Byla 2K-295-942/2017
Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nutarties, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Bendiko apeliacinis skundas atmestas

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas), sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, išteisintajam J. P. ir jo gynėjai advokatei Eugenijai Povilaitienei,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą J. P. baudžiamojoje byloje dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nutarties, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Bendiko apeliacinis skundas atmestas.

3Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžiu J. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, 229 straipsnį išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

51. J. P. išteisintas dėl kaltinimų, kad nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. Pakruojo rajone, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, 2010 m. kovo 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-731-267/2010 paskirtas bankrutuojančios UAB (toliau – ir BUAB) „P“ administratorės UAB „Bankroto departamentas LT“ įgaliotu asmeniu, atliekančiu bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas bei dėl savo profesinės veiklos turinčiu atitinkamus administracinius įgaliojimus, numatytus 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme Nr. IX-216 (toliau – ĮBĮ), ir teisę veikti BUAB „P“ vardu, pagal ĮBĮ (2012 m. liepos 1 d. redakcija) 11 straipsnio 11 dalies 1 punktą privalėdamas laikytis teisės aktų reikalavimų, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – BAĮ) (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) 21 straipsnį būdamas atsakingas už BUAB „P“ apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas:

61.1. pažeisdamas ĮBĮ (2012 m. liepos 1 d. redakcija) 31 straipsnio 7 punktą, BAĮ (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) 19 straipsnio 1 dalies, 2 dalies reikalavimus, nenustatė tvarkos, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą laikantis nustatytų dokumentų saugojimo terminų, dėl to įstatymų nustatytą laiką nesaugojo BUAB „P“ buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. 2012 m. lapkričio 28 d. Pakruojo rajono savivaldybės administracijos archyvui neperdavė visų gautų iš UAB „P“ direktoriaus V. L. perimtų dokumentų: UAB „P“ ilgalaikio turto, atsargų ir mokėtinų sumų inventorizacijos aprašų 2009 m. gruodžio 31 d., todėl negalima nustatyti, kokį faktiškai ilgalaikį turtą (išskyrus UAB „P“ priklausantį pastatą), atsargas ir pirkėjų skolas turėjo UAB „P“ 2009 m. gruodžio 31 d.; laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. ilgalaikio turto buhalterinės sąskaitos suvestinių registrų, atsargų buhalterinės sąskaitos suvestinių registrų, pirkėjų skolų apskaitos suvestinių registrų, apskaitos dokumentų ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti, kodėl per laikotarpį sumažėjo 343 335,40 Lt (99 436,80 Eur) ilgalaikio turto ir atsargų, todėl nėra galimybės nustatyti, kokį turtą turėjo ir kokia turto balansinė vertė 2010 m. sausio 1 d., kaip laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. keitėsi turto vertė, kokį turtą turėjo ir kokia turto balansinė vertė 2010 m. kovo 18 d.; įsipareigojimų inventorizacijos duomenų, todėl nėra galimybės nustatyti įsipareigojimų faktinio likučio 2009 m. gruodžio 31 d.; laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. apskaitos dokumentų ir įsipareigojimų apskaitos registrų, todėl nėra galimybės nustatyti, koks įsipareigojimų dydis 2010 m. sausio 1 d., ar pasikeitė įsipareigojimų dydis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d., koks įsipareigojimų dydis 2010 m. kovo 18 d.; kadangi nėra galimybės nustatyti UAB „P“ laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. turto ir įsipareigojimų dydžio, nėra galimybės nustatyti UAB „P“ nuosavo kapitalo, kadangi neišsaugoti UAB „P“ laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. apskaitos dokumentai, nėra galimybės nustatyti UAB „P“ laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. veiklos;

71.2. pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.214 straipsnio, 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.477 straipsnio 2 dalies, ĮBĮ (2012 m. liepos 1 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 4 punkto, 14 punkto, 20 punkto, 2005 m. spalio 11 d. įkeitimo sutarties sąlygų, įkeitimo lakšto Nr. 3915, 8 punkto 2 dalies, 2005 m. rugpjūčio 24 d. įkeitimo sutarties sąlygų, įkeitimo lakšto Nr. 4136, 8 punkto 2 dalies reikalavimus, nevykdė 2010 m. liepos 20 d. kreditorių komiteto susirinkimo sprendimo, užfiksuoto 2010 m. liepos 20 d. posėdžio protokolo Nr. 1 punkte 5.2, BUAB „P“ parduodamą turtą pagal priedą Nr. 3 ir priedą Nr. 4 išnuomoti iki turto pardavimo ir be AB SEB banko leidimo, pažeisdamas 2005 m. spalio 11 d. įkeitimo sutarties sąlygų, įkeitimo lakšto Nr. 3915, 8 punkto 2 dalies, 2005 m. rugpjūčio 24 d. įkeitimo sutarties sąlygų, įkeitimo lakšto Nr. 4136, 8 punkto 2 dalies reikalavimus, 2010 m. rugpjūčio 5 d. negyvenamųjų patalpų, įrangos bei transporto priemonių nuomos sutartimi Nr. 2010/03/04 išnuomojo 5.2 punkte nenumatytą, AB SEB bankui įkeistą turtą – suvartojamuosius daiktus – medienos ruošinius ir plokštes, buvusį BUAB „P“ gamybinėse ir sandėliavimo patalpose, nurodytą protokolo priede Nr. 5, kurio vertė 115 936,77 Eur (399 981,87 Lt), UAB „P importo-eksporto kompanija“ laikotarpiui nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. iki turto pardavimo momento, taip neteisėtai perleido BUAB „P“ turtą – 200,3516 m3 medžio ruošinių ir baigtų medienos plokščių, 115 936,77 Eur (399 981,87 Lt) vertės, trečiajam asmeniui UAB „P importo-eksporto kompanija“, UAB „P importo-eksporto kompanija“ sunaudojus dalį išnuomotos medienos savo gamyboje kaip žaliavą ir 2012 m. vasario 3 d. bendrovei iškėlus bankroto bylą, atgal šios išnuomotos medienos BUAB „P“ žinion iš bankrutuojančios UAB „P importo-eksporto kompanija“ neperėmė ir neužtikrino šio turto apsaugos, tokiais savo veiksmais ir neveikimu dėl neatsargumo iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą BUAB „P“ turtą –145,764 m3 53 957,39 Eur (186 153 Lt) vertės (varžytinių dieną) medienos ruošinius ir plokštes, nes, 2012 m. birželio 15 d. UAB „B“ laimėjus varžytines ir nupirkus BUAB „P“ turtą, vietoj nupirktų 200,3516 m3 medžio ruošinių ir baigtų medienos plokščių BUAB „P“ patalpose buvo rasta tik 54,5876 m3 medienos ruošinių ir plokščių, taip parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą, sumenkino jo autoritetą ir dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė, o UAB „B“ patyrė didelę – 53 957,39 Eur (186 153 Lt) dydžio – turtinę žalą.

82. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Paulius Andruškevičius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

92.1. Prokuroras skunde teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, 20 straipsnio pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, neišnagrinėjo visų teisiškai reikšmingų aplinkybių – šie pažeidimai buvo esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

102.2. Nors teismas, kaip nurodyta kaltinime, nustatė, kad UAB „P“ dokumentai buvo vedami, tačiau padarė klaidingą išvadą, kad nėra įrodymų, jog J. P. perėmė kaltinime nurodytus dokumentus. Tokį klaidingą sprendimą nulėmė tai, kad teismas nevertino bylos įrodymų, kuriuos buvo nurodęs prokuroras savo skunde. Prokuroras įvardija, kad teismas nevertino liudytojo V. L. parodymų, kad bankroto administratoriui buvo perduoti visi jo prašyti BUAB „P“ buhalterinės apskaitos dokumentai; liudytojos R. M. parodymų, jog iki bankroto iškėlimo 2010 m. kovo 18 d. įmonė veikė, ji tvarkė buhalterinę apskaitą, kad pardavimų sąskaitas perdavė bankroto administratoriui. Teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, kurią patvirtino specialisto 2014 m. spalio 27 d. išvada ir paaiškinimas, kad bankroto administratorius be kaltinime nurodytų dokumentų nebūtų galėjęs įgyvendinti bankroto procedūrų pagal įstatymą.

112.3. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiu, kad dokumentai nebuvo perimti, o tą patvirtina 2010 m. balandžio 2 d. perduodamų dokumentų aktas. Pasak jo, teismas neteisingai vertino šio įrodymo turinį, nes šis aktas, priešingai, patvirtina, kad J. P. iš V. L. perėmė 2010 m. sausio 1 d.–2010 m. kovo 18 d. laikotarpio apskaitos dokumentus (akte įvardintus Nr. 33, 34), iš kurių archyvui J. P. perdavė tik dalį (35 lapus). Iš to, anot prokuroro, išplaukia, kad J. P. perdavė mažiau dokumentų, negu perėmė iš UAB „P“ direktoriaus V. L. pagal 2010 m. balandžio 2 d. aktą.

122.4. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai, kad kaltinime nurodyti dokumentai buvo palikti kompiuteryje – buhalterinės apskaitos programoje, teisingi tik iš dalies. Teismas nevertino, kad J. P. buvo kaltinamas ir pirminių apskaitos dokumentų nesaugojimu įstatymų nustatytą laiką. Apskaitos dokumentai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. buvo saugomi popierine forma, todėl jie negalėjo būti kompiuterinėje programoje, kiti dokumentai buvo atspausdinami ir prisegami prie sąskaitų, taigi apskaitos duomenys buvo saugomi ne tik elektronine, bet ir popierine forma.

132.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-580/2014 ir nukrypo nuo praktikos, padarydamas išvadą, kad nusikaltimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dalyku negali būti apskaitos registrai, užfiksuoti elektronine forma (kompiuterio diske). Išvada, kad buhalterinės apskaitos duomenys negali būti laikomi buhalterinės apskaitos dokumentais, nes jie neatitinka dokumentui keliamų reikalavimų, nepagrįsta jokiais duomenimis. Pagal BAĮ 2 straipsnio 1 dalį, apskaitos dokumentu gali būti ir elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą.

142.6. Prokuroras nesutinka ir su išteisinimu dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Jo manymu, apeliacinės instancijos teismas nevertino J. P., liudytojų V. K. ir V. L. parodymų prieštaringumo objektyvioms aplinkybėms, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų apie šių asmenų parodymų nepatikimumą bei suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas nevertino reikšmingų A. S., I. S., G. S., G. P., R. M., R. M., A. K., R. K., V. K., R. Č., D. B., A. G. parodymų apie neva saugotą medieną, rašytinės medžiagos: 2010 m. liepos 20 d. kreditorių komiteto susirinkimo posėdžio protokolo Nr. 1, 2010 m. rugpjūčio 5 d. negyvenamųjų patalpų, įrangos bei transporto priemonių nuomos sutarties Nr. 2010/03/04, UAB „P“ turto įkeitimo AB SEB Vilniaus bankui sutarties duomenų, kurie patvirtina, kad J. P., perleisdamas UAB „P“ turtą, pažeidė CK, ĮBĮ, UAB „P“ turto įkeitimo sutarties reikalavimus, nevykdė BUAB „P“ kreditorių komiteto susirinkimo sprendimo, t. y. UAB „P“ turtą perleido neteisėtai. Nutartyje nurodoma prielaida dėl pasaugos sutarties, pasak prokuroro, nepaneigia kaltės, nes toks perleidimas nebūtų teisėtas, kadangi nėra rašytinės sutarties, kaip to reikalauja CK, nebuvo gautas kreditoriaus AB SEB Vilniaus banko raštiškas sutikimas perleisti įkeistą UAB „P“ medieną UAB „P importo-eksporto kompanija“. Išvadą, kad perleista mediena nebuvo suvartota, teismas pagrindė tik liudytojo L. J. parodymais, kuris neturėjo nei specialių žinių, nei galimybės apskaičiuoti medienos kiekius pagal medienos rūšis, tačiau nevertino UAB „Š“ darbuotojų, dirbusių su mediena, liudytojų V. B., D. M., M. T. parodymų, taip pat antstolio R. K. 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, turto vertės nustatymo ekspertizės akto Nr. 421/2362E duomenų, kurie patvirtina, kad mediena nebuvo saugoma, o naudojama UAB „P importo-eksporto kompanija“ gamyboje. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštaringa vienur teigiant, kad turtas nebuvo iššvaistytas, o kitur nurodant, kad UAB „B“ medžio ruošinių neįgijo.

152.7. Prokuroras nesutinka ir dėl išteisinimo pagal BK 229 straipsnį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad J. P. buvo kaltinamas ne tik padaręs UAB „B“ didelę turtinę žalą, bet ir padaręs valstybei didelę neturtinę žalą. Pasak prokuroro, J. P., netinkamai atlikęs savo kaip bankroto administratoriaus pareigas (nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, iššvaistė didelės vertės turtą, iš bankrutuojančios įmonės neperėmė išnuomoto turto ir neužtikrino šio turto apsaugos), parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą, sumenkino jo autoritetą ir dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė.

163. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

17Dėl kasacinio skundo argumentų

184. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustato, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-387/2014, 2K-412/2014). Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus argumentai dėl liudytojų parodymų turinio, 2010 m. balandžio 2 d. perduodamų dokumentų akto ir pan. neteisingo vertinimo nenagrinėjami.

195. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

206. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014).

217. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atliko įrodymų vertinimą, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus ir pateikė dėl jų pakankamai motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, nusprendė kviesti į apklausą liudytoją V. L. ir apklausti išteisintąjį, nutartyje atsakydamas į esminius prokuroro skundo argumentus teismas pasisakė dėl svarbiausių bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, vertindamas jų konstatavimui reikšmingus įrodymus.

228. Prokuroras kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame, ginčija J. P. išteisinimą dėl nusikalstamos veikos pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nesutikdamas su teismų nustatyta faktine bylos aplinkybe, kad J. P. neperėmė kaltinime nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų. Pasak jo, tokios išvados padarytos įvertinus ne visus bylos duomenis, neatsižvelgiant į 2014 m. spalio 27 d. specialisto išvadą, kad bankroto administratorius be kaltinime nurodytų dokumentų nebūtų galėjęs įgyvendinti bankroto procedūrų pagal įstatymą.

239. Už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. J. P. buvo kaltinamas buhalterinių apskaitos dokumentų nesaugojimu, neperduodant archyvui visų jam, kaip bankroto administratoriui, patikėtų dokumentų. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį bankroto administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, taip pat užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą. Taigi jis kartu yra ir atsakingas už bankrutuojančios įmonės dokumentų tinkamą saugojimą ir jų išsaugojimą nustatytą laiką. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnį klausimą už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą nustatytą laiką, taip pat svarbu įvertinti: 1) ar asmenys, atsakingi už apskaitos dokumentų išsaugojimą, užtikrino tinkamą šių dokumentų saugojimą; 2) ar, užtikrinus tinkamą apskaitos dokumentų saugojimą, kita šių asmenų kaltai padaryta veika (veikimas ar neveikimas) nulėmė tokių apskaitos dokumentų praradimą. Tačiau tokių dokumentų dingimas, asmeniui būnant atsakingam už jų išsaugojimą, savaime dar nereiškia jo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

2410. Iš bylos duomenų matyti, kad J. P. pateikto kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį esmė buvo tai, jog jis nesaugojo nustatytą laiką jam dėl pareigų (bankroto administratorius) patikėtų įmonės 2010 m. sausio 1 d. – kovo 18 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų, nes Pakruojo archyvui neperdavė visų gautų iš UAB „P“ direktoriaus V. L. perimtų dokumentų. Taigi esminė bylos įrodinėtina aplinkybė buvo tai, ar J. P. iš V. L. perėmė kaltinime nurodytus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra surinkta įrodymų, jog J. P. perėmė kaltinime nurodytus dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti UAB „P“ turtą, jo sumažėjimą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir kitus kaltinime nurodytus duomenis laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo, o jam perduotus ir perimtus UAB „P“ buhalterinius dokumentus jis saugojo ir juos perdavė savivaldybės archyvui, tinkamai atlikdamas bankroto administratoriaus pareigas. Teismas tokias išvadas padarė remdamasis ir analizuodamas tiek prokuroro minimus V. L., tiek buhalterės R. M. parodymus. V. L. buvo bankrutuojančios įmonės UAB „P“ direktorius, o R. M. tos įmonės buhalterė. Jie abu dalyvavo bankroto administratoriui perduodant įmonės dokumentus, pasirašė perdavimo aktą. V. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dalį dokumentų bankroto administratorius perėmė, o kitą dalį dokumentų administratorius paliko. R. M. parodė, kad ji perdavė bankroto administratoriui dokumentus, kurių jis prašė, surašė dokumentų perdavimo aktą, pripažino, kad dalis dokumentų liko neperduotų, administratorius pasiėmė penkerių metų laikotarpio dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, reikšmingus aplinkybei dėl dokumentų perėmimo ir perdavimo nustatyti, konstatavo, kad kaltinime nurodyti dokumentai J. P. nebuvo perimti. J. P. perėmė tuos dokumentus, kurie buvo perduoti pagal perdavimo aktą jam, o pagal šį aktą visi dokumentai archyvui buvo perduoti. Teismas analizavo ir liudytojų parodymus, kuriuose buvo teigiama įmonėje likus dokumentų, susijusių su buhalterine apskaita, o paskutinių penkerių metų laikotarpio dokumentus bankroto administratorius buvo pasiėmęs. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatavo, kad J. P. negali atsakyti už dokumentų, kurių jis neperėmė, neišsaugojimą. Pažymėtina, kad prokuroro skunde nurodoma 2014 m. spalio 27 d. specialisto išvada nėra tiesioginis įrodymas, nustatant aplinkybę, ar J. P. buvo perduoti visi buhalterinės apskaitos dokumentai. Šioje specialisto išvadoje pateikiamas prielaidos pobūdžio teiginys, kad, nesant dokumentų, nebūtų negalima įgyvendinti bankroto procedūras, tačiau joje nėra informacijos, kuri patvirtintų ar paneigtų dokumentų J. P. perdavimo faktą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės UAB „P“ veikla yra baigta, pasibaigus įmonės bankroto procedūrai ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimu pripažinus, kad UAB „P“ veikla pasibaigė. Darytina išvada, kad teismai, nustatydami aplinkybę, kad J. P. neperėmė kaltinime nurodytų dokumentų, rėmėsi įrodymais, kurie tiesiogiai patvirtino aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio apeliacinio skundo argumento motyvuotai atsakė, dar kartą paneigdamas esminę kaltinimo dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos veikos padarymo faktinę aplinkybę.

2511. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės praktikos, neteisingai remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-480/2014, kaip argumentu, patvirtinančiu, kad buhalterinės apskaitos duomenys negali būti laikomi buhalterinės apskaitos dokumentais, nes neatitinka dokumentui keliamų reikalavimų. Sutiktina su prokuroro argumentu, kad šios kasacinės nutarties citavimas ir bandymas remtis joje suformuota teisės taikymo taisykle nagrinėjamoje byloje yra netinkamas, tačiau šis trūkumas kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sprendimu neturėjo įtakos galutiniam teisingam bylos (išnagrinėjimui) rezultatui, nepaneigia jo teisingumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties esminės išvados susijusios su tuo, kad įmonės dokumentai, jeigu jie buvo vedami, J. P. nebuvo perduoti, nes jie liko kompiuteryje, o pagal buhalterės R. M. parodymus kompiuteryje likę dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti. Šiuo atveju papildomai apeliacinės instancijos teismo nurodoma kasacinės nutarties Nr. 2K-480/2014 citata pateikiama kaip argumentas dėl to, kad buhalterinės apskaitos programos duomenys negali būti laikomi buhalterinės apskaitos dokumentais, su ginčijamu klausimu (ar J. P. buvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai) neturi ryšio. Nei nagrinėjamoje byloje, nei prokuroro skunde nebuvo ginčo dėl to, ar kaltinime nurodomi dokumentai atitinka buhalterinės apskaitos dokumentui keliamus reikalavimus. Byloje ginčo dėl BK 223 straipsnyje įtvirtintos veikos aplinkybių esmė, ką skundžia ir prokuroras, yra faktinės aplinkybės – ar visi buhalterinės apskaitos dokumentai, taip pat ir tie, kurie buvo likę kompiuteryje, buvo perduoti J. P., nustatymas, o ne tai, ar kompiuteryje likę dokumentai atitinka buhalteriniam dokumentui keliamus reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo klaidinga nuoroda nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

2612. Prokuroras skunde ginčija ir J. P. išteisinimą dėl didelės vertės turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 2 dalis), nesutikdamas su atliktu įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme ir su apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktu atsakymu į prokuroro skundą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas.

2713. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

2814. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Pagal teismų praktiką patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-895/2017). Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-451/2014).

2915. Kaltinimas J. P. dėl turto iššvaistymo buvo siejamas su jo veiksmais, kuriais jis, sudarydamas nuomos sutartį, neteisėtai perleido medieną naudotis UAB „P importo-eksporto kompanija“. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagal nustatytas bylos aplinkybes konstatavo, kad mediena išnuomota nebuvo. Nepagrįstas prokuroro teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl V. L. ir V. K. parodymų nepatikimumo, dėl suinteresuotumo bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nuomos sutartis buvo netiksliai surašyta, tačiau tikrieji sutarties šalių ketinimai ir sudarymo aplinkybės rodo, kad mediena nebuvo išnuomota, susitarimo dėl medienos esmė buvo jos saugojimas išnuomotose patalpose, tą patvirtino sutartį sudariusios šalys (tarp kurių ir V. L.) bei liudytoja V. K., taip pat teismas vertino ir L. J. parodymus, kad per dvejus metus nuo sutarties sudarymo iki jo apsilankymo mediena buvo tose pačiose patalpose.

3016. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nevertinto įrodymų (liudytojų parodymai, kita rašytinė medžiaga, įvardijama skunde), kurie paneigia UAB „P“ perduotos medienos saugojimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad iš tiesų šie įrodymai prokuroro nurodomu aspektu nebuvo vertinti, tačiau tai buvo nulemta konstatuotos išvados, jog nenustatyta neteisėto medienos perleidimo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas sutarties sudarymo aplinkybes, padarė bylos įrodymų analize pagrįstą išvadą, kad mediena nebuvo išnuomota, tikroji šalių valia buvo medieną palikti saugoti UAB „P“ išnuomotose patalpose.

3117. Prokuroras nesutinka, kad buvo vertinti tik L. J. parodymai, kuris, pasak prokuroro, neturi specialių žinių apskaičiuoti medienos kiekio, bet nevertinti liudytojų, dirbusių su mediena, parodymai, kurie patvirtina buvus medienos trūkumą. Su tuo nėra pagrindo sutikti, iš bylos matyti, kad šie liudytojai (V. B., D. M., M. T.) buvo apklausti ir pirmosios instancijos teismas jų parodymus vertino. V. B. buvo pakviestas skaičiuoti medienos, pasirašė aktą, teisme jis parodė, kad, baigus skaičiuoti medieną, nebuvo tokios kalbos, jog medienos trūksta; D. M. taip pat buvo pakviestas kartu su V. B. skaičiuoti medienos, jis parodymuose pasakojo medienos matavimo aplinkybes, kad buvo matuojama tik pastato viduje, apie medienos trūkumus šio liudytojo parodymuose neužsimenama. Liudytojas M. T. (UAB „B“ atstovas teisininkas) parodymuose pasakojo aplinkybes, kaip su L. J. po varžytinių vyko apžiūrėti įgyto turto, turėdami tikslą įsitikinti, kad ceche yra visas turtas, kurį nusipirko varžytinėse, pasak jo, buvo akivaizdu, jog nėra didžiulio kiekio medienos, nors pats teigė nesąs medienos ekspertas, skaičiavimų jis neatliko.

3218. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. P. buvo UAB „P“ bankroto administratorius, veikęs pagal jam suteiktus įgaliojimus. Jis buvo kaltinamas tuo, jog nevykdė kreditoriaus komiteto susirinkimo sprendimo UAB „P“ turtą išnuomoti, neturėdamas SEB banko leidimo, įkeitimo sutarties sąlygų reikalavimų, negyvenamųjų patalpų, įrangos bei transporto priemonių nuomos sutartimi išnuomojo suvartojamus daiktus – medienos ruošinius ir plokštes, taip neteisėtai perleido šį UAB „P“ turtą trečiajam asmeniui, kuris sunaudojo dalį medienos savo gamyboje, taip jis, būdamas bankroto administratorius, neužtikrino turto apsaugos, taip dėl neatsargumo iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą. Teismai, atsižvelgdami į kaltinimo aplinkybes, nustatė faktines aplinkybes, susijusias su turto perleidimo neteisėtumu, ir konstatavo, kad nuomos sutartyje nebuvo tartasi dėl medienos nuomos, bet, nesant galimybių medieną išvežti sandėliuoti į kitą vietą, buvo sutarta ją saugoti. Pirmosios instancijos teisme apklausti darbuotojai, dirbę UAB „P“ ir UAB „P importo-eksporto kompanija“, parodymuose nenurodė, jog pastebėjo medienos dingimą, AB SEB banko atstovas patvirtino, kad neturėjo pretenzijų dėl medienos saugojimo. Kad mediena nebuvo naudojama gamyboje, nurodė ne tik V. L., bet ir V. K., tą patvirtino ir L. J. parodymai apie tai, kad jis buvo nuvykęs iki varžytinių ir visa mediena iki jos pardavimo varžytinėse buvo BUAB „P“ teritorijoje. Taigi, nors apeliacinės instancijos teisme nėra pateikta skunde nurodomų liudytojų (V. B., D. M., M. T.) parodymų vertinimo, tačiau, priešingai negu nurodo prokuroras, šių liudytojų parodymai, įvertinti pirmosios instancijos teisme, buvo įvertinti kaip patvirtinantys priešingą aplinkybę, negu skunde teigia prokuroras. Pirmosios instancijos teismas išsamiai paneigė turto perleidimo neteisėtumą, pagrįsdamas savo išvadą byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, taigi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad mediena išnuomota nebuvo, kad J. P., būdamas bankroto administratorius ir susitaręs dėl medienos saugojimo, užtikrino jos apsaugą, yra pagrįsta bylos įrodymų visumos analize. Byloje tiesioginių duomenų, kurie patvirtintų, kad mediena nebuvo saugota, nes ji dėl J. P. nesirūpinimo buvo suvartota trečiųjų asmenų, byloje nėra. Jo veiksmai susitariant dėl medienos saugojimo pagal byloje nustatytas aplinkybes nereiškia medienos perleidimo trečiajam asmeniui, taigi ir jam patikėto turto iššvaistymo.

3319. Kasaciniame skunde prokuroras kelia ir išteisinimo pagal BK 229 straipsnį pagrįstumo klausimą tuo aspektu, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog J. P. buvo kaltinamas ne tik didelės turtinės žalos padarymu juridiniam asmeniui, bet ir didelės neturtinės žalos valstybei padarymu.

3420. BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę, jei valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko, jeigu dėl to valstybė, juridinis asmuo ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) priešinga tarnybai veikla (neatlikimas valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) savo pareigų arba jų netinkamas atlikimas); 2) nusikalstamais padariniais – didele žala (turtinio ar kitokio pobūdžio) valstybei, juridiniams ar fiziniams asmenims; 3) priežastiniu ryšiu tarp šios veiklos ir padarinių. Darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pažeidžia teisės aktus (įstatymus, nuostatus, instrukcijas ir kt.), kurie apibrėžia ir nustato jo kompetenciją, teises ir pareigas, todėl bylose turi būti nustatoma ir konkrečiais teisės aktais pagrindžiama, kokių savo pareigų jis neatliko arba atliko netinkamai.

3521. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad esminiai ginčijami argumentai dėl šios kaltinimo dalies buvo susiję būtent su didelės turtinės žalos padarymu UAB „B“. Tuo tarpu apeliaciniame skunde dėl didelės neturtinės žalos valstybei iš esmės buvo tik perrašytas kaltinamojo akto sakinys, kad kaltinime nurodytais veiksmais J. P. parodė nepagarbą Lietuvos įstatymams, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą, sumenkino jo autoritetą ir dėl to valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, daugiau jokių faktinių ar teisinių argumentų, kurie pagrįstų šį kaltinimo teiginį, skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokias apeliacinio skundo ribas, nutartyje išsamiai pasisakė dėl skundo argumentų, kuriais buvo siekiama pagrįsti didelės turtinės žalos padarymo UAB „B“ aplinkybę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į prokuroro apeliacinio skundo argumentą dėl padarinių požymio pagal BK 229 straipsnį.

3622. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio apibendrinus matyti, kad nuosprendis ir nutartis grindžiami byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines bylos aplinkybes yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuosprendyje ir nutartyje išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra logiški ir neprieštaringi. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (liudytojų, nurodomų kasaciniame skunde, parodymus, rašytinius bylos duomenis, specialisto išvadą, 2010 m. balandžio 2 d. dokumentų perdavimo akto turinį ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kad J. P. veikoje nėra nusikalstamų veikų sudėčių požymių, kad byloje surinkti duomenys jo kaltės nepatvirtina. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų vertinimas ir išvadų apie faktines bylos aplinkybes darydamas yra išimtinė teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, kurie teismui nėra privalomi. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl J. P. išteisinimo, esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų nenustatyta, todėl nėra pagrindo tenkinti prokuroro kasacinį skundą.

37Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

38Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžiu J. P. dėl... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio skundą tenkinti,... 5. 1. J. P. išteisintas dėl kaltinimų, kad nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2012 m.... 6. 1.1. pažeisdamas ĮBĮ (2012 m. liepos 1 d. redakcija) 31 straipsnio 7... 7. 1.2. pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.214... 8. 2. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 9. 2.1. Prokuroras skunde teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos... 10. 2.2. Nors teismas, kaip nurodyta kaltinime, nustatė, kad UAB „P“... 11. 2.3. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties... 12. 2.4. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai, kad... 13. 2.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos... 14. 2.6. Prokuroras nesutinka ir su išteisinimu dėl kaltinimo pagal BK 184... 15. 2.7. Prokuroras nesutinka ir dėl išteisinimo pagal BK 229 straipsnį. Teismas... 16. 3. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 17. Dėl kasacinio skundo argumentų... 18. 4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl... 19. 5. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti... 20. 6. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nutartyje) privalo... 21. 7. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija... 22. 8. Prokuroras kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame, ginčija J. P.... 23. 9. Už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą... 24. 10. Iš bylos duomenų matyti, kad J. P. pateikto kaltinimo pagal BK 223... 25. 11. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės... 26. 12. Prokuroras skunde ginčija ir J. P. išteisinimą dėl didelės vertės... 27. 13. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų... 28. 14. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą... 29. 15. Kaltinimas J. P. dėl turto iššvaistymo buvo siejamas su jo veiksmais,... 30. 16. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nevertinto įrodymų... 31. 17. Prokuroras nesutinka, kad buvo vertinti tik L. J. parodymai, kuris, pasak... 32. 18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. P. buvo UAB „P“ bankroto... 33. 19. Kasaciniame skunde prokuroras kelia ir išteisinimo pagal BK 229 straipsnį... 34. 20. BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę, jei valstybės... 35. 21. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad esminiai ginčijami argumentai... 36. 22. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio... 37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 38. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus...