Byla 2K-319-976/2015
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Rimos Ažubalytės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžių.

2Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 3 dalį (veika, padaryta nuo 2003 m. vidurio iki 2005 metų pradžios) šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (2003 m. liepos 19 d. padaryta veika) – ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (2003 m. liepos 19 d. padaryta veika) – ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš V. T. J. T. priteista 8000 Lt (2316,96 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

3Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu V. T. pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (veika, padaryta nuo 2003 m. vidurio iki 2005 m. pradžios) paskirta bausmė sumažinta iki trejų metų ir šešių mėnesių, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (veika, padaryta 2003 m. liepos 19 d.) paskirta bausmė sumažinta iki laisvės atėmimo trejiems metams ir trims mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (2003 m. liepos 19 d. padaryta veika) paskirta bausmė sušvelninta iki trejų metų ir trijų mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. T. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams ir šešiems mėnesiams bausmė. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5V. T. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiais nuo 2003 m. birželio ar liepos mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos, iki 2004 m. liepos 9 d., nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2004 m. rugpjūčio 23 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2004 m. rugsėjo 10 d. iki 2004 m. rugsėjo 13 d., nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. iki 2004 m. rugsėjo 27 d., nuo 2004 m. spalio 14 d. iki 2004 m. spalio 19 d., nuo 2004 m. lapkričio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 5 d., nuo 2004 m. lapkričio 12 d. iki 2004 m. lapkričio 19 d., nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 13 d., nuo 2004 m. gruodžio 20 d. iki 2004 m. gruodžio 28 d., nuo 2005 m. sausio 14 d. iki 2005 m. sausio 17 d., nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2005 m. vasario 2 d., nuo 2005 m. kovo 8 d. iki 2005 m. kovo 11 d., nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. kovo 29 d., nuo 2005 m. balandžio 12 d. iki 2005 m. balandžio 22 d., tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartavo savo nepilnametę dukterį J. T., gimusią (duomenys neskelbtini), t. y. nakties metu ateidavo į kambarį, kuriame J. T. miegodavo, ir prašydavo J. T. su juo lytiškai santykiauti, sakydamas, kad tėvui ir dukrai santykiauti yra normalu, naudodavo psichologinę prievartą – kalbėdavo pakeltu balsu, pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomumu – grasindavo nieko nepirkti, versti namuose viską dirbti, taip atimdamas galimybę J. T. priešintis, liesdamas rankomis nuogas J. T. kojas, krūtinę, lytinius organus, dirgindamas savo pirštu nukentėjusiosios makštį, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios J. T. valią kitokio fizinio sąlyčio būdu.

6Be to, V. T. nuteistas už tai, kad jis 2003 m. liepos 19 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, kambaryje, kuriame J. T. miegojo, prieš jos valią, panaudodamas psichinę prievartą – pakeltu balsu grasindavo blogai su ja elgtis, versti namuose dirbti visus fizinius darbus – ir taip sukeldamas nukentėjusiosios baimę, atimdamas galimybę priešintis, kėsinosi išžaginti savo dukrą, t. y. nusimovęs kelnes ir trumpikes apžergė lovoje ant nugaros atsigulusią J. T. ir bandė įkišti savo lytinį organą į jos makštį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. T. skaudėjo; tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jo liepimu J. T. atsigulus ant pilvo, ją apžergė ir, įkišęs savo lytinį organą nukentėjusiajai tarp šlaunų bei atlikdamas frikcijas, baigė aktą, taip patenkindamas savo lytinę aistrą.

7Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

8Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, netinkamai vertino įrodymus, nepašalino prieštaravimų, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nevykdė privalomų kasacinės instancijos teismo nurodymų. Tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, tiek BK 2 straipsnio 4 dalis draudžia asmens kaltę grįsti abejotinais įrodymais, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyti ir neginčytinai įrodyti. Visos abejonės aiškintinos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (in dubio pro reo). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014). Anot V. T., pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais, duotais teismo posėdžio metu, apeliacinės instancijos teismas nenurodė konkrečių V. T. kaltės įrodymų, patvirtinančių pareikšto kaltinimo pagrįstumą, pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus samprotavimus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. V. T. teigia apeliacinės instancijos teismo dėmesį atkreipęs į tai, kad nukentėjusioji J. T. nedavė konkrečių parodymų: kada, kokiais konkrečiais veiksmais buvo atlikti prieš ją seksualinio pobūdžio veiksmai. Pasak kasatoriaus, remiantis J. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jo veiksmai daugiausia galėtų būti vertinami tik kaip tvirkinamieji, tačiau kadangi jų metu nukentėjusioji jau buvo sulaukusi 16 metų amžiaus, baudžiamoji atsakomybė negalėtų kilti. Apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad V. T. veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip lytinės aistros tenkinimas, kai, pagal nukentėjusiosios J. T. parodymus, jis tariamai kišo pirštus į jos makštį, nepagrįstai apima per ilgą laiko tarpą. Taip pat V. T. pabrėžia apeliaciniame skunde nurodęs, kad iš J. T. parodymų matyti, jog tariamai lytiškai santykiauti su V. T. ji sutiko ne palaužus jos pasipriešinimą smurtu ar grasinimu tokį smurtą panaudoti tuoj pat ir taip atimant galimybę priešintis, o išsigandusi galimų padarinių ateityje, nes buvo nuo savo tėvo priklausoma, taigi, anot kasatoriaus, kiltų BK 151 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atribojimo klausimas, tačiau tokiu atveju būtų suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Apeliaciniame skunde V. T. teigia nurodęs ir tai, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių J. T. parodymus apie pasikėsinimą atlikti su ja lytinį aktą ir po to lytinės aistros tenkinimą kitokiu fizinio sąlyčio būdu, nėra. Liudytojų, kuriems J. T. pasakojo apie neva buvusius įvykius, parodymai itin prieštaringi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyti motyvai, kodėl V. T. veiksmai turėtų būti vertinami pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, o ne pagal BK 151 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismų sprendimuose turi būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti, nes sprendimo argumentavimas būtinas, norint parodyti, kad šalys buvo išklausytos, teisingumas įvykdytas. Tačiau, anot kasatoriaus, teismas netiksliai nurodė, kad galima visiškai nedėstyti motyvų į apeliacinį skundą, tiesiog pritariant žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Taigi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nemotyvuotas.

9Nuteistasis V. T. atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog esminis BK 151 straipsnio skirtumas nuo BK 149 ir 150 straipsnių yra tas, kad grasinimai priverčiant lytiškai santykiauti yra nukreipti į jų įgyvendinimą ne dabar, o ateityje. Vienas iš alternatyvių šios nusikaltimo sudėties požymių yra lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant asmens priklausomumu, kuris gali kilti dėl giminystės, santuokos, tarnybos, materialinės priklausomybės. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, kad pagal bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes V. T. veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 151 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, be to, nuosprendyje taip pat nesukonkretino, kokią psichinę prievartą jis naudojo prieš J. T. ir kodėl kalbėjimas pakeltu balsu, grasinimas nieko nepirkti, versti namuose viską dirbti, negrasinant panaudoti fizinį smurtą tuoj pat buvo kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 3 dalį. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 24 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Kasatorius, cituodamas kasacinės instancijos teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-202/2014, 2K-307/2014, teigia, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje numatytos apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į visus pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų vertinimo, ištaisyti kitus nuosprendžio trūkumus (kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009, 2K-310/2014, 2K-358/2014, 2K-362/2014, 2K-386/2014 ir kt.). Neatsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus, teismas demonstruoja savo šališkumą (kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009 ir kt.). Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2014). Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų motyvuojamojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai, jų apimtis ir pobūdis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-122/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į visus apeliaciniame skunde dėstomus teisinius argumentus, bet neprivalo išsamiai atsakyti į kiekvieną apelianto reiškiamą abejonę dėl byloje surinktų įrodymų, jei apelianto dėstomų abejonių aptarimas apeliacinės instancijos teismo sprendime negali turėti jokios reikšmės apeliacinės instancijos teismo daromoms išvadoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2014, 2K-308/2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismų sprendimuose turi būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Hirvisaari v. Finland Nr. 4968/99). Apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo nuomone, netinkamai traktavo Hirvisaari prieš Suomiją sprendimą, kad apeliacinės instancijos teismas gali nemotyvuotai atmesti apeliacinį skundą, neišdėstant išsamių motyvuotų atsakymų į esminius apeliacinio skundo argumentus. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai suprato Europos Žmogaus Teisių Teismo poziciją, nes jis savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Van de Hurk prieš Olandiją, Helle prieš Suomiją, Garcia Ruiz prieš Ispaniją), tačiau nenurodoma, kad nereikia pateikti išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismo šioje byloje tik sutrumpinto dalies įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pakartojimas, motyvuotų išvadų dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų nebuvimas leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino bylos įrodymų prieštaravimų. Tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

10Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos priimtą nutartį šioje byloje, kuria buvo panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis. Šioje nutartyje teismas nurodė, į kokias aplinkybes būtina atsižvelgti ir jas įvertinti. Kolegija nurodė, kad turi būti vertinama ir tai, ar visuma byloje nustatytų aplinkybių neleidžia spręsti, kad J. T. valia priešintis buvo palaužta ankstesniais smurtinio pobūdžio gniuždančiais kaltininko veiksmais ir ar tai neleido pasinaudoti jau sukelta ir veikų metu išlikusia J. T. baime, turi būti vertinama buvusi atmosfera šeimoje ir kitos svarbios aplinkybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kokie objektyvieji ir subjektyvieji požymiai davė pagrindą V. T. veiksmus vertinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį. Byloje esančių įrodymų visumos nepakanka įrodyti, kad V. T. įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tad nors byla nebuvo patikrinta tiek, kiek buvo prašyta apeliaciniame skunde, turėtų būti nagrinėjama apeliacine tvarka iš naujo, tačiau atsižvelgus į tai, kad kasatorius jokios nusikalstamos veikos nepadarė, žemesnių instancijų teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti ir byla nutraukta.

11Atsiliepimu į nuteistojo V. T. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

12Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinantis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-393/2014 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal V. T. skundą, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, turėjo patikrinti, ar jo kaltė įrodyta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, ar pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, pateikti motyvuotas išvadas dėl skundo esmės. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo ir nepateikė jokių argumentų dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nors tai buvo esminis apeliacinio skundo argumentas. Apeliacinės instancijos teismas, be to, iš naujo nagrinėdamas nuteistojo V. T. baudžiamąją bylą, neįvykdė kasacinės instancijos teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartyje išdėstytų nurodymų, iš esmės neišnagrinėjo esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 386 straipsnio 2 dalies nuostatų.

13Nuteistojo V. T. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

14Dėl proceso apeliacinės instancijos teisme

15Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma kasatoriaus apeliaciniame skunde. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį skundo argumentą dėl V. T. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, o ne pagal BK 151 straipsnio 2 dalį.

16Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

17V. T. savo apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo inkriminuotų veikų grasinimo požymio turinį, pabrėždamas, kad lytiškai santykiauti su juo J. T. sutikusi ne todėl, kad jai buvo grasinama smurtu ir taip palaužtas jos pasipriešinimas, o išsigandusi neigiamų padarinių daug vėliau ateityje, nes buvo nuo jo priklausoma. Taigi vienas iš esminių V. T. apeliacinio skundo argumentų buvo išžaginimo (BK 149 straipsnio 3 dalis) ir seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnio 3 dalis) nusikaltimo sudėčių atribojimas nuo privertimo lytiškai santykiauti (BK 151 straipsnio 2 dalis), analizuojant psichinės prievartos, kaip J. T. valios palenkimo būdo, turinį. Iš apygardos teismo, nagrinėjusio bylą apeliacine tvarka iš naujo, 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio matyti, kad jis sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo, t. y., konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl veikų kvalifikavimo. Tačiau, nenurodydamas jokių motyvų dėl atitinkamo veikų kvalifikavimo, taip pat ir psichinės prievartos turinio, turinčio esminės reikšmės V. T. veikų kvalifikavimui, teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

18Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

19BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 10 d. nutartimi šioje byloje buvo panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Esminiai kasacinės instancijos teismo argumentai, nurodyti nutartyje, buvo šie: 1) apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs V. T. veikas iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 3 dalies, 150 straipsnio 3 dalies į 151 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 151 straipsnio 1 dalį, nevertino byloje nustatytų aplinkybių kaip visumos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą; 2) tam, kad būtų atskleistas nukentėjusiosios valios palenkimo būdas, nepakanka vertinti tik tuos grasinimus, kurie buvo išreikšti tiesiogiai, svarbu atsižvelgti ir į tai, ar psichinė prievarta buvo sukurta bauginančios aplinkos sukūrimu, nuolatiniu nukentėjusiosios baimės jausmo palaikymu. Apeliacinės instancijos teismas V. T. sukurtos grėsmingos, nuo jo priklausančios, valią gniuždančios atmosferos šeimoje ir kitų svarbių aplinkybių nevertino; 3) apeliacinės instancijos teismui nusprendus perkvalifikuoti veiką ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nebuvo pasisakyta dėl dalies apeliacinio skundo argumentų.

21BPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei kasacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas, laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Iš Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio šioje byloje neaišku, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas sprendė dėl V. T. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagrįstumo, teismo procesinis sprendimas visiškai nemotyvuotas.

22Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, išdėstęs kritiką dėl tinkamo BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje numatyto požymio – asmens valios palenkimo būdo neatskleidimo, pabrėžė imperatyvą įvertinti byloje esančius įrodymus kaip visumą. Kasacinis teismas nutartyje nurodė, kad bylos kontekste pažymėtina, kad nustatant, ar nebuvo panaudotas vienas iš anksčiau nutartyje aptartų nukentėjusiojo valios palaužimo būdų, nepakanka atskirai, neatsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, įvertinti tik tuos grasinimus, kurie buvo tiesiogiai išsakyti nukentėjusiajai prieš bandymą su ja lytiškai santykiauti ar tenkinant lytinę aistrą. Sprendžiant, ar V. T. veiksmuose yra psichinės prievartos, būdingos išžaginimui ar seksualiniam prievartavimui, požymiai, vertintinas ne tik išsakytų grasinimų turinys – ne mažiau svarbus yra ir padarytų veikų kontekstas, išorinės veikos padarymo, kaltininką ir nukentėjusiąją apibūdinančios aplinkybės, tai, kaip grasinimą galėjo suvokti pati nukentėjusioji ir pan. Kaip jau minėta pirmiau, V. T. savo apeliaciniame skunde taip pat ginčijo nukentėjusiosios valios palenkimo būdo turinio aiškinimą.

23Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

25Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu V. T.... 3. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 4. Teisėjų kolegija... 5. V. T. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiais nuo 2003 m. birželio ar liepos... 6. Be to, V. T. nuteistas už tai, kad jis 2003 m. liepos 19 d., ikiteisminio... 7. Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Panevėžio miesto... 8. Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė... 9. Nuteistasis V. T. atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato... 10. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, visiškai neatsižvelgė... 11. Atsiliepimu į nuteistojo V. T. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos... 12. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo... 13. Nuteistojo V. T. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 14. Dėl proceso apeliacinės instancijos teisme... 15. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas,... 16. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą... 17. V. T. savo apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo... 18. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas,... 19. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo... 20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 21. BPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei kasacinės instancijos teismas... 22. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas,... 23. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta,... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 25. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...