Byla 2-2103/2013
Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „PEGAMA“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „PEGAMA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3841-345/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,PILIUONA“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „PEGAMA“.

2Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „PILIUONA“ prašė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „PEGAMA“, bankroto administratoriumi paskirti M. K.. Pareiškime nurodė, kad įsiteisėjusių Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimų pagrindu atsakovas skolingas ieškovui 107 198,39 Lt. Kadangi atsakovas nurodytos skolos ieškovui nesumokėjo, ieškovas 2012 m. lapkričio 5 d. pretenzija pareikalavo atsakovo padengti šį įsiskolinimą. Minėta pretenzija ieškovas taip pat įspėjo atsakovą, jog nepadengus skolos per 30 dienų terminą, inicijuos atsakovo bankroto bylos iškėlimą. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas šiuo metu turi didelių finansinių sunkumų ir negali atsiskaityti ne tik su ieškovu, bet ir kitais kreditoriais. Pasak ieškovo, atsakovui pateikus finansinius dokumentus, teismas neabejotinai įsitikins atsakovo nemokumu. Ieškovo vertinimu, aplinkybė, jog atsakovas nuo 2005 metų neteikia savo finansinės atskaitomybės dokumentų, patvirtina, kad atsakovas turi didelių ir ilgalaikių finansinių problemų, kurios ateityje negalės būti išspręstos.

5Atsakovas su ieškiniu, kuriuo ieškovas reikalauja iškelti bankroto bylą, nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškovu yra atsiskaitęs, todėl pastarasis neturi pagrindo reikalauti iškelti atsakovui bankroto bylą. Atsiskaitymo su atsakovu faktas yra konstatuotas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Atsakovas yra moki įmonė, neturi pradelstų įsipareigojimų, todėl jam bankroto byla neturėtų būti keliama. Akcentavo, jog ieškovo pareiškimas atmestinas, kadangi ieškovas bankroto bylos iškėlimą inicijuoja antrą kartą tuo pačiu pagrindu.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 8 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „PEGAMA“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė M. K..

8Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, jog jis yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu, kadangi šioje proceso stadijoje atsakovo keliamas klausimas nėra susijęs su nagrinėjamo klausimo (bankroto bylos iškėlimo atsakovui) dalyku. Teismo vertinimu, ieškovo pateikti dokumentai prima facie patvirtina jo reikalavimo teisės į atsakovą egzistavimą, kas sudaro pagrindą ieškovui inicijuoti atsakovo bankroto bylos iškėlimo procedūrą.

9Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nuo 2010 metų faktiškai nevykdo aktyvios ūkinės - komercinės veiklos, per daugiau nei trejus metus atsakovas negavo nei pelno, nei patyrė nuostolių, o įmonės veiklos (nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimas; nekilnojamojo ir kilnojamojo turto parengimas ir pardavimas; nekilnojamojo turto nuoma) sąnaudas padengdavo pardavimo pajamos. Pagal atsakovo 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. kovo 31 d. balansus įmonės turimo turto vertė (1 673 197 Lt, iš kurio pastatai ir statiniai – 1 352 360 Lt, o mašinos ir įrengimai – 320 837 Lt) bei mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (1 573 197 Lt) nekito nuo 2010 metų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso sandėlis, kurio vidutinė rinkos vertė – 354 000 Lt, ir 240/378 dalys kiemo statinių (tvoros), kurių vidutinė rinkos vertė – 22 100 Lt. Be to, šį turtą atsakovas yra įsipareigojęs perleisti UAB „DWB UNDERGROUND TECHNOLOGIES“. Teismo vertinimu, atsakovas savo įsipareigojimų UAB „DWB UNDERGROUND TECHNOLOGIES“ įvykdyti negali, kadangi atsakovo disponavimo minėtais statiniais teisės yra iš esmės suvaržytos. Nekilnojamojo turto registre yra padaryta žyma, jog atsakovas nėra atsiskaitęs už paminėtus jam priklausančius statinius pagal 2007 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimu, kuris šiai dienai nėra įsiteisėjęs, iš atsakovo UAB „PEGAMA“ bankrutavusios ir išregistruotos UAB „Saulės lietus“ kreditoriams priteisė 2 147 621,56 Lt. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai jų turinio požiūriu nėra patikimi, o juose nurodyti skaičiai nėra pagrįsti nei realia atsakovo turimo turto verte, nei tikrąja įmonės finansine padėtimi. Pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovo finansinių ataskaitų pagrįstumu verčia abejoti ir faktas, jog atsakovas nuo pat veiklos pradžios nevykdo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnyje nustatytos pareigos ir neteikia juridinių asmenų registro tvarkytojui metinių finansinių ataskaitų rinkinio. Be to, pats atsakovas pateikė nepilnus duomenis apie jo atžvilgiu iškeltas bylas, turimus įsipareigojimus, vykdomą veiklą.

10Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, jog atsakovas faktiškai yra nemokus, kadangi tiek jo turimo turto likvidumas bei vertė, tiek potencialūs kreditorių reikalavimų dydžiai rodo, jog atsakovas de facto nėra pajėgus vykdyti turtinių prievolių. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė kliūčių įmonės bankroto administratoriumi paskirti ieškovo pasiūlytą asmenį.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Atsakovas UAB „PEGAMA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį, kuria jam iškelta bankroto byla bei bankroto administratoriumi paskirtas M. K., ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti nutartį, kuria ieškovo ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo būtų atmestas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą. Šalių ginčas išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-7460-178/2011, kadangi minėtoje byloje teismas nustatė, kad atsakovas yra atsiskaitęs su ieškovu. Teismo nustatyta aplinkybė yra prejudicinis faktas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.
  2. Atsakovo į antstolio depozitinę sąskaitą sumokėtos lėšos nėra pervestos ieškovui tik dėl paties ieškovo nesąžiningų veiksmų.
  3. Nustatęs atsiskaitymo faktą pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti arba bylą nutraukti.
  4. Bankroto byla atsakovui galėjo būti iškelta tik nustačius esant įstatymų įtvirtintą pagrindą (pagrindus). Nemokumas fiksuotinas tik įvertinus į balansą įrašyto turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Nustačius, jog atsakovas neturi pradelstų įsipareigojimų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo nemokumą.
  5. Vertindamas atsakovo nemokumą teismas nepagrįstai atsižvelgė į neįsiteisėjusį Kauno apygardos teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovo priteista skola.
  6. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus laikydamas nepatikimais, nenustatė tikslaus atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio, turimo turto vertės, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo nemokumo.
  7. Pirmosios instancijos teismo išvada, esą atsakovas nevykdo jokios veiklos, yra nepagrįsta, kadangi atsakovas šiuo metui užsiima jam pelninga ūkine-komercine veikla – prekyba nekilnojamuoju turtu.
  8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo bankroto administratoriumi paskyrė M. K., kuris atstovauja ieškovą kitoje civilinėje byloje. Todėl, atsakovo manymu, teismo paskirtas administratorius turi procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Atsakovo įsitikinimu, teismo paskirtas administratorius veiks ne įmonės kreditorių, o išimtinai ieškovo interesais.

13Atsakovas atskirajame skunde taip pat prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtą civilinę bylą Nr. B2-7460-178/2011.

14Ieškovas pateiktu atsiliepimu su ieškovo atskiruoju skundu nesutiko, prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog asmuo, siekiantis iškelti įmonei bankroto bylą, neturi pareigos besąlygiškai pagrįsti savo reikalavimą įmonei. Atsakovas negali būti laikomas atsiskaičiusiu su ieškovu, kadangi atsakovo sumokėtos lėšos yra areštuotos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu. Tikėtina, jog, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1119-601/2012, ieškovas galėtų pretenduoti tik į mažiau nei 5 procentus areštuotų lėšų sumos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakovo nemokumą. Atsakovo balansas patvirtina, kad jo įsipareigojimai viršija pusę jam priklausančio turto vertės. Ieškovo vertinimu, atsakovas neįrodė esantis mokus, nors tokią procesinę teisę turėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bankroto administratoriumi paskyrė M. K., kadangi šis asmuo neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, jo atstovavimas atsakovo nurodytoje byloje buvo epizodinis, šiuo metu sutartis dėl teisinės pagalbos su šiuo asmeniu nutraukta. Ieškovas prašė netenkinti atsakovo prašymo dėl kitos išnagrinėtos bylos prijungimo.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „PEGAMA“ iškelta bankroto byla ir administratoriumi paskirtas M. K., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

17Dėl bylos prijungimo

18Apeliantas UAB „PEGAMA“ atskirajame skunde pareiškė prašymą prie nagrinėjamos bylos prijungti Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtą civilinę bylą Nr. B2-7460-178/2011. Apelianto teigimu, nurodyta civilinė byla yra analogiška nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokiu būdu apeliantas siekia pateikti naudus įrodymus, kuriais galėtų papildomai pagrįsti atskirojo skundo argumentus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, jog atskirajame skunde apeliantas neargumentuoja, kodėl naujo įrodymo (išnagrinėtos bylos prijungimo) pateikimo būtinybė atsirado tik apeliacinės instancijos teisme, be to, nėra aiškios priežastys, sąlygojusios negalėjimą tokio įrodymo gavimu (išreikalavimu) pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš bylos medžiagos nenustatyta, jog apeliantas tokį prašymą būtų pareiškęs pirmosios instancijos teismui, o šis nepagrįstai atsisakytų tokį prašymą tenkinti. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas netenkina apelianto prašymo dėl išnagrinėtos bylos prijungimo, kadangi jis pareikštas pažeidžiant imperatyvų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą. Kita vertus, iš atskirojo skundo turinio nustatyta, kad tam tikri apelianto argumentai grindžiami minėtoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtais procesiniais sprendimais, o ne kita byloje esančia medžiaga. Apeliacinis teismas pažymi, jog pats apelianto prašymo prijungti išnagrinėtą bylą atmetimo faktas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo teisės susipažinti su nurodytoje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

19Dėl ieškovo teisės pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo

20Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) nuostatos (CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Tad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik toms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

21Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas yra atsakovo kreditorius, kuriam atsakovas negrąžino skolos, be to, atsakovas yra nemokus, kadangi faktiškai nevykdo aktyvios veiklos bei neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde teigia skolą ieškovui sumokėjęs dar iki šio pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo teismui, todėl ieškovas negalėjo inicijuoti atsakovo bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinis teismas sutinka su tokiu atskirojo skundo argumentu.

22ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. ĮBĮ nėra reglamentuota, kokiu būdu nustatoma, ar asmuo turi teisę kaip kreditorius inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę.

23Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2–154/2008 ). Visgi, nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuotos taisyklės, kad tik tas kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-719/2007). Priešinga praktika apsunkintų bankroto bylos inicijavimą ir sudarytų sąlygas skolininkams išvengti bankroto bylos iškėlimo, kadangi vien kreditoriaus reikalavimo ginčijimas užkirstų kelią svarstyti skolininko mokumo ir bankroto bylos iškėlimo klausimą. Todėl teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Teismas sprendžia, kad kai kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir skolininkas šį reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra kreditorius, bus nustatyta tik išsprendus šio asmens reikalavimo tvirtinimo klausimą jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu aplinkybė, jog teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo asmens pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens kreditorinio reikalavimo tvirtinimo.

24Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimo teisę į atsakovą grindžia tuo, jog atsakovas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8069-653/2010, bei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1289-854/2010, pagrindu skolingas ieškovui 107 198,39 Lt sumą, tačiau net ir pareiškus pretenziją šios skolos negrąžina (b. l. 6-12). Atsakovas ginčija ieškovo reikalavimą teigdamas, kad nurodytą skolą grąžino. Šį argumentą apeliantas grindžia mokėjimo dokumentais ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-7460-178/2011. Taigi nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar egzistuoja objektyvi tikimybė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą ir ar ji sudaro pagrindą inicijuoti atsakovui bankroto bylos iškėlimą.

25Apeliacinio teismo įsitikinimu, apeliantas pagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog atsiskaitymo su ieškovu faktas nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartimi. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, kad 2011 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-7460-178/2009 Vilniaus apygardos teismas atsisakė iškelti apeliantui bankroto bylą nustatęs, jog apeliantas atsiskaitė su ieškovu. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-164/2012 atmetė ieškovo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarties. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje byloje nustatė, kad UAB „PEGAMA“ tinkamai atsiskaitė su ieškovu pagal nurodytus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimus, kuriais ieškovas grindė savo reikalavimą iškelti apeliantui bankroto bylą. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas nurodytoje civilinėje byloje pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo iškelti apeliantui bankroto bylą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis teismas pažymi, jog nurodytomis pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nutartimis aiškiai konstatuotas ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas, kurį nustačius bankroto bylą atsisakytina kelti. Gi nagrinėjamu atveju ieškovas, inicijuodamas bankroto bylos apeliantui iškėlimą, savo reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kurios paneigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu (minėtomis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 sausio 12 d. nutartimis). Apeliacinis teismas pažymi, jog CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apeliantas atskirajame skunde pagrįstai akcentuoja nurodytais teismo sprendimais nustatytų faktų įrodomąją reikšmę nagrinėjamai bylai. Teismas sprendžia, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 sausio 12 d. nutartimis nustačius apelianto atsiskaitymo su ieškovu pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. ir 2010 m. kovo 2 d. sprendimus faktą, apeliantas nagrinėjamu atveju turėjo būti atleistas nuo šios aplinkybės (atsiskaitymo su ieškovu fakto) įrodinėjimo.

26Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju taip pat svarbiomis laikytinos aplinkybės, kokiu būdu ir priemonėmis ieškovas įrodinėjo turįs galiojančią reikalavimo teisę (turtinį reikalavimą) į apeliantą, o apeliantas savo ruožtu neigė ieškovo reikalavimo teisės egzistavimą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimo teisę į apeliantą grindė minėtais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimais, o apeliantas reikalavimo teisės egzistavimą neigė pirminiais įrodymais (mokėjimo dokumentais - b. l. 40) ir įsiteisėjusiais pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų priimtais procesiniais sprendimais, kuriais betarpiškai buvo įvertintas minėtų pirminių įrodymų (mokėjimo dokumentų) patikimumas, sąsajumas ir reikšmė nagrinėtam klausimui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kaip apeliacinis teismas jau minėjo ankstesnėje šios nutarties dalyje, sprendžiant, ar asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Todėl, atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, apeliacinis teismas sprendžia, jog ieškovo reikalavimo teisės į apeliantą egzistavimas prima facie (liet. preliminariai) nėra pagrįstas, kas sudaro pagrindą abejoti, ar ieškovas iš tiesų yra apelianto kreditorius. Aplinkybė, jog ieškovo reikalavimo pagrindą sudaro įsiteisėję Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimai, negali būti laikoma didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu, nei įsiteisėję kiti teismo sprendimai, kuriais konstatuotas tinkamas prievolės įvykdymo faktas ir tuo pačiu pagrindo iškelti bankroto bylą nebuvimo faktas. Apeliacinis teismas taip pat pastebi, jog tiek pirmąjį kartą inicijuojant bankroto bylos iškėlimą (civilinė byla Nr. B2-7460-178/2011), tiek nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimo pagrindą pagrindžiančios aplinkybės iš esmės identiškos. Aplinkybė, jog ieškovui skirtos į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėtos lėšos yra areštuotos (Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, b. l. 49-50) paties ieškovo reikalavimu, buvo žinoma jau atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarties nagrinėjimo metu, tačiau tokio argumento ieškovas nenurodė. Todėl pagrįstai abejotina, ar šiuo ieškiniu ieškovas iš tiesų siekia tik savo finansinio reikalavimo patenkinimo. Be to, ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą argumentai, esą apelianto sumokėtos lėšos areštuotos ir, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimui (b. l. 51-54), bus paskirstytos visiems išregistruotos UAB „Saulės lietus“ kreditoriams, nepaneigia apelianto tinkamo prievolės įvykdymo ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme. Pažymėtina ir tai, kad šie ieškovo argumentai grindžiami ne faktiniais duomenimis, o prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti motyvai nepaneigia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-7460-178/2009 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-164/2012 nustatyto apelianto tinkamo atsiskaitymo su ieškovu fakto (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

27Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, mano, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė reikalavimo teisės apeliantui (atsakovui) turėjimo, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nagrinėjamu atveju turi subjektinę teisę inicijuoti bankroto bylos atsakovui iškėlimą (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat pažymi, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip šalis siejusių (galėjusių sieti) teisinių santykių ir kilusių tarpusavio ginčų teisinio įvertinimo būdas, kadangi bankroto bylos iškėlimas neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, todėl bankroto bylos inicijavimas taikytinas kaip kraštutinė priemonė įmonėms, akivaizdžiai negalinčioms vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne kaip šalių tarpusavio ginčų sprendimo būdas. Apeliaciniam teismui konstatavus, jog ieškovas nagrinėjamu atveju neturi subjektinės teisės inicijuoti bankroto bylos apeliantui iškėlimą, atskirasis skundas tenkinamas neanalizuojant argumentų dėl apelianto mokumo ar nemokumo bei paskirto bankroto administratoriaus kandidatūros tinkamumo.

28Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo UAB „PEGAMA“ atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartis, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės - ieškovo ieškinys dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

29Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų teismas plačiau nepasisako, kadangi jie nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių bei neturi esminės reikšmės sprendžiant skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

30Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

31Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės –ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „PILIUONA“ ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „PEGAMA“ iškėlimo atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „PILIUONA“ prašė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB... 5. Atsakovas su ieškiniu, kuriuo ieškovas reikalauja iškelti bankroto bylą,... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 8 d. nutartimi iškėlė atsakovui... 8. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, jog jis yra... 9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nuo 2010 metų faktiškai... 10. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, jog atsakovas faktiškai yra... 11. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Atsakovas UAB „PEGAMA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį, kuria... 13. Atsakovas atskirajame skunde taip pat prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti... 14. Ieškovas pateiktu atsiliepimu su ieškovo atskiruoju skundu nesutiko, prašė... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 16. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „PEGAMA“... 17. Dėl bylos prijungimo... 18. Apeliantas UAB „PEGAMA“ atskirajame skunde pareiškė prašymą prie... 19. Dėl ieškovo teisės pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo... 20. Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių... 21. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas yra... 22. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos... 23. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui... 24. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimo teisę į atsakovą grindžia... 25. Apeliacinio teismo įsitikinimu, apeliantas pagrįstai akcentuoja aplinkybę,... 26. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju taip pat svarbiomis laikytinos... 27. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, mano, kad... 28. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo UAB „PEGAMA“ atskirasis skundas... 29. Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų teismas plačiau... 30. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 31. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartį ir...