų BK straipsnių sankcijose nustatytas minimalus bausmių dydis, t. y. apie dvejų metų dydžio ar artimo šiam dydžiui laisvės atėmimo bausmes. Teismui nenustačius pagrindų tenkinti pastarąjį prašymą, nuteistojo gynėjas prašo V. G. paskirtų pagal nurodytus straipsnius laisvės atėmimo bausmių dydžius sumažinti iki minimalių atitinkamų BK straipsnių sankcijose nustatytų laisvės atėmimo bausmės dydžių.

27Jei teismas nuspręstų, kad V. G. kaltas dėl M. S. nužudymo, apeliantas prašo nuosprendį pakeisti dalyje dėl neturtinės žalos dydžio bei sumažinti iš V. G. priteistos R. S. ir V. S. neturtinės žalos dydį iki penkių tūkstančių litų kiekvienam.

28Apelianto manymu, apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jame išdėstytos išvados dėl V. G. kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismo išvados pagrįstos prielaidomis bei spėjimais. Nuosprendžiu nepaneigtos V. G. bei gynybos nurodytos, jo nekaltumą dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo patvirtinančios aplinkybės, kurias patvirtino ir liudytojai, kurių parodymų sisteminės analizės bei sisteminio vertinimo teismas neatliko. Be to, teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų. Todėl nepagrįstai ir neteisėtai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. G. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies pažeidimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos praktikos, t. y. LAT nutarimo 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1., 3.1.4., 3.1.6., 3.1.8. punktus.

29Nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko visų faktines įvykio aplinkybes liudijusių liudytojų parodymų sisteminės analizės bei sisteminio jų vertinimo, o byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino V. G. nenaudai, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją.

30Apeliantas teigia, kad teismas V. G. kaltę grindė iš esmės tik nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojo T. K. parodymais, kurie yra suinteresuoti aiškinti įvykio aplinkybes jiems naudinga linkme, t. y. neigti savo veiksmų neteisėtumą, siekdami patys išvengti baudžiamosios atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, smurtavimą ir pan. Šių asmenų parodymai negali būti laikomi objektyviais, nes jie prieštarauja kitų liudytojų parodymams ir logikos kriterijams. Remdamasis tik šių liudytojų parodymais teismas padarė išvadą, kad prieš šūvius tarp V. G. bei M. S. , V. Š. ir T. K. kilo tik žodinis konfliktas, o šie asmenys V. G. neužpuolė ir prieš pastarąjį nesmurtavo. Tačiau gynėjas atkreipia dėmesį, kad kiti liudytojai nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes, t. y. kad M. S. , V. Š. ir T. K. bei galimai ir kiti asmenys ne atėjo nuo kazino „Admiral“, o atbėgo nuo jo (liudytoja L. P. ), kad V. G. užpuolė, be to, kad vyko ne tik žodinis konfliktas, bet ir stumdymasis (liudytojai A. G. , D. Č. , M. R. ). Be to, kad įvykis vyko ne tarp V. G. ir trijų asmenų (M. S. , V. Š. ir T. K. ), o tarp V. G. ir aštuonių asmenų (liudytojų L. P. , D. Č. parodymai).

31Gynėjo manymu, iš byloje apklaustų asmenų parodymų sisteminės analizės bei byloje esančių kitų įrodymų visumos matyti, kad V. G. tapo agresyviai, įžūliai bei ciniškai nusiteikusių nuo alkoholio stipriai apsvaigusių ir savęs nebekontroliuojančių jaunuolių užpuolimo auka. Tai patvirtina liudytojų M. R. , L. P. , D. Č. , A. L. , K. F. , M. V. , T. K. , A. K. , V. Š. , A. G. parodymai, kazino „Admiral“ darytas vaizdo įrašas ir šio vaizdo įrašo 2010 m. sausio 8 d. apžiūros protokolas. Šie įrodymai patvirtina, kad V. G. užpuolikai anksčiau dėl chuliganiškų paskatų buvo užpuolę M. G. , M. R. , E. B. ir D. Č. , trenkė buteliu M. G. per galvą, nusivijo jų užpultus asmenis ir pavytą E. B. pargriovė bei jį gulintį mušė ir spardė, E. B. apiplėšė. Po to tęsė savo nusikalstamą veiką ir telkėsi į būrį bei ieškojo anksčiau užpultų vaikinų, tikslu toliau prieš juos smurtauti, o pamatę ateinančius V. G. su sūnumi iš tos pusės, į kurią nubėgo prieš tai buvę užpulti M. G. su draugais, juos palaikė prieš tai prie kazino konflikte dalyvavusiais asmenimis ir dėl to juos užpuolė. Užpuolikai veikė bendrai ir iš anksto susitarusių asmenų grupe ir buvo pasiryžę bei siekė vartoti psichinį ir fizinį smurtą bei atitinkamą smurtą prieš V. G. pavartojo. Šių užpuolikų buvo ne mažiau, kaip septyni, o galėjo būti ir iki aštuonių užpuolikų. Nuteistojo gynėjas dėsto jo ginamojo pateiktą įvykio versiją ir mano, kad dėl patirto smurto V. G. ir jo sūnaus sveikatai ir gyvybei buvo iškilęs realus ir akivaizdus pavojus, būtent taip šią situaciją subjektyviai suvokė ir įvertino pats V. G. ir tam buvo realus ir akivaizdus pagrindas. Viskas vyko labai staigiai ir V. G. netikėtai, todėl pastarasis neturėjo galimybės ilgesnį laiką stebėti užpuolikų elgesį ir vertinti kitas aplinkybes, kad įsitikinti užpuolikų agresijos, ketinimų pobūdžiu, jų veiksmų pavojingumo laipsniu. V. G. veikė instinktyviai, suvokdamas, kad jis ir jo sūnus yra užpulti ir, kad jiems abiem kyla pavojus gyvybei ir sveikatai (tai nulėmė aplinkybės, kad užpuolikų daug, jie agresyvūs, vartoja fizinį bei psichinį smurtą, t. y sudavinėja jam smūgius, tampo, stumdo jį, įžeidinėja necenzūriniais žodžiais jį ir jo sūnų), todėl nesąmoningai, pasirinko savęs ir sūnaus gynybos būdą, t. y. panaudojo apsigynimui su savimi turėtą ginklą, kuriuo iššovė nesitaikydamas, nuo savęs į pavojaus pusę. Gynėjas daro prielaidą, kad jeigu ne V. G. panaudotas ginklas, tai jam ir jo sūnui galėjo baigtis blogai ar net tragiškai, t. y. mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu, arba apiplėšimu.

32Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikslino, kad V. G. įvykio vietoje galėjo iššauti tris šūvius, nes tik tiek tūtelių buvo rasta įvykio vietoje. Kadangi į įvykio vietą iki jos apžiūros pašaliniai asmenys patekę nebuvo, o ginklo konstrukcija po šūvių tūteles išsviedžia iš ginklo lauk, tai darytina išvada, kad po šūvių visos tūtelės buvo išsviestos iš ginklo ir liko įvykio vietoje, todėl kiek jų buvo rasta, tai tiek ir buvo šūvių iš V. G. ginklo. Tai patvirtina ir liudytojai T. K. , kuris girdėjo apie tris šūvius, D. Č. ir V. Š. , kuris girdėjo apie du šūvius. Kiti liudytojai nurodo girdėję apie 4 – 7 šūvius, t. y. M. R. , A. L. , L. P. , A. K. , K. F. . Be to, iš Panevėžio VPK daryto garso įrašo ir šio įrašo 2009 m. lapkričio 9 d. apžiūros protokolo matyti, kad L. P. pokalbio telefonu metu 40 pokalbio sekundę girdisi pirmas šūvis ir po to netrukus 2 šūviai iš eilės, po to 1 min. 18 pokalbio sekundę girdisi tylesnis šūvio garsas (nepaneigta prielaida ir abejonė, kad buvo šauta iš kito ginklo, todėl šis šūvis ir girdisi tylesnis), o 1 min. 22 pokalbio sekundę girdimas dar vienas šūvio garsas (viso girdisi 5 šūvių garsai). Gynėjo tvirtinimu, M. R. parodymai, kad jis matė nuo šūviu paleistas liepsnas dvejose vietose (t. 2, b. l. 187), kitų asmenų parodymai apie galimą šūvių skaičių, įvykio vietoje rastų tūtelių skaičius, L. P. telefoninio pokalbio įrašas, aplinkybė, kad pas V. G. šautinės žaizdos forma yra trikampio formos, o pas M. S. šautinė žaizda yra apvalios formos, taip pat aplinkybė, kad pas V. G. nėra artimo šūvio pėdsakų (kas turėjo būti jei V. G. būtų save persišovęs) bei faktas, kad teismo medicininį tyrimą atlikęs ekspertas N. R. teisme parodė, jog didesnė tikimybė, kad V. G. buvo peršautas kito asmens ir aplinkybė, kad pas M. K. buvo nustatyti dešinės plaštakos sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti M. K. šaunant šaunamuoju ginklu ir tuo metu šį ginklą laikant dešinėje rankoje (t. 3, b. l. 153), leidžia daryti išvadą, kad buvo šaudyta ne iš vieno ginklo, o iš dviejų ginklų, iš kurių antrojo ginklo konstrukcija padaro taip, kad iš pastarojo ginklo iššautų šovinių tūtelės lieka ginkle (pvz. revolveris). Ir būtent šis asmuo peršovė ar galėjo peršauti V. G. koją. Apelianto teigimu, tai paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, jog įvykio naktį, įvykio vietoje be V. G. galėjo šaudyti dar ir kitas asmuo. Šios aplinkybės turėjo įtakos V. G. vertinant užpuolimo ir pačių užpuolikų elgesio pavojingumą ir pasirenkant gynybos priemones. Gynėjo manymu, minėtas nenustatytas asmuo taip pat galėjo peršauti V. Š. (buvęs įtariamasis M. K. turėjo ir atitinkamą motyvą keršyti V. Š. už savo draugus - M. G. , E. B. ). Tokia galimybė bei abejonė pašalinta taip ir nebuvo, todėl ją gynėjas prašo vertinti V. G. naudai.

33Be to, nuteistojo gynėjas mano, kad byloje liko nepaneigta abejonė, kad V. Š. galėjo būti peršautas jau vėliau ir kitoje vietoje po įvykio su V. G. . Tokią prielaidą leidžia daryti policijos pareigūno liudytojo S. N. parodymai, kad jis matė nuo įvykio vietos į kazino „Admiral“ tualetą nuėjusį V. Š. , kurio asmenybę jis patikrino, apžiūrėjo ir nematė jokio šautinio ar panašaus sužalojimo, o V. Š. pokalbio su šiuo pareigūnu metu taip pat apie jokį sužalojimą neužsiminė. Vertinant V. Š. , jo aplinkos bei M. G. , E. B. ir jų aplinkos asmenų agresyvų nusiteikimą toliau aiškintis santykius dėl E. B. apiplėšimo, tikėtina, kad tarp jų santykių aiškinimasis galėjo tęstis ir vėliau po V. G. užpuolimo. Tokia galimybė bei abejonė pašalinta nebuvo, todėl gynėjas prašo tai vertinti V. G. naudai.

34Apelianto nuomone, vertinant, ar ginklo arba ginklų negalėjo turėti V. G. užpuolikai, reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad kazino „Admiral“ darytame vaizdo įraše ir šio vaizdo įrašo 2010 m. sausio 8 d. apžiūros protokole (t. 2, b. l. 31 – 34) matyti, kad įvykio metu į kazino užeina V. Š. , jam iš paskos du policijos pareigūnai, o netrukus po to iš salono išeina T. K. ir nueina tolyn nuo įvykio vietos. Gynėjo teigimu, tai leidžia manyti, jog T. K. galėjo pasišalinti iš įvykio vietos kartu su jo, V. Š. ar kito asmens turėtu ir galimai įvykio metu panaudotu ginklu, siekiant šį ginklą paslėpti nuo pareigūnų. Šią abejonę gynėjas taip pat prašo vertinti V. G. naudai.

35Šios aplinkybės, gynėjo manymu, labai svarbios ir jos papildomai taip pat patvirtina V. G. veikus būtinosios ginties sąlygomis ir paneigia išvadą, kad V. G. ir jo sūnui nebuvo iškilęs joks realus pavojus. Kadangi dėl prieš V. G. panaudoto smurto, jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tai jo veikai taikomos BK 28 straipsnyje numatytos taisyklės. Be to, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. Š. buvo sužalotas ne iš V. G. ginklo, o iš kito asmens įvykio metu panaudoto ginklo, todėl V. G. dėl V. Š. sužalojimo turi būti apskritai išteisintas, tokiu būdu vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo ir V. G. veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

36Apeliantas nurodo, kad aukščiau minėtas išvadas leidžia daryti nuteistojo V. G. , liudytojų A. G. , D. B. , S. G. , A. L. , L. P. , A. K. , S. N. , D. Č. , T. K. , K. F. , M. R. , M. G. , E. B. , M. V. , nukentėjusiojo V. Š. parodymai bei kazino „Admiral“ darytas vaizdo įrašas ir šio vaizdo įrašo 2010 m. sausio 8 d. apžiūros protokolas, Panevėžio VPK darytas garso įrašas ir šio įrašo 2009 m. lapkričio 9 d. apžiūros protokolas, 2009 m. spalio 12 d. specialisto išvada Nr. G1276/09(05), kuria pas M. K. buvo nustatyti dešinės plaštakos sužalojimai, kuriuos apeliantas perrašo apeliaciniame skunde.

37Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nustatė, jog V. G. veikė turėdamas tikslą nužudyti du asmenis, tame tarpe ir V. Š. , o pastarojo nenužudė tik dėl to, kad nepataikė į gyvybiškai svarbius organus. Tačiau apelianto manymu, šiam teiginiui pagrįsti nuosprendyje nenurodyta jokių įrodymų. Tuo tik grindžiama, kad V. G. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, tačiau neįvertinta ir nepasisakyta dėl objektyvių aplinkybių, kurios visgi sutrukdė V. G. nužudyti V. Š. . Taip pat nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykio bei šūvių metu V. G. nebuvo kokios nors teisiškai reikšmingos emocinės būsenos, galinčios turėti įtakos jo atliekamų veiksmų suvokimui. Pastarąją teismo išvadą, gynėjo nuomone, paneigia ir loginis bei chronologinis V. G. veiksmų vertinimas. Pirmu šūviu V. G. pataikė sau į koją, o tik sekantys du šūviai buvo iššauti į užpuolikus. Apeliantas mano, kad ši aplinkybė taip pat galėtų patvirtinti ir logiškai paaiškinti prieš tai apeliaciniame skunde nurodytą įvykio eigą, kad V. G. veikė būdamas užpultas, t. y. būdamas teisiškai reikšmingoje emocinėje būsenoje, dėl ko jis galėjo persišauti koją pats sau netyčia, dėl didelio susijaudinimo, nesusivokęs bei nesusiorientavęs aplinkoje, arba tai galėjo įvykti jo užpuolikui sugriebus ir nukreipus į V. G. ginklą. Be to, neatmestina ir prieš tai nurodyta galimybė, kad V. G. koją galėjo peršauti ir kitas asmuo. Gynėjas mano, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio logiškai ir neabejotinai bei neginčytinai neišplaukia išvada, kad V. G. turėjo tikslą nužudyti V. Š. , o ne jį pagąsdinti, sužaloti, apsiginti nuo jo ar pan. Apeliantas teigia, kad darant prielaidą, jog V. G. šovė į V. Š. bei matė ir suprato, kad šauna į žmogų, kartu darytina išvada, jog tokiu atveju V. G. veikė ne apibrėžta, o netiesiogine tyčia, t. y. jis suprato veikos pavojingumą, numatė galimas pasekmes ir jų nesiekė, o sąmoningai leido joms atsirasti. Taigi tada turi atsakyti pagal pasekmes, t. y. už nežymų V. Š. sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu jokių faktinių aplinkybių daryti išvadai, kad V. G. siekė V. Š. mirties ir, kad jis veikė suvokdamas, jog žmogui gyvybė bus atimta neišvengiamai byloje nėra. Juolab, kad V. G. turint tikslą ir siekiant V. Š. nužudyti, tam nebuvo objektyvių trukdžių, ginkle liko šovinių, galėjo šauti į V. Š. pakartotinai, ne į pilvą, į kurį paprastai būna nemirtinas sužalojimas, ką patvirtina ir šis atvejis. Gynėjas nurodo, kad LAT 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 6 punkte numatyta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnį, 130 ar 131 straipsnius. Taip pat kvalifikuojama veika, nesukėlusi jokių padarinių (šovė ir nepataikė), jei tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Apelianto manymu, šios aplinkybės įrodo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog V. G. turėjo tiesioginę tyčią nužudyti V. Š. ir norėjo jo mirties, todėl jo veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą kvalifikuota nepagrįstai.

38Apelianto manymu, V. G. veika dėl M. S. nužudymo bei V. Š. sužalojimo (jeigu teismas konstatuotu, kad V. Š. peršovė V. G. ) kvalifikuotina kaip veikimas esant būtinajai ginčiai (BK 28 str.) arba kaip nužudymas didžiai susijaudinus pagal BK 130 straipsnį (jeigu teismas konstatuotų, kad nebuvo būtinosios ginties), arba kaip veikimas peržengus būtinosios ginties ribas pagal BK 28 straipsnio 4 dalį (jeigu teismas konstatuotų, kad nebuvo būtinosios ginties ir V. G. neveikė didžiai susijaudinęs).

39Gynėjo teigimu, aukščiau aptartos aplinkybės įrodo ir patvirtina, kad prieš V. G. pavojingas kėsinimasis buvo ir jis turėjo pagrindą taip vertinti jo ir jo sūnaus užpuolimą, nuo kurio turėjo teisę gintis, t. y. jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, V. G. veikė dėl didelio sumišimo ir išgąsčio ir bet kuriam kitam asmeniui esant tokioms faktinėms aplinkybėms labai sumišti ar išsigąsti tikrai buvo faktinis pagrindas. Tuo tarpu baudžiamasis įstatymas numato, kad būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma veika padaryta dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis.

40Jei teismas nesutiktų su minėtu V. G. veikos vertinimu, kaip veikimo būtinosios ginties sąlygoms, gynėjas mano, kad minėtas didelis nuteistojo sumišimas ir išgąstis leistų konstatuoti, kad V. G. atveju veikė fiziologinio efekto būsenoje ir jam taikytina atsakomybė už privilegijuotą M. S. nužudymą pagal BK 130 straipsnį, kadangi aptartas agresyvių ir neblaivių asmenų būrio įvykdytas staigus, netikėtas, įžūlus bei ciniškas V. G. užpuolimas prieštarauja moralės bei dorovės principams, jis pažeidė V. G. garbę bei orumą ir paveikė V. G. taip, kad dėl to jis staiga labai susijaudino ir toliau veikė fiziologinio efekto būsenoje. Apeliantas remdamasis LAT 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 24 punktu, mano, kad nagrinėjama situacija visiškai atitinka privilegijuoto nužudymo, numatyto BK 130 straipsnyje, sudėtį. Nors bylos nagrinėjimo metu buvo atlikta teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizė, kuri pateikė išvadą, kad V. G. negalėjo būti fiziologinio efekto būsenoje, tačiau apeliantas prašo šią ekspertizės išvadą vertinti kritiškai, nes ji neatitinka bylos faktinių aplinkybių, be to, ji motyvuojama tariamai V. G. nurodytomis aplinkybėmis (pvz., kad tariamai V. G. teigė "labiausiai užpykdė, kad išvadino pyderais", kad „nukentėjusiuosius vadinau šakalais" ir kt.), kurių byloje nėra ir kurias sakęs V. G. neigia, be to, jos motyvuojamoji dalis yra nelogiška, nenuosekli, neišsami bei kelianti daugybę abejonių. Pavyzdžiui išvadoje nurodoma, kad V. G. negalėjo susijaudinti dėl užpuolimo vien dėl to, kad jis orientavosi specifinio karinio tipo įrangoje, o būtent senovinio laivo ginklo taikiklyje. Tačiau apeliantas teigia, kad nuteistasis paaiškino, jog šį prietaisą pirko kaip antikvarinę vertybę ir todėl surinko žinias apie jį, kaip antikvarinę vertybę. Išvadoje teigiama, kad jis atliko paradoksaliai sudėtingus veiksmus: sugebėjo susistumdymo metu išsitraukti kovinį ginklą, jį užtaisyti ir atlikti tikslius šūvius. Tačiau gynėjo nuomone, darant prielaidą, kad V. G. pats persišovė šio įvykio metu koją, tai labiausiai tikėtina, kad traukiant šį ginklą ar jį užtaisant ir įvyko nenumatytas šūvis į save, kas tik patvirtintų V. G. veikus didžiai susijaudinus ir savo veiksmų negalint tinkamai valdyti bei juos kontroliuoti, be to, pagal bylos faktinius duomenis nėra paneigta, o netgi labiausiai tikėtina, kad buvo šaudoma nesitaikant į konkrečius taikinius. Išvadoje nurodyta ir tai, kad V. G. naktį po įvykio miegojo ir kitą dieną jautėsi emociškai stabiliai, apie įvykį nemastė. Visgi apelianto manymu kiekvienas žmogus į stresą reaguoja individualiai ir vienus tai tonizuoja, o kitus toks šokas nuvargina ir po jo, t. y. pavojui praėjus, žmogus jaučiasi pavargęs, "išsunktas", mieguistas, todėl organizmas su tuo kovoja miegu. Išvadoje taip pat nurodoma, kad vien ginklo pasiėmimas ir sprendimas naktį ginkluotam grįžti namo pėsčiomis nulėmė jo norą ir pasiryžimą jį panaudoti, kad ir neteisėto užpuolimo atveju ir tai, o ne susijaudinimas užpuolus, nulėmė jo agresyvų atsaką į užpuolimą. Taip pat nurodoma, kad V. G. jo užpuolimo situacija nebuvo netikėta, nes jis turėjo žinoti, kad grįžimas namo naktį pėsčiomis yra nesaugus, todėl jis buvo iš anksto motyvuotas pavojingais kitų asmenų sveikatai ir gyvybei ketinimais ir jam galimai iškilsiančią pavojingą situaciją jis turėjo numatyti dar prieš įvykį. Gynėjo manymu, tokiu atveju sektų išvada, kad jei asmuo turi savigynai su savimi pasiėmęs ginklą arba grįžta pėsčiomis naktį namo ir yra staigiai užpuolamas, tai jis negali staiga didžiai susijaudinti ir veikti atitinkamo fiziologinio efekto būsenoje, tačiau toks vertinimas yra nelogiškas. Be to, išvadoje teigiama, kad jis neišgyveno kaltės, buvo įsitikinęs savo teisumu. Tačiau gynėjo teigimu, V. G. vertina, kad jo ir sūnaus gyvybei ir sveikatai pavojus buvo realus ir jis nuo jo gynėsi pagal savo galimybes, juk yra pagrįsta prielaida, kad be ginklo panaudojimo V. G. ir galimai jo sūnus būtų sunkiai ar net mirtinai sumušti, ką patvirtina ir prieš tai M. S. veiksmai ankstesnio konflikto metu.

41Gynėjo manymu, jei teismas nesutiktų su aptartu V. G. veikos atitikimu būtinosios ginties reikalavimams arba jo veikos kvalifikavimu pagal BK 130 straipsnį, tai aptartos aplinkybės yra pagrindas jo veiką vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu (BK 28 str. 4 d.). Teismui sutikus su tokiu nuteistojo veikos kvalifikavimu, gynėjas prašo už nuteistajam inkriminuotos veikos padarymą skirti švelnesnę bausmę, nei įstatymo nustatyta minimali bausmė ir paskirti su laisvės atėmimo nesusijusią bausmę arba paskirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatyti mažesnį nei sankcijoje nustatytas minimalus, t. y. apie dvejus metus laisvės atėmimo ar šiam dydžiui artimą bausmę.

42Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus bei padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus. Asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Tuo tarpu teismas nuosprendį iš esmės grindė tik nukentėjusiojo V. Š. bei T. K. parodymais, laikydamas juos nuosekliais ir nekeliančiais abejonių. Nuteistojo gynėjo manymu, tokia pirmos instancijos teismo pozicija nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas tik aprioriškai konstatavo, kad V. G. veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Nuosprendžio motyvuojamoji dalis labai lakoniška, trumpa, neišsami bei grįsta tik teismo prielaidomis ir faktinėmis aplinkybėmis neparemtu subjektyviu vertinimu. Be to, visiškai nemotyvuotai atmetant nuteistojo gynėjo nurodytų liudytojų parodymus, neatlikus jų sisteminės teisinės analizės. Teismo išvados apie įrodymų įvertinimą minėtoje dalyje, faktines bylos aplinkybes ir priimtus sprendimus nėra kategoriškos, neprieštaraujančios ir apibrėžtos. Apelianto manymu, teismas nesilaikė pareigos siekti visomis priemonėmis nustatyti tiesą byloje, nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes - tiek kaltinamąjį teisinančias, tiek jo kaltę pagrindžiančias ir taip įgyvendinti teisingumą. Gynėjas mano, jog pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas.

43Jei teismas nesutiktų su aukščiau nurodytais argumentais dėl nuteistojo V. G. veikos kvalifikavimo, apeliantas mano, kad yra pagrindas nuteistajam už inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą skirti minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Gynėjas prašo atsižvelgti į visas įvykio aplinkybes, į V. G. asmenybę: neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, vedęs, augina mažametę dukrą S. G. , gim. 1998 m. birželio 18 d., kuri serga epilepsija (tai patvirtina byloje pateikta 2010-01-05 med. pažyma) ir dėl to reikalinga specialiųjų poreikių bei abiejų tėvų priežiūros, be to, jo sutuoktinė S. G. , kuri šiuo metu viena augina sergančią dukrą, pati serga pasikartojančia depresija (tai patvirtina byloje pateikta 2010-01-05 med. pažyma), dėl ko ji pati turi specialiųjų poreikių ir jai pačiai reikalinga sutuoktinio V. G. pagalba ir psichologinė bei kitokia parama. V. G. pripažįsta savo kaltę, yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Apelianto teigimu, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar veika padaryta dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ir kt. Nagrinėjamu atveju, nurodytos aplinkybės įrodo, kad V. G. veiksmai šaudant buvo nulemti atsitiktinumo, susiklosčius V. G. itin nepalankioms aplinkybėms, be to, buvo įtakota neteisėtą konfliktą išprovokavusių asmenų, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje.

44Be to, apelianto manymu, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti net švelnesnę bausmę.

45Jeigu teismas taikytų V. G. atsakomybę už nužudymą, gynėjas mano, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam skirtinos bausmės dydis turi būti sumažintas paskiriant V. G. mažesnę, nei sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, t. y. apie dvejus metus laisvės atėmimo, o jeigu teismas nenustatytų pagrindų nuteistajam skirti tokią bausmę, gynėjas mano, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis gali būti sumažintas iki minimalaus sankcijoje nustatyto laisvės atėmimo bausmės dydžio.

46Jeigu teismas nustatytų, kad V. G. pripažintinas kaltu dėl M. S. nužudymo ir nenustatytų, kad jis nuo atsakomybės atleistinas, kadangi veikė esant būtinajai ginčiai, tai apeliantas mano, kad turi būti įvertintas paties M. S. neteisėtas, nusikalstamas bei įvykį išprovokavęs elgesys. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas ženkliai mažinti prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. CK 6 knygos 250 straipsnis nustato, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, į paties nukentėjusiojo elgesį, didelį neatsargumą. Gynėjo manymu, konstatuotina, kad M. S. žuvo dėl to, kad pats darė nusikaltimą, t. y. dėl chuliganiškų paskatų užpuolė V. G. , tuo sukėlė konfliktą ir vartojo smurtą prieš V. G. . Tokia nukentėjusiojo veika yra nusikalstama ir šis jo elgesys iššaukė V. G. veiksmus. Atsižvelgiant į šiame skunde nurodytas aplinkybes bei V. G. iš esmės sunkią turtinę padėtį, be to, kad jis su sutuoktine išlaiko mažametę dukrą, kuri bei V. G. žmona turi sveikatos problemų, apeliantas daro išvadą, kad teisingas neturtinei žalai atlyginti dydis būtų viso apie dešimt tūkstančių litų.

47Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. G. ir jo gynėjas prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusieji prašo jų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti, prokuroras prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti.

48Nuteistojo V. G. , jo gynėjo bei nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

49Nuteistasis V. G. ir jo gynėjas apeliaciniais skundais ginčija apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistasis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o nukentėjusieji ginčija nuosprendžio dalis, kuriomis, jų manymu, nuteistajam V. G. skirta per švelni bausmė bei neteisingai išspręstas jų civilinių ieškinių klausimas. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apygardos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, dėl nuosprendžio dalies, kuria V. G. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį pasisakydama tik tiek, kiek tai būtina sprendžiant nuteistajam skirtinos bausmės klausimą.

50Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės teisingai nustatė, kad nuteistasis V. G. , konflikto metu iššaudamas po vieną šūvį į nukentėjusiuosius, nužudė nukentėjusįjį M. S. , o nukentėjusiajam V. Š. nežymiai sutrikdė sveikatą, teisingai nustatė nuteistojo kaltės formą ir rūšį – tiesioginę tyčią, teisingai nuteistojo V. G. nusikalstamą veiką dalyje dėl M. S. nužudymo kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tačiau dalyje dėl pasikėsinimo nužudyti V. Š. , faktines bylos aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus įvertino neišsamiai, todėl aiškiai neatskleidė nuteistojo tyčios turinio apibrėžtumo aspektu, nepagrįstai konstatavo, kad į nukentėjusiuosius nuteistasis V. G. iššovė turėdamas tikslą nužudyti du žmones, todėl nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Be to, apygardos teismas neišsamiai įvertinęs kai kuriuos byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nustatė nuteistojo V. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis), taip pat be pagrindo nenustatė jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Tokios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos klaidos lėmė neteisingą nuteistojo V. G. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir neteisingos bausmės paskyrimą nuteistajam, todėl apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

51Dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo V. G. padarytų

52nusikalstamų veikų kvalifikavimo

53Visų pirma, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. G. ir jo gynėjo pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde iškelta versija, jog nuteistasis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas būtinosios ginties situacijoje, nes buvo priverstas gintis nuo pavojingo kėsinimosi, kuris buvo realus ir akivaizdus, buvo patikrinta bylą nagrinėjant apygardos teisme bei paneigta byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

54Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus būtinosios ginties sąlygomis. Taigi, sprendžiant klausimą, ar nuteistasis V. G. , nužudydamas M. S. ir sužalodamas V. Š. , neperžengė būtinosios ginties ribų ar jas peržengė, būtina išsiaiškinti, ar tarpusavio konflikto metu tarp jų buvo kilusi būtinosios ginties situacija, ar nukentėjusieji pradėjo tiesiogiai gresiantį pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą. Jei kėsinimasis buvo, tai koks tokio kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas ir ar panaudotos gynybos priemonės atitinka šį kėsinimąsi. Nagrinėjamu atveju visos šios aplinkybės nustatytinos iš betarpiškai įvykyje dalyvavusių nuteistojo V. G. , nukentėjusiojo V. Š. parodymų, taip pat įvykį iš arti stebėjusių liudytojų A. G. , T. K. parodymų bei kitų liudytojų, kurie matė atskirus įvykio epizodus, parodymų, bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, vertinant šiuos įrodymus vieningoje visumoje.

55Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtų asmenų parodymus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo vertinti nuteistojo V. G. smurtinius veiksmus, kaip padarytus būtinosios ginties situacijoje ar jam peržengus būtinosios ginties ribas.

56Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. spalio 10 d. naktį V. G. su sūnumi A. G. ėjo iš naktinio klubo „Tbilisis“, Panevėžyje, link savo namų. Perėję per Klaipėdos gatvę prie Snoro banko kiosko susitiko priešinga kryptimi einančius T. K. , M. S. ir V. Š. . A. G. su jais prasilenkė, T. K. taip pat prasilenkė su V. ir A. G. , o tarp V. G. ir M. S. bei V. Š. kilo konfliktas, kurio metu buvo vartojami keiksmažodžiai. Nežiūrint į tai, jog reali grėsmė nei V. G. , nei jo sūnui nebuvo iškilusi, V. G. išsitraukė su savimi turėtą pistoletą ir iššovė tris kartus, pirmu šūviu pataikė sau į koją, antru į M. S. , o trečiu į V. Š. . Būtent tokias įvykio aplinkybes patvirtina byloje surinkti įrodymai.

57Nukentėjusysis V. Š. parodė, kad įvykio vakarą jis su M. S. vartojo alkoholinius gėrimus kavinėje. Po to nuvyko į kazino „Admiral“, kur taip pat vartojo alkoholinius gėrimus. Jis buvo stipriai apsvaigęs. Pamena, kad netoli gatvės įvyko konfliktas tarp jo draugų ir kitų asmenų. Jie atrodo buvo keturiese, bet tiksliai nepamena. Jis priėjo arčiau ir nuteistąjį užgauliojo necenzūriniais žodžiais, tuo metu pasigirdo šūviai. Jis pajuto skausmą pilvo srityje. Po to pamatė gulintį M. S. . Matė nubėgančius du asmenis, kuriuos bandė vytis, o šie dar iššovė į orą. Nei jis, nei M. S. jokių ginklų neturėjo (6 t., 188 b. l.).

58Liudytojas T. K. apklausiamas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nuosekliai parodė, kad 2009 m. spalio 9 d. jis su M. S. buvo lošimų salone Vaitkaus gatvėje ir ten vartojo alkoholinius gėrimus. Pamena, kad gatvėje buvo kilęs konfliktas su nepažįstamais vaikinais, kurio metu M. S. sudavė vienam iš jaunuolių buteliu per galvą. Vėliau, pasibaigus konfliktui, jis su M. S. ir jo draugu ėjo link Klaipėdos gatvėje esančio baro. Pakeliui susitiko du asmenis, vieną vyresnį, kitą jaunesnį, su kuriais jis prasilenkė ir atsisukęs pamatė, kad jo draugai kažką kalbasi su sutiktais dviem vyriškiais, girdėjo keiksmažodžius, tačiau negali pasakyti, kas pirmas pradėjo juos vartoti. Vienas iš vyriškių pradėjo šaudyti, girdėjo tris šūvius. Jis nematė, kad M. S. ir jo draugas, kuris buvo peršautas, būtų turėję kokius nors ginklus. Jis pats taip pat jokio ginklo neturėjo (6 t., 198 – 199 b. l.). Be to, liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes įvykio aplinkybes tada geriau prisiminė. Liudytojas parodė, kad vienu metu jis išgirdo šūvį ir atsisukęs pamatė, kad niekas nenugriuvo ir nieko lyg ir nesužeidė. Po to išgirdo antrą šūvį, po kurio nugriuvo Mindaugas, po to trečią šūvį, po kurio jis matė, kaip Mindaugo draugas susiėmė už pilvo. Matė, kad šaudė vyresnis vyriškis iš maždaug 1,5 – 2 metrų atstumo, atsitraukęs. Ar buvo susistumdymas jis pasakyti negali, nematė, girdėjo tik žodinį konfliktą. Po šūvio tie du vyriškiai nubėgo pro „Admiral“ klubą link kiemų. Jis priėjo prie M. S. , jam iš burnos bėgo kraujas, jis purtėsi (3 t., 46 – 49 b. l.).

59Liudytojas A. G. parodė, kad 2009 m. spalio 9 d. vakare su tėvu ir drauge buvo klube „Naktinis Tbilisis“. Nežinojo, kad tėvas nešėsi ginklą. Ten gėrė alų, šoko. Naktį su tėvu pėsčiomis ėjo namo, nes nebetilpo į taksi. Eidami per Klaipėdos gatvę pamatė priešais klubą „Admiral“ ateinančius 3–4 jaunuolius, kurie svyravo į šalis, tarpusavyje garsiai kalbėjosi. Prie „Snoro“ kioskelio tie jaunuoliai pradėjo ant jų šūkauti, keiktis. Jis su tėvu norėjo praeiti pro šių jaunuolių grupę. Prasilenkęs su jaunuoliais ir paėjęs kelis žingsnius pastebėjo, kad tėvo nėra šalia. Atsisukęs pamatė, kad tie jaunuoliai stumdosi su tėvu. Kadangi buvo tamsu, jis negalėjo išskirti, kuris iš jų yra jo tėvas. Būdamas susijaudinęs, kažką sušuko „tėte, gelbėkis“. Išgirdęs šūvius pradėjo bėgti link namų. Netrukus pamatė, kad tėvas šalia, šlubčioja. Namuose matė sužeistą tėvo koją, padėjo ją aptvarstyti (6 t., 193 – 194 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. G. parodė vietą, kur įvyko konfliktas su prasilenkusiais jaunuoliais (4 t., 194 – 196, 197 – 200 b. l.).

60Nuteistasis V. G. parodė, kad 2009 m. spalio 9 d. apie 18 val. grįžo iš Norvegijos. Išgėrė nepilną butelį alaus. Sūnus pasiūlė nueiti į klubą „Naktinis Tbilisis“ pasišokti. Klube per visą vakarą jis išgėrė vieną bokalą alaus. Apie 3 val. nakties jis su sūnumi kalbėdamiesi ėjo namo, o sūnaus draugė A. B. išvažiavo taksi. Perėjus Klaipėdos gatvę, prie naktinio klubo „Admiral“, iš kažkur atsirado mažiausiai keturių jaunuolių grupė, kurie šaukdami iš karto pribėgo, sudavė jam vieną smūgį į galvą, po ko jis prarado orientaciją. Prisimena, kad kažkas šaukė, girdėjo necenzūrinius žodžius. Juto dar smūgį į veidą, tampymą. Kai jį mušė, dar išgirdo, kad sūnus šaukė, ar „tėve, gelbėkis“, ar „tėvai, gelbėk“. Neprisimena, kad būtų šaudęs. Prisimena, kaip stovėjo prie namų laiptinės durų, rankoje turėjo pistoletą ir prašė sūnaus atrakinti duris. Eidamas į namus pajuto kojos skausmą. Nusimovęs kelnes, pamatė, kad koja peršauta. Kitą dieną važiuodamas Klaipėdos gatve pamatė, kad toje vietoje žvakutės dega. Tada tik suprato, kad kažkas įvyko. Prisimena, kad buvo šūvio garsas. Matė, kad pistolete, kurį nešėsi į klubą, nėra dalies šovinių, tačiau neskaičiavo‚ kiek. Po to jis dėjo į pistoletą šovinius ir tilpo dar penki šoviniai. Mano, kad jaunuoliai, kurie užpuolė, jį su kuo nors supainiojo. Jis neigia, kad įvykio metu buvo girtas ir kad norėjo nužudyti, nors pripažįsta, kad iš savo ginklo nušovė M. S. , bet nežino, ar sužalojo V. Š. . Sūnus pasakojo, kad jis išsigandęs pabėgo ir nenukentėjo (6 t., 183 – 185 b. l.).

61Kolegijos manymu, aukščiau išdėstyti nuteistojo V. G. parodymai tik iš dalies atitinka objektyvią įvykio eigą, kadangi nuteistojo parodymų dėl konflikto kilimo pradžios, neva prieš nuteistąjį panaudoto smurto, nepatvirtina betarpiškai įvykyje dalyvavusių T. K. ir V. Š. parodymai, taip pat kitų liudytojų, mačiusių atskirus įvykio epizodus parodymai, todėl nėra pagrindo remtis vien nuteistojo parodymais nustatant ar įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija. Pastebėtina, kad T. K. ir V. Š. parodymai dėl konflikto pradžios iš esmės sutampa su A. G. parodymais. Tiek A. G. , tiek V. Š. ir T. K. patvirtino, kad kilo žodinis konfliktas jiems gatvėje prasilenkiant, o ne tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė nuteistasis, t. y. nukentėjusieji V. Š. ir M. S. bei liudytojas T. K. ne staiga atbėgo ir ėmė smurtauti prieš nuteistąjį ir jo sūnų. Nors nuteistasis V. G. bei jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad prieš nuteistąjį buvo vartojamas smurtas, o liudytojas A. G. tai iš dalies patvirtino teigdamas, jog matė susistumdymą ir grumtynes, tačiau kolegija mano, kad tokių aplinkybių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojo T. K. parodymų nė vienas neparodė, jog vartojo smurtą nuteistojo atžvilgiu bei nematė, kad smurtą būtų vartojęs M. S. . Abu šie asmenys tvirtino, kad buvo žodinis konfliktas, kurio metu nuteistojo atžvilgiu buvo išsakyti keiksmažodžiai. Maža to, iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 454/09 (05) matyti, kad M. S. kūne sužalojimų, padarytų grumtynių ar savigynos metu, nenustatyta (1 t., 152 – 155 b. l.). Iš specialisto išvados Nr. G 1293/09 (05) matyti, kad V. G. nustatyta šautinis kiauryminis kairės šlaunies minkštųjų audinių sužalojimas. Šlaunies priekiniame paviršiuje esančios žaizdos pobūdis – netaisyklingo trikampio forma, lygūs, apibrozdinti kraštai, odos defekto buvimas rodo šią žaizdą esant šūvio įėjimo anga. Šlaunies išoriniame paviršiuje esanti žaizda – nelygūs, išvirtę į išorę kraštai, odos defekto nebuvimas rodo šią žaizdą esant šūvio išėjimo anga. Šūvio kanalo kryptis yra iš priekio į užpakalį, iš viršaus žemyn ir iš dešinės į kairę. Smūgiavimui būdingų sužalojimų V. G. apžiūros metu nenustatyta (5 t., 142 b. l.). Taigi, šios specialisto išvados leidžia spręsti, kad nukentėjusieji ir nuteistasis vieni su kitais neturėjo fizinio kontakto. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo apžiūra buvo atlikta tik praėjus penkioms dienoms po įvykio, tačiau kolegija mano, kad tokiu intensyvumu, kokiu nurodė nuteistasis, vartojamas smurtas neišvengiamai turėjo palikti bent minimalius pėdsakus nuteistojo kūne. Aplinkybę, kad įvykio metu buvo kilęs tik žodinis konfliktas, netrukus po kurio pasigirdo šūviai, patvirtina ir liudytojų L. P. , D. Č. , M. R. , A. L. , K. F. parodymai, tačiau ir šie liudytojai neparodė, jog būtų matę, kad nuteistojo ar jo sūnaus atžvilgiu būtų vartojamas smurtas. Liudytoja L. P. parodė, kad naktį ji buvo atvykusi į spaudos kioską, kur dirba, nes jai buvo pranešta, jog išdaužtas kiosko vitrinos langas. Apie 4 val. ji buvo spaudos kioske ir skambino į policiją. Tuo metu matė, kaip kitoje gatvės pusėje iš lošimų salono išbėgo grupė (apie šešis) vaikinų, kilo triukšmas, šūkavimai, bėgiojimas ir pasigirdo šūviai, po kurių keli asmenys įbėgo į lošimų saloną. Toje vietoje, kur vyko konfliktas gulėjo vienas asmuo. Prie jo buvo pasilenkęs kitas asmuo. Kad būtų susidūrę du asmenys su minėta jaunuolių grupe ji nematė (6 t., 190 - 191 b. l.). Liudytojas A. L. parodė, kad įvykio metu jis buvo prie spaudos kiosko Klaipėdos gatvėje. Išgirdo, kad kitoje gatvės pusėje vyksta kažkoks konfliktas, t. y. šūkavimai, keiksmai. Matė susibūrusius žmones, po to pasigirdo šūviai. Matė ant žemės gulintį žmogų, o prie jo stovėjo dar du asmenys (6 t., 190 b. l.). Liudytojas D. Č. parodė, kad 2010 m. spalio 9 d. apie 23 – 24 val. su draugais buvo prie visą naktį veikiančios parduotuvės, esančios kitoje gatvės pusėje nei lošimų salonas. Tarp jų bei kitų keturių vaikinų kilo konfliktas, kurio metu jo draugas E. B. buvo sumuštas, o M. G. gavo su buteliu per galvą. Po to E. B. atsisėdo į automobilį ir ten sėdėjo. Praėjus 20 – 30 minučių lošimų salono pusėje pasigirdo šūkavimai, kilo kažkoks sąmyšis, o po to pasigirdo šūviai, matė atvykusius greitosios pagalbos ir policijos automobilius. Šūvių metu jis buvo pasilenkęs prie automobilyje sėdinčio E. B. , girdėjo du šūvius. Kadangi buvo tamsus metas ir nemažas atstumas, jis neįžiūrėjo, ar konflikte dalyvauja tie patys asmenys, su kuriais prieš tai konfliktavo jis su savo draugais. Po to atvažiavo jo draugai M. K. , M. G. (6 t., 196 – 197 b. l.). Liudytojas M. R. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė (parodymai teismo posėdyje perskaityti BPK 276 str. 4 d. numatyta tvarka), kad naktį iš 2009 m. spalio 9 d. į 2009 m. spalio 10 d. su draugais Eimantu ir Žygimantu pro kazino lydėjo pažįstamą vaikiną su mergina. Prie kazino stovėjo trys ar keturi vaikinai. Minėtų vaikinų, paprašė nekabinėti jo draugų. Taip jie kalbėjosi kelias minutes ir jokio konflikto nebuvo. Tada netikėtai vienas iš minėtų vaikinų nuėjo į kazino ir iškart iš kazino išbėgo dar trys vaikinai ir visi puolė prie jų. Supratęs, kad bus muštynės, jis puolė bėgti. Perbėgęs Vaitkaus gatvę ir bėgdamas tolyn jis pamatė, kad jo niekas nesiveja, todėl nuėjo prie Eimanto automobilio. Ten jau buvo susirinkę visi draugai. Eimantui buvo sumušta galva. Modestas sakė, kad jam buvo smūgiuota su kažkokiu stikliniu daiktu. Būnant prie Eimanto automobilio jis pamatė nuo picerijos „Arena Pica“ einančius du vaikinus link minėto kazino. Po kiek laiko jis pamatė, kad maždaug 7 vaikinai stovėjo toje pačioje vietoje, kurioje ką tik įvyko muštynės, puolė prie link jų einančių minėtų dviejų vaikinų. Jis pamatė, kaip du vaikinai eina atbulomis ir šaudo į minėtų vaikinų grupę. Buvo iššauta apie keturis šūvius. Liepsnos nuo paleistų šūvių matėsi dviejose vietose, todėl jis mano, kad šaudė du vaikinai (2 t., 186 – 188 b. l.). Liudytojas K. F. ikiteisminio tyrimo metu parodė (parodymai teismo posėdyje perskaityti BPK 276 str. 4 d. numatyta tvarka), kad 2009 m. spalio 10 d., apie 3 val. 05 min., gavo iškvietimą, kad yra suveikusi signalizacija spaudos kioske, esančiame Klaipėdos g. 79. Nuvykus nurodytu adresu ir laukiant kiosko atsakingo asmens, apie 04.10 – 04.15 val. išgirdo garsą, panašų į šūvio. Po minėto garso, praėjus 10 sekundžių, išgirdo dar seriją šūvių, tai yra 3–4 šūvius, kurie aidėjo vienas po kito. Jis mano, kad iššauta daugiausiai penki šūviai. Po paskutinio šūvio praėjus 20 – 30 sekundžių, jis su kolega išėjo į kiemą ir pamatė, kad kitos Klaipėdos gatvės pusėje, aikštelėje, esančioje už Klaipėdos – Vaitkaus gatvių sankryžos, pamatė gulintį žmogų. Prie gulinčio žmogaus matė pasilenkusį vyriškį (2 t., 142 – 149 b. l.).

62Remdamiesi aukščiau paminėtų liudytojų parodymais nuteistasis ir jo gynėjas grindžia apeliacinių skundų argumentą dėl būtinosios ginties situacijos teigdami, kad M. S. , V. Š. ir T. K. bei galimai ir kiti asmenys ne atėjo nuo kazino „Admiral“, o atbėgo nuo jo (liudytojos L. P. parodymai), kad V. G. užpuolė, be to, kad vyko ne tik žodinis konfliktas, bet ir stumdymasis (liudytojų A. G. , D. Č. , M. R. parodymai). Be to, kad įvykis vyko ne tarp V. G. ir trijų asmenų (M. S. , V. Š. ir T. K. ), o tarp V. G. ir aštuonių asmenų (liudytojų L. P. , D. Č. parodymai). Pastebėtina, kad toks nuteistojo gynėjo skundo argumentas nepagrįstas. Iš aukščiau aptartų liudytojo L. P. parodymų matyti, kad ji išties parodė, jog matė bėgančius asmenis, tačiau ji teigė, jog nematė kaip šie asmenys pribėgo prie kitų dviejų asmenų, be to nematė jokių smurtinių veiksmų tik girdėjo triukšmą. Tuo tarpu dalyje dėl to, kad nukentėjusieji atbėgo prie nuteistojo, liudytojos parodymų nepatvirtina jau aptarti liudytojų T. K. , A. G. ir nukentėjusiojo V. Š. parodymai, kuriuose šie teigė, jog žodinis konfliktas kilo jiems einant ir prasilenkiant. Apie kilusias grumtynes parodė tik liudytojas A. G. , kuris yra suinteresuotas duoti nuteistajam palankius parodymus. Tuo tarpu iš aukščiau išdėstytų liudytojų D. Č. ir M. R. parodymų matyti, kad jie matė kažkokį sąmyšį ir netrukus išgirdo šūvius, M. R. dar matė, kaip du vaikinai traukėsi šaudydami į prieš juos esančius asmenis, tačiau nė vienas neparodė, jog būtų matę kokį nors prieš tuos du asmenis vartojamą smurtą. Kolegijos manymu, liudytojų L. P. , M. R. ir D. Č. parodymais nėra pagrindo remtis, kaip visiškai atitinkančiais objektyvią tiesą, kadangi šie liudytojai įvykio aplinkybes nusakė iš esmės bendrais bruožais, nes nuo įvykio vietos buvo gana toli, buvo tamsus paros metas, be to, liudytojo A. K. parodymais nustatyta, jog gatvė buvo neapšviesta (6 t., 192 b. l.), todėl minėti liudytojai galėjo sąžiningai klysti dėl tam tikrų įvykio aplinkybių. Kartu kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi įvykyje dalyvavusių asmenų skaičius, kurį apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo gynėjas. Išties, pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra visiškai aišku, kiek žmonių galėjo dalyvauti konflikte. Visgi dėl šios aplinkybės nuosekliausi yra liudytojo T. K. parodymai, kuris viso proceso metu teigė, kad konflikte dalyvavo jis pats, M. S. ir V. Š. bei V. ir A. G. . Pastebėtina, kad tokius T. K. parodymus iš dalies patvirtina ir objektyviai užfiksuoti duomenys. Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad iš UAB „Novogaming Vilnius“ buvo paimtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas vaizdas vidaus patalpose ir lauko teritorijoje Klaipėdos 102, Panevėžyje, nuo 2009 m. spalio 10 d. 00 val. iki 6 val. (2 t., b. l. 28). Vaizdo įrašas, kurio pradžia 2009 m. spalio 10 d. 3 val., trukmė – 1 val. 20 min. 9 sek. perkeltas į kompaktinį diską (2 t., 30 b. l.). Apžiūros metu buvo peržiūrėtas kompaktinis diskas su vaizdo įrašu, paimtu iš lošimo salono „Admiral“ UAB „Novogaming Vilnius“ adresu Klaipėdos g.102, Panevėžyje. Apžiūros metu nustatyta, kad vaizdo kamera filmuoja šiaurės kryptimi, matomos lošimo salono „Admiral“ durys, šaligatvis, vedantis prie pastato, dalis automobilių stovėjimo aikštelės. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad Klaipėdos – Vaitkaus gatvių link, nueina M. S. , T. K. , netrukus V. Š. , neilgai trukus kamera užfiksuoja atbėgančius du asmenis, vienas vyresnis, pagal visus požymius panašus į V. G. . Kitas asmuo jaunesnis ir aukštesnis. Jie bėga kartu, beveik susiglaudę, nubėga pro salono „Admiral“ duris link šiaurinės pastato pusės ir pasuka į vakarų pusę, link Vaitkaus g. 9 namo pusės. 01.08.57 įrašo min. prabėgant minėtiems asmenims vienu metu matyti pas vyresnį vyriškį dešinėje sulenktoje per alkūnę rankoje daiktas panašus į pistoletą, kuris nukreiptas į salono duris, daiktas tamsios spalvos, matomas labai trumpą laiko tarpą kelias šimtąsias sekundės, tuo metu, kai tik pasirodo minėti asmenys vaizdo įraše (2 t., 31–34 b. l.). Taigi, iš šio objektyvaus įrodymo matyti, kad netrukus prieš pasirodant įraše nuteistajam su ginklu ir jo sūnui, konflikto vietos kryptimi nuėjo trys asmenys, būtent M. S. , T. K. ir V. Š. . Ši aplinkybė ypatingai neprieštarauja ir liudytojo A. G. parodymams, kuris teigė, kad jie prasilenkinėjo su 3 – 4 asmenimis. Tuo tarpu dėl jau aukščiau aptartų objektyvių aplinkybių (atstumas, tamsa) šioje dalyje remtis liudytojų M. R. ir L. P. parodymais nėra pagrindo, juolab, kad liudytoja L. P. teigė, jog matė šešis asmenis, tačiau nematė, jog jie būtų susidūrę su kitais dviem asmenimis. Taigi ji objektyviai galėjo matyti tiek V. ir A. G. , tiek nukentėjusiuosius V. Š. ir M. S. vienoje vietoje. Pastebėtina ir tai, kad liudytoja L. P. tuo metu kalbėjo telefonu su policijos pareigūnu dėl išdaužto jos kiosko lango, todėl jos dėmesys nebuvo visiškai sukoncentruotas į gatvėje vykusį konfliktą. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, taigi nustačius, kad nukentėjusieji su nuteistuoju konfliktavo tik žodžiu, bei nesant įrodymų apie kokį nors jų objektyvų kėsinimąsi į nuteistąjį, nėra pagrindo manyti, kad jis buvo būtinosios ginties situacijoje ir realus žodiniame konflikte dalyvavusių asmenų kiekis esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi.

63Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad aplinkybę jog nuteistasis buvo užpultas ir veikė būtinosios ginties sąlygomis, patvirtina ir byloje esantis kazino „Admiral“ vaizdo kamera užfiksuotas įrašas iš kurio matyti, kad M. S. , kartu su kitais asmenimis dar iki įvykio prie kazino sumušė kitus asmenis (2 t., 31 – 34 b. l.). Išties, ši aplinkybė svarbi charakterizuojant nukentėjusiuosius, tačiau ji jokiu būdu nepatvirtina fakto, kad M. S. , T. K. ir V. Š. kėsinosi į nuteistojo V. G. sveikatą ar gyvybę, nes tokios aplinkybės šiame vaizdo įraše neužfiksuotos. Apeliantų teigimu, neva buvęs nuteistojo užpuolimas, buvo anksčiau įvykusio konflikto tarp nukentėjusiųjų ir kitų asmenų tęsinys, nes jie galimai nuteistąjį su sūnumi supainiojo su anksčiau sumuštais asmenimis. Kolegijos manymu toks argumentas nepagrįstas. Nukentėjusysis M. S. ir V. Š. betarpiškai dalyvavo pirmajame konflikte, todėl neabejotinai matė minėtus asmenis, todėl nėra logiška, kad prisiartinę prie V. ir A. G. jie galėjo juos supainioti su kitais asmenimis. Kita vertus, net jei tikėti, kad nukentėjusieji išties juos supainiojo minėtais asmenimis, nelogiškas nukentėjusiųjų elgesys leidžiant praeiti pro šalį A. G. , ką pastarasis patvirtino pats, ir puolant tik nuteistąjį V. G. .

64Atmetamas nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentas, kad nukentėjusieji M. S. ir V. Š. bei liudytojas T. K. neva galėjo turėti ginklus ir šaudyti, kadangi: liudytojas M. R. patvirtino, jog matė šaudant dviejose vietose; iš L. P. telefoninio pokalbio girdisi, kad vienas šūvis tylesnis (galimai kito ginklo); V. G. šūviu padaryto sužalojimo forma skiriasi nuo sužalojimo formos pas nukentėjusįjį M. S. ; E. B. parodė, kad ankstesnio konflikto metu M. S. ir kiti su juo buvę asmenys turėjo kažkokius ginklus (purškė dujomis); M. S. ir V. Š. atžvilgiu anksčiau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl netisėto šaunamojo ginklo laikymo, pagal kazino kamera užfiksuotus duomenis T. K. pasišalino iš įvykio vietos galimai slėpdamas ginklą. Visų pirma pastebėtina, jog V. Š. ir T. K. parodė, jog nė vienas iš jų jokio ginklo įvykio metu neturėjo. Tokios aplinkybės neparodė ir betarpiškai įvykio vietoje buvęs liudytojas A. G. , kuris tik girdėjo šūvius, maža to, nuteistasis V. G. taip pat proceso metu nepatvirtino, kad jam būtų grasinta kokiais nors ginklais ir apie šūvius nieko parodyti negalėjo. Tuo tarpu liudytojas M. R. , kaip jau minėta, dėl objektyvių aplinkybių, t. y. tamsaus paros meto, didelio atstumo, taip pat dinamiško nuteistojo V. G. elgesio galėjo matyti tik paties nuteistojo šūvius, kuriuos šis atliko judėdamas skirtingose vietose. Bylos duomenimis (V. Š. , T. K. parodymais) pagrįstai nustatyta, kad V. G. įvykio vietoje iššovė tris kartus, pirmą kartą pataikė sau į koją, antrą šūvį į M. S. , o trečią į V. Š. . Vėliau pagal nukentėjusiojo V. Š. parodymus jis iššovė dar du kartus į orą jau nubėgdamas iš įvykio vietos, todėl logiška, kad vieno šūvio, užfiksuoto L. P. telefoninio pokalbio metu, garsas yra tylesnis nei kiti, nes liudytojas buvo nutolęs nuo liudytojos. Tai, kad pirmu šūviu nuteistasis pataikė sau į koją patvirtina liudytojo T. K. parodymai, kad po pirmo šūvio niekas nesureagavo bei aukščiau minėta specialisto išvada, kuria nustatytas šautinis sužalojimas V. G. kojoje. Iš specialisto išvados Nr. G 1293/09 (05) matyti, kad V. G. nustatyta šautinis kiauryminis kairės šlaunies minkštųjų audinių sužalojimas, šūvio kanalo kryptis yra iš priekio į užpakalį, iš viršaus žemyn ir iš dešinės į kairę. Kolegijos manymu, tokia sužalojimo lokalizacija ir kryptis patvirtina, kad nuteistasis sužalojo pats save. Nepagrįstas ir nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad aplinkybę, jog įvykio metu buvo šaudoma iš kelių ginklų, patvirtina specialistų išvados, kuriomis nustatyti skirtingos formos sužalojimai pas nuteistąjį V. G. ir nukentėjusįjį M. S. . Aiškindamasi šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija byloje atliko įrodymų tyrimą ir apklausė byloje specialisto išvadas pateikusius ekspertus N. R. , A. J. ir E. B. . Šių specialistų parodymai iš esmės patvirtina faktą, kad nuteistasis V. G. koją susižalojo pats. Šia prasme eksperto N. R. parodymai mažai informatyvūs, tačiau ekspertas A. J. , kuris tyrė nuteistojo ir nukentėjusiojo drabužius, parodė, jog tiek ant V. G. , tiek ant M. S. drabužių buvo nustatytas varis, dėl ko galima daryti išvadą, kad visi šautiniai pažeidimai padaryti vario apvalkalą turinčiomis kulkomis, t. y. Brawning kulka, kuri rasta M. S. kūne. Be to, ekspertas patvirtino, jog iš V. G. kelnių padarytų pažeidimų galima pasakyti, kad tikėtina, jog buvo artimas šūvis, nes net ir išskalbtose V. G. kelnėse išryškėjo vario metalizacijos pėdsakai, tokiam pavidale, būdingam kaip artimas šūvis, ginklą laikant iš viršaus žemyn, nes apačioje yra pažeidimas. Šaunant ginklas buvo laikomas iš viršaus žemyn, o artimo šūvio buvimas yra viena iš prielaidų, kad V. G. galėjo pats pasidaryti sužalojimą kojoje. Tuo tarpu ekspertas E. B. remdamasis pateiktais dokumentais parodė, kad šautinės įėjimo žaizdos gali būti įvairios, net padarytos to pačio sviedinio, tai priklauso nuo žaizdos lokalizacijos kūne, t. y. skirtingose vietose oda pasižymi šiek tiek skirtingomis savybėmis, todėl gali likti skirtingų formų žaizdos. Žaizdų forma gali skirtis ir dėl šūvio atstumo. Šaunant iš artimo atstumo, žaizda bus vienokia, šaunant iš tolimo atstumo, žaizda bus kitokia, padaryto to pačio skersmens sviedinio. Kolegijos manymu, sugretinus tokius ekspertų parodymus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ginklą iš betarpiškai įvykyje dalyvavusių asmenų turėjo tik nuteistasis, atsižvelgus į šūvio kryptį, artimo šūvio pėdsakus darytina išvada, jog šautinį sužalojimą kojoje V. G. pasidarė pats. Dar viena aplinkybė, kuria grindžiamas argumentas dėl įvykio metu neva naudotų kelių šaunamųjų ginklų yra ta, kad pas liudininką M. K. buvo nustatyti dešinės plaštakos sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti iššaunant ginklu (3 t. 153 b. l.). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal liudytojo M. R. , M. Č. parodymus, liudytojas M. K. į įvykio vietą atvyko jau po įvykio, t. y. kai nuteistasis su sūnumi buvo pasišalinęs (2 t., 186 – 188 b. l., 6 t., 196 – 197 b. l.). Pastebėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išreikalautas 2010 m. kovo 20 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis (įsiteisėjęs), kuriuo M. V. pripažintas kaltu dėl E. B. sumušimo, paneigia apeliantų teiginius dėl M. S. turėto ginklo, kadangi iš jo matyti, jog E. B. parodė tik tai, kad prieš jį buvo panaudotos dujos bei stiklinis bokalas, tačiau jokio šaunamojo ginklo nenurodė. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu anksčiau neva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo, negali būti pagrindu spręsti, jog ir įvykio metu jie turėjo šaunamąjį ginklą. Be to nepagrįstas ir apeliacinių skundų argumentas, kad iš vaizdo kamera užfiksuotų aplinkybių, matyti, jog ginklą galėjo paslėpti T. K. , tačiau kolegija pastebė, jog šiuo vaizdo įrašu neužfiksuota, kad T. K. išeidamas iš kazino turėjo kokį nors ginklą, todėl tokie apeliacinių skundų argumentai vertintini tik kaip prielaida.

65Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. G. į nukentėjusiuosius M. S. ir V. Š. po vieną kartą iššovė ne gindamasis nuo jų pavojingo kėsinimosi, o tokiu būdu bandydamas spręsti kilusį žodinį konfliktą. Todėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nuteistasis V. G. įvykio metu buvo būtinosios ginties situacijoje, nepagrįsti. Nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo svarstyti ar šioje situacijoje galėjo būti būtinosios ginties ribų peržengimas.

66Iš specialisto išvados Nr. M 454/09 (05) matyti, kad M. S. mirties priežastis – ūmi mažakraujystė, išsivysčiusi po šautinio kulkinio kairės krūtinės ląstos sienelės pusės sužalojimo, lydimo vidaus organų (širdiplėvės, širdies, kairio plaučio, stemplės, aortos) pažeidimų. M. S. lavone nustatytas vienas aklas – kulkinis šautinis sužalojimas, tai yra viena šautinė žaizda kairėje krūtinės ląstos pusėje. Sužalojimų, padarymų grumtynių ar savigynos metu, nenustatyta. Lavono kraujyje rasta 1,40 promilių etilo alkoholio (1 t., 152 – 155 b. l.).

67Iš specialisto išvados Nr. G 1455/09(05) matyti, kad V. Š. nustatytos dvi šautinės paviršutinės pilvo sienelės žaizdos. Sužalojimas padarytas šaunamuoju ginklu iš didesnio nei artimas šūvis atstumo, nes nėra artimo šūvio pėdsakų. Dėl paviršutinių pilvo sienelės žaizdų jo sveikata sutrikdyta nežymiai (2 t., 133 b. l.).

68Apžiūros metu „Stiklo“ sodų bendrijos namelyje ( - ), priklausančiame V. G. , rastas pistoletas „Baikal“ su aštuoniais šoviniais (1 t., 23–28 b. l.).

69Specialisto išvada Nr. 140-(8833)-IS1-2221 patvirtina, kad tirti pateiktas pistoletas yra tinkamas šaudyti, trumpasis, pusiau automatinis, graižtvinis šaunamasis ginklas, pagamintas savadarbiu būdu perdirbant 8 mm kalibro dujinį pistoletą IŽ 79-8 „Baikal“ (Rusija) ir pritaikant jį šaudyti pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro BROWNING šoviniais. Tirti pateikta kulka, paimta iš M. S. lavono, yra pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro BROWNING šovinio dalis. Tirti pateikta 7,65 mm kalibro BROWNING šovinio kulka, paimta iš M. S. lavono, iššauta iš savadarbio arba perdirbto šaunamojo 7,65 mm kalibro ginklo. Tirti pateiktos trys 7,65 mm kalibro BROWNING šovinių tūtelės, paimtos įvykio vietoje, buvo šautos viename (tame pačiame) ginkle, t. y. tirti pateiktame savadarbiu būdu perdirbtame 8 mm kalibro dujiniame pistolete IŽ 79-8 „Baikal“, pritaikytame šaudyti pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro BROWNING šoviniais. Tirti pateikta 7,65 mm kalibro BROWNING šovinio kulka, paimta iš M. S. lavono, buvo iššauta iš tirti pateikto savadarbiu būdu perdirbto 8 mm kalibro dujinio pistoleto IŽ 79-8 „Baikal“, pritaikyto šaudyti pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro BROWNING šoviniais (1 t., 100–111 b. l.).

70Kolegija konstatuoja, kad visi aukščiau išdėstyti ir aptarti, taip pat kiti byloje surinkti ir apygardos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad būtent nuteistasis V. G. iššovė po vieną kartą į nukentėjusiuosius V. Š. ir M. S. , ir šių jo šūvių pasekmė buvo M. S. mirtis bei V. Š. nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nepaneigta abejonė, jog V. Š. galėjo būti peršautas jau vėliau ir kitoje vietoje po įvykio su V. G. , kadangi pagal policijos pareigūno V. G. tarnybinį pranešimą ir pareigūno S. N. parodymus, kazino „Admiral“ tualete apžiūrėjus V. Š. nebuvo matomi jokie šautiniai ar panašūs sužalojimai, o pats V. Š. pokalbio su šiuo pareigūnu metu taip pat apie jokį sužalojimą neužsiminė. Pastebėtina, kad iš nukentėjusiojo V. Š. , liudytojo T. K. parodymų matyti, kad V. Š. buvo sužalotas būtent V. G. panaudojus šaunamąjį ginklą, ta patvirtina ir kitos aukščiau aptartos aplinkybės. Tuo tarpu apeliantų skunduose nurodoma aplinkybė, kad pareigūnai nematė pas nukentėjusįjį V. Š. sužalojimų paaiškinami tuo faktu, kad nukentėjusysis buvo apsirengęs tamsios spalvos marškinėliais ant kurių objektyviai gali nesimatyti kraujo pėdsakų. Tai patvirtina prie specialisto išvados pridėtos nukentėjusiojo V. Š. drabužių nuotraukos (1 t., b. l. 136 – 145). Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pats V. Š. pareigūnams nenurodė, jog yra sužeistas, bei, kad jis nesikreipė į medikus, nepaneigia aukščiau aptartais įrodymais nustatytos aplinkybės, kad jį sužalojo nuteistasis.

71Kaip matyti iš byloje esančio kaltinamojo akto, nuteistajam V. G. buvo inkriminuota, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau apygardos teismas šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino, motyvuodamas tuo, kad V. G. nurodė, kad tą vakarą jis gėrė tik alaus, apsvaigęs nebuvo, o A. G. ir D. B. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. G. buvo girtas. Kolegijos manymu, apygardos teismas, spręsdamas šį klausimą, neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai nenustatė, jog inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kolegijos manymu nėra įtikinama nuteistojo versija, kad iš esmės iki paryčių būdamas naktiniame klube, nuteistasis V. G. nevartojo alkoholinių gėrimų ir įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja D. B. parodė, kad klube ji, A. G. ir V. G. gėrė alkoholį ir buvo girti (2 t., b. l. 195 – 197). Liudytojas V. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad klube jis su tėvu gėrė alkoholiniu gėrimus, kiek tiksliai išgėrė V. G. negalėjo pasakyti, tačiau tikrai išgėrė ne mažiau kaip vieną bokalą alaus (5 t., b. l. 49 – 52). Liudytoja S. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ryte mėgino kelti vyrą, tačiau šis buvo girtas (3 t., b. l. 1 – 3). Nors visi šie liudytojai apklausiami pirmosios instancijos teisme švelnino savo poziciją mažindami nuteistojo išgerto alkoholio kiekį, tačiau kolegijos manymu teismas neįvertino fakto, kad visi šie liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi nuteistasis saistomas su šiais asmenimis artimais ryšiais. Juolab, kad ir teismo posėdyje D. B. gana dviprasmiškai parodė, jog V. G. buvo kažkiek apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau nebuvo girtas (6 t., b. l. 20). Kolegijos manymu dėl šių aplinkybių yra pagrindas tikėti paminėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir pripažinti, jog nuteistasis V. G. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Pastebėtina, kad ir nuteistojo pasirinktas žodinio konflikto sprendimo būdas stiprina manymą, jog nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jog jis panaudojo ginklą. Dėl šių aplinkybių kolegija daro išvadą, kad nuteistasis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

72BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad nustatomi ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Todėl, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. BK 129 straipsnyje numatyta veika yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tačiau tais atvejais, kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, pasikėsinimu nužudyti gali būti kvalifikuojami tik tokie veiksmai, kurie padaromi tiesiogine apibrėžta tyčia. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-442/2006, 2K-443/2011). Taigi, šioje byloje nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavus kaip pasikėsinimą nužudyti du asmenis, itin aktualu tiksliai išsiaiškinti nuteistojo tyčios turinį. Kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, teismas nustatė, kad nuteistasis V. G. į nukentėjusiuosius iššovė po vieną šūvį siekdamas nužudyti du asmenis, ir taip nužudė vieną jų – M. S. , ir pasikėsino nužudyti kitą – V. Š. , todėl jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad apygardos teismas nustatė, jog nuteistasis V. G. nusikalstamas veikas padarė turėdamas tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti gyvybę dviems ar daugiau asmenų. Kolegija su tokiu nuosprendyje nustatytu tyčios turiniu nesutinka. Nustatant kaltininko tyčios turinį yra svarbu išsamiai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir nustatyti priežastis, išorinius veikos požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama ne tik pagal subjektyviuosius, bet ir pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo. Kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai leidžia spręsti, kad nuteistasis V. G. , iššaudamas po vieną šūvį į nukentėjusiuosius V. Š. ir M. S. , veikė ne tiesiogine apibrėžta, o tiesiogine neapibrėžta tyčia, kitaip tariant, jis suvokė, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų nukentėjusiųjų sveikatai arba gyvybei, numatė, kad gali nukentėjusiuosius sužaloti arba atimti jiems gyvybę ir jam buvo priimtini bet kokie padariniai, t. y. tiek nukentėjusiųjų bet kokio laipsnio sveikatos sutrikdymas, tiek jų mirtis. Tokią išvadą patvirtina tiek subjektyvieji, tiek objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Iš nuteistojo V. G. parodymų matyti, kad nukentėjusiųjų žudyti nenorėjo, šaunamąjį ginklą įvykio dieną su savimi pasiėmė norėdamas jį pernešti į kitą vietą bei savigynai, o ne tikslu ką nors nužudyti ar sužaloti. Tokie nuteistojo parodymai byloje nepaneigti. Pagal nustatytas aplinkybes nei pats V. G. , nei jo sūnus nukentėjusiųjų nepažinojo. Byloje nėra duomenų, kad nuteistąjį būtų pažinoję nukentėjusieji V. Š. ar M. S. . Taigi tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų negalėjo būti jokių išankstinių neigiamų nuostatų vieni kitų atžvilgiu. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo V. G. ir nukentėjusiojo M. S. kilo spontaniškai, pastarajam pavartojus nuteistojo atžvilgiu keiksmažodžius, keiksmažodžius nuteistojo atžvilgiu vartojo ir V. Š. . Todėl nuteistasis taip pat ėmė konfliktuoti su nukentėjusiaisiais bei pasirinko konflikto sprendimo būdą, panaudojant šaunamąjį ginklą. Pastebėtina, kad nors nuteistasis V. G. ir panaudojo itin pavojingą gyvybei ginklą, tačiau į nukentėjusiuosius iššovė tik po vieną šūvį ir pasišalino iš įvykio vietos. Byloje liudytojo T. K. , nukentėjusiojo V. Š. parodymais nustatyta, kad po vieno iš šūvių nukrito nukentėjusysis M. S. , po kito šūvio nukentėjusysis V. Š. tik susiėmė už pilvo ir dar bandė vytis nubėgantį nuteistąjį V. G. , tačiau pastarasis daugiau ginklo prieš nukentėjusįjį nepanaudojo, o tik iššovė nubėgdamas du kartus į orą. Pastaroji aplinkybė, kartu ir nuteistojo V. G. parodymai patvirtina, kad po nukentėjusiųjų sužalojimo pas jį ginkle dar buvo likę šovinių ir jis turėjo visas galimybes pabaigti nusikalstamą veiką ir nužudyti nukentėjusįjį V. Š. , tačiau to nepadarė. Kolegijos manymu, šios aplinkybės svarbios sprendžiant dėl nuteistojo V. G. tyčios turinio ir leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nesiekė apibrėžto tikslo nužudyti nukentėjusiuosius, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Kaip jau minėta, teismų praktikoje tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti, tuo tarpu nusikalstama veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia (kasacinės nutartys Nr. 2K-500/2007, 2K-40/2011, 2K-443/2011). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nuteistasis V. G. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal kilusius padarinius. Todėl kolegija nuteistojo V. G. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo M. S. nužudymo nekeičia, o dalyje dėl kaltinimo pasikėsinus nužudyti nukentėjusįjį V. Š. perkvalifikuoja pagal kilusias pasekmes ir nuteistojo veiką kvalifikuoja pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas), kartu iš nuteistajam inkriminuoto kaltinimo pašalinant aplinkybę, kad jis į nukentėjusiuosius du šūvius iššovė turėdamas tikslą nužudyti du asmenis.

73Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato, kad V. G. 2009 m. spalio 10 d. apie 4.15 val. Panevėžyje, prie Klaipėdos g. 102 pastato, kilusio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio nužudė M. S. ir nežymiai sutrikdė sveikatą V. Š. . Jis, neteisėtai laikomu savadarbiu būdu perdirbtu 8 mm kalibro dujiniu pistoletu IŽ 79-8 „Baikal“, pritaikytu šaudyti 7.65 mm kalibro BROWNING šoviniais, iššovė du šūvius, vieną iš jų M. S. į krūtinę, taip padarydamas jam vieną aklą kulkinį šautinį sužalojimą, lydimą vidaus organų (širdiplėvės, širdies, kairio plaučio, stemplės, aortos) pažeidimų, dėl kurių išsivysčius ūmiai mažakraujystei M. S. 2009 m. spalio 10 d. apie 4.25 val. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės priėmimo skyriuje mirė, bei vieną šūvį į V. Š. , taip padarydamas jam dvi šautines paviršutines pilvo sienelės žaizdas, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

74Atmetami nuteistojo V. G. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis inkriminuotą nusikalstamą veiką galėjo padaryti būdamas staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio, todėl veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį.

75Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukelia neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Teismų praktikoje fiziologiniu asmens afektu laikoma tokia asmens psichikos būklė, kai jis visiškai supranta savo veiksmus, tačiau dėl staiga kilusio didelio susijaudinimo ribotai gali juos valdyti. Nužudymas gali būti pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimo asmens poelgio (pvz., kėsinimosi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimo, kankinimo, laisvės atėmimo, tyčiojimosi, šantažo arba kitų veiksmų, iš esmės prieštaraujančių moralės bei dorovės principams, pažeidžiančių žmogaus garbę ir orumą bei pan.) kaip greitas atsakas į tai. Greitas atsakas turi įvykti iš karto tuoj po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų. Pastebėtina, kad teismų praktikoje, baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Atkreipiamas dėmesys į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertinama, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2007, 2K-271/2008, 2K-155/2009 ir kt.), atsižvelgiama į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (kasacinės nutartys 2K-288/2006, 2K-723/2007 ir kt.), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (kasacinės nutartys Nr. 2K-297/2010, 2K-130/2009, 2K-604/2005 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. G. parodė, jog viena iš priežasčių kodėl jis su savimi pasiėmė ginklą, buvo tai, jog jis gyvena pavojingame rajone. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad nuteistasis numatė tam tikros apimties kitų asmenų neteisėto elgesio galimybę, todėl jam iš esmės negalėjo būti netikėta, jog jis gali būti „užkabintas“ kitų asmenų. Visgi byloje aukščiau aptartais bei kitais apygardos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusieji M. S. ir V. Š. tik necenzūriniais žodžiais užgauliojo nuteistąjį, tačiau jokių aktyvių puolamųjų veiksmų, kuriais būtų kėsintasi į nuteistojo ar jo sūnaus sveikatą ar gyvybę, neatliko. Kolegijos manymu, toks nukentėjusiųjų elgesys negali būti vertinamas, kaip neteisėtas ar itin įžeidžiantis nuteistąjį ar įvykio vietoje buvusį jo sūnų veiksmas, kuris V. G. būtų sukėlęs staigų didelį susijaudinimą. Pastebėtina ir tai, kad šiuo nuosprendžiu nustatyta, jog nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Būdamas apsvaigęs nuo alkoholio asmuo ne visada teisingai suvokia susiklosčiusią situaciją, kitų asmenų bei savo veiksmus bei jam kylančias grėsmes, praranda atsakomybės jausmą. Kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė turėjo įtakos tam, kad nuteistasis V. G. įvykio metu panaudojo ginklą neadekvačiai susiklosčiusiai situacijai. Teismų praktikoje sprendžiant ar kaltininkas įvykio metu galėjo būti labai susijaudinęs būtent dėl neteisėto, įžeidžiančio ir provokuojančio nukentėjusiojo poelgio, kaltininko emocinė būsena vertinama atsižvelgiant į duomenis, gautus panaudojant specialiąsias teismo psichologijos, psichiatrijos ar kitokias žinias (kasacinės nutartys Nr. 2K–365/2010, 2K-275/2010, 2K–305/2010, 2K-130/2009 ir kt.). Šios žinios padeda nustatyti, kokios emocinės būklės subjektas buvo nusikaltimo metu, tos būklės įtaką jo elgesiui, kaltininko psichikos būklę, įvertinti nukentėjusiojo elgesio įtaką kaltininko emocinei būsenai, padaryti išvadą, ar išties smurtavusiam žmogui esant kritinei situacijai buvo sunku rasti tinkamą išeitį. Nagrinėjamu atveju byloje atlikus kompleksinę teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę, nustatyta, kad V. G. 2009 m. spalio 10 d. apie 4 val. 15 min. Panevėžyje, prie Klaipėdos g. 102 namo įvykusio įvykio metu negalėjo būti fiziologinio afekto būsenos ir nebuvo kokios nors teisiškai reikšmingos emocinės būsenos. Ekspertizės akte nurodyta, kad situacijos konteksto, t. y. grįžimo namo pėsčiomis nakties metu pavojingumas jam buvo žinomas, su savimi neteisėtas ginklo (tikslingai, kaip teigė pradiniuose parodymuose, ar sąlyginai atsitiktinai, kaip teigė teisiamojo posėdžio ir ekspertizės metu) turėjimo faktas jam buvo gerai žinomas, ir tai reiškia, kad jis, pasiimdamas ginklą į klubą, žinojo, kokias pasekmes gali sukelti ginklo panaudojimas (7 t., b. l. 10 – 14). Nors nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose pateikia daug argumentų dėl šio ekspertizės akto nepatikimumo, tačiau teisėjų kolegijai dėl šio akto patikimumo abejonių nekyla. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde dėstydamas atskirus ekspertizės akto teiginius juos interpretuoja savaip. Tačiau kolegija konstatuoja, kad gynėjas nėra teismo psichiatrijos psichologijos specialistas, todėl jo pateikiami argumentai, kuriais jis mėgina paneigti kai kuriuos iš bendro ekspertizės akto konteksto paimtus teiginius, šiuo atveju neturi esminės reikšmės. Pastebėtina, kad iš šio ekspertizės akto matyti, jog tyrimą atliko kompetentingos institucijos ekspertai turintys didelį ekspertinio darbo stažą. Todėl šis ekspertizės aktas abejonių nekelia. Tuo tarpu nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl ekspertų pasirinktos tyrimo metodikos, atlikto tyrimo išbaigtumo, akto surašymo termino, nagrinėjamu atveju nelaikytini pagrindu spręsti, kad šis aktas nepatikimas. Taigi ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų, kuris šiuo atveju turi įtakos priimant sprendimą dėl nuteistojo V. G. psichinės būsenos įvykio metu. Nagrinėjamu atveju kolegija mano, kad paminėta išvada, vertinant ją kartu su byloje nustatytomis aplinkybėmis, t. y. tuo faktu, kad nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, iššovė tik į tuos asmenis, kurie buvo aktyviausi jį įžeidinėjant, vėliau nubėgdamas dar porą kartų iššovė į orą, kad nebūtų persekiojamas dėl jo atliktų smurtinių veiksmų, patvirtina, kad įvykio metu V. G. veikė gana racionaliai. Dėl paminėtų priežasčių kolegija mano, kad nėra pagrindo nuteistojo V. G. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

76Atmetamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus bei nekaltumo prezumpcijos principą, liudytojo T. K. ir nukentėjusiojo V. Š. parodymus vertino kaip atitinkančius objektyvią tiesą. Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas įrodymų analizei ir vertinimui skyrė pakankamai dėmesio, vertino tiek nuteistojo gynybinę versiją, tiek ir jį kaltinančius įrodymus. Kritiškas nuteistojo parodymų vertinimas, netikint dalimi jo parodymų, kadangi jų nepatvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai bei pripažįstant teisingais kitus įrodymus, tame tarpe ir T. K. bei V. Š. parodymus, negali būti pripažįstamas nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. Liudytojų T. K. ir nukentėjusiojo V. Š. parodymai ištirti išsamiai ir nešališkai bei teisingai įvertinti. Juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl nagrinėjamu atveju BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, taip pat nekaltumo prezumpcijos principo nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, nepažeistos.

77Dėl nuteistojo V. G. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių

78bei jam skirtinos bausmės

79Nukentėjusieji apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo V. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), be to, nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), todėl šioje dalyje tenkintinas nukentėjusiųjų apeliacinis skundas.

80BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi pripažįstant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi arba pagalbą išaiškinant šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, nes būtent teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Šioje byloje apygardos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Nuo tyrimo pradžios nuteistasis V. G. teigė neprisiminantis, kad šaudė į nukentėjusiuosius, nors byloje nustatyta, kad įvykio metu jis nebuvo kokios nors teisiškai reikšmingos emocinės būsenos, kuri trukdytų jam prisiminti įvykius. Taip pat teigė, kad prieš jį buvo smurtaujama, nors byloje tokios aplinkybės nenustatytos, be to neigė, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nors šiuo nuosprendžiu nustatyta priešingai. Pastebėtina ir tai, kad dėl kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nuteistasis prisipažino tik dėl surinktų neginčijamų įrodymų. Be to, nuteistasis baigiamojoje kalboje tik deklaratyviai teigė, jog gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, jokių kitų pozityvių, tai patvirtinančių nuteistojo veiksmų nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti taikoma, todėl šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis keičiamas ir ši aplinkybė šalinama iš nuosprendžio.

81Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jau aukščiau šiame nuosprendyje aptarti įrodymai, kuriuos apygardos teismas įvertino neišsamiai, leidžia konstatuoti, kad teismas be pagrindo nenustatė šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai D. B. , V. G. parodė, kad nuteistasis prieš įvykį vartojo alkoholį, D. B. patvirtino, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Liudytoja S. G. parodė, kad ryte žadino nuteistąjį, tačiau šis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nors visi šie liudytojai apklausiami pirmosios instancijos teisme švelnino savo poziciją mažindami nuteistojo išgerto alkoholio kiekį, tačiau kolegijos manymu teismas neįvertino fakto, kad visi šie liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi nuteistasis saistomas su šiais asmenimis artimais ryšiais. Be to ir teismo posėdyje D. B. gana dviprasmiškai parodė, jog V. G. buvo kažkiek apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau nebuvo girtas. Kolegijos manymu dėl šių aplinkybių yra pagrindas tikėti paminėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir pripažinti, jog nuteistasis V. G. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Tuo tarpu aplinkybę, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui patvirtina nuteistojo pasirinktas žodinio konflikto sprendimo būdas panaudojant itin pavojingą gyvybei įrankį- ginklą. Dėl šių aplinkybių kolegija daro išvadą, kad nuteistasis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl kolegija šioje dalyje keičia apygardos teismo nuosprendį ir nustato BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą nuteistojo V. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

82Nukentėjusieji apeliaciniame skunde tvirtina, kad apygardos teismas nepagrįstai nustatė ir nuteistojo V. G. atsakomybę švelninančią aplinkybę – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), tačiau šį apeliacinio skundo argumentą kolegija atmeta. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, įžeidžia, smurtauja arba atlieka kitokius tyčinius veiksmus prieš patį kaltininką ar jam artimus asmenis ir pan. Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad žodinį konfliktą iniciavo nukentėjusysis M. S. , necenzūriniais žodžiais įžeidinėdamas nuteistąjį V. G. . Kartu įžeidimus nuteistojo atžvilgiu išsakė ir nukentėjusysis V. Š. , kuris taip pat šios aplinkybės neneigė. Žodinis konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų užtruko keletą ne mažiau kaip 3 – 4 minutes, ką patvirtino liudytoja L. P. . Kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks nukentėjusiųjų elgesys moralės požiūriu nepriimtinas, todėl remdamasis šiomis aplinkybėmis pagrįstai nustatė, jog nuteistasis buvo išprovokuotas nusikalsti (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis M. S. nuteistojo atžvilgiu nenaudojo smurto, o keiksmažodžiai negali būti nužudymo pateisinimas šiuo atveju situacijos nekeičia. Kolegijos manymu, kaltininko nusikalstamus veiksmus galima iššaukti ne tik fiziniais veiksmais, tuo tarpu vien tai, kad teismas įžeidimus pripažino provokuojančiu jo elgesiu, nereiškia, kad tokiu būdu pateisinama nusikalstama veika.

83Kriminalinė bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Ji turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį ir turi būti skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų.

84Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių šioje byloje nepagrįstai pripažinęs nuteistąjį V. G. kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taip pat nepagrįstai jam už šią nusikalstamą veiką paskyrė bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu perkvalifikuoja nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto į BK 140 straipsnio 1 dalį, jam turi būti paskirta bausmė, numatyta būtent šio straipsnio sankcijos ribose. Kartu kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas nepagrįstai nustatęs nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir nepagrįstai nenustatęs atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nuteistajam V. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje (M. S. nužudymas) paskyrė aiškiai per švelnią aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Todėl dalyje dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymo keičiant apygardos teismo nuosprendį, griežtintina už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą ir nuteistojo V. G. padarytą nusikalstamą veiką skirtina bausmė, ką pagrįstai apeliaciniu skundu prašo nukentėjusieji.

85Kolegija skirdama nuteistajam V. G. bausmę už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą, atsižvelgia į tai, kad nuteistasis panaudodamas šaunamąjį ginklą padarė pavojingas nusikalstamas veikas gyvybei ir sveikatai, vienos iš jų padariniai neatstatomi, veikos padarytos tiesiogine tyčia ir yra baigtos. Taip pat atsižvelgiama ir į tai, kad nustatytos V. G. atsakomybę sunkinanti ir lengvinanti aplinkybės, t. y., kad nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.) bei, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusių asmenų elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam V. G. už paminėtų nusikalstamų veikų padarymą skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės, skaičiuojant jas nuo BK 140 straipsnio 1 dalies ir BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkių. Įvertinus nuteistajam V. G. teisiškai palankias aplinkybes, t. y. kad jis neteistas (teistumas išnykęs), iš esmės charakterizuojamas teigiamai, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nusiskundimų jo elgesiu iš gyvenamosios vietos negauta, vedęs ir augina nepilnametę sergančią dukrą, be to atsižvelgus į tai, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, nuteistajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis nustatytinas mažesnis nei BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Dėl paminėtų aplinkybių V. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą skirtina šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje – dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

86Atmetami nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinių skundų argumentai, kad vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar 62 straipsniu jam turėtų būti skirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta bausmė.

87Visų pirma kolegija konstatuoja, kad byloje nėra teisinio pagrindo vadovaujantis BK 62 straipsniu skirti nuteistajam V. G. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (kasacinė nutartis Nr. 2K-222/2011 ir kitos). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nuteistasis V. G. būtų pats savo noru atvykęs į teisėsaugos institucijas ir pranešęs apie savo nusikalstamą veiką. Jo padarytos nusikalstamos veikos nustatytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Be to, šiuo nuosprendžiu panaikinta apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis bei nėra duomenų, kad jis būtų visiškai ar iš dalies atlyginti padarytą žalą. Taigi nėra teisinio pagrindo vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi skirti V. G. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

88Vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir yra bent vienas iš šio straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose numatytų alternatyvių aplinkybių. Panaikinus nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, lieka nustatyta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Tuo tarpu pagal susiklosčiusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad būtų nustatytos bent dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be to, byloje nenustatyta ir kitų pastarajame straipsnyje numatytų aplinkybių. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

89Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ar nuteistąjį V. G. , kurios leistų spręsti, kad jam, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turi būti skirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentai, kad V. G. nusikalstamą veiką padarė nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, be to jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, augina mažametę dukrą, kuri serga epilepsija, jo sutuoktinė taip pat serga pasikartojančia depresija ir joms reikalinga tiek psichologinė, tiek materialinė pagalba, nelaikytinos išimtinėmis. Į šias aplinkybes atsižvelgiama skiriant nuteistajam mažesnes bausmes, negu BK 140 straipsnio 1 dalies ir BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai.

90Dėl civilinių ieškinių

91Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo sumažinti iš nuteistojo V. G. priteistinos neturtinės žalos dydį įvertinus tai, kad jo veiksmus iššaukė nukentėjusiojo elgesys, be to atsižvelgus, kad V. G. iš esmės sunki turtinė padėtis, jis su sutuoktine išlaiko sergančią mažametę dukrą, jo žmona turi sveikatos problemų. Nukentėjusieji apeliaciniu skundu prašo padidinti iš nuteistojo V. G. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kadangi jie patyrė ir iki šiol patiria stiprius, labai skausmingus ir iš esmės nuolat trunkančius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, vienišumo ir bejėgiškumo jausmą, tuštumą gyvenime, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita.

92Nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio atmetami. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusieji V. S. ir R. S. dėl tyčinio smurtinio nusikaltimo neteko sūnaus, su kuriuo, nors ir gyvendami atskirai, palaikė nuolatinius artimus ryšius. Tai jiems sukėlė stiprius skausmingus pergyvenimus, lėmusius emocinę depresiją ir kitus nemalonius išgyvenimus, kuriuos nukentėjusieji ir nurodo apeliaciniame skunde ginčydami priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Visgi kolegija atkreipia dėmesį, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgia ne tik į nukentėjusiųjų patirtus nemalonius išgyvenimus, bet ir į kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo M. S. netinkamą elgesį įvykio metu, kas leidžia mažinti priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Dėl pastarosios aplinkybės atmetamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turi atsižvelgti ir nukentėjusiojo elgesį, kadangi į šią aplinkybę atsižvelgta. Kartu teismas įvertino ir su nuteistojo asmeniu susijusias aplinkybes, t. y. kad jis fiziškai sveikas, darbingas. Tuo tarpu gynėjo skunde nurodoma bloga nuteistojo finansinė būklė bei bloga jo dukters bei sutuoktinės sveikata šiuo atveju nelaikytina pagrindu mažinti priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Juolab, kad byloje ir nėra šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Kolegijos manymu, įvertinus šias aplinkybes teismas pagrįstai iš nuteistojo V. G. nukentėjusiesiems V. S. ir R. S. priteisė po 50 000 litų, t. y. viso 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Tokia suma atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus nėra nei aiškiai per maža, nei aiškiai per didelė. Be to ši suma iš esmės atitinka teismų praktikoje už panašias nusikalstamas veikas priteistinų sumų dydį (kasacinės nutartys Nr. 2K-172/2011 ir kt.).

93Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Nutarė

94Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti:

95V. G. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteisti jį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

96Pripažinti nuteistojo V. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 d. 1 d. 9 p.).

97Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria V. G. pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

98V. G. nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę dešimt metų.

99Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, V. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su šiuo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme bei bausmėmis paskirtomis Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu už BK 253 straipsnio 1 dalyje, BK 302 straipsnio 1 dalyje (du epizodai) ir BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą dešimčiai metų,bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2011 m. balandžio 28 d. imtinai.

100.

101Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.