Byla 2A-48-196/2016
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-559-577/2015 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl nuostolių atlyginimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų didinimo (b. l. 1–9, 149–150) prašė priteisti iš atsakovės Sveikatos apsaugos ministerijos ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos naudai 7 552 706 Lt dydžio nuostolius bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4Bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai dėl dalies ieškovės pareikštų reikalavimų, t. y. dėl 5 676 764 Lt ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, ginčą išsprendė taikiai ir 2014 m. gruodžio 3 d. sudarė taikos sutartį (b. l. 187–189). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimis šalių 2014 m. gruodžio 3 d. sudarytą taikos sutartį patvirtino, bylos dalį dėl 5 676 764 Lt ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo nutraukė (b. l. 190–191, 197–198).

5Ginčas tarp šalių kilo dėl likusios dalies ieškovės pareikštų reikalavimų, t. y. dėl 1 875 942 Lt nuostolių priteisimo. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsniu, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.37 straipsnio 2 dalimi ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1 875 945 Lt nuostolių. Ieškovė paaiškino, kad ji patyrė nuostolius dėl atsakovės 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 3-77, A45-18(3.3.1.18-SR), prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo.

6Atsakovė su ieškovės pareikštais reikalavimais nesutiko ir prašė ieškinį atmesti.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ieškovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 504 255,71 Eur nuostolių atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

9Teismas nustatė, kad byloje liko neišspręsti ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės 1 875 942 Lt (543 310,27 Eur) nuostolių, kuriuos sudaro: a) 527 466,02 Lt palūkanų nuo lizingo sutarčių nutraukimo iki UAB „Swedbank lizingas“ kreipimosi į teismą dienos; b) 1 288 458,87 Lt procesinių palūkanų, priteistų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ir c) 60 016,80 Lt (60 000 Lt žyminio mokesčio ir 16,80 Lt pašto išlaidų) bylinėjimosi išlaidų.

10Teismas akcentavo, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ buvo priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870); kad Vyriausybė minėtu aktu nutarė ne tik patvirtinti Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą, kur ir buvo numatytas ginčo turto – VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (dabar – VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė) perdavimas ir žinybingumo pakeitimas, bet ir kartu Vyriausybė įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją iki 2009 m. gruodžio 31 d. parengti ir patvirtinti Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos įgyvendinimo priemonių planą. Tai, teismo vertinimu, reiškia, kad būtent Sveikatos apsaugos ministerija privalėjo, be kita ko, numatyti ne tik turto perdavimo būdą, bet ir finansinių klausimų, susijusių su turto perdavimu, sprendinius ir parengti visą perėmimo mechanizmą, atitinkantį įstatymo reikalavimus.

11Teismas nustatė, jog vykdant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ būtent atsakovės 2010 m. balandžio 28 d. raštu (b. l. 10) buvo inicijuotas VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės dalininkės teisių ir pareigų perdavimas; tai Vilniaus miesto savivaldybės taryba, reaguodama į atsakovės raštą, 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 11–12) nusprendė nuo 2010 m. liepos 1 d. valstybei perduoti VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės turtines, neturtines teises ir pareigas bei finansinius įsipareigojimus, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055 1 punktu buvo perimtos valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtinės ir neturtinės teisės ir pareigos, 4 punktu – perimti Vilniaus miesto savivaldybės finansiniai įsipareigojimai pagal sudarytas finansinės nuomos (lizingo) sutartis, 2 punktu – pavesta atsakovei Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinti valstybės, kaip perduodamo turto savininkės, teises, o 5 punktu – sveikatos apsaugos ministras buvo įpareigotas pasirašyti turto perdavimo–priėmimo aktus (b. l. 15–16). Teismas pažymėjo ir tai, kad būtent Sveikatos apsaugos ministerija buvo Vyriausybės nutarimo Nr. 1055 projekto rengėja (b. l. 13); iš numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymos turinio akivaizdu, jog rengiant nutarimo projektą buvo atsižvelgta ir į Savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo perduodamas ne tik turtas, bet ir finansiniai įsipareigojimai, ir būtent atsakovės Sveikatos apsaugos ministerijos buvo pažymėta, jog neigiamų padarinių nenumatoma. Įgyvendindama minėtus nutarimus, 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovė perėmė visą turtą – savininkės turtines ir neturtines teises ir pareigas, ilgalaikį ir trumpalaikį turtą (priėmimo–perdavimo akto 1 ir 2 p.), taip pat perėmė ir Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, kurias sudarė UAB „Swedbank lizingas“ ir savivaldybė, bei finansinius įsipareigojimus pagal su UAB „Nordea Finance Lithuania“ sudarytą finansinės nuomos (lizingo) sutartį Nr. 20040205 (priėmimo–perdavimo akto 3 p.). Teismas, pasisakydamas dėl atsakovei Vyriausybės nutarimu perduotų ir priėmimo–perdavimo aktu prisiimtų įsipareigojimų apimties, sutiko su ieškovės pozicija, jog 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktu Sveikatos apsaugos ministerija perėmė iš Vilniaus miesto savivaldybės skolinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis, nedarydama jokių išlygų. Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog Sveikatos apsaugos ministerija, pasirašydama priėmimo–perdavimo aktą, nežinojo apie susidariusį ieškovės įsiskolinimą UAB „Swedbank lizingas“, be to, Sveikatos apsaugos ministerijai nebuvo jokio teisinio pagrindo mokėti už pačios ieškovės netinkamu iš finansinės nuomos (lizingo) sutarčių kylančių sutartinių įsipareigojimų pagrindu susidariusias palūkanas. Teismas nustatė, jog prie priėmimo–perdavimo akto buvo pridėti priedai, iš kurių matyti (konkrečiai nurodyta 3 priede), kad prie priėmimo–perdavimo akto pridedamas pirkimo–pardavimo sutarčių su UAB „Swedbank lizingas“ skolos likučių patvirtinimas, o priėmimo–perdavimo akto 10 ir 11 prieduose nurodoma, kad pridedami ir turto, įsigyto pagal minėtas finansinės nuomos (lizingo) sutartis, priėmimo–perdavimo aktai. Todėl teismas padarė išvadą, kad Sveikatos apsaugos ministerija žinojo, kokį turtą perima, taip pat žinojo, kad su šiuo turtu perimami ir skoliniai įsipareigojimai bei jų mastą; juos priėmė nedarydama jokių išlygų nei dėl skolos likučio, nei dėl susidariusių netesybų mokėjimo. Be to, kad Sveikatos apsaugos ministerija pripažino perėmusi finansinius įsipareigojimus visa apimtimi, patvirtina ir atsakovės 2011 m. kovo 21 d. raštas Nr. 10-(3.26-15)-2057 (b. l. 56–59), kuriuo UAB ,,Swedbank lizingas“ prašoma suderinti tarpusavio atsiskaitymo 2011 m. kovo 15 d. aktą Nr. 38-(3.51-15)-49, sudarytą 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 3-77, A45-18(3.3.1.18-SR), pagrindu, bei 2011 m. kovo 24 d. raštas Nr. 10-(13.5-282)-2184, adresuotas Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (b. l. 72), kuriame nurodyta, kad vykdant 2010 m. liepos 21 d. Vyriausybės nuarimą Nr. 1055 Sveikatos apsaugos ministerijos bendras įsiskolinimas sudaro 6 929 625,74 Lt, ir prašoma skirti papildomų biudžeto asignavimų, kad būtų galima padengti kreditinius įsiskolinimus už VĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei įsigytą medicinos įrangą. Tačiau atsakovė nutarimais nustatytų bei aktu prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė. Lizingo bendrovė kreipėsi į teismą, iš savivaldybės buvo priteistas įsiskolinimas už lizinguojamą perduotą Sveikatos apsaugos ministerijai turtą, be to, buvo priteistos procesinės palūkanos. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, jog atsakovei tinkamai įvykdžius Vyriausybės nutarimais nustatytus įpareigojimus: parengti ir patvirtinti Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos įgyvendinimo priemonių planą (Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654) bei perimti Vilniaus miesto savivaldybės finansiniai įsipareigojimai pagal sudarytas finansinės nuomos (lizingo) sutartis (Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 1055), iš viso būtų išvengta bet kokių papildomų mokėjimų AB „Swedbank lizingas“, kurie dengiami mokesčių mokėtojų sąskaita.

12Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovė nevykdė jai Vyriausybės nutarimu nustatytų bei priėmimo–perdavimo aktu prisiimtų įsipareigojimų, todėl sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsiradimą – neteisėtą neveikimą (CK 6.246 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.247 straipsnio nuostatas atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

13Teismo vertinimu, byloje ieškovės pareikšto reikalavimo kontekste yra reikšmingi tiek Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Swedbank lizingas“ finansinės nuomos (lizingo) sutarčių pagrindu atsiradę prievoliniai santykiai, tiek Vilniaus miesto savivaldybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos priėmimo–perdavimo aktu prisiimtų įsipareigojimų tinkamo neįvykdymo padarinių įvertinimas. Teismas pažymėjo, kad dėl ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Swedbank lizingas“ 2005 m. sudarytų finansinės nuomos (lizingo) sutarčių Nr. LT026492 ir Nr. LT026493 pagrindu atsiradusių prievolių vykdymo pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2014, kurioje konstatavo, jog teisės ir pareigos, kylančios iš lizingo sutarčių, galėjo būti perleidžiamos tik su UAB „Swedbank lizingas“ sutikimu; kadangi UAB „Swedbank lizingas“ tokio sutikimo nedavė, teismas padarė išvadą, kad UAB „Swedbank lizingas“ visų finansinės nuomos (lizingo) sutarčių galiojimo laikotarpiu ir po jų nutraukimo yra finansuoto turto savininkė, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip finansinės nuomos (lizingo) sutarties šalis, yra atsakinga už sutartimis prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus. Teismo vertinimu, šioje nutartyje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais ginčytinam klausimui spręsti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismo vertinimu, nesant kreditoriaus sutikimo, skola negalėjo būti perkelta atsakovei. Tačiau teismas pažymėjo, jog atsakovė nenurodė nė vieno argumento, kuriuo remiantis būtų galima spręsti, jog Sveikatos apsaugos ministerijai, kuri Vyriausybės nutarimais buvo įpareigota pasirūpinti programos įgyvendinimu, t. y. ir finansiniu turto perėmimo aspektu, buvo kokių nors kliūčių nustačius finansinių įsipareigojimų už perimamą turtą mastą, vykdant Vyriausybės nutarimą, pervesti reikalingas lėšas savivaldybei atsiskaityti su lizinguojančia bendrove ir taip užkirsti kelią didėjančiam įsiskolinimui. Teismas akcentavo, jog atsakovė buvo atsakinga už programos įgyvendinimo mechanizmo parengimą, atsakovė pati rengė nutarimo projektą dėl ginčo turto ir turtinių įsipareigojimų perėmimo, todėl teismas atmetė atsakovės argumentus dėl negalėjimo įvykdyti įsipareigojimus perimant skolą ir dėl skolinimosi nesuderinamumo su atsakovės, kaip biudžetinės įstaigos, veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, kad atsakovei buvo kokių nors kliūčių parengti Vyriausybės nutarimą tokio turinio, dėl kurio įgyvendinimo nekiltų jokių neigiamų padarinių. Tačiau teismas, vertindamas tiek prievolinius santykius, susiklosčiusius finansinės nuomos (lizingo) sutarčių pagrindu tarp lizingo bendrovės ir savivaldybės, ir dėl netinkamo prievolių vykdymo atsiradusius padarinius, tiek Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausybės nutarimu bei priėmimo–perdavimo aktu nustatytų įsipareigojimų nevykdymą, pripažino, jog šioje situacijoje negalima neįžvelgti nenuoseklumo ir pačios savivaldybės veiksmuose. Nors, ieškovės teigimu, esant Vyriausybės nutarimu bei priėmimo–perdavimo aktu atsakovei nustatytiems įpareigojimams perimti finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis, ieškovė turėjo pagrįstų lūkesčių, kad su lizingo bendrovėmis turi atsiskaityti atsakovė, tačiau bendri skolos perkėlimo principai, taip pat ir privalomas kreditoriaus sutikimas, yra įtvirtinti Civiliniame kodekse, todėl ieškovei, teismo vertinimu, šioje situacijoje turėjo būti aišku, kad ji nėra atleista nuo prievolių, kilusių iš finansinės nuomos (lizingo) sutarčių, įvykdymo ir turi atsiskaityti su lizingo bendrove, o kartu reikšti pretenzijas atsakovei dėl jos prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje aptariama situacija, kai turto perdavimo klausimai sprendžiami Vyriausybės lygmeniu, tačiau nėra tinkamai parengtas turto perdavimo su visais padariniais mechanizmas, yra netoleruotina. Teismas atkreipė dėmesį, jog tiek Vyriausybės nutarimas, tiek turto priėmimo–perdavimo aktai buvo priimti ir turtas perduotas atsakovei 2010 m., 2011 m. gruodžio 7 d. pagal lizingo bendrovės ieškinį iškelta byla savivaldybei dėl įsiskolinimo pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis priteisimo, su lizingo bendrove savivaldybė atsiskaitė 2014 m. (b. l. 151–153), o Sveikatos apsaugos ministerija turėjo sumokėti 5 676 764 Lt ieškovei ne vėliau kaip 2015 m. sausio 15 d. (pagal teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygas).

14Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados (dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) iš finansinės nuomos (lizingo) sutarčių kilusių prievolių ir Vyriausybės programos, nutarimo bei perimtų įsipareigojimų įvykdymo kontekste) sudaro pagrindą konstatuoti atsakovės veiksmų (neveikimo) netiesioginį priežastinį ryšį su prašomais priteisti nuostoliais, kurie atitinka nuostoliams keliamus reikalavimus, nustatytus CK 6.249 straipsnyje. Nors nuostoliai ieškovei atsirado ne tiesiogiai iš atsakovės neteisėtų veiksmų, tačiau teismui akivaizdu, jog atsakovės netinkamas jai Vyriausybės nutarimu pavestų ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymas yra gana glaudžiai susijęs su byloje aptariamais žalingais padariniais tam, kad būtų galima konstatuoti priežastinį ryšį tarp atsakovės neveikimo ir prašomų priteisti nuostolių (CK 6.247 straipsnis).

15Atsižvelgiant į tai, kad dėl atsakovės Vyriausybės nutarimu priskirtų ir priėmimo–perdavimo aktu prisiimtų įsipareigojimų dydžio teismas jau yra pasisakęs pirmiau, teismas sprendė, kad 152 764,72 Eur (527 466,02 Lt) suma, t. y. palūkanos, apskaičiuotos nuo finansinės nuomos (lizingo) sutarčių nutraukimo iki UAB „Swedbank lizingas“ kreipimosi į teismą dienos, priteistina iš atsakovės visa apimtimi (CK 6.248 straipsnis). Tačiau teismas, spręsdamas dėl 1 288 458,87 Lt procesinių palūkanų, priteistų nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 60 016,80 Lt (60 000 Lt žyminio mokesčio ir 16,80 Lt pašto išlaidų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylos nagrinėjimo metu, priteisimo, iš dalies sutiko su atsakovės argumentais, jog bylinėjimosi išlaidų dydį iš dalies lėmė ir pačios ieškovės sprendimai bei veiksmai dėl nuo 2011 m. besitęsiančio bylinėjimosi su UAB „Swedbank lizingas“, nors, kita vertus, teismas pripažino ieškovės teisę ginti savo interesus teisme. Be to, teismas iš dalies sutiko ir su ieškovės pozicija, kad pati Sveikatos apsaugos ministerija jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teikdama pasiūlymus Vilniaus miesto savivaldybei pripažino dalį įsiskolinimų, dėl ko savivaldybė turėjo pagrindo tikėtis jai palankios ginčo sprendimo baigties. Teismas sprendė, jog ieškovė įrodė visas būtinas civilinei atsakomybei atsirasti sąlygas (CPK 178 straipsnis), tačiau atsižvelgęs į ieškovės ir atsakovės kaltės laipsnį (nustatydamas ieškovės – 10 procentų, o atsakovės – 90 procentų), priteisė iš atsakovės 351 490,99 Eur (1 213 628,10 Lt) ieškovės prašomų priteisti nuostolių, patirtų dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Taigi teismas ieškovei iš atsakovės iš viso priteisė 504 255,71 Eur (152 764,72 Eur + 351 490,99 Eur) patirtų nuostolių.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Apeliaciniame skunde atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Savivaldybė ieškiniu nustatė ginčo nagrinėjimo ribas – skolininkės ir skolos perėmėjos susitarimo vykdymas ir su tuo susijusių nuostolių atlyginimas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendime turėjo būti analizuojamas skolininkės (savivaldybės) ir skolos perėmėjos (valstybės) santykiams taikytinos CK nuostatos. Pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribas, nes kaip neteisėtumą, iš kurio kildinama ieškovės patirta žala, vertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ nustatytų įpareigojimų Sveikatos apsaugos ministerijai vykdymą, o tai nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas.
  2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmus, neanalizavo, ar Sveikatos apsaugos ministerija gali būti tinkama skolos perėmėja atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią biudžetinės įstaigos negali savo vardu skolintis lėšų, prisiimti jokių skolinių įsipareigojimų.
  3. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad Sveikatos apsaugos ministerija, priimdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansinius įsipareigojimus, nežinojo apie finansinės nuomos (lizingo) sutarčių vykdymą.
  4. Pirmosios instancijos teismas nevertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1055 ir (ar) Vilniaus miesto savivaldybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos pasirašyto priėmimo–perdavimo akto, kaip susitarimo, dėl kurio dalies nevykdymo, savivaldybė patyrė nuostolių, atitikties imperatyvioms įstatymo normoms.
  5. Pirmosios instancijos teismas teisės aktais nepagrindė išvados, kad Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo etapo trečiojo etapo programos įgyvendinimo priemonių plane turėjo būti nustatytas kiekvienos asmens sveikatos priežiūros įstaigos turto perdavimo būdas, finansiniai klausimai, susiję su turto perdavimu ir visas perėmimo mechanizmas. Be to, nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas nusprendė, kad Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“, galėjo kaip nors numatyti, kad kuri nors savivaldybė sieks perkelti valstybei savo turimus skolinius įsipareigojimus, susijusius su perduodamų asmens sveikatos priežiūros įstaigų turtu. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kurią CK 6 knygos I dalies VIII skyriaus nuostatą Sveikatos apsaugos ministerija pažeidė, vykdydama Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. 1654.
  6. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad lizingo davėja UAB „Swedbank lizingas“ aiškiai įvardijo, kad norimos perduoti finansinės nuomos (lizingo) sutartys nutrauktos ir ji sutiktų, kad įsipareigojimai pagal šias sutartis būtų perkelti valstybei, jei savivaldybė įvykdytų sąlygas, susijusias su šių finansinės nuomos (lizingo) sutarčių atnaujinimu. Savivaldybė šių sąlygų neįvykdė, todėl kreditorė nesutiko atnaujinti finansinės nuomos (lizingo) sutarčių galiojimo ir įsipareigojimų pagal jas perkelti valstybei. Nesant kreditorės sutikimo, skolinių įsipareigojimų perkėlimas neįvyko.
  7. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino, bet neanalizavo ir visiškai nepagrindė, kuo konkrečiai pati Vilniaus miesto savivaldybė savo veiksmais (įskaitant bylinėjimąsi iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo esant akivaizdžiai bylos baigčiai) ar neveikimu lėmė savo patirtos žalos dydį, todėl netinkamai įvertino atsakomybės šalims paskirstymo santykį.

18Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškinį spręsti tik pagal skolos perkėlimą reglamentuojančias teisės normas, yra nepagrįstas. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys. Ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės, kurias, ieškovės vertinimu, galima kvalifikuoti kaip netinkamą atsakovės prievolinių teisinių santykių vykdymą, sukėlusį nuostolius ieškovei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pripažino, kad ieškovė įrodė civilinei atsakomybei būtinas sąlygas.
  2. Apeliantės teiginiai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija negavo kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ sutikimo dėl skolos perkėlimo, nešalina Sveikatos apsaugos ministerijos civilinės atsakomybės, nes šioje byloje sprendžiamas ne buvusios skolininkės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ sutartinių santykių klausimas, bet Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civiliniai teisiniai santykiai. Skolos perkėlimą reglamentuojančiomis teisės normomis nustatoma ne tik skolininko teisė perleisti savo skolą kitam asmeniui, bet ir įtvirtinama kreditoriaus teisių apsauga, užtikrinanti, kad be jo sutikimo skolininku netaptų nepatikimas, nepajėgus prievolę įvykdyti asmuo. Taigi toks reguliavimas sprendžia kreditoriaus ir esamo skolininko santykius, tačiau nesprendžia skolininko ir trečiojo asmens, priėmusio skolinius įsipareigojimus, santykių. Taigi apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti tik ieškovės ir atsakovės skolos perkėlimo teisinius santykius, kurie, anot apeliantės, Vilniaus miesto savivaldybei negavus kreditoriaus (banko) sutikimo, nėra galimi, ir tuo pagrindu ieškinys atmestinas, yra nepagrįsti.
  3. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė teisinių pagrindų, kuriais remiantis teismas sprendė, kad ministerija privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad įvykdytų 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 3-77, A45-18(3.3.1.18-SR), prisiimtus Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus. Šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, kaip Sveikatos apsaugos ministerija galėjo savo prisiimtus įsipareigojimus įvykdyti. Pažymėtina, kad Sveikatos apsaugos ministerija 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 3-77, A45-18(3.3.1.18-SR), pasirašė be jokių išlygų, todėl vėlesnis vengimas vykdyti prisiimtas prievoles laikytinas pažeidimu, sukėlusiu nuostolius ieškovei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad, perimdama finansinius įsipareigojimus, Sveikatos apsaugos ministerija privalėjo biudžete numatyti lėšų šiems įsipareigojimams įvykdyti.
  4. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo vadovautis Biudžeto sandaros įstatymo nuostatomis, kuriomis, anot atsakovės, draudžiama vykdyti perimtus finansinius įsipareigojimus. Apeliantė teigia, kad Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas biudžetinėmis įstaigoms skolintis lėšų. Tačiau Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio pavadinimas yra „Savivaldybių skolinimasis“, todėl šio straipsnio 4 dalyje nurodomas apribojimas turėtų būti taikomas tik savivaldybių biudžetinėms įstaigoms, o ne visoms biudžetinėms įstaigoms apskritai.
  5. Kritiškai vertintini apeliantės teiginiai, kad Sveikatos apsaugos ministerija, priimdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansinius įsipareigojimus, nežinojo apie finansinės nuomos (lizingo) sutarčių vykdymą. Iš į bylą pateikto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1055 projekto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymos matyti, kad projekto rengėja yra Sveikatos apsaugos ministerija, kuri dėl nutarimo Nr. 1055 priėmimo ir įgyvendinimo, atsižvelgiant į tai, kad Savivaldybės tarybos sprendimu perduodamas ne tik turtas, bet ir finansiniai įsipareigojimai, neigiamų padarinių nenumatė. Taigi tiek rengiant nutarimo Nr. 1055 projektą, tiek jį įgyvendinant po priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos – 2010 m. rugsėjo 28 d. Sveikatos apsaugos ministerija žinojo, kokius finansinius įsipareigojimus perima ir privalėjo elgtis sąžiningai ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
  6. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad negavusi UAB „Swedbank lizingas“ sutikimo dėl skolos perkėlimo, be to, neįvykdžiusi sutartinių įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisės reikalauti, kad Sveikatos apsaugos ministerija atlygintų nuostolius. Nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija tinkamai vykdė įsipareigojimus UAB „Swedbank lizingas“, nes Sveikatos apsaugos ministerija 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 3-77, A45-18(3.3.1.18-SR) perėmė iš Vilniaus miesto savivaldybės skolinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, nedarydama jokių išlygų.
  7. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė ieškovės ir atsakovės atsakomybės laipsnį, konkrečių savo skaičiavimų nepateikia, teismo atlikto aplinkybių vertinimo nepaneigia.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Apeliacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į atsakovės Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinio skundo ribas.

21Dėl teismo teisės keisti ieškovo nurodytą ieškinio teisinį pagrindą

22CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Teismas savo iniciatyva negali keisti faktinio ieškinio pagrindo ir ieškovo reikalavimo (ieškinio dalyko), tačiau CPK 135 straipsnio 1 dalyje ir kitose civilinio proceso normose nenustatyta pareiga ieškovui nurodyti ieškinyje jo teisinį pagrindą, o jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, tai jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ir taikyti kitą, negu nurodė ieškovas, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Telegausa“ v. UAB „Tele2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, ginčui išspręsti taikydamas kitokį, negu nurodė ieškovas, teisinį pagrindą ir savo iniciatyva teisiškai kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius bei taikydamas ginčo santykiams išspręsti teisės normas, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstas.

23Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys buvo grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: Vilniaus miesto savivaldybės administracija su UAB „Swedbank lizingas“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT026492 ir LT026493, kuriomis lizingo davėjas įsipareigojo iš ieškovės nurodyto subjekto įsigyti medicininę įrangą skirtą VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (dabar – VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė), kurios savininke buvo Vilniaus miesto savivaldybė. Atsakovė, įgyvendindama Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ 2010 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 10-(4.5-14)-26 kreipėsi į ieškovę, prašydama kuo skubiau priimti sprendimus dėl VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės dalininko teisių ir pareigų perdavimo. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 1-1560 nusprendė nuo 2010 m. liepos 1 d. perduoti valstybei Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės dalininko teises ir pareigas, be kita ko, ir Vilniaus miesto savivaldybės įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, kurias sudarė UAB „Swedbank lizingas“ ir savivaldybė, bei finansinius įsipareigojimus pagal su UAB „Nordea Finance Lithuania“ sudarytą finansinės nuomos (lizingo) sutartį Nr. 20040205. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055 1 punktu perėmė valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, 4 punktu perėmė Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal sudarytas finansinės nuomos (lizingo) sutartis, o 2 punktu pavedė atsakovei įgyvendinti valstybės, kaip perduodamo turto savininkės, teises bei 5 punktu įpareigojo sveikatos apsaugos ministrą pasirašyti turto perdavimo–priėmimo aktus. 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 3-77, A45-18(3.3.1.18-SR), atsakovė perėmė visą turtą – savininko turtines ir neturtines teises ir pareigas, ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Priėmimo–perdavimo akto 3 priede nurodyta, kad prie priėmimo–perdavimo akto pridedamas pirkimo–pardavimo sutarčių su „Swedbank lizingas“ skolų likučių patvirtinimas, o priėmimo–perdavimo akto 10 ir 11 prieduose nurodoma, kad pridedami ir turto, įsigyto pagal minėtas finansinės nuomos (lizingo) sutartis priėmimo–perdavimo aktai. Atsakovė, perėmusi savivaldybei priklausantį turtą ir finansinius įsipareigojimus, 2011 m. gegužės 31 d. rašte Nr. 10(3.26-151)-4206 nurodė, kad nors ir neatsisako vykdyti nutarimo, bet negali sudaryti sutarčių, kuriomis prisiimtų palūkanų mokėjimą.

24Ieškovei su atsakove Sveikatos apsaugos ministerija nesuderinus skolos padengimo tvarkos UAB „Swedbank lizingas“, pastaroji pateikė ieškinį teismui, kuriuo prašė priteisti 5 676 764,31 Lt skolos ir 632 959,22 Lt palūkanų pagal neįvykdytas finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493 ir 8,34 proc. dydžio metines procesines palūkanas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu visiškai tenkino ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą ir sumažino iš savivaldybės priteistas palūkanas nuo 632 959,22 Lt iki 527 466,02 Lt, bendrą priteistą sumą, už kurią priteistos 8,34 proc. procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. gruodžio 7 d. iki visiško įvykdymo – 6 309 723,53 Lt sumažino iki 6 204 230,33 Lt; priteisė valstybės naudai 30 000 Lt žyminio mokesčio. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė atlyginti nuostolius, patirtus dėl Sveikatos apsaugos ministerijos atsisakymo vykdyti sutartinius įsipareigojimus su ieškove Vilniaus miesto savivaldybės administracija, siekdama padengti UAB „Swedbank lizingas“ naudai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteistas sumas. Bylos nagrinėjimo metu dėl 5 676 764 Lt nuostolių ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų šalys susitarė taikiai. Ieškovė prašė priteisti 1 875 942 Lt nuostolių dalį, dėl kurios šalims nepavyko susitarti.

25Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, turėjo teisę taikyti civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

26Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

27Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu. Pagal bendrąją taisyklę asmuo atsako tik už jo paties padarytą žalą ir neatsako už žalą, kurią sukėlė kitų asmenų neteisėti veiksmai, nes netiesioginė civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai ją nustato įstatymai (CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Dėl to reikalaujanti atlyginti žalą šalis turi įrodyti, kokį konkretų įstatymo ar sutarties įpareigojimą pažeidė atsakovas arba kokiu būdu jis asmeniškai pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą. Dėl neteisėto neveikimo, kaip civilinės atsakomybės pagrindo, pasisakyta ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008; 2013 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2013; 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).

28Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui sprendžiant, ar atsakovei taikytina civilinė atsakomybė, buvo svarbu nustatyti, ar atsakovė pažeidė Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055, kuris priimtas vykdant Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą, patvirtintą Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654, nuostatas, kuriomis reikšdama ieškinį rėmėsi ieškovė, t. y. ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus (neveikimą). Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada, nurodo, kad vykdydama minėtą Vyriausybės nutarimą ir perimdama savivaldybės turtą bei skolą ji neįsipareigojo ir nebuvo įpareigota perimti ir pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis skaičiuojamų netesybų.

29Dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) nustatymo, taikant civilinę atsakomybę

30Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovės neteisėti veiksmai, pasireiškiantys nutarimo nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė – preziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus. Tačiau sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015).

31Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors atsakovė Sveikatos apsaugos ministerija valstybės nuosavybėn iš Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, perėmė turtines ir neturtines teises ir pareigas, bei finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, sudarytas su UAB „Swedbank lizingas“ Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1055, o ne sutartimi, tačiau kasacinis teismas išaiškino, kad civiliniuose santykiuose viešieji juridiniai asmenys dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia, kad šiems subjektams civiliniuose santykiuose negali būti suteikiamos kokios nors privilegijos ar lengvatos bei teisės aktų taikymo išimtys, nenustatytos įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-221/2014). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civiliniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų lygiateisiškumo principą, CK normas, kuriomis nustatoma, kad kiekvienas asmuo privalo savo sutartines prievoles vykdyti laiku ir tinkamai, konstatuoja, kad skolos perėmėjo pareigos neturėtų būti siaurinamos dėl to, jog sprendimas perkelti skolą išreikštas ne buvusio skolininko ir skolos perėmėjo susitarimu, o vykdomosios valdžios institucijos aktu.

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2014 pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo Sveikatos apsaugos ministerija, dėl skolos priteisimo, peržiūrėjimo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje konstatavo, kad Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055, kuris priimtas vykdant Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą, patvirtintą Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654, 1 punktu nutarta perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, o 4 punktu – perimti Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, sudarytas su UAB „Swedbank lizingas“. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 3-77, A45-18(3.3.1.18-SR), atsakovė perėmė visą turtą – savininko turtines ir neturtines teises ir pareigas, ilgalaikį ir trumpalaikį turtą (priėmimo–perdavimo akto 1 ir 2 p.), iš šio akto 3 p. matyti, kad atsakovė perėmė ir Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir LT026493, kurias sudarė UAB „Swedbank lizingas“ ir savivaldybė, bei finansinius įsipareigojimus pagal su UAB „Nordea Finance Lithuania“ sudarytą finansinės nuomos (lizingo) sutartį Nr. 20040205 (b. l. 20–21). Priėmimo–perdavimo akte nurodyta, kad prie jo pridedamas pirkimo–pardavimo sutarčių su UAB „Swedbank lizingas“ skolos likučių patvirtinimas (3 priedas) – 1 221 693,36 Eur pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LT026492 ir 422 411,21 Eur pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LT026493, iš viso 1 644 104,57 Eur (b. l. 21, 142). Atsižvelgiant į šiuos rašytinius įrodymus, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė Sveikatos apsaugos ministerija, perimdama Vilniaus miesto savivaldybės įsipareigojimus pagal sutartis, žinojo, kokį turtą perima, taip pat žinojo, kad su šiuo turtu yra perimami ir skoliniai įsipareigojimai, jų mastas; juos perėmė nedarydama jokių išlygų nei dėl skolos likučio, nei dėl susidariusių netesybų mokėjimo. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir byloje esantis Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. kovo 21 d. raštas Nr. 10-(3.26-15)-2057, kuriuo UAB „Swedbank lizingas“ prašoma suderinti tarpusavio atsiskaitymo aktą Nr. 38-(3.51-15)-49. Minėtame akte nurodomas Sveikatos apsaugos ministerijos derinimo įsiskolinimo pagrindas – 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo–perdavimo aktas Nr. 3-77, A45-18(3.3.1.18-SR), kurį sudarė Vilniaus miesto savivaldybė ir Sveikatos apsaugos ministerija, pagal sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493 bei nurodomas įsiskolinimo dydis 5 502 588,68 Lt (b. l. 57). Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. kovo 24 d. rašte Nr. 10-(13.5-282)-2184, adresuotame Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, nurodoma, kad, vykdant Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 1055, Sveikatos apsaugos ministerijos įsiskolinimas sudaro 6 292 625,74 Lt (b. l. 72). Šie pateikti įrodymai pagrindžia, kad Sveikatos apsaugos ministerija be jokių išlygų perėmė Vilniaus miesto savivaldybės įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493 (CPK 185 straipsnis), todėl konstatuotina, kad atsakovei tenka pareiga vykdyti visas šiose sutartyse nustatytas sąlygas, taigi ir nuostatas dėl netesybų. Taigi atsakovė, nevykdydama finansinės nuomos (lizingo) sutartyse nustatytų finansinių įsipareigojimų ir nemokėdama netesybų, neveikė taip, kaip nurodyta Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 1055, kurio pagrindu ji iš Vilniaus miesto savivaldybės perėmė finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493.

33Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės neteisėtą neveikimą, taip pat ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas.

34Dėl kreditoriaus sutikimo įtakos buvusio skolininko ir skolos perėmėjo santykiams

35Skolininko pakeitimas prievolėje (skolos perkėlimas) galimas dviem būdais: pirma, trečiasis asmuo gali pagal sutartį su kreditoriumi perimti skolininko pareigas ir teises (CK 6.115 straipsnis); antra, skolininkas gali sudaryti sutartį su kitu asmeniu (skolos perėmėju) ir perduoti jam savo skolą (CK 6.116 straipsnis). Pagal CK 6.116 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas skolos perkėlimas pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį, 1 dalį perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka (galiojusi įst. red. iki 2015 m. gruodžio 3 d.).

36Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr.3K-3-44/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ZSTATYBA“ v. ūkininkė V. V., bylos Nr. 3K-3-357/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Nord lizingas v. UAB „Vagonera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-66/2013; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad imperatyvusis skolos perkėlimo santykių reglamentavimas yra pagrįstas, nes kreditoriui skolininko asmuo turi esminę reikšmę; sudarydamas sutartį su konkrečiu asmeniu jis įvertina savo kontrahento galimybes ją įvykdyti, todėl skolininko pakeitimas prieš kreditoriaus valią reikštų kreditoriaus teisių ir sutarties laisvės principo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D., bylos Nr. 3K-3-184/2013). Taigi aptartu teisiniu reglamentavimu nustatoma ne tik skolininko teisė perleisti savo skolą kitam asmeniui, bet ir įtvirtinta kreditoriaus interesų apsauga, užtikrinanti, kad be jo sutikimo skolininku netaptų nepatikimas, nepajėgus prievolę įvykdyti asmuo.

37Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorius nedavė sutikimo perkelti skolą atsakovei. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nešalina Sveikatos apsaugos ministerijos civilinės atsakomybės, nes šioje byloje sprendžiamas ne buvusios skolininkės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ sutartinių santykių klausimas, bet buvusio skolininko ir skolos perėmėjo teisiniai santykiai. Kaip minėta, kreditoriaus sutikimas būtinas siekiant apsaugoti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus, tačiau kreditoriaus sutikimo buvimas (nebuvimas) nedaro įtakos skolininko ir skolos perėmėjo santykiams.

38Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės Sveikatos apsaugos ministerijos neteisėtas neveikimas konstatuotas, apelianto teiginiai, jog ieškinys turėjo būti atmestas, nes skolai perkelti nėra gautas kreditoriaus sutikimas, laikytini nepagrįstais.

39Dėl Biudžeto sandaros įstatymo nuostatų

40Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Biudžeto sandaros įstatymo nuostatomis, kuriomis, pasak atsakovės, draudžiama prisiimti skolinius įsipareigojimus.

41Biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės biudžeto asignavimų valdytojai yra įstaigų, nurodytų Seimo patvirtintame valstybės biudžete, vadovai (ministerijose – ministrai ar jų įgalioti asmenys, teismuose – teismų pirmininkai ar jų įgalioti teismų kancleriai), jeigu jų vadovaujamos įstaigos atitinka nors vieną šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąlygą. Šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad biudžeto asignavimų valdytojams pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų asignavimų panaudojimo teisinis pagrindas yra asignavimų valdytojų patvirtintos šių įstaigų programų sąmatos. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovei būnant atsakingai už Vyriausybės nutarimo Nr. 1055 vykdymą, pačiai rengiant nutarimo projektą dėl ginčo turto ir turtinių įsipareigojimų perėmimo, atsakovė galėjo parengti Vyriausybės nutarimą tokio turinio, kuris atitiktų Biudžeto sandaros įstatymo nuostatas. Be to, teisėjų kolegija sutinka ir su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog Biudžeto sandaros įstatyme nenustatytas draudimas įstaigoms prisiimti skolinius įsipareigojimus. Pažymėtina, kad atsakovės nurodytas Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas apribojimas biudžetinėms įstaigoms skolintis lėšas taikytinas tik savivaldybių biudžetinėms įstaigoms. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė Sveikatos apsaugos ministerija ne skolinosi lėšas, o perėmė turtą bei finansinius įsipareigojimus.

42Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad viešieji juridiniai asmenys civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl biudžeto asignavimų, kad atsakovė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų.

43Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytoms aplinkybėms teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų ir padarė pagrįstą išvadą, jog, atsakovei visa apimtimi perėmus finansinius įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, kreditorei iš ieškovės (pradinės skolininkės) prisiteisus 5 676 764,31 Lt skolos, 527 466,02 Lt palūkanų ir 8,34 proc. procesinių palūkanų, atsakovei pripažinus dalį įsiskolinimų, atsakovei kyla civilinė atsakomybė ir dėl ieškovės nuostolių, patirtų dėl nesumokėtų netesybų.

44Dėl žalos dydžio

45CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

46Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuostolių, kuriuos ieškovė patyrė dėl atsakovės neįvykdytų perimtų finansinių įsipareigojimų, nurodė, kad ieškovės prašymas atlyginti civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo Sveikatos apsaugos ministerija, dėl skolos, priteistas palūkanas yra pagrįstas, tačiau teismas pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų dydį iš dalies lėmė ir pačios ieškovės sprendimai bei veiksmai dėl nuo 2011 m. besitęsiančio bylinėjimosi su UAB „Swedbank lizingas“. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į tai, kad pati Sveikatos apsaugos ministerija jau po minėtos bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teikdama pasiūlymus Vilniaus miesto savivaldybei pripažino dalį įsiskolinimų, dėl ko savivaldybė turėjo pagrindo tikėtis jai palankios ginčo sprendimo baigties, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės kaltė dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos - 10 proc., o atsakovės – 90 proc. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančias aplinkybes ir padarytas išvadas, neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

47Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė ieškovės ir atsakovės atsakomybės laipsnį, tačiau konkrečių savo skaičiavimų nepateikia, ir teismo atlikto aplinkybių vertinimo, nepaneigia. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad mišrios kaltės institutas palieka teismo diskrecijai spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014).Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nuostolius patyrė iš esmės dėl atsakovės kaltės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atlyginti 504 255,71 Eur nuostolius, laikytinas pagrįstas ir teisingas sprendimas (CK 1.5 straipsnis, CPK 263 straipsnis).

48Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

49Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškiniu ir pareiškimu... 4. Bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai dėl dalies ieškovės pareikštų... 5. Ginčas tarp šalių kilo dėl likusios dalies ieškovės pareikštų... 6. Atsakovė su ieškovės pareikštais reikalavimais nesutiko ir prašė... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino... 9. Teismas nustatė, kad byloje liko neišspręsti ieškovės reikalavimai... 10. Teismas akcentavo, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654... 11. Teismas nustatė, jog vykdant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr.... 12. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovė nevykdė jai... 13. Teismo vertinimu, byloje ieškovės pareikšto reikalavimo kontekste yra... 14. Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados (dėl... 15. Atsižvelgiant į tai, kad dėl atsakovės Vyriausybės nutarimu priskirtų ir... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. Apeliaciniame skunde atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos... 18. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 21. Dėl teismo teisės keisti ieškovo nurodytą ieškinio teisinį pagrindą ... 22. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi... 23. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys buvo grindžiamas tokiomis faktinėmis... 24. Ieškovei su atsakove Sveikatos apsaugos ministerija nesuderinus skolos... 25. Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti... 26. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų... 27. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi... 28. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo formuojamą... 29. Dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) nustatymo, taikant civilinę atsakomybę... 30. Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovės... 31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors atsakovė Sveikatos apsaugos... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.... 33. Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų... 34. Dėl kreditoriaus sutikimo įtakos buvusio skolininko ir skolos perėmėjo... 35. Skolininko pakeitimas prievolėje (skolos perkėlimas) galimas dviem būdais:... 36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolos perkėlimas galimas tik... 37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorius nedavė sutikimo perkelti... 38. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės Sveikatos apsaugos ministerijos... 39. Dėl Biudžeto sandaros įstatymo nuostatų ... 40. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 41. Biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės... 42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad viešieji juridiniai... 43. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad... 44. Dėl žalos dydžio... 45. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas... 46. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuostolių, kuriuos ieškovė... 47. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė... 48. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 49. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą....