Byla 2A-1471/2014
Dėl 2006 m. gruodžio 18 d. Žemės išperkamosios nuomos sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ir sumokėtų palūkanų bei įmokų, gautų pagal sutartį, priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rasos Gudžiūnienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Remivilas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-364-267/2014 pagal ieškovo BUAB „Remivilas“ ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl 2006 m. gruodžio 18 d. Žemės išperkamosios nuomos sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ir sumokėtų palūkanų bei įmokų, gautų pagal sutartį, priteisimo,

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis ir sumokėtų palūkanų bei įmokų, gautų pagal sutartį, priteisimo.

52006 m. gruodžio mėnesį ieškovas ir atsakovas sudarė dvi sutartis - 2006 m. gruodžio 18 d. išperkamosios nuomos (žemės sklypo) sutartį Nr. 2006-120214 ir 2006 m. gruodžio 21 d. notarine tvarka patvirtintą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. 2006 m. gruodžio 18 d. sutartis 2009 m. liepos 21 d. buvo nutraukta, nes pirkėjas (ieškovas) ilgą laiką nemokėjo sutartyje numatytų įmokų.

6Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. šalių sudarytos sutarties Nr. 2006-120214 16.6.2. punktą ir priteisti iš atsakovo ieškovo sumokėtas įmokas – 2 067 348,07 Lt; pripažinti negaliojančia nuo 2006 m. gruodžio 18 d. šalių sudarytos sutarties Nr. 2006-120214 priedo – Mokėjimų grafiko-sąskaitos dalį, nustatančią palūkanas ir priteisti iš atsakovo ieškovo sumokėtas palūkanas – 492 151,48 Lt; priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodo, kad ginčo sutarties 16.6.2. punktas, numatantis, kad visi iki sutarties nutraukimo sumokėti mokėjimai klientui negrąžinami, pažeidžia ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir nustato neproporcingai didelę pirkėjo atsakomybę už sutarties neįvykdymą, taip pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą, sudaro prielaidas pardavėjui pasipelnyti iš sutarties nutraukimo, o tai reiškia tiek CK 6.249 straipsnio 1 dalies, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą. Atsakovas dėl sutarties nutraukimo ne tik nėra patyręs nuostolių, bet sutarties nutraukimas jam buvo net naudingas. Nutraukus sutartį banko nuosavybėje liko žemės sklypas ir 2 067 348,07 Lt įmokos, gautos iš sutartį nutraukusio ieškovo. Už parduotą sklypą pagal sutarties nuostatas atsakovas turėjo gauti 5 485 107,33 Lt, o nutraukus sutartį pardavėjo pajamos tapo ženkliai didesnės – 7 018 348,07 Lt (5 485 107,33 Lt sklypo vertė ir pagal sutartį gautos 2 067 348,07 Lt įmokos). Ginčijama sutarties sąlyga dėl sumokėtų įmokų negrąžinimo sutarties nutraukimo atveju ieškovui yra labai nenaudinga, o atsakovui suteikia perdėtą pranašumą ir galimybę iš sutarties nutraukimo gauti didesnę naudą, negu iš tinkamo sutarties vykdymo. Mokėjimų grafiko-sąskaitos dalis, nustatanti palūkanų mokėjimą nuo nesumokėtos žemės sklypo kainos dalies yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kadangi pagal CK 6.415 straipsnio nuostatas palūkanos pagal pirkimo-pardavimo sutartį gali būti nustatomos tik už uždelstus periodinius mokėjimus.

7Atsakovas su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad dėl ginčijamų sutarties nuostatų šalys susitarė laisva valia, todėl suprato ir pagrįstai tikėjosi, kad šios nuostatos bus vykdomos. Ginčo šalys 2006 m. gruodžio 21 d. sudarė ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Minėtą sklypą 2006 m. gruodžio 18 d. sutartimi atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui pirkimo-pardavimo išsimokėtinai būdu. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovas pirko daiktą (žemės sklypą) ir sumokėjo ieškovui 4 950 000 Lt tik tam, kad tinkamai vykdytų 2006 m. gruodžio 18 d. sutartį ir tokiu būdu finansuotų ieškovą. Jeigu nebūtų sudaryta 2006 m. gruodžio 18 d. sutartis, kurios 16.6.2. punkto nuostatos yra ginčijamos šioje byloje, atsakovas nebūtų sudarinėjęs 2006 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir tokiu būdu finansavęs ieškovą. Be to, dėl ginčo sandorio atsakovas yra patyręs nuostolių, todėl reiškiami reikalavimai yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami. Atsakovo patirtus nuostolius dėl neįvykdytos sutarties patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas atsakovo pareikštas 257 498,69 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad ginčo sutarties nuostatos nustatė neproporcingai didelę pirkėjo atsakomybę už sutarties neįvykdymą ir buvo pažeista sutarties šalių interesų pusiausvyra bei ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Nurodė, kad tiek 2006 m. gruodžio 18 d., tiek 2006 m. gruodžio 21 d. sutartyse buvo nurodyta ta pati žemės sklypo kaina – 4 950 000 Lt, nors faktinė sklypo vertė sandorių sudarymo metu buvo ženkliai mažesnė. Šalių susitarimas dėl didesnės sutarties kainos buvo naudingas tiek pirkėjui, tiek pardavėjui, nes UAB „Remivilas“ gavo beveik 5 mln. Lt papildomų lėšų įmonės veiklai vystyti, o AB „SEB lizingas“ pagal ginčo sutartį už ieškovui trejų metų laikotarpiui suteiktas 4 950 000 Lt lėšas tam pačiam sklypui atpirkti išsimokėtinai įgijo teisę gauti iš ieškovo 535 107,33 Lt sutartines palūkanas. Ieškovo teiginiai, susiję su tariamu atsakovo pasipelnymu ieškovo sąskaita grindžiami prielaidomis apie itin didelę ginčo sklypo kainą, tačiau tai paneigia byloje atliktos teismo ekspertizės žemės sklypo vertei nustatyti išvados. Ieškovas nepateikė teismui įtikinamų ir logiškų argumentų bei įrodymų, kurie leistų spręsti, kad šioje byloje ginčijamos sutarties nuostatos dėl įmokų negrąžinimo sutarties nutraukimo atveju ir palūkanų skaičiavimo tvarkos sandorio sudarymo metu ieškovui buvo labai nenaudingos, ar atsakovui suteikė perdėtą pranašumą bei galimybę pasipelnyti ieškovo sąskaita. Sutartyje nustatytas palūkanų dydis (10 procentų už trejus metus, skaičiuojant nuo investuotos sumos) negali būti vertinamas kaip lupikiškas, todėl nėra pagrindo palūkanas mažinti ar keisti sutartimi nustatytą palūkanų skaičiavimo tvarką (CK 1.5 str., 6.37 str., 6.414 str., 6.415 str.). Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1141/2013 konstatavo, kad atsakovo 257 498,69 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas yra pagrįstas, o atsisakymas tvirtinti AB „SEB lizingas“ kreditorinį reikalavimą pažeistų šios bendrovės teises ir teisėtus interesus.

11Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, gindamas kreditorių interesus, todėl ieškinio senaties termino pradžia ir pabaiga siejama su CK 1.125 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojusia ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakcija, kuria nustatyta, kad bankroto administratoriui yra nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiame punkte nurodytą 6 mėnesių terminą administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Byloje nustatyta, kad bankroto byla UAB „Remivilas“ buvo iškelta 2010 m. vasario 24 d., o su ginčo sandoriu susiję dokumentai administratoriui buvo perduoti 2010 m. vasario 24 d. Šiaulių apygardos teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Remivilas“ nustatytais terminais. Tačiau ieškinys dėl 2006 m. gruodžio 18 d. sudaryto nekilnojamojo turto perleidimo sandorio nuostatų pripažinimo negaliojančiomis pareikštas tik 2013 m. vasario 25 d., t. y. po trejų metų nuo bankroto bylos iškėlimo ir po beveik šešerių metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senatį ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Ieškovas BUAB „Remivilas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai aiškindamas ir taikydamas materialinės teisės normas, o taip pat nevykdydamas civilinio proceso kodekse įtvirtintos pareigos priimti motyvuotą, t.y. faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą sprendimą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė remdamasis ta aplinkybe, kad faktinė sklypo vertė sandorių sudarymo metu buvo ženkliai mažesnė, o sutartyse sklypo kaina buvo padidinta. Teismo sprendime nenurodyta jokia loginė sąsaja tarp ginčo sutartimi perleisto sklypo kainos dydžio ir ieškinio atmetimo. Nors teismo sprendime akcentuojama, kad šis sandoris dėl didesnės sutarties kainos buvo naudingas tiek pirkėjui, tiek pardavėjui, tai niekaip nepaaiškina, kodėl teismas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimus.
  3. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių teisės normų, kuriomis vadovavosi atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl sutarties 16.6.2. punkto pripažinimo negaliojančiu ir 2 067 348,07 Lt priteisimo.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo reikalavimą dėl mokėjimų grafiko-sąskaitos dalies panaikinimo ir 492 151,48 Lt priteisimo atmetė konstatuodamas, jog nustatytas palūkanų dydis nėra lupikiškas bei sutiko su atsakovo pozicija, kad CK 6.415 straipsnio nuostata dėl šalių teisės susitarti dėl pirkėjo pareigos mokėti palūkanas, jeigu pirkėjas praleidžia periodinių įmokų mokėjimo terminą, nėra imperatyvi ir nedraudžia šalims susitarti dėl palūkanų mokėjimo ir už nepradelstus mokėjimus. Loginis ir sisteminis CK 6.415 straipsnio normos aiškinimas neleidžia padaryti išvados, kad pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties šalys galėtų susitarti ir dėl palūkanų mokėjimo ne tik už pradelstus, tačiau ir už laiku atliekamus mokėjimus. Pastarąją išvadą teismas padarė remdamasis pažodiniu (lingvistiniu) minėtos normos aiškinimu, visiškai neatsižvelgdamas į jos sisteminius ryšius su kitomis CK normoms, nesivadovaudamas logikos dėsniais. CK 6.415 straipsnis aiškiai apibrėžia sąlygą, kuriai esant šalių susitarimu gali būti nustatyta pirkėjo pareiga mokėti palūkanas, t.y. šiam praleidus periodinių mokėjimų terminą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad minėto straipsnio norma yra paprasčiausia perteklinė norma, šalims leidžianti tai, ką šios ir taip galinčios.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra praleistas terminas ieškiniui pateikti. ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. yra nustatytas terminas, per kurį bankroto administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, tačiau nereglamentuoja ieškinio senaties, todėl ieškinius gali reikšti vadovaujantis bendraisiais ieškinio senaties terminais.
  6. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Taigi, net ir tuo atveju, jeigu teismas ir pagrįstai būtų konstatavęs, jog ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte yra nustatytas ieškinio senaties terminas ir ieškovas jį praleido, turėjo būti atsižvelgta, kad šalių sudaryta ir ieškovo ginčijama sutartis, kaip pirkimo pardavimo sutartis išsimokėtinai, kvalifikuota tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013. Tik tuomet ieškovas suvokė apie sutarties jam sukeliamus padarinius, o tuo pačiu - jo bei jo kreditorių teisių pažeidimą.
  7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl argumentų ir reikalavimų, susijusių su bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pažeidimu, nepagrįstai suteikiant pirmenybę atsakovui prieš kitus kreditorius ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos prasme, kur nustatyta, kad nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo, o pagal to paties straipsnio 2 dalį visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Bet koks gautų įmokų negrąžinimas pasiliekant jas kaip nuostolių kompensaciją aptariamomis aplinkybėmis tuo pačiu reikštų neabejotiną imperatyvių ĮBĮ normų bei viešojo intereso pažeidimą, tačiau bylą nagrinėjęs teismas savo sprendime šių argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

14Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pagal teismų praktiką, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Sudarius ginčo sutartį, atsakovas su ieškovu susitarė ir dėl paties žemės sklypo pirkimo - pardavimo, ko pasėkoje buvo sudaryta 2006 m. gruodžio 21 sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas savo nuosavybėn iš ieškovo nusipirko minėtą žemės sklypą, kurį dar 2006 m. gruodžio 18 d. iš anksto buvo sutaręs parduoti atgal pačiam ieškovui pirkimo - pardavimo išsimokėtinai būdu. Taigi, atsakovas pirko daiktą (žemės sklypą) tik tam, kad tinkamai vykdytų ginčo sutartį su ieškovu ir tokiu būdu jį finansuotų. Jeigu nebūtų sudaryta ginčo sutartis, tai atsakovas paprasčiausiai nebūtų sudarinėjęs 2006 m. gruodžio 21 d. pirkimo - pardavimo sutarties su ieškovu ir mokėjęs jam 4 950 000 Lt sumos. Todėl esant tokiai sandorio schemai, kurios pasėkoje atsakovas finansavo ieškovą, atmestini ieškovo argumentai apie sutarties nuostatų nenaudingumą ieškovui. Be to, šalims sudarius dvi susijusias sutartis, tačiau ieškovui netinkamai vykdžius savo įsipareigojimus, atsakovas ne pasipelnė iš ieškovo, bet, priešingai, patyrė didelių nuostolių dėl nukritusios žemės sklypo vertės.
  2. Minėto žemės sklypo kaina buvo padidinta tam, kad sudarius dvi tarpusavyje susijusias sutartis atsakovas finansuotų ieškovą didesne suma. Pačiam ieškovui sklypo kainos padidinimas buvo naudingas, kadangi jis gavo didesnę pinigų sumą iš atsakovo, tačiau atitinkamai pats ieškovas prisiėmė ir didesnę riziką dėl savo verslo finansavimo ir su tuo susijusių įsipareigojimų nevykdymo.
  3. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus, rėmėsi tiek sutarčių aiškinimą ir netesybas reglamentuojančiomis normomis, tiek ir bendraisiais civiliniams santykiams keliamais reikalavimais (CK 1.5, 6.73, 6.193, 6.258 str. ir kt.).
  4. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad CK 6.415 straipsnio normos neleidžia sutartyse įtvirtinti, kad pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties šalys galėtų susitarti ir dėl palūkanų mokėjimo ne tik už pradelstus, tačiau ir už laiku atliekamus mokėjimus. Tai, kad CK 6.415 str. laikytina dispozityvia įstatymo nuostata patvirtinta ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-861/2014). Be to, ieškovo nurodoma norma yra aiškiai dispozityvi, kadangi normoje yra vartojamas terminas „gali", kuris išreiškia normos dispozityvumą. Šalys gali sudaryti bet kokias sutartis, kurios neprieštarauja imperatyvui. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis - apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityvumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).
  5. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ieškinio argumentų ir reikalavimų dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pažeidimo, nepagrįstai suteikiant pirmenybę atsakovui prieš kitus kreditorius ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p. normos prasme. Ginčo sutarties atitikimas kreditorių interesams ir ĮBĮ normoms yra prejudicinis faktas, kuris jau nebegali būti ieškovo ginčijamas. Tai patvirtina 2013 m. sausio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013, kurioje buvo išnagrinėtas šalių ginčas kasacine tvarka, kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė ieškovo argumentus dėl ginčo sutarties nenaudingumo UAB ,,Remivilas“ kreditorių interesams ir ieškovo teisių pažeidimo ginčijama sutartimi.
  6. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nustato ne ieškinio senaties terminą, bet terminą, per kurį bankroto administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, todėl ieškinius gali reikšti vadovaujantis bendraisiais senaties terminais. Tai, kad ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. nustato specialų (sutrumpintą) ieškinio senaties terminą, patvirtina gausi ir nuosekli teismų praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 19/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-492/2014). Po ieškovo bankroto bylos iškėlimo, administratorius nedelsiant (2010 m. birželio 1 d.) inicijavo civilinį ginčą Šiaulių apygardos teisme (civilinėje byloje Nr. 2-994- 357/2010) prieš atsakovą dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Taigi, apie ginčijamas sutarties nuostatas administratorius žinojo jau ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-994-357/2010 pareiškimo dieną. Todėl akivaizdu, kad ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. įtvirtintas 6 mėnesių terminas tokio pobūdžio ieškiniams pareikšti yra pasibaigęs.
  7. Ieškovas ieškinio senaties pradžios momentu iš esmės laiko momentą, kai kasacinis teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013, išaiškino, kad ginčijama sutartis atitinka pirkimo - pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius ir turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo - pardavimo sutartis. Vis dėl to, imperatyvios ĮBĮ nuostatos ieškinio senaties pradžią sieja su dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo momentu, o ne su tokiais kriterijais, kaip sutarties padarinių suvokimo momentas. Be to, pažymėtina, kad teisėje galioja įstatymų žinojimo prezumpcija, kuri taip pat apima ir tinkamo sutarties kvalifikavimo pareigą. Todėl negalima teigti, kad ieškinio senaties termino eiga pareikšti ieškinį prasidėjo tik nuo 2013 m. sausio 9 d.
  8. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, viešojo intereso buvimą, net ir esant praleistam senaties terminui, teismas privalėjo praleistą senaties terminą atnaujinti. ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. įtvirtintą 6 mėnesių terminą administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Taigi, šioje normoje yra nustatytas naikinamasis vienerių metų ieškinio senaties terminas, o pagal, CK 1.117 str. 6 d. naikinamieji terminai negali būti teismo atnaujinti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

15CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

16Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

17Apeliacinis skundas netenkintinas

18Dėl ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų kvalifikavimo

19Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Pareiškiantis ieškinį asmuo turi aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti šalių teisinę taiką (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Taigi proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2014). Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai tam tikrų kategorijų bylose reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai). Tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Šiuo klausimu teismų praktika yra aiški ir nuosekli, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normas, jo manymu, taikytinas ginčo santykiui, teismas nėra saistomas tokios ieškovo nuomonės. Priešingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Tokie teismo veiksmai nėra vertinami kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013). Tačiau ginčo objektą (ieškinio pagrindą, dalyką) byloje gali apibrėžti tik ieškovas (CPK 42 straipsnio 1 dalis), o teismas bylą nagrinėja pareikštų reikalavimų ribose ir privačiame ginče (dispozityvioje byloje) negali jų peržengti (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

20Nagrinėjamoje byloje ieškovas suformulavo tokį ieškinio dalyką: pripažinti 2006 m. gruodžio 18 d. šalių sudarytos sutarties Nr. 2006-120214 16.6.2. punktą negaliojančiu ab initio ir taikyti restituciją - priteisti iš atsakovo ieškovo sumokėtas įmokas pagal 2006 m. gruodžio 18 d. sutartį – 2 067 348,07 Lt, taip pat pripažinti negaliojančia ab initio 2006 m. gruodžio 18 d. šalių sudarytos sutarties Nr. 2006-120214 priedo – Mokėjimų grafiko-sąskaitos dalį, nustatančią palūkanas ir taikyti restituciją - priteisti iš atsakovo pagal šią sutartį sumokėtas palūkanas – 492 151,48 Lt. Kaip ieškinio pagrindą ieškovas nurodė įvairias faktines aplinkybes, kurios susijusios ne vien su ginčijamų sutarties sąlygų atitikimu įstatymų reikalavimams sandorio sudarymo metu: neproporcingos sutarties sąlygos ieškovo atžvilgiu nustatymą, taip pažeidžiant šalių interesų pusiausvyrą bei sudarančią atsakovui prielaidas pasipelnyti iš sutarties nutraukimo. Pažymėtina, faktinės aplinkybės, sudarančios sandorio negaliojimo pagrindą, turi egzistuoti sandorio sudarymo metu. Tuo tarpu ieškinyje kaip pagrindą nuginčyti sutarties 16.6.2 punkto nuostatą ieškovas nurodo ir aplinkybę, kad ieškovas jau yra sumokėjęs beveik pusę pirkto žemės sklypo kainos ir tai nustato neproporcingai didelę pirkėjo atsakomybę už sutarties nutraukimą, neįvykdžius sutarties. Tuo tarpu ši aplinkybė visai nereikšminga sandorio dalies ab initio negaliojimui, bet gali būti reikšminga restitucijos taikymui nutraukus sutartį. Ieškovas taip pat remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kurios atsirado ginčo sutarties nutraukimo momentu, t. y. beveik po 3 metų nuo sutarties sudarymo (turto vertė sutarčių nutraukimo metu, faktiškai įmokėtų įmokų suma) pagrįsti reikalavimui, kad tam tikra sutarties nuostata neatitiko įstatymo reikalavimų jo sudarymo metu. Taigi, kaip matyti, ieškovas ieškinyje, viena vertus, nurodo aplinkybes, sudarančias pagrindą, jo manymu, pripažinti ginčijamas sutarties sąlygas negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento, kita vertus – nurodo aplinkybes, kurios galėtų sudaryti kitų reikalavimų ir teisės gynimo būdų pagrindą (pavyzdžiui, reikalavimų dėl sutarties nutraukimo padarinių – restitucijos ir/arba nuostolių atlyginimo – taikymo, dėl nepagrįsto praturtėjimo nutraukus sutartį, dėl atsisakymo vykdyti sutartį esant esminei šalių nelygybei, dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir pan.). Tačiau, kaip minėta, tokie reikalavimai ginti pažeistą teisę nurodytais teisių gynimo būdais ar vienu iš jų, byloje nėra pareikšti, ieškiniu prašoma taikyti vieną ieškovo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą – pripažinti sandorio dalį negaliojančia ir taikyti restituciją, t.y. atstatyti šalis į pradinę padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.224-6.227 straipsniai), o teismas negali peržengti pareikšto reikalavimų ribų, pakeisti ieškinio elementų, taikyti teisės gynimo būdų, kurių taikyti neprašoma. Prašydamas pripažinti dalį sandorio – sutarties 16.6.2 punktą – negaliojančiu nuo sutarties sudarymo dienos, ieškovas remiasi ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p., CK 6.249 straipsniu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, t.y. kelia klausimą dėl šios sąlygos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Ginčydamas 2006 m. gruodžio 18 d. šalių sudarytos sutarties Nr. 2006-120214 priedo – Mokėjimų grafiko-sąskaitos dalį, ieškovas teigia, kad CK 6.415 straipsnis aiškiai apibrėžia sąlygą, kuriai esant šalių susitarimu gali būti nustatyta pirkėjo pareiga mokėti palūkanas, t.y. šiam praleidus periodinių mokėjimų terminą. Minėta norma imperatyviai nustato, kad palūkanos pagal pirkimo – pardavimo sutartį gali būti nustatomos tik už uždelstus periodinius mokėjimus pagal sutartį, o ieškovo pareigą mokėti palūkanas, jas skaičiuojant nuo nesumokėtos perkamos žemės sklypo kainos dalies numatantis mokėjimų grafikas – sąskaita, prieštarauja CK 1.80 ir 6.415 straipsnių reikalavimams. Pažymėtina, kad CK 6.288 straipsnyje numatytas teisių gynimo būdas (esminė šalių nelygybė) taip pat taikomas tais atvejais, kai akivaizdus šalių tarpusavio prievolių neatitikimas yra sandorio sudarymo metu. Įstatymas nenumato, kad remiantis šiuo pagrindu būtų galima sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Šalių tarpusavio prievolių neatitikimas turi būti esminis – jų padėtis turi būt tokia nelygi, kad protingas žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų sudaręs. Be to, esant esminiam šalių teisių ir pareigų neatitikimui, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą ir iš esmės pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra, nukentėjusi šalis turi teisę pareikšti kitai šaliai atsisakanti sutarties ar tam tikros jos sąlygos, nesikreipiant į teismą. Kita sandorio šalis, mananti, jog sutarties ar tam tikros jos sąlygos atsisakyta nepagrįstai, turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti sutarties atsisakymo pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu esminė šalių nelygybė atsiranda dėl jau sudarius sutartį pasikeitusių aplinkybių, galėtų būti taikomas CK 6.204 straipsnyje numatytas teisių gynimo būdas, t. y. suinteresuotas asmuo tokiu atvejų turėtų teisę kreiptis į kitą sutarties šalį, prašydamas sutartį pakeisti, o šalims nesutarus, jos abi turi teisę dėl sutarties pakeitimo kreiptis į teismą. Nei vienu iš šių teisių gynimo būdų, susijusių su sandorio šalių interesų pusiausvyros užtikrinimu, šioje byloje ieškovas nesinaudoja. Ieškovas nereiškia ir reikalavimo, susijusio su netinkamu restitucijos, atsakovui nuo 2009 m. kovo 16 d. nutraukus šalių sudarytą 2006 m. gruodžio 18 d. sutartį (t.1, b.l. 100-101), taikymu. Byloje yra duomenys, jog ieškovo bankroto byloje jau buvo nagrinėjamas AB SEB bankas kreditorinis reikalavimas dėl nuostolių, atsakovo patirtų nutraukus ginčijamą sutartį, atlyginimo. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 23 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-200-71/2013, patvirtino BUAB „Remivilas“ kreditoriaus AB „SEB lizingas“ finansinį reikalavimą 257 498,69 Lt sumai. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 25 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1141/2013, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

21Teisėjų kolegija, nepaisant tam tikro byloje pareikšto ieškinio pagrindo ir dalyko nesuderinamumo, sprendžia, kad ieškovas yra byloje pareiškęs materialiųjų teisinį reikalavimą pripažinti negaliojančiomis ab initio ginčijamų sandorių dalis CK 1.80 str. pagrindu, panaikinti ginčijamomis sutartimis sukurtus teisinius padarinius, grąžinant ieškovui sumokėtas įmokas bei palūkanas, t.y. taikyti sandorių pripažinimą negaliojančiais, kaip pažeistų teisių gynimo būdą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, jog ieškovo pasirinktas ieškinio pagrindas nėra tikslus ir aiškus, nėra visiškai aišku, kokį teisių gynimo būdą ieškovas prašo taikyti (sandorių negaliojimo, sutarties nutraukimo padarinių ar nepagrįsto praturtėjimo) bei prašė teismą nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams šalinti (t. 1, b. l. 62-63). Nepaisant to, teismas ieškinio trūkumų nekonstatavo, ieškovas dublike taip pat nurodė, jog pasirinktas teisių gynimo būdas yra aiškus, jo nekeitė ir netikslino (t. 1, b. l. 90-91 ). Kadangi byloje yra aiškus ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas, o teismas tik sprendžia, ar tokio būdo pagrįstai reikalaujama ir ar jis taikytinas, teismas už šalis neformuluoja ieškinio (dalyko) ir jų faktinio pagrindo, todėl byloje kilęs ginčas nagrinėtinas byloje pareikštų reikalavimų ribose ir pagal ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-443/2013). Kartu akcentuotina, jog teisėjų kolegija analizuos ir vertins tik tas bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos ieškovo pareikštam ieškinio reikalavimui bei teisių gynimo būdui.

22Dėl ginčytinų sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis teisinių aspektų

23CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. valios sutapimas. Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys.

24Prievolių teisėje yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156). Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką, besikeičiančius verslo santykius, nulemtus rinkos pokyčių ir raidos, bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei) (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Dėl to nustatant teisinį ieškinio pagrindą svarbu tinkamai aiškinti sutarties sąlygas, nustatyti sutartimi sulygtas šalių teises ir pareigas, sutarties tikslą. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2009).

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad verslininkams, yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, jie privalo įvertinti su verslu susijusią riziką, o jos tinkamai neįvertinę negali reikalauti ją perkelti kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Tai reiškia, kad sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymų leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais. Dėl to tais atvejais, kai šalių sudarytas susitarimas nėra absoliučiai negaliojantis ir egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, jis turi būti išsaugomas siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo (favor contractus) principo. Tam tikrų sutarties sąlygų, o ne visos sutarties galiojimo ginčijimas yra gerokai proporcingesnė kartais neišvengiamo kišimosi į sutarties laisvės principą priemonė. Taigi gerbiant šalių valios autonomijos principą pirmenybė turi būti teikiama ne formaliems sandorio negaliojimo argumentams, bet šalių valiai sukurti jų siekiamus civilinius teisinius santykius, jeigu šie iš esmės nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir gali teisėtai egzistuoti bei sukelti atitinkamus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).

26Sandorių galiojimo sąlygas, kurios tiesiogiai susijusios su sandorių negaliojimo institutu, nustato įstatymas (CK 1.63-1.77 straipsniai). Sutartims papildomas galiojimo sąlygas nustato sutarčių teisė (CK 6.154-6.228 straipsniai). Sandorius, taip pat ir sutartis, galima pripažinti negaliojančiais tik remiantis įstatymuose numatytais pagrindais (bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, numatytais CK 1.78-1.96 straipsniuose, taip pat CK ir kituose įstatymuose numatytais kitais atskirų sandorių ar sutarčių rūšių negaliojimo pagrindais). CK 6.224 straipsnis numato, jog sutartis gali būti pripažinta negaliojančia CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Pagal CK 6.225 straipsnį sutartis gali būti pripažinta negaliojančia iš dalies: vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties (CK 1.96 straipsnis). Remiantis CK 1.80 straipsnyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris) gali pripažinti negaliojančiu tik sandorį ar jo dalį, kai atitinkamoje sandorio nuostatoje įtvirtinta sąlyga, prieštaraujanti imperatyvui ir sandorio šalys savo valia jo negali pakeisti, nes tą tiesiogiai draudžia įstatymas. Taigi siekiant pripažinti sandorį ar jo dalį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį, nepakanka nurodyti vien šią teisės normą, o būtina reikalavimą pagrįsti konkrečia imperatyvia įstatymo norma, kuriai sandoris ar jo dalis prieštarauja, taip pat argumentuoti, kodėl konkreti įstatymo norma aiškintina kaip imperatyvi.

27Pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Tokia sutartis kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga dėl nuosavybės teisės, pagal kurią nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nustatytų sąlygų (CK 6.431 straipsnio 1 dalis). Tik visiškai įvykdžius sąlygas (sumokėjus visą kainą), turtas perduodamas pirkėjo nuosavybėn. Kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą (CK 6.414 straipsnio 1 dalis). Turto išpirkimo įmokos pagal daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį nuo jų pervedimo momento pardavėjui tampa šio nuosavybe. Iš to galima daryti išvadą, kad, nutraukus daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, pirkėjui vėluojant sumokėti periodines įmokas ir negalint sumokėti visos kainos, daikto pirkėjas praranda teisę įgyti nuosavybės teisę į tą daiktą ateityje, t. y. pasibaigia pirkėjo turtinė teisė. Kaip minėta ankščiau, CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, taip pat nurodyti civilinių teisių gynimo būdai. Sandorio, ar jo dalies, pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Sutarties nutraukimo padariniai, kaip dar vienas teisių gynimo būdų, reglamentuoti CK 6.222 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi; kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014).

28Dėl pagrindo pripažinti byloje ginčijamas sandorio dalis negaliojančiomis

29Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo šalys sudarė dvi sutartis: 2006 m. gruodžio 18 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, o po trijų dienų, t. y. 2006 m. gruodžio 21 d., pirkimo–pardavimo sutartis (t. 1, b.l. 17-26, 67-78). Žemės išperkamosios nuomos sutarties Bendrojoje dalyje nurodyta, kad sutartis sudaryta tarp UAB „SEB VB lizingas“ ir ieškovo siekiant nustatyti ieškovo pasirinkto žemės sklypo įsigijimo ir naudojimo sąlygas. Šios sutarties 5.1 punkte nurodoma, kad jei pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodoma kitaip, pirkimo–pardavimo sutartis tuo pat metu laikoma turto priėmimo–perdavimo ieškovui naudotis aktu, kuriuo ieškovas patvirtina, kad turtas visiškai atitinka ieškovo lūkesčius bei visas sutarties sąlygas. Pirkimo–pardavimo sutarties 24 punkte iš esmės atkartojamos išperkamosios nuomos sutarties 5.1 punkto sąlygos nurodant, kad ši sutartis tuo pat metu yra ir išperkamosios nuomos sutartyje numatytas žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktas, patvirtinantis, kad žemės sklypas yra tinkamai perduotas valdyti ir naudotis pardavėjui (ieškovui), kaip nuomininkui. Išperkamosios nuomos sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad ieškovas įgyja teisę naudotis žeme nuo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo momento. Išperkamosios nuomos sutartyje yra aptartos bendrosios žemės sklypo įsigijimo ir naudojimo sąlygos: perkamo žemės sklypo mokėjimų grafikas, išdėstytas per 36 mėnesius, turto pirkimo iš pardavėjo sąlygos; žemės priėmimo–perdavimo tvarka; turto naudojimas; šalių teisės ir įsipareigojimai; žemės išankstinio išpirkimo tvarka ir nuosavybės teisės į žemę perėjimas įvykdžius visus įsipareigojimus; sankcijos už netinkamą sutarties vykdymą. Tos pačios, tik labiau detalizuotos sąlygos išdėstytos ir pirkimo–pardavimo sutartyje. Pirkimo–pardavimo sutartyje šalys sutarė, kad pirkėjas (atsakovas) perka žemės sklypą iš ieškovo, turėdamas tikslą įsigytą žemės sklypą perduoti išperkamosios nuomos sąlygomis ieškovui (23 punktas), kuris mokės visus mokesčius išperkamosios nuomos sutartyje nustatyta tvarka (34 punktas). Ieškovui įvykdžius visas išperkamosios nuomos sutartyje nurodytas sąlygas, ieškovas įsipareigoja priimti iš atsakovo savo nuosavybėn žemės sklypą bei pasirašyti visus reikiamus dokumentus ir įregistruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre (35 punktas). Taigi akivaizdu, kad minėtos sutartys yra glaudžiai susijusios, viena be kitos negalinčios egzistuoti sutartys. Jeigu nebūtų sudaryta ginčo sutartis, tai atsakovas nebūtų sudarinėjęs 2006 m. gruodžio 21 d. pirkimo - pardavimo sutarties su ieškovu.

30Pažymėtina, kad tam tikros sutarties sąlygos pripažinimas negaliojančia gali ir neturėti įtakos visos sutarties galiojimui, jeigu ši gali galioti ir be jos. Tačiau, jeigu tam tikra sąlyga yra tokia svarbi, kad galima daryti išvadą, jog šalys be jos apskritai nebūtų sudariusios sutarties (kaip nagrinėjamu atveju), reikia pripažinti negaliojančia visą sutartį (CK 6.226 str.). Todėl, nustačius pagrindą pripažinti negaliojančiomis ieškovo ginčijamas sutarties sąlygas, kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, būtų pagrindas pripažinti negaliojančia visą sutartį (CK 1.96 straipsnis). Kita vertus, ieškovas, vengdamas pareikšto ieškinio tapatumo su jau išnagrinėta byla, nors ir prašo pripažinti negaliojančiomis tik dvi iš vienos sutarties sąlygų, tačiau taikyti sandorio dalies negaliojimo padarinius (restituciją) prašo visu mastu, kokie būtų taikomi pripažinus negaliojančia visą sutartį. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju šalys, sudariusios ginčo sandorius, buvo verslininkai, kuriems yra keliami aukštesni, nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, jie privalo įvertinti su verslu susijusią riziką. Ginčo sutartį šalys sudarė laisva valia, atsakovas savo prievoles pagal sutartį įvykdė, ieškovas taip pat beveik trejus metus sutartį vykdė ir jos teisėtumo neginčijo, o ieškinį dėl sutarties pripažinimo niekine ab initio pareiškė tik po to, kai atsakovas ją vienašališkai nutraukė dėl esminio pažeidimo – įmokų nemokėjimo, o sutartis negali būti pripažįstama negaliojančia formaliais pagrindais, taip paneigiant iš esmės teisėtą šalių susitarimą.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013, išanalizavęs minėtas sutartis, konstatavo, kad šalys siekė perleisti ginčo žemę nuosavybės teise, o 2006 m. gruodžio 18 d. išperkamosios nuomos sutartis atitinka pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius ir turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, atmetė ieškovo argumentus dėl ginčo sutarties nenaudingumo UAB „Remivilas“, įmonės kreditorių interesų ir ieškovo teisių pažeidimo ginčijama sutartimi. Todėl būtent šios rūšies sutartis (pirkimas-pardavimas išsimokėtinai) turima mintyje, vertinant ieškovo ginčijamų sutarties sąlygų atitiktį imperatyvioms įstatymo normoms.

32Ieškovas nurodo, kad ginčijamos sutarties sąlygos prieštarauja ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p., kuris numato, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta teisės norma yra abstrakti procesinė taisyklė dėl administratoriaus įgaliojimų bankroto byloje ir kreditorių teisių bei pareigų, neįtvirtinanti jokio imperatyvo šalims nustatant sutartines teises ir pareigas, konkrečiai – tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamoje byloje, sutartyse. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti ginčijamas sutarties sąlygas ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 . pagrindu yra nepagrįstas ir atmestinas.

33Ieškovas nurodo, kad ginčijamos sutarties sąlygos prieštarauja CK 6.249 str. 1 d., kuris numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovo teigimu ginčijamos sutarties 16.6.2 sąlyga nustato neproporcingai didelę pirkėjo atsakomybę už sutarties neįvykdymą, pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą, sudaro prielaidas pardavėjui pasipelnyti iš sutarties nutraukimo, o tai pažeidžia CK 6.249 str. 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.249 str. 1 d. taip pat nenumato jokio imperatyvo (draudimo) nagrinėjamos rūšies sutartyje nustatyti ginčijamas sąlygas. Ieškovas šia teisės norma iš esmės grindžia argumentus dėl sutarties nutraukimo atsakovo iniciatyva padarinių, t. y. nurodo, kad sutarties nutraukimo atveju svarbu, kad dėl sutarties nutraukimo nukentėjusi sutarties šalis gautų kompensaciją, atitinkančią jos patirtus nuostolius – turėtas išlaidas ir negautas pajamas, kurias ji būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tačiau, kaip minėta anksčiau, šioje byloje reikalavimas dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių) nėra pareikštas ir nenagrinėjamas.

34Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, kaip pagrindu ginčyti sandorį pagal CK 1.80 str. negalima remtis. Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, leidžiantys teismui konkrečioje byloje priimti šiuos kriterijus atitinkantį sprendimą. Įstatymų leidėjas objektyviai negali sukurti taisyklės ar sprendimo varianto kiekvienai faktinei situacijai, todėl CK 1.5 str. yra lanksti norma, leidžianti konkrečioje situacijoje užrikinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgianti į konkrečios situacijos ypatumus bei užpildyti teisinio reglamentavimo spragas ir taip sumažinti neigiamus pozityvios teisės sukeliamus padarinius, kurių įstatymų leidėjas negalėjo numatyti. Teisės principai paprastai neįtvirtina jokių konkrečių imperatyvių teisinių santykių dalyvių elgesio taisyklių.

35Teisėjų kolegija pažymi, kad kitų konkrečių imperatyvių normų, kurias pažeidžia ginčijamos sutarties 16.6.2 punktas, ieškovas nenurodė.

36Ieškovas ginčydamas 2006 m. gruodžio 18 d. šalių sudarytos sutarties Nr. 2006-120214 priedo – Mokėjimų grafiko-sąskaitos dalį, nurodo, kad CK 6.415 straipsnis aiškiai apibrėžia sąlygą, kuriai esant šalių susitarimu gali būti nustatyta pirkėjo pareiga mokėti palūkanas, t.y. šiam praleidus periodinių mokėjimų terminą, o ginčo sutartyje nustatyta ieškovo pareiga mokėti palūkanas, jas skaičiuojant nuo nesumokėtos perkamos žemės sklypo kainos dalies numatantis mokėjimų grafikas – sąskaita, prieštarauja CK 1.80 ir 6.415 straipsnių reikalavimams. CK 6.415 str. numato, kad daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartyje gali būti numatyta pirkėjo pareiga mokėti palūkanas, jeigu pirkėjas praleidžia periodinių įmokų mokėjimo terminą. Šiuo atveju palūkanos skaičiuojamos nuo termino pabaigos dienos iki įmokų sumokėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011; kt.). Analizuojant CK 6.415 straipsnio normą lingvistine prasme, matyti, kad joje nevartojamos draudžiamojo pobūdžio sąvokos, priešingai, yra vartojama sąvoka „gali būti numatyta“, kuris reiškia normos dispozityviškumą. Be to, teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Nors apeliantas teigia, kad CK 6.415 straipsnio norma neleidžia daryti išvados, kad pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties šalys galėtų susitarti ir dėl palūkanų mokėjimo ne tik už pradelstus, tačiau ir už laiku atliekamus mokėjimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.415 straipsnyje nėra numatyto draudimo sutarties šalims susitarti dėl palūkanų mokėjimo už nepradelstus mokėjimus už perkamą išsimokėtinai turtą. CK 6.414 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka parduodant jį išsimokėtinai nustatoma šalių susitarimu. Taigi, remiantis šia teisės norma bei bendruoju sutarčių laisvės principu (CK 6.156 str.), šalys galėjo numatyti ir palūkanas už nesumokėtą perkamos žemės sklypo kainos dalį, perkant turtą išsimokėtinai, kuri nėra pradelsta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau išdėstytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad 2006 m. gruodžio 18 d. šalių sudarytos sutarties Nr. 2006-120214 priedo – Mokėjimų grafiko-sąskaitos dalis prieštarauja CK 1.80 ir 6.415 straipsnių reikalavimams.

37Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė remdamasis ta aplinkybe, kad faktinė sklypo vertė sandorių sudarymo metu buvo ženkliai mažesnė, o sutartyse sklypo kaina buvo padidinta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas ir tyrė faktines bylos aplinkybes, nesusijusias su pareikštais reikalavimais byloje, pavyzdžiui, sandorio objekto kainą sandorio sudarymo metu ar sandorio objekto kainą sutarties nutraukimo metu. Šios aplinkybes būtų reikšmingos, jeigu būtų reiškiami reikalavimai, susiję su sutarties nutraukimo padarinių taikymu. Be to, pagal pareikštą ieškinį sutarties sąlyga dėl sandorio kainos byloje nebuvo ginčijama ir šios aplinkybės nustatinėjimas nebuvo įrodinėjimo dalykas byloje.

38Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nėra nustatytas ieškinio pagrindu pasirinktas (CK 1.80 straipsnis) sandorio dalies negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas prašomas priteisti sumas kildina iš sandorio sąlygų nuginčijimo, tačiau atmetus ieškovo reikalavimus ginčo sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis, nėra pagrindo priteisti ir šias sumas.

39Sutarties šalis, manydama, kad ginčijamos sutarties nutraukimas pažeidžia jo teises, turi galimybę pasinaudoti kitais, atitinkančiais pažeidimo pobūdį, savo teisių gynybos būdais, įtvirtintais CK 1.138 straipsnyje ir kituose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad nesutikdamas su restitucijos būdu, t.y. kad ginčo sklypas bei įmokos liko atsakovui, kad atsakovas neproporcingai įgijo pranašumą, jis gali reikšti reikalavimą dėl nuostolių, patirtų nutraukus sutartį ir pritaikius restituciją atlyginimo ar nepagrįsto praturtėjimo priteisimo. Taip pat, esant pareikštam banko reikalavimui dėl nuostolių priteisimo, galima šiomis aplinkybėmis remiantis atsikirtimų būdu gintis nuo pareikšto tokio reikalavimo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui nutraukus išperkamosios nuomos sutartį, turinčią ne tik lizingo, bet ir kitų sutarčių požymių, lizingo sutarčių nutraukimo teisiniai padariniai negali būti taikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014). Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-200-71/2013 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1141/2013, kuriomis buvo patvirtintas BUAB „Remivilas“ kreditoriaus AB „SEB lizingas“ finansinis reikalavimas 257 498,69 Lt sumai, nėra kliūtis ginti ieškovo tariamai pažeistas teises nurodytais būdais, nes minėtomis nutartimis patvirtintas atsakovo finansinis reikalavimas yra pareikštas dėl sumų, atsakovo paskaičiuotų iki 2006 m. gruodžio 18 d. išperkamosios nuomos (žemės sklypo) sutarties Nr. 2006-120214 nutraukimo.

40Dėl ieškinio senaties taikymo

41Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra praleistas terminas ieškiniui pateikti. ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. yra nustatytas terminas, per kurį bankroto administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, tačiau nereglamentuoja ieškinio senaties, todėl ieškinius gali reikšti vadovaujantis bendraisiais ieškinio senaties terminais.

42Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl ieškinio senaties. Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013). ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. numatytas 6 mėn. terminas yra ne ieškinio senaties terminas reikalavimams teisme pareikšti, tačiau procesinis terminas, per kurį įmonės bankroto administratorius nuo dokumentų apie įmonės sandorius gavimo dienos turi patikrinti sandorių teisėtumą už 36 mėn. laikotarpį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškinys pirmosios instancijos teisme pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

43Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

44 Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

45Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.80 str.), laikėsi įrodinėjimo taisyklių, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

46Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

47Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, todėl prašymas netenkintinas.

49Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

50Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

51Atsakovo AB SEB bankas prašymą priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sutarties nuostatų pripažinimo... 5. 2006 m. gruodžio mėnesį ieškovas ir atsakovas sudarė dvi sutartis - 2006... 6. Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu nuo 2006 m. gruodžio 18... 7. Atsakovas su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį... 10. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą,... 11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinį... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Ieškovas BUAB „Remivilas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių... 14. Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti... 15. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 16. Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK... 17. Apeliacinis skundas netenkintinas... 18. Dėl ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų kvalifikavimo... 19. Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens... 20. Nagrinėjamoje byloje ieškovas suformulavo tokį ieškinio dalyką:... 21. Teisėjų kolegija, nepaisant tam tikro byloje pareikšto ieškinio pagrindo ir... 22. Dėl ginčytinų sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis teisinių... 23. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau... 24. Prievolių teisėje yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris... 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad... 26. Sandorių galiojimo sąlygas, kurios tiesiogiai susijusios su sandorių... 27. Pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka... 28. Dėl pagrindo pripažinti byloje ginčijamas sandorio dalis negaliojančiomis... 29. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo šalys sudarė dvi sutartis: 2006 m.... 30. Pažymėtina, kad tam tikros sutarties sąlygos pripažinimas negaliojančia... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2013 m. sausio... 32. Ieškovas nurodo, kad ginčijamos sutarties sąlygos prieštarauja ĮBĮ 14... 33. Ieškovas nurodo, kad ginčijamos sutarties sąlygos prieštarauja CK 6.249... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais,... 35. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitų konkrečių imperatyvių normų, kurias... 36. Ieškovas ginčydamas 2006 m. gruodžio 18 d. šalių sudarytos sutarties Nr.... 37. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad pirmosios instancijos... 38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau nustatytas aplinkybes,... 39. Sutarties šalis, manydama, kad ginčijamos sutarties nutraukimas pažeidžia... 40. Dėl ieškinio senaties taikymo... 41. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad... 42. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl ieškinio senaties.... 43. Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo... 44. Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo... 45. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas... 46. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 48. Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė priteisti... 49. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti... 51. Atsakovo AB SEB bankas prašymą priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi...