Byla 3K-3-245-611/2017
Dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu; išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis bei dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu; išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje pasisakoma dėl bendrų vartojimo sutarčių nuostatų ir teismo pareigos ginti vartotojų interesus, taip pat sprendžiama dėl palūkanų normos nustatymo kreditavimo sutartyje, vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo, vartotojui ją pažeidus, ir teismo nešališkumo.
  2. Ieškovė prašė teismo:
    1. pripažinti, kad 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties Nr. 17606180070392-07 (toliau – ir Kredito sutartis) Bendrosios dalies 1 straipsnio dalis, reglamentuojanti fiksuotųjų palūkanų sąvoką, 3.2 punkto, Specialiosios dalies 6.3 punkto sąlygos atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti;
    2. nustatyti, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 straipsnio dalis, reglamentuojanti fiksuotųjų palūkanų sąvoką, 3.2 punkto ir Specialiosios dalies 6.3 punkto sąlygos negalioja nuo sutarties sudarymo;
    3. pripažinti kreditoriaus AB SEB banko (toliau – ir bankas) vienašališką Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu.
  3. Ieškovė nurodė, kad šalys sudarė Kredito sutartį, kuria ieškovei buvo suteiktas 260 919,18 Eur kreditas, nustatytas grąžinimo terminas – 2036 m. balandžio 6 d. Kredito sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė už naudojimąsi kreditu mokės kintamąsias palūkanas, apskaičiuojamas 6 mėnesių LIBOR Eur pridedant 0,7 proc. banko marža. 2007 m. gruodžio 7 d. šalys pasirašė tarpusavio susitarimą Nr. 3 dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį ieškovė perėjo prie fiksuotųjų palūkanų mokėjimo, sutartas fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo periodiškumas – kas 5 metai, susitarimo pasirašymo dieną nustatyta fiksuotoji palūkanų norma buvo 5,19777 proc.
  4. 2012 m. kovo 6 d. ieškovė gavo banko 2012 m. vasario 27 d. informacinį pranešimą apie 5 metų fiksuotųjų palūkanų normos perskaičiavimą. Nesutikdama su banko siūloma fiksuotųjų palūkanų norma, ieškovė kreipėsi raštu į banką, siekdama išsiaiškinti, ar bankas nepadidino 0,7 proc. maržos, tačiau šis atsisakė suteikti ieškovei informaciją apie fiksuotųjų palūkanų kainodarą, todėl ieškovė kreipėsi į teismą.
  5. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 22 d. taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė bankui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo vienašališkai nutraukti Kredito sutartį. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu pripažino negaliojančiu atsakovo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą nustatyti ieškovei naują 5 metų fiksuotųjų palūkanų normą 4,74011 proc., mokėtiną pagal Kredito sutartį nuo 2012 m. balandžio 6 d., ir įpareigojo atsakovą nuo nurodytos datos taikyti kintamąją palūkanų normą, apskaičiuotą 6 mėn. LIBOR Eur pridedant 0,7 proc. maržą. Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu ir ieškinį atmetė, tačiau nepasisakė dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimui, bankas perskaičiavo sumokėtas palūkanas už visą bylinėjimosi laikotarpį ir pareikalavo, kad ieškovė sumokėtų susidariusį 20 738,95 Eur palūkanų skirtumą. 2014 m. spalio 16 d. pranešimu Nr. 01.10.03-23063 atsakovas įspėjo ieškovę, kad iki 2014 m. lapkričio 17 d. nesumokėjus bankui 25 880,45 Eur įsiskolinimo Kredito sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2014 m. lapkričio 18 d. Ieškovė 2015 m. vasario 3 d. elektroniniu laišku užklausė banko dėl Kredito sutarties, šis atsakė, kad sutartis laikoma nutraukta nuo 2014 m. lapkričio 18 d.
  6. 2012 m. rugsėjo 10 d. bankas raštu Nr. 02.08.04-12584 siūlė ieškovei parengti naują Kredito sutartį, kurioje nebuvo pakeista fiksuotųjų palūkanų formuluotė ir nurodyti jų nustatymo kriterijai, todėl ieškovė atsisakė ją pasirašyti.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. patvirtinta taikos sutartimi buvo pakeistos Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 punkto nuostatos, nustatant, kad bankas turi teisę nesikreipdamas į teismą vienašališkai prieš 30 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją nutraukti sutartį ir pareikalauti sutarties nutraukimo dieną sugrąžinti visą kreditą ir kitas mokėtinas sumas, jei kredito gavėjas padaro esminį sutarties pažeidimą arba atsitinka šie įvykiai – sutartyje nustatyta tvarka ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų kredito gavėjas nevykdo finansinių įsipareigojimų pagal sutartį; nevykdo bet kurio iš Bendrosios dalies 4.1, 4.4, 4.7, 4.12, 4.20 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų ir t. t.
  3. Atsakovo 2014 m. spalio 16 d. pranešime nurodytų faktinių aplinkybių dėl negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių sumų bei terminų ieškovė neginčijo, tik akcentavo, kad bankas, nelaukdamas kasacinio teismo sprendimo, nuo 2014 m. vasario 10 d. perskaičiavo ieškovei palūkanas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 straipsnis). Banko 2014 m. spalio 16 d. įspėjime dėl kredito sutarties nutraukimo nurodyta, kad 2014 m. spalio 15 d. ieškovės skola yra 25 880,54 Eur pradelstų mokėjimų, iš jų 1676 Eur kredito suma, 20 577,96 Eur palūkanos ir 3626,58 Eur nesumokėti delspinigiai.
  4. Tiek Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3449-608/2012, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausta nutraukti Kredito sutartį tuo pagrindu, kad ieškovė nemoka didesnių nei 0,7 proc. maržos ir 6 mėnesių LIBOR Eur palūkanų. Bankas nutraukė Kredito sutartį nustatęs, kad yra nemokamos ne tik ginčijamos palūkanos, bet susidarė pradelsto sumokėti 1676 Eur kredito skola, kuri buvo nesumokėta ilgiau kaip 30 dienų. Sutarties šalims nesutariant dėl Kredito sutarties sąlygų keitimo (nuginčijimo), neginčijant suteikto kredito sumos ir nustatytų grąžintino kredito sumų, kredito gavėjo įsipareigojimų pagal patvirtintą kredito grąžinimo grafiką, pagal sulygtą kredito grąžinimo metodą (linijinį) mokėti grąžintino kredito sumas nevykdymas vertintinas kaip sutartinių įsipareigojimų, dėl kurių nėra ginčo, nevykdymas ir sutarties pažeidimas (CK 6.38, 6.189, 6.256 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Taigi pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 punktą atsakovas turėjo teisę nutraukti kredito sutartį nuo 2014 m. lapkričio 18 d.
  5. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir AB SEB banko patvirtintoje taikos sutartyje, kredito sutarties Bendrosios dalies 1 straipsnyje fiksuotosios palūkanos apibrėžiamos kaip periodiškai nustatomos metinės palūkanos, kurios nekinta visą laikotarpį, nustatytą Specialiojoje dalyje; bankas pirmą kartą fiksuotąsias palūkanas nustato sutarties pasirašymo dieną, o kitus kartus palūkanas iš naujo nustato pasibaigus nustatytam terminui. AB SEB banko 2007 m. gegužės 24 d. ir 2007 m. liepos 2 d. patvirtintame Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašyme (toliau – ir Aprašymas) nurodytos kreditų būstui pirkti (remontuoti) teikimo sąlygos.
  6. Kaip matyti iš Kredito sutarties nuostatų, parengtų pagal Aprašymo sąlygas, yra nurodoma, kokias palūkanas kredito gavėjas gali rinktis, kaip kiekvienos palūkanos apskaičiuojamos, ir priklausomai nuo to kredito gavėjas gali rinktis: kintamosios palūkanos kis kas 3, 6 arba 12 mėnesių, nes kintamųjų palūkanų viena dalis yra kintama; fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo mechanizmas taip pat yra paaiškintas, tačiau fiksuotosios palūkanos yra nustatomos konkrečiam periodui ir jos nekinta nepriklausomai nuo to, kad šios palūkanos taip pat turi kintamą dalį, tačiau kredito gavėjui ši aplinkybė nėra aktuali, nes kredito gavėjui bankas pateikia galutinę suskaičiuotą fiksuotųjų palūkanų normą. Aprašymo sąlygose nurodytos kintamosios ir fiksuotosios palūkanos apskaičiuojamos naudojant skirtingus metodus ir skirtingus duomenis (fiksuotųjų palūkanų bazė apskaičiuojama remiantis palūkanų normų apsikeitimo sandoriais (IRS), o kintamųjų palūkanų atveju paskolos palūkanų bazė sutampa su pasirinkto laikotarpio tarpbankine palūkanų norma, rodančia, kokia kaina bankai skolinasi pinigus vieni kitiems atitinkama valiuta). Teismo vertinimu, tų duomenų ir kriterijų, pagal kuriuos banko klientai turi apsispręsti rinkdamiesi palūkanų rūšį (kintamąsias ar fiksuotąsias), pakanka, kad klientas galėtų nepriklausomai nuo banko apsispręsti dėl palūkanų, tai lemia ir apsisprendimą dėl kredito įstaigos pasirinkimo.
  7. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 10 d. civilinėje byloje Nr. 2A-267-553/2014 pažymėjo, kad ieškovei visada buvo aiškiai nurodoma, kokia yra palūkanų (tiek kintamųjų, tiek fiksuotųjų) norma (galutinis skaičius) ir jos keitimo tvarka, kad ieškovė gali pereiti prie fiksuotųjų palūkanų ir atvirkščiai (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 nurodė, kad sutinka su banko argumentais, jog taikant fiksuotąsias palūkanas svarbiausia klientui suprasti galutinį palūkanų dydį, jo perskaičiavimo terminus ir nuo ko gali priklausyti šio dydžio pokytis ateityje. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2015 m. birželio 30 d. pateikė išvadą, pagal kurią ieškovės ginčijamos Kredito sutarties nuostatos neatitinka CK įtvirtintų nesąžiningumo sąlygų nustatymo kriterijų.
  8. Ieškovė neįrodė reikalavimo dėl Kredito sutarties Bendrojoje dalyje nurodytų sąlygų nesąžiningumo.
  9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą.
  10. Kolegija nurodė, kad pagrindinės skolos dalies – priskaičiuotų palūkanų – atsiradimas yra susijęs su teisme nagrinėtu šalių ginču dėl palūkanų dydžio nustatymo. Byloje taikytinos CK 6.188 straipsnio nuostatos, nes Kredito sutartis sudaryta iki 2013 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-700 įsigaliojimo 2014 m. birželio 13 d.
  11. Fiksuotųjų palūkanų nustatymo 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu pakeisti Kredito sutarties sąlygas klausimas dėl įpareigojimo vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti jau buvo nagrinėtas teismuose. Ieškovė buvo pateikusi ieškinį atsakovui – prašė pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą nustatyti 5 m. fiksuotųjų palūkanų normą 4,74011 proc. Šio sprendimo priėmimo pagrindas buvo 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimas pakeisti Kredito sutarties sąlygas Nr. 3, todėl pasisakant dėl ieškinio reikalavimo buvo išsamiai įvertintos ir nurodytos susitarimo sąlygos. Kolegija, įvertinusi ankstesniame procese priimtus teismų procesinius sprendimus, nurodė, kad jau buvo nagrinėjami tokie patys ieškovės argumentai, kaip ir nagrinėjamoje byloje.
  12. Teisėjų kolegija, remdamasi įsiteisėjusiais teismų sprendimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 išdėstytomis išvadomis, nurodė, kad ieškovė 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3 sudarė suvokdama keičiamų Kredito sutarties sąlygų turinį, tikėdamasi naudingo rezultato, nereikalavo atskleisti fiksuotųjų palūkanų dedamųjų dalių; teismai įvertino ir atmetė ieškovės argumentus dėl banko maržos dedamosios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nėra nurodyti jokie vartotojų teisių pažeidimai, nors ieškovė teikė tokius argumentus. Šių aplinkybių persvarstymas nagrinėjamoje byloje neatitiktų įsiteisėjusio teismo sprendimo pasekmių taikymo sąlygų. Nors ieškovė turi teisę reikšti naujus ieškinius dėl kitų Kredito sutarties vykdymo aspektų, nei buvo pareikšti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo byloje, tačiau tarp tų pačių šalių vykusioje byloje nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
  13. 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimas yra individualiai parengta sutartis, kurioje įrašytos tik santykiams su ieškove aktualios sutarties sąlygos (CK 6.160 straipsnio 2 dalis). Šio susitarimo sąlygos negali būti naudojamos sudarant sutartis su kitais banko klientais, nes nė vienam iš jų susitarime įrašytos sąlygos negali būti aktualios. Pradinėje Kredito sutartyje šalys buvo susitarusios dėl kintamųjų palūkanų taikymo, ieškovei nebuvo reikalo keisti palūkanų formą, o bankas taip pat neturėjo intereso daryti ieškovei įtaką dėl Kredito sutarties pakeitimo. Taigi 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimas dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3 yra abipusių derybų būdu sudaryta sutartis.
  14. Ankstesnėje civilinėje byloje dėl fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymo teisėtumo teismai konstatavo, kad susitarimas dėl palūkanų formos pakeitimo galioja visam Kredito sutarties laikotarpiui, t. y. iki 2036 m. Įvertinus tai, kad finansinių priemonių kitimas yra nuolatinis ir nelabai prognozuojamas, negalima teigti, jog ieškovei Kredito sąlygų pakeitimas būtų nenaudingas ir ateityje. Sudarant 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3, ieškovė pati apsisprendė, jog fiksuotųjų palūkanų nustatymas jai yra naudingesnis. Fiksuotosios palūkanos šalina esmingo palūkanų pasikeitimo riziką, taip suteikdamos saugumo kredito gavėjo interesams. Šiuo metu kreditavimo sutartims bankų taikomos palūkanos yra smarkiai sumažėjusios, tačiau tolesnis palūkanų kitimas yra nuspėjamas tik vertinant ekonomines finansines prognozes. Sudarydama 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3, ieškovė nusprendė, kad fiksuotųjų palūkanų nustatymas jai yra naudingesnis. Šiuo metu kreditavimo sutartims bankų taikomos palūkanos yra smarkiai sumažėjusios, tačiau tolesnis palūkanų kitimas yra nuspėjamas tik vertinant ekonomines finansines prognozes.
  15. Byloje nepateikta dokumentų, kad Kredito sutartis buvo keista atsižvelgiant į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties reikalavimus, todėl šalims taikytinos pirminėje Kredito sutartyje įtvirtintos nuostatos, nors faktiškai atsakovas 2014 m. spalio 16 d. įspėjimu dėl Kredito sutarties nutraukimo taikė sutarties nutraukimo sąlygas, atitinkančias taikos sutarties nuostatas.
  16. Kredito sutarties nutraukimo momentu galiojo teismo draudimas, nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi nutraukti Kredito sutartį dėl palūkanų nemokėjimo. Kolegija, įvertinusi tai, kad kasacinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi ieškinys dėl fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymo buvo atmestas galutinai, sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas laikytinas aplinkybe, dėl kurios svarstytinas klausimas dėl galimo Kredito sutarties nutraukimo momento perkėlimo, tačiau ne dėl Kredito sutarties nutraukimo vertinimo kaip neteisėto.
  17. Nors nesumokėta kredito suma yra nedidelė lyginant su banko suteikta paskola, tačiau, vertinant Kredito sutarties nutraukimo aplinkybes, atsižvelgtina ir į ieškovės elgesį vykdant Kredito sutartį. Bankas nurodo, kad pagal 2007 m. gegužės 22 d. susitarimą Nr. 1 atidėjo ieškovei kredito grąžinimą 12 mėnesių, pagal 2008 m. rugpjūčio 25 d. susitarimą Nr. 4 – 6 mėnesiams, 2010 m. kovo 30 d. susitarimu Nr. 5 suteikė papildomą 2161,33 Eur kreditą daliai įsiskolinimo padengti, atidėjo kredito įmokų grąžinimą 6 mėnesiams, 2010 m. gruodžio 2 d. susitarimu Nr. 6 – 6 mėnesiams. Tai patvirtina, kad ieškovės galimybės grąžinti kreditą buvo ribotos ir problemų dėl įsipareigojimų vykdymo kilo dažnai. Taip pat įvertintina, kad ieškovei apskaičiuota labai didelė 20 577,96 Eur nesumokėtų palūkanų suma.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teisė vartotojų organizacijoms kreiptis dėl gynybos nustatyta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – ir Direktyva 93/13/EEB) 7 straipsnio 2 dalyje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2000 m. birželio 27 d. sprendimas Oceano Grupo Editorial ir Salvat Editores,C-240/98–C-244/98). Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios. Reikalavimas, kad vartojimo sutarčių sąlygos būtų rašomos aiškia, suprantama kalba ir vartotojui faktiškai būtų suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, įtvirtintas Direktyvos 93/13/EEB preambulės 22 pastraipoje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje.
    2. Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 straipsnio dalis, 3.2 punktas, Specialiosios dalies 6.3 punktas nustato fiksuotųjų palūkanų dydį ir kitą jų keitimo datą, taip pat banko pareigą informuoti vartotoją apie fiksuotųjų palūkanų pakeitimą neaišku, kokiu būdu. Nurodyti sutarties punktai nenustato jokių objektyvių kriterijų, kuriais vadovaudamasis bankas turėtų teisę nustatyti (keisti) palūkanų normą vartotojui, taip pat nenustato, kur vartotojas galėtų susipažinti su tokiais rodikliais, į kuriuos atsižvelgia bankas, siūlydamas naują fiksuotųjų palūkanų normą. Pažymėtina, kad vartotojui, sudarančiam sutartį su banku, palūkanų norma yra esminė sąlyga, todėl sutarties sąlygų, nustatančių palūkanų normą, pakeitimas be sutartyje numatytų objektyvių ir pagrįstų kriterijų neatitinka vartotojo teisėtų lūkesčių bei pažeidžia vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punktas).
    3. Aprašymas su žyma „Tarnybiniam naudojimui“ patvirtina, kad ir į fiksuotąsias palūkanas yra įskaičiuojama banko marža. Sudarant 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą Nr. 3 banko atstovai neišaiškino ieškovei fiksuotųjų palūkanų sudarymo taisyklių ir šios formulės į susitarimą neįtraukė, todėl ji pagrįstai tikėjosi, kad nepriklausomai nuo pasirinktos palūkanų formos jos su banku sutarta 0,7 proc. banko marža galios visą kreditavimo laikotarpį (30 metų), be to, ji bet kuriuo metu galės grįžti prie kintamųjų palūkanų, kurių kainodara yra skaidri ir aiški ieškovei (teisėtų lūkesčių principas). Neturėdama jokios informacijos apie fiksuotųjų palūkanų skaičiavimo būdus ir nesutikdama su banko 2012 m. balandžio 6 d. ieškovei nustatyta 4,74011 proc. fiksuotųjų palūkanų norma, ieškovė buvo banko įpareigota vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis ji neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti. Nė viena sutarties sąlyga nenustato banko teisės vienašališkai peržiūrėti sutartimi šalių sutartą palūkanų normą ar banko maržą.
    4. 2012 m. balandžio 6 d. nustatydamas ieškovei naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą bankas, kaip stipresnioji Kredito sutarties šalis, pasinaudojo standartinės Kredito sutarties spragomis ir vienašališkai beveik tris kartus padidino ieškovei banko maržos dydį (nuo 0,7 iki 2 proc.).
    5. Bankui vienašališkai nutraukus su vartotoju sudarytą sutartį, šiam kils sunkių neigiamų pasekmių, t. y. jis turės grąžinti visą kreditą su priskaičiuotomis palūkanomis, galimais delspinigiais ir baudomis, bankui įkeistas turtas bus realizuojamas už daug mažesnę kainą, negu buvo įsigytas už būsto kreditą, vartotojas ne tik neteks vienintelio būsto, bet ir liks skolingas bankui. Teismo sprendimas, perkeliantis visą nurodytų didžiulių nuostolių naštą vien vartotojui, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas, nes neatitinka viešojo intereso gynimo kriterijų.
    6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Kredito sutarties Bendrosios ir Specialiosios dalių standartines sąlygas parengė atsakovas, ieškovė sutartį pasirašė prisijungimo būdu, neturėdama galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų (CK 6.188 straipsnio 2 dalis).
    7. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui. Atsakovas net neįrodinėjo, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies sąlygos (ypač reglamentuojančios kredito kainą) su ieškove buvo aptartos individualiai. Aprašymo 28 punktas draudžia keisti Kredito sutarties Bendrosios dalies tekstą banko darbuotojams. Taigi ieškovė objektyviai negalėjo derėtis su banku dėl standartinių Kredito sutarties sąlygų.
    8. Teismas neatsižvelgė į tai, kad su Aprašymu ieškovė susipažino tik 2014 m. dalyvaudama kaip atstovė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3652-391/2014. Kredito sutarties ir susitarimo dėl fiksuotųjų palūkanų sudarymo su atsakovu metu ieškovei net nebuvo žinoma apie tokį atsakovo vidaus teisės aktą ir jame išdėstytas sąlygas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Aprašymu.
    9. Vadovaujantis Aprašymo 2 priedo sąvoka „Palūkanų norma“ 2007 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. balandžio 6 d. į palūkanų normą buvo įskaičiuota banko marža, kurios dydis – 0,7 proc. – buvo nustatytas Kredito sutartyje, todėl ji taikytina iki kreditavimo pabaigos.
    10. Teismai nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014, kurioje nebuvo reikštas reikalavimas pripažinti Kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Todėl Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniai sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Be to, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 10 d. nutartyje pasisakė dėl Kredito sutarties sąlygų atitikties CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12, o ne 9 punktui. Taigi apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės arba buvo šališkas ieškovės atžvilgiu.
    11. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimų, priimtų analogiškuose ginčuose, ir šių rašytinių įrodymų nevertino. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. patvirtino taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012, pagal kurią bankas pakoregavo daugelį kredito sutarties bendrosios dalies sąlygų (pvz., į Bendrosios dalies 1 punktą prie sąvoką „marža“ įrašė papildomą sakinį „Marža yra sudedamoji kintamų palūkanų dalis“), tačiau Specialiosios dalies 6.3 punktas („fiksuotos palūkanos“) liko nepakeistas. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra pripažinusi vartotojų teises pažeistomis, kai nei kredito sutartyje, nei kitame banko dokumente nėra nurodoma fiksuotųjų palūkanų skaičiavimo formulė (Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 10-487).
    12. Su kita fiksuotųjų palūkanų dedamąja – IFTP norma, nurodyta 2012 m. rugsėjo 11 d. AB SEB banko pažymoje „Dėl fiksuotų palūkanų dydžio ir nustatymo“, ieškovė susipažino tik Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3449-608/2012. Nei sudarant Kredito sutartį, nei vėliau ieškovė nebuvo supažindinta su kitais fiksuotųjų palūkanų nustatymo kriterijais (pvz., ieškovės kaip banko klientės reitingu, „Bloomberg“ informacine sistema ir kt.) ir tokių kriterijų Kredito sutartyje nėra. Todėl ieškovė sudarant Kredito sutartį negalėjo prisiimti su nurodytais kriterijais susijusių 5 metų fiksuotųjų palūkanų pasikeitimo rizikos.
    13. Rizikos masto atskleidimo svarba banko ir kliento tarpusavio santykiuose išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015. Tinkamai atskleisti esminę informaciją įpareigoja ir CK 6.38 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 dalies nuostatos, kasacinio teismo išaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015).
    14. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015, kurios faktinės aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas nurodė, kad šalys nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo.
    15. 2016 m. lapkričio 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas, kurio 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog fiksuotoji kredito palūkanų norma nėra keičiama visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį. Šio įstatymo 6 straipsnio 5 punktas nustato, kad bankas privalo nurodyti kredito gavėjui informaciją apie siūlomą kredito palūkanų normą (fiksuotoji, kintamoji arba jų derinys), pateikdamas trumpus fiksuotosios kredito palūkanų normos ir kintamosios kredito palūkanų normos aprašymus, nurodydamas esminius šių kredito palūkanų normų skirtumus, sandarą ir jų apskaičiavimo tvarką bei galimas pasekmes kredito gavėjui. 2016 m. rugsėjo 30 d. aiškinamajame rašte nurodoma, kad maržos dydis yra viena esminių kredito sutarties sąlygų, tad labai svarbu, kad vartotojui ji būtų tinkamai atskleista. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas įsigalios tik nuo 2017 m. liepos 1 d., tačiau įstatymo leidėjo suformuluoti pagrindiniai kriterijai negali iš esmės skirtis nuo kriterijų, taikomų šioje byloje, nes tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams ir pažeistų ieškovės kaip vartotojos teises mokėti bankui skaidriai nustatytas palūkanas.
    16. Bankas priėmė sprendimą vienašališkai nutraukti su ieškove Kredito sutartį dėl 25 880,54 Eur įsiskolinimo. Byloje nebuvo nagrinėjama aplinkybė, ar, ieškovei sumokėjus tik dalį nurodyto įsiskolinimo (1676 Eur nesumokėto kredito suma), bankas nebūtų nutraukęs Kredito sutarties. Jeigu atsakovas būtų priėmęs sprendimą nutraukti Kredito sutartį dėl 1676 Eur kredito įsiskolinimo, toks banko sprendimas teismo būtų pripažintas neesminiu ir neteisėtu (nesumokėto kredito suma sudarytų vos 0,6 proc. bendros kredito sumos). Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).
    17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 uždraudė bankui nutraukti Kredito sutartį dėl nesumokėtų palūkanų. Atsakovas 2014 m. spalio 16 d. pranešimu apie kredito sutarties nutraukimą nurodė 25 880,54 Eur įsiskolinimą, kurį pripažino pakankamu esminiam Kredito sutarties pažeidimui konstatuoti. Teismas konstatavo esminį Kredito sutarties pažeidimą ieškovei laiku nesumokėjus bankui 1676 Eur kredito dalies, kai to nereikalavo atsakovas, taigi teismas byloje buvo šališkas ir pažeidė CPK 6 straipsnį.
    18. Nutraukdamas Kredito sutartį galiojant kasacinio teismo draudimui atlikti tokius veiksmus, taip pat nesilaikydamas CPK 149, 150 straipsniuose nustatytos procedūros dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, atsakovas veikė neteisėtai, pažeidė CPK 18 straipsnio 1 dalį, CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalis, bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.
    19. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra garantuota žmogaus teisė turėti nešališką ginčo arbitrą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Į apeliacinės instancijos teismo kolegijos, kuri nagrinėjo šią bylą, sudėtį įėjo teisėjas Andrius Ignotas, jis 2013 m. gegužės 24 d. paėmė iš AB SEB banko paskolą gyvenamajam namui statyti. Be to, šis teisėjas ilgą laiką buvo susijęs su atsakovu darbo santykiais. Ieškovės pozicija dėl teisėjo šališkumo nagrinėjant jos ginčą su AB SEB banku šiam teisėjui buvo žinoma dar 2014 m. nagrinėjant ieškovės prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2A-267-553/2014, tačiau teisėjas nenusišalino nuo ieškovės apeliacinio skundo nagrinėjimo, sudarydamas pagrįstas prielaidas abejoti teismo nešališkumu. Taigi ši byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2017 m. vasario 10 d. nutartimi atsisakė atsakovui pratęsti terminą atsiliepimui į kasacinį skundą pateikti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl bendrų vartojimo sutarčių nuostatų ir teismo pareigos ginti vartotojų interesus

  1. CK 6.188 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d., taigi ir ginčo santykių metu) į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) (į paskutinius pakeitimus, padarytus 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių; atsižvelgta 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XII-700 priėmus dabar galiojantį CK 6.2284 straipsnį).
  2. CK 6.188 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas.
  3. Nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.).
  4. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (dabar 6.2284 straipsnio 2 dalis) nesąžininga gali būti pripažinta tik individualiai neaptarta sąlyga, kuria iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, vartotojo teisės ir interesai. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.188 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis CK 6.188 straipsniu (dabar CK 6.2284 straipsnis), be kita ko, draudžiama numatyti standartines sąlygas, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Ši teisės aiškinimo taisyklė kyla iš į nacionalinę teisę perkelto 1993 m. balandžio 5 d. Direktyvos 93/13/EEB 3 dalies 1 punkto nuostatų. CK 6.188 straipsnio 6 dalyje (dabar CK 6.2284 straipsnio 6 dalis) nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai (Direktyvos 93/13/EEB 5 straipsnyje įtvirtintų nuostatų įgyvendinimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-415/2016, 29 punktas).
  5. Aiškindamas kriterijų, kuriuos nacionalinis teismas turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal direktyvos nuostatas, turinį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad tam, jog užtikrintų Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą vartotojų apsaugos veiksmingumą, nacionalinis teismas turi visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, nustatyti, ar pardavėjas arba tiekėjas derėjosi su vartotoju dėl ginčijamos sąlygos atskirai (ESTT 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo VB Pénzügyi L?zing Zrt. prieš Ferenc Schneider, C-137/08, ECLI:EU:C:2010:659, 51 punktas).
  6. Sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai (ESTT 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Verein für Konsumenteninformation, C-191/15, ECLI:EU:C:2016:612, 62 punktas).
  7. Nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį, atsižvelgdamas į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remdamasis sudarant sutartį buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties ar sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis (žr. 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties Pohotovos?, C-76/10, ECLI:EU:C:2010:685, 59 punktą ir 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Bucura, C-348/14, ECLI:EU:C:2015:447, 48 punktą). Nacionalinis teismas, vertindamas, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kilus abejonių turi aiškinti šias sąlygas vartotojo naudai (ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Van Hove, C-96/14, ECLI:EU:C:2015:262, 49 punktas).

13Dėl palūkanų normos nustatymo kreditavimo sutartyje

  1. CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kreditavimo santykiams šio CK skyriaus pirmojo skirsnio normos („Paskola. Bendrosios nuostatos“) taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio CK skirsnio („Kreditavimas“) nustatytoms taisyklėms.
  2. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, nepriklausomai nuo pasirinkto palūkanų tipo, kredito davėjas, bankas, turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimdamas pinigų skolinimo riziką. Dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka. Poreikis nustatyti palūkanų periodiškumą, jų nustatymo tvarką yra nulemtas ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107-611/2017, 23 punktas).
  4. Kredito sutartimi šalys gali nustatyti tiek konkrečią palūkanų normą, taikytiną nuo sutarties sudarymo dienos, nuo tam tikros datos ar tam tikru laikotarpiu, tiek mechanizmą, pagal kurį tokia palūkanų norma apskaičiuojama. Susitarimą dėl palūkanų dydžio galima konstatuoti buvus tik tada, jei, kilus ginčui, remiantis šalių sutartais objektyviais kriterijais ir tokiomis pat jų reikšmėmis, galima tiksliai nustatyti, kokio dydžio palūkanas konkrečiu atveju turi pareigą mokėti skolininkas. Tai reiškia, kad šiame mechanizme turi būti aiškiai nurodyti visi kriterijai, nuo kurių priklauso nustatomų palūkanų dydis, o šių kriterijų kintamosios reikšmės turi būti objektyvios. Jei dėl minėtų kriterijų nesusitarta ar susitarta spręsti vėliau, laikytina, kad dėl palūkanų dydžio nėra susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015).
  5. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką aplinkybė, kad dėl palūkanų dydžio nėra susitarta, pati savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Tokiu atveju yra taikomos įstatymo nuostatos, būtent – CK 6.872 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi bankas turi teisę vienašališkai nustatyti palūkanų dydžio normą, tačiau ji negali būti didesnė už tą, kuri apskaičiuojama CK 6.872 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015).
  6. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo pripažinti Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 straipsnio dalies, kuri reglamentuoja fiksuotųjų palūkanų sąvoką, 3.2 punkto, Specialiosios dalies 6.3 punkto sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo Kredito sutarties sudarymo momento. 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 straipsnio dalyje įtvirtinta, kad fiksuotosios palūkanos – tai Specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei šios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotos; fiksuotosios palūkanos pirmą kartą nustatomos sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte nurodytą (-omis) dieną (-omis); fiksuotosios palūkanos nekinta iki kitos jų nustatymo dienos. 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimo pakeisti 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties sąlygas Nr. 3 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanų rūšis – fiksuotosios; 6.3 punkte išaiškintos nuostatos, susijusios su fiksuotosiomis palūkanomis: pagal 6.3.1 papunktį fiksuotoji palūkanų norma sutarties pasirašymo dieną procentais – 5,19777; pagal 6.3.2 papunktį fiksuotosios palūkanų normos nustatymo periodiškumas metais – 5; pagal 6.3.3 papunktį kitos fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos – 2012 m. balandžio 6 d., 2017 m. balandžio 6 d., 2022 m. birželio 4 d., 2027 m. balandžio 6 d., 2032 m. birželio 4 d. Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 punkte nustatyta, kad bankas įsipareigoja kredito arba jo dalies, jei kreditas išmokamas dalimis, išmokėjimo dieną ir kiekvieną fiksuotųjų palūkanų nustatymo dieną, jei palūkanos yra fiksuotosios, arba kiekvienam palūkanų keitimo laikotarpiui pasibaigus, jei palūkanos yra kintamosios, sudaryti grafiką ir ne vėliau kaip per 15 (penkiolika) kalendorinių dienų pateikti jį kredito gavėjui (gavėjams) Specialiosios dalies 5.7 punkte nurodytu būdu. Jei per 30 kalendorinių dienų nuo grafiko sudarymo dienos kredito gavėjas (gavėjai) nesikreipė į banką dėl jam kilusių klausimų dėl grafiko sudarymo ar jo negavimo, šalys susitaria laikyti, jog kredito gavėjas (gavėjai) grafiką gavo, jo sąlygas supranta, su jomis sutinka, ir grafikas negali būti keičiamas iki kito grafiko sudarymo dienos arba iki kredito grąžinimo dienos, jei kitas grafikas nebūtų sudaromas.
  7. Šios nutarties 38 punkte nurodytas 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties ir 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimo pakeisti 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties sąlygas Nr. 3 nuostatas ieškovė ginčija iš esmės dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo (keitimo), nes šalys nesusitarė dėl periodiškai keičiamos fiksuotųjų palūkanų normos keitimo mechanizmo. Ieškovės teigimu, ginčijamos Kredito sutarties sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintą sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų – įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo be teisės jų atsisakyti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovės argumentus dėl ginčijamų Kredito sutarties sąlygų nesąžiningumo, konstatavo, kad tų duomenų ir kriterijų, pagal kuriuos banko klientai (tarp jų – ir ieškovė) turi apsispręsti rinkdamiesi palūkanų rūšį (kintamąsias ar fiksuotąsias), pakanka, kad klientas galėtų nepriklausomai nuo banko apsispręsti dėl palūkanų pasirinkimo, tai lemia ir apsisprendimą dėl kredito įstaigos pasirinkimo. Teisėjų kolegija, remdamasi naujai formuojama kasacinio teismo praktika (žr. nutarties 36, 37, 42, 43 punktus), šias teismo išvadas tik iš dalies laiko pagrįstomis.
  8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimas pakeisti 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties sąlygas Nr. 3 yra individualiai parengta sutartis, kurioje įrašytos tik santykiams su ieškove aktualios sutarties sąlygos (CK 6.160 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 nustatyta, kad ieškovė, siekdama sau palankesnių finansinių sąlygų, inicijavo kintamųjų palūkanų pakeitimą fiksuotosiomis, sutikdama su nustatyta jų norma ir nustatymo tvarka; neįrodyta, kad atsakovas individualiai neaptarė su ieškove keičiamų sutarties sąlygų, kad ieškovei šios sąlygos buvo nesuprantamos, neaiškios ar dviprasmiškos (CPK 182 straipsnio 2 punktas). 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimą pakeisti 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties sąlygas Nr. 3, nustatant konkrečią galutinę apskaičiuotą palūkanų normą – 5,19777 proc. (nenurodant jos atskirų sudedamųjų dalių), mokamą penkerius metus, ir kitas fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienas, ieškovė pasirašė ir vykdė visus penkerius metus. 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimas pakeisti 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties sąlygas Nr. 3 yra abipusių derybų būdu sudaryta sutartis (šios nutarties 30 punktas).
  9. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 38 punkte nurodytas šalių sudarytos Kredito sutarties sąlygas, konstatuoja, kad joje yra nustatyta formali fiksuotųjų palūkanų keitimo tvarka, nėra aptartas konkretaus palūkanų dydžio (normos) nustatymo mechanizmas. Taigi dėl palūkanų dydžio (jo nustatymo mechanizmo) naujajam laikotarpiui Kredito sutartimi nebuvo susitarta. Remiantis šios nutarties 37 punktu tai nelemia išvados, kad byloje ginčijamos 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties ir 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimo pakeisti 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties sąlygas Nr. 3 sąlygos yra nesąžiningos bei atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nuostatas. Tačiau tokiu atveju byloje svarbu išsiaiškinti, ar banko sprendimu nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma (dydis) esmingai pažeidė ieškovės, kaip vartotojos – silpnesniosios sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus.
  10. Kredito gavėjas, nesutikdamas su banko apskaičiuota palūkanų norma naujam laikotarpiui, laikydamas ją nepagrįstai didele, turi teisę, remdamasi CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014). Teismui nustatant fiksuotųjų palūkanų normą naujam laikotarpiui, turi būti taikoma artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų norma, t. y. turi būti remiamasi paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų naujai išduodamų paskolų vidutine palūkanų norma, galiojusia tuo momentu, kai nustojo galioti paskolos sutarties šalių susitarimas dėl fiksuotųjų palūkanų normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 44 punktas).
  11. Palūkanų norma naujam laikotarpiui, atsižvelgiant į Lietuvos banko valdybos 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 139 patvirtintas Pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės bendrąsias nuostatas (reglamentuojančias bendruosius pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės reikalavimus ir klasifikavimo principus, rengimo ir pateikimo Lietuvos bankui tvarką, statistinės informacijos kokybės reikalavimus ir naudojimo tvarką), yra nustatoma pagal Lietuvos banko skelbiamos Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107-611/2017, 29 punktas).
  12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2007 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. balandžio 6 d. atliktų banko veiksmų teisėtumo, todėl jų teisiniam vertinimui pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį aktuali šio laikotarpio Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelė. Lietuvos banko skelbiamos Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenimis, 2007 m. gruodžio mėnesį palūkanų norma buvo 5,56 proc., o 2007 m. gruodžio 7 d. susitarimu pakeisti 2006 m. balandžio 7 d. Kredito sutarties sąlygas Nr. 3 buvo nustatyta 5,19777 proc. palūkanų norma. 2012 m. balandžio mėnesį palūkanų norma, Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenimis, buvo 5,56 proc., o banko 2012 m. balandžio 6 d. vienašališkai ieškovei nustatyta palūkanų norma buvo 4,74011 proc. Taigi nurodytais laikotarpiais banko ieškovei nustatytos palūkanų normos buvo mažesnės nei pagal Lietuvos banko skelbiamos Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenis. Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad banko ieškovei tiek 2007 m. gruodžio mėnesį, tiek 2012 m. balandžio mėnesį nustatyta palūkanų norma nebuvo pažeisti CK 6.872 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
  13. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 40 punkte nustatytas faktines aplinkybes, kurių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos ieškovės, kaip vartotojos – kredito sutarties silpnesniosios šalies, teisės ir teisėti interesai, nenustatyta.

14Dėl vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo, vartotojui ją pažeidus

  1. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.
  2. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai, taikytini vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas vartojimo sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-415/2016, 35 punktas; kt.).
  3. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, siekiant įvertinti, ar hipoteka užtikrintos šalių sudarytos paskolos sutarties nustatyta nutraukimo prieš terminą sąlyga yra nesąžininga, svarbiausi yra šie kriterijai: 1) ar pardavėjo arba tiekėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamuose sutartiniuose santykiuose yra esminė; 2) ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai rimtas, palyginti su paskolos trukme ir suma; 3) ar tokia teise nukrypstama nuo nesant šalių susitarimo taikytinų nuostatų ir dėl to vartotojui, atsižvelgiant į jo turimas procesines priemones, tampa sunkiau kreiptis į teismą ir pasinaudoti teise į gynybą; 4) ar nacionalinėje teisėje numatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, prieš kurį tokia sąlyga nukreipta, pašalinti vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pasekmes. Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas ginčo, kurį jo prašoma išspręsti, aplinkybes (žr. ESTT 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Banco Popular Espa?ol, C-537/12 ir C-116/13, ECLI:EU:C:2013:759, 70, 71 punktus; 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, ECLI:EU:C:2013:164, 73 ir 75 punktus).
  4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).
  5. Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016, 18 punktas).
  6. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad banko 2014 m. spalio 16 d. įspėjime apie Kredito sutarties nutraukimą nurodyta, jog 2014 m. spalio 15 d. ieškovės skola yra 25 880,54 Eur pradelstų mokėjimų, iš jų – 1676 Eur kredito suma, 20 577,96 Eur palūkanos ir 3626,58 Eur nesumokėti delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas 2014 m. spalio 16 d. įspėjimu apie Kredito sutarties nutraukimą faktiškai taikė sutarties nutraukimo sąlygas, atitinkančias Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi patvirtintos banko su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba sudarytos taikos sutarties nuostatas dėl kredito sutarties nutraukimo, kurios yra palankesnės vartotojui nei šalių sudarytos Kredito sutarties atitinkamos nuostatos. Taikos sutartimi patvirtintos standartinės kredito sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad bankas turi teisę nesikreipdamas į teismą vienašališkai prieš 30 kalendorinių dienų (šalių sudarytoje Kredito sutartyje nustatytas 15 dienų terminas) raštu įspėjęs kredito gavėją nutraukti sutartį ir pareikalauti sutarties nutraukimo dieną sugrąžinti visą kreditą ir kitas mokėtinas sumas, jei kredito gavėjas padaro esminį sutarties pažeidimą arba atsitinka nurodyti įvykiai, vienas iš jų: kredito gavėjas sutartyje nustatyta tvarka ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų (šalių sudarytoje Kredito sutartyje toks terminas nenustatytas) nevykdo finansinių įsipareigojimų pagal sutartį; nevykdo bet kurio iš Bendrosios dalies 4.1, 4.4, 4.7, 4.12, 4.20 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų (5.2.1 ir 5.2.2 punktai).
  7. Byloje taip pat nustatyta, kad tiek Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3449-608/2012, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausta nutraukti Kredito sutartį tuo pagrindu, kad ieškovė nemoka didesnių nei 0,7 proc. maržos ir 6 mėnesių LIBOR Eur palūkanų. Tačiau, kaip nurodyta nutarties 51 punkte, bankas nutraukė Kredito sutartį nustatęs, kad susidarė ir pradelsto sumokėti 1676 Eur kredito skola, kuri nesumokėta ilgiau kaip 30 dienų. Teisėjų kolegija sutinka, kad nesumokėta kredito suma yra nedidelė lyginant su banko suteikta paskola ir jos terminu, kas būtų pagrindas vertinti Kredito sutarties pažeidimą kaip mažareikšmį (žr. nutarties 48, 49 punktai). Tačiau teisėjų kolegija laiko pagrįstu apeliacinės instancijos teismo atliktą ieškovės, kaip kredito gavėjos, elgesio vertinimą, siekiant nustatyti, ar sutarties neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Šis faktorius vertinant būsto kredito sutarties nutraukimo pagrįstumą yra akcentuotas kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-415/2016, 36 punktas).
  8. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bankas pagal 2007 m. gegužės 22 d. susitarimą Nr. 1 atidėjo ieškovei kredito grąžinimą 12 mėnesių, pagal 2008 m. rugpjūčio 25 d. susitarimą Nr. 4 – 6 mėnesiams. 2009 m. kovo 9 d. ir 2010 m. sausio 14 d. prašymuose bankui ieškovė nurodė, kad dėl sumažėjusių pajamų nepajėgs vykdyti sutartinių įsipareigojimų – grąžinti kredito ir mokėti palūkanų, todėl prašė atidėti kredito grąžinimo terminą. 2010 m. kovo 30 d. susitarimu Nr. 5 bankas suteikė ieškovei papildomą 2161,33 Eur kreditą įsiskolinimo daliai padengti, atidėjo kredito įmokų grąžinimą 6 mėnesiams, 2010 m. gruodžio 2 d. susitarimu Nr. 6 – 6 mėnesiams. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovės galimybės grąžinti kreditą buvo ribotos ir problemų dėl įsipareigojimų vykdymo kilo ne kartą, o bankas bendradarbiavo su ieškove, siekdamas išsaugoti sutartį. Pažymėtina, kad pareiga grąžinti bankui kreditą nustatytais terminais yra esminė Kredito sutarties sąlyga (žr. nutarties 48 punktą). Be to, ieškovei apskaičiuota gana didelė 20 577,96 Eur nesumokėtų palūkanų suma. Dėl nurodytų priežasčių ieškovei pagal Kredito sutartį negrąžinus sutarto dydžio kredito sumos daugiau kaip 30 dienų, bankas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad sutarties neįvykdymas leidžia pagrįstai nesitikėti, jog Kredito sutartis ieškovės bus įvykdyta ateityje.
  9. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad bankas teisėtai vienašališkai nutraukė su ieškove sudarytą Kredito sutartį joje nustatytu pagrindu (5.2 punktas) ir ieškovės, kaip vartotojos, teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

15Dėl teismo nešališkumo

  1. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, yra pabrėžęs, jog turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 45825/99, 45826/99, 45827/99; 2006 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93). Vertinant nuogąstavimų objektyvų pagrįstumą, gali būti reikšmingos tokios aplinkybės kaip laikas, praėjęs nuo darbo santykių pabaigos, bendro darbo trukmė, įstaigos (darbo vietos) dydis, užimtų pareigų pobūdis, tęstinių santykių su buvusia darboviete palaikymas ir kt. (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimą byloje Walston prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37372/97; 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Podoreški prieš Kroatiją, peticijos Nr. 13587/03).
  2. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad ši byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties apeliacinės instancijos teismo, nes į kolegijos, nagrinėjusios šią bylą, sudėtį įėjo teisėjas Andrius Ignotas, kuris 2013 m. gegužės 24 d. paėmė iš AB SEB banko paskolą gyvenamajam namui statyti, be to, šis teisėjas ilgą laiką buvo susijęs su atsakovu darbo teisiniais santykiais.
  3. www.teismai.lt duomenimis, nuo 2000 m. vasario mėnesio iki 2003 m. lapkričio mėnesio teisėjas A. Ignotas dirbo AB SEB Vilniaus banke Teisės departamento direktoriumi, AB SEB Vilniaus banko grupės teisinių reikalų vadovu (nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio). Teisėjų kolegija sprendžia, kad laikas, praėjęs nuo šio teisėjo banke darbo teisinių santykių pabaigos, bendro darbo trukmė neteikia pagrindo spręsti apie teisėjo ir banko santykių galimą poveikį sprendžiant nagrinėjamą bylą ir atitinkamai teisėjo pareigą nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo (CPK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 66 straipsnis). Byloje nėra ir duomenų, patvirtinančių teisėjo paskolą, gautą AB SEB Vilniaus banke, taip pat kad ieškovė būtų reiškusi teisėjui nušalinimą nurodytais pagrindais.
  4. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nenustatyta realių faktų, kurie keltų abejonių dėl teisėjo A. Ignoto nešališkumo (žr. nutarties 55 punktą), taigi atitinkamai ir dėl to, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
  5. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo taikymu, nes šis įstatymas įsigalios tik 2017 m. liepos 1 d., todėl ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Teisėjų kolegija nepasisako ir dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.
  6. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasaciniame teisme patirta 4,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas atmestinas, tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

19Priteisti iš ieškovės A. M. (a. k. ( - ) valstybei 4,89 Eur (keturis Eur 89 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

20Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

21Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. sausio 24 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese vykdomosiose bylose Nr. 0008/15/00566 ir Nr. 0008/15/00567, kuriose išieškojimas iš skolininkės A. M. (a. k. ( - ) vykdomas išieškotojo AB SEB banko (j. a. k. 112021238) naudai, stabdymą.

22Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai