Byla 2-220-769/2016
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius

1Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja R. A., sekretoriaujant E. Ž., dalyvaujant pareiškėjams A. M., G. J. M., jų atstovei advokatei V. Š., suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei D. S., viešame teismo posėdyje nagrinėdama civilinę bylą pagal pareiškėjų A. M. ir G. J. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius,

Nustatė

2pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai 1949 m. įkalinus jų tėvą B. M., gim. ( - ) m., negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Nurodė, kad nuo 1947 m. jų šeimos gyvenamoji vieta buvo Viekšniuose, Mažeikių rajone; pareiškėjų tėvas B. M. buvo Viekšnių gimnazijos mokytojas, kuris 1949 m. balandžio mėnesį suimtas ir nuteistas 10 m. laisvės atėmimo, laisvės atėmimo vietoje išbuvo nuo 1949-04-16 iki 1956-05-29; po tėvo suėmimo pareiškėjų motina M. M., bijodama ištrėmimo iš Lietuvos, negalėjo legaliai dirbti: nuo 1949 m. pavasario iki 1950 m. vasaros ji gyveno pas savo seserį R. K., vėliau 1950-1953 m., kai pasklisdavo kalbos apie būsimus trėmimus, pareiškėjų motina kartu su pareiškėjais išeidavo iš namų nakvoti pas kaimynus B., K., taip pat savo seserį R. K., J. V.. Pas žmones pareiškėjai su motina slapstydavosi keletą dienų, po to grįždavo į namus. Pareiškėjai nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nukentėjusiojo asmens – tremtinio, teisinio statuso pripažinimui bei su tuo susijusių valstybinių socialinio aprūpinimo lengvatų gavimui. Pareiškėjai teismo posėdyje prašė pareiškimą tenkinti. G. J. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad tėvo suėmimo metu jų šeima gyveno pas taip vadinamą „babą“; nuo 1949 metų balandžio mėnesio iki 1950 metų rudens gyveno pas mamos seserį R. K., keli šimtai metrų nuo jų „babos“ namų; pareiškėjų mama kartu su savo seserimi dirbo visus lauko, ūkio darbus; 1951 metų pabaigoje grįžo gyventi pas „babą“. Pareiškėjas A. M. nurodė, jog mama nedirbo, nes vaikai maži buvo, padėjo savo seseriai R. K. prie ūkio, nuo 1951 metų gyvendami pas „babą“ po kelias naktis išvažiuodavo slėptis pas kaimynus, nes trėmimai tęsėsi iki 1953 metų. Teismui atnaujinus įrodymų tyrimą ir išreikalavus rašytinius įrodymus iš Lietuvos Ypatingojo archyvo, pareiškėjai tikslino savo reikalavimus, nurodydami, kad ne nuo 1949 metų pavasario, bet nuo rudens išėjo gyventi pas mamos seserį, nuo 1950 metų rudens gyveno pas „babą“ ir iki 1953 metų atskirais laikotarpiais po keletą dienų slapstėsi; jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ( - ),-jų „babos“ adresas.

3Pareiškėjų atstovė advokatė V. Š. teismo posėdyje palaikė pareiškimą, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad suėmus pareiškėjų tėvą, pareiškėjai su motina išėjo iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir du metus slapstėsi, nors ir toje pačioje gatvėje; šeima slapstėsi dviem laikotarpiais: 1949-1951 m., kai ištisai negyveno namuose, slėpėsi pas K., ir 1952-1953 m. laikotarpiu, kai išeidavo iš namų pas kaimynus tada, kai pasigirsdavo kalbų apie galimus trėmimus. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, atsižvelgdama į teismo išreikalautus dokumentus advokatė keitė prašymo reikalavimus, nurodydama, kad pareiškėjai pas K. gyveno nuo 1949 metų rudens iki 1950 metų rudens.

4Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras teismui pateiktame atsiliepime savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė, tačiau nurodė, jog pagrįsti liudytojų parodymai, leistų daryti prielaidą, kad slapstymosi faktas yra buvęs.

5Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su pareiškėjų pareiškimu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė D. S. paaiškino, kad byloje nėra pakankamai įrodymų pareiškimui tenkinti, duomenų, kad būtų buvusi reali grėsmė, jog pareiškėjai būtų buvę ištremti, nėra. Trėmimo laiku jie buvo namuose, tačiau išvežtas tik vienas tėvas. Atnaujinus bylos nagrinėjimą suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad neturėtų būti laikoma, jog negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, jei tik vieną dieną per pusmetį slapstėsi.

6Pareiškimas netenkintinas.

7Teismas yra kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgys tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

8Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai G. J. M., gim. ( - ), ir A. M., gim. ( - ), yra B. M. ir M. M. – A. vaikai (b.l. 11, 12, 13), pareiškėjų tėvai mirę (b.l. 14, 15). 2015-04-14 Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis nustatyta, kad nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie pareiškėjų motinos ir pareiškėjų įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti iš Mažeikių aps., Akmenės r., Viekšnių mstl. 1948-1952 m. už Lietuvos TSR ribų, nerasta (b.l. 8). Teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodė, kad iš karto po tėvo suėmimo persikraustė gyventi pas mamos seserį,- keli šimtai metrų nuo buvusių namų,- gyveno atvirai, padėdavo namų ūkyje, ravėdavo daržus, prižiūrėjo gyvulius, taip užsidirbdavo pragyvenimui. B. M. suimtojo anketoje nurodyta, jog pastovi jo gyvenamoji vieta Viekšnių mst., Mažeikių apskritis ( 95 b.l.), kur gyvena ir jo žmona M. M. su vaikais; 1949 metų birželio 6 dieną LSSR valstybės saugumo ministerijos apklausta liudytoja M. M. nurodė, kad gyvena Viekšnių miestelyje, dirba savo ūkyje, yra namų šeimininkė ( 96 b.l.). 1954 metais rašydama malonės prašymą M. M. savo gyvenamąją vietą nurodė ( - ), Akmenės rajonas ( 102 b.l.). Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, susipažinus su Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, pareiškėjas tikslino savo pareiškimą ir teigė, kad ne iš karto persikraustė pas mamos seserį, bet 1949 metų rudenį. Liudytojas K. paaiškino, kad jis 1949-1953 m. gyveno Viekšnių miestelyje, ( - ); B. M. žmona su vaikais liudytojo namuose buvo 1950 - 1951 m. „ir ne vieną sykį nakvojo naktį“, „ne taip tankiai, kartais“, į mėnesį sykį nakvodavo liudytojo tėvų namuose; į teisėjos klausimą atsakė, kad 1950 m. jų namuose būdavo „ne kiekvieną mėnesį“; „1951 m. ir vieną sykį, ir kitą sykį buvo“ M. buvo jo namuose. Liudytojo teigimu, paskutinis vežimas buvo 1951 m. rudenį, o „paskiau jau atslūgo, ramiau buvo“; M. nedirbo, vaikus augino, pas gimines lankėsi. Perklausus liudytoją, į teisėjos klausimą K. atsakė, kad daugiau nei tris kartus M. su vaikais slėpėsi liudytojo namuose, bet tų aplinkybių paaiškinti detaliau negalėjo. Liudytojo teigimu, jie eidavo slėptis ir pas kitus kaimynus B., pas gimines V.. Liudytoja B. (K.), pareiškėjų pusseserė, nurodė, kad gyveno su tėvais Viekšniuose, ( - ), namo numerio neprisimena, nes jie keitėsi, M. M. gyveno „ per kelis namus“, kai dėdę B. išvežė, jie tuojau pat persikraustė pas tėvus (senelius), „bijodami, kad nebūtų blogai“. Seneliai gyveno atskirai nuo liudytojos tėvų. M. į liudytojos namus ateidavo labai dažnai iki 1956 – 1957 metų, „bet kai labai slapstėsi 1949, 1950, 1951, 1953 m.“. Kai kažką pajausdavo, tuojau ateidavo pas liudytojos tėvus kartu su vaikais – A. ir G. M.. Vėliau klausiama liudytoja aiškino, kad daugiausiai slapstėsi pas liudytojos tėvus, jie „buvo paprasti žmonės, jų labai nekontroliuodavo, vaikai nėjo į mokyklą, jų vaikai būdavo mažiukai“. M. „bijojo dirbti, nes galėjo ir ją paimti“, todėl niekur nedirbo iki vyro sugrįžimo, užsidirbdavo padėdama tetai, siuvinėdavo, megzdavo, taip užsidirbdavo. D. M. eidavo pas B., Kriaučiūnus, V. prie geležinkelio. M. ateidavo pas liudytojos mamą „padėti darbų dirbti, daržus ravėjo, karvę pamelžt, bet 1949-1950 m. daugiausiai ateidavo dėl slapstymosi“. „Sužinodavo, kad viskas tylu ramu, ateidavo padėdavo darbus dirbti, kad gauti valgyti.“ „Kai kaimynai sužinodavo apie pavojų, kad gali būti vežimai, trėmimai, tada slėpėsi“. Perklausus – liudytoja teigė, kad M. visą laiką slapstėsi, visą laiką buvo baimė, vaikus į kiemą išleisdavo, bet kai slapstydavos, tai ir vaikų neišleisdavo. „Slapstymasis buvo didysis – 1949-1950 m., kai nuolat baimėje gyveno, o po Stalino mirties atlėgo“.

9Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Nr. 3K-3-206/2010; Nr. 3K-3-296/2012; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (3K-3-585/2012; Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Nr. 3K-3-316/2010; Nr. 3K-3-85/2014; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-08-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009; 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).

10Pareiškėjai, patikslinę reikalavimą, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jie po tėvo įkalinimo negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nuo 1949 metų rudens iki 1953 metų. Pareiškėjai savo reikalavimą grindė liudytojų parodymais, teigdami, kad patys aplinkybių neatsimena. Teismo posėdžio metu G. J. M. nurodė, kad bijodami vežimo jie 2 metus gyveno pas mamos seserį R. K., gyvenančią už kelių šimtų metrų nuo jų namo, trėmimai vyko nuo 1948 iki 1952 metų, vėliau patikslino, kad Viekšniuose nuo 1947 metų gyveno pas „babą“, 1949 metų ne pavasarį, bet rudenį iš jos išėjo ir ne 1951 metais, bet 1950 metų rudenį vėl grįžo. A. M. teigė, kad slapstėsi iki 1953 metų, nuo 1949 metų pavasario pas mamos seserį gyveno, kur mama dirbo ūkyje ( daržus ravėjo, gyvulius prižiūrėjo).

11Istoriniuose šaltiniuose nurodyta, jog trėmimai buvo vykdomi pagal SSRS liaudies saugumo parengtą instrukciją: kiekvienas trėmimas būdavo iš anksto kruopščiai suplanuojamas, turėjo sutartinius pavadinimus ( "Pavasaris", 'Bangų mūša"); būdavo sudaromi tremiamųjų sąrašai, į kuriuos įtraukiami visi šeimos nariai. Dažniausiai trėmimai vyko pavasarį, kad per vasarą ešalonai spėtų pasiekti tremties vietą. Masiniai trėmimai vyko 1949 metų kovo 2 dieną, birželį; 1950 metų kovo-balandžio mėnesiais; 1952-1953 metais buvo tremiami jauni vyrai, įtariami partizanai. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog tuometinio Lietuvos kaimo gyvenimas buvo paženklintas nuolatine baime: daugelis šeimų taip ir gyveno: iš anksto susirišę ryšulius kas naktį laukdavo vežimo, kiti, palikę savo namus, pasitraukdavo į miestus, dar kiti laukdami trėmimo, ištisas naktis praleisdavo miške. Trėmimams praėjus, jie grįždavo į savo ūkį.

12Pareiškėjai teigė, kad po tėvo suėmimo jie legaliai gyveno kelis mėnesius savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje , po to metus gyveno kaimynystėje, pas mamos seserį, kur mama padėjo seseriai, lauko, ūkio darbuose, po to pareiškėjai grįžo atgal į savo nuolatinę gyvenamąją vietą, kur tris metus gyvendami kelis kartus važiavo slėptis pas kaimynus, gimines. Teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodė, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ( - ), Viekšniuose, pas „babą“, iš karto po tėvo suėmimo persikraustė gyventi pas mamos seserį,- keli šimtai metrų nuo buvusių namų,- gyveno atvirai, padėdavo namų ūkyje, ravėdavo daržus, prižiūrėjo gyvulius, taip mama užsidirbdavo pragyvenimui. Teismo posėdžio metu pareiškėjų nurodymu buvo apklausti du liudytojai, iš kurių viena, liudytoja B., pareiškėjų giminaitė, nurodė visiškai priešingas aplinkybes: iš karto po B. M. suėmimo pareiškėjai perėjo gyventi pas senelius. Esant tokiems prieštaringiems parodymams, laikytina, jog pareiškėjai nepagrindė savo nurodytų aplinkybių, jog nuolatinė jų gyvenamoji vieta 1949-1953 metais buvo ( - ), Viekšniai, kur pareiškėjų teigimu, jie negalėjo legaliai gyventi. Pareiškėjams nurodžius, kad kitų asmenų, galinčių būti liudytojais byloje nėra, bei atsižvelgus į išreikalautą rašytinę medžiagą laikytina, kad 1949 metais žinoma nuolatinė pareiškėjų gyvenamoji vieta buvo Viekšnių mst., Mažeikių apskritis,- būtent toks adresas buvo žinomas saugumui, toks adresas buvo nurodytas B. M. suimtojo anketoje, M. M. apklausos protokole. Todėl atmestini, kaip nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad jie nuo 1949 metų pavasario ( patikslinus –rudens) iki 1951m. (patikslinus- 1950 metų rudens) jie negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, - pareiškėjai gyveno toje pačioje gatvėje, už kelių šimtų metrų atvirai gyvendami pas mamos seserį, padėdami jai ravėti daržus, prižiūrėti gyvulius, tokiu būdu užsidirbant pragyvenimui. Pažymėtina, jog vienintelės liudytojos, davusios parodymus apie pareiškėjų gyvenimą pas R. K., liudytojos mamą, parodymai prieštaringi: tai sako, jog “ M. ateidavo pas liudytojos mamą padėti darbų dirbti, daržus ravėjo, karvę pamelžt, bet 1949-1950 m. daugiausiai ateidavo dėl slapstymosi“, tai liudija, kad: M. „sužinodavo, kad viskas tylu ramu, ateidavo padėdavo darbus dirbti, kad gauti valgyti.“ Tokiais prieštaringai parodymais teismas negali vadovautis,- jie atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjų teigimu, nuo 1950 metų rudens pareiškėjas pradėjo lankyti mokyklą, grįžo pas „babą“ gyventi ir nuo tada atskirais laikotarpiais po kelias dienas slapstėsi pas gimines ir kaimynus. Pareiškėjai nurodė tik vieną galintį tas aplinkybes paliudyti asmenį,- K., kurio parodymai taip pat nenuoseklūs: šis iš pradžių teigė, kad 1950 - 1951 m. ne vieną sykį nakvojo naktį, vėliau tikslino, jog „ne taip tankiai, kartais“, į mėnesį sykį, teisėjai pakartotinai paklausus, atsakė, kad 1950 m. jų namuose būdavo „ne kiekvieną mėnesį“; „1951 m. ir vieną sykį, ir kitą sykį buvo“ , dar kartą perklausus liudytoją, K. atsakė, kad daugiau nei tris kartus M. su vaikais slėpėsi liudytojo namuose. Įvertinus pareiškėjų teiginius laikytina, kad galimai 1950-1951 metais pareiškėjai ir jų mama buvo ar/ir nakvojo pas liudytojo K. tėvus ne mažiau kaip tris kartus. Apie pareiškėjų negalėjimą legaliai gyventi 1952-1953 metais jokių įrodymų teismui nepateikta. Be to, pažymėtina, kad atsižvelgiant į istorinius šaltinius, Lietuvoje masiniai trėmimai pareiškėjų nurodytu laikotarpiu vyko 1950 metų kovo-balandžio mėnesiais, o 1952-1953 metais buvo tremiami jauni vyrai, įtariami partizanai.

13Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, įvertinus tai, jog po B. M. suėmimo jo žmona liko gyventi tame pačiame kaime, tame pačiame name, buvo saugumo apklausta liudytoja, po apklausos paleista grįžo gyventi į tą patį kaimą, padėjo savo seseriai, gyvenančiai kaimynystėje ūkio ir namų ruošos darbuose (atvirai dirbdavo daržuose, prie gyvulių), gyveno pas seserį ir pas „babą“ nuo vyro suėmimo iki 1953 metų, laikytina, jog jokios grėsmės būti išvežtiems pareiškėjams tuo metu nebuvo, jie legaliai, atvirai gyveno savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Viekšniuose. Pažymėtina, jog pačių pareiškėjų paaiškinimai apie tai, jog jie 1950 metų rudenį grįžo gyventi pas „babą“, nes G.J. M. pradėjo eiti į mokyklą, patvirtina tas aplinkybes, kad slapstymuisi pagrindo nebuvo. Įvertinus liudytojo K. nenuoseklius parodymus apie pareiškėjų buvimą jo tėvų namuose (ne mažiau trijų kartų per kelis metus), atsižvelgus į suinteresuoto asmens nuomonę, jog neturėtų būti laikoma negalėjimu legaliai gyventi, jei vieną dieną per pusmetį slapstėsi, darytina išvada, jog pareiškėjai jokiais netiesioginiais įrodymais nepagrindė savo reikalavimo, nes nenustatyta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai po tėvo suėmimo būtų buvę būtų buvę įrašyti į tremiamųjų sąrašus, priversti slapstytis ar kitaip vengti trėmimo ir toliau nebūtų galėję legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Viekšnių miestelyje. Nenustačius prašomo nustatyti fakto, pareiškimas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

14Vadovaudamasis CPK 259 str., 270 str., 440 str., teismas,

Nutarė

15pareiškimą atmesti.

16Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per šį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai