Byla 2S-2316-230/2011

1Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo H. L. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-2519-374/2011 pagal ieškovės S. Z. ieškinį atsakovui H. L., dalyvaujant išvadą teikiančioms institucijoms - Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui ir Šiaulių savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, ir

Nustatė

2Ieškovė S. Z. pirmosios instancijos teismo prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2519-374/2011 įsiteisėjimo nustatyti nepilnamečio sūnaus H. L., gim. ( - ), gyvenamąją vietą su motina S. Z.. Nurodė, kad netaikant laikinosios apsaugos priemonės gali būti apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, kadangi atsakovas galėtų vaiką išsivežti į užsienį arba kitaip atskirti nuo motinos, kuri šiuo periodu kūdikiui itin reikalinga. Taip pat nurodė, kad sūnus dar yra maitinamas motinos pienu ir turi labai glaudų ryšį su motina, todėl jam reikalinga didesnė motinos globa.

3Atsakovas H. L. su ieškovės prašymu nesutiko, prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę - nustatyti nepilnamečio sūnaus H. L., gim. ( - ), gyvenamąją vietą su tėvu H. L.. Nurodė, kad ieškovė neturi jokio būsto, todėl negali užtikrinti vaikui gyvenamosios vietos ir jo saugumo. Ieškovės motinai priklausantis būstas, kuriame ieškovė ketina auginti sūnų, nelygiavertis atsakovo namams, kadangi jame gyvena 4 suaugę asmenys, kuriems tenka po 13,54 kv. m gyvenamojo ploto, sąlygos ten netinkamos, kadangi ieškovo tėvas juose krisdamas nuo laiptų patyrė sunkią galvos traumą. Nurodė, kad ieškovė yra nepakankamai socialiai brandi viena auginti vaiką, kadangi vaiką paėmė iš labai gerų buities sąlygų ir apgyvendino blogesnėse ir pavojingose sveikatai sąlygose, kas rodo, kad jai vaiko interesai nerūpi. Ieškovė taip pat neatsižvelgė į tai, kad vaikui kelionė iš Šiaulių į Marijampolę tuoj po ligos, jam netekus daug skysčių ir karštą vasaros dieną yra pavojinga. Kad ieškovė nesugeba tinkamai rūpintis vaiku, patvirtina ir įvykis, kurio metu vaikui nukritus nuo vystymo stalo jis buvo sužalotas.

4Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartimi ieškovės S. Z. prašymą tenkino – taikė laikinąją apsaugos priemonę ir nepilnamečio H. L., gim. ( - ) gyvenamąją vietą nustatė kartu su jo motina S. Z. iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2- 2519-374/2011. Atsakovo H. L. prašymo netenkino. Teismas, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vadovavosi prioritetiniais vaiko interesais. Nurodė, kad vaikas yra vos daugiau kaip 1 metų, todėl jam ypač reikalingas motinos rūpestis ir jos meilė, be to, vaikas iki šiol buvo auginamas pačios mamos. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovė turi visas sąlygas prižiūrėti ir auklėti savo vaiką, ieškovės turimos gyvenimo sąlygos yra saugios vaiko socialiniam ir psichologiniam vystymuisi. Teismas aplinkybę, kad ieškovė serga Hepatitu B, nesant byloje duomenų, kad ieškovė vestų netinkamą gyvenimo būdą ar nesilaikytų visuotinai priimtinų elgesio normų ar kitaip keltų grėsmę mažamečio sūnaus sveikatai ar gyvybei, laikė nesudarančia pagrindo nenustatyti vaiko gyvenamosios vietos su motina. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė ir į tai, kad Hepatitas B nėra įtrauktas į sąrašą ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju). Teismas taip pat atsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovas su sūnumi nebendravo nuo 2011 m. gegužės mėnesio, ir laikė, kad toks laiko tarpas mažamečiam vaikui yra pakankamas pamiršti retai matomus žmones ir suvokti jų vaidmenį vaiko gyvenime. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė aplinkybės, kad yra kokia nors grėsmė ar daroma žala šalių sūnui, kad ieškovė nesudaro tinkamų sąlygų sūnaus vystymuisi ar netinkamai juo rūpinasi, o neabejotinai geresnė atsakovo materialinė padėtis nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Nustatant vaiko gyvenamąją vietą, vaiko prisirišimas prie motinos, prie jam jau įprastos aplinkos yra svarbesni kriterijai nei vieno iš tėvų materialinė padėtis. Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą iki sprendimo priėmimo su motina, teismas atsižvelgė ir į Vaikų teisių apsaugos skyrių išvadas.

5Atsakovas H. L. atskiruoju skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės: ieškovės prašymo netenkinti, o atsakovo prašymą patenkinti. Apelianto nuomone, nutartis naikintina dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų taikymo, be to, nutartis priimta nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o teismo išvados nepagrįstos nei faktine, nei teisine prasme. Teismas suteikė prioritetą motinos, bet ne vaiko interesams, nepagrįstai byloje nustatytam stipriam motinos ir vaiko emociniam ryšiui, neišanalizavus apelianto išsakytų motyvų dėl vaikui gresiančių pavojų. Skunde nurodoma, kad teismas privalėjo atsižvelgti į 2011-07-22 Kauno apygardos teismo nutartyje nurodytus ir ginčo išsprendimui svarbius motyvus, kadangi nutartyje buvo nurodyta, jog Šiaulių rajono apylinkės teismui 2011-05-26 nutartimi išsprendus analogiško turinio ieškovės prašymą, t.y. nutarus netenkinti jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Marijampolės rajono apylinkės teismui nėra pagrindo kitaip išspręsti ieškovės pareikštą prašymą. Būtent neteisėtos Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-05-31 nutarties pagrindu vaikas buvo paimtas iš atsakovo, kur jam negrėsė joks pavojus, ir skundžiama nutartimi nepagrįstai atiduotas prioritetas vaiko motinai. Būtent dėl to, kad teismas panaikinus 2011-05-31 nutartį iki 2011-09-06 niekaip nesugebėjo išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atsakovas 3 mėnesius negalėjo bendrauti su sūnumi. Teismas neįvertino atsakovo nurodytų aplinkybių, kad ieškovė nėra pakankamai subrendusi viena prižiūrėti sūnų, kadangi nuolat bėgiojo iš bendrų namų pas savo tėvus, nesugebėjo užtikrinti vaiko saugumo, ir jis nukrito nuo vystymo lentos, neatsakingai elgėsi norėdama iš karto po grįžimo iš ligoninės išvykti pas tėvus. Ieškovė klaidino teismą teigdama, kad vaikas maitinama motinos pienu, kad atsakovas ketina pabėgti iš Lietuvos. Teismas netyrė ir nevertino apelianto prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones išdėstytų argumentų, kad vaikas gyvena namuose, kuriuose atliekamas remontas ir dėl to yra didelė traumų tikimybė, ką patvirtina ir ieškovės tėvo patirta trauma. Be to, ieškovė studijuoja Šiaulių universitete vakariniame skyriuje ir dėl to vakarais turi būti paskaitose Šiaulių mieste, tačiau teismas šios aplinkybės taip pat nevertino ir dėl jos nepasisakė. Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai, remdamasis tik ieškovės paaiškinimais, aplinkybę, kad ieškovė serga Hepatitu B, nelaikė grėsme vaiko sveikatai, ir nesiaiškino, kokių priemonių imasi ieškovė, kad vaiko neužkrėstų šia virusine liga. Atsakovas nesiekia izoliuoti ieškovę nuo vaiko, tačiau siekia, kaip galima labiau apsaugoti jį nuo potencialių pavojų.

6Ieškovė S. Z. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tokias laikinąsias apsaugos priemones taikė pagrįstai, nes jų netaikus atsakovas galėjo vaiką išvežti į užsienį ir atskirti nuo motinos. Iš dalies tokius veiksmus jis jau buvo atlikęs, kai 2011-05-17 pasiėmęs mažametį vaiką neleido jam matytis su motina. Vaikas yra mažametis, su mama jį sieja glaudus emocinis ryšys, todėl jam reikalinga didesnė motinos globa. Be to, apeliantas dirba 1,5 etato darbo krūviu, o vaiką prižiūrėtų auklė, kai tuo tarpu ieškovė yra vaiko auginimo atostogose ir vaikui skiria visą savo laiką. Atsakovas visiškai nesupranta vaiko poreikių matytis su abiem tėvais, o iš prieieškinio matyti, kad jis nori, jog ieškovė visiškai nebendrautų su vaiku, tuo tarpu ji nedraudžia atsakovui bendrauti su vaiku. Argumentai dėl ieškovės mokymosi vakarais Šiaulių universitete yra nepagrįsti, kadangi byloje pateikta pažyma, jog paskaitos bus lankomos ieškovės pasirinktu grafiku. Taip pat nesutinka su tuo, jog vaiko motina, serganti Hepatitu B, negali auginti vaiko, kadangi šio viruso nešiotojams nedraudžiama auginti vaikų.

7Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatyta.

8Ginčas tarp šalių kyla dėl pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina iki bus priimtas sprendimas byloje pagal abiejų šalių pareikštus reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo. Nurodyta laikinoji apsaugos priemonė taikyta CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkto, numatančio galimybę taikyti tokią apsaugos priemonę, pagrindu. Tiek sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tiek taikant tokio pat pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę būtina vadovautis prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Dėl šios atitikties sprendžiama, įvertinant kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, tėvo ir motinos asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius bei jų pobūdį, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2008 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010, 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Apeliantas nepagrįstai teigia, kad skundžiamąja nutartimi prioritetas buvo suteiktas motinos, bet ne vaiko interesams, kadangi pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes vertino būtent vaiko interesų požiūriu. Iš bylos medžiagos matyti, kad abi šalys viena kitai turi tam tikrų pretenzijų dėl gal būt nepavykusio bendro gyvenimo, tačiau sprendžiant klausimą, su kuriuo iš tėvų vaikui kilusio ginčo sprendimo laikotarpiu yra geriau gyventi, byloje nustatytos aplinkybės vertintinos tik vaiko interesų požiūriu. Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdžio šalims epizodiškai gyvenant tai kartu, tai atskirai negalima daryti išvados, kad ieškovė nuo 2011 m. gegužės 31 d. išsivežusi vaiką gyventi pas tėvus būtų esmingai pakeitusi iki tol nusistovėjusias pastovias ir užtikrintas vaiko gyvenamąsias sąlygas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vaikas atsakovo namuose taip pat gyveno tik tam tikrais epizodais, o būtent nuo vaiko gimimo iki 2010 m. birželio mėn. ir nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. gegužės 31 d., visą kitą laiką ieškovė su vaiku gyveno pas savo tėvus. Todėl negalima daryti išvados, kad ieškovei vaiką pasiėmus 2011 m. gegužės 31 d. buvo esmingai pakeistos jo gyvenimo sąlygos. Šios aplinkybės nurodytos ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje (t.2, b.l. 123-125). Bet kuriuo atveju vaikas, tiek jam gyvenant atsakovo namuose, tiek ieškovės tėvų namuose, turėjo nuolatinį ir pastovų ryšį būtent su motina, ir tai neabejotinai nulėmė mažamečio vaiko (1,5 m amžiaus) natūralų prisirišimą prie motinos, kuris vertintinas kaip viena iš svarbiausių aplinkybių, pagrindžiančių sprendimą vaiko gyvenamąją vietą iki bus priimtas sprendimas nustatyti su motina. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008).

9Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai nustatė, kad ieškovė turi visas sąlygas prižiūrėti ir auklėti savo vaiką, o jos turimos gyvenimo sąlygos yra saugios ir tinkamos vaiko fiziniam, socialiniam ir psichologiniam vystymuisi. Šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys, o būtent Marijampolės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada (t.2, b.l. 39), šio skyriaus šeimos aplankymo aktas, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t.2, b.l. 166). Tai, kad atsakovas turi geresnes gyvenimo ir buities sąlygas ir gauna didesnes pajamas, kas galėtų užtikrinti vaikui itin geras, t.y. išskirtines jo išlaikymo, ugdymo bei vystymosi sąlygas, galėtų turėti reikšmę tik tuo atveju, jei ieškovė pati negalėtų užtikrinti normalių vaiko gyvenimo sąlygų. Be to, vertinant gyvenimo ir buities sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į materialųjį kriterijų, bet į visas vaiko gerovę nulemiančias sąlygas, t.y. jo emocinį saugumą, prieraišumą, galimybes skirti jam laiką ir dėmesį ir pan. Atsakovas, turėdamas išskirtinai geresnę materialinę padėtį, turi galimybę kitais būdais pagerinti vaiko buities ir gyvenimo sąlygas, pvz. teikdamas jam didesnę materialinę paramą.

10Atmestini atskirojo skundo argumentai dėl vaikui kylančių grėsmių, jam gyvenant su motina jos tėvų namuose ir dėl ieškovės sveikatos būklės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės susirgimo, kaip Hepatito B viruso nešiotojos, grėsmes vaiko sveikatai. Byloje nėra jokių objektyvių ir pagrįstų duomenų, kad dėl šio ieškovės susirgimo vaikui būtų nesaugu ar pavojinga augti su mama. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi Sveikatos apsaugos ministro 2001-07-17 įsakymu Nr. 386 patvirtintu ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti vaiko globėju (rūpintoju), sąrašu, kuriame nėra įtrauktas susirgimas Hepatitu B. Tai reiškia, kad toks susirgimas nekelia tiesioginio pavojaus šalia esančiam vaikui, ir jis neturi būti izoliuotas nuo tokio asmens ar neturi būti apriboti jo kontaktai su tokiu asmeniu. Atsakovo nurodomos aplinkybės dėl ieškovės tėvų namuose vykstančio remonto ir ieškovės tėvo šiuose namuose patirtos traumos vertintinos, kaip neturinčios tiesioginio ryšio su nagrinėjamu klausimu, todėl neanalizuotinos. Be to, tai geriausiu atveju tik prielaidos apie neva gręsiantį pavojų vaiko sveikatai.

11Byloje nustatytas faktas, kad ieškovei neužtikrinus saugumo, vaikas nukrito nuo vystymo stalo ir susižalojo, pats savaime nepatvirtina ieškovės negebėjimo prižiūrėti vaiką. Tai atsitiktinis apmaudus atvejis, o ieškovės elgesys po šio įvykio rodo, kad ji susidariusioje situacijoje reagavo ir elgėsi tinkamai, t.y. apie tai neslėpdama pranešė tėvui, nuvyko į ligoninę ir ėmėsi visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias galimoms neigiamoms pasekmėms. Tai rodo, kad ieškovė tinkamai suvokia savo kaip motinos pareigas, todėl šis atvejis negali būti pripažintas esmine aplinkybe, dėl kurios vaikas negalėtų būti patikėtas jos priežiūrai.

12Negalima sutikti ir su atsakovo nurodytais skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo tuo pačiu klausimu priimtą Kauno apygardos teismo 2011-07-22 nutartį. Šia nutartimi buvo panaikinta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-05-30 nutartis, kuria buvo taikyta analogiška laikinoji apsaugos priemonė, ir ją panaikinus klausimas buvo perduotas spręsti iš naujo tam pačiam teismui (t.1, b.l. 171-173). Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas nutartį ir bylą perduodamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nenurodė, kaip teigia atsakovas, kad Šiaulių rajono apylinkės teismui išsprendus analogišką ieškovės prašymą, t.y. nutarus netenkinti jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Marijampolės rajono apylinkės teismas neturi pagrindo kitaip išspręsti šį prašymą. Priešingu atveju, panaikinus nutartį klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų išspręstas iš esmės, atmetant ieškovės prašymą. Šiuo atveju atvirkščiai, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad būtina išsiaiškinti tam tikras aplinkybes dėl vaiko gyvenamosios vietos ir gyvenimo sąlygų pasikeitimo, dėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvados nagrinėjamu klausimu gavimo, dėl atsakovo atsikirtimų į pareikštą prašymą išsiaiškinimo ir pan. Pirmosios instancijos teismas įvykdė apeliacinės instancijos teismo nurodymus ir įvertinęs surinktus duomenis tinkamai išsprendė prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Pažymėtina, kad tiek Marijampolės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tiek Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, įvertinę byloje surinktus duomenis, davė vienodą išvadą, kad vaiko laikina gyvenamoji vieta iki bus išnagrinėta byla nustatytina su motina (t.2, b.l. 39, 123-125, 131).

13Dėl nurodytų motyvų atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Atskirąjį skundą atmesti.

16Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai