Byla 1A-468-307/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Garnelienės, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, gynėjui advokatui Raimundui Gargasui, nuteistajam I. B., ekspertui Dmitrijui Fominui (Dmitrij Fomin), vertėjai Žanai Tadorovskajai,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų.

3M. L. (M. L.) naudai iš I. B. priteista 5 863,38 Eur (penki tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt trys eurai 38 ct) turtinės žalos atlyginimui, ir 30 000,00 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

4Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui iš I. B. priteista 5 491,43 Eur (penki tūkstančiai keturi šimtai devyniasdešimt vienas euras 43 ct) turtinės žalos atlyginimui.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6

  1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžiu I. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2016 m. liepos 28 d. apie 1.30 val. name, esančiame ( - ) Vilniaus rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui, tyčia kumščiu sudavė į veidą N. L. (N. L.), kuris nuo suduoto smūgio krito ir galva trenkėsi į kietą grindų pagrindą, tuo padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda kairio antakio srityje su jos srityje esančia kraujosruva minkštuose galvos audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio smilkininės, momeninės, kaktinės skilčių, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš kirmino pamatinės dalies, galvos smegenų sumušimu kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose, kas komplikavosi išoriniu kraujavimu, galvos smegenų pabrinkimu, dešinio plaučio uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, dėl ko nuo patirtų sužalojimų N. L. 2016 m. rugpjūčio 7 d. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universiteto ligoninėje mirė.
  2. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
    1. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis nepadarė nusikaltimo už kurį yra nuteistas. Remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BK 2 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis nekaltumo prezumpciją, taip pat nacionalinių teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-269/2013) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009), įtvirtinančia taisyklę, jog kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi minėtomis įstatymo nuostatomis, pažeidė in dubio pro reo (lot. abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principo reikalavimus bei nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos.
    2. Pirma, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytas N. L. sužalojimo mechanizmas. Apklausiamas teisme Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. M 1015/2016 (01) (toliau – specialisto išvada Nr. M 1015/2016 (01)) pateikęs ekspertas negalėjo atsakyti į visus svarbius klausimus, susijusius su N. L. sužalojimo mechanizmu. Apelianto vertinimu, siekiant pašalinti kilusius neaiškumus, turėjo būti skirta kompleksinė teismo medicinos ekspertizė. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo prieštarauja teismo medicinos eksperto Dmitrijaus Fomino pateiktoms išvadoms ir eksperto parodymams teisme. Apklausiamas teisme minėtas ekspertas neneigė, kad sužalojimas ties N. L. kairiuoju antakiu galėjo atsirasti pastarajam šia kūno vieta atsitrenkiant į durų staktą. Be to, iš eksperto aiškinimų galima spręsti apie itin mažą tikimybę, jog sužalojimas ties N. L. kairiuoju antakiu galėjo būti padarytas smūgiuojant vien tik kumščiu. Eksperto nuomone, toks sužalojimas galėjo atsirasti smūgiuojant ranka, ant kurios piršto buvo užmautas žiedas ar kitas briaunuotą paviršių turintis daiktas. Skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas teisingai konstatavo, jog byloje nebuvo surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas įvykio metu ant dešinės rankos mūvėjo žiedą, kuriuo būtų galėjęs padaryti aptariamą sužalojimą. Juo labiau, kad bylos medžiagoje esančios nuotraukos, priešingai nei duodamas parodymus teigė nukentėjusysis M. L., patvirtina, kad apeliantas savo turimą žiedą nešioja ant kairės rankos. Nepaisant šių aplinkybių, apelianto vertinimu, apygardos teismas padarė neteisingą išvadą, kad sužalojimus, dėl kurių mirė N. L., padarė būtent apeliantas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių sektų, kad apeliantas, kuris yra dešiniarankis, smogė kumščiu N. L. į kairę kaktos sritį ties antakiu, tada N. L. griuvo ant keramikinėmis plytelėmis išklotų grindų ir sutrenkė galvą, dėl ko kilo papildomos komplikacijos ir galiausiai N. L. mirė. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio nėra aišku, ar N. L. krito veidu į grindis, ar aukštielninkas. Apygardos teismas nuosprendyje šių aplinkybių tinkamai neanalizavo ir nevertino, nenustatė, ar žaizda ties kairiuoju N. L. antakiu atsirado dėl nuteistojo suduoto smūgio kumščiu, ar nukentėjusiajam galva atsitrenkus į grindis. Apelianto teigimu, nustatyti tikslų N. L. sužalojimų mechanizmą yra būtina, nes nuo to priklauso išvada, ar buvo padaryta nusikalstama veika, ar apelianto veiksmuose buvo nusikalstamos veikos požymių.
    3. Antra, byloje nėra nustatyta įvykių seka laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 28 d. 1.00 val. iki 2.00 val. Apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 1.30 val. tyčia sudavė kumščiu į veidą N. L., dėl ko pastarasis vėliau mirė. Tačiau apygardos teismas nenustatė, kur tai buvo padaryta, kokie buvo apelianto veiksmai prieš suduodant smūgį ir vėliau. Juo labiau, kad dalies byloje apklaustų liudytojų teigimu, smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas iki apeliantui išeinant į namo kiemą, o kitos liudytojų dalies teigimu – apeliantui grįžus į namo vidų. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisme apklaustų liudytojų parodymų prieštaringumą, tačiau šios aplinkybės nepagrįstai neįvertino apelianto naudai.
    4. Trečia, liudytojos Z. G. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) operatoriumi, kurio stenograma cituojama apeliaciniame skunde, turinys patvirtina, kad apeliantas nesužalojo nukentėjusiojo N. L.. Iš minėto pokalbio turinio galima daryti išvadą, kad N. L. susižalojo griūdamas ir atsitrenkdamas į durų staktą ar kitą daiktą, o ne buvo sužalotas apelianto. Tokią galimybę apklausiamas teisme nurodė ir ekspertas Dmitrijus Fominas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nuosprendyje nepagrįstai vertino kaip nereikšmingas. Nuteistojo įsitikinimu, liudytoja Z. G., skambindama į BPC ir bendraudama su greitosios pagalbos gydytoju bei dar nežinodama apie N. L. patirtų susižalojimų rimtumą, nurodė teisingas įvykio aplinkybes apie tai, kad nukentėjusysis susižalojo pats atsitrenkdamas į duris.
    5. Ketvirta, apelianto nuomone, ikiteisminis tyrimas byloje taip pat buvo atliktas netinkamai, paviršutiniškai ir neobjektyviai. Ikiteisminio tyrimo procese nebuvo siekiama objektyviai ir visapusiškai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, nors įtariamojo I. B. ir mirusiojo artimųjų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo procese, tiek teisme buvo visiškai skirtingi, prieštaraujantys vieni kitiems. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad su mirusiojo artimaisiais buvo atlikti parodymų patikrinimo vietoje procesiniai veiksmai, tačiau įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje neatliktas. Minėtą procesinį veiksmą buvo prašyta atlikti bylos teisminio nagrinėjimo metu, siekiant patvirtinti I. B. teisme duotus parodymus. Be to, šio procesinio veiksmo atlikimo metu gauti papildomi įrodymai, teismo medicinos ekspertui galėjo padėti nustatyti tikslias nukentėjusiojo N. L. mirties aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą nepagrįstai atmetė.
    6. Penkta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neįvertino aplinkybės, jog dauguma liudytojų šioje byloje yra suinteresuoti bylos baigtimi nukentėjusiojo N. L. giminaičiai. Apelianto teigimu, priešingai nei apklausų metu nurodė nukentėjusysis M. L. ir kiti pastarajam artimi liudytojai, jis 2016 m. liepos 27 – 28 d. minėto nukentėjusiojo namuose vykusioje vestuvių ceremonijoje ir šventėje dalyvavo iš anksto pakviestas, laimino jaunuosius bei atliko kitas romų tautybės asmenų vestuvių ceremonijai būdingas apeigas. Nukentėjusysis M. L. nuo teismo slėpė aplinkybę, jog vestuvių ceremonija bei šventė buvo filmuojamos. Vėliau jis įsipareigojo pirmosios instancijos teismui pateikti šį vaizdo įrašą, tačiau to nepadarė. Apelianto vertinimu, minėtas vaizdo įrašas teismui nebuvo pateiktas dėl jame užfiksuotos apeliantui naudingos informacijos. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu nukentėjusysis N. L. ir liudytojai buvo itin apsvaigę nuo alkoholio. Taigi, ši aplinkybė galėjo turėti reikšmės liudytojams įsimenant įvykio aplinkybes bei duodant apie jas parodymus. Apelianto vertinimu, iš nukentėjusiojo M. L. bei bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų elgesio bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jie siekia atkeršyti apeliantui ir jį bet kokia kaina nuteisti. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio paskelbime dalyvavo visuomenės informavimo priemonių atstovai.
    7. Apibendrindamas apeliantas nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė in dubio pro reo principą, nes kilusios abejonės, o ypač susijusios su N. L. sužalojimo mechanizmu, liudytojos Z. G. paaiškinimais BPC operatoriui bei greitosios medicininės pagalbos specialistui, privalėjo būti vertinamos jo naudai, todėl jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį turėjo būti išteisintas.
  3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
  4. Nuteistojo I. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
  5. Apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, ginčijamas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas bei pirmosios instancijos teismo nustatytas priežastinis ryšys tarp I. B. padarytos nusikalstamos veikos ir jos padarinių, taip pat tyčinė nuteistojo kaltė. Be to, apeliaciniame skunde nurodomi ikiteisminio tyrimo trūkumai, atkreipiamas dėmesys į liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi, jų parodymų prieštaringumą, nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti tinkamai, laikantis BPK nuostatų, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nukentėjusiojo N. L. sužalojimo mechanizmą ir kitas faktines bylos aplinkybes, susijusias su nuteistojo I. B. nusikalstamais veiksmais, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.
  6. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiojo N. L. sužalojimo mechanizmas buvo nustatytas – I. B. tyčia kumščiu sudavė į veidą N. L., kuris nuo suduoto smūgio krito ir galva trenkėsi į kietą grindų pagrindą, taip padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda kairio antakio srityje su jos srityje esančia kraujosruva minkštuose galvos audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio smilkininės, momeninės, kaktinės skilčių, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš kirmino pamatinės dalies, galvos smegenų sumušimu kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose, kas komplikavosi išoriniu kraujavimu, galvos smegenų pabrinkimu, dešinio plaučio uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, dėl ko nuo patirtų sužalojimų N. L. 2016 m. rugpjūčio 7 d. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universiteto ligoninėje mirė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ne tik nuteistojo atliktus veiksmus bet ir priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių.
  7. Nuteistasis I. B. savo kaltę dėl smūgio sudavimo ir N. L. nužudymo neigė viso proceso metu, tačiau jo parodymai dėl įvykio aplinkybių nebuvo visiškai nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu I. B. nurodė, kad konflikto metu jokių smurtinių veiksmų neatliko, nukentėjusiajam nesmūgiavo, priešingai, būtent nukentėjusysis N. L. jam kumščiu trenkė į nosį. Nukentėjusysis galimai susižalojo pats, kai apeliantas, nukentėjusysis ir pastarojo dukra S. L., kuri stovėjo tarp apelianto ir nukentėjusiojo, galimai dėl buvusio girtumo, neišlaikė pusiausvyros ir netyčia nugriuvo ant virtuvės grindų. Nukentėjusysis nugriuvo aukštielninkas, o kai jis atsistojo nuo grindų, jo antakis kraujavo. Jie krito tarpduryje į prausyklą, todėl, apelianto manymu, N. L. galėjo prasiskelti galvą atsitrenkęs į durų staktą.
  8. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat neigė savo kaltę bei nurodė jau kitas įvykio aplinkybes, t. y. kad po žodinio konflikto N. L. jam į veidą smūgiavo galva, ja pataikydamas į apelianto dantis, dėl ko ir galėjo prasikirsti antakį. Apelianto teigimu, jam kartu su žmona bandant išeiti iš namo ir stovint namo tarpduryje, nukentėjusysis N. L. toliau jį įžeidinėdamas, čiupo apeliantą dešine ranka, o kaire užsimojo jam trenkti. Apeliantui bandant išsisukti nuo smūgio, jie abu su nukentėjusiuoju nukrito ant grindų, o ant jų dar užvirto N. L. dukra S. L. bei šalia buvusi apelianto žmona. Jiems atsikėlus N. L. vėl norėjo pulti apeliantą, bet nukentėjusiojo dukra S. L. bandė tam sutrukdyti. Apeliantas nestipriai stumtelėjo N. L., dėl ko pastarasis nenugriuvo, o tik atsisėdo ant virtuvės grindų. Taigi, pasak nuteistojo, N. L. mirtis įvyko nuo sužalojimų, kuriuos neblaivus nukentėjusysis patyrė pats krisdamas ir galva atsitrenkdamas į grindis. Tačiau pirmiau aptarti nuteistojo parodymai, kuriuos iš dalies patvirtino tik jo žmona L. B., paneigti tiek liudytojoų S. L. (nukentėjusiojo N. L. dukros), Z. G. (nukentėjusiojo N. L. marčios), A. L. (A. L.) (nukentėjusiojo N. L. brolio), M. S. (S.) (nukentėjusiojo N. L. sūnėno) parodymais, nuteistojo žmonos L. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, eksperto Dmitrijaus Fomino parodymais, tiek kita baudžiamosios bylos medžiaga.
  9. Specialisto išvadoje Nr. M 1015 /2016 konstatuota, kad be pirmiau nurodytos N. L. mirties priežasties, N. L. lavone nustatyta muštinė žaizda kairio antakio srityje su jos srityje esančia kraujosruva minkštuose galvos audiniuose; kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio momeninės, kaktinės, smilkininės skilčių; kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš smegenėlių kirmino pamatinės dalies; galvos smegenų sumušimas kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu ar, galimai, paviršiumi, prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ RVUL 2016 m. liepos 28 d. Sužalojimai visumoje, dėl galvos smegenų sumušimo, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. N. L. lavone nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu. Pirmiau paminėtų N. L. galvoje nustatytų sužalojimų morfologinis vaizdas yra panašus, todėl pasisakyti, kuris iš jų buvo padarytas anksčiau, kuris vėliau, nėra galimybės. Neatmetama galimybė, kad N. L. po visų sužalojimų jam padarymo galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus, kol neprarado sąmonės dėl progresuojančio galvos smegenų brinkimo. Sužalojimų pobūdis, lokalizacija bei morfologinis vaizdas nenurodo, kokioje padėtyje N. L. buvo sužalojimų jam padarymo metu (t. 1, b. l. 53-59).
  10. Teismo medicinos ekspertas Dmitrijus Fominas, apklaustas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme patvirtino teismo medicinos specialisto išvadą dėl sužalojimų pobūdžio, jų skaičiaus, atsiradimo būdo, mirties priežasties. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme ekspertas parodė, kad vertikali muštinė žaizda ties kairiuoju antakiu galėjo atsirasti nuo tiesioginio smūgio briauną turinčiu daiktu, tai galėjo būti žiedas, durų stakta ir pan. Mažai tikėtina, kad ši žaizda atsirado nuo smūgio kumščiu. N. L. nustatytoje žaizdoje ties kairiuoju antakiu nebuvo užfiksuoti konkretaus daikto požymiai, todėl nėra galimybės identifikuoti daikto, kuriuo galimai buvo sužalotas N. L.. Taip pat mažai tikėtina, kad tokia žaizda galėtų atsirasti galva atsitrenkiant kitam asmeniui į panosę dantimis. Tikėtinas toks N. L. sužalojimų padarymo mechanizmas: smūgis į vietą ties kairiuoju antakiu, po ko jis pargriuvo ant grindų, atsitrenkdamas galva į jas ir patirdamas jam nustatytus kitus galvos sužalojimus, dėl kurių jis mirė.
  11. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme ekspertas parodė, kad N. L. mirties priežastis buvo galvos sumušimas, pasireiškęs žaizda, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu, taip pat galvos smegenų sumušimu. Šie trauminiai poveikiai galėjo vienas kitą dengti, o nukentėjusysis galėjo mirti ir nuo trauminio poveikio į galvą, kurio žymių nėra. Tačiau finalinis kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalų, kuris suspaudė smegenis ir audinių brinkimas įvyko būtent dėl griuvimo. Kai žmogus pasidaro sužalojimą griuvimo metu, tai sužalojimas susidaro priešingoje pusėje, negu jo padarymo vieta. Žuvusiojo N. L. galvoje nustatyti mirtį sukėlę sužalojimai labiau būdingi griuvimui, ką patvirtina tyrimo metu nustatyti sumušimo židiniai. Trauminis poveikis galėjo būti padarytas į bet kurią vietą, tačiau šiuo atveju labiausiai tikėtina, kad į prakirstos žaizdos projekcijos sritį. Kitų trauminių poveikių, kuriuos būtų galima sieti su kraujo išsiliejimu, nėra.
  12. Nors specialisto išvadoje Nr. M 1015/2016 ir eksperto parodymuose teigiama, kad neatmestina tikimybė, jog N. L. lavone nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir nukentėjusiajam pačiam griūnant, tačiau savaiminio griuvimo versija šioje byloje paneigiama liudytojų parodymais.
  13. Liudytoja S. L., duodama parodymus apie konflikto tarp jos tėvo ir I. B. eigą, nuosekliai parodė, kad konfliktas tarp I. B. ir N. L. prasidėjo ir vystėsi virtuvėje. Iš jos parodymų seka, jog iš pradžių jos tėvas ir nuteistasis konfliktavo žodžiu. Vėliau, būdama virtuvėje, ji matė, kaip besitęsiant žodiniam konfliktui I. B. prišoko prie jos tėvo, sugriebė jį už rūbų ir pradėjo tampyti. Jai atsistojus į jų tarpą, I. B. ją pastūmė, dėl ko ji trenkėsi į sienos kampą ir neišlaikiusi pusiausvyros griuvo. Griūdama ji sugriebė I. B. už baltinių ir jį taip pat pargriovė ant grindų. Šone prie jų dar nugriuvo ir jos tėvas N. L.. Jiems nugriuvus, I. B. nenustojo tampyti už rūbų N. L.. Tuomet ji, įsispyrusi kojomis ar tai į I. B., ar tai į savo tėvą, bandė juos išskirti. Jai padėjo M. S., Z. G. ir A. L.. Jiems pavyko juos išskirti ir pakelti nuo grindų. Konfliktas trumpam pasibaigė, nes krisdama ji alkūne pataikė I. B. į lūpą ir pastarasis pastebėjo bėgantį kraują. Tuomet ji su A. L. išvedė I. B. į lauką, kad nusiramintų. Jiems pasikalbėjus I. B. pasakė, kad eina atsiprašyti jos tėvo N. L.. Ji ir I. B. grįžo į namą. Tuo metu jos tėvas N. L. sėdėjo ant sofos ir, pamatęs, kad į namus atėjo I. B., atsistojo. Tačiau I. B., užuot atsiprašęs jos tėvo, priėjęs prie N. L., staiga sudavė smūgį kumščiu pastarajam virš kairiojo antakio, ir šis nuo suduoto smūgio griuvo ant grindų. Jis griuvo pusiau ant šono, o iš prakirstos vietos virš kairiojo antakio pradėjo bėgti kraujas. I. B. atsisėdo ant jos tėvo jį apžergdamas, suėmė šį už plaukų ir tris, keturis kartus sudavė į veido sritį, tačiau ji nematė, ar smūgiai pasiekė tikslą. Liudytoja nurodė ėmusi šaukti pagalbą ir netrukus iš kito kambario atbėgo M. S.. Šis padėjo nutempti I. B. nuo N. L.. Tada I. B. išbėgo iš namų. Kaip tik tuo metu į namus atbėgo ir jos brolis M. L. su nuteistojo žmonos L. B. broliu A. A. (A. A.) aiškintis kas vyksta. Lauke liudytoja matė stovintį tėvo brolį A. L., kuriam iš nosies bėgo kraujas. Pastarasis šaukė, kad I. B. sudavė ir jam.
  14. Šiuos liudytojos S. L. parodymus iš dalies patvirtino liudytojas M. S.. Jis taip pat parodė matęs, kaip būdamas virtuvėje I. B. pagriebęs už rūbų pradėjo tampyti N. L., o S. L. bandė juos skirti ir jie visi trys – S. L., I. B. ir N. L. pargriuvo ant grindų. Tačiau I. B. nesiliovė tampyti N. L., todėl jis (liudytojas), nukentėjusiojo marti Z. G., ir nukentėjusiojo brolis A. L. juos išskyrė ir pakėlė nuo grindų. I. B. lūpa kraujavo, todėl A. L. ir S. L. nuvedė I. B. į vonią nusiprausti, o vėliau palydėjo į lauką. Kadangi konfliktas nurimo, jis (liudytojas) nuėjo miegoti į greta virtuvės esantį kambarį. Tačiau gal po 5-10 minučių jis pamatė, kaip į virtuvę iš lauko įėjo I. B.. Kas vyko toliau, liudytojas nematė, bet išgirdo trenksmą, tarsi kas kristų, o po to išgirdo riksmus. Vėl atbėgęs į virtuvę jis pamatė, kad N. L. guli ant grindų, jam iš kairio antakio teka kraujas, o ant jo, jį apžergęs, sėdi I. B. ir smūgiuoja į veido sritį. Tuomet liudytojas sugriebė I. B. ir nutempė jį nuo N. L.. I. B. išėjo į kiemą. Liudytojas, išėjęs į kiemą pamatė A. L., kuriam iš nosies bėgo kraujas. Pastarasis šaukė, kad I. B. sudavė ir jam. Tuo metu N. L. stovėjo ant laiptų, sužalota galva jam smarkiai kraujavo. A. L. nuėjo praustis, o N. L. atsisėdo ant sofos virtuvėje. Kažkuriuo momentu, matyt išgirdę triukšmą, į namus atbėgo ir M. L. bei A. A.. Besėdint kambaryje N. L. pasijuto blogai ir buvo paguldytas ant sofos, iškviesta greitoji pagalba. Nepaisant to, kad liudytojas M. S. nematė smūgio, kuriuo buvo sužalotas N. L., tačiau šio liudytojo parodymai apie konflikto pradžią atitinka liudytojos S. L. parodymus. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad konfliktas vyko virtuvėje, o N. L. iki nuteistojo I. B. sugrįžimo į namą po to, kai buvo palydėtas į lauką, nebuvo sužalotas ir jautėsi gerai. Be to, liudytojo M. S. parodymus, kad nukentėjusysis N. L., po to, kai jam buvo prakirsta galva, buvo išėjęs iš virtuvės ir stovėjo ant namo laiptų patvirtina ne tik įvykio vietos apžiūros bei papildomos apžiūros protokoluose ant namo durų slenksčio ir sienos šalia durų staktos užfiksuotos kraujo dėmės, bet ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 328/2016(01), kurioje konstatuota, jog nuoplovose nuo slenksčio ir nuo sienos prie lauko durų rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą gautas DNR profilis sutampa su N. L. DNR profiliu su 99,9999999999999 % tikimybe (t. 1, b. l. 8-13, 14-26, 31-32). Aplinkybę, kad po sužalojimo tėvas buvo išėjęs iš virtuvės ir stovėjo ant namo laiptų duodamas parodymus teisme nurodė ir nukentėjusysis M. L., kuris pats betarpiškai visų konflikto aplinkybių ir jo eigos nematė. Tačiau šis liudytojas parodė, kad I. B. sutiko jau išeinantį iš namo, o įėjęs į namo vidų rado savo tėvą N. L. kraujuojančiu kairiuoju antakiu. Tik tada tėvas išėjo į lauką ir netrukus grįžo į namo vidų. Apie tėvo sužalojimo aplinkybes sužinojo iš savo žmonos Z. G., sesers S. L., liudytojo M. S. pasakojimų.
  15. Liudytojas A. L. taip pat nuosekliai parodė, matęs, kaip virtuvėje tarp N. L. ir I. B. įvyko susistumdymas, kurio metu, įsikišus S. L., jie visi trys griuvo. Tačiau šio griuvimo N. L. nebuvo sužalotas. Liudytojas taip pat parodė, kad po to palydėjo I. B. į lauką ir prašė nusiraminti. Pastarasis pasakė, kad eina atsiprašyti N. L. ir nuėjo į namo vidų. Praėjus neilgam laiko tarpui I. B. išbėgo iš namo, o liudytojui paklausus, ar jie su N. L. susitaikė, I. B. nieko nesakęs trenkė kumščiu jam į nosį ir nuėjo. Užėjęs į namo vidų liudytojas pamatė, kad ant grindų, netoli įėjimo durų guli jo brolis, kuris buvo kruvinas. Pats N. L. liudytojui pasakė, kad jam sudavė I. B..
  16. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja Z. G. proceso metu davė nevisiškai nuoseklius parodymus ir dalį įvykio aplinkybių nurodė skirtingai nei kiti liudytojai, tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme ir ji patvirtino, kad N. L., suduodamas jam smūgį kumščiu ties kairiuoju antakiu, grįžęs iš lauko sužalojo būtent I. B..
  17. Įvertinusi pirmiau aptartų liudytojų parodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindinę aplinkybę, jog N. L., suduodamas smūgį į galvą ties kairiuoju antakiu, dėl ko jis nukrito ant grindų į jas atsitrenkdamas galva, sužalojo iš lauko į namo vidų sugrįžęs I. B., patvirtino visi minėti liudytojai. Priešingus parodymus davė tik pats I. B. ir jo žmona liudytoja L. B.. Tačiau tikėti apelianto ir jo žmonos parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Kaip jau buvo minėta, apeliantas savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu pakeitė, nurodydamas skirtingas aplinkybes apie nukentėjusiojo N. L. sužalojimą – ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad nukentėjusysis N. L. pirmas jam trenkė, o po to apeliantas, S. L. ir nukentėjusysis N. L. nugriuvo tiesiog neišlaikę pusiausvyros, tačiau apklausiamas teisme jis nurodė, kad nukentėjusysis pats puolė apeliantą, trenkė jam galva į veidą, o nugriuvo ir susižalojo neišlaikęs pusiausvyros, kai vėl norėjo trenkti kumščiu apeliantui į veidą. Liudytoja L. B., ikiteisminio tyrimo metu parodžiusi, kad jos vyras trenkė nukentėjusiajam į galvą ranka, apklausiama pirmosios instancijos teisme davė analogiškus parodymus, kaip ir jos vyras. Ikiteisminio tyrimo metu L. B. teigė, kad pirmasis jos vyrui kumščiu į nosį smogė N. L.. Po šio smūgio jos vyrui iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Jos vyras nusiprausė kraują, o kadangi N. L. nenustojo jo įžeidinėti, jos vyras I. B. trenkė N. L. į galvą delnu. Tuo momentu, kai I. B. sudavė delnu N. L. į kaktą, pastarasis krito aukštielninkas ir trenkėsi pakaušiu į grindis, kurios yra išklotos plytelėmis. Tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja L. B. davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir jos vyras, t. y. kad konflikto metu N. L. puolė jos vyrą ir trenkė galva jam į veidą, jie abu sunkiai stovėjo ant kojų ir pargriuvo. Ji ir kiti, buvę virtuvėje, padėjo jiems atsikelti, ir tik tada pamatė, kad N. L. yra prakirsta galva ties antakiu. Aplinkybė, jog ši liudytoja, kaip ir apeliantas, proceso metu keitė parodymus akivaizdžiai juos pritaikydama prie savo vyro duodamų parodymų, leido pirmosios instancijos teismui juos vertinti kritiškai, kaip siekį padėti išvengti I. B. gresiančios atsakomybės. Kita vertus, šiuos liudytojos L. B. ir nuteistojo I. B. parodymius paneigia ir kita bylos medžiaga.
  18. Nuteistojo parodymai apie tai, kad nukentėjusysis susižaloti galvą galėjo pats, kai galva arba ranka smūgiavo jam į veidą, paneigiami Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2313/2016 (t. 2, b. l. 74-75), kurioje buvo nustatyti I. B. sužalojimai: kairio žando gleivinės nubrozdinimas, abiejų dilbių odos nubrozdinimas. Taigi, ši išvada nepatvirtino, kad apelianto teiginių apie tai, kad jam buvo sužalota nosis ar padaryti kiti sužalojimai veido srityje, kurie būtų galėję atsirasti nukentėjusiajam galva stipriai atsitrenkiant į I. B. nurodytas jo veido sritis. Teismo medicinos ekspertas Dmitrijus Fominas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, taip pat paneigė, kad tiek apeliantui, tiek nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti N. L. galva trenkus nuteistajam į panosę ar į dantų sritį. Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. G2313/2016 (01) tiriamojoje dalyje konstatuota, jog I. B. apžiūros metu nustatyta, kad jo dešinės plaštakos nugarinė sritis, II-III delnakaulių tolimųjų galų projekcijoje, nežymiai patinusi 4,5 cm skersmens plote (t. 1, b. l. 74-75). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme ekspertas Dmitrijus Fominas parodė, kad tokio pobūdžio sužalojimas ant I. B. dešinės rankos galėjo atsirasti todėl, kad ja buvo smūgiuota. Aplinkybę, kad nukentėjusysis smurtavo prieš apeliantą, patvirtino tik jo žmona L. B., tuo tarpu likę liudytojai nuosekliai patvirtino, kad tik nuteistasis prieš N. L. naudojo smurtą, t. y. sudavė smūgį į kairį antakį, po ko nukentėjusysis griuvo ant virtuvės grindų.
  19. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų S. L., Z. G., A. L., M. S. bei nukentėjusiojo M. L. parodymais. Byloje neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad šie asmenys yra susaistyti giminystės ryšiais su nukentėjusiuoju N. L., o įvykio metu galimai buvo neblaivūs, savaime neduoda pagrindo kritiškai vertinti minėtų asmenų parodymų ir juos atmesti. Šie asmenys apie įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo apklausiami įstatymo nustatyta tvarka pasirašę priesaiką bei įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Liudytojos S. L. ir, Z. G. apklausiamos teisme patvirtino, kad grįžęs iš lauko į namo virtuvę, būtent apeliantas ranka smūgiavo nukentėjusiajam N. L. į galvą, po ko pastarasis nugriuvo ant grindų, o jam atsistojus jo antakis kraujavo. Kad nukentėjusįjį iš lauko grįžęs sužalojo I. B. patvirtino ir liudytojai A. L., M. S.. Iš karto po šių įvykių iki tol gerai jautęsis nukentėjusysis pasijuto blogai, jam buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba ir jis išgabentas į ligoninę. Sugretinus minėtų asmenų parodymus, prieštaravimų dėl esminių nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių nenustatyta, esminių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde.
  20. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog pranešimo BPC stenogramoje nenurodyta, kad būtent apeliantas sužalojo nukentėjusįjį N. L.. Iš minėtos stenogramos matyti, kad telefonu Nr. 112 liudytoja Z. G. kelis kartus kvietė greitąją medicinos pagalbą į Juodšilius, adresu ( - ) Vilniaus rajone. Pokalbiai vyko rusų kalba. Z. G. iš pradžių nurodė, kad pagalba kviečiama vyrui, kuris pats nugriuvo ir stipriai susitrenkė galvą „per tvorą“. Kito pokalbio metu liudytoja nurodė, kad smūgis buvo labai stiprus, labai daug kraujo. Toliau tikslinant įvykio aplinkybes pokalbio su BPC darbuotoja metu liudytoja nurodė, kad viskas įvyko nuosavame name, kad vyras stipriai susitrenkė į kampą ar į plyteles (t. 1, b. l. 62-66). Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo netikėti pirmiau aptartais liudytojų parodymais, teismo medicinos eksperto išvadomis ir spręsti, kad N. L. susižalojo pats. Pažymėtina, kad pranešimas BPC negali būti prilyginamas asmens parodymams, kadangi tai tėra kreipimasis dėl skubios pagalbos suteikimo, o ne dėl tikslių įvykio aplinkybių nustatymo. Be to, pranešimo tikslumui įtakos turi ir pranešančiojo asmens gebėjimas sklandžiai dėstyti mintis ir atskleisti reikšmingą informaciją, staigiai veikti stresinėje situacijoje. Pranešimo turinys patvirtina, kad pranešimo BPC metu liudytoja Z. G. buvo susijaudinusi, veikiama streso, negalėjo sklandžiai dėstyti minčių ir nesuvokė N. L. sužalojimų rimtumo. Liudytoja, apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad pagrindinis jos skambučio BPC siekis buvo kuo skubiau iškviesti N. L. greitąją pagalbą, o ne detaliai atpasakoti įvykio aplinkybes. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pranešimo BPC stenograma neįrodo I. B. nekaltumo ir neduoda pagrindo spręsti, kad nukentėjusysis N. L. susižalojo pats.
  21. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009).
  22. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismo medicinos specialisto Dmitrijaus Fomino išvadą Nr. M 1015/2016 (01), jo parodymus pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo mirtį lėmė sužalojimai padaryti tyčia suduodant smūgį kumščiu į veidą ir nukentėjusiajam griuvus nuo suduoto smūgio bei galva atsitrenkus į kietą grindų pagrindą. N. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda kairio antakio srityje su jos srityje esančia kraujosruva minkštuose galvos audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio smilkininės, momeninės, kaktinės skilčių, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš kirmino pamatinės dalies, galvos smegenų sumušimu kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose ir sukėlusio mirtinas komplikacijas. Akivaizdu, kad, jeigu I. B. nebūtų sudavęs N. L. smūgio į veidą (galvą), šis nebūtų griuvęs ir patyręs galvos traumos, nuo kurios vėliau mirė. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių buvus būtinąjį priežastinį ryšį. Tai yra būtent smurtiniai I. B. veiksmai, nuo kurių padarymo N. L. griuvo ir patyrė jo mirtį sukėlusius sužalojimus, teisingai nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje bei pirmosios instancijos teismo pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-22/2013 ir kt.). Tuo tarpu apeliaciniame skunde esantys argumentai dėl apelianto kaltės nebuvimo siejami ne su pirmosios instancijos teismo byloje nustatytomis aplinkybėmis, o su įvykio interpretavimu savaip ir nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadomis dėl nustatytos nukentėjusiojo tikrosios mirties priežasties – I. B. smurtinių veiksmų, kurie buvo panaudoti prieš N. L.. Priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nepaneigia aplinkybė, kad N. L. mirė ne įvykio vietoje iš karto po smūgio sudavimo ir griuvimo.
  23. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, įvertinęs nusikaltimo aplinkybes, tokias kaip: konflikto kilimo priežastis, smurtavimo prieš nukentėjusįjį intensyvumą, smurto pobūdį, padarytų sužalojimų kiekį, vietą, padarė pagrįstą išvadą, kad I. B. veikė netiesiogine tyčia, t. y. nors nenorėjo kitam žmogui atimti gyvybės, tačiau sąmoningai veikdamas leido tokiems padariniams kilti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad I. B. sąmoningai pasirinko tokį pavojingą veikimo būdą – smūgio į gyvybiškai svarbią kūno vietą sudavimą, kad sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma, taigi negalima laikyti, kad jis nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nužudymas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia.
  24. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai, nes įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje neatliktas, o jo prašymą dėl šio procesinio veiksmo atlikimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apygardos teismas atmetė nepagrįstai. Priešingai apelianto teiginiams, vien ta aplinkybė, kad su juo nebuvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje neduoda pagrindo daryti išvadą apie neišsamiai atliktą ikiteisminį tyrimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo gynėjo pateiktą prašymą dėl įrodymų patikrinimo vietoje atlikimo įvertino ir motyvuotai jį atmetė. Pažymėtina, kad motyvuotas proceso dalyvių prašymų atmetimas neduoda pagrindo spręsti apie neišsamų bylos išnagrinėjimą.
  25. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, liudytojus, perskaitė kaltinamojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat ištyrė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų nuteistojo padarytos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą.
  26. Pirmosios instancijos teismas I. B. už BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymą paskyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatas skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194/2011, Nr. 2K-238-139/2015, Nr. 2K-48-303/2016 ir kt.).
  27. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.
  28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės ribą (nuo septynerių iki penkiolikos metų). Vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, teismas įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: tai, kad I. B., veikdamas netiesiogine tyčia, padarė tyčinį labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimą, kuriuo sukeltos nebepataisomos pasekmės – žmogaus mirtis; jis Lietuvos Respublikoje neteistas, teistas ir baustas administracine tvarka Baltarusijos Respublikoje; nustatė vieną atsakomybę sunkinančią (nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti) aplinkybę. Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą apygardos teismas paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, vieneriais metais mažesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos sankcijos vidurkis. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas teisingam bausmės paskyrimui. Visų pirma, bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad I. B. turėtų neišnykusį teistumą, taigi jis laikomas neteistu. Iš Borisovo rajono VRS Teisėtvarkos, teisėsaugos ir profilaktikos skyriaus milicijos stebimų asmenų poskyrio įgaliotino išduotos nuteistojo charakteristikos matyti, kad apeliantas niekur nedirba, bet kaimynų yra apibūdinamas teigiamai ( t. 2, b. l. 84), jo kaimynai taip pat apibūdina I. B. kaip draugišką, nekonfliktišką asmenį (t. 2, b. l. 86). Nuteistasis yra jau vyresnio (( - ) metų) amžiaus. Nuteistojo atlikti smurtiniai veiksmai nebuvo intensyvūs, nepasižymėjo smūgių gausa, nebuvo panaudoti jokie žmogui žaloti įrankiai, nusikaltimas nebuvo suplanuotas, o padarytas veikiant netiesiogine tyčia, t. y. tyčia nesiekiant kilusių sunkių veikos padarinių. Be to, pats nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, konfliktavo su nuteistuoju. Nors tai ir nepateisina apelianto poelgio, tačiau pirmiau aptartų aplinkybių visuma švelnina nuteistojo atsakomybę ir rodo, kad I. B. padarytos veikos pavojingumas mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas.
  29. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, I. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažina iki sankcijos minimumui artimesnės trukmės. Tokia bausmė yra labiau individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį ir neprieštarauja BK 61 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms bausmės dydžio nustatymo taisyklėms.
  30. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo M. L. pareikštą civilinį ieškinį ir iš I. B. nukentėjusiojo naudai priteisė 5 863,38 Eur turtinės žalos atlyginimui, ir 30 000,00 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepagrįstai didelė.
  31. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).
  32. Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusįjį N. L. mirtis ištiko nuteistajam tyčia sudavus jam kumščiu į veidą, po ko nukentėjusysis nuo suduoto smūgio griuvo ir galva trenkėsi į kietą grindų pagrindą, patirdamas galvos sumušimą, sąlygojusį nukentėjusiojo mirtį. Tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių padarinių, tai yra nukentėjusiojo mirties, yra priežastinis ryšys. Nužudytojo sūnui M. L. pareiškus civilinį ieškinį, byloje kilo priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas. Spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, kad su tėvu N. L. jį siejo artimi santykiai, emociniai ryšiai, tačiau visiškai nevertino kitų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų, įstatyme įtvirtintų, kriterijų. Dėl to teisėjų kolegija pagrįstu pripažįsta nuteistojo gynėjo teismo posėdžio metu pateiktą prašymą sumažinti M. L. priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydį.
  33. Teisingumo ir protingumo principai reikalauja, kad teismas, priteisdamas neturtinę žalą, netgi tuo atveju, kai kaltininkas visiškai sutinka atlyginti bet kokio dydžio nukentėjusiojo pareikštą reikalavimą, įvertintų ir realias jo galimybes tai padaryti. Nors žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau į šį kriterijų atsižvelgiama, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusių asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų. Nagrinėjamu atveju iš nuteistojo nukentėjusiajam M. L. buvo priteista ne tik neturtinė, bet ir turtinė žala, t. y. 5 863,38 Eur. Be to, nuteistasis privalės atlyginti ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, t. y. 5 491,43 Eur siekiančias N. L. gydymo išlaidas. Priteistos turtinės žalos dydžiai nelaikytini itin dideliais, tačiau jų buvimas turi įtakos neturtinės žalos dydžio nustatymui. Šių aplinkybių, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistino neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas neįvertino. Be to, teismas visiškai neatsižvalgė į nuteistojo turtinę padėtį. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis gyvena Baltarusijos Respublikoje, yra vyresnis nei penkiasdešimties metų ilgalaikis bedarbis, jo vardu Lietuvos Respublikoje nėra registruota jokio nekilnojamojo turto ar transporto priemonių. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad I. B. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą veikdamas netiesiogine tyčia, dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju N. L.. Nurodyto nusikaltimo pasekmės neatitaisomos – dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų atimta kito žmogaus gyvybė. Tačiau tiesiogiai tokių savo veiksmų padarinių I. B. nesiekė, nusikaltimo iš anksto neplanavo, jo veika buvo atsitiktinė. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis M. L. ir jo tėvas N. L. palaikė gerus tarpusavio santykius, artimai bendravo. Dėl tragiškos tėvo netekties jis patyrė didelius dvasinius, emocinius išgyvenimus, stresą, kas padarė bei ateityje darys neigiamą įtaką jo gyvenimui. Vis dėlto, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti ir į tai, kad smurtinis nusikaltimas nebuvo iš anksto suplanuotas. Nukentėjusiojo sužalojimo metu tiek nukentėjusysis N. L., tiek nuteistasis buvo apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavyje konfliktavo. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, įvertino ne visus neturtinės žalos dydžio klausimui išspręsti reikšmingus kriterijus, įtvirtintus įstatyme, ir parinko neadekvatų priteistinos neturtinės žalos dydį. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžiu nukentėjusiajam M. L. priteistos 30 000,00 Eur neturtinės žalos dydis mažinamas iki 20 000,00 Eur. Pažymėtina, kad mažindama priteistos nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį, kolegija atsižvelgia į nuteistojo turtinę padėtį bei kitas reikšmingas aplinkybes.

7Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2, 4 punktais,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendį pakeisti.

9I. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki aštuonerių metų.

10Iš I. B. nukentėjusiojo M. L. naudai priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 20 000,00 Eur (dvidešimties tūkstančių eurų).

11Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ryšiai