Byla I-36-320/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.M. skundą atsakovams Utenos rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Nustatė

2šalys į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

3Pareiškėjas teismui pateiktu skundu (b. l.2-7) prašė iš atsakovų solidariai priteisti 43995,30 Lt (12741,92 Eur) tarnybinio atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Nurodė, kad jis dirbo Utenos rajono apylinkės teismo teisėju. Pagal nuo 2008-11-15 galiojusią Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymą (toliau- ir Įstatymas), jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas 14,2. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau- ir Seimas) priimtu Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-05-01, apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas iki 12,5, o 2009-07-17 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu nuo 2009-08-01 – iki 11,56. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau- ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau- ir KT Nutarimas) konstatavo, jog teisėjų pareiginės algos koeficientai sumažinti nepagrįstai, bei šias Įstatymo nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau- ir Konstitucija), todėl netekta darbo užmokesčio dalis dėl neteisėto pareiginės algos koeficiento sumažinimo jam turi būti priteista iš atsakovų.

4Atsakovas savo atsiliepimu teismui (b.l.16) nurodė, jog su pareiškėjo skundu sutinka iš dalies. Atsakovas – Utenos rajono apylinkės teismas pareiškėjai darbo užmokestį mokėjo pagal galiojančius teisės aktus iš tam skirtų biudžeto lėšų, neturėjo nei teorinių, nei realių galimybių mokėti pareiškėjui darbo užmokestį pagal iki 2009-05-01 galiojusius pareiginę algą sudarančių dalių dydžius. Todėl teismas negali būti atsakingas už susidariusią neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

5Skundas atmestinas.

6Pareiškėjas ginčo laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iki 2011 m. gruodžio 2 d.dirbo Utenos rajono apylinkės teismo teisėju (b.l.12).

7Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Pagal Įstatymo 3 straipsnį teisėjų atlyginimų apskaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Įstatymo priedėlyje (2008-11-06 redakcija) apylinkės teismų teisėjų koeficientas buvo nustatytas 14,2. Seimas 2009-04-28 priėmė Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235, kuriuo nuo 2009-05-01 apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas sumažino iki 12,5, o 2009-07-17 priėmė Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362, kuriuo nuo 2009-08-01 antrą kartą sumažino apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą iki 11,56. Toks Įstatymo priedėlyje nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas galiojo iki 2013-10-01.

8Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad Įstatymo priedėlis (2009-04-28 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, 2009-07-17 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <....> turi teisę <....> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; taip pat pripažino, kad Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 2 straipsnis (2009-07-17, 2010-06-30-2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos), Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-04-28 redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-28, 2010-06-30, 2011-11-22 redakcijos) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <....> turi teisę <....> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Tai patvirtina Utenos rajono apylinkės teismo pažyma apie E.M. nesumokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą (b.l.8-9).

10Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

11Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

12Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016, Nr. eA-281-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

13Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau- ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

14Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, paminėtuose LVAT sprendimuose suformuotą administracinių teismų praktiką, teismas vertina, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Utenos rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus.

15Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini.

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

17E.M. skundą atsakovams Utenos rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, palūkanų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

18Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai