Byla 2K-451/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

2sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

3dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

4išteisintajam Ž. A.,

5civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atstovui T. K.,

6išteisintojo Ž. A. atstovui advokatui Artūrui Baužai,

7teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Sigutės Malinauskienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: Ž. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį (dėl transporto priemonių pardavimo Rusijos įmonei) ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 1 053 742,78 Lt panaudojimo kitų UAB ,,A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinio ieškovo UAB ,,Swedbank lizingas“ 3 169 242,42 Lt civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš Ž. A. paliktas nenagrinėtas.

8Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu Ž. A. buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (transporto priemonių pardavimas Rusijos įmonei) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Iš Ž. A. priteista UAB ,,Swedbank lizingas“ 3 169 242,42 Lt turtinei žalai atlyginti.

9Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

10Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu Ž. A. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2010 m. kovo 23 d., dirbdamas UAB „A” (įmonės kodas ( - )) direktoriumi pagal darbo sutartį Nr. 24A, būdamas atsakingu už bendrovės jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą ir tuo laikotarpiu dėl užimamų pareigų turėdamas administracinius įgaliojimus ir teisę veikti įmonės vardu, žinodamas ir suvokdamas, kad jo žinioje esantis ir jam patikėtas valdyti įmonės turtas – transporto priemonės jam yra svetimas ir nei jam, nei UAB „A“ nepriklauso, yra įgytos finansavus UAB „Swedbank lizingas“, sudarė 2008 m. liepos 15 d. su Rusijos federacijos įmone „D“ sutartį Nr. 01/08, pagal kurią 2008 m. gruodžio 25 d. neteisėtai pardavė krovininį automobilį MAN TGX 26.440 su izoterminiu kėbulu (identifikavimo Nr. WMA18XZZ99P015482) už 113 600 eurų (391 920 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą kursą), 2008 m. gruodžio 30 d. neteisėtai pardavė krovininį automobilį MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. WMAN15ZZ79Y228841) už 35 000 eurų (120 750 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą kursą) ir krovininį automobilį MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. WMAN15ZZ29Y228858) už 35 000 eurų (120 750 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą kursą), ir 2009 m. liepos 28 d. neteisėtai pardavė krovininį automobilį MAN TGL 10.180 4x2 BL (identifikavimo Nr. WMAN15ZZX9Y228879) už 35 000 eurų (120 750 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą kursą), gautų pinigų nepervedė UAB „Swedbank lizingui“, kaip buvo numatyta 2007 m. balandžio 13 d. sandėlio finansavimo sutartyje su UAB „Swedbank lizingu“, ir taip neatsiskaitydamas su lizingo bendrove savo neteisėtais veiksmais iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „Swedbank lizingas“ turtą, tokiais veiksmais padarė 735 739,89 Lt žalą UAB „Swedbank lizingas“.

11Be to, Ž. A. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2010 m. kovo 23 d., dirbdamas UAB „A” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi pagal darbo sutartį Nr. 24A, būdamas atsakingu už bendrovės jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą ir tuo laikotarpiu dėl užimamų pareigų turėdamas administracinius įgaliojimus ir teisę veikti įmonės vardu, žinodamas ir suvokdamas, kad jo žinioje esantis ir jam patikėtas valdyti įmonės turtas – transporto priemonės jam yra svetimas ir nei jam, nei UAB „A“ nepriklauso, o pagal 2007 m. balandžio 13 d. sandėlio finansavimo sutartį su UAB „Swedbank lizingu“ priklauso lizingo bendrovei, kuri finansavo krovininių automobilių pirkimą iš UAB „S“, 2009 m. spalio 8 d. pasirašė taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-6475-392/2009 su UAB „S“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) dėl tarpusavio įsiskolinimų už nupirktus krovininius automobilius užskaitos bei pagal šią sutartį iš pastarosios bendrovės 2009 m. spalio 19 d. banko pavedimu į UAB „A“ sąskaitą gavo 1 053 742,78 Lt, šių pinigų nepervedė ir neatsiskaitė su UAB „Swedbank lizingas“, o dalį šių pinigų 550 000 Lt panaudojo kitiems UAB „A“ kreditoriniams įsiskolinimams sumažinti; tęsdamas savo veiką, kitą dalį gautų pinigų – 450 000 Lt 2009 m. spalio 26 d. pervedė į bendrovės UAB „St“ sąskaitą, taip iššvaistė patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės UAB „Swedbank lizingas“ turtą.

12Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Ž. A. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl 1 053 742,78 Lt panaudojimo kitų UAB „A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui) ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo Ž. A. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių, su pakeitimais, priteisiant iš Ž. A. UAB „Swedbank lizingas“ 1 053 742,78 Lt turtinės žalos atlyginimo.

13Prokurorė mano, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas, pasak prokurorės, nuosprendyje padarydamas nepagrįstą išvadą, kad Ž. A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje (dėl 1 053 742,78 Lt panaudojimo kitų UAB „A“ kreditorinių įsiskolinimų sumažinimui), t. y neslėpė ir neišvaistė jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos išieškojimas, visiškai nevertino pirmosios instancijos teismo aprašytų objektyvių duomenų, kurie įrodo, kad Ž. A. savo tyčiniais veiksmais – sudaręs su UAB „S” taikos sutartį dėl aštuonių transporto priemonių, kurios buvo įgytos 2007 m. balandžio 13 d. sandėlio finansavimo sutarties su UAB „Swedbank lizingas“ pagrindu ir 2009 m. spalio 19 d. bankiniu pavedimu gavęs iš UAB „S“ 1 053 742,78 Lt, savo neteisėtais veiksmais iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „Swedbank lizingas“ turtą ir šiais veiksmais padarė žalą UAB „Swedbank lizingas“. Apeliacinės instancijos teismas, pasak prokurorės, iš dalies teisus nurodydamas, kad iš UAB „S“ gautų pinigų buvo sumokėti įsiskolinimai bendrovės darbuotojams, sumokėti privalomi mokesčiai valstybei. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad UAB „A“ iš UAB „S“ gautų pinigų 550 000 Lt panaudojo atlikdamas ne tik nurodytus mokėjimus, bet ir atsiskaitymams su kitomis Lietuvos ir užsienio bendrovėmis, iš jų 2009 m. gruodžio 31 d. išsimokėjo sau 16 000 Lt nurodydamas paskirtį „avansinis atsiskaitymas“ bei 2009 m. spalio 26 d. 450 000 Lt pervedė į bendrovės UAB „St“ sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad „kreditorinius įsipareigojimus bendrovė vykdė laikantis minėtu įstatymu nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės“, nesiaiškino jų atsiradimo laiko ir apmokėjimo proporcingumo (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Teismas pasisakė, kad UAB „St“ įsiskolinimas yra vėliausias, tačiau šio fakto neaptarė ir neįvertino, nors akivaizdžiai matyti, kad apeliacinės instancijos teismo cituojamo įstatymo reikalavimo kreditoriams apmokėti atsiradusius reikalavimus eiliškumo tvarka, bei šios tvarkos nepaisymas ir lėmė Ž. A. tyčinius veiksmus būtent taip paslepiant turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos išieškojimas.

14Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš UAB „S“ sąskaitos, buvusios banke „Swedbank“, gauti pinigai pagal taikos sutarties 5 punkte nurodytą sąskaitą buvo pervesti ne į UAB „A“ sąskaitą, esančią banke „Swedbank“, o į UAB „A“ sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „DnB Nord“ banke. Todėl apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad UAB „Swedbank“ kontroliavo UAB „A“ pinigų judėjimą, šioje Ž. A. inkriminuoto kaltinimo dalyje neatitinka faktinių aplinkybių.

15Be to, 2011 m. sausio 31 d. dokumentų apžiūros protokolu buvo apžiūrėtos UAB „A“ sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „DnB Nord“ banke, išrašai, iš kurių matyti, kad būtent 2009 m. spalio 26 d. iš šios sąskaitos mokėjimo pavedimu, nurodant mokėjimo paskirtį „2009 m. spalio 19 d. tiekimo sutartis“ į UAB „St“ sąskaitą buvo pervesta 450 000 Lt. Minėtame mokėjimo pavedime yra nurodyta „2009 m. spalio 19 d. Tiekimo sutartis“, tačiau nėra nurodytas nei sutarties numeris, nei pinigų pervedimo paskirtis. Ši sutartis nebuvo rasta tarp bankrutavusių įmonių BUAB „A“ ir BUAB „St“ dokumentų, o ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja L. K. parodė, kad nuo 2009 m. spalio 16 d. būdama UAB „St“ direktore ir akcininke faktiškai jokios veiklos pati nevykdė, įmonei vadovavo Ž. A.. Prokurorė nurodo, jog yra visiškai aišku, kad jokia 2009 m. spalio 19 d. Tiekimo sutartis tarp UAB „A“ ir UAB „St“ sudaryta nebuvo ir piniginių lėšų – 450 000 Lt pervedimas buvo atliktas siekiant neatsiskaityti su UAB „Swedbank lizingas“. Be to, 2011 m. kovo 14 d. apžiūros protokolo priede užfiksuota, kad į USB laikmeną 2010 m. sausio 29 d. buvo įrašyta 2009 m. spalio 28 d. distribucijos – tiekimo sutartis STK/AL09-10 tarp UAB „A“, atstovaujamos Ž. A., ir UAB „St“, atstovaujamos L. K., dėl prekių ir žaliavų tiekimo, tačiau ji nėra pasirašyta, apie šios sutarties pasirašymą nėra jokių duomenų. Be to, kaip matyti iš UAB „A“ sąskaitos, esančios AB „DNB Nord“ banko išrašo, nurodyti mokėjimai buvo atlikti pagal daug vėlesnes sutartis, nei kad UAB „Swedbank lizingas“ bendrovė surašė 2009 m. rugpjūčio 26 d. prekių – automobilių apžiūros aktą, 2009 m. rugsėjo 2 d. pranešimu Nr. 01-03-4797 nutraukė UAB „A“ finansavimo sutartį bei pareikalavo sumokėti atpirkimo kainą bei pristatyti nuosavybės teise priklausančias prekes (automobilius). Todėl visiškai akivaizdu, kad atsiskaityti pagal UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimą UAB „A“ turėjo daug anksčiau nei kad su kitomis įmonėmis bei UAB „St“, kuriai tariamas įsiskolinimas atsirado vėliausiai.

16Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas, 2012 m. liepos 17 d. nuosprendyje aprašęs surinktus objektyvius duomenis: UAB „A“ bankroto administratoriaus pateiktas UAB „A“ dokumentų kopijas, BUAB „St“ bankroto administratoriaus UAB „V“ įgalioto asmens G. M. pranešimą ir UAB „St“ AB SEB banko sąskaitų išrašus bei juos įvertinęs, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad kaltinamojo veikimas nepervedant pinigų UAB „Swedbank lizingas“, o gautų pinigų už realizuotas prekes, kurių įgijimą finansavo UAB „Swedbank lizingas“ pervedimas bet kam tik ne UAB „Swedbank lizingas“, yra akivaizdžiai nusikalstamas, nes tokiu būdu pinigai buvo paslėpti neketinant jų grąžinti.

17Apeliacinės instancijos teismas, anot prokurorės, nuosprendyje ne tik neaptarė ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytų ir aptartų objektyvių duomenų, bet ir nepasisakė dėl liudytojų P. S., L. K. ir N. K. parodymų, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad Ž. A. buvo faktinis UAB „St“ vadovas ir vadovavo šiai įmonei. 2009 m. vasario 21 d. asmens kratos metu pas Ž. A. paimtos dvi kompiuterinės laikmenos, kurios 2011 m. kovo 14 d. buvo apžiūrėtos ir jose buvo rasta nemažai dokumentų, kurie aiškiai patvirtina, kad Ž. A. valdė UAB „St“ per statytinį asmenį L. K., tai visiškai atitinka liudytojų L. K. ir P. S. parodymus. 2011 m. vasario 23 d. kratos metu Ž. A. automobilyje „Mitsubischi Carisma“ (valst. Nr. ( - ) rasti ir apžiūrėti dokumentai taip pat patvirtina, kad Ž. A. valdė UAB „St“. Be to, apeliacinio teismo nepagrįstai nebuvo įvertinti BUAB „St“ bankroto administratoriaus UAB „V“ įgalioto asmens G. M. pranešime ir pateiktuose UAB „St“ banko sąskaitų išrašuose pateikti duomenys. Šių duomenų ignoravimas ir nevertinimas bei rėmimasis subjektyviais liudytojų parodymais, kurie niekaip negali paneigti tyrimo metu surinktų objektyvių duomenų – dokumentinės medžiagos, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas kaltinamojo veiksmus pripažino nusikalstamais, lėmė nepagrįstas išvadas ir jų pagrindu nepagrįsto sprendimo priėmimą.

18Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo savo sprendimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų į visumą. Be to, išdėstyti BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), tai sąlygojo netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymą bei nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

19Neanalizuodamas ir nevertindamas byloje nustatytų aplinkybių visumos, o tik darydamas nepagrįstą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog Ž. A. sąmoningai neteisėtais veiksmais užkirto kelią sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 vykdymui, bei konstatuodamas, kad susidariusi situacija tarp UAB „A“ iš vienos pusės ir UAB „Swedbank lizingas“ iš kitos pusės, gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, bei nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė baudžiamosios ir civilinės teisės atsakomybės klausimą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino Ž. A. atliktus veiksmus bei atsiradusius padarinius, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. baudžiamasis įstatymas buvo nepagrįstai nepritaikytas, o kaltas asmuo buvo nepagrįstai išteisintas.

20Esant akivaizdiems faktams, kad nuo nusikaltimo padarymo iki dabar lizingo bendrovei nėra grąžinti pagal sutartį išmokėti pinigai, o civiline tvarka nėra jokių galimybių išieškoti patirtą žalą dėl įmonės bankroto, bei esant nustatytiems duomenims, kad lizingui kaip trečiajai šaliai, kuris neabejotinai buvo suinteresuotas susigrąžinti suteiktą kreditą, Ž. A. kaip kreditoriaus atsakingas asmuo sąmoningai nepranešė apie vykstantį civilinį ginčą tarp jo vadovaujamos UAB „A“ ir UAB „S“, į kurį lizingo bendrovė neabejotinai būtų įstojusi kaip trečioji šalis. Tyrimo metu buvo surinkti duomenys, kad, sužinojusi apie įvykusį faktą, lizingo bendrovė bandė atnaujinti procesą ir prisiteisti pinigines lėšas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. A. buvo suinteresuotas gautas svetimas lėšas iššvaistyti ir šie duomenys neabejotinai patvirtina Ž. A. veikos subjektyviąją pusę, jo sąmoningą veikimą siekiant jo žinioje atsidūrusius pinigus, nepranešant lizingo bendrovei ir pažeidžiant jos interesus, pervesti UAB „St“ ir kitiems subjektams juos tokiu būdu iššvaistant ir negrąžinant kreditoriui bei užkertant galimybę ateityje juos susigrąžinti.

21Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Sigutės Malinauskienės kasacinis skundas netenkintinas.

22Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo

23Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Ž. A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, dėl 1 053 742,78 Lt panaudojimo kitiems UAB „A“ kreditoriniams įsiskolinimams sumažinti.

24Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, jog kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, Nr. 2K-373/2013). Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2012).

25Šioje baudžiamojoje byloje teismai nustatė, kad transporto priemonės, kurias Ž. A. būdamas UAB „A“ direktoriumi pardavė Rusijos Federacijos įmonei „D“ buvo UAB „Swebank lizingas“ nuosavybė ir nei Ž. A., nei UAB „A“ jos nuosavybės teise nepriklausė. Taip pat nustatyta, jog Ž. A., kaip UAB „A“ direktoriui, šios transporto priemonės buvo lizinguojamos sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 pagrindu iš UAB „Swedbank lizingas“ ir Ž. A. jos buvo patikėtos valdyti. Tokių faktinių aplinkybių vertinimui pritarė tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas.

26Ž. A. sudarius sutartį su UAB „Swedbank lizingas“, tarp jų atsirado sutarties sudarymo pasekmė, t. y. civiliniai teisiniai santykiai. Tarp lizingo sutarties šalių susiklosto horizontalūs civiliniai teisiniai santykiai, kurie galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų (CK 6.567 straipsnis). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Ž. A., parduodamas automobilius Rusijos Federacijos įmonei „D“, pažeidė sutarties su UAB „Swedbank lizingas“ sąlygas. Sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 su vėlesniais pakeitimais bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 1.5 punkte įtvirtinta, jog tiekėjas be finansuotojo raštiško leidimo pakeičia finansuotų prekių saugojimo (buvimo) vietą, sudaro disponavimo prekėmis sandorį ar atlieka kitus veiksmus, kurie yra draudžiami šia sutartimi (T. 1., b. l. 23). Vadinasi, Ž. A., būdamas UAB „A“ direktoriumi, be UAB „Swedbank lizingas“ raštiško leidimo negalėjo parduoti transporto priemonių Rusijos Federacijos įmonei „D“. Kaip teisingai konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, tai formaliai atitiko sutarties nuostatų pažeidimą. Šis sutarties punkto pažeidimas pirmosios instancijos teismo konstatuotas kaip pagrindinis, lėmęs Ž. A. nuteisimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Tačiau net ir už lizingo sutarties nesilaikymą yra numatyta civilinė atsakomybė. Taigi teismas, nagrinėdamas bylas dėl iš civilinių sutarčių kilusių santykių, kiekvienu atveju privalo išdėstyti aiškias ir motyvuotas išvadas, kokiomis sąlygomis kilę civiliniai santykiai transformavosi į baudžiamuosius teisinius santykius.

27Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2A-7-9/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

28Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis (iš jų ir finansinio lizingo sutartis), atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms; baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas. Baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien sutarties, kuria turtas patikimas arba perduodamas žinion, sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2013).

29Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme to padaryta nebuvo, pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė jokių argumentų, dėl ko tarp Ž. A., kaip UAB „A“ direktoriaus, ir UAB „Swedbank lizingas“ atsiradę civiliniai teisiniai santykiai būtų perėję į baudžiamuosius teisinius santykius, apsiribodamas tik konstatavimu, kad Ž. A. su UAB „Swedbank lizingas“ sudarytos lizingo sutarties pagrindu, neatsiskaitydamas su lizingo bendrove savo neteisėtais veiksmais iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „Swedbank lizingas“ turtą. Ž. A. neteisėtas elgesys su jo žinioje buvusiu turtu, kurį jis valdė sutartinių santykių pagrindu, lėmė UAB „Swedbank lizingas“ didelės vertės turto praradimą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl iš civilinių sutarčių kilusių santykių, privalėjo išsiaiškinti ir nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, nes tik tada galima teisingai išspręsti Ž. A. atsakomybės klausimą.

30Lizingo sutartis yra civilinė sutartis, kurios sutarties sąlygas ir atsakomybę už jos sąlygų pažeidimą reguliuoja Civilinio kodekso normos. Sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Pagal civilinę lizingo sutartį gauto turto negrąžinimas panaudos gavėjui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei veikoje yra BK numatyti nusikalstamos veikos požymiai. Tai gali būti susiję arba su vienos iš sutarties šalių apgaulės panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to civilinės atsakomybės priemonių už sutarties pažeidimą realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiškas, arba pagal sutartį gautas turtas pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutarties sudarymo metu nuomininkas nesiruošė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiems asmenims. Be to, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2003, 2K-7-388/2007, 2K-208/2013, 2K-7-85/2013 ir kt.).

31Taigi daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz., sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokiu, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą.

32Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad UAB „A“ nuo 2007 iki 2009 m. vertėsi transporto priemonių gamyba ir prekyba, perparduodavo transporto priemones tretiesiems asmenims, o už gautus pinigus mokėjo lizingo bendrovės nustatytus mokėjimus. Byloje taip pat nustatyta, kad bankui buvo žinoma, jog UAB „A“ pardavinėjo transporto priemones, tačiau nesidomėjo, kam jos buvo parduodamos. Lizingo sutarties tikslas išpirkti lizingo bendrovės nuosavybėje esantį turtą, šiuo atveju transporto priemones. Jeigu su lizingo bendrove laiku atsiskaitoma, tai ir lizingo bendrovei nepadaroma žala ir ji nelaiko savęs nukentėjusiąja, nes svarbu tai, kad būtų mokamos įmokos ar išperkamas turtas. Įmokos buvo pervedamos stabiliai iki 2009 m., todėl bankas pasitikėjo Ž. A.. Ir tik 2009 m., prasidėjus ekonominei krizei, iškilo UAB „A“ finansinių problemų atsiskaitant su UAB „Swedbank lizingas“. Liudytojų L. Kriauzienės (T. 9, b. l. 131–133) ir K. K. (T. 9, b. l. 109–114) duoti parodymai apeliacinės instancijos teisme leidžia teigti, kad lizingo bendrovė žinojo apie UAB „A“ veiklos pobūdį, jog ši be raštiško UAB „Swedbank lizingas“ leidimo pardavė transporto priemones Rusijos Federacijos įmonei „D“. Tačiau dėl šių pažeidimų sandėlio finansavimo sutarties Nr. 67006 lizingo bendrovė nenutraukė, o jos pagrindu ir toliau finansavo UAB „A“ iš trečiųjų asmenų įgyjamas transporto priemones. Iš liudytojo K. K. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, matyti, jog bankas nebūtų davęs sutikimo į rizikingą Rusijos rinką išvežti turtą (T. 9, b. l. 110). Pažymėtina ir tai, jog pati lizingo bendrovė nesilaikė nustatytos transporto priemonių registravimo tvarkos, nes jai nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių neregistruodavo savo vardu tam, kad būtų sudarytos sąlygos geresniam transporto priemonių pardavimui. Tokių reikalavimų laikymasis būtų užkirtęs kelią UAB „A“ parduoti transporto priemones nepateikus prašymo ir negavus atskiro išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo. Tik tada, kai „Swedbank lizingas“ atliko prevencinę patikrą, buvo gautos Rusijos Federacijos įmonės „D“ patvirtinančios sąskaitos faktūros, iš kurių paaiškėjo, kad transporto priemonės be lizingo bendrovės raštiško leidimo buvo parduotos minėtai Rusijos Federacijos įmonei. Paaiškėjus tokiai situacijai bei UAB „A“ nepadengus susidariusio įsiskolinimo, UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukė sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006.

33Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Ž. A., negrąžinęs lizingo bendrovei jai priklausančio turto ir nesumokėjęs skolų, nesislapstė nei nuo lizingo bendrovės, nei nuo teisėsaugos institucijų, be lizingo bendrovės žinios nekeitė savo vadovaujamos įmonės būstinės, neteikė lizingo bendrovei jokios klaidinančios informacijos, taip pat neslėpė jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos išieškojimas. Liudytojas K. K., apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, jog po lizingo bendrovės ir UAB „A“ sutarties nutraukimo Ž. A. aktyviai dalyvavo derybose dėl skolų sugrąžinimo, keitėsi finansine informacija (T. 9, b. l. 110–112). Taigi teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad jokios papildomos sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų galėję pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos.

34Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad Ž. A. iššvaistė UAB „Swedbank lizingas“ patikėtą ir jo žinioje buvusį lizingo bendrovės didelės vertės turtą, nes panaudojo gautus pinigus ne UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojimams pagal sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006 vykdyti, o apmokėjo kitus kreditorinius įsipareigojimus ir pervedė dalį gautos pinigų sumos UAB „St“. Baudžiamojoje byloje teismai taip pat nustatė, kad UAB „A“ iš UAB „S“, sudarytos 2009 m. spalio 8 d. taikos sutarties pagrindu, 2009 m. spalio 9 d. banko pavedimu į UAB „A“ sąskaitą pervedė 1 053 742,78 Lt, o UAB „A“ šiuos pinigus panaudojo įvairiems įsipareigojimams dengti (550 000 Lt sumokėjo UAB „A“ įsiskolinimus darbuotojams ir įstatymu nustatytus mokesčius valstybei, o kitą dalį gautų pinigų – 450 000 Lt pervedė į UAB „St“ sąskaitą). Pažymėtina tai, kad po to, kai UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukė sutartį su UAB „A“, jis tapo eiliniu trečios eilės kreditoriumi. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo (1999 m. gruodžio 2 d. redakcija) 3 straipsnis įtvirtino mokėjimų eilės tvarką. Kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka (3 straipsnio 1 dalis): 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Be to, mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado (3 straipsnio 2 dalis). Tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai (3 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatymu buvo nustatyta tokia mokėjimų eilės tvarka: atlyginimai, mokesčiai ir trečios eilės kreditoriai pagal labiausiai praleistas skolas. UAB „Swedbank lizingas“ pateko į trečios eilės kreditorių sąrašą. Todėl darytina išvada, kad 2009 m. spalio 9 d. banko pavedimu į UAB „A“ sąskaitą pervesta pinigų suma 1 053 742,78 Lt neiššvaistyta nusikalstamu būdu, o laikantis įstatymo reikalavimų išmokėta UAB „A“ kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti.

35Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant byloje nustatytoms aplinkybėms, susidariusi situacija tarp UAB „A“ ir UAB „Swedbank lizingas“ gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Todėl baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013).

36Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl Ž. A. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visos bylos aplinkybės, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, išvados dėl Ž. A. išteisinimo argumentuotos, pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (ar jo dalies) panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

38Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Sigutės Malinauskienės kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Ritai Bartulienei,... 3. dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,... 4. išteisintajam Ž. A.,... 5. civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atstovui T. K.,... 6. išteisintojo Ž. A. atstovui advokatui Artūrui Baužai,... 7. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 8. Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu Ž. A. buvo nuteistas... 9. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą,... 10. Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu Ž. A. buvo nuteistas... 11. Be to, Ž. A. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2010 m.... 12. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 13. Prokurorė mano, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio... 14. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš UAB „S“ sąskaitos,... 15. Be to, 2011 m. sausio 31 d. dokumentų apžiūros protokolu buvo apžiūrėtos... 16. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas, 2012 m. liepos 17 d.... 17. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokurorės, nuosprendyje ne tik... 18. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20... 19. Neanalizuodamas ir nevertindamas byloje nustatytų aplinkybių visumos, o tik... 20. Esant akivaizdiems faktams, kad nuo nusikaltimo padarymo iki dabar lizingo... 21. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 22. Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo... 23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas... 24. Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo... 25. Šioje baudžiamojoje byloje teismai nustatė, kad transporto priemonės,... 26. Ž. A. sudarius sutartį su UAB „Swedbank lizingas“, tarp jų atsirado... 27. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek... 28. Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime... 29. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme to padaryta nebuvo,... 30. Lizingo sutartis yra civilinė sutartis, kurios sutarties sąlygas ir... 31. Taigi daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi... 32. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad UAB „A“ nuo 2007 iki 2009 m.... 33. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Ž. A.,... 34. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad Ž. A. iššvaistė UAB... 35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant byloje nustatytoms aplinkybėms,... 36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 38. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo...