Byla 2K-115-693/2019
Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Vytauto Masioko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui, išteisintiesiems R. Š. ir D. M., išteisintųjų gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio (Jevgenij Michailovskij) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio.

3Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu buvo nuteisti:

4R. Š. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. Š. per visą šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (376,66 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

5D. M. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant D. M. per visą šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (376,66 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

6V. A., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, V. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

7Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

8Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

9R. Š., D. M. ir V. A. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

10Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

11I. Bylos esmė

12

1.

13Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu R. Š. ir D. M. buvo nuteisti už tai, kad jie su nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu V. A., būdami valstybės tarnautojai (V. A. ir D. M. – ( - ) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausieji postiniai, R. Š. – vyresnysis patrulis), pažeisdami jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316) 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad ,,valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus“, 8 punktą, kuriame nurodyta, kad „valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas“, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „valstybės tarnautojai privalo: 1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; 3) gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; 5) laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba“, taip pat pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048) 4 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad „policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais“, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kur nustatyta, kad „pareigūnas privalo: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves“, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių“, nesilaikydami Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, 4.1 punkto, 4.2 punkto, 4.3 punkto, 4.6 punkto reikalavimų: „Policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi vadovautis šiomis nuostatomis: 4.1. gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves; 4.2. užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba; 4.3. neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų; 4.6. saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo“, veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi viršydami įgaliojimus, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė ir fizinis asmuo T. S., nes jam nežymiai sutrikdė sveikatą, būtent: 2016 m. gruodžio 20 d., tarnybos metu, 02.56 val., ( - ) policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnams į ( - ) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių, esantį ( - ), dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio, 187 straipsnio 2 dalies nurodytų reikalavimų pažeidimo pristačius T. S. ir 2016 m. gruodžio 20 d. 03.03 val. uždarius jį į laikinojo sulaikymo patalpą Nr. 1, pastarajam triukšmaujant bei nepaklusus teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus, 03.53 val. V. A., laikydamas rankose antrankius ir virvę, atidarė laikinojo sulaikymo patalpos Nr. l duris ir įspėjo sulaikytąjį apie galimą spec. priemonių panaudojimą. Išėjus V. A. iš sulaikymo patalpos, pasigirdo smūgis į sulaikymo patalpos duris, tad V. A. vėl įėjo į sulaikymo patalpą ir antrankiais surakino T. S. rankas už nugaros. Tuo metu į sulaikymo patalpą įėjo ir R. Š., pastarajam už rankos palaikant T. S., V. A. virvę užfiksavo prie antrankių. Po to, D. M. priėjus prie durų ir jas palaikant ranka ir koja, V. A. perkėlė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų, ją įtempė, įstūmė besipriešinantį T. S. į kameros vidų, kartu su D. M. uždarė duris ir, D. M. prilaikant duris, virvę užfiksavo už durų rankenos. Toliau T. S. spardant sulaikymo patalpos duris, 04.29 val. V. A. priėjo prie sulaikymo patalpos durų, įtempė dar stipriau virvę ir pritvirtino ją prie durų rankenos. Tokiu būdu įtemptos rankos į viršų laikytos iki 04.50 val. (57 minutes), dėl to T. S. buvo padaryti šie sužalojimai: skersinės krypties linijiniai odos nubrozdinimai dešinio ir kairiojo riešų išoriniuose paviršiuose, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą.

14II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

152.

16Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu panaikinusi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį, priėmė naują nuosprendį ir R. Š., D. M. ir V. A. išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad viena iš bendrųjų policijos pareigūnų teisių yra ta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą (Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai panaudojo prievartą prieš nukentėjusįjį T. S. tuomet, kai šis nesiliovė trankęs į laikinojo sulaikymo patalpos duris, nevykdė pareigūnų reikalavimų, ir prieš tai, kai jam paaiškino, kad jis bus surištas. Policijos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., 26 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad pareigūnas prireikus gali panaudoti bet kokias priemones, būtinas policijos funkcijoms įgyvendinti. Teismas nurodė, kad, remiantis policijos pareigūnų parodymais, galima teigti, jog jie virvę naudojo kaip parankinę priemonę ir, siekdami užtikrinti, kad T. S. nesusižalotų ir negadintų komisariato turto, pasirinko priemonę, kuri, jų vertinimu, buvo būtina tam, kad būtų užtikrintas nukentėjusiojo T. S. saugumas ir komisariato turto apsauga. Šią priemonę policijos pareigūnai laikė teisėta. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad policijos pareigūnų vadovai sudarė sąlygas tokią priemonę naudoti, žinojo apie tokios priemonės naudojimą ir tai toleravo. Policijos komisariatas buvo visiškai nepritaikytas agresyviems asmenims laikyti ir jiems sutramdyti. Policijos pareigūnai nebuvo apmokyti, kaip turėtų elgtis laikinojo sulaikymo patalpose su agresyviais, neblaiviais, susižaloti galinčiais ir valstybės turtą gadinančiais asmenimis. Policijos pareigūnai buvo išreiškę savo nepritarimą dėl to, kad jie turi naudoti jiems nepriimtinas asmenų tramdymo priemones bei būdus, į tai nebuvo reaguota. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors nukentėjusiojo T. S. elgesys nerodo, kad jis galėjo žalotis, policijos pareigūnams nesipriešino, jokios agresijos prieš juos nerodė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog nuo nukentėjusiojo T. S. suduoto smūgio į laikinojo sulaikymo patalpos duris pasikėlė šių patalpų durų stačiakampio formos geležinės durelės, o spardydamas į duris jis vis dėlto buvo praradęs pusiausvyrą, leidžia teigti, jog galimybė, kad nukentėjusysis, kuris buvo neblaivus, praradęs pusiausvyrą ir kritęs būtų galėjęs susižaloti, vis dėlto buvo. Todėl policijos pareigūnai turėjo pagrindo imtis veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S., kad jis nesusižalotų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog nukentėjusiojo rankų surakinimas antrankiais už nugaros, prie antrankių pririšant virvę, o kitą jos galą perkeliant per durų viršų, tokiu būdu įtempiant rankas ir virvę pritvirtinant prie išorinių kameros durų rankenos, nebuvo adekvati priemonė susidariusioje situacijoje ir policijos pareigūnai galėjo imtis kitų alternatyvių priemonių, pavyzdžiui, surišti nukentėjusįjį virve ir jį paguldyti ant žemės, kol jis nusiramins, t. y. panaudoti būdą, dėl kurio jau buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir jis buvo pripažintas kaip teisėtas. Taip pat policijos pareigūnams pavartojus konkrečius veiksmus prieš nukentėjusįjį ir apsaugojus jo galvą nuo susižalojimo nebuvo pagrindo dar kartą įtempti virvės siekiant apsaugoti valstybės turtą, kurį gadino nukentėjusysis, spardydamas laikinojo sulaikymo patalpos duris, nes valstybės turtas prieš asmens sveikatą nėra prioritetinė vertybė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad negali laikyti policijos pareigūnų veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S. tiek pavojingais, kad jiems būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Policijos komisariato vadovybė, policijos pareigūnams ne kartą išreiškus pretenzijas dėl to, kokius veiksmus jie turi atlikti laikinojo sulaikymo patalpose su agresyviais, žaloti save ketinančiais ir valstybės turtą gadinančiais asmenimis, užuot sudariusi normalias darbo sąlygas, kurioms esant aukščiausiu – konstituciniu – lygiu būtų užtikrinta žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visiškai į tai nereagavo, tik iškilus įvykiui į viešumą, ėmėsi konkrečių apčiuopiamų veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos komisariato vadovybė, kuri tam tikrą laiko tarpą policijos pareigūnams buvo sudariusi tokias darbo sąlygas, kai šie, turėdami aiškų teisės aktuose nustatytą tikslą, buvo priversti išrasti ar išmąstyti asmens tramdymo būdą, kurį jie patys įvardijo kaip nežmonišką, laikinojo sulaikymo patalpose, apie šį tramdymo būdą žinojo, nieko dėl to nedarė, toleravo, todėl negali perkelti atsakomybės naštos pareigūnams. Nagrinėjamoje byloje valstybei jokia didelė žala baudžiamąja prasme negalėjo būti padaryta.

17III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

183.

19Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Jevgenijus Michailovskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

203.1.

21Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys bei 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai) – vertinant įrodymus pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės – įrodymai įvertinti atskirai ir selektyviai, nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio santykį.

223.2.

23Apeliacinės instancijos teismo išvados bei padaryti vertinimai yra klaidingi, nepagrįsti byloje esančiais duomenims, paremti tik išteisintųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o ne byloje surinktais duomenimis. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus išteisintų asmenų tvirtinimus, kad 2015 m. policijos pastatas nėra pritaikytas „agresyviems asmenims laikyti, kad jie nesusižalotų ir nesugadintų valstybės turto“, kad policijos pareigūnai nebuvo apmokyti ir padaliniui skirtos priemonės „nebuvo tinkamos žmogui nuo susižalojimo ir valstybės turtui nuo sugadinimo apsaugoti“. Teismas padarė klaidingą išvadą, nes virvė kaip „parankinė“ priemonė galėjo būti naudojama, tačiau ne tokiu būdu, kurį pritaikė išteisintieji, o tokiu būdu panaudodami virvę, išteisinti asmenys suprato, kad pasirinktas virvės naudojimo būdas yra netinkamas, žaloja asmens sveikatą ir žemina jo orumą. Policijos vadovai toleravo virvės naudojimą, tačiau nesitaikstė su jos panaudojimu asmenims kankinti, nes nurodė įvertinti policijos pareigūnų veiksmus.

243.3.

25Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teisinį policijos pareigūnų darbinės veiklos reglamentavimą, neįvertino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnio nuostatų, kurios nurodo, kad nė vienas pareigūnas ar valstybės tarnautojas arba bet koks kitas asmuo negali vykdyti, kurstyti ar toleruoti jokio kankinimo veiksmo ar kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 1 straipsnyje yra nurodyta, kad „kankinimas“ – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas arba kančia siekiant <...> nubausti jį už kokį nors veiksmą, kurį jis arba trečiasis asmuo įvykdė ar yra įtariamas jį įvykdęs, arba įbauginti ar priversti jį arba trečiąjį asmenį ką nors padaryti, <...> kai tokį skausmą ar kančią sukelia viešosios valdžios pareigūnas ar kitas oficialias pareigas einantis asmuo.

263.4.

27Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už V. A., R. Š., D. M. veiksmus atsakingi yra ( - ) policijos komisariato vadovai, kurie nesudarė tinkamų sąlygų policijos pareigūnams vykdyti savo pareigas: neinstruktavo, kaip elgtis sulaikytiems asmenims triukšmaujant, gadinant inventorių ir bandant žalotis, yra klaidinga ir paneigianti asmeninės atsakomybės už atliktus veiksmus principą. Išteisintieji dirbo policijoje beveik po 20 metų, turėjo didžiulę profesinę darbo patirtį, išmanė atliekamą darbą ir reglamentuojančius norminius aktus, todėl už jų veiksmus atsakomybė kyla jiems, o ne jų vadovams.

283.5.

29Išteisintieji tvirtina, kad sulaikytasis T. S. daužė kameros inventorių, žalojo save, o specialiosios priemonės buvo panaudotos pasekmėms išvengti. Iš byloje esančio įrašo matyti, kad sulaikytasis T. S. gulėjo ant suolo, beldė į sulaikymo patalpos duris, bet nedaužė, negadino inventoriaus ir savęs nežalojo. Su tuo iš dalies sutiko ir apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad nukentėjusiojo T. S. elgesys nerodo, kad jis galėjo žalotis, jis policijos pareigūnams nesipriešino, jokios agresijos nerodė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas, spėjamojo pobūdžio išvadas nurodydamas, kad aplinkybė, jog nuo nukentėjusiojo T. S. suduoto smūgio į laikinojo sulaikymo patalpos duris pasikėlė šių patalpų durų stačiakampio formos geležinės durelės, o spardydamas į duris jis vis dėlto buvo praradęs pusiausvyrą, leidžia teigti, jog galimybė, kad nukentėjusysis, kuris, kaip minėta, buvo neblaivus, praradęs pusiausvyrą ir kritęs būtų galėjęs susižaloti, vis dėlto buvo, todėl policijos pareigūnai turėjo pagrindo imtis veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S., kad jis nesusižalotų. Toks spėjimais ir prielaidomis grindžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

303.6.

31Akivaizdžiai perteklinis specialiųjų priemonių panaudojimas siekiant nubausti nepaklusnų asmenį, fizinio skausmo jam tyčinis sukėlimas ir tokių veiksmų toleravimas bei prisidėjimas prie jų sudaro pagrindą daryti priešingą išvadą apie išteisintųjų V. A., R. Š. ir D. M veiksmų vertinimą kaip apie nusikalstamą piktnaudžiavimą. Tai teisingai ir pagrįstai buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Aplinkybes, kad kaltinamieji veikė sąmoningai ir tokių pasekmių siekė, patvirtina ir tai, kad jie girdėjo sulaikytojo šauksmus, suprato, kad jis kenčia skausmą, yra žeminamas, ir nesiėmė jokių veiksmų jo kančioms nutraukti. Išteisintieji žinojo jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kokie veiksmai gali būti atliekami konkrečiose situacijose. V. A., R. Š., D. M. naudojama prievarta buvo akivaizdžiai neadekvati tarnybinei pareigai atlikti ir neatitinka jų veiklą reglamentuojančio Policijos įstatymo (veikos padarymo metu galiojusi 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1856 redakcija) 26 straipsnyje nustatytų prievartos naudojimo sąlygų: „<...> pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos“. Panaudodami specialiąsias priemones tokiu būdu, išteisintieji atliko nežmoniškus, kankinančius kitą asmenį, žeminančius žmogaus orumą veiksmus ir taip pažemino pareigūno vardą, kas yra sudėtinė nusikalstamo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi dalis didelės žalos požymio buvimo aspektu. Šių argumentų ir aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino.

323.7.

33Aplinkybės, kad V. A. ir D. M., būdami valstybės tarnautojai – ( - ) ( - ) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausieji postiniai, dirbo pagal ( - ) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyresniojo patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą ( - ) policijos komisariato viršininko 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymu, o ne pagal ( - ) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo postinio pareigybės aprašymą, nešalina jų atsakomybės ir neatleidžia nuo nustatytų pareigų vykdymo bei prievolės tinkamai atlikti savo kaip policijos pareigūnų pareigas. Pareigūnų leistinų prievartos priemonių panaudojimas, turint tikslą ne užkardyti teisės pažeidimą, o norint savo smurtiniu elgesiu, neleistinomis priemonėmis sutramdyti ir nubausti T. S. bei priversti jį vykdyti policijos pareigūnų reikalavimus, visiškai nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla. Tokio pobūdžio veiksmai daro didelę žalą visos Lietuvos policijos autoritetui.

34IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

35Dėl prokuroro skunde nurodomų BPK pažeidimų

364.

37Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad jį priimant buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nesilaikant BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 2–3 punkto nuostatų. Tačiau iš esmės kasatorius ginčija išteisintųjų veiksmų teisinį vertinimą. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

385.

39Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

406.

41Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).

427.

43Pirmosios instancijos teismas R. Š. ir D. M. buvo nuteisęs pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, o V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleidęs pagal laidavimą pritaikęs BK 40 straipsnio nuostatas.

448.

45Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo R. Š. ir nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinius skundus, BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo R. Š., D. M. ir V. A. dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

469.

47Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas ir nuosprendžio surašymas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Šis teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus (V. A., R. Š., D. M., nukentėjusiojo T. S. parodymus, pastarojo veiksmus būnant laikinojo sulaikymo patalpoje (spardymą į duris, triukšmo kėlimą, tai užfiksuota vaizdo įraše), kitus duomenis) ir iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad, įvykio metu nukentėjusiajam T. S. būnant laikinojo sulaikymo patalpoje, spardant į duris ir triukšmaujant, po įspėjimo V. A., R. Š. ir D. M. bendri veiksmai – T. S. rankų surakinimas antrankiais už nugaros, prie antrankių pririšant virvę, o kitą jos galą perkeliant per durų viršų, tokiu būdu įtempiant rankas ir virvę pritvirtinant prie išorinių kameros durų rankenos bei taip laikant 57 min., nebuvo adekvati priemonė susidariusioje situacijoje (nuosprendžio 41 punktas). Be to, policijos pareigūnai turėjo galimybę panaudoti teisėtus būdus T. S. nuraminti. V. A. vėlesnis veiksmas dar įtempiant virvę buvo perteklinis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtus V. A., R. Š. ir D. M. veiksmus, nelaikė jų tiek pavojingais, kad jiems būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė (nuosprendžio 42 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir pripažino, kad V. A., R. Š. ir D. M. bendri veiksmai prieš nukentėjusįjį T. S. buvo neteisėti ir neproporcingi, tačiau įvertinęs visas aplinkybes (paties T. S. netinkamą elgesį, policijos komisariato organizacinio darbo trūkumus ir tai, kad V. A. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą) jų veiksmų nelaikė tiek pavojingais, kad jiems būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teismas nustatė, kad V. A., R. Š. ir D. M. už pareigūno vardo pažeminimą nuo 2017 m. vasario 17 d. atleisti iš vidaus tarnybos (2017 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. 30-TE-145). Taigi už neteisėtus veiksmus V. A., R. Š. ir D. M. paskirta griežčiausia drausminė nuobauda.

4810.

49Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014). Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymius. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, išanalizavo V. A., R. Š. ir D. M. padarytų neteisėtų veiksmų pavojingumą ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teisingai konstatavo, kad policijos pareigūnų veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S. negalima laikyti tokiais pavojingais, dėl kurių jiems kiltų baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad minėti asmenys yra atleisti iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, žala nukentėjusiajam atlyginta, ir pagrįstai konstatavo, jog netikslinga jiems taikyti dar ir baudžiamąją atsakomybę.

5011.

51Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė; pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

53Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu buvo... 4. R. Š. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK)... 5. D. M. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems... 6. V. A., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios... 7. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinis ieškinys dėl turtinės... 8. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 9. R. Š., D. M. ir V. A. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228... 10. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą... 11. I. Bylos esmė... 12.

1.... 13. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu R. Š. ir D.... 14. II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė... 15. 2.... 16. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 17. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 18. 3.... 19. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų... 20. 3.1.... 21. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes... 22. 3.2.... 23. Apeliacinės instancijos teismo išvados bei padaryti vertinimai yra klaidingi,... 24. 3.3.... 25. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teisinį policijos pareigūnų... 26. 3.4.... 27. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už V. A., R. Š., D. M. veiksmus... 28. 3.5.... 29. Išteisintieji tvirtina, kad sulaikytasis T. S. daužė kameros inventorių,... 30. 3.6.... 31. Akivaizdžiai perteklinis specialiųjų priemonių panaudojimas siekiant... 32. 3.7.... 33. Aplinkybės, kad V. A. ir D. M., būdami valstybės tarnautojai – ( - ) ( - )... 34. IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 35. Dėl prokuroro skunde nurodomų BPK pažeidimų ... 36. 4.... 37. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju... 38. 5.... 39. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK... 40. 6.... 41. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti... 42. 7.... 43. Pirmosios instancijos teismas R. Š. ir D. M. buvo nuteisęs pagal BK 140... 44. 8.... 45. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo R. Š.... 46. 9.... 47. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir... 48. 10.... 49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos... 50. 11.... 51. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 53. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos...