Byla 2A-503-798/2017
Dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje, – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3526-614/2016 pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas SNORAS dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje, – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė S. R. ieškinyje prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 3 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111003S990003, taikyti restituciją, grąžinti ieškovės už obligacijas sumokėtą 31 295,21 Lt (9 063,71 Eur) sumą į ieškovės sąskaitą ir priteisti ieškovei iš atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – BAB) bankas SNORAS bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovė nuo 2006 m. buvo atsakovės klientė, sudarydavusi terminuotų indėlių sutartis ir jas pratęsdavusi. Pasibaigus terminuoto indėlio terminui, atsakovės darbuotoja primigtinai siūlė nepratęsti terminuotojo indėlio ir vietoj jo pasirinkti ,,pinigų taupymo obligacijas‘‘. Ieškovė, būdama neprofesionalia kliente, neturėjusi patirties investuojant, nebuvo girdėjusi obligacijų sąvokos. Atsakovės darbuotoja teigė, jog banko įsipareigojimai draudžiami, dėl to ieškovė savo sutaupytų pinigų nepraras. Atkreipė dėmesį, kad ji nebuvo informuota, jog turėtų susipažinti su galimomis investavimo rizikomis; ieškovei nebuvo patiektas programos prospektas ir emisijos galutinė sąlyga. Ieškovės nuomone, atsakovė veikė nesąžiningai, nesilaikė pareigos suteikti visą reikiamą ir teisingą informaciją. Ieškovė, būdama senyvo amžiaus, neturėdama teisinio ar ekonominio išsilavinimo ir visiškai jokios patirties investavimo srityje, nesuvokė, kad atsakovės siūlomos ir ieškovės įgyjamos obligacijos neapėmė obligacijų draudimo, dėl to ginčijama Obligacijų pasirašymo sutartis neatspindi tikrosios ieškovės valios (b. l. 2–5).
  3. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Paaiškino, kad atsakovė buvo ilgametė BAB bankas SNORAS klientė, sudariusi eilę terminuoto indėlio sutarčių. Byloje esantys dokumentai patvirtina aplinkybę, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą ir tai jai buvo suprantama. Pažymėjo, kad ieškovė, pasirašydama ginčijamą sutartį, sutiko su sutarties sąlygomis, pasirašė, kad sąlygos jai buvo išaiškintos ir su ja aptartos. Bazinio prospekto 1.3.1 punkte nurodyta, kad atsakovė nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, kas iš esmės atitinka atsakovės nemokumo riziką. Taip pat šiame prospekte, kuris viešai paskelbtas interneto puslapyje www.snoras.com, yra pastaba, kad investuotojas, prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis. Be to reklaminės skrajutės buvo stovuose kiekvienoje banko klientų vadybininko darbo vietoje ir kiekviename banko taupomajame skyriuje, t. y. buvo laisvai prieinamos kiekvienam banko klientui, net nemokančiam naudotis kompiuteriu ar neturinčiam galimybės nuolatos naudotis interneto ryšiu. Taip pat ieškovė galėjo konsultuotis su atsakovės darbuotojais. Nei aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovės vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu. Atsakovo teigimu, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovė savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją ir kartu patvirtino, jog jos atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovei nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą sandorio sudarymo metu. Priešingai, bylos duomenimis, ieškovė buvo patyrusi indėlininkė (b. l. 24–38).
  5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje, – valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti.
  6. Nurodė, kad reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia nepagrįstas, nes ieškovė ne kartą buvo sudariusi terminuoto indėlio sutartis ir turėjo suprasti obligacijų pasirašymo sutarties formos ir turinio skirtumus. Tai, kad ginčo sutartimi įgyjama atsakovo finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė nepagrįstai teigia suklydusi. Ieškovės suklydimą realiai sąlygojo ne atsakovės nuslėpta ar netinkamai atskleista informacija, o įstatymo nežinojimas. Pažymėjo, kad ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jų pasirašymo. Atsakovė atskleidė ieškovei su sutarties sudarymu susijusią riziką. Taigi, atsakovės veiksmuose nebuvo apgaulės ir atsakovės darbuotojai ieškovės nesuklaidino. Be to ieškovės prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms (b. l. 68–84).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovė patvirtino, jog atsakovė ją informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovės piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, jog investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktu ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Taip pat duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui, vadovaujantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis, įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei. Ieškovė buvo atsakovės klientė nuo 2006 m. ir buvo sudariusi ar pratęsusi keturiolika kartų terminuotojo indėlio sutartis. Ieškovės išsilavinimas vidurinis; anksčiau savo pinigines lėšas saugojo Hansbanke. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas pripažino ieškovę vidutine vartotoja.
  3. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas.
  4. Byloje teismas nenustatė aplinkybių, jog atsakovas skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jo platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovė nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojams, tačiau ieškovė neneigia, kad jai buvo svarbu gauti didesnes palūkanas. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovės darbuotojai ieškovei paaiškino, jog ji kaip ir niekuo nerizikuoja, o ji suprato, kad obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovė dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant, paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik 2014 m. gegužės mėnesį, atsakovės bankroto proceso metu. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes padarė išvadą, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.
  5. Teismas atmetė papildomus ieškovės argumentus, išdėstytus jos procesiniuose dokumentuose. Pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo aiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) kitaip, nei išaiškino bylą išnagrinėję teismai bei kasacinis teismas, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo teismams yra privalomi (b. l. 135–140).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniame skunde ieškovė S. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 3 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111003S990003, taikyti restituciją grąžinti ieškovės už obligacijas sumokėtą 31 295,21 Lt (9 063,71 Eur) sumą į ieškovės sąskaitą atsakovės banke ir priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovės pareiga aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia dėl suklydimo.
    2. Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodyta, kad atsakovė, kaip finansų maklerio įmonė, teikianti klientui investicines paslaugas, privalėjo aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o būtent – pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones, tačiau pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino aplinkybę, jog neva apeliantė pati atsisakė suteikti atsakovui informaciją apie save ir neva jai buvo paaiškintos tokio atsisakymo pasekmės.
    3. Teismas pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą imperatyvią nuostatą, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Nepaisant apeliantės procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė, neturėdamas informacijos apie apeliantę, apskritai negalėjo suteikti jai investicinių paslaugų, bet priešingai – teismas pripažino, kad atsakovė tinkamai įvykdė savo pareigas. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisėta bei prieštarauja atsakovės veiklą reglamentuojantiems teisės aktams.
    4. Apeliantės manymu, nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti aiškų skirtumą tarp bendro pobūdžio informacijos teikimo ir investavimo rekomendacijos, kaip ji suprantama Finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme, todėl teismas, siekdamas objektyviai išnagrinėti šalių ginčą turėjo išsamiai išanalizuoti šių sąvokų skirtumus. Atsakovės darbuotojams primigtinai siūlant apeliantei įsigyti banko platintas obligacijas ir nesiūlant jokių kitų alternatyvų, apeliantei buvo suteikta investavimo rekomendacija, kaip paslauga, todėl šiuo atveju atsakovė akivaizdžiai pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus sudarydamas ginčijamą sandorį su apeliante. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad atsakovė veikė nesąžiningai.
    5. Teismas klaidingai įvertino ir apeliantės lūkesčius sudarant ginčijamus sandorius. Pažymi, jog apeliantė teismo posėdyje paaiškino, kaip ji suvokė ,,piniginių lėšų saugumą‘‘, t. y. pinigų taupymo priemones, be absoliučiai jokios rizikos juos prarasti. Taigi, teismo išvada, kad pinigų saugumas nėra susijęs su investicijų draudimu yra visiškai nepagrįsta, tuo labiau, kad nei teisinio nei ekonominio išsilavinimo ginčijamų sandorių metų apeliantė neturėjo ir tikėjo, kad jos investicijos bus saugios. Atsakovės pateikta informacija nubuvo aiški, o ja remdamasis neprofesionalus investuotojas negalėjo tinkamai suvokti galimų padarinių rizikos.
    6. Nors apeliantė buvo ilgametė atsakovės klientė, tai nereiškia, kad ji yra vidutinis vartotojas. Apeliantė yra baigusi tik aštuonias klases, t. y. vidurinio išsilavinimo neturi.
    7. Atsakovė sąmoningai ir primigtinai klientams siūlė įsigyti būtent obligacijas, o ne rinktis terminuotųjų indėlių taupymą. Atsakovė teigė, kad dalį dokumentų neva tai įteikė apeliantei internetu, nors pastaroji Aptarnavimo sutartyje aiškiai nurodė, jog neturi interneto prieigos ir jokio kompiuterinio raštingumo, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų neįvertino (b. l. 144–148).
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas SNORAS prašo atmesti skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  4. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus:
    1. Vertindamas ieškovės asmenines savybes (amžių, patirtį sudarant terminuotųjų indėlių sandorius), įskaitant sveikatos būklę, teismas pagrįstai laikė ieškovę atitinkančią vidutinio vartotojo standartą.
    2. Pažymi, kad pagal Taisyklių 58 punktą fiksuotų palūkanų obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje nurodytos investicinės paslaugos gali būti teikiamos nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant, ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui.
    3. Ieškovė neįrodė, nei kad atsakovė ją suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias sutarties aplinkybes. Priešingai, atsakovės į bylą pateikti įrodymai patvirtina aplinkybes, jog bankas įvykdė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnyje numatytą pareigą, o ieškovė gavo reikiamą informaciją apie ginčo sutartį ir su ja susijusias rizikas. Net jei būtų įrodyta, jog ieškovė nesusipažino su pirmiau minėtais dokumentais arba jų negavo, tai turėtų būti vertinama išimtinai kaip pačios ieškovės aplaidumas, neatidumas, už kurį pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus visą atsakomybę turėtų prisiimti ne bakas, o ieškovė.
    4. Ieškovė turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, siekė maksimalios finansinės naudos (didesnių palūkanų), nesiėmė aktyvių ir efektyvių veiksmų galimoms abejonėms dėl sudarytų sutarčių ir jų priedų turinio ir investicijų į banko obligacijas draustumo pašalinti, atsisakė suteikti bankui informaciją ir jai pasirašytinai buvo išaiškintos tokios informacijos nepateikimo pasekmės, pateikė ieškinį dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tik po dviejų metų ir penkių mėnesių po banko bankroto bylos iškėlimo.
    5. Ieškovė neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčo sutarties pripažinimą negaliojančia dėl suklydimo ar apgaulės. Byloje nėra jokių įrodymų apie atsakovės darbuotojo veiksmuose buvusią tyčia apgauti, o pareigą įrodyti nesąžiningumą turi ieškovas (CPK 178 straipsnis).
  5. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – VĮ „Indėlių ir investavimo draudimas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 163–170).
  6. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta Banko darbuotojams ją suklaidinus.
    2. Ginčijamos Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 papunktyje įtvirtinta, kad ieškovė buvo supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko. Taigi, ieškovė buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant į obligacijas, ir supranta jų padarinius, o sutarties sąlygos atitinka ieškovės valią.
    3. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje ,,Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai‘‘ ieškovė savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių Bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino gavusi šiuos dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių tokią išvadą (dokumentų gavimą), nepateikė.
    4. Nagrinėjamoje byloje ieškovė negali teigti buvusi suklaidinta dėl įstatyme nustatytos indėlių draudimo išimties netaikymo sutartimi įsigyjamoms obligacijoms. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo sankcijų ir nepateisina įstatymų reikalavimo nevykdymo. Atsižvelgiant į tai, įstatymo nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu.
    5. Ieškovei, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo. Kadangi ieškovė, prieš sudarydama obligacijų pasirašymo sutartį, buvo sudariusi terminuotojo indėlio sutarčių, manytina, jog sudarydama obligacijų pasirašymo sutartį, ieškovė tiesiog siekė gauti didesnę finansinę grąžą, todėl pati ir turi prisiimti tokio savo elgesio pasekmes. Klausimas dėl ieškovės lėšų, investuotų į obligacijas, draudimo ieškovei iškilo ne sutarties sudarymo metu, o bankui bankrutavus.
    6. Pažymi, kad ieškovė suprato, jog sudaro ne terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog, sudarydama ginčo sutartį, tuo pačiu metu sudarė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kuri nebūna sudaroma, pasirašant terminuotojo indėlio sutartis (b. l. 150–156).

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl faktinių aplinkybių

  1. Ieškovė ir atsakovė sudarė 2011 m. spalio 3 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111003S990003, kurios pagrindu ieškovė įsigijo 313 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų atsakovės obligacijų (už 31 295,21 Lt) su 4,5 proc. palūkanų norma; obligacijos turėjo būti išpirktos 2012 m. lapkričio 5 d. (b. l. 7).
  2. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei AB bankas SNORAS; administratoriumi paskyrė Neil Hunter Cooper.

13Dėl ieškovės priskyrimo vidutinio vartotojo kategorijai

  1. Ieškovės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ji priskirtina prie vidutinių vartotojų kategorijos investavimo produktų rinkoje, atmestinas, kadangi kasacinio teismo analogiškose bylose yra išaiškinta, jog ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) prasme, o pagal amžių, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes jie prilygintini vidutiniam vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

14Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo kriterijų (CK 1.90 straipsnis)

  1. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str.5 d.).
  2. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje M Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).
  3. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartiscivilinėje byloje S Nr. 3K-3-265/2014; ir kt.).
  4. CK 1.90 straipsnyje ir nurodytoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovo) esminio suklydimo.

15Dėl ieškovės suklydimo įsigyjant obligacijas

  1. Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
  1. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje S. Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją gali būti pagrindu sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  2. Nustatyta, kad Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktu ieškovė, kaip investuotoja, o ne kaip indėlininkė, patvirtino, kad buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes; taip pat, jog buvo susipažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutiko (b. l. 7). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktu ieškovai patvirtino, jog gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuris yra skirtas supažindinti banko klientus ir potencialius klientus su finansinių priemonių esme bei joms būdingomis rizikomis (b. l. 9). Pagal Aprašymo 8 punktą, investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Taigi, ieškovė patvirtino raštiškai, kad esminė informacija dėl įsigyjamos finansinės priemonės jai buvo pateikta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, todėl atsakovas neatliko pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius.
  1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė suklydo dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygų, t. y. ji buvo įsitikinusi, kad obligacijoms galioja draudimo apsauga (CK 1.90 str.). Taikant CK 1.90 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo (ieškovė) suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  1. Byloje nustatyta, jog ieškovė turėjo terminuotųjų sutarčių sudarymo patirtį, t. y. nuo 2006 m. gegužės 27 d. buvo atsakovės AB bankas SNORAS klientė, sudariusi / pratęsusi eilę terminuotojo indėlio sutarčių. Ieškovė, sudarydama / pratęsdama terminuotojo indėlio sutartis nesudarinėjo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių, o įsigydama obligacijas ieškovė pasirašė 2011 m. spalio 3 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S9954136 (b. l. 8). Obligacijos pasirašymo sutarties apimtis (vienas lapas) yra ženklai mažesnė už terminuotojo indėlio sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovei terminuotojo indėlio sandorio forma ir turinys buvo žinomi, todėl ji galėjo atskirti minėtą sutartį nuo obligacijų pasirašymo sandorio formos bei turinio. Objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškovė galėjo neįžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sutarties, byloje nenustatyta. Priešingai, obligacijų pasirašymo sutartyje vartojama sąvoka „INVESTUOTOJAS“ iš esmės skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutartyje vartojamos sąvokos „INDĖLININKAS“. Šios aplinkybės galėjo sukelti ieškovei abejonių dėl sudaromo sandorio, tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė ieškinį dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teismui pateikė tik po dviejų metų ir penkių mėnesių po bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog ieškovės apsisprendimo sudaryti ginčo sutartį ar jos nesudaryti nenulėmė banko obligacijų draudžiamumo aspektas.
  2. Nors ieškovė ir teigia jog yra senyvo amžiaus, baigusi tik 8 klases, neturi ekonominio išsilavinimo, ,,piniginių lėšų saugumą“ suprato kaip pinigų taupymo priemones be jokios rizikos juos prarasti, pažymėtina, jog asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Taigi, ieškovė, neatsižvelgiant į tai kiek jai metų, kokia jos profesija, išsilavinimas ir pan. laisva valia prisiėmė teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Byloje nenustatyta bei nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovės neveiksnumą ginčijamų sandorių sudarymo metu (CPK 178 str.).
  3. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino aplinkybę, jog neva ji pati atsisakė suteikti atsakovei informaciją apie save ir neva jai buvo paaiškintos tokio atsisakymo pasekmės. Nustatyta, jog ieškovė nepateikė bankui informacijos apie save, be kita ko, apie savo investavimo patirtį, tuo tarpu kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui. Taigi, bankas, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovę, negalėjo individualizuoti jos investavimo poreikių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
  4. Pažymėtina ir tai, jog tikslui saugiai banke laikyti santaupas banke įgyvendinti buvo ir yra skirta terminuotojo indėlio sutartis, kurią ieškovė galėjo arba sudaryti, arba pratęsti, tačiau ji rizikavo ir sudarė kitokį sandorį (obligacijų), kuris ją sudomino, galimai dėl tuo metu mokėtų didesnių palūkanų dydžio, jų išpirkimo termino ir pan. Šiuo atveju atsakovė bankrutavo ir ieškovei teko rizika, susijusi su ginčijamu sandoriu, todėl nėra teisėto pagrindo pripažinti, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl sandorio esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę dėl obligacijų sandorio sudarymo atveju, dėl mokamų didesnių palūkanų, nei terminuoto terminuotojo indėlio sandorio sudarymo atveju, ieškovė turėjo įvertinti ne tik naudos, bet rizikos aspektu. Įrodymų, kad atsakovės darbuotojai primygtinai reikalavo, jog ieškovė nedelsiant, nesusipažinusi su sutarčių sąlygomis pasirašytų ginčijamas sutartis, byloje nėra; taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog atsakovė sudarė kliūtis ieškovei konsultuotis su profesionalais: kitais bankais, teisininkais, ekonomistais ir kt. investuotojais, specialistais ir kt. arba privertė ginčijamą sutartį sudaryti (CPK 178 str.). Nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki atsakovės nemokumo konstatavimo (2 mėn.) ieškovei buvo pakankamai laiko tinkamai įgyvendinti savo teises, t. y. pasidomėti (įvertinti) apie savo sudarytą sandorį ir / ar jį nutraukti, tačiau ji šiomis teisėmis nepasinaudojo. Taigi, ieškovės nesupratimą arba klaidingą suvokimą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačios neatidumas ir nerūpestingumas.
  5. Pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio, nuo 2010 m gruodžio 31 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, atsakovės obligacijos nėra draudimo objektas. Įstatymo nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).
  6. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  7. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotus principas pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., R. T. v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai