Byla 2-1069-370/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3095-912/2018, kuria atsisakyta atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dareka“ iškelti bankroto bylą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos užsienio bendrovės GAURUS International S.A.R.L atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3095-912/2018, kuria atsisakyta atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dareka“ iškelti bankroto bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja teismo prašė atsakovei iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė pareiškėjai yra skolinga iš viso 965 201,93 Eur sumą pagal sąskaitas faktūras (552 303,78 Eur), taip pat pagal iš UAB „Target Market“ perimtą 412 898,15 Eur dydžio reikalavimo teisę pagal paskolos sutartis. Terminas skolai sumokėti pasibaigė, tačiau atsakovė neįvykdė įsipareigojimų.
  2. Atsakovė nesutiko su pareiškimu, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė paaiškino, kad ji ir pareiškėja 2013-05-08 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo parduoti atsakovei medžio anglies gamybos modulius, sumontuoti juos, atlikti bandymus, apmokyti personalą bei įvykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Sutarties kaina – 740 763 Eur. Pareiškėja atsakovei 2014-10-20 išrašė PVM sąskaitą faktūrą 177 441 Eur sumai, 2014-10-20 – 133 859 Eur sumai, 2015-08-27 – 244 590 Eur sumai, iš viso – 555 890 Eur sumai. Atsakovė pareiškėjai pagal sutartį sumokėjo 654 585,79 Eur. Atsakovė nurodė neturinti dokumentų, susijusių su Sutarties vykdymu (buhalterijoje nėra įrangos priėmimo–perdavimo aktų, atliktų darbų aktų, CMR važtaraščių), o pareiškėjos pateiktos sąskaitos – be atsakovės parašų, dėl to kyla abejonių dėl sutarties įvykdymo, apmokėti pateiktų sąskaitų tikrumo. Be to, reikalavimą sumokėti skolą pareiškėja grindė suvestine, kurią pasirašė atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Tavo sėkmė“ darbuotoja A. D., kuri nedalyvavo atsakovei iš pareiškėjos priimant įrangą, bet nepasirašė pareiškėjos įgaliotas asmuo.
  3. Atsakovės teigimu, 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartis neužbaigta dėl pareiškėjos kaltės, nes ji nepristatė visos įrangos. Įranga neatitiko sutarties sąlygų, buvo nekokybiška, neautentiška. Pareiškėja neperdavė įrangos dokumentų, neapmokė atsakovės personalo. Dėl to gamykla nepradėjo veikti. Atliekant įrangos bandymus, įvyko keli sprogimai, kilo pavojus darbuotojų gyvybei. Atsakovė raštu kreipėsi į pareiškėją, prašė pašalinti trūkumus, pateikti dokumentus, tačiau pareiškėja nereagavo. Nuo 2016-09-01 visi atsakovės darbuotojai išleisti į prastovą, vėliau atleisti. Dėl esamos situacijos įvertinimo iš techninės ir ekonominės pusės atsakovė kreipėsi į teismo ekspertus, kurie, 2017-10-26 atlikę ekspertizę, nustatė, kad atsakovei pristatytų įrenginių kaina yra 483 833 Eur, t. y. 72 057 Eur mažesnė negu pareiškėjos pateiktose PVM sąskaitose faktūrose. Atsakovė sumokėjo ieškovei 654 585,79 Eur, todėl permokėjo 170 752,79 Eur.
  4. Ekspertizės metu nustatyta, kokius trūkumus būtina ištaisyti ir kiek tai kainuos: praleisti arba netinkamai atlikti statybos valdymo darbai – 175 000 Eur; įrangos kokybės trūkumų ištaisymas – 161 779 Eur; iš viso – 336 779 Eur. Nurodytų lėšų reikia padariniams, kurių kilo pareiškėjai neįvykdžius įsipareigojimų, pašalinti. Tai – tiesioginiai atsakovės nuostoliai, dėl kurių negalima naudoti įrangos. Atsakovė remiasi aukščiau nurodytu ekspertizės aktu ir 2017-11-16 UAB „NILL NILL“ informacine pažyma dėl turto kainos.
  5. Atsakovė nurodė, kad pareiškėja yra įgijusi 412 898,15 Eur reikalavimo teisę į atsakovę pagal tris 2013-09-19, 2014-07-21 ir 2014-07-29 paskolos sutartis. Atsakovė turi priešpriešinę reikalavimo teisę pareiškėjai į 336 779 Eur (tiesioginiai nuostoliai) bei 170 752,70 Eur (permoka už įrangą). Dėl to atsakovė, vadovaudamasi CK 6.130 straipsniu, 6.131 straipsnio 1, 2 dalimis, 2017-12-11 pranešimu vienašališkai įskaitė priešpriešinius reikalavimus, t. y. 412 898,15 Eur atsakovės prievolę pagal tris paskolos sutartis į priešpriešines pareiškėjos prievoles atlyginti 336 779 Eur tiesioginių nuostolių ir grąžinti 170 752,79 Eur permoką už įrangą. Atsakovė 2017-12-11 pranešimu informavo pareiškėją apie tai, kad įskaitė priešpriešines prievoles. Atsakovės teigimu, tai patvirtina, kad su pareiškėja pagal tris paskolos sutartis ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį yra atsiskaityta, todėl pareiškėja negali būti laikoma atsakovės kreditore, nes neturi reikalavimo teisės ir negali reikšti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Atsakovė nurodė, kad ieškovė privalo grąžinti 94 633,64 Eur permoką už įrangą (336 779 + 170 752,79 – 412 898,15 = 94 633,64 Eur).
  6. Atsakovė nurodė įtarianti, kad pareiškėjos ir atsakovės sudarytas sandoris yra neskaidrus, nes jį sudarė vienas su kitu susiję asmenys galbūt norėdami pasisavinti įmonės lėšas. Aplinkybę, kad pareiškėjos ir atsakovės valdymo organai susiję, patvirtina tai, kad pagal GAURUS International S.A.R.L. įstatus, S. B. (S. B.) yra pareiškėjos dalyvis, valdantis 50 proc. akcijų. Juridinių asmenų registro duomenimis, S. B. buvo atsakovės valdybos pirmininkas nuo 2015-10-30, o V. P. nuo 2005-07-12 yra pradinės kreditorės UAB „Target Market“, iš kurios pareiškėja perėmė 412 898,15 Eur reikalavimą pagal tris paskolos sutartis, vadovas; jis taip pat nuo 1995-07-24 iki 2016-01-11 buvo atsakovės vadovas. Be to, šis asmuo taip pat buvo UAB „Target Market“ akcininkas nuo 2005-07-19 iki 2012-11-07 ir iki šiol yra šios įmonės vadovas. S. B. nuo 2014-05-20 iki 2017-01-06 buvo šios įmonės valdybos narys.
  7. Atsakovė nurodė, kad kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą buvusiam vadovui V. P. ir valdybos nariui S. B. dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ir didelės vertės svetimo turto iššvaistymo bei didelės vertės svetimo turto pasisavinimo (BK 222 str. 1 d., 300 str. 1 d., 183 str. 2 d., 184 str. 2 d.).
  8. Atsakovė pažymėjo, kad 2017-12-11 duomenimis, atsakovė turėjo 1 438 227 Eur vertės turto, 154 687,18 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Atsakovės įsipareigojimai neviršija 1/2 balanse įrašyto turto, todėl atsakovė laikytina mokia įmone.
  9. Būtent dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų (sutarties nevykdymas, iššvaistytas ir pasisavintas atsakovės turtas bei pinigai) atsakovė šiuo metu neturi laisvų lėšų, negamina produkcijos iki tol, kol bus pašalinti įrangos trūkumai, įmonėje įdarbintas vienas darbuotojas (vadovas). 2017-11-02 atsakovė su UAB „Nadina“ sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią planuojama kas mėnesį gauti pajamų už ilgalaikio turto nuomą (ne GAURUS International S.A.R.L. pristatytą įrangą) ir atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat atsakovė ieško būdų parduoti dalį ilgalaikio turto ir gautomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė nedalyvauja kituose teismo procesuose (išskyrus nagrinėjamą bylą), išieškojimus vykdo antstoliai D. Š., I. G. ir A. N.. Atsakovė neturi hipoteka ar įkeitimu užtikrintų įsipareigojimų.
  10. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Dareka“ netenkino, nenustatęs atsakovės nemokumo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies prasme. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-491-381/2018, panaikino šią pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos UAB „Dareka“ iškėlimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių reikšmės atsakovės (ne)mokumui, t. y. jos turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė UAB „Dareka“ iškelti bankroto bylą.
  2. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir atsakovė 2013-05-08 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal ją pareiškėja įsipareigojo atsakovei parduoti medžio anglies gamybos modulius (toliau – įranga), sumontuoti juos, atlikti bandymus, apmokyti personalą bei įvykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Teismas pažymėjo, kad šalys į bylą pateikė skirtingas sutarties versijas (pareiškėjos teismui pateiktoje sutarties kopijoje Sutarties kaina – 1 218 000 Eur, atsakovės – 740 763 Eur), o nė viena iš šalių, nepaisant teismo įpareigojimo, į bylą nepateikė sutarties originalo. Atsižvelgiant į tai, taip pat, kad pareiškėjos pateiktoje sutartyje yra abiejų šalių atstovų parašai, o atsakovės – tik jos atstovo, sprendė, kad sutarties kaina buvo 1 218 000 Eur. Teismo vertinimu, šią aplinkybę pagrindžia ir atsakovės apskaitoje apskaitoma iš pareiškėjos įsigyto turto vertė (atsakovės 2018-03-05 ilgalaikio turto sąraše pradinė iš pareiškėjos įsigytos įrangos vertė įrašyta 1 226 135,77 Eur).
  3. Teismas atkreipė dėmesį, kad šalys nesutaria dėl pagal sutartį sumokėtos įrenginių kainos dalies, o pagal į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, figūruoja skirtingos sumos (atsakovės teigimu, ji pareiškėjai sumokėjo 654 585,79 Eur; pagal pareiškėjos pateiktą 2017-05-03 skolų suderinimo aktą atsakovės skola – 552 303,78 Eur; pagal pareiškėjos pateiktas tris sąskaitas faktūras – 555 890 Eur; pagal atsakovės pateiktus banko operacijų išrašus atsakovė pareiškėjai sumokėjo 654 585,79 Eur, tačiau, juos patikrinus, nustatyta, kad neapmokėtos pareiškime nurodytos sąskaitos, kurių bendra suma – 555 890 Eur). Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pareiškėjos reikalavimą ir jos teisę reikalauti priteisti mažesnę sumą, sprendė, kad atsakovės skola pareiškėjai pagal 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartį yra 552 303,78 Eur.
  4. Teismas taip pat konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjos 412 898,15 Eur reikalavimo pagal tris paskolos sutartis.
  5. Teismas nurodė, kad vertinant atsakovės finansinę būklę, pareiškėjos reikalavimas neįtrauktinas į atsakovės pradelstų skolų masę, bet vertintini kiti su atsakovės (ne)mokumu susiję duomenys. Tokią išvadą teismas padarė ne tik atsižvelgęs į aukščiau nustatytas aplinkybes, bet ir įvertinęs 2017-10-26 ekspertizės akte pateiktas išvadas, UAB „NILL NILL“ 2017-11-16 pažymos turinį, leidžiančius daryti išvadą, kad turto vertintojo nustatytosios (262 000 Eur ) ir šalių 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytos kainos (1 218 000 Eur) skirtumas labai didelis, o atsakovė ginčija ieškovės reikalavimą pagal pirkimo–pardavimo sutartį.
  6. Teismas iš atsakovės pateikto 2018-03-05 balanso nustatė, kad atsakovė turi 2 151 785 Eur vertės turto (1 370 511 Eur vertės materialusis turtas (sutampa su ilgalaikio turto žiniaraštyje nurodyta likutine verte; iš ieškovės įsigyto turto likutinė vertė – 1 084 631,36 Eur) ir 781 274 Eur trumpalaikio turto), o įsipareigojimų už 2 592 132 Eur sumą.
  7. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės realiai turimo turto vertės, konstatavo, kad įranga (jos vertė), dėl kurios yra kilęs atsakovės ir pareiškėjos ginčas (Bordo prekybos teisme GAURUS International S.A.R.L. reikalauja grąžinti 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartimi perduotą įrangą), neįtrauktina į atsakovės bendro turto masę, todėl atsakovės ilgalaikio turto vertė, teismo skaičiavimais, sudaro 285 879,85 Eur (1 370 511,21 –1 084 631,36).
  8. Teismas, įvertinęs trumpalaikio turto sudėtį ir į bylą pateiktus įrodymus, paaiškinimus, sprendė, kad atsakovės trumpalaikio turto vertė 2018-03-05 dienos duomenimis yra 686 640,36 Eur (debitorių skolos – 569 426,17 Eur (neįskaičiavo nurodomos 94 633,64 Eur dydžio pareiškėjos skolos atsakovei), 622 Eur permoka VSDFV ir 116 592 Eur vertės atsakovės atsargos (neapdorota ir malkinė mediena).
  9. Taigi, teismas sprendė, kad bendra atsakovės į balansą įrašyto turto vertė yra 972 520,21 Eur (285 879,85 Eur ilgalaikio turto ir 686 640,36 Eur trumpalaikio turto), o pradelsti įsipareigojimai, atsižvelgiant į aiškinamąjį raštą, atsakovės pateiktą kreditorių sąrašą ir paaiškinimus, sudaro 177 261,73 Eur. Remiantis tuo, teismas konstatavo, kad pradelsti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams neviršija pusės atsakovės turimo turto vertės, todėl nėra pagrindo jai kelti bankroto bylą nemokumo pagrindu, juolab kad atsakovė veiklą vykdo nuo 1995 metų, nėra nutraukusi veiklos, ketina ją tęsti po to, kai bus pašalinti gamybos įrenginių trūkumai.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde pareiškėja GAURUS International S.A.R.L teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį ir atsakovei iškelti bankroto bylą.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, susijusios su teismo pareiga būti aktyviu ir nustatyti realią atsakovės įsipareigojimų sumą, nesivadovavo apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl atsakovės bankroto pateiktais išaiškinimais bei bylos nagrinėjimo gairėmis.
    2. Teismas nepagrįstai į atsakovės turimų įsipareigojimų masę neįskaičiavo turimos 965 201,93 Eur dydžio skolos pareiškėjai ir atsakovei neiškėlė bankroto bylos. Tokia teismo išvada, pirma, prieštarauja teismų formuojamai praktikai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-719/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-186/2005), antra, yra paremta prieštaringais motyvais. Viena vertus, teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, konstatavo esant labiau tikėtina, kad atsakovės skola pareiškėjai pagal 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartį yra 552 303,78 Eur, taip pat, kad tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjos 412 898,15 Eur reikalavimo pagal tris paskolos sutartis, t. y. patvirtino pareiškėjos turimą 965 201,93 Eur dydžio reikalavimą į atsakovę, kita vertus, šios sumos, vertindamas atsakovės (ne)mokumą, apskritai neįskaičiavo į pradelstus įsipareigojimus, motyvuodamas tuo, kad dėl šios sumos tarp šalių vyksta ginčas. Vien tai, kad atsakovė nesutinka su pareiškėjos reikalavimais ir tarp šalių neva vyksta ginčas dėl skolos sumos, nėra pagrindas ignoruoti pareiškėjos galiojančios reikalavimo teisės, juolab kad atsakovė iki šiol dėl sutarties tariamo pažeidimo ar netinkamo vykdymo nėra pareiškėjai pareiškusi jokios oficialios pretenzijos, kreipusis į teismą ar kitas institucijas.
    3. Pirmosios instancijos teismas, į pradelstus įsipareigojimus neįskaičiuodamas pareiškėjos turimo reikalavimo sumos, išimtinai rėmėsi atsakovės pateiktais įrodymais – ekspertizės aktu, įrangos vertės pažyma, pranešimu apie įskaitymą, tačiau visiškai neanalizavo jų įrodomosios reikšmės:
      1. Teismas netinkamai vertino ekspertizės aktą ir jo įrodomąją galią byloje. Tiek ekspertas L. U., tiek ekspertas S. Š., kurie parengė ekspertizės aktą, turi teisę atlikti ekspertizes, išimtinai susijusias su statybų ranga, tačiau neturi jokios kvalifikacijos bei teisės teikti išvadas ar atlikti ekspertizes, susijusias su technine įranga – medžio anglies gamybos įranga, kurią pareiškėja pardavė atsakovei pagal sutartį. Be to, tai, kad šis aktas buvo rengtas atsakovės iniciatyva, nesudarant sąlygų tyrime dalyvauti pareiškėjai, jis apskritai negali būti laikomas ekspertizės aktu (CPK 212 str., Teismo ekspertizės įstatymo 3 str. 1 d.), o tik nuomone. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad vadinamasis ekspertizės aktas parengtas jau suėjus 2 metų daiktų kokybės garantijos terminui, taip pat jau esant inicijuotai bankroto bylai. Taigi, aktas parengtas dirbtinai, siekiant 336 779 Eur suma sumažinti įsipareigojimų vertę pareiškėjai (tuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas) ir imituoti ginčą.
      2. UAB „NILL NILL“ pateikta įrangos vertės nustatymo pažyma (kuria vadovavosi teismas, konstatuodamas, kad atsakovei parduotos įrangos vertė yra tik 262 000 Eur, vietoje to, kad vadovautųsi šalių sutartyje nustatyta 1 218 000 Eur verte) parengta įmonės, besispecializuojančios nekilnojamojo turto vertinimo srityje, jau vykstant atsakovės bankroto bylai, o ją pasirašė asmuo, neturintis turto vertintojo kvalifikacijos ir atestacijos. Taigi teismas netinkamai vertino įrangos vertės pažymą kaip įrodymą ir nepagrįstai net 965 000 Eur suma sumažino pareiškėjos pagal sutartį atsakovei perduotos įrangos vertę, taip pat nepagrįstai atmetė atsakovės 552 303,78 Eur dydžio skolą pagal sutartį.
      3. Teismas neanalizavo 2017-12-11 pranešimo apie įskaitymą, kuriuo įskaitytas pareiškėjos reikalavimas sumokėti pagal paskolos sutartis 412 898,15 Eur į ekspertizės aktu nurodytą 336 779 Eur nuostolių sumą, taip pat 170 752,79 Eur suma, kaip pagal sutartį neva permokėta suma už įrangą, turinio, nevertino tokio įskaitymo teisėtumo, nepagrįstai juo remdamasis priėmė nutartį. Kaip minėta, įskaitymas atliktas vadovaujantis nekompetentingų ir nekvalifikuotų asmenų parengtais dokumentais – ekspertizės aktu ir įrangos vertės nustatymo pažyma, joje nurodyta neteisinga sutarties kaina, įskaitymas atliktas jau esant inicijuotai bankroto bylai ir nesivadovaujant 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutarties nuostatomis, o pats įskaitymas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų.
    4. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino į bylą surinktus įrodymus patvirtina ir aplinkybės, jog, pirma, teismas į atsakovės balansą neįtraukė ieškovės pagal sutartį perleistos įrangos vertės dėl pareiškėjos Bordo prekybos teisme pareikšto ieškinio atsakovei dėl sutartimi perleistos įrangos grąžinimo; antra, teismas atsisakė pripažinti atsakovės skolą kreditoriui V. P.. Apeliantės teigimu, iki tol, kol Bordo prekybos teismas nėra priėmęs jokio įsiteisėjusio ir galutinio sprendimo, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis atsakovės balanse nurodoma iš pareiškėjos sutarties pagrindu įsigytos įrangos likutine verte (1 084 631,36 Eur), taip pat kaip ir pareiškėjos turimu 965 201,93 Eur dydžio reikalavimu į atsakovę. Savo ruožtu į bylą pateiktas debitorių sąrašas akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovė turi debitorių V. P., kuriam atsakovė skolinga 13 791,6 Eur iš darbo teisinių santykių kylančią skolą. Papildomai apeliantė teismui teikia Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2018 m. kovo 14 d. sprendimą, kuriuo V. P. iš atsakovės priteista 33 638,41 Eur suma.
    5. Tuo atveju, jei teismas būtų teisingai vertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir jų turinį, atsakovei būtų iškelta bankroto byla. Prie vėliausiai į bylą pateikto balanso nurodytos įsipareigojimų sumos (2 592 132 Eur) pridėjus turimą skolą pareiškėjai (965 201, 93 Eur) ir skolą V. P., atsakovė turėtų 3 557 333,9 Eur dydžio skolų.
    6. Bendrovė nurodo turinti 2 151 785 Eur vertės turto, tačiau iš jo net 781 274 Eur vertės yra trumpalaikis turtas, iš kurio reikia atimti atsakovės išgalvotą pareiškėjos 94 633,64 Eur dydžio skolą. Taigi, atsakovė trumpalaikio turto turi ne daugiau kaip už 686 640,36 Eur, kurio didžiąją dalį (664 060 Eur) sudaro debitorių skolos, todėl jomis remtis, sprendžiant dėl atsakovės nemokumo, negalima. Taigi, realus atsakovės turtas, iš kurio kreditoriai galėtų patenkinti savo reikalavimus sudaro 1 370 511,21 Eur (ilgalaikis turtas) (iš jo net 1 084 631,36 Eur suma susijusi su pareiškėjos atsakovei parduotos įrangos balansine verte). Atsižvelgiant į tai, vien pareiškėjos turimas reikalavimas (965 201,93 Eur) viršija pusę bendrovės turimo turto vertės, todėl ji yra nemoki.
    7. Teismas, vertindamas atsakovės mokumo galimybes, neatkreipė dėmesio į nuostolingą atsakovės veiklą, ūkinės komercinės veiklos nevykdymo faktą (atsakovė turi tik vieną darbuotoją).
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Dareka“ teismo prašo apeliantės skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino atsakovės finansinę padėtį ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė yra moki, todėl nėra pagrindo kelti bankroto bylą.
    2. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas nenukrypo nuo teismų praktikos ir pagrįstai pareiškėjos nurodytos 965 201,93 Eur sumos neįtraukė į atsakovės pradelstus įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju teismas pareiškėjos reikalavimo neįskaičiavo į pradelstus įsipareigojimus, juos priskyręs prie ginčytinų sumų, o tai atitinka teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad tuo atveju, kai tarp skolininko ir kreditoriaus kyla ginčas dėl kreditoriaus reikalavimo, jis neturėtų būti vertinamas sprendžiant dėl skolininko mokumo, t. y. neturėtų būti priskiriamas prie skolininko pradelstų įsipareigojimų.
    3. Į bylą pateikto ekspertizės akto išvados dėl atsakovei pristatytų įrenginių kainos, praleistų arba netinkamai atliktų statybos valdymo darbų, įrangos kokybės trūkumų ištaisymo kainos, yra teisingos, o rėmimasis jomis – pagrįstas. Atsakovei atlikus įskaitymą, ji ne tik yra atsiskaičiusi su pareiškėja pagal sutartį ir paskolos sutartis, bet ir yra įgijusi 94 633,64 Eur dydžio reikalavimą į pareiškėją.
    4. Teismas pagrįstai į pradelstų įsipareigojimų masę neįtraukė pareiškėjos nurodomo reikalavimo, kadangi jis grindžiamas suklastotų dokumentų (sutarties, sąskaitų faktūrų, CMR važtaraščių) pagrindu. Pažymėtina, kad atsakovė dėl apgaulingo bendrovės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ir didelės turto vertės pasisavinimo ir iššvaistymo yra kreipusis į teisėsaugos institucijas, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00734-17.
    5. Apeliantė nepagrįstai vadovaujasi ir klaidingai interpretuoja jos nurodomą teismų praktiką. Jose suformuota taisyklė, kad aplinkybė, jog atsakovas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę, nėra pagrindas nepriimti pareiškimo ar nagrinėti bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau tokie reikalavimai neįtraukiami į bendrą pradelstų mokėjimų sumą, o teismas tiesiog tikrina įmonės mokumo būseną, neatsižvelgdamas į ginčijamas sumas.
    6. Nesutiktina su skundo argumentu, kad atsakovė pareiškėjai nėra pareiškusi jokių pretenzijų. Pranešime dėl įskaitymo pareikalauta sumokėti 94 633,64 Eur permoką, taip pat pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00734-17. Be to, pati pareiškėja dėl savo tariamos reikalavimo teisės nėra kreipusis į teismą ar arbitražą, o jos pareiškimas, pateiktas Bordo komerciniam arbitražui, paliktas nenagrinėtas.
    7. Priešingai nei teigia apeliantė, ekspertizė buvo atliekama dar iki sužinojimo apie pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dalyvaujant Lietuvos ir Lenkijos ekspertams. Taip pat nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ekspertizės aktas ir (ar) įrangos vertinimo pažyma parengta tinkamos kvalifikacijos neturinčių asmenų. Pareiškėja nepateikė nė vieno įrodymo, paneigiančio ekspertizės akte ar turto vertinimo išvadoje pateiktų teiginių bei išvadų teisingumo ir tik deklaratyviai nurodo, kad jomis vadovautis negalima.
    8. Atsakovė yra pateikusi skundą dėl Darbo ginčų komisijos 2018 m. kovo 5 d. sprendimo dėl skolos V. P. priteisimo (c. b. Nr. e2-17205-996/2018). Kita vertus, net pridėjus Darbo ginčų komisijos sprendimu V. P. priteistą skolą prie pradelstų mokėjimų, akivaizdu, kad pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės.
    9. Kaip minėta, pareiškėjos pareiškimas Bordo komerciniame arbitraže, yra paliktas nenagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įmonės ilgalaikį turtą, turėtų įtraukti balanse nurodytą įrangos vertę į ilgalaikio turto vertę, dėl to bendrovės turimo turto vertė padidėtų.
    10. Debitorės UAB „Indigo karta“ 53 216,42 Eur dydžio skola nėra įtraukta į atsakovės balansą prie gautinų sumų.
    11. Jei teismas pripažintų, kad pareiškėja pardavė atsakovei jos nurodytą įrangą, atitinkamai turėtų būti didinama ir balanse nurodyta atsakovei priklausančio turto vertė.
    12. Nesutiktina su skundo argumentu, kad atsakovė nevykdo veiklos. Tai, kad bendrovė turi vieną darbuotoją, netrukdo sudaryti sandorius, vykdyti veiklą. Bendrovė tęsia veiklą, siekia suremontuoti jai priklausančią įrangą tam, kad ją naudojant, būtų gaunamos pajamos.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta UAB „Dareka“ iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Šalys Lietuvos apeliaciniam teismui tiek kartu su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į jį, tiek vėliau kartu su procesiniais dokumentais, teikė papildomus įrodymus, kuriuos prašė pridėti prie bylos: 1) 2018-05-21 gautas atsakovės prašymas (EPP-2341) prie bylos pridėti advokato T. W. 2018-05-14 raštą; 2) 2018-05-22 gautas pareiškėjos prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl galimybės teismui pateikti kartu su prašymu pridedamų dokumentų vertimą į lietuvių kalbą (DOK-2385); 3) 2018-05-22 gautas atsakovės prašymas prie bylos pridėti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (DOK-2367); 4) 2018-05-25 gautas pareiškėjos prašymas dėl išverstų į lietuvių kalbą dokumentų pridėjimo prie bylos (DOK-2467); 5) 2018-05-29 gauti pareiškėjos papildomi rašytiniai paaiškinimai su įrodymais (DOK-2522). Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi atidėjus bylos nagrinėjimą tam, kad šalys galėtų susipažinti su naujai pateiktais procesiniais dokumentais ir įrodymais, taip pat pasisakyti dėl jų pridėjimo prie bylos tikslingumo bei jų turinio, 2018-06-12 teisme gautas atsakovės prašymas pridėti papildomus įrodymus (EPP-2773) ir 2018-06-18 pareiškėjos prašymas dėl dokumentų pateikimo (DOK-2866), kuriais iš esmės šalys įrodinėja savo pozicijas dėl sutarties kainos.
  4. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą bei į tai, kad šalių pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs nagrinėjamam klausimui spręsti, o tiek GAURUS International S.A.R.L, tiek UAB „Dareka“ buvo sudarytos galimybės susipažinti su naujai pateikiamais dokumentais ir dėl jų pasisakyti, aukščiau nurodyti įrodymai pridedami prie bylos ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.
  5. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 7 d.).
  6. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos, teismų nustatytų aplinkybių bei šalių pozicijų spręstina, kad atsakovei bankroto byla inicijuota nemokumo pagrindu, pareiškėjai įrodinėjant, kad jai UAB „Dareka“ negrąžina 965 201,93 Eur dydžio skolos, kuri kildinama dviem pagrindais: pirma, iš šalis siejusių sutartinių teisinių santykių – neatsiskaitymo pagal 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. L01/05-13, kuria pareiškėja įsipareigojo parduoti atsakovei medžio anglies gamybos modulius (toliau – įranga), sumontuoti juos, atlikti bandymus, apmokyti personalą bei įvykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus, pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras 552 303,78 Eur sumai (2014-10-20 sąskaita faktūra FG141002, suma 177 441 Eur; 2014-10-20 PVM sąskaita faktūra Nr. FG141003, suma 133859; 2015-08-27 PVM sąskaita faktūra Nr. FG150803, suma 244 590 Eur); antra, iš 2017-05-17 reikalavimo teisių perleidimo sutarties, kuria UAB „Target Market“ GAURUS International S.A.R.L. perleido 412 898,15 Eur reikalavimą į atsakovę pagal 2013-09-19, 2014-07-21, 2014-07-29 paskolos sutartis. Savo ruožtu atsakovė su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir skolos faktu nesutiko, teigė, kad pareiškėja tinkamai nevykdė 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutarties ir dėl šios priežasties ji ne tik nebuvo iki galo įgyvendinta, tačiau atsakovė dar patyrė ir nuostolių – permokėjo už sutarties pagrindu pareiškėjos pateiktą įrangą, o sutartinių įsipareigojimų nevykdymo padariniai ekspertų įvertinti 336 779 Eur suma. 2017-11-12 atlikus įskaitymą, atsakovė nėra skolinga pareiškėjai. Priešingai, pareiškėja liko skolinga atsakovei 94 633,64 Eur, todėl ji įtraukta į bendrovės debitorių sąrašą.
  7. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-491-381/2018, panaikino pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį, kuria atsisakyta UAB „Dareka“ iškelti bankroto bylą ir šį klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismas nėra įpareigotas spręsti šalių ginčo, tačiau pažymėjo, kad šalių nurodomos prieštaringos aplinkybės ir įrodymai trukdo bankroto byloje identifikuoti atsakovei priklausančio turto kiekį, taip pat atsakovės skolos (jei tokia egzistuoja) pareiškėjai dydį, nors šios aplinkybės (turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis) yra esminės sprendžiant dėl bendrovės nemokumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo identifikuoti tarp šalių kilusio ginčo ribas, t. y. dėl kokių sutarties vykdymo pozicijų tarp šalių ginčo nėra (pareiškėjos pateiktos įrangos kiekis ir kaina, kurios atsakovė neginčija, atsakovės apmokėtos pagal sutartį sumos, kurių neginčija pareiškėja ir pan.) ir dėl kokių šalys nesutaria. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti apeliacinės instancijos teismas įpareigojo pirmosios instancijos teismą pareikalauti iš sutarties šalių 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. L01-05-13, pagal ją atliktus mokėjimus bei įrangos pristatymą ir perdavimą patvirtinančius dokumentus, pateiktas pretenzijas dėl įrangos kokybės ir kt.
  8. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo nurodymus, 2018 m. kovo 1 d. nutartimi įpareigojo šalis pateikti papildomus duomenis pagal Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytas reikalingas ištirti aplinkybes (t. 3, b. l. 16–18). Be kitų įrodymų, šalys pateikė 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. L01/05-13 kopijas kartu su vertinimu į lietuvių kalbą, iš kurių matyti, kad tam tikrų nuostatų turinys, susijęs su sutarties kaina, ginčų sprendimo tvarka skiriasi. Iš pareiškėjos pateiktos sutarties kopijos matyti, kad bendra kaina, kurią pirkėjas (atsakovė) turi sumokėti už visiškai sukomplektuotų Gamybos modulių pristatymą, įskaitant su jais susijusias paslaugas, yra 1 218 000 Eur (sutarties 4.1 p.). Sutartyje taip pat įtvirtinta, kad jai taikoma Prancūzijos teisė, neatsižvelgiant į įstatymų nuostatų prieštaravimus; bet kokie nesutarimai ryšium su šia sutartimi iš pradžių turi būti sprendžiami derybų būdu; bet kokie ginčai, kylantys iš sutarties arba ryšium su ja, jos pažeidimu, užbaigimu, teisine galia, aiškinimu, galutinai išsprendžiami Mont de Marsan miesto (Prancūzija) Komercinio arbitražo teisme pagal procesinį šio teismo reglamentą (sutarties 23.1 – 23.3 p.). Savo ruožtu atsakovės pateiktame 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutarties variante nurodyta 740 763 Eur kaina (sutarties 4.1 p.), o sutarties 22.1.–22.3 punktuose įtvirtinta, kad šiai sutarčiai taikomi Lietuvos įstatymai; bet kokie nesutarimai dėl šios sutarties pirmiausia turi būti nagrinėjami šalių derybose; bet kokie ginčai, kylantys iš ar dėl šios sutarties, jos pažeidimų, pabaigos, jos juridinės galios ir išaiškinimo, galutinai reguliuojami Vilniaus komerciniame arbitražo teisme pagal šio teismo proceso taisykles, skiriant tris arbitrus. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje vadovavosi pareiškėjos pateikta sutartimi (joje nurodyta kaina), atsižvelgiant į tai, kad ji pasirašyta abiejų šalių. Atskirajame skunde tokia teismo išvada nekvestionuojama, tačiau į bylą pateikti duomenys apie atsakovės inicijuotą ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo (kartu ir 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutarties) bei pasikėsinimo apgaule įgyti didelės vertės turtą ir ikiteisminio tyrimo pradėjimą (2018-05-22 prašymas, DOK-2367).
  9. Po bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsakovė į bylą taip pat pateikė šaukimo į Bordo teismo kopiją (t. 3, b. l. 140–143), iš kurio turinio matyti, kad GAURUS International S.A.R.L. kreipėsi į užsienio teismą, remdamasi sutarties priedu Nr. L01/03-14, kuriame nurodyta, kad iš 2013-05-08 sutarties Nr. L01/05-13 kylantiems ginčams spręsti taikomi Prancūzijos Respublikos įstatymai, o kompetentinga ginčų nagrinėjimo institucija – Bordo prekybos teismas. Šaukime nurodyta, kad GAURUS International S.A.R.L., remiantis sutarties 6 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad pristatyto ir sumontuoto turto nuosavybės teisė įgijėjui perduodama tik nuo momento, kai UAB „Dareka“ bus apmokėjusi 95 proc. nustatytos ir sąskaitoje faktūroje nurodytos kainos, taip pat neapmokėtos sumos likučiu (666 832,6 Eur), kuris sudaro daugiau nei 30 proc. pradinės fiksuotos kainos, nurodyta kad nuosavybės perdavimas neįvyko, t. y. GAURUS International S.A.R.L. vis dar turi nuosavybės teisę į įrangą. Tai leidžia bendrovei pasinaudoti nuosavybės teisės išlyga, nurodyta sutarties 6 straipsnyje, ir prašyti teismo grąžinti turtą. Be to, šaukime nurodyta ir tai, kad GAURUS International S.A.R.L. iš UAB „Target Market“ perėmė 412 898,15 Eur dydžio skolą, kuri neapmokėta, todėl UAB „Dareka“ turi grąžinti šią skolą. Šaukime nurodyta, kad ši byla bus nagrinėjama viešai 2018-04-09 14 val. teismo posėdyje.
  10. Pažymėtina, kad nors atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog GAURUS International S.A.R.L. pareiškimas Bordo mieste yra paliktas nenagrinėtas, o kartu su 2018-05-21 prašymu (EPP-2341) pateiktu Prancūzijos advokato T. W. 2018-05-14 raštu įrodinėja, kad minėtas šaukimas į teismą yra suklastotas ir jokia byla pagal GAURUS International S.A.R.L. ieškinį dėl įrangos išreikalavimo nėra pradėta, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai su vertimu į lietuvių kalbą, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-18201-566/2018, pareiškėjo Prancūzijos prašančiosios institucijos Societe Civile Professionnelle CBH75.Paris D. B. J. B. H. de Justice Associes prašymas įteikti dokumentus Ste DAREKA L.T.D adresu ( - ) persiųstas Lietuvos antstolių rūmams, o bylos procese 2018-05-08 pažymėta, kad dokumentai įteikti 2018-05-02), leidžia daryti išvadą, kad civilinė byla pagal GAURUS International S.A.R.L. dėl įrengimų išreikalavimo ir skolos priteisimo yra iškelta ir nagrinėjama Prancūzijoje. Pagal pareiškėjos pateiktus duomenis, posėdis perkeltas į 2018 m. liepos 10 d. (2018-05-25 prašymas, DOK-2467).
  11. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytus naujai paaiškėjusius faktus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti ir ar reikalinga teisminė gynyba. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 str. 2 d.).
  12. Kreipimasis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą laikytinas dispozityvumo principo išraiška. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, jog civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti savo teisių gynybos būdą, todėl kreditorius savo teises gali įgyvendinti bet kuriuo įstatymo neuždraustu būdu, taigi ir inicijuodamas bankroto bylą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-185/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-211-330/2016). Kita vertus, kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio (lot. paskutine, kraštutine) gynybos priemone, kai išnaudojami visi pažeistų teisių gynybos būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei-skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, asmuo, laikantis save kreditoriumi, turėtų siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje, ir tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti bankroto bylą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-236-823/2018).
  13. Bylos duomenų pagrindu nustačius, kad pareiškėja savo teises siekia apginti tiek inicijuodama bankroto bylos atsakovei iškėlimą dėl neatsiskaitymo pagal 2013-05-08 sutartį ir perimtą reikalavimą į UAB „Dareka“ iš UAB „Target Market“ (toliau – reikalavimo perleidimo sutartis), tiek siekdama išreikalauti įrangą pagal 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartį bei prisiteisti skolą, perimtą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad civilinės bylos iškėlimo Bordo prekybos teisme faktas ne tik reikšmingas apskaičiuojant atsakovės turimo turto vertę (kuo iš esmės rėmėsi pirmosios instancijos teismas, iš bendrovės ilgalaikio turto išbraukdamas šio turto vertę), tačiau ir pareiškėjos reikalavimo teisės dydžiui bei pagrįstumui nustatyti, dėl kurio šalys nesutaria (byloje nustatyta, kad atsakovė nesutinka su pareiškėjos, kaip kreditorės statusu ir ją laiko savo debitore). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šalių ginčui, kylančiam tiek iš 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutarties, tiek iš reikalavimo perleidimo sutarties esant nagrinėjamam atskiroje civilinėje byloje, bankroto bylos kėlimas, neatitiktų jo, kaip ultima ratio, teisių gynybos būdo, nes civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatas gali turėti įtakos pareiškėjos reiškiamų reikalavimų apimčiai (tenkinus jos ieškinį dėl įrenginių išreikalavimo), ir, atitinkamai, atsakovės turimo turto ir įsipareigojimų santykiui, reikšmingam sprendžiant bendrovės nemokumo klausimą (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi, civilinės bylos iškėlimas ir joje reiškiami reikalavimai, nagrinėjamu atveju, sudaro kliūtį spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, nes trukdo nustatyti tarp šalių kilusio ginčo ribas, galinčias turėti reikšmės atsakovės turimo turto ir įsipareigojimų santykiui. Atskiroje civilinėje byloje išspręstas civilinis ginčas dėl pareiškėjos reikalavimų į atsakovę pagrįstumo, atsižvelgiant į šioje byloje šalių pozicijų prieštaringumą, duomenų trūkumą, pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl dokumentų, kuriais grindžiama reikalavimo teisė, galimo klastojimo, atitiktų protingumo ir teisingumo principus, bankroto proceso tikslus ir paskirtį, juolab kad bankroto bylos iškėlimo stadija nėra skirta spręsti šalių ginčui iš esmės (ginčijamas finansinis reikalavimas, jo dydis gali būti nustatomas ir tvirtinamas iškeltos bankroto bylos eigoje (ĮBĮ 26 str.)).
  14. Kita vertus, Bordo prekybos teisme iškelta civilinė byla, taip pat bylos duomenų pagrindu nustatytos aplinkybės, kad atsakovė dar iki pareiškėjai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą ėmėsi veiksmų 2013-05-08 sutarties pagrindu įgytų įrenginių vertei nustatyti ir nuostoliams apskaičiuoti (iš byloje esančio ekspertizės akto turinio matyti, kad ekspertizės objektas buvo apžiūrėtas 2017-06-29, aktas surašytas 2017-06-29–2017-10-26 ir 2017-10-26 įteiktas UAB „Dareka“, kai pareiškimas teisme dėl bankroto bylos iškėlimo gautas 2017-09-08, o pretenzijos data – 2017-07-11) ir, be kita ko, juo remiantis, ginčijant pareiškėjos reikalavimo teisę į atsakovę, suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės (ne)mokumo klausimą, pagrįstai nevertino (neįskaičiavo) tiek pareiškėjos reikalavimo, tiek iš pareiškėjos įsigyto turto vertės, taip pat iš atsakovės debitorių sąrašo išbraukė pareiškėjos skolą, kaip ginčytinus. Atskirajame skunde nurodyti argumentai, susiję su ekspertizės akto ir UAB „NILL NILL“ pažymos nepatikimumu, nagrinėjamu atveju esant nustatytoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms, vertintini kaip negalintys paneigti esančio ginčo dėl pareiškėjos turimo reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio, todėl plačiau dėl jų nepasisakytina.
  15. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018-03-05 balanso duomenimis, atsakovė turi 2 151 785 Eur vertės turto (1 370 511 Eur vertės materialiojo turto ir 781 274 Eur vertės trumpalaikio turto), o įsipareigojimų už 2 592 132 Eur. Pagal ilgalaikio turto žiniaraštį teismas nustatė, kad iš pareiškėjos įsigyto turto likutinė vertė yra 1 084 631,36 Eur, todėl šią sumą atėmęs iš turimo materialaus turto, taip pat nurodyto likutine verte, sprendė, kad atsakovė ilgalaikio turto turi už 285 879,85 Eur, o trumpalaikio turto 2018-03-05 duomenimis už 686 640,36 Eur (116 592 Eur atsargų, kurias sudaro neapdorota ir malkinė mediena bei 569 426,17 Eur debitorių skolų, 622 Eur permoka VSDFV). Atskirajame skunde apeliantė remiasi teismų praktika pagal kurią, vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl jos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais, ir, jos pagrindu, siekia, kad atsakovės turimu turtu būtų laikomas tik ilgalaikis turtas. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė iš pareiškėjos nurodytų debitorių kvestionuoja tik UAB „Indigo karta“ 53 216,42 Eur įsipareigojimą ir jos pačios debitorių sąraše nurodytą 94 633,64 Eur dydžio skolą, nors, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, jos pirmosios instancijos teismas neįskaičiavo į debitorių turimų skolų masę, o UAB „Indigo karta“ 2018-03-05 debitorių sąraše, kuriuo rėmėsi teismas, apskritai nefigūruoja. Taigi, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės turimo trumpalaikio turto vertės.
  16. Kita vertus, net ir visa apimtimi neįskaičiuojant atsakovės nurodomų debitorių skolų (664 060 Eur), turto, dėl kurio nėra ginčo, vertė (285 879,85 Eur (ilgalaikis turtas) + 116 592 Eur (atsargos) + 622 Eur (permoka VSDFV) ir nustatytų pradelstų įsipareigojimų suma (177 261,73 Eur)) neleidžia daryti išvados dėl atsakovės nemokumo ĮBĮ prasme (CPK 185 str.). Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai į pradelstų įsipareigojimų masę neįskaičiavo skolos V. P. pagal Darbo ginčų komisijos 2018-03-14 sprendimą Nr. DGKS-1389, tačiau šiuos argumentus paneigia aplinkybė, kad šis Darbo ginčų komisijos sprendimas yra ginčijamas (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-17205-996/2018 UAB „Dareka“ ieškinys atmestas, tačiau sprendimas dar neįsiteisėjęs), todėl Darbo ginčų komisijos 2018-03-14 sprendimu priteista suma šiuo metu negali būti laikoma pradelsta, t. y. ji pagrįstai neįskaičiuota į pradelstų skolų masę. Savo ruožtu dėl pareiškėjos turimo reikalavimo ir jo neįskaičiavimo į pradelstas skolas šioje nutartyje jau pasisakyta. Kitų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo netinkamai apskaičiuota pradelstų įsipareigojimų suma atskirajame skunde nenurodoma.
  17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui paaiškėjusios naujos aplinkybės, t. y. kad pareiškėja pasirinko savo galbūt pažeistas teises ginti ir kitu būdu – inicijuojant atskirą civilinę bylą Bordo prekybos teisme, Prancūzijoje, joje reiškiant reikalavimą grąžinti pagal šalių sudarytą 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartį perduotą įrangą ir priteisti skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, bankroto bylos iškėlimas, remiantis pareiškėjos nurodomu ir pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nustatytu skolos pagal 2013-05-08 pirkimo–pardavimo sutartį dydžiu (552 303,78 Eur) bei 412 898,15 Eur dydžio reikalavimu pagal paskolos sutartis, negalimas iki užsienio teisme bus išnagrinėtas šalių ginčas. Skubotas bankroto bylos atsakovei iškėlimas, juolab kad iš atsakovės įsipareigojimų ir turimo turto eliminavus ginčijamus įsipareigojimus ir prašomą priteisti turto vertę, nenustatytas jos nemokumas, o kiti atsakovės kreditoriai neprisidėjo prie bankroto bylos atsakovei inicijavimo, neatitiktų bankroto proceso tikslo ir paskirties iš rinkos pašalinti tik nemokius dalyvius, taip pat bankroto bylos iškėlimo, kaip ultima ratio, teisių gynybos būdo pasirinkimo. Ginčo išsprendimas atskiroje civilinėje byloje, kuri pagal bylos duomenis, šią dieną jau yra iškelta, padės nustatyti tikruosius šalių viena kitai turimus įsipareigojimus, jų dydį, ir, atitinkamai, atsakovės turimo turto masę, tačiau neužkirs kelio pareiškėjai ateityje, esant pagrindui, pasinaudoti bankroto bylos iškėlimo, kaip teisių gynybos būdo, institutu.
  18. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ir teisinių motyvų apeliacinės instancijos teismas nurodo nesant pagrindo plačiau pasisakyti dėl kitų atskirojo skundo argumentų ir šalių pateiktų naujų įrodymų turinio, kuriais šalys siekia patvirtinti ir (ar) paneigti viena kitai turimų įsipareigojimų dydį, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis ir susiklosčiusią faktinę situaciją pagrįstai atsisakė atsakovei UAB „Dareka“ iškelti bankroto bylą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

5Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai