Byla 3K-3-24/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. V. (buvusi pavardė – V.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovui J. V. ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, turto padalijimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas ginčas dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, turto padalijimo.

5Ieškovė prašė: šalių santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės; nustatyti šalių nepilnamečių dukterų V. ir Z. gyvenamąją vietą su ieškove; dukters Z. išlaikymui iš atsakovo priteisti po 350 Lt kas mėnesį nuo 2006 m. birželio 1 d. iki jos pilnametystės; pakeisti atsakovo mokamo išlaikymo dydį dukters V. naudai ir jos išlaikymui priteisti po 350 Lt kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos iki jos pilnametystės; nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo bendravimo su dukterimis tvarką; pripažinti butą (duomenys neskelbtini), asmenine ieškovės nuosavybe; padalyti šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą: automobilius „VW Passat“ bei „Honda Civic“ pripažinti asmenine atsakovo nuosavybe, o automobilį „Audi 80“ – asmenine ieškovės nuosavybe; priteisti iš atsakovo ieškovei 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; nutraukus santuoką grąžinti ieškovei ikisantuokinę pavardę V. Ieškovė nurodė, kad santykiai šeimoje pablogėjo, kai ji 2000 m. gruodį pranešė atsakovui, jog laukiasi. Anot ieškovės, nuo tada šalys pradėjo gyventi atskirai; kai dukteriai V. buvo trys mėnesiai, atsakovas įkalbėjo ieškovę persikraustyti į jo namus (duomenys neskelbtini), kur nesutarimai paaštrėjo; atsakovas ieškovės atžvilgiu elgėsi agresyviai, perdėtai kontroliavo, nuolat psichologiškai ir (arba) fiziškai smurtavo, neišlaikė šeimos; konfliktai vyko dukters akivaizdoje. Negalėdama toliau kęsti smurto, ieškovė būdama nėščia su mažamete dukterimi išvažiavo gyventi į Visaginą. Visagino miesto apylinkės teismas 2004 m. kovo 25 d. įsakymu iš atsakovo priteisė dukters V. išlaikymą po 150 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Gimus dukteriai Z., sutuoktiniai susitaikė ir ėmė gyventi kartu, tačiau po pusės metų atsakovas vėl pasidarė agresyvus, mušė, įžeidinėjo ieškovę. 2006 metų gegužės mėnesį ieškovė nupirko butą (duomenys neskelbtini), į kurį persikraustė kartu su dukterimis; nuo to laiko santuoka faktiškai iširo. Ieškovės teigimu, nors nurodytas butas, baldai bei namų apyvokos daiktai bute, automobilis „Audi 80“ įgyti santuokoje, tačiau šis turtas pirktas už asmenines ieškovės lėšas, todėl turi būti pripažintas jos asmenine nuosavybe.

6Atsakovas prašė: šalių santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės; nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu; pakeisti Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 25 d. įsakymu dukteriai V. nustatytą išlaikymą ir nustatyti, kad iš atsakovo ieškovei priteistina 35 237,05 Lt kompensacija įskaitytina kaip išlaikymas dukterims kiekvienai po 17 618,52 Lt – dukteriai V. už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. liepos 30 d., o dukteriai Z. – už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2022 m. kovo 30 d.; priteisti iš ieškovės išlaikymą dukterims po 400 Lt kiekvienai iš jų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2015 m. lapkričio 30 d. dukteriai V. ir iki 2018 m. liepos 30 d. dukteriai Z., pavedant šiomis lėšomis disponuoti įstatyminiam atstovui – atsakovui; nustatyti priešieškinyje nurodytą ieškovės bendravimo su dukterimis tvarką; padalyti santuokoje įgytą turtą: ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį „Audi 80“, kurio vertė 7000 Lt, bei šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių, sofą-lovą su dviem foteliais, virtuvės baldus, koridoriaus spintą, elektros viryklę, kurių bendra vertė 10 000 Lt; atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 270 000 Lt; taip pat priteisti iš ieškovės 1180 Lt. Atsakovas nurodė, kad šalių santuoka sudaryta 1999 m. birželio 4 d., tačiau kaip šeima šalys faktiškai pradėjo gyventi nuo 1993 m. Anot atsakovo, santuoka faktiškai iširo dėl to, kad ieškovė piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, pinigus išleisdavo be jo žinios. Atsakovo teigimu, santuokiniai ryšiai nutrūko 2007 metų sausio mėnesį; sutuoktiniams gyvenant skyrium, ieškovė nenustojo girtauti; dėl nuolatinio motinos girtavimo vaikai būdavo paliekami be priežiūros vieni, alkani. Anot atsakovo, 2007 metų lapkričio mėnesį ieškovė, būdama su vaikais, tris paras girtavo draugės bute, kol atsakovui paskambino draugės sugyventinis ir paprašė pasiimti vaikus. 2008 m. sausio 8 d. ieškovės sūnus iš pirmos santuokos J. V. pranešė, kad motina neblaivi, ir prašė atsakovo pasiimti vaikus; nuo to laiko vaikai gyvena su atsakovu ir nenori grįžti pas motiną. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus rajone, Mickūnų miestelyje esančių kultūros namų patalpos įsigytos santuokoje ir joms įsigyti buvo panaudotas atsakovo darbo užmokestis. Šalių butas (duomenys neskelbtini) taip pat įgytas santuokoje už bendrus pinigus ir yra bendroji jungtinė nuosavybė. Anot atsakovo, šiame bute jis nuolat negyveno, nes dėl darbo vietos jam patogiau gyventi (duomenys neskelbtini), tačiau, būdamas laisvesnis, jis ateidavo į naują butą ir ten nakvodavo.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė šalių santuoką; pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo grąžino ieškovei ikisantuokinę pavardę V.; nustatė nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą su atsakovu; nustatė dukterų bendravimo su motina tvarką; priteisė iš ieškovės išlaikymą nepilnametėms dukterims po 400 Lt kiekvienai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo sprendimo priėmimo dienos, kol dukterys sulauks pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis disponuoti įstatyminiam jų atstovui – atsakovui; nutraukė išieškojimą pagal Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 25 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-648-04/2004 dėl iš atsakovo nepilnametės dukters V. naudai priteisto išlaikymo po 150 Lt kas mėnesį; padalijo santuokoje įgytą turtą pripažįstant atsakovui teisę į 3/5 dalis, o ieškovei – į 2/5 dalis bendro turto; priteisė atsakovui natūra butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 270 000 Lt, taip pat šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių, sofą-lovą su dviem foteliais, virtuvės stalą su kėdėmis, virtuvės baldų komplektą, koridoriaus spintą, elektros viryklę, kurių vertė 10 000 Lt; priteisė ieškovei automobilį „Audi 80“, kurio vertė 7000 Lt, ir iš AB SEB banko sąskaitų ieškovės pasisavintus 65 144,43 Lt; priteisė iš atsakovo ieškovei 68 713,34 Lt kompensaciją už jam tenkantį didesnės vertės turtą; pripažino atsakovo išlaikymo skolą sūnui P. V. ir nesumokėtas teismo baudas asmeninėmis jo skolomis; sprendimo dalį dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo nukreipė vykdyti skubiai. Nustatęs, kad atsakovas naudojo fizinį smurtą ieškovės atžvilgiu, kad smurto naudojimas buvęs tęstinis, ir pripažinęs, kad atsakovas kaltas dėl šeimos iširimo, teismas pažymėjo, jog ieškovė taip pat nepaneigė jai skirtų kaltinimų, kad gyvendama santuokoje ji girtavo, palikdavo vaikus be priežiūros, būdama girta smurtavo prieš vaikus. Teismas pažymėjo, kad ieškovės sūnaus J. V. 2008 m. sausio 8 d. pareiškime policijai nurodoma, kad grįžęs apie 22 val. namo rado šalių nepilnametes dukteris namuose užrakintas vienas, jos buvo išsigandusios, verkė; nuėjęs ieškoti motinos, ją pamatė einančią visiškai girtą. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdyje apklaustos nepilnametės V. ir Z. pasakojo, kad kai gyveno su mamyte, ši gėrė, pešdavo už plaukų, būdama girta žadindavo jas, nes norėdavusi pasikalbėti, verkdavusi. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šeimos iširimą taip pat lėmė ir netinkamas ieškovės elgesys, dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai ir nėra pagrindo ieškovei priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nurodęs, kad abiejų tėvų materialios ir buities sąlygos yra panašios, kad Valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos inspektorės, bendravusios su mergaitėmis namų aplinkoje, nustatė, jog mergaitės nori gyventi su tėvu ir neketina grįžti pas motiną, kad Vaiko raidos centre nustatyta, jog mergaites ir tėvą sieja šilti tarpusavio santykiai, stebimas vaikų padidėjęs nerimas dėl išsiskyrimo su tėvu, teismas darė išvadą, kad šiuo metu vaikams saugiausia yra gyventi su tėvu ir savo seneliais. Teismas pažymėjo, kad, išklausius mergaites posėdyje ir išsiaiškinus jų norus, dar kartą įsitikinta, jog mergaitės nori gyventi tik su tėvu. Teismas nenustatė faktų, kad vaikų norai prieštarautų jų interesams. Teismas sprendė, kad dabartiniu metu, atsižvelgiant į vaikų norą bei psichologo rekomendacijas, nepilnamečių dukterų gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su atsakovu. Pažymėjęs, kad ieškovė nepareiškė jokių pastabų ar prieštaravimų dėl atsakovo pasiūlytos bendravimo su dukterimis tvarkos, teismas konstatavo, kad tokia tvarka jai yra priimtina ir padės atkurti vaikų emocinį ryšį su motina. Teismas sprendė, kad ieškovė turėtų teikti kiekvienai iš dukterų 400 Lt išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 25 d. įsakymu dukters V. išlaikymui iš atsakovo priteisto išlaikymo po 150 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išieškojimas turi būti nutrauktas skolininkui tapus išieškotoju (CPK 629 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas pažymėjo, kad šioje byloje teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – kol bus priimtas teismo sprendimas nepilnamečių dukterų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, iš atsakovo dukteriai Z. priteistas laikinas 200 Lt išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovas piktybiškai nevykdė minėtos teismo nutarties, už tai jam paskirtos 200 Lt ir 300 Lt baudos. Teismas konstatavo, kad iki teismo sprendimo priėmimo dukterys turėjo gyventi su motina, o ši, kaip įstatyminė atstovė, turėjo teisę disponuoti jų gaunamomis lėšomis, todėl iš atsakovo neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisė reikalauti sumokėto 1180 Lt išlaikymo ir valstybės mokamų kas mėnesį 52 Lt kiekvienam vaikui išmokų. Teismas asmenine ieškovės nuosavybe pripažino paveldėtą 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), o atsakovo asmenine nuosavybe – turtinę teisę paveldėti gyvenamąjį namą su ūkiniais statiniais (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad automobiliai „VW Passat“ ir „Honda Civic“, kuriuos ieškovė prašė priteisti atsakovui, realiai neegzistuoja. Taip pat nustatė, kad kultūros namai Vilniaus rajone, Mickūnų miestelyje, buvo pirkti šalių santuokos metu už ieškovės 42 000 Lt, turėtus iki santuokos sudarymo, ir parduoti santuokos metu už 357 000 Lt. Vadovaudamasis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teismas konstatavo, kad pajamos (pelnas), gautos iš sutuoktinio asmeninio turto, tampa bendromis pajamomis, o turtas, įgytas už tas pajamas (pelną), – bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Teismas nustatė, kad už pinigus, gautus pardavus kultūros namus, šalys įgijo: butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 270 000 Lt, automobilį „Audi 80“, kurio vertė 7000 Lt, šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių, sofą-lovą su dviem foteliais, virtuvės stalą su kėdėmis, virtuvės baldų komplektą, koridoriaus spintą ir elektros viryklę, kurių vertė yra 10 000 Lt, taip pat nustatė, kad iš AB SEB banko sąskaitų ieškovė pasisavino 65 144,43 Lt bendrų lėšų. Teismas sprendė, kad visas šis turtas, kurio vertė 352 144,43 Lt, yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsižvelgęs į nepilnamečių vaikų interesus, kurie įvertinti kaip prioritetiniai, bei į tai, jog ieškovės indėlis įsigyjant santuokinį turtą yra didesnis (panaudota 42 000 Lt jos asmeninių lėšų), teismas sprendė, kad atsakovui, su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, pripažįstama teisė į 3/5 dalis (211 286,66 Lt), o ieškovei į 2/5 dalis (140 857,77 Lt) turto. Teismas, atsižvelgęs į šalių konfliktinius santykius ir vaikų interesus, sprendė, kad butas (duomenys neskelbtini), šaldytuvas, skalbimo mašina, televizorius, sofa-lova su dviem foteliais, virtuvės stalas su kėdėmis, virtuvės baldų komplektas, koridoriaus spinta ir elektros viryklė priteisiami natūra atsakovui, o ieškovei priteisiama automobilis „Audi 80“, iš AB SEB banko sąskaitų ieškovės pasisavinti 65 144,43 Lt ir iš atsakovo 68 713,34 Lt kompensacija už jam tenkantį didesnės vertės turtą. Teismas netenkino atsakovo prašymo dvejiems metams išdėstyti kompensacijos mokėjimą motyvuodamas tuo, kad atsakovas turi teisę paveldėti vertingą nekilnojamąjį turtą – namų valdą (duomenys neskelbtini), kurį galėtų įkeisti, realizuoti visą ar jo dalį ir sumokėti kompensaciją ieškovei. Teismas nurodė, kad išlaikymo skolą sūnui P. bei paskirtas teismo baudas atsakovas privalo susimokėti iš savo asmeninių lėšų (CK 3.115 straipsnis).

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgusi į šalių dukterų paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje apie tai, jog ieškovė pešiodavo plaukus (teismo posėdžio protokole nėra nuorodos, kad tai buvo daroma šukuojant), palikdavo mergaites alkanas, tiek ieškovė, tiek atsakovas konfliktuodavo namuose, į šalių dukters V. paaiškinimus apie tai, kad ieškovė piktnaudžiavo alkoholiu, taip pat liudytojų A. V., S. V., V. V. parodymus apie tai, kad ieškovė piktnaudžiavo alkoholiu bei netinkamai prižiūrėdavo vaikus, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės elgesio vertinimo kaip netinkamo. Kolegija konstatavo, kad abi šalys pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs ir pagarbūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abi šalis kaltomis dėl jų santuokos iširimo. Remdamasi CPK 177 straipsnio 1 dalimi, 189 straipsnio 1 dalimi, kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad byloje negalima vadovautis atsakovo pakviestų liudytojų duotais parodymais. Kolegija, spręsdama dėl šalių dukterų gyvenamosios vietos nustatymo, pažymėjo, kad iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos buities tyrimo akto matyti, kad abi šalių dukterys pareiškė tarnybos atstovei norą gyventi su tėvu. Psichologo išvadoje taip pat nurodoma, kad mergaitės pagal savo amžių samprotauja adekvačiai, supranta joms užduodamus klausimus; pažymimas stipresnis mergaičių dvasinis ir emocinis ryšys su tėvu, ramesnė jų emocinė būsena joms būnant su tėvu; nurodoma, kad mergaitės pareiškė norą gyventi su tėvu. Kolegija pažymėjo, kad psichologė nepastebėjo požymių, jog vaikams būtų daromas spaudimas jų pasirinkimui dėl gyvenamosios vietos. Kolegijos vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas draudžia jai bendrauti su mergaitėmis, kad jis ir jo tėvai daro spaudimą mergaitėms ir nuteikinėja prieš motiną, priešingai, ieškovė pripažino, kad pastaruosius pusę metų ji net nebandė ieškoti ryšio su mergaitėmis ir susitikti su jomis, taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad mergaičių noras gyventi su tėvu prieštarauja jų interesams. Pažymėjusi, kad turi būti stengiamasi, jog kuo mažiau nukentėtų mergaičių dvasinė būsena, kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dabartiniu metu vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatoma su tėvu, nes tai labiausiai atitiks pačių vaikų interesus. Kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovas yra girtaujantis, nes tai nebuvo įrodinėjimo dalykas byloje ir ši aplinkybė nebuvo įrodyta. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar atsakovas tinkamai atlieka tėvo pareigas, turi būti vertinama pagal tai, kaip jis atlieka savo pareigas vaikams pastaruoju metu, o šiuo metu atsakovas rūpinasi mergaitėmis, jas išlaiko, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad atsakovas vengia išlaikyti mergaites, jų neauklėja. Kolegijos vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo sugebėjimą tinkamai atlikti tėvo pareigas ir užtikrinti vaikams augti ir lavintis būtinas sąlygas. Kolegija nepasisakė dėl ieškovės argumentų apie garso įrašą, nes apeliacinės instancijos teisme toks įrodymas nebuvo teikiamas ir ieškovė juo nesirėmė. Kolegija, spręsdama dėl turto padalijimo, nustatė, kad 1999 m. birželio 9 d. sutartimi ieškovė už 42 000 Lt nupirko kultūros namus, esančius Vilniaus rajone, Mickūnų miestelyje, sutartis sudaryta po ieškovės ir atsakovo santuokos sudarymo (1999 m. birželio 4 d.), sutartyje nenurodyta, kad turtas perkamas asmeninėn ieškovės nuosavybėn. Ieškovės pateiktoje 1999 m. liepos 23 d. Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijoje nurodyta, kad ieškovė deklaravo 45 622,93 Lt asmeninių lėšų, panaudotų nurodytam turtui pirkti. Šios patalpos už 357 000 Lt parduotos 2006 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje pardavėjais įvardijami ieškovė ir atsakovas kartu, patalpų pirkėjai kainą mokėjo abiem pardavėjams – ieškovei ir atsakovui. Atsižvelgdama į tai, kad kultūros namai buvo nupirkti jau po šalių santuokos sudarymo, kolegija sprendė, kad pagal bendrąją prezumpciją jie yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog šios patalpos priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Atkreipusi dėmesį į CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kolegija konstatavo, kad ne visais atvejais, perkant sutuoktiniui turtą už asmenines lėšas, jis pripažįstamas asmenine nuosavybe, dar būtina įrodyti antrąją sąlygą – kad buvo išreikšta valia pirkti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į turto pobūdį ir vertę, ieškovės asmeninė nuosavybė gali būti įrodinėjama tik rašytiniais įrodymais, tačiau 1999 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nuorodos, kad kultūros namai perkami ieškovės asmeninėn nuosavybėn, ieškovė nepateikė įrodymų, kad ši sutartis buvo dėl pardavėjų kaltės sudaryta po santuokos sudarymo. Kolegijos vertinimu, paskesni ieškovės veiksmai, tarp jų ir parduodant pagal 2006 m. gegužės 2 dienos sutartį minėtas patalpas, patvirtina, kad jos (patalpos) buvo įsigytos šalių bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Kolegija nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtos patalpos yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šalys pripažino, jog po šių patalpų įsigijimo jos buvo gerinamos, įrodymų, kad buvo gerinamos iš ieškovės asmeninių lėšų, byloje nėra. Nustačiusi, kad šalys santuokos metu naudojo šias patalpas, per valdymo laikotarpį jų vertė daug pakilo, kolegija sprendė, jog vertės padidėjimas bei už tai gautos lėšos po turto pardavimo pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažintini bendru sutuoktinių turtu, o ieškovė turi teisę į 42 000 Lt kompensaciją iš bendro turto, nes tokią sumą panaudojo bendram turtui įsigyti (CK 3.98 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę, dalydamas tarp šalių turtą, atsižvelgė. Kadangi kultūros namai yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, tai jas pardavus gautos lėšos bei už jas įgytas butas taip pat priklauso šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Remdamasi CK 3.123 straipsnio 1 dalimi, 3.127 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis turto dalimis šalims ir turto padalijimo būdu. Kolegijos vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad iš banko sąskaitų pasisavinta 65 144,43 Lt suma buvo panaudota nupirktam butui įrengti, nes iš buto pirkimo-pardavimo sutarties nematyti, kad jis perkamas su daline apdaila, ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių buto apdailos darbų atlikimo faktą.

10III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti – ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies: nutraukti šalių santuoką; pripažinti, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; priteisti kasatorei 50 000 Lt moralinės žalos atlyginimą; po santuokos nutraukimo grąžinti kasatorei ikisantuokinę pavardę; nustatyti šalių nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą su kasatore; nustatyti dukterų bendravimo su atsakovu tvarką; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametėms dukterims po 400 Lt kiekvienai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo priėmimo dienos iki jų pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis disponuoti dukterų įstatyminiam atstovui – kasatorei; padalyti santuokoje įgytą turtą – automobilį „Audi 80“, kurio vertė 7000 Lt, priteisti natūra kasatorei, iš jos atsakovui priteisti 3500 Lt kompensaciją; pripažinti kasatorės asmenine nuosavybe butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė 270 000 Lt, taip pat šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių, sofą-lovą su dviem foteliais, virtuvės stalą su kėdėmis, virtuvės baldų komplektą, koridoriaus spintą ir elektros viryklę, kurių vertė 10 000 Lt; pripažinti atsakovo išlaikymo skolą sūnui P. V. ir nesumokėtas teismo baudas asmeninėmis atsakovo skolomis; kitą priešieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Pripažindami kasatorės kaltę dėl santuokos iširimo, teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatas, tyrė ir vertino tik dalį byloje pateiktų įrodymų ir neatsižvelgė į kitus, t. y. juos vertino nevisapusiškai ir neobjektyviai. Anot kasatorės, jos kaltė grindžiama jos sūnaus 2008 m. sausio 8 d. pareiškimu, tačiau nutylima, kad teismui pateiktas ne tik šis pareiškimas, bet ir visa tyrimo medžiaga, kurios dokumentai patvirtina visiškai kitokias įvykio aplinkybes. Nesuprantamas ir balansuojantis ties absurdiškumo ir cinizmo riba yra šalių vaikų parodymų įvertinimas teisme – mažamečių mergaičių pasakojimą, kad joms skaudėdavo, mamai šukuojant joms plaukus, teismas įvertino kaip girtos kasatorės smurtavimą prieš vaikus. Kasatorė pažymi, kad mažamečių vaikų parodymai turėtų būti vertinami labai atsargiai, atsižvelgiant tiek į jų amžių, tiek į tėvo daromą įtaką ilgą laiką neleidžiant susitikti su motina.

132. Pripažindamas kasatorę taip pat kalta dėl santuokos iširimo, teismas nenustatė jokių CK 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių. Net ir nustačius tam tikrus santuokinių pareigų pažeidimus, sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo pripažintina tik tada, kai pareigos pažeistos iš esmės ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Kasatorė pabrėžia, kad byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo apie tai, kad kasatorė būtų piktnaudžiavusi alkoholiniais gėrimais (o ne vartojusi, pavyzdžiui, švenčių metu), kad tai būtų sukėlę rimtesnių problemų šeiminiuose santykiuose ar auklėjant vaikus, kad tai būtų buvusi šeimos iširimo priežastis. Kad kasatorė esą girtauja, teigia tik atsakovas ir jo artimieji giminaičiai, tačiau šio fakto nepatvirtino kiti atsakovo kviesti liudytojai. Be to, kasatorė pažymi, kad alkoholinius gėrimus vartoja ir atsakovas, todėl šią aplinkybę vertinti kaip šeimos iširimo priežastį nebuvo pagrindo. Spręsdamas kaltės klausimą, teismas nevertino ir aplinkybės, kad atsakovas nesirūpino šeima, nepadėjo išlaikyti vaikų. Analizuojant byloje esančius įrodymus, kasatorės vertinimu, akivaizdu, kad santuoka iširo ne dėl sutuoktinių vartojamo alkoholio ar vaikų nepriežiūros, bet dėl atsakovo nesirūpinimo šeima ir nuolatinio, ilgą laiką besitęsusio smurto, kurio pastovumas ir sunkumas privertė kasatorę gyventi atskirai nuo sutuoktinio, kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl patiriamo smurto ir į teismą dėl santuokos nutraukimo. Tuo tarpu visa tai, kuo kaltinama kasatorė, yra tik ilgalaikio atsakovo fizinio ir psichologinio smurto padariniai, be to, visos kasatorės kaltę esą patvirtinančios aplinkybės yra vėlesnio laikotarpio, t. y. jau kai šeima faktiškai buvo iširusi.

143. Pakeitus pirmiau nurodytą sprendimo dalį, turėtų būti tenkinamas ir kasatorės reikalavimas dėl moralinės žalos priteisimo. Kasatorės manymu, ši suma, atsižvelgiant į nuolatinį, žiaurų atsakovo smurtą, dėl kurio kasatorei teko patirti stiprų skausmą, ilgai gydytis, patirti nuolatines dvasines kančias, išgyvenimus, baimę, nerimą dėl savo ir vaikų sveikatos ir likimo, santuokos trukmę, atsakovo turtinę padėtį, yra pagrįsta ir ne per didelė.

154. Spręsdami dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismai taip pat tyrė ir vertino tik dalį įrodymų ir neatsižvelgė į kitus, t. y. įrodymus vertino nevisapusiškai ir neobjektyviai, taip pažeisdami CPK 185 straipsnį. Atkreipusi dėmesį į kasacinio teismo įtvirtintus reikalavimus teismams, į ką šie turėtų atsižvelgti spręsdami dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007), kasatorė teigia, kad teismas šioje byloje neatsižvelgė nei į atsakovo asmenybę – kad tai agresyvus, girtaujantis, linkęs smurtauti, vengiantis išlaikyti vaikus asmuo, nei į tai, kad atsakovas, priešingai negu kasatorė, daro viską, kad nutrauktų vaikų ryšį su motina: neleidžia kasatorei matytis su vaikais, bendrauti telefonu, neleidžia dukters Z. į darželį, pakeitė šios lankomą darželį, slepia nuo kasatorės dukters V. mokymosi vietą. Tuo tarpu, kai mergaitės augo su motina, jos nevaržomai bendravo tiek su tėvu, tiek su seneliais iš tėvo pusės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas santuokos metu tik epizodiškai gyveno kartu su kasatore, todėl su mergaitėmis yra bendravęs mažai, praktiškai nedalyvavo jas auklėjant, o jam neteisėtai pasiėmus vaikus, faktiškai jomis rūpinasi ne jis pats, o jo tėvai. Atsakovas savo vaikų ilgą laiką neišlaikė, nors turėjo realias galimybes tai daryti. Remdamasis vaikų psichologine išvada ir vaikų noru, išreikštu VTAT atstovėms ir teisme, teismas neatsižvelgė į kasatorės paaiškinimus ir įrodymus apie tai, kad vaikų nuomonė yra formuojama, jie nuteikinėjami prieš motiną, motinos ir vaikų ryšys, artumas ribojami draudžiant jiems matytis, bendrauti, vaikai nuo motinos yra slepiami. Užuot išsamiai aiškinęsis šią aplinkybę, teismas netyrė byloje esančių įrodymų ir atsisakė dalį jų pridėti prie bylos. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad butas, kuriame apgyvendinti vaikai, yra ne atsakovo, o jo tėvų, ir į jį kasatorė negali patekti net su antstolių pagalba, be to, atsakovas teismui yra patvirtinęs, kad geriau mokės baudas, negu vykdys teismo nutartis. Teismas taip pat neatsižvelgė į kasatorės argumentus, kad jos pasirodymai mokykloje traumuotų tiek dukteris, tiek kasatorę. Byloje yra VTAT 2007 m. gegužės 10 d. išvada, kurioje nurodoma, kad mergaitės yra rūpestingai mamos prižiūrimos, linksmos, nori gyventi su mama, apie tėvą nenori net kalbėti. I šią aplinkybę teismas neatsižvelgė ir nesiaiškino priežasčių, dėl kurių pasikeitė mergaičių nuomonė. Kasatorės teigimu, nuomonės pasikeitimui turėjo didelės įtakos (ypač atsižvelgiant į mergaičių amžių) daugiau kaip pusę metų trunkantis jų izoliavimas nuo motinos, jų nuomonės formavimas, nuolat teigiant, kad mama jų nenori matyti.

165. Pažeisdamas CPK nuostatas, nemotyvuodamas ir netirdamas, teismas atsisakė pridėti prie bylos kasatorės pateiktus garso įrašus (kasatorės telefoninius pokalbius, kuriuose atsakovas atsisako leisti bendrauti su vaikais), nors šeimos bylose, kuriose teismas pagal įstatymą privalo aktyviai veikti ex officio, teismas savo iniciatyva tiria ir vertina, ar nuotraukos bei vaizdo ar garso įrašai, kaip įrodinėjimo priemonės, padaryti nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga). Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į kasacinio teismo praktiką dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir informacijos rinkimo būdų (įrašų), kuri suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002; 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2006. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, nes toks įrodymas apeliacinės instancijos teismui nebuvo teikiamas. Kasatorė pažymi, kad pagal CPK 376 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turi būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išsiaiškintos bylos aplinkybės, tačiau teismas netyrė atitinkamų apeliacinio skundo argumentų ir nesiaiškino dėl šių įrodymų nepateikimo aplinkybių. Anot kasatorės, ji dėl finansinių priežasčių negalėjo, neturėdama garantijų, kad įrodymas bus priimtas, apsiimti išlaidų, susijusių su garso įrašo rašytinės išklotinės sudarymu, antstolio atliktu faktinių aplinkybių nustatymu, išklotinės vertimu. Taip pat kasatorė pažymi, kad CPK nenustato konkrečios tvarkos, kaip pateikiami garso ir vaizdo įrašai, kaip įrodymai, todėl sudaromos galimybės teismui piktnaudžiauti.

176. Nuspręsdamas butą ir kasatorės banko sąskaitose buvusias lėšas pripažinti sutuoktinių bendrąja nuosavybe, teismas neatsižvelgė į CK 3.88 straipsnio 2 dalį, 3.89 straipsnį, pažeidė kasacinio teismo praktiką šiais klausimais. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad santuokos metu įsigytas kultūros namų pastatas yra bendroji jungtinė nuosavybė: pirma, nepagrįstai nurodė, kad taip pripažino pirmosios instancijos teismas (pirmosios instancijos teismas šį turtą laikė kasatorės asmenine nuosavybe), antra, nepagrįstai darė išvadą, jog kasatorė neįrodė išreikštos valios pirkti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Kadangi teismai padarė neteisingas išvadas dėl kultūros namų pastato nuosavybės teisės, tai nepagrįstai pripažino butą bendrąja jungtine nuosavybe. Anot kasatorės, šis butas turėjo būti pripažintas jos asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), nes įgytas už asmenines lėšas ir jo įsigijimo metu aiškiai išreikšta valia jį įsigyti asmeninėn nuosavybėn (sutartis sudaryta tik kasatorės vardu ir tik jos vardu įregistruotas viešajame registre, atsakovas dėl šio įrašo nuginčijimo nesikreipė). Taigi teismai pažeidė ir CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatas bei teismų praktiką analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-422/2008, Klaipėdos apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-59-123/2009). Tai, kad kasatorė siekė ir įgijo turtą savo asmeninėn nuosavybėn, patvirtina ir kitos aplinkybės – ji butą įsigijo po nesiliaujančių konfliktų ir vyro smurto, siekdama apsigyventi jame atskirai nuo vyro; atsakovas neprisidėjo nei prie buto remonto, nei prie jo įrengimo, apstatymo; atsakovas negyveno šiame bute, ten nėra nė vieno jam priklausančio daikto.

187. Pagal pirmiau nurodytus argumentus kasatorės sąskaitose buvusios lėšos, gautos už jos asmenine nuosavybe buvusio turto pardavimą, taip pat turi būti laikomos asmeninėmis lėšomis, todėl netrauktinos į turto balansą ir nedalytinos. Be to, įtraukdamas šias lėšas į dalytino turto balansą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-791/1999, neatsižvelgdamas į tai, kad naujojo CK normomis disponavimas asmeninėmis sąskaitomis reglamentuojamas kitaip (CK 3.92 straipsnio 5 dalis, 3.97 straipsnio 1 dalis, 3.123 straipsnio 4 dalis). Teismas nesiaiškino aplinkybių, ar šios lėšos buvo perduotos jungtinėn nuosavybėn, ar kasatorė negalėjo jomis disponuoti laisvai, savo nuožiūra; neatsižvelgė į tai, kad kasatorė iš tų lėšų turėjo taip pat ir pragyventi, išlaikyti butą, vaikus. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad ji esą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ši suma buvo panaudota ginčo butui įrengti, nes iš buto pirkimo-pardavimo sutarties nematyti, kad jis perkamas su daline apdaila, jog kasatorė neįrodė buto apdailos atlikimo fakto. Anot kasatorės, visuotinai žinoma (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kad 2007 metais, nekilnojamojo turto bumo laikotarpiu, visi naujos statybos butai buvo pardavinėjami tik su daline apdaila. Butas įgytas už 140 000 Lt, tuo tarpu dalijamas butas turto vertintojų įvertintas jau 270 000 Lt – per vienerius metus vien dėl kainų kilimo butas negalėjo pabrangti dvigubai.

198. Teismas nepagrįstai didele dalimi nukrypo nuo lygybės principo dalijant turtą. Abejotina, kad šio ginčo atveju nepilnamečių vaikų interesai iš viso yra aplinkybė, leidžianti nukrypti nuo lygybės principo – vaikų teisė į gyvenamąjį plotą yra užtikrinta, šalys turi kito nekilnojamojo turto, vaikų naudai priteistas išlaikymas. Be to, teismas neatsižvelgė į šalių materialinę padėtį – atsakovas turi teisę paveldėti ir faktiškai valdo didelės vertės namų valdą, kur gyvena pats, gali gyventi ir vaikai, tuo tarpu ieškovei priklauso tik 1/2 dalis 21,50 kv. m bendro ploto buto, kurio vieninteliame kambaryje gyvena kasatorės brolio trijų asmenų šeima. Nors iš atsakovo priteista piniginė kompensacija, jos išieškojimas niekaip neužtikrintas. Kasatorės manymu, net jei nukrypimas nuo lygybės principo nepilnamečių vaikų naudai būtų pagrįstas, tai ši aplinkybė negali būti pagrindas nukrypti nuo šio principo tokia didele dalimi: kasatorei priteista 40 proc. turto, įskaitant 42 000 Lt teismo pripažintų asmeninėmis lėšomis; šias lėšas atmetus, išeitų, kad kasatorei priteista 30 proc. bendrosios jungtinės nuosavybės. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorės turto dalis priteista ne natūra, toks nukrypimas yra nepagrįstai didelis ir neatitinka teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. B. J., bylos Nr. 3K-3-353/2008), pagal kurią teismas turi pareigą nustatyti aiškius kriterijus, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis, ir pagrįsti, kaip tai apgins nepilnamečių vaikų interesus. Atsakovo galimybės išmokėti piniginę kompensaciją turėtų būti vertinamos atsižvelgiant ne į nepilnamečių vaikų interesus (kuriuos apsaugo priteistas išlaikymas), o į jo paties turtinę padėtį, kuri yra daug geresnė negu kasatorės.

20Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką

24CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas; preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės; teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

25Pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutuoktinio kaltės samprata, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, yra savita; sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas; atsižvelgiant į CK 3.26-3.30, 3.35-36 ir kituose straipsniuose nustatytų sutuoktinių pareigų turinį, esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu CK 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasme laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Ar sutuoktinis iš esmės pažeidė savo pareigas, yra fakto klausimai, nustatinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-7/2006). Santuokos nutraukimui dėl sutuoktinio kaltės teisinį pagrindą turi sutuoktinio pareigų, nustatytų Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, pažeidimo faktas, o ne apskritai visų jam, kaip asmeniui, tenkančių pareigų pažeidimas. Sutuoktinių viena iš pareigų yra vienas kitą remti (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Jie privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Sutuoktinių lojalumo pareiga yra nustatyta Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, todėl, pripažinus, kad šią pareigą abu sutuoktiniai pažeidė, gali būti taikomas CK 3.61 straipsnis dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo. Lojalumo pareigos, nustatytos CK 3.27 straipsnyje, pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, jeigu tą pareigą pažeidė iš esmės – kad dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys ir nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008).

26Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, sprendė, kad abi šalys pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs ir pagarbūs, t. y. konstatavo, be kita ko, abipusę lojalumo stoką, ir tai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius, jog būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad aptariamą lojalumo pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

27Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria konstatuota abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo, kasatorė ginčija, apeliuodama į CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, teisiškai reikšmingos yra (tik) tos aplinkybės, kurios egzistavo iki santuokos faktinio iširimo, o tos aplinkybės, kurios atsirado jau santuokai faktiškai iširus, teisinės reikšmės neturi. Tuo tarpu kasaciniame skunde, iš dalies apeliuodama ir į tas aplinkybes, kurios yra vėlesnio laikotarpio, t. y. kai šalių santuoka faktiškai jau buvo iširusi (kasatorės teigimu, santuoka faktiškai iširo 2006 m. viduryje, atsakovo teigimu, – 2007 m. pradžioje), kasatorė, teisėjų kolegijos vertinimu, vis dėlto nepateikia teisinių argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl jos, kaip sutuoktinės, lojalumo pareigos pažeidimo iki santuokos faktinio iširimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į alkoholinių gėrimų vartojimą, smurtavimą, atsakovo, kaip sutuoktinio, pareigų pažeidimus, neturi teisinės reikšmės ginčijamiems teismų motyvams ir išvadoms dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes šios aplinkybės nepaneigia ir nepateisina byloje nustatyto kasatorės, kaip sutuoktinės, lojalumo pareigos pažeidimo iki santuokos faktinio iširimo. Byloje surinkti įrodymai nėra pakankami padaryti pagrįstą išvadą, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas vien tik dėl atsakovo netinkamo elgesio. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų ir išvadų dėl kasatorės, kaip sutuoktinės, lojalumo pareigos pažeidimo, kuris lemia ir kasatorės kaltę dėl santuokos iširimo.

28Dėl vaikų gyvenamosios vietos

29CK 3.169 straipsnyje nustatyta, kad, kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu (1 dalis); jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (2 dalis); pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (3 dalis). Pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismas išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.

30Pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl lyties, rasės, kalbos, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis). Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas, priimdamas byloje sprendimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, taip pat tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko ir tėvo bei motinos, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus ir kt. Nustatant vaiko gyvenamąją vietą, turi būti vadovaujamasi vaiko interesais, atsižvelgiant į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009). Vienas iš kriterijų keisti vaiko gyvenamąją vietą tuo atveju, kai jis daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, – kad ta aplinka neatitinka vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008). Siekiant tinkamai užtikrinti vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai vystytis, atsižvelgtina į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali suteikti kiekvienas iš skyrium gyvenančių tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti vaikui galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystimuisi reikalingais dalykais, žaisti, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių, problemų ir pan. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo ar motinos galimybės auklėti vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu ir tik tada daryti išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai yra svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas netinkamo vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius. Sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-411/2008).

31Remdamiesi bylos duomenų visetu, šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šalių dukterys nori gyventi tik su tėvu (atsakovu); teismai nenustatė faktų, kad tokie vaikų norai prieštarautų jų interesams. Šias teismų išvadas kasatorė ginčija, apeliuodama į CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad vertindami byloje pateiktus įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai būtų pažeidę CPK 185 straipsnį, t. y. byloje esančius įrodymus būtų įvertinę neva ne pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų (išskyrus kasatorės paaiškinimus ir jos teiginius), kurie patvirtintų, kad atsakovas iš tikrųjų draudė, sudarė kliūtis kasatorei bendrauti su dukterimis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su tais kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į pirmosios instancijos teismo atsisakymą prie bylos pridėti kasatorės pateiktus garso įrašus. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog garso įrašai (jų išklotinės) kasatorės buvo teikiami laikantis CPK 11 straipsnio 1 dalyje, 113 straipsnio 3 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl, nenustačius, kad kasatorės prašymas pridėti prie bylos garso įrašus atitiko CPK nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, kad tokius įrodymus atsisakydamas pridėti prie bylos pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs proceso teisės normas, įskaitant ir CPK 376 straipsnio nuostatas. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į atsakovo veiksmus, kuriais esą siekiama nutraukti vaikų ryšį su motina. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentai, kuriais atkreipiamas dėmesys į atsakovo, kaip asmens ir (arba) kaip sutuoktinio, neigiamo pobūdžio bruožus, savybes, netoleruotiną elgesį su kasatore, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad tokie atsakovo bruožai, savybės, kaip tokie, turėtų neigiamos įtakos jo, kaip tėvo, ir dukterų dabartiniams santykiams.

32Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visetas neteikia pagrindo išvadai, kad (bylos teisminio nagrinėjimo metu prasidėjęs ir iki šiol besitęsiantis) dukterų gyvenimas pas tėvą ir (arba) jo tėvus (dukterų senelius) prieštarautų dukterų interesams. Šiuo aspektu teisiškai reikšminga yra ir ta aplinkybė, kad šiuo metu šalių dukterys pas atsakovą gyvena jau gana ilgą laiką, t. y. jų gyvenimo aplinka stabilizavosi. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008). Nors pirmiau nurodyti išaiškinimai yra suformuluoti bylose, kurių aplinkybės nėra tapačios arba iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti teisės normų taikymo išaiškinimai, kaip tokie, yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, ypač atsižvelgiant į dukterų išreikštą norą ir ilgainiui nusistovėjusį jų interesą gyventi su tėvu. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepateisina ir nepatvirtina būtinumo būtent šiuo metu keisti šalių vaikų gyvenamosios vietos. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus kasacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės ginčijamos dukterų intereso gyventi pas tėvą su(si)formavimo aplinkybės, t. y. ar šis interesas atsirado natūraliai, ar dėl atsakovo ir (arba) jo tėvų įtakos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į byloje pateiktą psichologo išvadą, kad „remiantis stebėjimu individualių konsultacijų metu, interakcijų su vaikais (video medžiaga) vertinimu, stebimas padidėjęs išsiskyrimo nerimas su tėvu. Mergaites ir tėvą sieja šilti tarpusavio santykiai. Galima teigti, jog šiuo metu Z. ir V. saugiausia yra gyventi su tėvu ir savo seneliais. Emocinė mergaičių būsena, bendraujant su kiekvienu reikšmingu joms asmeniu – tėvu, motina, seneliais – pasikeičia. Su tėvu vaikai būna atsipalaidavę, ramūs. Tai skatina laisvą emocijų reiškimą, natūralų elgesį. Bendravime su motina akivaizdžiai skiriasi jos deklaruojamas požiūris į vaikus ir realių santykių kokybė. Nebuvo stebėta nei vieno iš tėvų spaudimo dėl vaikų gyvenamosios vietos pasirinkimo. Mergaites su seneliais sieja šilti tarpusavio ryšiai. Jos daug pasakoja apie patiriamas teigiamas emocijas gyvenant kartu. Būnant su kiekvienu iš tėvų mergaičių emocinė būsena skiriasi. Su tėvu sąveika abipusiška, sutampanti, jaučiamas emocinis saugumas. Su motina – stebimas nerimas, įtampa. Tai liudija įtempti judesiai, veido išraiškos, fizinio artumo neieškojimas“. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalių dukterų gyvenimas pas tėvą šiuo metu prieštarautų vaikų interesams. Priešingai, byloje pateiktų duomenų visetas patvirtina, kad mergaičių gyvenimas pas tėvą atitinka jų poreikius, suteikia emocinį saugumą. Atsižvelgdama į šiuo metu nusistovėjusį dukterų stabilų ryšį su tėvu, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent vaikų (o ne kasatorės ar atsakovo) interesus šiuo konkrečiu laikotarpiu labiausiai atitinka byloje priimtų procesinių sprendimų nekeitimas ir kartu vaikų gyvenamosios aplinkos stabilizavimas.

33Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismo sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos neįgyja res iudicata galios. Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena kartu su vaikais, ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia, o neretai – sunkiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007). Dėl to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pasikeitus aplinkybėms, bet kuri šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo).

34Dėl turto padalijimo

35Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje pažymima, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje G. L. v. J. L.; bylos Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z.; bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D.; bylos Nr. 3K-3-343/2006; kt.).

36CK 3.88 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (1 dalies 1 punktas); preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (2 dalis); turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

37Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 25 straipsnio 1 dalis). Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas; taikydami naujojo Civilinio kodekso normas retroaktyviai (iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams) teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos, būtina atsižvelgti ir į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009). Turtas (daiktas), įgytas santuokos metu už vieno iš sutuoktinių lėšas, turėtas iki santuokos sudarymo, išlieka asmenine to sutuoktinio nuosavybe, jei sutuoktiniai nesusitarė kitaip, nepriklausomai nuo to, ar tas turtas naudojamas vieno iš sutuoktinių, ar bendroms sutuoktinių reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. E. K., bylos Nr. 3K-3-395/1999; 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009). Tuo atveju, kai turtas viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu ir nėra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nustatant jo teisinį režimą būtina vertinti ne tik objektyviuosius (turto įsigijimo momentą ir įsigijimo pagrindą), bet ir kitus kriterijus (konkretaus turto paskirtį, šio turto pobūdį, tikruosius šalių ketinimus įsigyjamo turto atžvilgiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-422/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Įrašus nekilnojamojo turto registre vertinant įrodinėjimo aspektu, pažymėtina, kad tai yra prima facie įrodymas, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008).

38Iš šios bylos duomenų matyti, kad kultūros namai Vilniaus rajone, Mickūnų miestelyje, pirkti santuokos metu už ieškovės asmenines lėšas, turėtas iki santuokos sudarymo, be to, šio turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tik kasatorės, kaip vienintelės pirkėjos, vardu. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kieno vardu – tik kasatorės ar abiejų šalių – kultūros namai buvo įregistruoti viešame registre ir koks šio turto statusas buvo nurodytas registre – kasatorės asmeninė ar šalių bendroji jungtinė nuosavybė, – tačiau, atsižvelgdama šio turto įsigijimo aplinkybes, faktinius bylos duomenis ir remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog kultūros namų pastatas buvo bendroji jungtinė šalių nuosavybė. Pagal bylos duomenis, teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei jo aiškinimo ir taikymo praktiką vertintina, kad šis turtas pripažintinas asmenine kasatorės nuosavybe.

39Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo pagrindo lėšų, gautų pardavus kultūros namus, pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių (šalių) nuosavybe CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kaip pajamų, gautų iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto. Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasme pajamomis gali būti pripažįstami pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami pagrindinį daiktą naudojant (o ne disponuojant juo) civilinėje apyvartoje (CK 4.18 straipsnis). Tuo tarpu, parduodant konkretų daiktą ir už jį gaunant pinigus, pasikeičia turto rūšis (CK 1.97 straipsnis), t. y. vietoje parduodamo daikto (CK 1.98 straipsnis) gaunami pinigai (CK 1.100 straipsnis). Vien dėl tokių turto rūšies pokyčių turto teisinis režimas nepakinta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad lėšos, gautos pardavus kasatorei asmeninės nuosavybės teisėmis priklausiusius kultūros namus, taip pat buvo kasatorės asmeninė nuosavybė. Pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2006 m. gegužės 2 d., kuria kultūros namai buvo perleisti kito asmens nuosavybėn, sąlygos kasatorės turto teisinio režimo netransformavo.

40Esant pagrindui konstatuoti, kad už kasatorės asmenine nuosavybe buvusio turto – kultūros namų – pardavimą gautos lėšos buvo kasatorės asmeninė nuosavybė, konstatuotina ir tai, kad nebuvo (nėra) pagrindo šias lėšas, kaip tokias, į turto balansą įtraukti kaip bendrą sutuoktinių turtą (CK 3.118 straipsnis). Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai nustatytas šalių dalytinas bendras turtas.

41Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas tik vienos ieškovės vardu ir nėra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė (T. 1, b. l. 11). Kaip jau minėta, vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Dėl to nagrinėjamu atveju nesant nė vieno iš CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nurodytų įrašų apie bendrosios jungtinės nuosavybės subjektus ar nuosavybės rūšį nekilnojamojo turto registre, negalima remtis sutuoktinių (šalių) turto bendrumo prezumpcija dėl buto (duomenys neskelbtini), bet reikia įrodyti, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių (šalių) nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl šio buto statuso kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių (šalių) nuosavybės, rėmėsi santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), nors ši prezumpcija negalėjo būti taikoma nenuginčijus CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti CK 3.88 straipsnio 3 dalį ir vertinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (susijusios, pavyzdžiui (tačiau neapsiribojant), su šio buto paieška ir pirkimu (šalių nurodomo santuokos faktinio iširimo aplinkybių kontekste), buto pirminio įrengimo mastu ir vėlesniu pritaikymu gyventi, atsakovo ketinimais apsigyventi ir (arba) gyvenimu šiame bute, buto eksploatavimu, jo paskirtimi, šalių tikraisiais ketinimais ir kt.) patvirtina, jog šis turtas buvo įgytas bendrai su atsakovu, o ne kasatorės asmeninėn nuosavybėn.

42Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje spręsdamas dėl turto padalijimo, netinkami taikė materialiosios teisės normas. Kadangi kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su šalių bendro turto padalijimu, ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Šią bylos dalį nagrinėjant iš naujo, iš naujo nustatytinas bendras sutuoktinių turtas bei vieno ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnis), taip pat spręstinas klausimas dėl bendro turto dalių (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Nors pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet taip pat reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 14 d. nutartis, priimta byloje R. Š. v. R. Š.; bylos Nr. 3K-3-1180/2002; 2003 m. kovo 17 d. nutartis, priimta byloje A. V. v. L. V.; bylos Nr. 3K-3-355/2003; 2004 m. kovo 8 d. nutartis, priimta byloje A. M. v. A. M.; bylos Nr. 3K-3-165/2004; 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-301/2007). Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. O. A. J., bylos Nr. 3K-3-577/2009). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atkreipę dėmesį į didesnį kasatorės indėlį įgyjant turtą, nuo lygių dalių principo nukrypo atsižvelgdami į šalių nepilnamečių dukterų interesus, tačiau ši teismų procesinių sprendimų dalis, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakankamai motyvuota. Šiuo aspektu, aptariamą bylos dalį nagrinėjant iš naujo, atkreiptinas dėmesys, be kita ko, į kasaciniame skunde nurodomas aplinkybes, susijusias su šalių materialine padėtimi, jų turimomis gyvenamosiomis patalpomis (nepilnamečių dukterų teisės į būstą užtikrinimo aspektu), nepilnametėms dukterims priteisto išlaikymo dydžiu ir kt.

43Naikinant skundžiamos nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl turto padalijimo, taip pat naikintina ir skundžiamos nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

44Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

45Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis dėl turto padalijimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

46Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

47Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas ginčas dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios... 5. Ieškovė prašė: šalių santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės; nustatyti... 6. Atsakovas prašė: šalių santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės;... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu... 9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų... 12. 1. Pripažindami kasatorės kaltę dėl santuokos iširimo, teismai,... 13. 2. Pripažindamas kasatorę taip pat kalta dėl santuokos iširimo, teismas... 14. 3. Pakeitus pirmiau nurodytą sprendimo dalį, turėtų būti tenkinamas ir... 15. 4. Spręsdami dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismai taip pat tyrė... 16. 5. Pažeisdamas CPK nuostatas, nemotyvuodamas ir netirdamas, teismas atsisakė... 17. 6. Nuspręsdamas butą ir kasatorės banko sąskaitose buvusias lėšas... 18. 7. Pagal pirmiau nurodytus argumentus kasatorės sąskaitose buvusios lėšos,... 19. 8. Teismas nepagrįstai didele dalimi nukrypo nuo lygybės principo dalijant... 20. Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 23. Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką... 24. CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu... 25. Pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis... 26. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje... 27. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria konstatuota abiejų... 28. Dėl vaikų gyvenamosios vietos... 29. CK 3.169 straipsnyje nustatyta, kad, kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko... 30. Pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis... 31. Remdamiesi bylos duomenų visetu, šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad... 32. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visetas neteikia pagrindo... 33. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismo sprendimas... 34. Dėl turto padalijimo... 35. Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal... 36. CK 3.88 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių... 37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Civilinio kodekso... 38. Iš šios bylos duomenų matyti, kad kultūros namai Vilniaus rajone, Mickūnų... 39. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo pagrindo... 40. Esant pagrindui konstatuoti, kad už kasatorės asmenine nuosavybe buvusio... 41. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini)... 42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas,... 43. Naikinant skundžiamos nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios... 44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 45. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.... 46. Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 47. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...