Byla 2A-492/2014
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. Kp. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-337-278/2013 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autvesta“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto valdymas“, ieškinį atsakovams V. N., R. K. ir R. Kp. dėl turtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, juridinio asmens organams pažeidus pareigas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o bankroto bylą iškėlus - perduoti bankroto administratoriui visą bendrovės turtą.

5Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 3-10), kuriame prašė solidariai iš atsakovų priteisti 217 267 Lt žalos atlyginimą, kurį sudaro 71 764,29 Lt neperduotos įmonės turėtos transporto priemonės, 1 275,92 Lt ilgalaikis turtas, 56 687,79 Lt piniginės lėšos bei 87 539 Lt lėšos, neapskaitytos įmonės kasoje už parduotas transporto priemones; taip pat priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2010-10-04 nutartimi UAB „Autvesta“ buvo iškelta bankroto byla, konstatavus jos nemokumą. Atsakovai, kaip buvę įmonės vadovai, o V. N. ir kaip vienintelis bendrovės akcininkas, esant įmonei nemokiai, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, aplaidžiai tvarkė įmonės apskaitą, nevykdė Panevėžio apygardos teismo nutarčių, neperdavė administratoriui įmonės turto ir tokiais veiksmais padarė žalą bendrovei bei jos kreditoriams. V. N. privalėjo įmonės turtą perduoti R. K., kuris nepaneigė, jog jam buvo perduoti įmonės dokumentai bei turtas, o jeigu nebuvo tai padaryta, privalėjo imtis teisinių veiksmų prieš buvusį vadovą, o ne tęsti įmonės veiklą. Analogiškai turėjo pasielgti ir R. Kp., buvusiam vadovui R. K. neperdavus UAB „Autvesta“ turto bei dokumentų. Ieškovo nuomone, ginčo atveju yra visos atsakovų civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, todėl jie privalo atlyginti bendrovei padarytą žalą. Žalos dydį grindžia paskutiniojo bandomojo balanso, parengto už laikotarpį iki 2009-10-31, duomenimis.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Panevėžio apygardos teismas 2013-04-15 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies (t. 1, b. l. 164-171): 1) priteisė iš atsakovo V. N. 27 334,92 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2012-10-29) iki sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Autvesta“ naudai; 2) priteisė iš atsakovo R. K. 31 684,87 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2012-10-29) iki sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Autvesta“ naudai; 3) priteisė iš atsakovo V. N. ir R. K. solidariai 39 044,92 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Autvesta“ naudai; 4) priteisė iš atsakovų V. N., R. K. ir R. Kp. solidariai 50 362,08 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2012-10-29) iki sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Autvesta“ naudai. Kadangi bylos nagrinėjimo metu atsakovas R. K. grąžino administratoriui bendrovei priklausiusį fakso aparatą ir šis 2013-03-27 teismo posėdyje sumažino ieškinio reikalavimą 1 275,92 Lt suma (t. 1, b. l. 162), teismas bylos dalį dėl 1 275,92 Lt priteisimo nutraukė, o kitą ieškinio dalį atmetė. Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad jau 2009 metų pradžioje įmonei nuolatos trūko apyvartinių lėšų, taip pat lėšų einamųjų įmokų mokėjimui lizingo bendrovei, V. N. pripažino, kad įmonė buvo skolinga net už įsigytą kurą, todėl asmenines lėšas įmonei skolino tiek R. Kp., tiek V. N. ir kiti asmenys. V. N., būdamas įmonės akcininku, įsidarbino kitoje įmonėje, nes UAB “Autvesta” neturėjo pakankamai lėšų darbo užmokesčiui mokėti; įmonė nekilnojamojo turto neturėjo, dvi transporto priemonės nuosavybės teise priklausė UAB Swedbank lizingas. Ieškovo bendrovės skola 2009-01-31 duomenimis kreditoriui UAB “Deliuvis” už degalus, įsigytus 2008-08-31–2008-12-31 laikotarpiu, sudarė 97 824,39 Lt, o bendra skola kreditoriams (neįskaitant skolos J. Š., R. Kp., V. N.) 2009-07-14 buvo 124 772,17 Lt, debitorinis įsiskolinimas – 74 577,36 Lt. Tokių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2009 m. pradžioje įmonės finansinė būklė buvo itin bloga, galimai įmonė buvo jau nemoki, taigi V. N., kaip įmonės vadovas bei akcininkas, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tačiau šiuo pagrindu pareikštą atsakovams ieškinį teismas atmetė nenustatęs, kad atsakovams laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovas ir kreditoriai patyrė ženklius nuostolius.

8Atsižvelgęs į FNTT specialisto išvadas dėl UAB „Autvesta” ūkinės finansinės veiklos, 2009-10-31 bandomojo balanso duomenis, rasto ieškovo įmonės buhalterinę apskaitą rengusios UAB „Įrankiai visiems“ ir Ko kompiuteriniame diske, baudžiamojoje byloje duotus liudytojų parodymus dėl automobilių pardavimo, gautų lėšų neįnešimo į bendrovės kasą, teismas pripažino, jog yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovų (įmonės administracijos vadovų) civilinei atsakomybei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, 6.246–6.249 ir 6.263 straipsnius, kilti, nes visų atsakovų neteisėti veiksmai, priešingi įmonės interesams bei tikslams, lėmė žalos bendrovei padarymą, tokie veiksmai negali būti laikomi susijusiais su įmonės ūkinės–komercinės veiklos rizika, kurią konstatavus galimas teisinės atsakomybės netaikymas. Nustatęs, kad 2009-01-24 R. K. už 4 300 Lt pardavė automobilį Nissan Primera, o 2009-01-24 įmonės vadovu ir kasininku buvo V. N., priėjo prie išvados, jog jis tinkamai nekontroliavo R. K., todėl 4 300 Lt žalą privalo solidariai atlyginti V. N. ir R. K.. R. K. 2009-01-24 buvo įmonės direktoriaus pavaduotojas, buvo materialiai atsakingas, veikė pagal įmonės įgaliojimus pirkti– parduoti transporto priemones, todėl už įgytą ir parduotą turtą turėjo atsiskaityti, o jo veiksmai, neįnešant į bendrovės kasą gautų lėšų, pardavus automobilius, laikytini tyčiniais, ir ribota atsakomybė netaikytina (DK 255 str. 1 p.). Įvertinęs tai, kad 2009-07-20 sandorio sudarymo metu R. K. buvo įmonės vadovas, o 2009 m. rugsėjo mėn. turėjo R. Kp. išduotą įgaliojimą UAB “Autvesta“ vardu parduoti automobilius ir pildyti automobilių pirkimo–pardavimo sutartis, pinigų priėmimo kvitus, teismas sprendė, jog į bendrovės kasą šiam atsakovui neįnešus 24 500 Lt gautų lėšų už parduotus automobilius ir nepateikus duomenų apie jų panaudojimą bendrovės veikloje, jis turi atlyginti bendrovei padarytą 24 500 Lt (8 500+16 000 = 24 500 Lt) žalą. Taip pat nustatęs, kad 2008 m. sausio–kovo mėn. buvo įsigyti automobiliai VW Golf – 1 381,12 Lt, Volvo V70 – 13 811,20 Lt ir Audi A6-118 – 18 990,40 Lt, iš o 34 182,72 Lt vertės, kurie bankroto administratoriui neperduoti, teismas padarė išvadą, kad ieškovui padaryta 34 182,72 Lt žala šių trijų automobilių, įsigytų 2008 m., neišsaugojimu ir neperdavimu administratoriui, o už tai atsakingi visi trys atsakovai solidariai (CK 1.5 str.). Taip pat bendrovės kasoje nebuvo užfiksuota 81 839 Lt suma, iš jų 69 264, 71 Lt pajamų bei 12 574,29 Lt PVM. Baudžiamoje byloje iš atsakovų V. N. ir R. K. valstybei nesumokėtas PVM yra priteistas, tenkinant iš dalies Panevėžio AVMI civilinį ieškinį, taigi ieškovo bendrovei yra padaryta 69 264,71 Lt žala, kuri priteistina taip: iš R. N. – 27 334,92 Lt (32 290 - 4 955,08 = 27 334,92 Lt); iš R. K. - 7 184,87 Lt (8 550 – 1 365 = 7 184,87 Lt); solidariai iš jų abiejų - 34 744,92 Lt (69 264,71- 27 334,92 - 7 184 87 = 34 744,92 Lt). Nesant byloje duomenų, kad atsakovas R. Kp. būtų sudaręs transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorius ir neįnešęs į įmonės kasą gautų lėšų už parduotus automobilius, taip pat atsižvelgus į tai, jog transporto priemonių pardavimo metu nei įmonės vadovu, nei vadovo pavaduotoju, atsakingu už kasos tvarkymą, buvo ne jis, ieškinį šioje dalyje jo atžvilgiu atmetė.

9Teismas nustatęs aplinkybes, kad, keičiantis įmonės vadovams, įmonei priklausančio turto realus perdavimas nebuvo vykdomas, kad R. K. 2009 m. rugsėjo mėn. vykdė įmonės turto pardavimą, be to, tiek jis, tiek ir V. N. tuometinio vadovo R. Kp. buvo įgalioti tvarkyti visus su įmonės veikla susijusius dokumentus, atstovavo įmonę valstybinėse įstaigose ir bendrovėse, kad 2009-11-09 įmonės kasoje buvo fiksuojamas 50 478,03 Lt likutis, konstatavo, kad atsakovai disponavo šiomis bendrovės kasoje 2009-11-09 buvusiomis lėšomis. Todėl ieškovui padarytą 15 888,03 Lt žalą, atimant mokėjimus, susijusius su paskolos J. Š. grąžinimu įmonės lėšomis, solidariai privalo atlyginti visi atsakovai, nuo 2009-09-01 šiomis lėšomis disponavę. Ieškovui neįrodžius jų disponavimo didesne grynųjų lėšų suma, ar 2009-11-04 ir 2009-11-09 atliktų mokėjimų neteisėtumo, reikalavimą dėl 2 099,76 Lt atmetė. Iš bandomojo balanso nustatęs, kad kuro likutis 2009-10-31 buvo 291,33 Lt, nuo 2009-09-01 atsakovai naudojosi įmonės turtu, sprendė, jog 291,33 Lt suma taip pat iš jų priteistini solidariai.

10Atsakovo R. K. reikalavimo taikyti ieškinio senatį teismas netenkino, pripažinęs, kad šis nėra praleistas. Apie įmonei padarytą žalą administratoriui tapo žinoma tik įmonei iškėlus bankroto bylą ir perėmus dalį įmonės dokumentų (DK 27 str., CK 1.125 str. 2 d., ĮBĮ 11 str. 3 d. 23 p.). Kartu nurodė, kad aplinkybė, jog R. K. nebuvo teisiamas už įmonės lėšų pasisavinimą, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu ieškinį atmesti.

11III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12Atsakovas R. Kp. apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l. 176-180). Skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas neatsižvelgdamas į tai, kad apeliantas atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose–atvirtojoje kolonijoje, kad jis tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike nurodė, jog pageidauja dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus, pageidauja įmonės darbuotojų apklausos, nepagrįstai neužtikrino jo dalyvavimo jame ir išnagrinėjo bylą iš esmės jam nedalyvaujant. Tokie teismo veiksmai rodo, kad jis, priimdamas sprendimą, buvo šališkas.
  2. Apeliantas neatliko neteisėtų veiksmų, bendrovės dokumentų jis neturėjo ir neturi, šie jam nebuvo perduoti. Jis žalos nepadarė nei bendrovei, nei administratoriui. Priešingai, pats skolino įmonei pinigus. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-10-17 jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

13Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimo dalį, kurioje iš jo priteistas žalos atlyginimas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neatskleidus bylos esmės (t. 2, b. l. 3-8). Skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

  1. Teismas nepagrįstai apelianto atžvilgiu taikė civilinę, įskaitant solidariąją, atsakomybę. Jį su bendrovę siejo tik darbo santykiai, todėl ir atsakomybė jam galėtų būtų taikoma tik pagal darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Nuo 2007-07-02 iki 2009-02-24 ieškovo bendrovėje jis dirbo direktoriaus pavaduotojo pareigose, šiuo laikotarpiu jis nebuvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, nebuvo administracijos vadovu. Bendrovės akcininku ir vadovu buvo V. N., kuris organizavo bendrovės veiklą, jai vadovavo, darė valdingus nurodymus dėl įmonės veiklos. Apeliantas bendrovės administracijos vadovu buvo trumpą laikotarpį, t. y. nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27, vėliau buvo atleistas ir administracijos vadovu paskirtas R. Kp., kuriam ir buvo perduotas visas turtas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam vadovaujant bendrovei jis atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių buvo prarastas įmonės turtas ar padaryta žala kreditoriams. Nei R. Kp., nei V. N. jam, kaip administracijos vadovui, jokių pretenzijų dėl turto nekėlė.
  2. Teismas nepagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje esančiais, tačiau šioje byloje neištirtais, rašytinais įrodymais dėl automobilių pardavimo, kurie nagrinėjamoje byloje nelaikytini leistinais įrodymais. Apelianto parašas ant dokumentų nepatvirtina, kad būtent jis sudarė pirkimo–pardavimo sandorį ir gavo pinigus. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kad apeliantas būtų pardavęs bent vieną automobilį ir gavęs pinigus. Jis nuteistas už dokumentų klastojimą, o ne piniginių lėšų pasisavinimą ar išvaistymą. Teismo nustatytos aplinkybės dėl automobilių pardavimo ir pinigų gavimo, jų neįnešimo į kasą, prieštarauja baudžiamosios bylos duomenims. Bendrovės pinigus tvarkė V. N., o vėliau R. Kp..
  3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovų atžvilgiu taikytina solidari civilinė atsakomybė vien tik dėl to, jog keičiantis administracijos vadovams, nebuvo atliktas realus turto perdavimas naujam vadovui. Teisės aktai nereikalauja surašyti turto ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktų pasikeitus įmonės vadovui. Atsakomybė gali kilti tik už turto neišsaugojimą. Visą turtą, įskaitant automobilius, administratoriui turėjo perduoti R. Kp., kuris ir yra atsakingas už apskaityto balanse turto neišsaugojimą. Teismas nenurodė, kokiais rašytiniais įrodymais jis remdamasis padarė išvadą, kad bendrovėje tokie automobiliai turėjo būti.
  4. Teismas nemotyvavo savo išvados dėl solidariai priteistos 50 362,08 Lt žalos dydžio. Nurodęs, kad solidariai turi būti priteista 15 888,03 Lt, rezoliucinėje dalyje jau nurodė, kad priteisiama 50 362,08 Lt. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad apeliantas būtų pasisavinęs ar išvaistęs, ar neperdavęs ir kasoje buvusius pinigus. Pinigus tvarkė administracijos vadovas, kuris buvo ir kasininkas. Apeliantas nuo 2009 m. rugsėjo mėn. nėjo administracijos vadovo pareigų, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas kartu su kitais asmenimis nuo 2009-09-01 naudojosi įmonės turtu.
  5. Teismas nepagrįstai atsakovo atžvilgiu netaikė ieškinio senaties. Administracijos vadovu jis nėra nuo 2009-09-09, todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2012-09-09. Ieškovas ieškinio senaties termino neprašė atnaujinti, o teismas klaidingai nurodė, jog jis nepraleistas.

14Ieškovas atsiliepimuose prašo apeliacinius skundus atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 11-12, 25-27). Atsiliepimus grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas turi teisę, o ne pareigą pripažinti, kad dalyvaujantys asmenys byloje būtinai turi atvykti į teismo posėdį (CPK 160 str.), todėl atsakovo R. Kp. nedalyvavimas teismo posėdyje nesuteikia pagrindo teismo sprendimą pripažinti neteisėtu. Teismas teisingai konstatavo, kad R. Kp. ėjo bankrutavusios bendrovės vadovo pareigas, todėl turi atlyginti jai padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Be to, atsakovas savo teiginių dėl dokumentų neturėjimo ir/ar perdavimo nepagrindžia jokiais argumentais, suteikiančiais pagrindą daryti prielaidas dėl teismo sprendimo neteisėtumo. Atsakovas padarė žalą bendrovei, o byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo administratoriui ir/ar valstybei.
  2. Atsakovas R. K. privalėjo perduoti įmonės dokumentus ir turtą naujai paskirtam bendrovės vadovui. Tai nustatyta Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-04-17 nutarimu Nr. 370, 5 ir 9 punktuose, bei išplėtota Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. FNTT specialisto išvadoje nustatyta, kad atlikus kratą pas R. K., buvo rasta dalis įmonės dokumentų, o tai reiškia, jog atsakovas nebuvo perdavęs visų dokumentų naujai paskirtam bendrovės vadovui. Apie teisės pažeidimą bankroto administratorius sužinojo tik nuo BUAB „Autvesta“ dokumentų perdavimo, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas ieškinį pareiškė suėjus ieškinio senaties terminui (CK 1.125 ir 1.127 str.). Atsakovas neteisingai aiškina teismo nuostatą dėl materialinės atsakomybės taikymo. Teismas teisingai taikė CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nustatančią visišką vadovo atsakomybę už įmonei padarytą žalą, ir ją pagrįstai priteisė iš atsakovo.

15Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

18Abiejų apeliantų skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios, teismo vertinimu, lėmė visų atsakovų (buvusių ieškovo įmonės vadovų) bendrosios civilinės atsakomybės taikymą už įmonei padarytą žalą pagal bankroto administratoriaus ieškinį, kai tokia žala atsirado dėl įmonės turto (ir dokumentų) bankroto administratoriui neperdavimo. Teisėjų kolegija pasisako dėl apeliaciniuose skunduose keliamų bylos šalies teisės dalyvauti teismo posėdyje ir teikti jame paaiškinimus, įgyvendinimo sąlygų, dėl įrodinėjimo instituto taikymo aspektų, dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, taikymo.

19Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2010-10-04 nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB “Bankroto valdymas”. 2011-09-01 teismo nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, o 2011-12-15 nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir 691 580,04 Lt dydžio kreditorių reikalavimai ( t. 1, b.l. 11-12). BUAB “Autvesta” buvo įsteigta 2007-05-17, jos steigėju ir vieninteliu įmonės akcininku bei vadovu iki 2009-02-23 buvo V. N.; nuo 2007-07-02 iki 2009-02-24 direktoriaus pavaduotoju, o nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27 įmonės direktoriumi buvo R. K.; nuo 2009-09-01 iki 2010-10-22 įmonės direktoriaus pareigas vykdė R. Kp. (t. 1. b.l. 13-14). Panevėžio apygardos teismo 2012-06-06 nuosprendžiu atsakovai buvo pripažinti kaltais ir paskirtos atitinkamos bausmės (t. 1, b. l. 120-132). Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-17 nuosprendžiu (t. 1, b. l. 133-139) šis nuosprendis iš dalies pakeistas R. Kp. (šis buvo išteisintas) ir R. K. atžvilgiu. Įmonei iškėlus bankroto bylą, atsakovui R. Kp. buvo nustatytas 10 dienų terminas perduoti administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus įmonės dokumentus bei viso turimo turto sąrašą, tačiau bendrovei priklausęs turtas administratoriui nebuvo perduotas. Už įpareigojimo perduoti turtą ir dokumentus administratoriui nevykdymą atsakovams V. N. ir R. Kp. 2012-06-28 buvo paskirtos baudos, atitinkamai 5 000 Lt ir 2 000 Lt (t. 1, b. l. 140), 2013-01-07 nutartimi R. Kp. bauda panaikinta (t. 1, b. l. 141).

20Dėl apelianto R. Kp. teisės dalyvauti teismo posėdyje neužtikrinimo

21Procesinius teisės normų pažeidimus, sudarančius prielaidas sprendimui panaikinti, įstatymų leidėjas skirsto į tuos, kurie lėmė neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 str. 1 d.), ir tuos, kuriems esant neturi reikšmės faktas, ar dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes kyla abejonių dėl paties pirmosios instancijos teismo proceso teisėtumo (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.). Pirmuoju atveju neigiamus pažeidimų teisinius padarinius dažnai gali ištaisyti ir apeliacinės instancijos teismas, nes šie pažeidimai patys savaime nesąlygoja tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimo. Antruoju atveju padarytieji pažeidimai sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti sprendimą, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tokiais pažeidimais pripažįstami esminių proceso nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas (teismo sudėtį, kompetenciją, pareigas, pagrindinius bylų nagrinėjimo civiliniame procese principus, užtikrinančius procesines asmenų teises ir t.t.), pažeidimai. Tai reiškia, kad tokiais pažeidimais yra sukeliami neigiami teisiniai padariniai – tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimas, dėl ko kyla būtinybė šį procesą pakartoti. Vienas tokių atveju, kuomet procesinis teisės pažeidimas laikomas esminiu, konstatuojamas tuomet, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėja bylą nesant vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, jeigu toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Toks įstatyme tiesiogiai nustatytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra CPK 14 straipsnyje įtvirtinto betarpiškumo principo, kaip civilinio proceso principo (dar kitaip vadinamo tiesioginio dalyvavimo principu), pažeidimo padarinys.

22Nagrinėjamoje byloje apeliantas R. Kp. savo skundą grindžia argumentais, kad jo procesinė teisė dalyvauti teismo posėdyje ir teikti jame paaiškinimus, nurodyti atsikirtimo į ieškinį argumentus bei teikti įrodymus, buvo suvaržyta (neužtikrinta), nepaisant ne vieną kartą teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išreikštos jo valios betarpiškai pačiam dalyvauti įrodinėjimo procese. Šie skundo argumentai pripažintini pagrįstais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jau atskiruoju skundu siekdamas apskųsti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurio teismas vėliau nepriėmė, apeliantas rėmėsi aplinkybe, kad nebuvo sukviestas nei vienas posėdis, kuriame būtų aiškinami bylos faktai (t. 1, b.l. 47-49). Atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 56-57) ir triplike (t. 1, b. l. 92-94) tiesioginis prašymas užtikrinti jo asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje, nebuvo suformuluotas, tačiau ir šių dokumentų turinys patvirtina, kad apeliantas siekė visų ieškovo buvusių darbuotojų dalyvavimo teismo posėdyje, keldamas tyčinio bankroto ir tik vieno buvusių vadovų -atsakovo R. K. atsakomybės klausimą, taip pat nurodė, kad raštu nesugeba išaiškinti visų aplinkybių, dėl ko teismo posėdis, jo manymu, yra reikalingas (t. 1, b.l. 94). Dar daugiau, bylos nagrinėjimo teismo posėdyje dieną - 2013-03-27 – teisme buvo užregistruotas apelianto pareiškimas, kuriame šis teiravosi kodėl nebuvo pristatytas į 2013-03-27 teismo posėdį, prašė informuoti apie kitą teismo posėdį bei įpareigoti laisvės atėmimo vietos administraciją jį etapuoti (t. 1, b. l. 152). Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdis užtruko iki 14.40 val., jame buvo padaryta ne viena pertrauka, sprendžiant įvairius kitų dalyvavusių jame proceso dalyvių prašymus (t. 1, b. l. 156 163). Tačiau nei į tiesioginį apelianto pageidavimą, kuris, kaip minėta, buvo gautas teisme laiku, nei į kito atsakovo V. N. prašymą, kad posėdyje turėtų dalyvauti ir apeliantas R. Kp. (t. 1, b. l. 156), o taip pat iš karto po įvykusio teismo posėdžio (2013-04-04) gautą apelianto skundą dėl neužtikrintos jam teisės dalyvauti teismo posėdyje (t. 1, b. l. 172), nebuvo atsižvelgta. Bylos nagrinėjimas pagal CPK 256 straipsnį neatnaujintas iš esmės, nors teismo sprendimas paskelbtas tik 2013-04-15 . Be to, teismo posėdyje nebuvo sprendžiami ir kiti apelianto raštu pareikšti prašymai dėl buvusių įmonės darbuotojų apklausos teisme. Teismo posėdyje buvo išklausyti ieškovo atstovo bei kitų atsakovų paaiškinimai ir atsižvelgiama tik į jų poziciją dėl apelianto atliktų arba neatliktų veiksmų, dėl jo parašų.

23Tokioje situacijoje, kolegijos vertinimu, vien teismo pranešimo, kad apelianto R. Kp. dalyvavimas šioje byloje nebuvo pripažintas būtinu, o teismas, priimdamas sprendimą, ketina remtis raštu, t. y. procesiniuose dokumentuose nurodytais apelianto paaiškinimais, aiškiai nepakako (t. 1, b. l. 155). Ir nors apeliantui teismo šaukimas buvo įteiktas per bausmės atlikimo vietos administraciją (t. 1, b.l. 144-145), taigi jo situacija nėra visiškai identiška CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytajam absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo atvejui, tačiau atsižvelgiant į įstatymų leidėjo įtvirtintą byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių reglamentavimą (CPK 12 str., 14 str., 17 str., 42 str.) bei į procesinės teisės dalyvauti teismo posėdyje suvaržymo padarinius, lemiančius teismo sprendimo absoliutų negaliojimą, į apelianto socialinį statusą - jis yra įkalintas už padarytą nusikaltimą ir pats atvykti į teismo posėdį, teismui nesudarius tam sąlygų, objektyviai negali, darytina išvada, kad apelianto viena iš pamatinių teisių - dalyvauti teismo posėdyje ir būti jame asmeniškai išklausytam, taip užtikrinant teisę į teisingą teismą, šiuo konkrečiu atveju buvo pažeista. Taip pat buvo pažeistos ir kitos esminės procesinės jo teisės (teisė teikti paaiškinimus dėl faktinių bylos aplinkybių, kurie yra viena iš įrodinėjimo priemonių, atsikirsti į kitų proceso dalyvių teiginius, užduoti jiems klausimus, teikti prašymus, pareikšti nušalinimus bylą nagrinėjančiam teisėjui ir kitos).

24Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais apelianto R. Kp. skundo teiginius dėl teismo padarytų procesinės teisės pažeidimų, pažeidžiant apelianto teisę į teisingą teismą visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui, tiesioginio dalyvavimo teismo posėdyje, šalių procesinio lygiateisiškumo aspektais (CPK 6 str., 14 str., 15 str., 17 str.), dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta ši byla (CPK 329 str. 1 d.).

25Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

26Abu apeliantai savo skunduose kvestionuoja ir jų atsakomybės už žalą ieškovo bendrovei pagrindus, teigdami, kad neteisėtų veiksmų neatliko, bendrovės dokumentais nedisponavo, turtas jiems buvusio ankstesnio vadovo neperduotas, žalos savo veiksmais ieškovui nepadarę. Pirmiausiai pažymėtina, kad vien aplinkybė, kad R. Kp. Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-17 nuosprendžiu buvo išteisintas nustačius, kad jis nėra toje byloje jam inkriminuotos veikos - aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo - subjektas, pati savaime nekliudo jo, kaip juridinio asmens valdymo organo nario pareigų vykdymo bei atliktų/neatliktų veiksmų įvertinti civilinėje byloje pagal civilinės atsakomybės instituto normas. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už 2008 metų sausio – kovo mėnesiais įsigytų automobilių VW Golf , Volvo V70 ir Audi A6-118, kurių bendra vertė 34 182,72 Lt, neišsaugojimą ir neperdavimą bankroto administratoriui solidari atsakomybė kyla visiems trims buvusiems vadovams. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-17 nuosprendyje nustatyta, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad R. Kp. nuo 2009-09-01 tapus bendrovės direktoriumi, šie automobiliai buvo perduoti ir toliau naudojami bendrovės ūkinėje veikloje. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-604/2006). Pagal CK6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės taikymui būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246 str. – 6.249 str.), o tokius neteisėtus buvusio vadovo veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, nustačius, jo kaltė preziumuojama ir ieškovas jos neprivalo įrodinėti (CK 6.248 str. 1 d.).

27Dėl vadovo atsakomybės teisinių prielaidų už realiai neperduotą jam turtą bei dokumentus pasisakyta aktualioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-64/2013). Taigi sprendžiant tiek dėl apelianto R. Kp. perduoti minėtą turtą bankroto administratoriui, tiek ir dėl apelianto R. K. atsakomybės jį perduodant R. Kp., taip pat dėl kiekvieno jų turto patikrinimo, priėmimo ir jo išsaugojimo pareigos vykdymo vadovavimo įmonei laikotarpiu, būtina nustatyti, kaip ir koks turtas kiekvienam jų perduotas ankstesnio vadovo, atitinkamai R. K. – R. Kp.., V. N. – R. K.: ar šis konkretus turtas (minėti automobiliai) bei kitas įmonės turtas (lėšos) ir dokumentai, kurių neperdavimu yra grindžiamas bankroto administratoriaus reikalavimas atlyginti žalą, buvo kiekvienam jų perduotas; ar esantiems įmonės vadovais apeliantams pakako šio turto natūroje buvimui identifikuojančių duomenų (pavyzdžiui, buhalterinių dokumentų) ir kuris iš atsakovų buvo atsakingas už tinkamą turto perdavimą paskesniam paskirtam vadovui, atsižvelgiant į konkretaus turto įgijimo laikotarpį, į įmonėje parengtus ir vadovų pasirašytus balansus. Tokių balansų bylos medžiagoje yra keli. Baudžiamosios bylos Nr. 1-28-366/2012 medžiagoje yra 2007 m. balansas, patvirtintas 2008-04-28 V. N. (baudž.b. t. 2, b. l. 35-35), nagrinėjamojoje byloje – 2008 m. balansas, sudarytas 2009-04-16 ir pasirašytas R. K. (t. 1, b. l. 83-84; baudž.b. t. 2, b. l. 37-39 ), nors, pastebėtina, jo priedai - aiškinamasis raštas bei finansinės ataskaitos, galintys atskleisti turimo turto sudėtį, nebuvo į bylą pateikti. Taip pat į bylą pateiktas bandomuoju įvardintas 2009 m. balansas, kurio duomenimis teismas faktiškai ir rėmėsi (t. 1, b. l. 15-18). Šio balanso nei vienas iš atsakovų nėra pasirašęs, minėtas dokumentas, kaip matyti iš FNTT atliktos 2010-11-30 specialisto išvados (baudž. b. t. 2, b. l. 84), atspausdintas iš ieškovo buhalterinę apskaitą iki 2009-11-01 tvarkiusios įmonės - UAB „Įrankiai visiems“ ir Ko pateikto kompiuterinio disko. Šis dokumentas nėra patvirtintas nei vieno iš atsakingo asmens parašu, jis nebuvo pateiktas ir Juridinių asmenų registrui. Dėl jo, kaip įrodinėjimo priemonės su trūkumais, įrodomosios galios bei patikimumo, nustatant bendrovės turto masę ir sprendžiant dėl atsakovų pareigos atlyginti žalą už turto, įrašyto jame, neišsaugojimą, teismas pagal CPK 202 straipsnio nuostatas gali spręsti tik tiesiogiai ištyręs kitus įrodymus (CPK 14 str. 1 d. ir 2 d.), t.y. išklausęs šį balansą parengusius asmenis ar žinančius apie jo parengimo aplinkybes. Taigi iš dalies kolegija sutinka su apelianto R. K. skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir šioje byloje tiesiogiai neištirtais (nepakankamai tirtais) įrodymais. Tačiau tokia teisėjų kolegijos išvada nereiškia, kad teismas turi iš naujo nagrinėti ir su konkrečių automobilių pardavimu už konkrečią kainą susijusias aplinkybes, kurios buvo tiriamos ir nagrinėjamos baudžiamojoje byloje, kaip to siekia apeliantas. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti tų nusikalstamų veiksmų pasekmių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, be to, teismas gali remtis ne tik baudžiamojoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, bet ir joje esančiais rašytiniais įrodymais (patikrinimo aktais, specialistų išvadomis ir pan.), kurie, priešingai nei teigiama R. K. apeliaciniame skunde, atitinka įrodinėjimo priemonių leistinumo reikalavimą (CPK 177 str. 3 d.).

28Dėl žalos atlyginimą reglamentuojančių materialinių teisės normų taikymo

29Apeliantas R. K. savo apeliaciniame skunde kelia ir netinkamo materialinių teisės normų taikymo klausimą, tvirtindamas, kad jo atžvilgiu taikytinos tik Darbo kodekso normos. Su šiais skundo argumentais kolegija nesutinka.

30Juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė – kaip viena verslo veiklos organizavimo formų įstatymo jam garantuojamą teisinį subjektiškumą įgyvendina per specialias organizacines struktūras – valdymo organą (kolegialų ir (ar) vienasmenį) ir dalyvių susirinkimą (CK 2.81 str. 1 d., CK 2.82 str. 2 d., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 1 d. ir 2 d.). Vienasmenį valdymo organą (administracijos direktorių) bendrovė turi visada, kolegialų (valdybą) – bendrovės dalyvių pasirinkimu. Bendrovės valdymo organų teises ir pareigas reglamentuoja DK, CK, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatos, bendrovės įstatai, pareiginiai nuostatai. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu, pagrindu, taigi administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, o vadovo pareigos yra labiau civilinio teisinio pobūdžio – vienvaldiškai veikti bendrovės vardu jos santykiuose su kitais asmenimis, bendrovės ir kitų bendrovės organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam bendrovei, laikytis konfidencialumo ir kt. (CK 2.87 str.). Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvės, veiklą. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-20 nutartis c.b. Nr. 3K-7-444/2009). Darbo kodekso normos nereglamentuoja juridinio asmens valdymo organų veiklos, jų atsakomybės už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nes šie santykiai nepatenka tarp DK 1 straipsnyje nurodytų Darbo kodekso reglamentuojamų santykių. Taigi apelianto R. K. pozicija, kad jam taikytinos darbo teisės normos, nepagrįsta.

31Dėl ieškinio senaties

32Kolegija pasisako ir dėl ieškinio senaties instituto taikymo, nes, apelianto R. K. teigimu, jam pareikštas reikalavimas atmestinas dėl pasibaigusios ieškinio senaties

33Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d. ir 2 d.). Pažymėtina, kad spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas gali ir nesant tokio suinteresuotos šalies pareikšto prašymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principo įgyvendinimu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-265/2009).

34Nagrinėjamoje byloje apelianto prašymą taikyti ieškinio senatį teismas atmetė pripažinęs, kad terminas nėra praleistas, nes administratoriui apie įmonei padarytą žalą tapo žinoma tik iškėlus bankroto bylą ir perėmus dalį įmonės dokumentų. Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas. Žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau - nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 str. 1 d.). Minėta, kad ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą, jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-356/2013). Tačiau tokiais atvejais, kai juridinio asmens valdymo organai neatlieka savo pareigų ir nesiima priemonių, kad būtų ginami juridinio asmens interesai, ieškinio senaties termino eigos skaičiavimas, kaip nurodo apeliantas (t.y. nuo jo, kaip įmonės vadovo, pareigų pasibaigimo 2009-09-09), neatitiktų teisingumo principo. Šiuo atveju žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš bankrutuojančios įmonės dokumentų bei jos turto neperdavimo bankroto administratoriui fakto. Taigi faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovo dabartiniam atstovui apie įmonės turto ir lėšų neperdavimą, vadinasi, ir dėl tokio neveikimo padarytą įmonei bei jos kreditoriams žalą, tapo žinoma tik po bankroto bylos iškėlimo Panevėžio apygardos teismo 2010-10-04 nutartimi. Senaties termino pradžios eiga nesietina su apelianto R. K., buvusio įmonės vadovo, pareigų pasibaigimu, šie skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

35Kitokio vertinimo nesuponuotų ir ginčo nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, kad įmonės turtas prarastas daugiau nei prieš trejus metus iki šio ieškinio pareiškimo. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos pareiškia ieškinius dėl įmonės veiklos tikslams priešingų sandorių, įstatymo leidėjui laikant, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Kadangi ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), o administratoriaus pareiga perimti įmonės turtą ir dokumentus atsirado nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo, minėta Įmonių bankroto įstatymo norma imperatyviai nustato ieškinio senaties termino pradžią nuo įstatyme numatyto juridinio asmens vadovo pakeitimo, nepriklausomai kokios yra kitos konkretaus ginčo aplinkybės. Taigi analogiškai senaties termino eigos pradžia nustatytina ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą.

36Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą ir dėl nurodyto teisės į teisingą teismą pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o apeliacinės instancijos teismas ištaisyti pažeidimų negali. Šis procesinės teisės pažeidimas sudaro prielaidas skundžiamą teismo sprendimą ginčijamoje dalyje (CPK 320 str. 2 d.), t. y. kuria iš kiekvieno atsakovo ar iš jų bendrai priteistos atitinkamos sumos ieškovui, panaikinti ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Sprendimas dalyje, kurioje byla buvo nutraukta (dėl 1 275,92 Lt priteisimo) ir atmestų reikalavimų dalyje, ieškovui tokio sprendimo neginčijant, paliktinas nepakeistas.

37Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

38Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą patenkintų ieškovo BUAB „Autovesta“ reikalavimų dalyje panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39Sprendimo dalį, kuria bylos dalis buvo nutraukta ir ieškinys atmestas, palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, juridinio asmens organams pažeidus... 5. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 3-10), kuriame prašė... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Panevėžio apygardos teismas 2013-04-15 sprendimu ieškinį patenkino iš... 8. Atsižvelgęs į FNTT specialisto išvadas dėl UAB „Autvesta” ūkinės... 9. Teismas nustatęs aplinkybes, kad, keičiantis įmonės vadovams, įmonei... 10. Atsakovo R. K. reikalavimo taikyti ieškinio senatį teismas netenkino,... 11. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 12. Atsakovas R. Kp. apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir... 13. Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimo dalį, kurioje iš... 14. Ieškovas atsiliepimuose prašo apeliacinius skundus atmesti ir teismo... 15. Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.... 18. Abiejų apeliantų skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo... 19. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad... 20. Dėl apelianto R. Kp. teisės dalyvauti teismo posėdyje neužtikrinimo... 21. Procesinius teisės normų pažeidimus, sudarančius prielaidas sprendimui... 22. Nagrinėjamoje byloje apeliantas R. Kp. savo skundą grindžia argumentais, kad... 23. Tokioje situacijoje, kolegijos vertinimu, vien teismo pranešimo, kad apelianto... 24. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas... 25. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo ... 26. Abu apeliantai savo skunduose kvestionuoja ir jų atsakomybės už žalą... 27. Dėl vadovo atsakomybės teisinių prielaidų už realiai neperduotą jam... 28. Dėl žalos atlyginimą reglamentuojančių materialinių teisės normų... 29. Apeliantas R. K. savo apeliaciniame skunde kelia ir netinkamo materialinių... 30. Juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė – kaip viena verslo veiklos... 31. Dėl ieškinio senaties... 32. Kolegija pasisako ir dėl ieškinio senaties instituto taikymo, nes, apelianto... 33. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 34. Nagrinėjamoje byloje apelianto prašymą taikyti ieškinio senatį teismas... 35. Kitokio vertinimo nesuponuotų ir ginčo nagrinėjimo metu nustatyta... 36. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus... 37. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą patenkintų... 39. Sprendimo dalį, kuria bylos dalis buvo nutraukta ir ieškinys atmestas,...