Byla 2A-80/2011

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Ilonai Kovger, dalyvaujant: ieškovo atstovui prokurorui Martynui Jovaišai, atsakovams Č. K., V. S., atsakovų atstovei advokatei Evai Jankovskai, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei I. Z., trečiojo asmens Aplinkos ministerijos atstovei L. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Č. K., L. S., kurios procesinių teisių perėmėjas yra V. S., A. M., A. B., J. F., R. J., P. K., Danutos J. J., Aldonos J. K., K. Š., A. K., A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1707-560/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (funkcijų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Č. K., L. S., A. M., A. B., J. F., R. J., P. K., D. J. J., A. J. K., A. K., A. K. ir K. Š. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarė R. A., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š..

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, patikslintu ieškiniu prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2006 m. liepos 25 d. sprendimus Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183; 2) pripažinti negaliojančia 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A., dalį dėl 611/5600 dalių 0,56 ha žemės sklypo Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo; 3) pripažinti negaliojančia 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., dalį dėl 314/5600 dalių 0,56 ha žemės sklypo Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo; 4) taikyti restituciją natūra įpareigojant atsakovus R. J., A. K., A. K., D. J. J., A. M., L. S., Č. K., P. K., A. B., J. F., A. J. K. ir K. Š. grąžinti valstybei 0,56 ha žemės sklypą Gudelių k., Vilniuje, 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

6Ieškovas nurodė, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183 buvo atkurtos R. J., J. R., I. J. P., mirusios 2003 m. liepos 25 d., D. J. J., A. M., L. S., Č. K., P. K., A. B., J. F. ir A. J. K. nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,56 ha žemės sklypą, esantį Gudelių kaimo teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Nekilnojamojo turto registre 2006 m. rugpjūčio 11 d. – spalio 11 d. VAVA sprendimų pagrindu buvo įregistruota minėtų vienuolikos asmenų nuosavybės teisė į 0,56 ha žemės sklypo dalį. Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. TA 0809-16570, Miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. rugsėjo 3 d. fragmentu Nr. P0809-0022 ir 2008 m. rugsėjo 2 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 255 patvirtinta, kad minėtame žemės sklype yra 0,42 ha valstybinės reikšmės miško žemės. VAVA, atkurdama minėtiems asmenims nuosavybės teises į aukščiau nurodytą 0,56 ha ploto žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymo) 6 straipsnio, 13 straipsnio imperatyvias nuostatas. Pagal minėtus teisės aktus valstybinės reikšmės miškų įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Jie nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačion nuosavybėn neperduodami. Minėti VAVA sprendimai naikintini kaip neteisėti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus administracinį aktą turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr. 6638), išduoto Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A., dalis, pagal kurią 2003 m. liepos 25 d. mirus I. J. P., jai priklausiusią žemės sklypo dalį paveldėjo jos duktė K. Š., bei 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr. 1-6317), išduoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., dalis, pagal kurią 2001 m. kovo 25 d. mirus J. R., jai priklausiusią žemės sklypo dalį paveldėjo jos vaikaitės A. K. ir A. K., taip pat pripažintinos negaliojančiomis nuo liudijimų išdavimo momento. Panaikinus neteisėtas VAVA sprendimų dalis ir pripažinus negaliojančiomis paveldėjimo teisės liudijimų dalis, taikytina restitucija natūra, t.y. žemės sklypas grąžintinas valstybės nuosavybėn, nes privačion nuosavybėn jis buvo įgytas neatlygintinai. Ieškovas gina viešąjį interesą, kuriuo pripažįstamas imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje. Šis procesas turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, be to, miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies - panaikino VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimų Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183 dalis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės R. J., J. R., I. J. P., D. J. J., A. M., L. S., Č. K., P. K., A. B., J. F. ir A. J. K. į 0,42 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį 0,56 ploto žemės sklype Gudelių k., Vilniuje; pripažino negaliojančia 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 6638), išduoto Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A., dalį dėl 611/5600 dalių 0,42 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 0,56 ha žemės sklype Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo; pripažino negaliojančia 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 1-6317), išduoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., dalį dėl 314/5600 dalių 0,42 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 0,56 ha žemės sklype Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo; pritaikė restituciją natūra, įpareigojant atsakovus R. J., A. K., A. K., D. J. J., A. M., L. S., Č. K., P. K., A. B., J. F., A. J. K. ir K. Š. grąžinti valstybei 0,42 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 0,56 ha žemės sklype Gudelių k., Vilniuje. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

9Teismas nurodė, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183 buvo atkurtos R. J., J. R., I. J. P., mirusios 2003 m. liepos 25 d., D. J. J., A. M., L. S., Č. K., P. K., A. B., J. F. ir A. J. K. nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,56 ha žemės sklypą, esantį Gudelių kaimo teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirta Vilniaus miestui. Minėtų VAVA sprendimų pagrindu buvo suformuotas ir laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 11 d. iki spalio 11 d. Nekilnojamojo turto registre šiems asmenims, kaip bendrasavininkiams, įregistruotas nuosavybės teise priklausantis 0,56 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas. Po I. J. P. mirties jai priklausiusią minėto žemės sklypo dalį paveldėjo K. Š. pagal 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, o po J. R. mirties jai priklausiusią minėto žemės sklypo dalį lygiomis dalimis paveldėjo A. K. ir A. K. pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Iš Aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. TA 0809-16570 matyti, kad 0,42 ha plotą šiame sklype užima valstybinės reikšmės miškas.

10Teismas pažymėjo, kad iš VAVA 2006 m. liepos 25 d. priimtų ginčijamų sprendimų matyti, jog sklypo dalis, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 jau buvo priskirta Vilniaus miestui. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtino Vilniaus mieste valstybinės reikšmės miškų plotą pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas. Apie tai Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu informavo VAVA. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio l punktą ir Miškų įstatymo 4 straipsnį Vyriausybė turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų, kurie yra išperkami valstybės, plotus, t.y. nustatyti, kad tam tikros teritorijos yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Miškų valstybės kadastre yra įregistruoti kaip miesto miškas Vilniaus miesto miškų 60 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 20, Nr. 22, Nr. 23, kurių dalis patenka į ginčo sklypą, taip pat konstatuota, jog šie sklypai atitinka įstatymų nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Atsakovai nepateikė duomenų, paneigiančių oficialiais įrodymais patvirtintas aplinkybes, todėl teismas manė esant įrodytą faktą, jog žemės sklypo, į kurį ginčijamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės, dalis - 0,42 ha patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Be to, sprendime pažymėta, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, jog nepaisant to, ar mieste esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės patvirtinta valstybinės reikšmės miškų ploto schema ar ne, bet koks miesto teritorijoje esantis žemės plotas, atitinkantis Miškų įstatyme pateiktą miško apibrėžimą, yra laikytinas valstybiniu mišku. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu, kai VAVA priėmė 2006 m. liepos 25 d. ginčijamus sprendimus galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai, bei įvertinus tai, jog atsakovas buvo informuotas, kad žemės sklypo 0,42 ha ploto dalis, į kurią ginčijamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, buvo priskirta miesto miškui, šių sprendimų dalys, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės natūrą į valstybinės reikšmės mišką, naikintinos kaip prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams - Konstitucijai, Miškų įstatymui, Atkūrimo įstatymui. Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog minėti VAVA sprendimai yra teisėti, nes buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės normomis. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad VAVA, priimdama byloje ginčijamus sprendimus, vadovavosi galiojančiu lokaliniu teisės aktu, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-7690-01 „Dėl Vilniaus miesto Pilaitės seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės Padekaniškių, Gudelių, Varnės, Smalinės, Zujūnų kaimų žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ bei prie jo pridėtu asmenų, kuriems suformuoti žemės sklypai grąžinami natūra, sąrašu, tačiau žemesnio lygmens teisės akto teisėtumas nustatomas vertinant tai, ar jis neprieštarauja aukštesnio lygio teisės aktui. Nepaisant, jog minėtų VAVA sprendimų dalys dėl nuosavybės teisių atsakovams į valstybinės reikšmės mišką atkūrimo neprieštaravo žemesnio lygmens teisės aktui – Žemės reformos žemėtvarkos projektui, šių sprendimų minėtos dalys naikintinos kaip prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams - Konstitucijai, Miškų įstatymui, Atkūrimo įstatymui. Dėl šios priežasties atmesti atsakovų argumentai, jog minėti VAVA sprendimai yra teisėti, nes buvo priimti vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektu, kurio teisėtumas šioje byloje nebuvo kvestionuojamas.

11Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovai klaidingai aiškina Atkūrimo įstatymo normas, teigdami, kad atsižvelgiant į įstatymo 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisės į Vilniaus miesto teritorijoje esančią žemę, šio miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos kaip į kaimo vietovėje esančią žemę, o tai reiškia, jog į šią žemę patenkantiems miškams netaikomas miesto miškų statusas. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymas yra vientisas teisės aktas, todėl jame įtvirtintos normos turi būti taikomos ir aiškinamos kartu, atsižvelgiant į jų tarpusavio sistemą bei loginę seką. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į 4 straipsnio 3 dalį, 12, 13 ir 16 straipsnius, iš kurių bendros sisteminės ir loginės analizės matyti, jog 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę, tačiau turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinamas natūra, o už jį atlygina valstybė. Teismas konstatavo, jog nustačius, kad ginčo žemėje nuosavybės teisių atkūrimo natūra metu buvo valstybinės reikšmės miškas, netenka teisinės reikšmės atsakovų argumentai dėl žemės nusavinimo metu ginčo žemėje miško nebuvimo fakto, taip pat argumentai apie teisinį miško statusą iki ginčo žemės priskyrimo prie miesto teritorijos.

12Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai prašo visa apimtimi naikinti ginčijamus sprendimus ir paveldėjimo teisės liudijimų dalis, pagal kurias paveldėta atitinkama dalis viso 0,56 ha žemės sklypo. Atsakovams nuosavybės teisė į žemę atkurta natūroje toje vietoje, kur ją turėjo buvusioji žemės savininkė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jie negali atkurti nuosavybės teisių į žemės dalį, neužimtą valstybinės reikšmės mišku (nebent jie patys pageidautų kitaip). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovams ginčijamais VAVA sprendimais nurodytas grąžintinas 0,56 ha bendro ploto žemės sklypas, o faktiškai valstybinės reikšmės mišku užimtas tik 0,42 ha sklypo plotas, naikintinos ginčijamų sprendimų dalys dėl valstybinės reikšmės miško žemės atkūrimo, proporcingai mažinant visiems asmenims žemės plotus, į kuriuos atkurta nuosavybė pagal VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimus Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183. Teismas pažymėjo, kad panaikinti sprendimų dalis netrukdo ta aplinkybė, jog juose nėra nurodytas sklypo plotas, kurį užima valstybinės reikšmės miškas, nes šis plotas bei jo dislokacijos vieta nustatyti kitais galiojančiais administraciniais aktais, be to, tikslios valstybei grąžinamo miško ploto ribos natūroje gali būti nustatomos grąžinimo metu. Atsižvelgus į išdėstytą, pripažinta negaliojančia 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 6638), išduoto Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A., dalis dėl 611/5600 dalių 0,42 ha žemės sklypo, kurį užima valstybinės reikšmės miškas, Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo ir 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 1-6317), išduoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., dalis dėl 314/5600 dalių 0,42 ha žemės sklypo, kurį užima valstybinės reikšmės miškas, Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo. Panaikinus administracinį aktą (jo dalį) kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, taikyta restitucija, kaip ir sandorių pripažinimo niekiniais atveju. Teismas neteikė reikšmės aplinkybei dėl nuosavybės įgijėjų (įpėdinių) sąžiningumo ar nesąžiningumo, nes įpėdiniai turtą įgijo neatlygintinai, o restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai aiškintinas iš Konstitucijos 47 straipsnio nuostatos, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso valstybei išimtine teise. Teismas pritaikė restituciją – grąžino valstybei 0,42 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 0,56 ploto žemės sklype Gudelių k., Vilniuje.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14Atsakovai Č. K., L. S., A. M., A. B., J. F., R. J., P. K., D. J. J., A. J. K., K. Š., A. K., A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais :

151. Žemės sklypai buvo suprojektuoti pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-7690-01. Taip pat parengti suformuoti grąžintinų natūra žemės sklypų kadastro duomenys, žemės sklypų paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypų abrisai. Šie administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ginčijami sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys. Ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų. Teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, nors dokumentai, kurių pagrindu parengti šie administraciniai aktai, yra galiojantys. Teismas nevertino to, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Projekto papildymas buvo parengtas ir suderintas 2004 metais, kai ginčo teritorija jau buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Ši aplinkybė patvirtina, kad parengtą 2004 m. projektą miškų urėdija suderino be pastabų, t.y. pripažino, jog nuosavybės teisės į mišką, prijungtą prie Vilniaus miesto teritorijos, gali būti atkurtos.

162. 1996 m. įstatyme Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ nėra numatyta, kaip turi būti sprendžiamos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo problemos teritorijose, kurios buvo priskirtos Vilniaus miestui. Jame taip pat nenurodyta, kad teritorijose esantys miškai tampa valstybinės reikšmės miškais. Aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininkas visiškai atkūrė nuosavybės teises į po 1996 m. prijungtą prie Vilniaus miesto mišką, patvirtina, jog valstybinė institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, atliko įstatyme esančių normų išaiškinimą, pagal kurį toks nuosavybės teisių atkūrimas yra galimas.

173. Pažeistas nuosavybės teisių neliečiamumo principas. Ieškovas pasirinko netinkamą valstybinio intereso gynimo būdą. Realiai ginčo žemėje esantis miškas skiriasi nuo miško, esančio Vilniaus miesto teritorijoje. Miškas nėra sodintas, o užaugo ariamoje žemėje tik dėl to, jog žemę nacionalizavus ir prijungus prie kolūkio žemės, joje niekas nedirbo, sklype pradėjo augti krūmai. Iki nacionalizacijos ginčo žemės sklype nebuvo jokio miško.

184. Teismas nepagrįstai taikė restituciją. Restitucija natūra sukeltų didelių nepatogumų. Atsakovai turėjo daug išlaidų. Panaikinus VAVA sprendimus, teisių atkūrimas kadastro vietovėje taptų negalimas, nes laisvos žemės nėra. Restitucija neatitinka savo esmės – šalys nėra grąžintos į padėtį iki sandorio. Tik panaikinus visą projektą ir grąžinus visą kadastrinę vietovę į pirminę nesuplanuotą padėtį, atėmus miškus ir nustačius naują laisvą fondą žemės grąžinimui, būtų galima taikyti restituciją natūra.

195. Sprendimu pažeidžiami logiškumo ir protingumo kriterijai. Žemės nusavinimo metu 1940 m. liepos 22 d. ginčo objektas buvo žemės ūkio paskirties sklypas rėžiniame kaime. Žemės sklypuose miško nebuvo. Po nacionalizacijos sklypus prijungus prie kolūkio žemių, dauguma sklypų nebuvo dirbami, todėl apaugo krūmais, želdiniais, mišku. Iki 1996 m. ginčo objektas priklausė Vilniaus rajono teritorijai ir teisinių kliūčių atkurti nuosavybės teises į mišką nebuvo. Viešąjį interesą galima apginti kitais būdais, pavyzdžiui, nustatant specialias naudojimosi miškais sąlygas. Tokiu būdu valstybė išvengtų nuostolių, susijusių su žalos atlyginimu dėl neteisėtų VAVA veiksmų, kurie susidarys dėl išlaidų geodeziniams matavimams, pakartotiniu nuosavybės teisių atkūrimo proceso inicijavimu ir pan. Nustačius, kad miškai turi ypatingą reikšmę, valstybė turi juos išpirkti. Vertinant išlaidas, kurias jau patyrė atsakovai, naikinti sandorius dėl 0,42 ha miško yra neproporcingas viešojo intereso gynimo būdas, nes vėliau valstybė patirs daug didesnes išlaidas.

20Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad aplinkybė, jog nėra panaikintas žemėtvarkos projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai, nėra reikšminga sprendžiant šį ginčą. Be to, tik Vilniaus apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pretendento nuosavybę į konkretų žemės sklypą ir leidžia atsirasti konkrečioms pretendento teisėms ir pareigoms į jį. Aplinkybė, kad konkrečioje kadastro vietovėje nėra laisvos valstybinės žemės, nereiškia, jog nebus galima įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo kitais įstatyme numatytais būdais. Hipotetiniai pasvarstymai dėl galimo vėlesnio žalos atlyginimo negali turėti įtakos teismo sprendimui dėl imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

21Atsakovas VAVA atsiliepime į apeliacinį skundą prašė panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad teismas neobjektyviai vertino bylos įrodymus, o tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Ginčijami VAVA sprendimai priimti remiantis teisėtais administraciniais aktais, todėl nebuvo teisinio pagrindo juos panaikinti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas.

22Dėl likvidavimo nustojus funkcionuoti atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, šios bylos šalies procesinėje padėtyje toliau atstovavusi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 3.2 p.) išreiškė priešingą VAVA atsiliepimui teisinę poziciją – prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (t. 2, b. l. 24). Tokią poziciją patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi Nacionalinės žemės tarnybos atstovė.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2010 m. balandžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, fiksuojantis, kad atsakovės šioje byloje L. S., mirusios 2009 m. gruodžio 24 d., turtą paveldėjo jos sūnus V. S.. Remiantis šiuo liudijimu bei V. S. pareiškimu, apeliacinės instancijos teismas 2011 m. sausio 4 d. posėdžio protokoline nutartimi šioje byloje atsakovę L. S. pakeitė jos procesinių teisių perėmėju V. S..

25Byloje sprendžiamas ginčas dėl VAVA priimtų individualių administracinių aktų atkurti asmenims privačios nuosavybės teises į Vilniaus miesto teritorijoje esantį žemės sklypą, kurio dalyje yra mišku apaugusi žemė, teisėtumo bei šių administracinių aktų pagrindu atsiradusių teisinių padarinių.

26Dėl nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančio miško žemę atkūrimo

27Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota teisinė nuostata, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo, yra viešasis interesas (2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-319/2009). Šioje byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes atsakovams (pretendentams ir įpėdiniams) nuosavybės teisės į dalį žemės atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų normas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su tokiais prokuroro ieškinyje išdėstytais motyvais.

28Iš bylos medžiagos matyti, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais (t. 1, b. l. 20-41) pretendentams Č. K., L. S., A. M., A. B., J. F., R. J., P. K., D. J. J., A. J. K., J. R., I. J. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,56 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0166:18), esantį Gudelių kaimo teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Šiame žemės sklype yra 0,42 ha valstybinės reikšmės miško plotas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ginčo sklype esanti mišku apaugusi žemės dalis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruota kaip Vilniaus miškų urėdijos Vingio girininkijos 60 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 20, Nr. 22 ir Nr. 23 (t. , b. l. 10-14,144-145). Byloje nėra nuginčyta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype esantis mišku apaugęs žemės plotas atitinka įstatymų nustatytus miesto miškui keliamus reikalavimus.

29Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskiriami ir miestų miškai, taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (Miškų įstatymo 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. 2 p.). Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima (Žemės įstatymo 4 str. 2 d.). Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negrąžinami nuosavybėn natūra miškai, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirti valstybės išperkamam turtui. Miškai išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 1, 3 p.). Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jie negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Priešingas teisės normų aiškinimas galėtų reikšti, kad valstybės institucijos būtų įpareigojamos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškus, nors pagal Konstituciją valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, t.y. valstybei. Toks teisės aiškinimas nuosekliai plėtojamas aktualioje teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2010, ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įstatymo nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuo 1992 m. gegužės 20 d. (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Tokiu būdu viešasis interesas į miestų miškus, kaip valstybinės reikšmės miškus, iš esmės egzistavo nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso atsiradimo.

30Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat šio įstatymo priėmimo, t. y. nuo 1994 m. lapkričio 22 d. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškų įstatyminį miškų teisinio režimo reglamentavimą, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje ginčo žemės sklypo dalis, užimanti 0,42 ha plotą, yra miškas. Mišku užaugusi ginčo sklypo dalis nuosavybės teisių į sklypą atkūrimo metu pagal teritorinį suskirstymą buvo priskirta miesto miškui, todėl neturi teisinės reikšmės apeliantų argumentai, kad ginčo sklypas nacionalizacijos metu priklausė rėžiniam kaimui ir buvo naudojamas ariamai žemei. Nustačius, kad ginčo žemėje nuosavybės teisių atkūrimo natūra metu buvo valstybinės reikšmės miško, neturi teisinės reikšmės ir argumentai apie tai, kad žemės nacionalizacijos metu ginčo žemėje miško nebuvo, kad sklypas savaime užaugo krūmais ir kitais želdynais po to, kai kolektyvizacijos laikotarpiu žemė šioje vietovėje nebebuvo dirbama.

31Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog ginčo žemės sklype buvo miesto miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, todėl į tokią žemės sklypo dalį negalėjo būti atkuriama privačios nuosavybės teisė. Aukščiau išdėstytas teisinis reguliavimas laikytinas imperatyvaus pobūdžio. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamų VAVA sprendimų atkurti nuosavybės teises natūra į buvusios savininkės M. K. valdytą 0,56 ha žemės sklypą dalys, kiek tai susiję su nuosavybės atkūrimu į tame sklype esantį 0,42 ha plotą mišku apaugusios žemės, yra neteisėtos. Pažymėtina, kad ginčijami VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimai buvo priimti jau priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013, kuriuo aptariamo žemės sklypo teritorijoje esantis miesto miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esančiu Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 (t. 1, b. l. 146) patvirtinama aplinkybė, kad dar prieš priimant ginčijamus administracinius aktus, atsakovui VAVA buvo arba turėjo būti žinoma apie tai, jog ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės miško, į kurį negali būti atkuriamos privačios nuosavybės teisės.

32Atsakovų apeliaciniame skunde rašoma, kad teismas neįvertino to, jog ginčijami VAVA sprendimai priimti vadovaujantis galiojančiu detaliojo planavimo dokumentu - administraciniu teisės aktu patvirtintu žemės reformos žemėtvarkos projektu, o nepanaikinus aktų, kurių pagrindu priimti ginčijami sprendimai, jų panaikinimas esąs neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą žemės sklypą, o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės atkūrimo teisinių pasekmių. Šiuo atveju nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado ginčijamų VAVA 2006 m. liepos 25 sprendimų pagrindu, kai miškas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 pažymėta, jog tai, kad administraciniai procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, kad negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Apeliantų nuorodos į ginčijamų VAVA sprendimų atitiktį žemės reformos žemėtvarkos projektui negali būti teisiškai reikšmingos, kadangi konstatuojamas VAVA sprendimų dalies prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijai, Miškų įstatymo, Atkūrimo įstatymo nuostatoms, todėl atitinkamos VAVA sprendimų dalys pagrįstai pripažintos negaliojančiomis nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (šiuo atveju - žemės reformos žemėtvarkos projektui) gal ir neprieštarauja. Tokios pozicijos laikomasi Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-19/2010, kt.). Dėl to ginčijamų sprendimų (jų dalių) dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui neturi įtakos aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti tie sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes šių administracinių aktų pagrindu tik buvo sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado. Kaip jau minėta, ginčijamų VAVA sprendimų dalys, kurios apima nuosavybės atkūrimą į žemės sklype esančio miesto miško žemės plotą, pagrįstai pripažintos pažeidžiančiomis imperatyvųjį teisinį reguliavimą, todėl administracinių aktų, kurių pagrindu priimti ginčijami VAVA sprendimai, nenuginčijimas nesudaro pagrindo VAVA sprendimus laikyti teisėtais visa apimtimi. Apeliantų motyvas, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, kuriuo remiantis buvo priimami ginčijami VAVA sprendimai, buvo parengtas ir suderintas 2004 metais, kai ginčo teritorija jau buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, tačiau Vilniaus miškų urėdija šį projektą suderino be pastabų, tuo esą pripažindama, jog nuosavybės teisės į mišką, prijungtą prie Vilniaus miesto teritorijos, gali būti atkurtos, nesudaro pagrindo ginčijamus VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimus laikyti teisėtais visa apimtimi. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, ar ginčijami sprendimai atitiko jų priėmimo metu galiojusias aukštesnio lygmens teisės normas. Ginčijami VAVA sprendimai buvo priimti galiojant aukščiau minėtoms Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms, o VAVA turėjo būti žinoma, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško. VAVA turėjo pareigą įsitikinti priimamo sprendimo atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. Kaip jau pažymėta, jai ne tik privalėjo būti žinoma apie teisės aktuose įtvirtintus draudimus dėl miškų perleidimo privačion nuosavybėn, bet ir apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimą. Priėmus šį Vyriausybės nutarimą, kuriuo ginčo žemės sklypo dalis formaliai buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į šiuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, o nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kurios teritorijoje yra mišku apaugusios žemės ir kuri priskiriama miesto miško žemei, procedūros laikinai atidedamos.

33Kasacinis teismas ginčų dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylose ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti nuosavybę natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Priimant sprendimus atkurti nuosavybės teises į mišką grąžinant jį natūra, būtina sistemiškai taikyti ne tik Atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos susijusios su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reglamentavimu dėl valstybės išperkamų miškų. VAVA pagal savo kompetenciją priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į miško paskirties žemės sklypą Vilniaus miesto teritorijoje privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į jų pakeitimus, ir įvertinti, ar tai neturi įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti turtą nuosavybėn natūra įgyvendinimui. Jeigu būtų aiškinama kitaip, susidarytų prielaidos priimant sprendimus, pažeidžiančius galiojančius teisės aktus, restitucijos procese atkurti asmenims nuosavybės teises natūra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2010 m. gruodžio mėn. 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-506/2010).

34VAVA priimant ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises, galiojo ir tebegalioja Konstitucijoje bei aukščiau nurodytuose įstatymuose įtvirtintas draudimas bet kuriuo būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo natūra būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, įskaitant ir miesto miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į šioje dalyje įrašytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvieji Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pripažintos negaliojančiomis VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimų dalys pažeidžia imperatyviąsias teisės normas ir visuomenės interesą išsaugoti bendrąsias vertybes (šiuo konkrečiu atveju - miestų miškus) visos visuomenės narių poreikiams tenkinti. Apeliantų motyvai, kad skundžiamu teismo sprendimu pažeidžiami logiškumo ir protingumo kriterijai, atmetami, nes priešingai, - šiuo teismo sprendimu užtikrinamas teisingumo ir konstitucinio proporcingumo principų įgyvendinimas. Nuosavybės teisių atkūrimas pažeidus draudimą atkurti nuosavybę į valstybinės reikšmės miško plotą atliktas priėmus iš dalies neteisėtus apskrities viršininko sprendimus, iš kurių negali atsirasti teisiniai padariniai, nes iš ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur), todėl atsakovų nuosavybės teisių į ginčo mišką įgijimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis VAVA sprendimas (jo dalis) dėl nuosavybės teisių į žemę, kurioje yra valstybinės reikšmės miško, atkūrimo yra neteisėtas ir negaliojantis administracinis aktas. Negaliojančio akto pagrindu civilinės teisės ir pareigos teisėtai neatsiranda, todėl konstatavus imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį nuosavybės teisių į žemės sklypą (jo dalį) atkūrimą, yra pagrindas tokio žemės sklypo ar jo dalies įgijėją (įgijėjus) traktuoti nesąžiningu asmeniu, įgijusiu teises ir pareigas neteisėtai. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija neteisėtai atkūrė nuosavybę į žemę, kurioje buvo valstybinės reikšmės miško, nesudaro pagrindo tos žemės įgijėjus (šioje byloje - Č. K., A. M., A. B., J. F., R. J., P. K., D. J. J., A. J. K., L. S., kurios teisių perėmėjas yra V. S., J. R., I. J. P. bei paskesnius žemės įgijėjus - A. K., A. K. ir K. Š.) laikyti sąžiningais pagal CK 4.96 straipsnį vien dėl to, kad ši žemė tapo privačia nuosavybe valstybinės institucijos akto pagrindu. Pažymėtina, kad VAVA administracinio akto (jo dalies) pripažinimo negaliojančiu ir jo panaikinimo, taip pat paskesnių tokio akto (jo dalies) pagrindu įvykusių sandorių (šiuo atveju palikimo priėmimą patvirtinančių sandorių) pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi jų privati nuosavybė apskritai negalima ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Nustačius, kad nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, panaikinus administracinį aktą turi būti panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis ginčijamų 2006 m. spalio 30 d. ir 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės liudijimų atitinkamas dalis.

35Dėl restitucijos taikymo

37Nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį, kurią užima valstybinės reikšmės mišku apaugęs žemės plotas, negalėjo būti pagal įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą atkurtos grąžinant šią sklypo dalį natūra. Nuosavybės teises atkūrusi institucija – VAVA sprendimą atkurti atsakovams nuosavybės teises į 0,56 ha žemės sklypą, kuriame yra 0,42 ha valstybinės reikšmės miško, priėmė pažeisdama imperatyviąsias konstitucines ir įstatymines nuostatas bei Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Turto gavimo neteisėtai sąlyga nuosavybės teisių grąžinimo procese turi tam tikrą specifiką. Plačiau neanalizuojant atvejo, kai asmuo apskritai gauna tai, kas jam nepriklausė, ir vien dėl to privalo gautą turtą grąžinti kitam asmeniui, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pasižymi tuo, kad nuosavybė atkuriama taikant ribotos restitucijos principą. Galimos situacijos, kai iš piliečių nusavintas turtas ir šiandien realiai egzistuoja, bet pagal įstatymą negali būti grąžintas natūra. Jeigu piliečiams natūra grąžinamas turtas, kurio pagal galiojančius įstatymus grąžinti natūra negalima (juolab kad tai yra specialiai aptarta įstatyme), tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, o grąžintas turtas pripažintinas kaip gautas neteisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010). Administracinio akto ar jo dalies panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Viena iš administracinių aktų rūšių yra kompetentingos valstybės institucijos sprendimas atkurti nuosavybės teises, o pripažinus tokį sprendimą negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, tokiu atveju viena šalis privalo grąžinti kitai visa, ką yra gavusi pagal panaikintą administracinį aktą (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Panaikinus administracinį aktą (jo dalį) dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-532/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, ir kt.).

38Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, panaikinus administracinį aktą, turi būti ne tik panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai, bet ir vykdoma restitucija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra, kaip teisės pažeidimo pašalinimo būdą. Panaikinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, asmens (šiuo atveju – atsakovų ir jų teisių perėmėjų) negalima laikyti buvus teisėtais 0,56 ha žemės sklypo dalies, kurią užima 0,42 ha valstybinės reikšmės miško plotas, savininkais, todėl ši žemės sklypo dalis pagrįstai ir teisėtai išreikalautina iš privačios nuosavybės taikant restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 str.). Teisėjų kolegija atmeta apeliantų motyvus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restituciją, kad jos taikymas natūra sukeltų atsakovams neproporcingai didelius nepatogumus. Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra negalėtų būti taikoma. Susiklostę nuosavybės ir žemės naudojimo santykiai po nuosavybės teisių atkūrimo dienos nėra įsisenėję, nėra faktinių duomenų apie kokius nors atliktus esminius miško žemės sklype pakeitimus, dėl to atlikus restituciją negalės iš esmės pablogėti pagal neteisėtas VAVA sprendimų dalis įgijusių miško žemę atsakovų padėtis. Restitucijos taikymo galimybė šiuo atveju pagrindžiama tuo ypatumu, kad atsakovai nepraranda teisės atkurti nuosavybės teises įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams, pagal šiame įstatyme atskirai reglamentuotus žemės ir miško išpirkimo atvejus ir sąlygas (įstatymo 12 straipsnis). Prašymas dėl ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimo paduotas įstatymo nustatyta tvarka ir terminas, atsakovai yra paveldėjimo teisių pagrindu įgiję teisę į nuosavybės atkūrimą, į tai atsižvelgtina, kompetentingai valstybės institucijai sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimą.

39Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo motyvais nepaneigtas, todėl šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį... 6. Ieškovas nurodė, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais Nr. 2.4-01-4173,... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį... 9. Teismas nurodė, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais Nr. 2.4-01-4173, Nr.... 10. Teismas pažymėjo, kad iš VAVA 2006 m. liepos 25 d. priimtų ginčijamų... 11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovai klaidingai aiškina Atkūrimo... 12. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai prašo visa apimtimi naikinti... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 14. Atsakovai Č. K., L. S., A. M., A. B., J. F., R. J., P. K., D. J. J., A. J. K.,... 15. 1. Žemės sklypai buvo suprojektuoti pagal žemės reformos žemėtvarkos... 16. 2. 1996 m. įstatyme Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto,... 17. 3. Pažeistas nuosavybės teisių neliečiamumo principas. Ieškovas pasirinko... 18. 4. Teismas nepagrįstai taikė restituciją. Restitucija natūra sukeltų... 19. 5. Sprendimu pažeidžiami logiškumo ir protingumo kriterijai. Žemės... 20. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į atsakovų apeliacinį... 21. Atsakovas VAVA atsiliepime į apeliacinį skundą prašė panaikinti teismo... 22. Dėl likvidavimo nustojus funkcionuoti atsakovui Vilniaus apskrities... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2010 m. balandžio 6 d. paveldėjimo... 25. Byloje sprendžiamas ginčas dėl VAVA priimtų individualių administracinių... 26. Dėl nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančio miško žemę... 27. Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota teisinė nuostata, kad nuosavybės... 28. Iš bylos medžiagos matyti, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais (t. 1,... 29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos... 30. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant... 31. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir... 32. Atsakovų apeliaciniame skunde rašoma, kad teismas neįvertino to, jog... 33. Kasacinis teismas ginčų dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylose ne kartą... 34. VAVA priimant ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises, galiojo ir... 35. Dėl restitucijos taikymo... 37. Nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį, kurią užima valstybinės... 38. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal... 39. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 41. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą....