Byla 2-258/2008
Dėl 2006 m. sausio 9 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Eurivita“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. J. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą dėl 2006 m. sausio 9 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Eurivita“ bankroto byloje.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Pareiškėja R. J. M. prašė atnaujinti procesą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 9 d. nutarties UAB „Eurivita“ bankroto byloje dėl kreditoriaus V. P. gamybos įmonės kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nes buvo nuspręsta dėl į procesą neįtraukto asmens – pareiškėjos – teisių ir pareigų. Kartu ji pateikė prašymą atnaujinti terminą šiam prašymui paduoti. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartimi buvo pripažinta, kad kreditorius V. P. gamybos įmonė terminą dėl kreditorinio reikalavimo pateikimo praleido dėl svarbių priežasčių ir buvo patvirtintas jos 41 600 Lt kreditorinis reikalavimas UAB „Eurivita“. Pareiškėja nurodė, kad ši nutartis pažeidžia jos teises, kadangi teismas neįvertino 2003 m. spalio 30 d. rūkyklos pirkimo–pardavimo sandorio, iš kurio kildinamas minėtas kreditorinis reikalavimas, sudarymo ir įvykdymo aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad kreditorė nuo 2003 metų pretenzijų dėl įgytos rūkyklos nepateikė pardavėjui UAB „Eurivitas“, prekę priėmė, per protingą terminą apie prekės neatitikimą nepranešė, todėl V. P. gamybos įmonei neatsisakius priimti prekę, ji privalėjo sumokėti pardavėjui sutartą kainą. Iš bylos dokumentų matyti, kad prekė (rūkykla) buvo pasiimta 2004 m. vasario mėnesį, o reikalavimas dėl kreditorinio reikalavimo pateiktas 2005 m. rugsėjo 8 d. Per tą laiką kreditorius jokių reikalavimų nereiškė. UAB „Eurivita“ administratorius pripažino, kad atsiskaitymai vyko tarp V. P. ir pareiškėjos R. J. M. (tarp fizinių asmenų). Nors V. P. prašė kviesti pareiškėją sprendžiant klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, teismas pareiškėjos nekvietė ir jai nedalyvaujant patvirtino kreditorinį reikalavimą. Taip pat nurodė, kad jokie finansiniai įsipareigojimai UAB „Eurivita“ finansinės apskaitos dokumentuose numatyti nebuvo, jokios pretenzijos dėl parduotos prekės nebuvo pateiktos, parduota rūkykla buvo priimta ir eksploatuojama. Už įsigytą prekę (rūkyklą) nebuvo atsiskaityta su šios prekės gamintoja Bayha &Strackbein GmbH, todėl ji pagrįstai buvo įtraukta į kreditorių sąrašą su 37 998,40 Lt reikalavimu. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Eurivita“ ir V. P. gamybos įmonės 2003 m. spalio 30 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis buvo įvykdyta netinkamai ir, remiantis šia sutartimi, nėra pagrindo V. P. gamybos įmonę pripažinti UAB „Eurivita“ kreditoriumi. Teismas, neįtraukęs pareiškėjos į procesą ir patvirtinęs V. P. gamybos įmonės kreditorinį reikalavimą, pažeidė pareiškėjos teises ir užkirto jai kelią ginti interesus kitoje byloje pagal UAB „Eurivita“ administratoriaus ieškinį dėl 48 700 Lt sumos priteisimo. Pareiškėja nurodė, kad apie 2006 m. sausio 9 d. nutartį ji sužinojo 2006 m. gegužės 2 d. nagrinėjant bylą pagal UAB „Eurivita“ administratoriaus ieškinį dėl 48 700 Lt sumos priteisimo iš jos, savo teises gynė kitoje civilinėje byloje, tačiau dėl sveikatos sutrikimų negalėjo savo teisių tinkamai apginti, o teismas, remdamasis Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartimi, administratoriaus ieškinį pareiškėjai tenkino, apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą. Tik įsiteisėjus apeliacinio teismo nutarčiai (2007 m. liepos 5 d.) pareiškėja suprato, kad teismas turėjo įtraukti ją į procesą sprendžiant klausimą dėl V. P. gamybos įmonės kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Jos atstovas jai paaiškino, kad ji gali kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo, todėl prašė atnaujinti praleistą terminą šiam prašymui paduoti, nes jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių – pareiškėjos sveikatos būklės.

4Kauno apygardos teismas 2008 m. kovo 3 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą dėl UAB „Eurivita“ bankroto byloje 2006 m. sausio 9 d. priimtos nutarties. Nurodė, kad atnaujinti procesą šioje byloje nėra įstatyminių pagrindų, kadangi teismas pareiškėjos nurodytoje 2006 m. sausio 9 d. nutartyje nenusprendė dėl pareiškėjos teisių ir pareigų, byloje buvo nuspręsta dėl BUAB „Eurivita“ skolos V. P. gamybos įmonei, o ne dėl BUAB „Eurivita“ direktorės R. J. M. asmeninės skolos. Be to, pareiškėja pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje, kuri nėra užbaigta. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėja neturi teisės reikšti reikalavimo dėl proceso atnaujinimo, nevertino aplinkybių, kurios, pareiškėjos nuomone, sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

5Atskiruoju skundu pareiškėja R. J. M. prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti, atnaujinti trijų mėnesių terminą prašymui paduoti ir prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti. Nurodo, kad:

61. Teismas nepagrįstai netaikė CPK 266 straipsnio nuostatų. Teismas turėjo įvertinti situaciją ir nustatyti civilinio proceso dalyvius, jų teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas turėjo atsižvelgti į UAB „Eurivita“ administratoriaus argumentus, kad pinigus gavo ne bendrovė, o pareiškėja, tai yra, kad atsiskaitymas vyko tarp V. P. ir R. J. M. . Teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad V. P. prašė teismo kviesti pareiškėją į posėdį.

72. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja prašo atnaujinti procesą neužbaigtoje civilinėje byloje, kadangi pagal Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio nuostatas bankroto procesas teisme baigiamas priimant nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto.

83. Teismas nevertino bankroto procedūros pažeidimo, tai yra tos aplinkybės, kad V. P. įmonė kreditorinį reikalavimą pareiškė teismui 2005 m. rugsėjo 8 d., kai jau buvo įsiteisėjusi 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutartis dėl UAB „Eurivita“ pripažinimo bankrutavusia. Tai prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 d. nuostatoms ir tiesiogiai įtakoja pareiškėjos teises ir interesus. Be to, teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl proceso atnaujinimo, nepagrįstai netyrė prašymo dėl procesinio termino atnaujinimo.

9Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Eurivita“ administratorius prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti, nutartį palikti nepakeistą ir priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau 2007 m. spalio 11 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėja neturi nei procesinio, nei materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ji nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, ji nėra įtraukta į kreditorių sąrašą, ji nėra bankroto byloje dalyvaujantis asmuo), todėl nėra pagrindo svarstyti jos prašymo dėl proceso atnaujinimo. Administratorius V. P. gamybos įmonės reikalavimo nepripažino, nes UAB „Eurivita“ buhalterinės apskaitos dokumentuose nebuvo dokumentų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą, tačiau kreditorei pateikus teismui sutarties originalą su įmonės direktorės užrašu apie atsiskaitymą, kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas. Nagrinėjant bylą dėl pareiškėjos neperduotų pinigų bankrutuojančiai bendrovei, buvo aiškinamasi dėl pinigų mokėjimo pagrindo – pagal pirkimo–pardavimo sutartį ar asmeniškai pareiškėjai. Teisme V. P. nurodė, kad tai buvo mokėjimas pagal sutartį. Pareiškėja, įrodinėdama, kad V. P. pinigus jai sumokėjo asmeniškai, nenurodė, už ką šie pinigai turėjo būti mokami. Administratoriaus įgaliotas asmuo taip pat nurodė, kad apie bankroto bylos iškėlimą V. P. įmonei pranešta nebuvo, nes nebuvo jos reikalavimo teisę patvirtinančių įrodymų. Ši aplinkybė paaiškėjo jau pripažinus įmonę bankrutavusia, tačiau tai nereiškia, kad bankroto procedūra yra baigta. Nurodė, kad atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės yra išnagrinėtos kitoje byloje dėl pareiškėjos neteisėtai pasisavintų pinigų grąžinimų, byla buvo nagrinėta apeliacine ir kasacine tvarka, todėl tolesnis pareiškėjos bylinėjimasis yra nepagrįstas ir spręstinas pareiškėjos atsakomybės dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis klausimas (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

10Atskirasis skundas atmestinas.

11Dėl proceso atnaujinimo bankroto byloje

12Pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), procesas gali būti atnaujintas CK XVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Vadinasi, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas turi įsitikinti, ar ši byla yra užbaigta ir tik po to nustatinėti, ar pareiškėjas kreipėsi įstatymų nustatyta tvarka ir ar yra pagrindas procesą atnaujinti.

13Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje pagal V. M. ir S. M. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl individualiosios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto, Nr. 3K-7-362/2007 yra išaiškinęs, kad užbaigta civilinė byla yra tokia byla, kurioje civilinis ginčas jau buvo nagrinėtas nustatyta tvarka ir procesas joje baigtas, instancinės kontrolės galimybės byloje nebėra. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą bankroto byloje dėl nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimas. Kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad tokios nutarties priėmimas pagal savo pasekmes prilygsta bylos užbaigimui. Pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis. Kreditorinių reikalavimų patvirtinimas yra viena iš bankroto stadijų, todėl nėra laikomas bylos užbaigimu CPK 365 straipsnio prasme. Atnaujinti procesą dėl atskirais klausimais priimtų procesinių sprendimų, šiuo atveju dėl nutarties, kuria patvirtintas V. P. gamybos įmonės kreditorinis reikalavimas, negalima. Pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo ir įsitikinęs, kad toks prašymas pareikštas neužbaigtoje byloje, pagrįstai nesvarstė klausimo dėl termino šiam prašymui paduoti, nes nesant galimybės atnaujinti procesą, nesvarstytini ir kiti išvestiniai klausimai, susiję su tinkamu kreipimusi į teismą.

14Dėl pareiškėjos teisių pažeidimo priimant 2006 m. sausio 9 d. nutartį

15Iš V. P. gamybos įmonės pateiktų dokumentų ir pirmosios instancijos teismo 2006 m. sausio 9 d. nutarties, kurios procesą pareiškėja prašo atnaujinti, matyti, kad V. P. gamybos įmonė pareikštą 41 600 Lt kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Eurivita“ kildino iš šių įmonių 2003 m. spalio 30 d. sudarytos rūkyklos pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas, spręsdamas pareikšto reikalavimo pagrįstumą, tyrė minėtos sutarties vykdymo sąlygas ir įmonių tarpusavio atsiskaitymus bei nustatė, kad V. P. gamybos įmonė sumokėjo daugiau negu kainavo jai parduota prekė (rūkykla), todėl pripažino pagrįstu ir patvirtino V. P. gamybos įmonės 41 600 Lt kreditorinį reikalavimą. Šioje nutartyje pažymėta, kad pareiškėja R. J. M. tuo metu (2003 metais) dirbo UAB „Eurivita“ direktore, gavo iš V. P. gamybos įmonės savininkės 48 700 Lt (šią aplinkybę pareiškėja pripažįsta), tačiau dėl pareiškėjos teisių ir pareigų kurios nors iš įmonių atžvilgiu nesvarstyta ir nespręsta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog pareiškėjos teiginys, kad 2006 m. sausio 9 d. nutartyje nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų, nepagrįstas.

16Kolegija pažymi, kad pareiškėjos, kaip UAB „Eurivita“ direktorės, teisės ir pareigos vykdant minėtą 2003 m. spalio 30 d. rūkyklos pirkimo–pardavimo sutartį buvo nagrinėtos ir spręstos civilinėje byloje pagal UAB „Eurivita“ ieškinį pareiškėjai dėl 48 700 Lt priteisimo. Nagrinėdami pareikštą pareiškėjai ieškinį teismai nevertino šioje byloje 2006 sausio 9 d. priimtos nutarties kaip turinčios prejudicinę galią sprendžiant pareiškėjos civilinę atsakomybę bendrovei „Eurivita“ ir iš esmės aiškinosi ir tyrė visas minėtai pirkimo–pardavimo sutarčiai reikšmingas aplinkybes, siekdami nustatyti, ar 2003 m. V. P. 48 700 Lt perdavė asmeninėn pareiškėjos ar UAB „Eurivita“ nuosavybėn. Toje byloje teismas nustatė, kad V. P. pinigus sumokėjo UAB „Eurivita“, o ne pareiškėjai asmeniškai ir priteisė iš pareiškėjos UAB „Eurivita“ 48 700 Lt. Taigi dėl pareiškėjos teisių ir pareigų buvo nuspręsta ne ginčijamoje nutartyje, o kitoje užbaigtoje civilinėje byloje, kurioje pareiškėja turėjo galimybę ir pasinaudojo visomis proceso normų numatytomis savo interesų gynybos priemonėmis.

17Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą dėl teismo nutarties patvirtinti kreditorinį reikalavimą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

19Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai