Byla 2K-28-976/2018

Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui, nuteistajam Č. I., jo gynėjui advokatui Domantui Skebui,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. I. gynėjo advokato Domanto Skebo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžio.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendžiu Č. I. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Nukentėjusiųjų R. V., A. V., A. V., S. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

5Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendis panaikintas ir Č. I. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 5 MGL (188,30 Eur) dydžio bauda.

6Priteista iš Č. I. nukentėjusiųjų R. V., A. V., A. V. naudai po 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

81. Č. I. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. jis 2012 m. gruodžio 26 d., apie 22.30 val., prie daugiabučio namo Vilniuje, ( - ), keikdamasis necenzūriniais žodžiais, be jokios pagrįstos priežasties tyčia spardė nenustatytą automobilį, A. V. akivaizdoje tyčia spyrė koja po vieną kartą į R. V. automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. ( - ) dešinės pusės galines dureles ir galinį sparną, šias detales įlenkė ir padarė AB „L“ 1781,85 Lt (516,06 Eur) žalą, triukšmavo namo Vilniuje, ( - ), laiptinėje, daužydamas V. buto Vilniuje, ( - ), duris.

92. Kasaciniu skundu nuteistojo Č. I. gynėjas advokatas D. Skebas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

102.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo Č. I. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Anot kasatoriaus, pagal BK 284 straipsnį atsako itin įžūlūs ir pavojingi viešosios tvarkos trikdytojai, kurie ne tik gadina turtą, bet ir smurtauja. Tačiau teismų praktikoje veiksmai, pasireiškę svetimo turto niokojimu, vertinami kaip vandališki, o svetimo automobilio spardymas viešoje vietoje ir jo sugadinimas vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas. Kasatoriaus teigimu, Č. I. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad būtų būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę kaip kraštutinę priemonę, o nuteistojo veikoje įžvelgtini administracinio teisės pažeidimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje, požymiai.

112.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXIII skyriaus reikalavimų, nes jame nenurodyti tikslūs Č. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo vieta ir laikas, netiksliai nurodyti nusikalstamos veikos padarymo būdas, veikos motyvai ir tikslai, aiškiai nenurodytos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodytas sprendimas dėl Č. I. pripažinimo kaltu.

122.3. Kasatorius teigia, kad nuteistojo veika, pasireiškusi necenzūrinių žodžių vartojimu, kaltinime ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta skirtingai: nors kaltinime necenzūrinių žodžių vartojimas siejamas su nenustatyto automobilio spardymu, nuosprendyje necenzūrinių žodžių vartojimas yra išskirtas į atskirą įžūlaus elgesio veiksmą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę. Tačiau, nors veikos padarymo metu galiojusi BK 284 straipsnio 2 dalies redakcija iš tiesų nustatė baudžiamąją atsakomybę už necenzūriniais žodžiais sutrikdytą visuomenės rimtį ar tvarką, nuosprendžio priėmimo metu ši norma buvo panaikinta, todėl, asmens teisinę padėtį sunkinančiam įstatymui neturint grįžtamosios galios, Č. I. dėl necenzūrinių žodžių vartojimo negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

132.4. Kasatorius pažymi, kad Č. I. buvo kaltinamas tuo, kad be jokios pagrįstos priežasties tyčia spardė nenustatytą automobilį, tačiau nuosprendyje šis automobilis įvardinamas kaip „Mazda“, o Č. I. nusikalstami veiksmai papildyti nauja aplinkybe – kad jis automobilį daužė. Kasatoriaus įsitikinimu, taip nuteistojo veiksmams yra dirbtinai suteikiama daugiau dramos ir neadekvatumo. Be to, nors teismas automobilio spardymą vertino kaip padarytą be jokios pagrįstos priežasties, tačiau nuosprendyje konstatavo, kad automobilis buvo paliktas stovėti netinkamai, todėl jo vairuotoją nuteistasis siekė sudrausminti, nes buvo namo įgaliotinis ir išgirdo kaimynės nusiskundimą. Kasatorius pažymi, kad teismas, vartodamas sąvoką „spardė automobilį“, neanalizavo, ar tai buvo pavojinga, ar dėl to automobilis galėjo būti sugadintas, o vartodamas sąvoką „daužė automobilį“, peržengė kaltinimo ribas, nes apie tai Č. I. nepranešė, taip pažeidė kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir dėl kokių veiksmų nuteistas. Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog nuteistasis spyrė į automobilio ratus, taip aktyvino jo signalizaciją. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų spardęs į kitas automobilio dalis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuteistojo pasirinktas automobilio savininko kvietimo būdas nebuvo visiškai priimtinas, tačiau pripažinti nuteistojo veiksmus nusikalstamais nėra jokio pagrindo.

142.5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Č. I. tyčia spardė nukentėjusiojo A. V. automobilį „VW Passat“, taip jį sugadino. Anot kasatoriaus, abi sugadintos dalys yra abipus galinio automobilio rato, todėl nuteistasis, galimai būdamas neblaivus, šias dalis galėjo sugadinti netyčia, dėl nekoordinuotų spyrių, bandydamas įspirti į automobilio padangą. Be to, nuteistojo veiksmais jokia turtinė žala nebuvo padaryta, nes bendrovė AB „L“, įvardinta kaip žalą patyręs asmuo, jokių reikalavimų dėl žalos atlyginimo nuteistajam nepareiškė.

152.6. Kasatorius nurodo, kad Č. I. buvo kaltinamas tuo, kad atliko dvi skirtingas veikas, t. y. triukšmavo laiptinėje ir daužė duris, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje šias veikas įvardino kaip vieną, t. y. konstatavo, kad nuteistasis triukšmavo daužydamas duris. Apie tokį kaltinimo pakeitimą Č. I. taip pat nebuvo iš anksto pranešta. Pasak kasatoriaus, nuteistasis neigė trankęs nukentėjusiojo buto duris, o nė vienas iš apklaustų gyventojų nepatvirtino girdėję triukšmą, dėl to byloje nebuvo įrodyta, kad nuteistojo konflikto su nukentėjusiuoju metu buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Kasatorius pažymi, kad stiprus beldimas ar durų trankymas nėra priimtina buto gyventojo kvietimo forma, tačiau tokie veiksmai nėra tiek pavojingi, kad juos būtų galima pripažinti nusikalstamais.

162.7. Kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaimynų Č. I. ir nukentėjusiųjų V. santykiai yra konfliktiški. Abi pusės proceso metu stengėsi arba sumenkinti nuteistojo veiksmų apimtį bei socialinį pavojingumą, arba jo veiksmams suteikti socialiai pavojingą atspalvį, o pačius veiksmus ir pasekmes nukentėjusiųjų dvasinei sveikatai ir emocinei būklei hiperbolizuoti. Anot kasatoriaus, nukentėjusieji patys buvo konflikto dalyviai, triukšmavo, todėl negali pateikti objektyvaus nuteistojo veiksmų vertinimo. Jokių liudytojų, tiesiogiai galinčių paliudyti apie konflikto aplinkybes, nenustatyta, jokių tiesioginių įrodymų apie konfliktą negauta. Kasatorius pažymi, kad konflikto dalyvių paskatos buvo nukreiptos į tarpusavio nesutarimų emocingą aiškinimąsi, priešingos konflikto šalies smerkimą, o ne į nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą. Apklausęs teisiamajame posėdyje pašalinius asmenis, teismas nustatė, kad jų ar jų šeimų rimtis įvykio vakarą nebuvo sutrikdyta. Taigi normalus žmonių poilsis nebuvo nutrauktas, didelė materialinė žala nepadaryta.

173. Nuteistojo Č. I. gynėjo advokato D. Skebo kasacinis skundas tenkintinas.

18Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

194. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

204.1. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama faktinių aplinkybių (nukentėjusiųjų ir nuteistojo elgesiui iki konflikto ir konflikto metu) ginčijimui, taip pat įrodymų, kuriais grindžiamos šios faktinės aplinkybės, vertinimui. Tokiais kasacinio skundo argumentais iš esmės neigiamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, ir netiesiogiai kreipiamasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pažymėtina, kad iš skundo argumentų, susijusių su kaltinimu ir jo keitimu, galima spręsti, kad kasatorius ginčija netinkamą BPK nuostatų, reguliuojančių kaltinimo keitimą teisme, taikymą. Tačiau šie argumentai painūs, skunde nenurodomi nei konkretūs BPK straipsnių reikalavimai, kurie, kasatoriaus manymu, buvo pažeisti, nei argumentai, kurie pagrįstų tokių pažeidimų padarymą.

214.2. Nurodyti skundo argumentai pagal BPK nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir BPK reikalavimų laikymusi.

22Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų laikymosi nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme

235. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK XXIII skyriaus reikalavimų. Nors skunde tiesiogiai ir nenurodyti konkretūs BPK straipsniais, kurie, kasatoriaus manymu, buvo pažeisti, tačiau iš skundo matyti, kad jame kalbama iš esmės apie BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių, 307 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, kurių, kasatoriaus nuomone, nesilaikė apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują, apkaltinamąjį, nuosprendį.

245.1. Nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme numatyti klausimai. Kadangi nuosprendyje išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis teisėtas tada, kai juo yra tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o pagrįstas – kai teismo išvados dėl įstatymo taikymo yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir yra motyvuotos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-86/2010, 2K-664/2012, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017).

255.2. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis reikalavimų, identiškų pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamiems reikalavimams (BPK 305 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-456-699/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-109-746/2017).

265.3. Taigi tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priima naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, teismas turi nurodyti, už ką asmuo yra nuteisiamas, o veikų, už kurias asmuo nuteisiamas, padarymo aplinkybes išdėstyti tiksliai ir išsamiai – iš nuosprendžio turi būti aišku, kokias bylos aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-664/2012, 2K-109-746/2017). Nuosprendžio rezoliucinė dalis turi iš esmės atitikti BPK 307 straipsnio reikalavimus.

276. Kasatorius teigia, kad nuosprendyje nenurodyta tiksli Č. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo vieta ir laikas, netiksliai nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas, veikos motyvai ir tikslai, aiškiai nenurodytos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

286.1. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šioje baudžiamojoje byloje matyti, kad teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstė tai, kuo nuteistasis buvo kaltinamas, apeliacinių skundų esmę, procesų dalyvių prašymus dėl apeliacinių skundų, taip pat, nurodęs savo sprendimą dėl apeliacinio skundo tenkinimo iš dalies, motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje išdėstė motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių yra nepagrįstos, ir nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas veikos aplinkybes.

296.2. Visų pirma pažymėtina, kad formalų nuosprendžio surašymo trūkumą, t. y. aprašomojoje nuosprendžio dalyje neišdėstytas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurias ir ginčijo apeliacinius skundus padavę proceso dalyviai, iš dalies kompensavo tai, jog motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas plačiai aptarė argumentuodamas, kodėl jos nepagrįstos. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas nurodė, ,,jog Č. I. inkriminuotos aplinkybės yra įrodytos: Č. I. namo ( - ) kieme vartojo necenzūrinius žodžius, be kokios nors pagrįstos priežasties spardė nenustatytą automobilį „Mazda“, A. V. akivaizdoje tyčia spyrė į R. V. priklausančio automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. ( - ) dešinės pusės galines dureles ir galinį sparną, sulankstė šias detales, dėl to, šalinant šiuos sužalojimus, AB „L“ patyrė 1781,85 Lt žalą, po to Č. I. triukšmavo namo ( - ) laiptinėje daužydamas V. buto Nr. ( - ) duris. Šiais savo veiksmais Č. I. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką“. Taigi iš šio aplinkybių aprašymo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, iš tiesų nenurodė nusikalstamos veikos padarymo laiko, o nusikalstamos veikos padarymo vieta nurodyta netiksliai – t. y. nenurodytas miestas. Tačiau įvertinus tai, kad šios aplinkybės, t. y. nusikalstamos veikos padarymo laikas (2012 m. gruodžio 26 d., apie 22.30 val.) ir miestas (Vilnius), buvo žinomos visiems proceso dalyviams ir šių aplinkybių nė vienas iš jų neginčijo, toks nuosprendžio surašymo trūkumas negali būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu pagal BPK 369 straipsnį.

307. Kasatorius taip pat nurodo, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodytas sprendimas dėl Č. I. pripažinimo kaltu, tačiau šie argumentai nepagrįsti. Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ,,Č. I. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje“. Taigi, nors joje ir nepanaudota BPK 307 straipsnio 1 dalies 2 punkto formuluotė, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas ,,pripažinti asmenį kaltu“, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies yra visiškai aišku, kad nurodytas asmuo pripažįstamas kaltu, nes padarė veiką, numatytą atitinkamame BK straipsnyje.

318. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad iš nuosprendžio neaiškūs teismo motyvai dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo nuteistojo veikoje. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jis iš tiesų surašytas nevisiškai aiškiai, t. y. ne nurodant teismo argumentus, kuriais remdamasis jis pripažįsta, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes asmens veika yra pripažįstama nusikalstama, o paneigiant pirmosios instancijos teismo išvadas, kurios lėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendžiui keliamas reikalavimas ne tik aiškiai išdėstyti įrodytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, tačiau ir aptarti nusikalstamos veikos būtinuosius požymius, kitaip tariant, motyvuoti nusikalstamos veikos kvalifikavimą.

328.1. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė tik motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, o nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų neišdėstė, nors būtent tokie BK 284 straipsnyje numatytos veikos požymiai, kaip veikos pavojingumas, padariniai, šios veikos atribojimas nuo administracinio teisės pažeidimo, yra vertinamojo pobūdžio, dėl jų proceso metu nuolat vyko proceso dalyvių ginčas, dar ikiteisminio tyrimo metu dėl jų buvo priimti skirtingi sprendimai, šių požymių buvimas (nebuvimas) yra ginčijamas ir kasaciniame skunde.

338.2. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, surašydamas dėl nuteistojo apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Teisėjų kolegija šiuos baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus pripažįsta esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

34Dėl BK 284 straipsnio taikymo

359. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo Č. I. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus teigimu, byloje nebuvo nustatyti BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai – pavojinga veika, padariniai, tyčia, motyvai. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Č. I. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad būtų būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę kaip kraštutinę priemonę, o nuteistojo veikoje įžvelgtini administracinio teisės pažeidimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje, požymiai.

369.1. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu teismų praktikoje paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467-976/2015).

379.2. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-72/2010, 2K-91/2010, 2K-136/2010, 2K-410/2011, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015).

389.3. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnyje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti, ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013, 2K-397-895/2015), tačiau jie gali būti vertinami nustatant kaltininkų tyčią. Dominuojančių motyvų nustatymas (asmeniniai, chuliganiški ar kiti) kiekvienu atveju yra svarbus kaltininko tyčios kryptingumo nustatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-467-976/2015). Pagal BK 284 straipsnį veikos gali būti kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-7-62-489/2015, 2K-467-976/2015).

399.4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Č. I. 2012 m. gruodžio 26 d., apie 22.30 val., prie daugiabučio namo Vilniuje, ( - ), keikdamasis necenzūriniais žodžiais, spardė nenustatytą automobilį, A. V. akivaizdoje kelis kartus koja spyrė į automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. ( - ) triukšmavo namo Vilniuje, ( - ), laiptinėje, daužydamas V. buto Vilniuje, ( - ), duris. Byloje nustatyta ir tai, kad AB „L“, išmokėjęs 1781,85 Lt (516,06 Eur) sumą dėl automobilio „VW Passat“ dešinės pusės galinių durelių ir galinio sparno remonto, į procesą neįtrauktas, tačiau byloje yra taikos sutartis tarp nuteistojo ir bendrovės, patvirtinanti, kad bendrovė jokių turtinių pretenzijų nuteistajam neturi.

409.5. Nustatę šias aplinkybes, abiejų instancijų teismai skirtingai vertino jų pavojingumą ir būtinojo BK 284 straipsnyje numatyto požymio – padarinių – buvimą. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė tokiais argumentais: pirma, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad kaltinamasis, spardydamas nenustatyto automobilio padangas, taip elgėsi dėl chuliganiškų paskatų ar kad jo tyčia buvo nukreipta į to automobilio sugadinimą ar viešosios tvarkos sutrikdymą. Kaltinamojo tikslas buvo iškviesti to automobilio valdytoją arba duoti jam žinią, kad automobilio toje vietoje daugiau nestatytų; antra, byloje nėra patikimų duomenų, leidžiančių konstatuoti tyčinį kaltinamojo Č. I. veiksmų pobūdį apgadinant automobilį „VW Passat“, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad AB „L“ jokių turtinių pretenzijų kaltinamajam Č. I. neturi; trečia, normalus žmonių poilsis nutrauktas nebuvo, didelės materialinės žalos kaltinamasis taip pat nepadarė. Pirmosios instancijos teismas atitinkamai padarė išvadą, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei patikrinti įrodymai nepatvirtina, jog kaltinamojo veiksmuose yra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimo sudėties požymiai – tyčinė kaltė, veika ir padariniai. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo išvadą, kad padaryta Č. I. veika kaltinime teisingai kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nurodė šiuos argumentus. Pirma, V. parodymai dėl Č. I. elgesio, automobilio sužalojimo ir policijos pareigūnų kvietimo faktas patvirtina, kad kieme konfliktas vyko, nors apklausti aplink gyvenantys asmenys konflikto nematė ir negirdėjo, išskyrus liudytoją G. R., per buto langą mačiusį kieme rankomis mosuojantį Č. I. ir R. V.. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo trikdoma rimtis ir tvarka, nebuvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, laikytina nepagrįsta. Antra, automobilio daužymas nakties metu, siekiant, kad suveiktų garsinė signalizacija, nelaikytinas adekvačia priemone, siekiant išsiaiškinti ne vietoje palikto automobilio savininką nakties metu daugiabučio gyvenamojo namo kieme. Automobilio daužymas, garsinės signalizacijos ir šviesų veikimas nakties metu vertinamas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkai ir trikdantis rimtį. Trečia, byloje nenustatyto automobilio daužymas, R. V. priklausančio automobilio sužalojimas, padarant 516 Eur (1781,84 Lt) žalą, nakties metu viešoje vietoje – gyvenamojo namo kieme negali būti vertinamas kaip teisėtas ir adekvatus elgesys. Todėl pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kaltinamojo veiksmų pavojingumas nesiekia baudžiamojo įstatymo draudžiamo elgesio laipsnio, apeliacinės instancijos teismas laikė neteisinga.

419.6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytą teismų praktiką dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių turinio, taip pat teismų nustatytas faktines įvykio aplinkybes ir jų vertinimą, daro išvadą, kad Č. I. veiksmuose nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos požymis – padariniai, t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors sutiktina su apeliacinio teismo išvada, kad Č. I. veiksmai yra neteisėti, tačiau konstatuotina, kad jie nenusikalstami. Panašaus pobūdžio bylose itin svarbu tinkamai įvertinti ne tik veikos neteisėtumą, tačiau ir neteisėtos veikos padarinius, nes neretai būtent jie lemia, kokios rūšies teisinė atsakomybė turi būti pritaikyta neteisėtai veikiančiam asmeniui. Kaip matyti iš bylos ir skundžiamo nuosprendžio, 2012 m. gruodžio 26 d., apie 22.30 val., prie daugiabučio namo Vilniuje, ( - ), Č. I. atlikti veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnyje aprašytų ir pirmiau šioje nutartyje pateiktoje teismų praktikoje aiškinamų padarinių: prieš asmenis nebuvo panaudotas fizinis smurtas, nesusijusiems su konfliktu žmonėms nebuvo sutrikdytas poilsis (atsižvelgiant į tai, kad konfliktas vyko vakare daugiabučio namo kieme), nepadaryta didelė materialinė žala (pažymėtina, kad daugiau nei 500 Eur padarytus nuostolius R. V. automobiliui atlygino draudimo bendrovė, kuri nurodė, jog turtinių pretenzijų neturi). Sprendžiant, kad Č. I. veika nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių, nagrinėjamoje byloje atsižvelgta ir į kitas svarbias aplinkybes: į susiklosčiusius tarp nukentėjusiųjų ir Č. I. tarpusavio santykius; į tai, kad Č. I. buvo namo įgaliotinis, spręsdavęs įvairius klausimus, tarp jų ir susijusius su automobilių statymu kieme; į tai, kad nukentėjusiosios automobilis buvo pastatytas neleistinoje vietoje; tai, kad į nenustatyto automobilio signalizacijos suveikimą niekas neatkreipė dėmesio; tai, kad veiksmai truko neilgą laiką.

4210. Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymu aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo, nenustačius visų BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių Č. I. veikoje, jis buvo išteisintas.

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

44Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendį.