Byla 2-2266/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas sumažinti kreditoriaus R. P. (R. P.) finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas sumažinti kreditoriaus R. P. (R. P.) finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ bankroto byloje.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Degris“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Top Consult“. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtinti bankrutavusios UAB (toliau – ir BUAB) „Degris“ kreditoriniai reikalavimai, tarp jų ir 1 191 215,16 Lt trečios eilės R. P. reikalavimas.

5BUAB „Degris“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Top Consult“, 2014 m. gegužės 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas sumažinti kreditoriaus R. P. finansinį reikalavimą 187 668,62 Lt suma bei patvirtinti sumažintą 1 003 546,54 Lt trečios eilės įmonės kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį. Atsakovas nurodė, kad 2014 m. sausio 24 d., kai buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, administratoriui dar nebuvo pateikti visi BUAB „Degris“ apskaitos dokumentai ir kreditorių sąrašas teismui buvo pateiktas remiantis subjektų pateiktais kreditoriniais reikalavimais. R. P., grįsdamas savo kreditorinį reikalavimą, pateikė 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį Nr. 11/01/11-008 (toliau – ir Paskolos sutartis), pagal kurią jis neva suteikė 11 370 EUR paskolą UAB „Degris“. Tačiau byloje nėra dokumentų ar duomenų, pagrindžiančių faktinį piniginių lėšų pagal Paskolos sutartį suteikimą paskolos gavėjui UAB „Degris“. Atsakovas pažymėjo, kad rinkdamas duomenis apie įmonei suteiktas paskolas, administratorius 2014 m. kovo 6 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), prašydamas pateikti maksimalaus VMI turimo periodo informaciją apie paskolas, kurias įmonei UAB „Degris“ suteikė R. P.. 2012 m. kovo 29 d. UAB „Degris“ 2011 ataskaitinių metų Formos FR0711 priede FR0711D „Bendra fizinių asmenų suteiktų paskolų suma“ yra deklaruota, kad 2011 metais R. P. atsakovui paskolų nesuteikė. Atsižvelgiant į tai, jo kreditorinio reikalavimo suma turi būti sumažinta 39 707,20 Lt. Atsakovas taip pat nurodė, kad administratoriui vykdant UAB „Degris“ buhalterinės apskaitos ir sandorių patikrinimą, nustatyta, jog įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas 100 000 Lt sumos išmokėjimas R. P. pagal 2011 m. birželio 30 d. Kasos išlaidų orderį Nr. 3172. Kasos išlaidų orderio lėšų išmokėjimo pagrinde nurodyta – „Grąžinta paskola pagal 2010 m. paskolos sutartį Nr. 10/08/05-006“. Taigi R. P., kaip įmonės direktorius, pateikė 100 000 Lt didesnį savo asmeninį kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei. Atsakovas taip pat prašė taikyti sutrumpintą 6 (šešių mėnesių) ieškinio senaties terminą netesyboms, R. P. reikalavimą sumažinant dar 47 961,42 Lt dydžio suma.

6Kreditorius R. P. sutiko, kad jo kreditorinis reikalavimas būtų sumažintas 100 000 Lt suma, kuri pagal 2011 m. birželio 30 d. Kasos išlaidų orderį Nr. 3172 jam buvo išmokėta. Kreditorius atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo bankroto administratorius kreditoriaus R. P. reikalavimą gavo 2013 m. spalio 23 d., o didžioji dalis buhalterinės apskaitos dokumentų atsakovo bankroto administratoriui buvo perduota iki 2013 m. lapkričio pradžios, todėl bankroto administratorius turėjo pakankamai daug laiko patikrinti bei ginčyti kreditoriaus kreditorinį reikalavimą, tačiau to nedarė.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino iš dalies ir sumažino trečios eilės kreditoriaus R. P. kreditorinį reikalavimą iki 1 091 215,16 Lt.

9Teismas nustatė, kad egzistuoja pagrindas sumažinti trečios eilės kreditoriaus R. P. reikalavimą tik 100 000 Lt, nes ši suma kreditoriui buvo išmokėta 2011 m. birželio 30 d. Kasos išlaidų orderiu Nr. 3172 ir šią aplinkybę kreditorius pripažino. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš į bylą pateikto 2011 m. vasario 3 d. sąskaitos išrašo bei kaip 2014 m. spalio 6 d. teismo posėdžio metu nurodė kreditoriaus R. P. atstovas, 39 707,20 Lt sumą 2011 m. sausio 24 d. į įmonės sąskaitą įmokėjo UAB „Degris“ buhalterė N. K.. Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog 2011 m. sausio 11 d. Paskolos sutartyje nenustatyta išimtinė tvarka, pagal kurią paskolos davėjas R. P. turėjo perduoti pinigines lėšas įmonei, t. y. pervesti paskolintas lėšas į įmonei priklausančią sąskaitą ar grynaisiais pinigais jas perduoti (asmeniškai ar per trečiuosius asmenis), teismas šiuo atveju neturi pagrindo abejoti byloje esančiais duomenimis bei kreditoriaus nurodyta aplinkybe, jog minėtą sumą kreditoriaus pavedimu įmonei pervedė buhalterė N. K.. Be to, šiuo atveju sutampa laikotarpis, kada piniginės lėšos buvo pervestos, bei suma. Teismas pažymėjo, kad administratorius šios aplinkybės nenuginčijo, todėl ji liko nepaneigta ir galiojanti. Teismas nurodė, kad tai, jog VMI nepateikė duomenų apie R. P. įmonei suteiktą paskolą 2011 metais, nepaneigia paskolos suteikimo fakto, esant byloje Paskolos sutarčiai ir įrodymams, jog paskolos suma pervesta į įmonės sąskaitą.

10Teismas pažymėjo, kad nagrinėjimu atveju bankroto administratorius, prašydamas taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą kreditoriaus R. P. apskaičiuotoms netesyboms (47 961,42 Lt), turėjo tokį prašymą teikti kartu su pradiniu prašymu dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo (t. y. 2014 m. sausio 13 d.), o ne po nutarties, kuria buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, įsiteisėjimo. Teismas padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju keisti teismo nutartimi patvirtintą kreditorinį reikalavimą, jį mažinant dėl to, jog administratorius vėliau nusprendė reikšti prašymą dėl ieškinio senaties daliai netesybų taikymo, nėra pagrindo.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Atsakovas BUAB „Degris“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties dalį, kuria atmestas BUAB „Degris“ prašymas dėl R. P. reikalavimo sumažinimo bei priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o skolininkas, jog paskolą grąžino. Taigi paskolintos pinigų sumos perdavimo atsakovui faktą privalo įrodyti pinigus paskolinusi šalis. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad būtent bankroto administratorius nenuginčijo kreditoriaus teiginio, jog paskolos suma buvo suteikta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę.
  2. Aplinkybė, kad mokėjimo nurodymų paskirtyje įrašyta „sąskaitos papildymas“, tik patvirtina nustatytą faktą, kad pinigų suma įnešta į UAB „Degris“ sąskaitą, tačiau neįrodo šių lėšų paskolinės paskirties. Be to, kai į subjekto sąskaitą įnešamos piniginės lėšos už trečiąjį asmenį, pinigines lėšas įnešantis asmuo privalo nurodyti mokėjimo paskirtyje asmens, už kurį įnešamos lėšos, rekvizitus. Nenurodžius, laikytina, kad 39 707,20 Lt į UAB „Degris“ sąskaitą įnešė pinigus įmokėjęs asmuo, t. y. buhalterė N. K.. Minėta buhalterė dažnai įnešdavo įmonei priklausančius pinigus į įmonės banko sąskaitą ir byloje nėra įrodymų, kad 39 707,20 Lt yra R. P. asmeninės lėšos.
  3. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad egzistuoja pagrindas sumažinti kreditoriaus reikalavimą 100 000 Lt, nustačius, kad ši suma kreditoriui buvo grąžinta dar 2011 m. birželio 30 d., t. y. anksčiau 2010 m. rugpjūčio 5 d. Paskolos sutartyje nustatyto termino (2011 m. rugpjūčio 11 d.), palūkanų ir / ar delspinigių pagal šią sutartį skaičiavimas pažeistų įmonės ir jos kreditorių interesus, ūkinę tvarką ir logiką. Todėl kreditoriaus reikalavimas mažintinas 6230,25 Lt – 5130,25 Lt delspinigių ir 1000 Lt palūkanų, nemokėtinų, paskolos gavėjui grąžinus paskolą anksčiau nustatyto termino.
  4. Kreditoriaus reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu, yra galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administratorius, teikdamas prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo, nenurodė priežasčių, kodėl šis prašymas nebuvo pateiktas anksčiau, nors pirmosios instancijos teismas žinojo, kad pats 2014 m. liepos 3 d. nutartimi R. P. paskyrė baudą už teismo įpareigojimo nevykdymą, susijusį su dokumentacijos ir turto neperdavimu bankroto administratoriui. Įmonės direktoriui nevykdant savo prievolių, administratorius negalėjo tinkamai ginti įmonės ir kreditorių interesų. Teismo argumentas, kad nėra pagrindo taikyti netesybų senaties termino dėl to, jog administratorius turėjo teikti prašymą kartu su pradiniu prašymu dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, nepagrįstas jokia teisės norma ar teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, kad R. P. faktiškai atstovavo abiem paskolos sandorio šalims, laikytina, kad jis apie savo, kaip fizinio asmens, teisių pažeidimą turėjo sužinoti pažeidimo atsiradimo momentu.
  5. Pirmosios instancijos teismas viena vertus, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, sumažino kreditoriaus reikalavimą 100 000 Lt, nepaisant to, kad ši suma buvo patvirtina 2014 m. sausio 24 d. jau įsiteisėjusia nutartimi, kita vertus, išaiškėjusią įmonės teisę reikalauti taikyti ieškinio senatį vertina kaip nepakankamą pagrindą mažinti kreditorinį reikalavimą.

13Kreditorius R. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Būtent apelianto, o ne kreditoriaus, žinioje buvo kasos knyga bei banko išrašai, kurie turėjo įtakos išsprendžiant klausimą dėl suteiktos 39 707,20 Lt paskolos iš esmės. Apeliantas bando paneigti akivaizdų banko išrašų buvimo faktą bei juose įtvirtintos informacijos buvimą, t. y. jog R. P. suteikė apeliantui 39 707,20 Lt paskolą. Kreditorius suteikė paskolą grynaisiais pinigais, juos įnešdamas į kasą, o buhalterė buvusius kasoje pinigus eurais įnešė į apelianto atsiskaitomąją sąskaitą.
  2. Atskirajame skunde pateikiama iškraipyta informacija, nes, kreditoriaus žiniomis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas (dėl galbūt nusikalstamų R. P. veiksmų) buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Šia informacija apeliantas skundo pateikimo dieną disponavo.

14IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

15Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

17Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi atsakovo BUAB „Degris“ prašymą sumažinti kreditoriaus R. P. reikalavimą tenkino iš dalies – sumažino kreditorinį reikalavimą ne atsakovo prašyta 187 668,62 Lt suma, o tik 100 000 Lt. Pagal atskirąjį skundą ginčas yra dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas sumažinti kreditoriaus R. P. kreditorinį reikalavimą dar 87 668,62 Lt suma, kurią sudaro, R. P. (buvusio įmonės vadovo) teigimu, UAB „Degris“ pagal 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį suteikta ir R. P. negrąžinta 39 707,20 Lt paskola ir 47 961,42 Lt už laiku negrąžintas paskolas pagal paskolos sutartis apskaičiuotos netesybos. Iš apelianto prašymo ir atskirojo skundo turinio matyti, kad iš esmės jis įsitikinęs, jog 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartis iš tikrųjų nebuvo sudaryta, todėl kreditorius neturi reikalavimo teisės į 39 707,20 Lt sumą bei už jas kreditoriaus apskaičiuotas netesybas (pagal kreditoriaus pateiktą lentelę – 1 321,79 Lt), taip pat kreditorius neturi teisės į palūkanas (1 000 Lt) ir netesybas (5 130,25 Lt), apskaičiuotas už anksčiau termino grąžintą paskolą pagal 2010 m. rugpjūčio 5 d. Paskolos sutartį. Apeliantas teigia, kad kitoms netesyboms, apskaičiuotoms už R. P. realiai suteiktas ir UAB „Degris“ negrąžintas paskolas, taikytinas sutrumpintas 6 (šešių) mėnesių ieškinio senaties terminas, nustatant, kad R. P. priklauso tik 10 926,64 Lt netesybų suma, o ne kreditoriaus nurodyta 58 888,06 Lt suma.

18Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys).

19Primintina, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Degris“ kreditoriniai reikalavimai, tarp jų ir 1 191 215,16 Lt trečios eilės R. P. reikalavimas pagal administratoriui pateiktą 2013 m. rugsėjo 12 d. kreditorinį reikalavimą.

20Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimai, kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai gali būti tikslinami, tačiau turi būti laikomasi ĮBĮ bei CPK nustatytos tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo nutartis, kuria išspręstas kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, yra teismo procesinis dokumentas bankroto byloje, todėl gali būti kvestionuojamas tik CPK ir ĮBĮ nustatyta tvarka toje byloje, kurioje yra priimtas. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos, todėl nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės. Tokiu atveju, kai priimamas teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas negaliojančiu sandoris, buvęs kreditoriaus reikalavimo pagrindu, toks teismo sprendimas sudaro pagrindą spręsti patvirtinto reikalavimo tikslinimo klausimą, taip pat kreditoriaus pašalinimo iš kreditorių sąrašų klausimą, kurį bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi teisę spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2014). Bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, jog kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

21Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013; 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2014).

22Apibendrinant pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad net ir esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai patvirtinti tam tikrą kreditorinį reikalavimą, tačiau vėliau išaiškėjus aplinkybėms, kurių administratorius negalėjo žinoti minėtos nutarties priėmimo dieną ir kurios patvirtina kreditorinio reikalavimo ar jo dalies nepagrįstumą, administratorius turi teisę kreiptis dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, o teismas, įsitikinęs nurodytų argumentų pagrįstumu, sumažinti / padidinti kreditoriaus reikalavimą ar išbraukti kreditorių iš sąrašo. Be to, kai priimamas teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas negaliojančiu sandoris, buvęs kreditoriaus reikalavimo pagrindu, arba jeigu išaiškėja, kad tam tikro sandorio apskritai neegzistavo, teismas turi ex officio spręsti klausimą dėl nepagrįstai patvirtinto reikalavimo tikslinimo ar net kreditoriaus pašalinimo iš kreditorių sąrašo.

23Dėl pagal 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį Nr. 11/01/11-008 kreditoriaus suteiktos 11 370 EUR paskolos

24Nagrinėjamoje byloje kreditorius R. P. nurodė, kad pagal 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį Nr. 11/01/11-008 suteikė UAB „Degris“ 11 370 EUR paskolą, kurios atsakovas negrąžino. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios paskolos suteikimo faktą patvirtina akcinės bendrovės „Citadele“ banke esančios atsakovo sąskaitos išrašas, kuriame matyti, kad 2011 m. sausio 24 d. N. K. (įmonės buhalterė) įmokėjo į atsakovo sąskaitą 39 707,20 Lt. Savo ruožtu apelianto įsitikinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad į įmonės sąskaitą įmokėta 39 707,20 Lt suma buvo R. P. asmeninės lėšos, kurias jis suteikė atsakovui kaip paskolą, o būtent kreditorius, kaip paskolos davėjas, privalėjo įrodyti, kad iš tikrųjų suteikė atsakovui paskolą, tačiau to nepadarė.

25Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, priėjo išvadą, kad apeliantas yra teisus, teigdamas, jog byloje nėra įrodymų konstatuoti, kad R. P. iš tikrųjų paskolino UAB „Degris“ 11 370 EUR pagal jo pateiktą 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį, ir todėl yra faktinis bei teisinis pagrindas pripažinti, kad 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartis Nr. 11/01/11-008 nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.875 straipsnio 3 dalis).

26Paskolos sutartis yra sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutartys yra realinės, nes paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas.

27Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013)

28Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Tačiau tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

29Taigi, apeliantas šiuo atveju turėjo įrodyti, kad faktiškai jokių pinigų pagal surašytą paskolos sutartį jis negavo, kitaip tariant, paskolos sutartis, kaip realinė sutartis, nebuvo sudaryta, o būtent paskolos davėjas (t. y. kreditorius R. P.), kaip teisingai pastebėjo apeliantas, nesant Paskolos sutartyje aiškiai užfiksuoto pinigų atsakovui perdavimo fakto, privalėjo įrodyti, kad Paskolos sutarties dalykas buvo perduotas atsakovui, t. y. pagrįsti, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai.

30Kreditorius teigia, kad suteikė įmonei paskolą grynaisiais pinigais, juos įnešdamas į kasą, o įmonės buhalterė buvusius kasoje pinigus įmokėjo į atsakovo banke turimą sąskaitą. Esant pirmiau nurodytoms sąlygoms, kreditorius turėjo pateikti įrodymus, leidžiančius konstatuoti realų pinigų perdavimo faktą. Be to, šioje byloje nagrinėjant kreditoriaus nurodomas aplinkybes, susijusias su 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutarties sudarymu bei pinigų perdavimu UAB „Degris“, būtina įvertinti, jog tiek ginčo Paskolos sutartis, tiek ir kitos paskolos sutartys, kurių pagrindu R. P. buvo patvirtintas kreditorinis reikalavimas, buvo sudarytos tarp juridinio asmens ir vadovo. Taigi sprendžiant kilusį klausimą turi būti vadovaujamasi Lietuvos valstybėje teisėtai vykdančių veiklą juridinių asmenų buhalterinę apskaitą reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008).

31Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 2 straipsnio 11 dalį pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui. BAĮ 4 straipsnis nustato, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. BAĮ 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad grynųjų pinigų priėmimo, išmokėjimo, jų apskaitos ir laikymo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

32Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte nurodyta, kad Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas. Taisyklių 10 punkte nurodyta, kad Atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283, nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita). Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo kvitas. Pagal Taisyklių 11 punktą Kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai. Pagal Taisyklių 16 punktą visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą.

33Taigi R. P., siekdamas įrodyti, kad suteikė atsakovui 11 370 EUR paskolą, įnešdamas pinigus į kasą, turėjo pateikti kasos pajamų orderio kopiją, kurioje būtų aiškiai nurodyta ne tik perduotų lėšų suma, bet ir kokio dokumento (Paskolos sutarties) pagrindu gauti į kasą pinigai. Be to, minėtos operacijos atlikimas turėjo atsispindėti kasos knygoje. Kreditoriaus R. P. teisinis statusas (buvo įmonės vadovu nuo 1996 metų), leidžia jį traktuoti kaip normalaus atidumo bei apdairumo sąlygomis žinantį ir privalantį vykdyti iš viešosios teisės kylančias prievoles, asmenį.

34Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bankroto byloje esančius duomenis, visas 2013 m. rugsėjo 12 d. R. P. kreditoriniame reikalavime nurodytas paskolas R. P. suteikdavo ne tik surašydamas paskolos sutartis (kurios, kaip minėta, pačios savaime dar nepatvirtina pinigų perdavimo fakto), bet ir gaudamas kasos pajamų orderius (kurie pateikti į bylą). Pateiktuose kasos pajamų orderiuose buvo nurodytas šių pinigų įnešimo pagrindas, t. y. nurodyta pagal kokią paskolos sutartį yra gaunami pinigai į kasą (nors ir neteisingai nurodant, kad tai akcininko, o ne vadovo paskola), taip pat nurodant sutarties datą bei jos numerį. Tačiau 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutarties, pagal kurios sąlygas kreditorius neva suteikė 11 370 EUR (39 258,34 Lt) paskolą, o atsakovas įsipareigojo iki 2012 m. kovo 31 d. grąžinti 39 707,20 Lt atsakovui, realiam sudarymui pagrįsti, kreditorius kasos pajamų orderio nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad pagal 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį, paskolos davėjas suteikė 11 370 EUR paskolą, t. y. kaip nurodyta paties R. P. 2013 m. rugsėjo 12 d. kreditoriniame reikalavime – 39 258,34 Lt, tačiau pagal minėtą banko sąskaitos išrašą, N. K. 2011 m. sausio 24 d. įmokėjo 39 707,20 Lt (11 500 EUR), t. y. sumą, kurią, kaip nurodė pats kreditorius, paskolos gavėjas sutartyje įsipareigojo grąžinti R. P., o ne kuri turėjo būti suteikta atsakovui. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad UAB „Degris“ kasos knygoje nėra jokių duomenų, fiksuojančių faktą, kad R. P. nuo minėtos Paskolos sutarties sudarymo dienos (2011 m. sausio 11 d.) iki 2011 m. sausio 24 d. (kai buhalterė įnešė pinigus į banko sąskaitą) būtų perdavęs savo asmenines lėšas įmonei, nors, kaip minėta, visos kasos operacijos turi būti įrašomos į kasos knygą, ir šie įpareigojimai turėjo būti žinomi tiek įmonės vadovui, tiek buhalterei. Be to, kaip teisingai pastebėjo apeliantas atskirajame skunde, N. K., įmokėdama pinigus į atsakovo banko sąskaitą, nenurodė R. P., kaip trečiojo asmens, už kurį neva įneštos lėšos, rekvizitų ir niekaip kitaip nepažymėjo, jog minėti pinigai yra R. P. UAB „Degris“ suteikta paskola. Pažymėtina ir tai, kad 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose bei aiškinamojo rašto lentelėje „Finansiniai ryšiai su įmonės vadovais ir kitais susijusiais asmenimis“ nenurodyta, kad 2011 metais įmonė buvo gavusi paskolas iš vadovo ar kitų su įmone susijusių asmenų, nors pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnį bendrovės vadovas buvo atsakingas už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą juridinių asmenų registrui.

35Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartyje teismas nepasisakė dėl įrodymų, susijusių su R. P. reikalavimu, ir, tvirtindamas R. P. reikalavimą, nenustatė jokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų turėti prejudicinę reikšmę šioje byloje, t. y. prejudicinės aplinkybės, kad R. P. realiai perdavė pinigus įmonei pagal 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį.

36Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog administratorius galėjo prašymą dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo 39 707,20 Lt tuo pagrindu, jog Paskolos sutartis nebuvo sudaryta, pateikti ženkliai anksčiau, t. y. prieš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties priėmimą ar iškart po šios nutarties priėmimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2-2685/2013) nustatė, kad bankroto administratorius UAB „Degris“ vadovo (R. P.) atstovę advokatę V. R. 2013 m. rugpjūčio 7 d. raštu informavo apie jos atstovaujamojo nevykdomą pareigą perduoti bankroto administratoriui atsakovo dokumentus ir turtą. Be to, bankroto administratorius 2013 m. rugpjūčio 12 d. atsakovo direktoriui R. P. asmeniškai įteikė 2013 m. liepos 23 d. pranešimą Nr. DG/12 apie darbo sutarties nutraukimą bei 2013 m. liepos 18 d. Įsakymą Nr. 1, kuriame buvo išvardyti atsakovo dokumentai bei turtas, kuriuos atsakovo direktorius turi parengti ir perduoti bankroto administratoriui. Nepaisant to, atsakovo direktorius iki šiol perdavė tik dalį atsakovo dokumentų bei turto. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad bankroto administratorius tinkamai atliko savo pareigą, susijusią su atsakovo dokumentų bei turto perėmimu, nes bankroto administratorius ne kartą informavo atsakovo vadovą ir / ar jo atstovę apie konkrečių dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui. Taigi dar 2013 m. gruodžio 12 d. administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, leidžiantys patikrinti visų kreditorių reikalavimų pagrįstumą, nors, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Vilniaus apygardos teismas jau 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi įpareigojo administratorių iki 2013 m. lapkričio 20 d. pateikti teismui tvirtinti kreditorinius reikalavimus. Iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties turinio matyti, kad teismas tvirtino kreditorinius reikalavimus, remdamasis tiek administratoriaus 2013 m. lapkričio 20 d. pateiktais duomenimis, tiek patikslinimais, kuriuos administratorius, atsižvelgdamas į duomenis / dokumentus, kuriuos jam pavyko gauti, pateikė teismui iki 2014 m. sausio 24 d., tačiau patikslinimai nebuvo susiję su R. P.. Be to, pabrėžtina, kad pats kreditorius R. P. ne tik laiku nepateikė administratoriui visų įmonės dokumentų, bet ir iš esmės klaidino administratorių, nurodydamas kreditoriniame reikalavime, kad 100 000 Lt suma pagal 2010 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį nebuvo grąžinta, nors, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir pripažino kreditorius, minėta suma buvo grąžinta dar 2011 m. birželio 30 d. Taigi kreditorius negali akcentuoti administratoriaus prašymo pateikimo vėlavimo, iš esmės nulemto paties kreditoriaus prievolių nevykdymo ar reikšmingos informacijos nutylėjimo.

37Įvertindama byloje surinktus įrodymus ir nustatytus teisiškai reikšmingus bylos faktus bei pirmiau šioje nutartyje nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo praktiką kreditorinių reikalavimų tikslinimo klausimu, taip pat atsižvelgdama į bankroto bylose esantį viešąjį interesą, teisėjų kolegija neturi teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu (CPK 185 straipsnis) ir nustatymu, kad paskola pagal 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį iš tikrųjų buvo suteikta, o patvirtintas kreditorinis reikalavimas negali būti mažinamas.

38Apibendrinus nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad yra pagrindas pripažinti, jog 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, todėl teismo nutartimi patvirtintas R. P. kreditorinis reikalavimas privalo būti sumažintas 41 028,99 Lt suma, kurią sudaro nepagrįstai kreditoriui patvirtinta 39 707,20 Lt paskolos suma bei už realiai nesudarytos sutarties neįvykdymą priskaičiuotų 1 321,79 Lt netesybų suma.

39Dėl nepagrįstai apskaičiuotų netesybų ir palūkanų už anksčiau termino grąžintą paskolą

40Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Paprastai pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais (palūkanos, atliekančios atlyginimo funkciją). CK 6.872 straipsnyje įtvirtintas palūkanų už naudojimąsi paskolos suma institutas. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pažymėtina, kad atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę (palūkanos atliekančios kompensacinę funkciją).

41Pagal 2010 m. rugpjūčio 5 d. Paskolos sutarties Nr. 10/08/05-006 1.1 punktą paskolos davėjas suteikė paskolos gavėjui 100 000 Lt paskolą, o paskolos gavėjas įsipareigojo 2011 m. rugpjūčio 31 d. grąžinti 101 000 Lt paskolos davėjui (R. P.). Minėtos sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, kad paskolos gavėjui įvykdžius prievolę prieš terminą, paskolos gavėjas nemoka palūkanų. Sutarties 2.2 punkte nustatyta, kad praleidus nustatytą terminą paskolos gavėjas už kiekvieną pradelstą dieną įsipareigoja mokėti 3 procentų dydžio metinių palūkanų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi 2010 m. rugpjūčio 5 d. Paskolos sutarties nuostatas, pažymi, kad atsižvelgus į 2 punkto pavadinimą („Netesybos“) ir sisteminę Paskolos sutarties sąlygų analizę, 2.2 punkte turėtos omeny netesybos, o ne palūkanos. Minėtą išvadą pagrindžia ir paties kreditoriaus į bankroto bylą pateiktos palūkanų skaičiavimo lentelės analizė, kurioje 3 procentų dydžio metinės „palūkanos“ skaičiuotos nuo 101 000 Lt, o ne 100 000 Lt sumos. Paskolos sutarties 2.1 punkte aiškiai numatyta teisė atsakovui nemokėti visų 1 000 Lt palūkanų (kurios galėtų būti vertinamos kaip atlygis už naudojimąsi paskola) tuo atveju, jei paskola grąžinama anksčiau nei 2011 m. rugpjūčio 31 d. (tai netiesiogiai patvirtina ir paties kreditoriaus atsiliepimas į atsakovo prašymą, kuriame kreditorius paaiškino, kad sutartyje nebuvo nustatytos sutartinės palūkanos). Be to, tai patvirtina ir kreditoriaus veiksmai, atsiimant prieš terminą tik 100 000 Lt paskolą ir nereikalaujant 1 000 Lt ar kitokios sumos palūkanų už atsakovo naudojimąsi paskola. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovo finansiniuose dokumentuose buvo fiksuojama atsakovo 1 000 Lt palūkanų skola už jo (atsakovo) naudojimąsi paskola pagal 2010 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį. Pabrėžtina, kad kreditorius R. P. atsiliepime į atskirąjį skundą nenurodo jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas neturėtų sutikti su apelianto pozicija, jog kreditoriui nepriklauso 1 000 Lt palūkanos ar kitokio dydžio palūkanos už naudojimąsi paskola pagal 2010 m. rugpjūčio 5 d. Paskolos sutartį Nr. 10/08/05-006.

42Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su apelianto argumentu, kad kreditoriui pripažinus ir teismui patvirtinus, jog 100 000 Lt paskolos suma kreditoriui buvo išmokėta (grąžinta) 2011 m. birželio 30 d. Kasos išlaidų orderiu Nr. 3172, t. y. anksčiau paskolos sutartyje nustatyto termino, paskolos gavėjas neturėjo mokėti nei 1 000 Lt palūkanų, nei R. P. palūkanų skaičiavimo lentelėje nurodytų 5 130,25 Lt netesybų. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtinto R. P. kreditorinio reikalavimo nesumažino dar ir 6 130,25 Lt suma.

43Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo

44CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad ieškiniams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 (šešių) mėnesių ieškinio senaties terminas.

45Kaip matyti iš bylos duomenų, dar 2013 m. lapkričio 20 d. administratorius, teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą patvirtinti kreditorinius reikalavimus, kurie buvo patvirtinti 2014 m. sausio 24 d. nutartimi, žinojo ne tik paskolų sumas, bet ir kreditoriaus nurodytas paskolų suteikimo datas ir sutartyse nustatytus paskolos grąžinimo terminus. Minėti terminai buvo nurodyti paties kreditoriaus administratoriui pateiktame 2013 m. rugsėjo 12 d. kreditoriniame reikalavime bei kartu su reikalavimu patektose paskolos sutartyse. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, administratorius, žinodamas (turėdamas žinoti) CK nuostatas, tarp jų ir teisės normą dėl sutrumpinto 6 (šešių) mėnesių ieškinio senaties termino, bei turėdamas paties kreditoriaus pateiktus duomenis apie paskolų grąžino terminus bei apskaičiuotas netesybas (buvo pridėta palūkanų skaičiavimo lentelė) jau tuo metu, t. y. dar iki 2014 m. sausio 24 d., galėjo reikšti prašymą taikyti ieškinio senatį ir prašyti tvirtinti mažesnį kreditorinį reikalavimą. Pažymėtina, kad net ir visų įmonės dokumentų neturėjimas netrukdė nustatyti akivaizdų faktą, jog palūkanos (netesybos) apskaičiuotos už didesnį nei šešių mėnesių terminą, savo ruožtu tikslus kreditoriui priklausančių netesybų dydis, administratoriui pareiškus prašymą taikyti ieškinio senatį, galėjo būti nustatytas ir patvirtintas vėliau. Taigi apeliantas nepagrįstai teigia, kad ne visos įmonės dokumentacijos turėjimas, nulemtas paties R. P. prievolių nevykdymo, neleido administratoriui reikšti prašymo dėl senaties termino taikymo kreditoriaus apskaičiuotoms netesyboms.

46Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsisakymas taikyti ieškinio senatį patvirtintoms netesyboms, skirtingai nei teigia apeliantas, neprieštarauja teismo sprendimui sumažinti kreditorinį reikalavimą 100 000 Lt suma bei pirmiau nurodytomis 6 130,25 Lt ir 41 028,99 Lt sumomis, nes, kaip jau buvo minėta, administratorius dar 2013 metais turėjo pakankamai duomenų prašymui dėl ieškinio senaties taikymo reikšti, savo ruožtu duomenys apie 2010 m. rugpjūčio 5 d. ir 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartis ir jų realų (ne)sudarymą, paaiškėjo žymiai vėliau.

47Remiantis pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, sumažinant kreditoriaus R. P. kreditorinį reikalavimą iki 1 044 055,92 Lt (1 091 215,16–41 028,99–6 130,25).

48Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

49Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį pakeisti.

50Nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

51„Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtintą trečios eilės kreditoriaus R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) kreditorinį reikalavimą 1 191 215,16 Lt sumažinti iki 1 044 055,92 Lt (vieno milijono keturiasdešimt keturių tūkstančių penkiasdešimt penkių litų ir 92 ct)“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi uždarajai akcinei... 5. BUAB „Degris“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Top... 6. Kreditorius R. P. sutiko, kad jo kreditorinis reikalavimas būtų sumažintas... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi atsakovo prašymą... 9. Teismas nustatė, kad egzistuoja pagrindas sumažinti trečios eilės... 10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjimu atveju bankroto administratorius,... 11. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Atsakovas BUAB „Degris“, atstovaujamas bankroto administratoriaus,... 13. Kreditorius R. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos... 14. IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados... 15. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 17. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi atsakovo BUAB „Degris“... 18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjamos... 19. Primintina, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartimi... 20. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimai, kreditorių ir jų... 21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad paprastai... 22. Apibendrinant pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina... 23. Dėl pagal 2011 m. sausio 11 d. paskolos sutartį Nr. 11/01/11-008 kreditoriaus... 24. Nagrinėjamoje byloje kreditorius R. P. nurodė, kad pagal 2011 m. sausio 11 d.... 25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos... 26. Paskolos sutartis yra sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda... 27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad paskolos sutarties esminėmis... 28. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar... 29. Taigi, apeliantas šiuo atveju turėjo įrodyti, kad faktiškai jokių pinigų... 30. Kreditorius teigia, kad suteikė įmonei paskolą grynaisiais pinigais, juos... 31. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir... 32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179... 33. Taigi R. P., siekdamas įrodyti, kad suteikė atsakovui 11 370 EUR paskolą,... 34. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bankroto byloje esančius duomenis, visas 2013... 35. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartyje... 36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš... 37. Įvertindama byloje surinktus įrodymus ir nustatytus teisiškai reikšmingus... 38. Apibendrinus nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 39. Dėl nepagrįstai apskaičiuotų netesybų ir palūkanų už anksčiau termino... 40. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad palūkanas pagal pinigines... 41. Pagal 2010 m. rugpjūčio 5 d. Paskolos sutarties Nr. 10/08/05-006 1.1 punktą... 42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos... 43. Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo ... 44. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad ieškiniams dėl netesybų... 45. Kaip matyti iš bylos duomenų, dar 2013 m. lapkričio 20 d. administratorius,... 46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsisakymas taikyti ieškinio... 47. Remiantis pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis,... 48. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 49. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį pakeisti.... 50. Nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:... 51. „Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtintą...