Byla 2K-79-976/2016
Dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Rimos Ažubalytės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda.

2Taip pat šiuo nuosprendžiu baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimų V. Z. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

3Priteista iš nuteistojo V. Z. 56 487,76 Eur valstybės, atstovaujamos VĮ Turto bankas, naudai žalai atlyginti.

4Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Z. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

61. V. Z. nuteistas už tai, kad būdamas V. Z. individualios įmonės (toliau – IĮ) „K.“ (į. k. ( - ), buveinė ( - ), savininkas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, vykdydamas veiklą – teikdamas krovinių pervežimo paslaugas nuo 2006 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. birželio 29 d. – į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais ūkinių operacijų, o būtent: 22 atvejais nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2007 m. gruodžio 12 d. PVM sąskaitomis faktūromis pagrindė 1 158 649,80 Lt (335 568,18 Eur) mažesnę RAB ,,C. R.“ parduotų paslaugų vertę; nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2007 m. gruodžio 12 d. į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais 9 vnt. RAB ,,C. R.“ pateiktų PVM sąskaitų faktūrų už 303 951,59 Lt (88 030,47 Eur); nuo 2006 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. birželio 29 d. į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais 12 vnt. firmos „L.“ pateiktų PVM sąskaitų faktūrų už 155 203,36 Lt (44 950 Eur), taip pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 12 straipsnio 1 dalies (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus) reikalavimus, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to tiriamuoju laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. iš dalies nebuvo galima nustatyti V. Z. IĮ „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

7Baudžiamoji byla dėl kaltinimų V. Z. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), tuo, kad jis būdamas IĮ „K.“ savininkas, siekdamas išvengti mokesčių, deklaruodamas 2006 ir 2007 m. bendrovės pajamas, įrašė į metines pelno mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie nurodytos įmonės 2006–2007 m. gautas pajamas, nurodydamas mažesnes sumas, šias deklaracijas elektroninio deklaravimo sistema pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

82. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Z. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

92.1. Kasatorius teigia nesantis tinkamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai, kai pats veda buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant mokesčių vengimo ir kitų nusikaltimų finansams baudžiamąsias bylas (BK 322, 323, 324, 325 straipsniai)“ 29, 30 punktai) arba esant nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejui, kai jis buhalteriui sąmoningai nepateikia dokumentų arba pateikia suklastotus, kad šis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai nežino (t. y. daro nusikaltimą įmonės buhalterio „rankomis“, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo). Visais kitais atvejais už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį buvo atsakingas už tai – dažniausiai įmonės buhalteris. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes IĮ „K.“ pagal darbo sutartį dirbo A. N., atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, kuris įrašė duomenis į deklaracijas ir jas pateikė. Specialisto išvadoje nurodyta, kad deklaracijas elektronine deklaravimo sistema pateikė IĮ „K.“, t. y. būtent buhalterinę apskaitą kompiuteriu tvarkęs A. N., pats tai patvirtinęs. BAĮ nustatyta, kad tokiu atveju įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos vedimas bei tvarkymas – skirtingi dalykai. Teisingai aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalį, anot kasatoriaus, šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiamas A. N., o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Tačiau A. N. tėra liudytojas. Kasatorius teigia, kad tiek jis, tiek liudytojai V. Z., R. Z., I. Z., R. S. ir A. N. teisme patvirtino, jog A. N. buvo informuojamas apie visus pervežimus ir valdė informaciją dėl atsiskaitymų, pats dalyvavo išrašant sąskaitas. Bylos duomenys sudaro pagrindą manyti, kad galbūt pats A. N. netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, nors ir būdamas įsitikinęs, kad viską daro pagal įstatymų reikalavimus. Tokia situacija dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjekto išsamiai aptariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (pvz., baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-41/2012). Kaip patvirtino liudytojai A. N., V. Z. ir R. Z., buhalterinėje apskaitoje galbūt buvo padaryta klaidų, tačiau jos nelėmė žalos atsiradimo, nes realiai pagal gautas pajamas buvo sumokėti visi mokesčiai. Priešingai nei nurodoma kaltinime (į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais ūkinių operacijų), kasatoriaus veiksmai kriminalizuoti ne dėl kaltinime inkriminuotų veiksmų padarymo, bet dėl jo žinojimo apie tai, kad kažkas kitas apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą.

102.2. Kasatorius pažymi, kad BK 220, 222 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik veikiant tyčia, todėl ir šis nusikaltimo sudėties elementas privalo būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. Tai itin svarbu, nes apskaitos tvarkymas, nustačius neatsargią kaltę, gali būti kvalifikuojamas pagal BK 223 straipsnį, tai aktualu ir dėl senaties termino skaičiavimo. Nuosprendyje dėl kasatoriaus kaltės formos ir rūšies nepateikta jokių motyvų, išvadų, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai apskritai neanalizuoti. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, nurodė tik tai, kad kasatoriaus tyčia, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, yra akivaizdi iš nusikalstamos veikos mechanizmo, ir atkreipė dėmesį į individualios įmonės veiklos teisinį reguliavimą. Nurodytais kriterijais negali būti grindžiama ir įrodinėjama asmens kaltė. Kasatorius ir visi liudytojai patvirtino, kad buhalterinę apskaitą tvarkė A. N., kasatorius į pervežimų verslą nesikišo, sąskaitų neišrašinėjo, jų išrašymo klausimus spręsdavo jo sūnūs ir A. N., sąskaitas išrašydavo R. S., V. Z., R. Z., I. Z. ar A. N.. Taigi, bylos įrodymai patvirtina, kad yra priešingas „akivaizdumas“ – kasatorius neatliko kaltinime nurodytų veiksmų. Kasatoriaus teigimu, įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aiškiai suvokiant jos teisėtumą ir mokant mokesčius, nieko neslepiant ir neklastojant. Toks elgesys galėjo būti įvertintas nebent kaip neatsargus.

11Tapatūs argumentai dėl subjekto ir kaltės nustatymo pateikti ir dėl BK 220 straipsnio 1 dalies inkriminavimo (du epizodai), nes nėra jokių duomenų apie tai, kad kasatorius būtų pateikęs deklaracijas, priešingai – pats A. N. pripažino tai daręs, visi liudytojai tai patvirtino, o specialisto išvadoje taip pat nėra nurodyti jokie kasatoriaus veiksmai.

122.3. Kasatorius cituoja BPK nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo (BPK 20 straipsnis), reikalavimus procesinių sprendimų turiniui (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys) ir nurodo, kad šie buvo pažeisti. Nuosprendyje, anot kasatoriaus, duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, pavyzdžiui, asmenų parodymai, perrašyti iš kaltinamojo akto (BPK 219 straipsnio 4 dalis), ne tokie, kokie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Kasatorius pažymi, kad liudytojai, ypač buhalterinę apskaitą tvarkęs A. N., teisme išsamiai paaiškino reikšmingas aplinkybes, tačiau jos nuosprendyje neaptartos ir neanalizuotos. Apeliacinės instancijos teismas pripažino tokį pažeidimą, tačiau nepagrįstai nurodė, jog tai savaime nedaro skundžiamo nuosprendžio naikintino, ir pats neištaisė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atnaujinus įrodymų tyrimą, apklaustas kasatorius, liudytojai A. N., V. Z., I. Z., tačiau priimtoje nutartyje pateikti tik kasatoriaus ir liudytojo A. N. duotų parodymų fragmentai, liudytojų V. Z., I. Z. (pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta, o apeliacijoje davė svarbius kasatorių teisinančius parodymus) parodymai nepaminėti, neanalizuoti ir negretinti su kitais bylos įrodymais, nevertinti nei kaip pavieniai įrodymai, nei kaip bylos įrodymų visuma. Nutartyje cituojama ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis, nors tai yra neteisėta, jų neperskaičius pagal BPK 276 straipsnį, tiesiogiai neištyrus pagal BPK 290 straipsnį, be to, nepasisakoma nei dėl jų prieštaravimų, nei dėl tapatumo. Iš konteksto galima suprasti, kad teismas įžvelgia tam tikrus prieštaravimus, tačiau jų nenurodo ir nešalina. Bylą nagrinėję teismai apskritai nenurodė jokių motyvų, kodėl atmeta kasatoriaus ir pirmiau nurodytų liudytojų parodymus, nors A. N. ir V. Z. teisme (pirmojoje ir apeliacinėje instancijose) nurodė visas sąskaitų išrašymo aplinkybes ir logiškai paaiškino santykius su firma „L.“ bei skirtumus tarp IĮ „K.“ esančių ir iš Rusijos įmonės „C. R.“ gautų sąskaitų. Nebuvo įvertintas ir faktas, kad kaltinimo pagrindu esančiose sąskaitose yra ne kasatoriaus, bet kitų jas išrašiusių asmenų (R. Z., I. Z.) parašai, patvirtinusių šį faktą ir tai, kad tai daryta be kasatoriaus žinios. Dėl to kasatoriui inkriminuoti veiksmai, susiję su sąskaitų išrašymu ir jų neįtraukimu į apskaitą, galėjo būti atlikti kitų asmenų. Kas išrašė sąskaitas, dėl kurių neįtraukimo į apskaitą kasatorius nuteistas, skundžiamu nuosprendžiu nenustatyta, ši veikos kvalifikavimui svarbi aplinkybė neaptarta, nors liudytojai patvirtino patys išrašinėję sąskaitas. Kilusios abejonės nebuvo tinkamai ištirtos ir pašalintos, vertintos kaltinamo naudai (in dubio pro reo), be to, nesulaukta atsakymo iš Rusijos Federacijos į teisinės pagalbos prašymą. Kasatoriaus nuomone, jo, neigusio padarius nusikalstamas veikas, parodymai taip pat tinkamai nepaneigti, nuosprendyje tik deklaratyviai, nepagrindžiant bylos įrodymais, nurodyta, kad jo pateiktą versiją teismas vertina kaip gynybinę. Taip pat, pasak kasatoriaus, nuosprendyje teismas pažodžiui cituodamas specialisto išvadą, remiasi užsienio valstybėse (Vokietijoje, Rusijoje) apklaustų asmenų, pavyzdžiui, liudytojos E. C., parodymais, kurie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, nebuvo ir net negalėjo būti perskaityti pagal BPK 276 straipsnį. Taip buvo neužtikrinta galimybė gynybai ir pačiam kaltinamajam užduoti klausimus. Liudytojų parodymai ir specialisto išvada, kurioje šie cituojami, yra skirtingi duomenų šaltiniai ir, norint jais remtis, abu turi būti tinkamai ištiriami teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Parodymų citavimas specialisto išvadoje nepadaro jų besąlygiškai patikimų ir nebetirtinų bylą nagrinėjant teisme. Specialisto išvada taip pat vertinta atskirai nuo kitų bylos įrodymų, nesiejant su kasatoriaus ir liudytojų parodymais apie sąskaitų išrašymo ir atsiskaitymo aplinkybes. Kasatoriaus nurodo, kad sąskaitos, gautos iš firmos „L.“, yra ne IĮ „K.“, jos buvo akivaizdžiai suklastotos, nes krovinių vežimą pagal jas vykdė Rusijos, Baltarusijos vežėjai, tai patvirtina važtaraščiai (CMR), taip pat apklausti liudytojai – buvę IĮ „K.“ darbuotojai, nurodę sąskaitų išrašymo, antspaudo naudojimo aplinkybes ir požymius, pagal kuriuos teigia, jog sąskaitos suklastotos. Nepaisant to, nuosprendyje konstatuota, kad įrodymų, jog iš firmos „L.“ gautos sąskaitos būtų suklastotos, teismas neturi. Be to, sąskaitos nepasirašytos, vežimo dokumentų nėra, todėl nepagrįsta ir išvada, kad IĮ „K.“ gautos įplaukos iš firmos „L.“ yra už įvykdytas vežimo paslaugas šiai bendrovei. Kasatoriaus teigimu, firma „L.“ apmokėjo kito kliento skolą už vežimo paslaugas, tačiau tokia versija nebuvo tirta ir paneigta. Anot kasatoriaus, sąskaitų suklastojimo faktas kvestionuojamas vien tuo pagrindu, kad jis nenurodė priežasčių, kodėl firma „L.“ galėjo pateikti suklastotas IĮ „K.“ sąskaitas. Tačiau tokių objektyviai nežinomų priežasčių nenurodymas negali lemti sąskaitų tikrumo. Anot kasatoriaus, turėjo būti įvertinta, kad sąskaitos apskritai nepasirašytos, jų forma ir rekvizitai neatitinka IĮ „K.“ naudotųjų, kad įmonė net neturėjo tokio antspaudo (šios aplinkybės itin detaliai paaiškintos apklausiant liudytojus apeliacinėje instancijoje), tačiau abiejų instancijų teismai šias aplinkybes tiesiog ignoravo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų nepateikė motyvuotų išvadų, o dėl to, kad būtent kasatorius į deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis ir jas pateikė, visiškai nepasisakė, nors nutarties aprašomojoje dalyje šiuos argumentus nurodė kaip esminius.

132.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė, atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006), todėl nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2010). Pirmosios instancijos teismas, dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų ir priteisdamas 56 487,76 Eur turtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė CK ir BPK normas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimu. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas civilinio ieškinio tenkinimą, vadovavosi neva naujai suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-942/2015, nors joje baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiamas juridinis asmuo, kuris pagal BK 36 straipsnį buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju civilinis ieškinys gali būti priteisiamas, nes tokio asmens veiksmuose nustatoma nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių visuma, padaroma išvada dėl priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Nagrinėjamu atveju byla nutraukta dėl senaties, t. y. nekonstatuojant asmens kaltės. Be to, paminėtina tai, kad nurodytoje byloje civilinis ieškinys tenkintas ir iš fizinių asmenų tik todėl, kad jie atsako solidariai su juridiniu asmeniu, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. jų pareiga atlyginti civilinį ieškinį kildinama iš juridinio asmens pareigos. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nėra. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką žala atlyginama valstybei dėl nusikalstamų veikų, padarytų BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose, ne ginčo tvarka vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu tais atvejais, kai kaltininkas yra mokesčių teisinių santykių subjektas, kitaip tariant, mokesčių mokėtojas. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalį mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, o nagrinėjamu atveju – IĮ „K.“. Taigi, tik sprendžiant šio juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, galėtų būti sprendžiama ir dėl solidarios fizinių asmenų atsakomybės.

143. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo nuteistojo V. Z. kasacinį skundą atmesti.

153.1. Prokurorės teigimu, priešingai kasatoriaus argumentui, būtent jis pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį, kaip ūkio subjekto savininkas ir vadovas, yra atsakingas už jo individualios įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą.

163.2. Anot prokurorės, apeliacinės instancijos teismas nustatė kasatoriaus tyčią pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad ji akivaizdi iš nusikalstamos veikos mechanizmo, paneigė V. Z. teiginius apie iš firmos „L.“ gautas sąskaitas, jog neišlikus vežimo dokumentų – bylos duomenys patvirtina, kad IĮ „K.“ pervežė krovinius šiai firmai, kad sąskaitų klastojimas nepasitvirtino.

173.3. Taip pat prokurorė pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad civilinis ieškinys patenkintas pagrįstai, nes V. Z. neteisėtais veiksmais (ir deklaruodamas bendrovės pajamas pagal neteisingai nurodytus duomenis) buvo padaryta žalos valstybei, nustačius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai).

183.4. Prokurorės teigimu, apeliaciniame nuteistojo skunde buvo nurodyti analogiški kasaciniam skundui argumentai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir į juos atsakė, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų parodymus ir, atnaujinęs įrodymų tyrimą, liudytojus apklausė teisme bei įvertino liudytojo A. N. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ir kasaciniame skunde nurodomus teiginius, kad būtent A. N. yra atsakingas už buhalterinių duomenų teisingumą, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis žinojo apie melagingus duomenis sąskaitose ar kad būtų neįtraukęs sąskaitų į apskaitą. Kasatorius, anot prokurorės, nepagrįstai teigia apie paviršutinišką apeliacinio skundo išnagrinėjimą, nes pagal BPK 320 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus apeliacinio skundo argumentus, o išdėsto motyvuotas išvadas dėl jo esmės. Nagrinėjamu atveju, nuteistojo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas laikantis BPK reikalavimų, o priimta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

194. Nuteistojo V. Z. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

20Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

215. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Be to, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

226. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418-699/2015).

236.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).

247. Šioje byloje kasatorius V. Z. Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o baudžiamosios bylos dalis pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) jam nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė argumentus, kodėl, jo nuomone, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kad įrodymai įvertinti paviršutiniškai, vienpusiškai, prieštaringai ir nelogiškai, jais visiškai nepagrindžiant teismo išvadų, t. y. nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies (pvz., specialisto išvada vertinta visiškai atskirai nuo kitų bylos duomenų); kad nuosprendis neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų (305 straipsnio 1 dalis), duomenys, kuriais pagrįstas nuosprendis, nebuvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, net neperskaityti pagal BPK 276 straipsnį (pvz., ikiteisminio tyrimo metu užsienyje apklaustų liudytojų parodymai), dalis jų (liudytojo A. N. parodymai) perrašyta iš kaltinamojo akto, visiškai nesiremta ir nepasisakyta dėl paties nuteistojo, liudytojų (pvz., IĮ „K.“ darbuotojų V. Z., R. Z., R. S. ir A. N.) parodymų teisme, jų nevertinant nei atskirai, nei kartu su kitais bylos duomenimis (pvz., dėl sąskaitų, gautų Vokietijos įmonės „L.“ tikrumo). Taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad dėl tokių BPK pažeidimų buvo neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nepagrindė bylos įrodymais visi būtinųjų BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių jo veiksmuose. Nebuvo įvertinta tai, kad jis apskritai nėra tinkamas šio nusikaltimo subjektas (toks būtų liudytojas A. N.), nenustatyti konkretūs jo veiksmai (atitinkantys BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą veiką), kaltės forma ir rūšis. Taip pat nuteistasis apeliaciniu skundu ginčijo civilinio ieškinio patenkinimą, teigdamas, kad ieškinys, nutraukus bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Iš esmės tapatūs argumentai nurodomi ir nuteistojo kasaciniame skunde.

258. Apeliacinės instancijos teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė nuteistojo apeliacinį skundą ir pripažino, jog Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendis dėl V. Z. yra pagrįstas bei teisėtas.

269. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, priimtoje nutartyje pripažino, kad pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinys neatitinka BPK reikalavimų, jame įrodymai aptarti ne taip, kaip jie buvo ištirti teisme, o, pavyzdžiui, liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiesiog perrašyti iš kaltinamojo akto. Taigi, apkaltinamajame nuosprendyje (kaip nurodė ir nuteistasis apeliaciniame bei kasaciniame skunduose) remtasi ne teisiamajame posėdyje duotais liudytojų parodymais. Konstatavęs tokius proceso pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas vis dėlto neįvertino ir nepasisakė, ar šie yra esminiai, galėję turėti reikšmės tinkamam šios bylos išnagrinėjimui ir teisingo bei pagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui.

2710. Kaip pagrįstai nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pakartotinai apklaustas nuteistasis, liudytojai A. N., V. Z., I. Z., tačiau šio teismo priimtoje nutartyje įvertinti ir pasisakyta tik dėl liudytojo A. N. parodymų, o liudytojų V. Z. ir I. Z. teisme duoti parodymai ir vėl neaptarti (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Nebuvo įvertinta ir pasisakyta, ar šių liudytojų ir nuteistojo nurodomos aplinkybės sutampa, ar tarp jų yra prieštaravimų, kodėl jų parodymai atmetami ir jais negrindžiamos teismo išvados dėl V. Z. kaltės (ar jos nebuvimo) pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad nuteistojo apeliaciniame skunde buvo keliamas šių liudytojų parodymų vertinimo klausimas ir teigiama, kad būtent jų parodymai paneigia nuteistojo V. Z. kaltę dėl apgaulingo IĮ „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Įvertinus apeliacinio ir iš esmės jam tapataus kasacinio skundo argumentus, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl šių liudytojų parodytų aplinkybių apie buhalterinės apskaitos IĮ „K.“ tvarkymą, taip pat įmonės sąskaitų išrašymo ypatumus, kaip buvo išrašomos sąskaitos Lietuvos Respublikoje ir kaip bei kokios siunčiamos užsakovams į Rusiją, ar sumos šiose sąskaitose (likusiose IĮ „K.“ buhalterijoje ir išsiųstose į Rusiją) sutapdavo, ar vis dėlto dėl dalies IĮ „K.“ gautų lėšų nebuvo išrašyta sąskaitų, vertinant tai kartu su byloje esančia specialisto išvada „Dėl V. Z. IĮ „K.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“; taip pat apie Vokietijos įmonės „L.“ pateiktų IĮ „K.“ sąskaitų formą, jų turinį.

2811. Be to, apeliacinės instancijos teismas tik vienu deklaratyviu sakiniu nurodė, kad nuteistojo V. Z. tyčia apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą yra akivaizdi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos nusikalstamos veikos mechanizmo. Paminėtina, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas BK 222 straipsnyje, yra tada, kai šio įstatymo dispozicijoje nurodyta veika padaroma tyčia, kurios turinį sudaro tai, jog kaltininkas suvokė, kad jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014). Kaltės turinys priimant apkaltinamąjį nuosprendį turi būti atskleistas remiantis ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad nuteistojo V. Z. kaltė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nebuvo tinkamai ir argumentuotai atskleista nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų priimtuose baigiamuosiuose aktuose. Juolab kad, kaip pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, esant ydingai surašytam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, iš jo apskritai nėra aiškus bei tiksliai aprašytas V. Z. nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas. Apeliacinės instancijos teismas šio mechanizmo taip pat išsamiai neaprašė, aiškiai bei suprantamai nepagrindė, nors tai privalėjo padaryti tiek atsakydamas į apelianto argumentus, tiek siekdamas ištaisyti konstatuotus pirmosios instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus, surašant apkaltinamąjį nuosprendį.

2912. Taigi, toks apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamu, t. y. tokiu, kokio reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatos, ir šias nuostatas pažeidžia. Nagrinėjamu atveju nebuvo atsakyta į esminius apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kitų apeliaciniame skunde keliamų, pirmiau nurodytų, klausimų. Nagrinėjamoje byloje priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys yra grindžiamas daugiau bendro pobūdžio teiginiais apie nuteistojo gynybines versijas, neva aiškų nusikalstamos veikos mechanizmą, kuris, kaip konstatavo pats apeliacinės instancijos teismas, nėra aiškus ir tinkamai aprašytas pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, jame tik perrašant atskiras kaltinamojo akto, specialisto išvados ištraukas, tokių duomenų neaptariant ir neanalizuojant, ir nėra išgrynintas apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

3013. Įvertinus tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai. Dėl to Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

32Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat šiuo nuosprendžiu baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimų V. Z.... 3. Priteista iš nuteistojo V. Z. 56 487,76 Eur valstybės, atstovaujamos VĮ... 4. Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija... 6. 1. V. Z. nuteistas už tai, kad būdamas V. Z. individualios įmonės (toliau... 7. Baudžiamoji byla dėl kaltinimų V. Z. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi... 8. 2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Z. prašo panaikinti Tauragės rajono... 9. 2.1. Kasatorius teigia nesantis tinkamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto... 10. 2.2. Kasatorius pažymi, kad BK 220, 222 straipsniuose numatytos nusikalstamos... 11. Tapatūs argumentai dėl subjekto ir kaltės nustatymo pateikti ir dėl BK 220... 12. 2.3. Kasatorius cituoja BPK nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo (BPK... 13. 2.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priėmus teismo sprendimą dėl... 14. 3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 15. 3.1. Prokurorės teigimu, priešingai kasatoriaus argumentui, būtent jis pagal... 16. 3.2. Anot prokurorės, apeliacinės instancijos teismas nustatė kasatoriaus... 17. 3.3. Taip pat prokurorė pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad... 18. 3.4. Prokurorės teigimu, apeliaciniame nuteistojo skunde buvo nurodyti... 19. 4. Nuteistojo V. Z. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 20. Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme... 21. 5. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai... 22. 6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės... 23. 6.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą... 24. 7. Šioje byloje kasatorius V. Z. Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m.... 25. 8. Apeliacinės instancijos teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė... 26. 9. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio... 27. 10. Kaip pagrįstai nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismo... 28. 11. Be to, apeliacinės instancijos teismas tik vienu deklaratyviu sakiniu... 29. 12. Taigi, toks apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentavimas negali... 30. 13. Įvertinus tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 32. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...