Byla 2A-585-798/2017
Dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3538-614/2016 pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas SNORAS dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas E. P. ieškinyje prašė pripažinti negaliojančias 2011 m. balandžio 4 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110404Z990002 ir 2011 m. balandžio 7 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110407Z990001, pripažinti pagal šias sutartis sumokėtus 49 978,90 Lt ir 109 953,58 Lt asmeniniu indėliu, draustu indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu ir priteisti ieškovui iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – BAB) bankas SNORAS bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovas daug metų buvo atsakovo klientas, 35 metus dirbo Mažeikių Naftos perdirbimo gamykloje operatoriumi, jo atlyginimas buvo pervedamas ir išmokamas SNORO banke, turėjo einamąją sąskaitą, sudarydavo terminuotų indėlių sutartis. Nusprendus sudaryti naują terminuoto indėlį, atsakovo darbuotoja primigtinai siūlė vietoj terminuotojo indėlio pasirinkti ,,pinigų taupymo obligacijas“. Ieškovas, būdamas neprofesionalus klientas, neturėjęs patirties investuojant, nebuvo girdėjęs obligacijų sąvokos. Atsakovo darbuotoja teigė, jog banko įsipareigojimai draudžiami, dėl to ieškovas savo sutaupytų pinigų nepraras. Atkreipė dėmesį, kad jis nebuvo informuotas, jog turėtų susipažinti su galimomis investavimo rizikomis; ieškovui nebuvo pateiktas programos prospektas ir emisijos galutinė sąlyga. Ieškovo nuomone, atsakovas veikė nesąžiningai, nesilaikė pareigos suteikti visą reikiamą ir teisingą informaciją. Ieškovas, būdamas senyvo amžiaus, neturėdamas teisinio ar ekonominio išsilavinimo ir visiškai jokios patirties investavimo srityje, nesuvokė, kad atsakovo siūlomos ir ieškovo įgyjamos obligacijos neapėmė obligacijų draudimo, dėl to ginčijama Obligacijų pasirašymo sutartis neatspindi tikrosios ieškovo valios.
  3. Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepime ir triplike prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Paaiškino, kad atsakovas buvo ilgametis BAB bankas SNORAS klientas, sudaręs eilę terminuoto indėlio sutarčių. Byloje esantys dokumentai patvirtina aplinkybę, jog ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą ir tai jam buvo suprantama. Pažymėjo, kad ieškovas, pasirašydamas ginčijamą sutartį, sutiko su sutarties sąlygomis, pasirašė, kad sąlygos jam buvo išaiškintos ir su juo aptartos. Bazinio prospekto 1.3.1 punkte nurodyta, kad atsakovo nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, kas iš esmės atitinka atsakovo nemokumo riziką. Taip pat šiame prospekte, kuris viešai paskelbtas interneto puslapyje www.snoras.com, yra pastaba, kad investuotojas, prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis. Be to, reklaminės skrajutės buvo stovuose kiekvienoje banko klientų vadybininko darbo vietoje ir kiekviename banko taupomajame skyriuje, t. y. buvo laisvai prieinamos kiekvienam banko klientui, net nemokančiam naudotis kompiuteriu ar neturinčiam galimybės nuolatos naudotis interneto ryšiu. Taip pat ieškovas galėjo konsultuotis su atsakovo darbuotojais. Nei aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu. Atsakovo teigimu, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą sandorio sudarymo metu.
  5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti.
  6. Nurodė, kad reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia nepagrįstas, nes ieškovas ne kartą buvo sudaręs terminuoto indėlio sutartis ir turėjo suprasti obligacijų pasirašymo sutarties formos ir turinio skirtumus. Tai, kad ginčo sutartimi įgyjama atsakovo finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovas nepagrįstai teigia suklydęs. Ieškovo suklydimą realiai sąlygojo ne atsakovo nuslėpta ar netinkamai atskleista informacija, o įstatymo nežinojimas. Pažymėjo, kad ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jų pasirašymo. Atsakovas atskleidė ieškovui su sutarties sudarymu susijusią riziką. Taigi, atsakovo veiksmuose nebuvo apgaulės ir atsakovo darbuotojai ieškovo nesuklaidino. Be to ieškovo prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms (b. l. 31–40).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovas patvirtino, jog atsakovas jį informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovo piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios sutarties 2 punktu ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, jog investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktu ieškovas patvirtino, kad jis susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Ieškovas buvo atsakovo klientas daug metų, 35 metus ieškovas dirbo Mažeikių Naftos perdirbimo gamykloje operatoriumi, jo atlyginimas buvo pervedamas ir išmokamas SNORO banke, turėjo einamąją sąskaitą, buvo sudaręs eilę terminuoto indėlio sutarčių. Ieškovo išsilavinimas vidurinis. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas pripažino ieškovą vidutiniu vartotoju.
  3. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas.
  4. Byloje teismas nenustatė aplinkybių, jog atsakovas skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jo platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovas nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojams, tačiau ieškovas neneigia, kad jam buvo svarbu gauti didesnes palūkanas. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovo darbuotojai ieškovui paaiškino, jog jis kaip ir niekuo nerizikuoja, o jis suprato, kad obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovas dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant, paaiškėjus faktams apie atsakovo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik atsakovo bankroto proceso metu. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes padarė išvadą, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniame skunde ieškovas E. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, prašė pripažinti negaliojančias 2011 m. balandžio 4 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110404Z990002 ir 2011 m. balandžio 7 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110407Z990001, pripažinti pagal šias sutartis sumokėtus 49 978,90 Lt ir 109 953,58 Lt asmeniniu indėliu, draustu indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu ir priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovo pareiga aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia dėl suklydimo.
    2. Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodyta, kad atsakovo, kaip finansų maklerio įmonė, teikianti klientui investicines paslaugas, privalėjo aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o būtent – pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones.
    3. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti aiškų skirtumą tarp bendro pobūdžio informacijos teikimo ir investavimo rekomendacijos, kaip ji suprantama Finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme, todėl teismas, siekdamas objektyviai išnagrinėti šalių ginčą turėjo išsamiai išanalizuoti šių sąvokų skirtumus. Atsakovo darbuotojams primigtinai siūlant apeliantui įsigyti banko platintas obligacijas ir nesiūlant jokių kitų alternatyvų, apeliantui buvo suteikta investavimo rekomendacija, kaip paslauga, todėl šiuo atveju atsakovas akivaizdžiai pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus sudarydamas ginčijamą sandorį su apeliantu. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad atsakovas veikė nesąžiningai.
    4. Teismas klaidingai įvertino ir apelianto lūkesčius sudarant ginčijamus sandorius. Pažymi, jog apeliantas teismo posėdyje paaiškino, kaip jis suvokė ,,piniginių lėšų saugumą“, t. y. pinigų taupymo priemones, be absoliučiai jokios rizikos juos prarasti. Taigi, teismo išvada, kad pinigų saugumas nėra susijęs su investicijų draudimu yra visiškai nepagrįsta, tuo labiau, kad nei teisinio nei ekonominio išsilavinimo ginčijamų sandorių metų apeliantas neturėjo ir tikėjo, kad jo investicijos bus saugios. Atsakovo pateikta informacija nubuvo aiški, o ja remdamasis neprofesionalus investuotojas negalėjo tinkamai suvokti galimų padarinių rizikos.
    5. Nors apeliantas buvo ilgametis atsakovo klientas, tai nereiškia, kad jis yra vidutinis vartotojas. Apeliantas yra baigęs tik aštuonias klases, t. y. vidurinio išsilavinimo neturi.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo atmesti skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  4. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus:
    1. Vertindamas ieškovo asmenines savybes (amžių, patirtį sudarant terminuotųjų indėlių sandorius), įskaitant sveikatos būklę, teismas pagrįstai laikė ieškovą atitinkantį vidutinio vartotojo standartą.
    2. Ieškovas neįrodė, nei kad atsakovas jį suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias sutarties aplinkybes. Priešingai, atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina aplinkybes, jog bankas įvykdė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnyje numatytą pareigą, o ieškovas gavo reikiamą informaciją apie ginčo sutartį ir su ja susijusias rizikas. Net jei būtų įrodyta, jog ieškovas nesusipažino su pirmiau minėtais dokumentais arba jų negavo, tai turėtų būti vertinama išimtinai kaip pačio ieškovo aplaidumas, neatidumas, už kurį pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus visą atsakomybę turėtų prisiimti ne bankas, o ieškovas.
    3. Ieškovas turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, siekė maksimalios finansinės naudos (didesnių palūkanų), nesiėmė aktyvių ir efektyvių veiksmų galimoms abejonėms dėl sudarytų sutarčių ir jų priedų turinio ir investicijų į banko obligacijas draustumo pašalinti, atsisakė suteikti bankui informaciją ir jam pasirašytinai buvo išaiškintos tokios informacijos nepateikimo pasekmės, pateikė ieškinį dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tik praėjus beveik dvejiems metams nuo jų sudarymo, po Banko veiklos apribojimo.
    4. Ieškovas neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčo sutarties pripažinimą negaliojančia dėl suklydimo ar apgaulės. Byloje nėra jokių įrodymų apie atsakovo darbuotojo veiksmuose buvusią tyčią apgauti, o pareigą įrodyti nesąžiningumą turi ieškovas (CPK 178 straipsnis).
  5. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – VĮ „Indėlių ir investavimo draudimas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. 2. 32–36).
  6. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta Banko darbuotojams jį suklaidinus.
    2. Ginčijamos Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 papunktyje įtvirtinta, kad ieškovas buvo supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko. Taigi, ieškovas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant į obligacijas, ir supranta jų padarinius, o sutarties sąlygos atitinka ieškovo valią.
    3. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje ,,Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių Bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Ieškovas, pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino gavę šiuos dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių tokią išvadą (dokumentų gavimą), nepateikė.
    4. Ieškovui, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo. Pažymi, kad ieškovas sudarė ne vieną, o dvi obligacijų pasirašymo sutartis. Tai patvirtina, kad ieškovas nebuvo ir negalėjo būti momentiškai apgautas, nes po pirmojo sandorio sudarymo praėjus tam tikram laikui, vėl sudarė tokį patį sandorį. Tai reiškia, kad sudaromi sandoriai ieškovui buvo tinkami, tenkino sandorių sąlygos. Jeigu ieškovas būtų apgautas dėl sandorio esmės – nebūtų sudaręs dar vieno analogiško sandorio ir nukreipęs obligacijų pirkimui ženkliai didesnę pinigų sumą. Klausimas dėl ieškovo lėšų, investuotų į obligacijas, draudimo ieškovui iškilo ne sutarties sudarymo metu, o bankui bankrutavus.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl faktinių aplinkybių

  1. Ieškovas ir atsakovas 2011 m. balandžio 4 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110404Z990002, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 500 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų atsakovės obligacijų (už 49 978,90 Lt) su 4 proc. palūkanų norma; obligacijos turėjo būti išpirktos 2012 m. balandžio 27 d. (b. l. 4) ir 2011 m. balandžio 7 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110407Z990001, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 1100 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų atsakovės obligacijų (už 10 9953,58 Lt) su 4 proc. palūkanų norma; obligacijos turėjo būti išpirktos 2012 m. balandžio 27 d. (b. l. 6)
  2. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei AB bankas SNORAS; administratoriumi paskyrė N. H. C..

13Dėl ieškovo priskyrimo vidutinio vartotojo kategorijai

  1. Ieškovo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis priskirtinas prie vidutinių vartotojų kategorijos investavimo produktų rinkoje, atmestinas, kadangi kasacinio teismo analogiškose bylose yra išaiškinta, jog ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) prasme, o pagal amžių, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes jie prilygintini vidutiniam vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

14Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo kriterijų (CK 1.90 straipsnis)

  1. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmęs pats, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jam tenka rizika suklysti (CK 1.90 str.5 d.).
  2. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).
  3. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).
  4. CK 1.90 straipsnyje ir nurodytoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovo) esminio suklydimo.

15Dėl ieškovo suklydimo įsigyjant obligacijas

  1. Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
  2. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje S. Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją gali būti pagrindu sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  3. Nustatyta, kad Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktu ieškovas, kaip investuotojas, o ne kaip indėlininkas, patvirtino, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes; taip pat, jog buvo susipažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutiko (b. l. 8). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktu ieškovas patvirtino, jog gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuris yra skirtas supažindinti banko klientus ir potencialius klientus su finansinių priemonių esme bei joms būdingomis rizikomis (b. l. 9). Pagal Aprašymo 8 punktą, investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Taigi, ieškovas patvirtino raštiškai, kad esminė informacija dėl įsigyjamos finansinės priemonės jam buvo pateikta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, todėl atsakovas neatliko pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius.
  1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas suklydo dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygų, t. y. jis buvo įsitikinęs, kad obligacijoms galioja draudimo apsauga (CK 1.90 str.). Taikant CK 1.90 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo (ieškovas) suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  1. Byloje nustatyta, jog ieškovas turėjo terminuotųjų sutarčių sudarymo patirtį, t. y. nuo 1998 m. buvo sudaręs eilę terminuotojo indėlio sutarčių (1 t., b.l. 76). Ieškovas, sudarydamas terminuotojo indėlio sutartis nesudarinėjo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių, o įsigydama obligacijas ieškovas pasirašė 2011 m. lapkričio 4 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. Z9924331 (1 t., b. l. 8). Obligacijos pasirašymo sutarties apimtis (vienas lapas) yra ženklai mažesnė už terminuotojo indėlio sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovui terminuotojo indėlio sandorio forma ir turinys buvo žinomi, todėl jis galėjo atskirti minėtą sutartį nuo obligacijų pasirašymo sandorio formos bei turinio. Objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškovas galėjo neįžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sutarties, byloje nenustatyta. Priešingai, obligacijų pasirašymo sutartyje vartojama sąvoka „INVESTUOTOJAS“ iš esmės skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutartyje vartojamos sąvokos „INDĖLININKAS“. Šios aplinkybės galėjo sukelti ieškovui abejonių dėl sudaromo sandorio, tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas ieškinį dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teismui pateikė praėjus daugiau nei dviem metams po bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog ieškovas apsisprendimo sudaryti ginčo sutartį ar jos nesudaryti nenulėmė banko obligacijų draudžiamumo aspektas.
  2. Nors ieškovas ir teigia jog yra senyvo amžiaus, neturi ekonominio išsilavinimo, ,,piniginių lėšų saugumą“ suprato kaip pinigų taupymo priemones be jokios rizikos juos prarasti, pažymėtina, jog asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Taigi, ieškovas, neatsižvelgiant į tai kiek jam metų, kokia jo profesija, išsilavinimas ir pan. laisva valia prisiėmė teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Byloje nenustatyta bei nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovo neveiksnumą ginčijamų sandorių sudarymo metu (CPK 178 str.).
  3. Nustatyta, jog ieškovas nepateikė bankui informacijos apie save, be kita ko, apie savo investavimo patirtį, tuo tarpu kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui. Taigi, bankas, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovą, negalėjo individualizuoti jo investavimo poreikių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
  4. Pažymėtina ir tai, jog tikslui saugiai banke laikyti santaupas banke įgyvendinti buvo ir yra skirta terminuotojo indėlio sutartis, kurią ieškovas galėjo arba sudaryti, arba pratęsti, tačiau jis rizikavo ir sudarė kitokį sandorį (obligacijų), kuris jį sudomino, galimai dėl tuo metu mokėtų didesnių palūkanų dydžio, jų išpirkimo termino ir pan. Šiuo atveju atsakovas bankrutavo ir ieškovui teko rizika, susijusi su ginčijamu sandoriu, todėl nėra teisėto pagrindo pripažinti, kad ieškovui buvo suklaidinta dėl sandorio esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę dėl obligacijų sandorio sudarymo atveju, dėl mokamų didesnių palūkanų, nei terminuoto terminuotojo indėlio sandorio sudarymo atveju, ieškovas turėjo įvertinti ne tik naudos, bet rizikos aspektu. Įrodymų, kad atsakovo darbuotojai primygtinai reikalavo, jog ieškovas nedelsiant, nesusipažinusi su sutarčių sąlygomis pasirašytų ginčijamas sutartis, byloje nėra; taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog atsakovas sudarė kliūtis ieškovui konsultuotis su profesionalais: kitais bankais, teisininkais, ekonomistais ir kt. investuotojais, specialistais ir kt. arba privertė ginčijamą sutartį sudaryti (CPK 178 str.). Nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki atsakovo nemokumo konstatavimo ieškovui buvo pakankamai laiko tinkamai įgyvendinti savo teises, t. y. pasidomėti (įvertinti) apie savo sudarytą sandorį ir/ar jį nutraukti, tačiau jis šiomis teisėmis nepasinaudojo. Taigi, ieškovo nesupratimą arba klaidingą suvokimą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet paties neatidumas ir nerūpestingumas.
  5. Pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio, nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, atsakovo obligacijos nėra draudimo objektas. Įstatymo nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).
  6. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  7. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotus principas pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai