Byla 2A-177-657/2017

Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalės Burdulienės, Nerijaus Meilučio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės jojimo centras“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Rožių slėnis“ ieškinį atsakovui V. Ž. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Marijampolės jojimo centras“ atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Rožių slėnis“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo V. Ž. 37 847,23 Eur žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-9).
2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi UAB „Marijampolės jojimo centras“ iškelta bankroto byla. Administratorius, patikrinęs įmonės komercinę – ūkinę veiklą, nustatė, kad įmonė turto neturi. Jau nuo 2011 m. sausio 1 d. įmonės nuosavas kapitalas buvo mažesnis, kaip pusė įmonės įstatinio kapitalo, tačiau atsakovas, kaip įmonės vadovas, nesiėmė jokių įstatyme numatytų priemonių padėčiai ištaisyti, iki bankroto bylos iškėlimo įmonė veikė nuostolingai. Atsakovas nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Marijampolės jojimo centras“, tuo pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl privalo padengti žalą kreditoriams. Ieškinio pateikimo teismui dienai bendra BUAB „Marijampolės jojimo centras“ kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 37 847,23 Eur.
3. Atsakovas V. Ž. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2010 metų gegužės mėnesį jis nusipirko 85 procentus UAB „Marijampolės jojimo centras“ akcijų ir tapo įmonės vadovu. Jis stengėsi, kad įmonė vykdytų savo veiklą bei kiek įmanoma atsikaityti su įmonės darbuotojais. Įmonės mokestiniai įsiskolinimai didėjo, tačiau nebuvo iš ko atsiskaityti, kadangi Marijampolės savivaldybė nevykdė pažadų padėti įmonei finansiškai. Manė, kas skolas galės padengti investuojant savo, kaip akcininko, asmenines lėšas, tačiau nepavykus parduoti žirgų, nebuvo galima gauti grynųjų pinigų ir dengti skolas. 2013 metais rudenį atsakovas nupirko ir likusias 15 procentų įmonės akcijų. 2011 m lapkričio mėnesį gavo socialinio draudimo valdybos Marijampolės skyriaus raštą po įmonės veiklos patikrinimo, tačiau nebuvo galimybės mokėti įsiskolinimų. Nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes vis tikėjosi, kad pavyks gauti lėšų atsiskaitymams (b.l. 42-43).

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį patenkino –priteisė iš atsakovo V. Ž. ieškovei BUAB „Marijampolės jojimo centras“ 37 847,23 Eur žalos atlyginimo, 942,94 Eur žyminį mokestį ir 3,78 Eur pašto išlaidų valstybei (b.l. 82-85).
5. Teismas nurodė, kad UAB „Marijampolės jojimo centras“ įsteigta 2010 m. gegužės 11 d., įmonės vadovu paskirtas atsakovas V. Ž., kuris kartu buvo ir įmonės akcininkas. Nustatyta, kad įmonė jau nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo nemoki, jos finansiniai įsipareigojimai daugiau nei du kartus viršijo bendrovės turimą turtą. Atsakovas, būdamas įmonės vadovu, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad jis visai įmanomais būdais stengėsi ištaisyti įmonės finansinę padėtį, laukė privačių asmenų investicijų, tikėjo savivaldybės vadovų pažadais dėl paramos teikimo, tačiau byloje ištirti įrodymai patvirtina priešingai, kad įmonės finansinė padėtis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo, tai yra iki 2015 m. gegužės 19 d., tik blogėjo, nes nuosavo kapitalo jau nebuvo, įmonė kiekvienais metais dirbo nuostolingai. Iš įmonės 2012 metų balanso matyti, kad pradelstos įmonės skolos 2012 metų pabaigoje sudarė 40 929,00 Eur, o turtas – 3 805,00 Eur, tai yra įmonė jau buvo nemoki. Pradelstos skolos 2013 metų pabaigoje sudarė 41 808,00 Eur, o turto balansinė vertė – 0 Eur. Pagal 2014 metų balansą pradelstos skolos 2014 metų pabaigoje siekė 43 796,00 Eur, o turto balansinė vertė – 0 Eur. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. įmonės pradelstos skolos sudarė 43 796,00 Eur, o turto vertė – 0 Eur. Atsakovo pastangos atsiskaityti su darbuotojais, lūkesčiai, kad įmonės finansinė būklė pagerės, negali pašalinti atsakovo atsakomybės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi ne atsakovas, o kreditorius VSDFV Marijampolės skyrius. Tuo tarpu atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nes pasirašydamas bendrovės balansus ir matydamas, kad įmonės skolos kiekvienais metais tik auga, kelis kartus viršija bendrovės turimo turto vertę, nevykdė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinto įpareigojimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas atsakovas A. Ž., laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi įmonės bankroto byloje patvirtinta 37 847,23 Eur kreditorių finansinių reikalavimų suma. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ši suma laikytina atsakovo padarytos žalos dydžiu. Atsakovas įrodymų, kad žala buvo mažesnė ar kad žalą tikslinga mažinti, teismui nepateikė. Taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniame skunde atsakovas V. Ž. prašė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b.l. 88-91). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

56.1. Teismas pažeidė CPK 182 straipsnyje, 185 straipsnyje, 265 straipsnio l dalyje nustatytas įrodymų vertinimo ir sprendimo priėmimo taisykles, nes priimdamas sprendimą nevisapusiškai įvertino įrodymus, jų sąsajumą, leistinumą ir patikimumą. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, netinkamai nustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas atsakovo padaryta žala laikė Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi patvirtintą 37 847,23 Eur kreditorių reikalavimų sumą, net neanalizuodamas ir nepasisakydamas dėl bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Iš visų kreditorinių reikalavimų atėmus įmonės skolų sumą, kuri liks nepadengta, atsakovas turėtų atsakyti tik dėl 722,20 Eur. Teismas nepasisakė, kada atsakovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei teismas atskaitos tašku nustatė 2011 m. sausio 1 d., tokiu atveju pažeidė civilinio proceso teisinį reguliavimą, kadangi bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas. Šiuo atveju ieškovas įmonės nemokumą ieškinyje sieja su 2012 metais.

66.2. Teismas į bylą nepagrįstai neįtraukė kitų įmonės savininkų, kadangi UAB „Marijampolės jojimo centras“ įregistruota 2010 m. gegužės 11 d., o atsakovas 100 proc. įmonės akcijų akcininku tapo tik 2013 m. rugsėjo 10 d., tai yra įmonei jau esant nemokiai.

76.4. Teismas neįvertino, kad pripažinus įmonę bankrutavusia, bankrutavusios įmonės administratorius (likvidatorius) nebeteko teisės teikti teismui ieškinio. Nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo administratorius privalo atlikti įmonės likvidatoriaus funkcijas, Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnyje, apibrėžiančiame administratoriaus teises ir pareigas likviduojant bankrutavusią įmonę, teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš akcininkų ar vadovų nėra.

7. Ieškovė BUAB „Marijampolės jojimo centras“ atstovaujama bankroto administratorės UAB „Rožių slėnis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 98-100).
8. Nurodė, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovė į bylą pateikė duomenis ir įrodymus, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, ne tik laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bet ir pažeidinėjo kitus teisės aktus. Tiek tinkamas įmonės finansinės atskaitomybės, tiek buhalterinės apskaitos nevykdymas laikytinas kaltais atsakovo veiksmais pagal CK 2.82 straipsnio 3 dalį, CK 2.4 straipsnio 3 dalį, Buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės įstatymus. Dar 2011 m. lapkričio 21 d. įmonė buvo visiškai nemoki ir negalėjo atsiskaityti nei su biudžetu, nei su kitais kreditoriais bei nebuvo būtino įmonės funkcionavimui įstatinio kapitalo. Įmonės mokestiniai įsiskolinimai per laikotarpį nuo 2011 m. pradžios iki bankroto bylos iškėlimo padidėjo nuo 3 863,80 Lt (VSDFV) iki 36 429,50 Eur (19 480,22 Eur – VSDFV ir 16 949,28 Eur VMI). Todėl įrodymų, kad įmonė buvo nemoki dar 2011 m. pradžioje ir kad per tą laiką atsirado žala kreditoriams visai prašomai priteisti sumai yra daugiau negu pakankamai.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
10. UAB „Marijampolės jojimo centras“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2010 m. gegužės 11 d.; šios įmonės vadovas nuo pat jos įsteigimo buvo atsakovas V. Ž., kuris iki 2013 m. rugsėjo 10 d. taip pat valdė 85 proc. įmonės akcijų. Kitas akcininkas iki šio laikotarpio N. Š. valdė 15 proc. įmonės akcijų. Nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. atsakovas buvo vienintelis įmonės akcininkas, valdantis 100 proc. įmonės akcijų.
11. Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 9 d. nutartimi UAB „Marijampolės jojimo centras“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Rožių slėnis“ (b.l. 15-16).
12. Dėl neįtrauktų į bylą asmenų. Nagrinėjamojoje byloje ieškinys pareikštas vieninteliam ieškovės BUAB „Marijampolės jojimo centras“ akcininkui ir vadovui V. Ž.. Apeliantas nurodė, jog į bylą atsakovu nepagrįstai nebuvo įtrauktas kitas akcininkas. Teisėjų kolegija pažymi, kam pareikšti ieškinį pasirenka ieškovas, o teismas, nenustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti pagal ieškinį (CPK 45 str. 1 d.), nagrinėja bylą neperžengdamas pareikšto ieškinio ribų.
13. Dėl administratoriaus teisės reikšti ieškinį. Apeliantas V. Ž. nurodė, jog bankroto administratorius neturėjo teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinio, nes įmonės Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis apelianto argumentas neturi teisinio pagrindo.
14. Kai įmonė tampa nemoki ĮBĮ prasme ir jai iškeliama bankroto byla, bendrovės vadovams gali būti reiškiami reikalavimai ne tik CK 2.87 straipsnio pagrindu, bet ir savarankiškais pagrindais, įtvirtintais ĮBĮ, nustatančiais vadovo atsakomybę už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, bendrovės turto neperdavimą ir kt. Pagrindinis subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo šiais abiem pagrindais, yra įmonės bankroto administratorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus ieškinio buvusiam įmonės vadovui, šiam laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, pagrįstumo, konstatavo, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 str.), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. <...> bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai <...> kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Nuo 2016 m. sausio1 d., pakeitus ĮBĮ 23 straipsnio 17 punktą, kreditorių susirinkimui suteikta papildoma teisė įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavus pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, įstatyme nėra numatyta, jog bankroto administratorius neturi teisės pareikšti ieškinio buvusiam įmonės vadovui ar dalyviui, po to, kai įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
15. Dėl civilinės atsakomybės pagrindų. Kvalifikuojant akcininko ir vadovo atsakomybės konkurencijos atvejus, reikia nustatyti, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (CK 2.87 str.) ar akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 str. 3 d.).
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
17. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.). Taigi, bendrovės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, negu atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, ir dėl to kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau vertinant šios teisinės pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apibrėžtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
18. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu numatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
19. Apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodė, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog įmonė buvo nemoki nuo 2011 m. sausio 1 d., nors tuo metu jos tai nepatvirtina jos nemokumo momento pradžios.
20. Įmonės nemokumo momento nustatymas yra fakto klausimas. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti momentą, kada atsakovui atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir, ar šis uždelsimas sukėlė ieškovės nurodomą žalą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą įmonės balansais, nustatė, kad įmonės finansinė padėtis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo, tai yra tik blogėjo, nuosavo kapitalo jau nebuvo, įmonė dirbo nuostolingai. Iš įmonės 2012 metų balanso matyti, kad pradelstos skolos 2012 metų pabaigoje sudarė 40 929,00 Eur, o turtas – 3 805,00 Eur; 2013 metų pabaigoje įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 41 808,00 Eur, o turto balansinė vertė – 0,00 Eur; 2014 metų pabaigoje pradelsti įsipareigojimai sudarė 43 796,00 Eur, o turto balansinė vertė – 0,00 Eur. Bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienai (2015-05-29) ieškovės įsipareigojimai sudarė 43 796,00 Eur, o turto įmonė neturėjo, todėl Kauno apygardos teismo įsiteisėjusioje 2015 m. gegužės 19 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Marijampolės jojimo centras” konstatavo, jog įmonė praktiškai jokios ūkinės – komercinės veiklos nevykdo, įmonės skola pradėjo didėti nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, paskutinis darbuotojas atleistas 2013 m. lapkričio mėnesį, įmonės skola VSDVF sudaro 19 480,00 Eur, VMI – 16 949,28 Eur; įmonė nekilnojamojo turto ar privalomai registruotino kilnojamojo turto neturi. Iš byloje pateikto 2011 metų įmonės balanso nustatyta, kad 2011 metais įmonė turėjo 29 355,00 Lt vertės turto, tuo tarpu trumpalaikių įsipareigojimų – net už 86 158,00 Lt sumą, t. y. įmonės įsipareigojimai daugiau nei dvigubai viršijo įmonės turtą. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dar 2011 metais įmonė buvo faktiškai nemoki.
21. Teisėjų kolegija, taip pat pažymi, jog įmonės finansinės veiklos rezultatai nuo 2011 m. blogėjo, VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami, apie egzistuojančias nepadengtas skolas kreditoriams įmonės vadovui ir akcininkui V. Ž. buvo žinoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, žinodamas, kad įmonė nuo 2011 m. turi besitęsiančių finansinių sunkumų, t. y. nepajėgia padengti įsiskolinimų biudžetui ir kitiems kreditoriams, privalėjo įvykdyti įstatymu jam nustatytą pareigą ir inicijuoti UAB „Marijampolės jojimo centras“ bankroto bylą, kad užkirsti kelią tolimesniam skolų augimui (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Teisėjų kolegija, šios bylos aplinkybių kontekste aiškindama ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, sprendžia, jog įmonės vadovas ir akcininkas V. Ž., esant įmonės nemokumo faktui 2011 m. metais, privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
22. Dėl žalos dydžio. Teisėjų kolegija, nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas netinkamai apskaičiavo priteistinos žalos dydį. Ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 37 847,23 Eur žalos atlyginimą, kuris lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai.
23. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nesant jokių objektyvių duomenų apie įmonės finansinę veiklą, t. y. nesant galimybės įvertinti įmonės turimų debitorių, pradelstų įsiskolinimų bei įmonės turimo (ar turėto) turto nuo pat įmonės įkūrimo pradžios iki bankroto bylos iškėlimo, yra pagrindas konstatuoti, kad kreditoriams padaryta žala yra lygi kreditorių bankroto byloje patvirtintiems finansiniams reikalavimams (Lietuvos Apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17d., nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-790-370/2015). Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal konkrečios bylos faktinę situaciją, todėl vienais atvejais jis gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
24. Apelianto teigimu, jis turėtų atsakyti tik 722,20 Eur nuostolių, kadangi įmonės nuosavas kapitalas 2012 m. buvo 37 125,00 Eur (37 847,23 – 37 125,00). Su tokiais apelianto skaičiavimai nėra pagrindo sutikti, nes jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais.
25. Pirma, įmonės nuosavas kapitalas gali susidėti iš kelių dalių: įstatinis kapitalo (pasirašytų akcijų vertė, arba daugeliu atveju į įmonę įneštos akcininkų lėšos bendrovės kūrimo metu ar vėlesniais etapais); akcijų priedų (jei akcininkams perkant akcijų emisijas jų kaina skyrėsi nuo nominalo, tuomet šis skirtumas atsiranda prie akcijų priedų); privalomo rezervo (lygaus 1/10 daliai nuo įstatinio kapitalo, kuris sudaromas iš paskirstytinojo pelno ir gali būti panaudotas tik įmonės nuostoliams padengti); perkainojimo rezervo (turto vertės padidėjimas tuo atveju, jei įmonė atlieka savo ilgalaikio turto pervertinimą, ir traukia jį į apskaitą); rezervo savoms akcijoms įsigyti (tuo atveju, jei įmonė yra numačiusi supirkti savo akcijų); nepaskirstyto pelno arba nepaskirstytų nuostolių (į šią dalį paprastai papuola įmonės uždirbtas (per visą laikotarpį) ir akcininkams neišmokėtas bei rezervams nepriskirtas pelnas). Nors nuosavo kapitalo dalių daug, tačiau pagrindinis principas labai paprastas – iš esmės tai yra akcininkų įnešti pinigai plius uždirbtas pelnas. Įmonė uždirba pelną – nuosavas kapitalas didėja, įmonė išmoka lėšas akcininkams – nuosavas kapitalas mažėja. Kaip nustatyta byloje įmonė nuo 2011 metų dirbo nuostolingai. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jis kaip įmonės akcininkas įnešė pinigų į įmonę, suteikė įmonei paskolas, kitais būdais stengėsi atkurti įmonės mokumą ar pan.
26. Antra, įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Todėl vertinant įmonės mokumą reikšmingi yra du elementai – į įmonės balansą įrašyto turto vertė ir pradelsti įmonės įsipareigojimai, o ne nuosavo kapitalo dydis.
27. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatyta, kad įmonė nemoki buvo jau 2011 m. sausio 1 d. Kaip jau minėta aukščiau, teisėjų kolegija su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Iš byloje atsakovo pateikto 2011 m. balanso matyti, jog įmonė turėjo turto už 29 355,00 Lt (8 501,80 Eur), o įsipareigojimų už 86 158,00 Lt (24 953,08 Eur). Apelianto nurodomu laikotarpiu, t. y. 2012 metais pagal pateiktus byloje įrodymus įmonė turėjo turto už 3 805,00 Eur, o įmonės pradelstos skolos sudarė 40 929,00 Eur. 2013 metų pabaigoje įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 41 808,00 Eur, o turto balansinė vertė – 0,00 Eur; 2014 metų pabaigoje pradelsti įsipareigojimai sudarė 43 796,00 Eur, o turto balansinė vertė – 0,00 Eur.
28. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (įmonės bankroto byloje Nr. eB2-367-601/2017 esančių įrodymų) (CPK 179 str.) nustatyta, kad byloje patvirtintas VSDFV kreditorinis reikalavimas 19 480,22 Eur sumai, tame tarpe skola 18 443,73 Eur, delspinigiai – 1 036,49 Eur. Tuo tarpu įmonės įsiskolinimas VSDFV 2011 m. sudarė 5 489,92 Eur, tame tarpe 5 293,11 Eur skolos ir 196,81 Eur delspinigių, t. y. įsiskolinimas susidedantis iš nesumokėtų įmokų ir delspinigių padidėjo 13 990,30 Eur suma (tame tarpe 13 150,62 Eur nesumokėtų įmokų ir 839,68 Eur priskaičiuotų delspinigių). Bankroto byloje patvirtintas 16 949,28 Eur dydžio Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM kreditorinis reikalavimas, kurį sudaro 14 250,65 Eur nesumokėtų mokesčių ir baudų ir 2 698,63 delspinigių, kai tuo tarpu įmonės mokestinis įsiskolinimas 2011 metais sudarė 24,30 Eur nesumokėtų delspinigių, t. y. įmonės mokestinis įsiskolinimas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo padidėjo 16 924,98 Eur suma (14 250,65 Eur nesumokėtų mokesčių ir baudų bei 2 674,33 Eur delspinigių).
29. Nustačius, koks buvo pradelstų įsipareigojimų santykis laikotarpiu nuo vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento iki bankroto bylos iškėlimo, t.y. kiek tuo laikotarpiu padidėjo įmonės įsipareigojimai kreditoriams, galima spręsti dėl vadovo atsakomybės apimties (Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-45-1; Teismų praktika Nr. 45, p. 565-567; 572-579). Tokiu būdu teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos aplinkybes ir kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad dėl akcininko bei vadovo V. Ž. veiksmų, laiku neinicijavus bankroto bylos, įmonei buvo padaryta 30 939,58 Eur žalos (13 990,30+16 924,98).
30. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimas keistinas, sumažinant iš atsakovo V. Ž. priteistinos žalos sumą nuo 37 847,23 Eur iki 30 939,58 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
31. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos. Iš atsakovo valstybei priteistina 908,00 Eur žyminio mokesčio ir 8,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 96 str.).

9Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 371 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Nutarė

10Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

11Priteisti iš atsakovo V. Ž., asmens kodas ( - ) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės jojimo centras“, juridinio asmens kodas 302508064, 30 939,58 Eur (trisdešimt tūkstančių devynis šimtus trisdešimt devynis eurus 58 centus) žalos atlyginimo.

12Priteisti iš atsakovo V. Ž., asmens kodas ( - ) valstybei 908,00 Eur žyminio mokesčio ir 8,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 916,40 Eur (devynis šimtus šešiolika eurų 40 centų) (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, įmokos kodas 5660).

13Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.