Byla 3K-3-506/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. V. ir T. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. V. ir T. B., tretiesiems asmenims Aplinkos ministerijai ir Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarei Svetlanai Bazilienei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą dalies ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies dėl šio sklypo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, kai atkurtos nuosavybės teisės į miško žemę, kuri iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo įstatymu priskirta miesto teritorijai, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, teismo prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,50 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai ir 2005 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarės Svetlanos Bazilienės patvirtinto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 2,5000 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus miesto savivaldybėje, Kryžiokų kaime, paveldėjimo, taip pat taikyti restituciją natūra – įpareigoti atsakovus L. V. ir T. B. grąžinti valstybei bendrosios nuosavybės teise valdomą nurodytą žemės sklypą.

7Ieškovas nurodė, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias Miškų įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką, kuris yra priskiriamas valstybės išperkamam miškui. Prie valstybės išperkamų miškų šiuo įstatymu yra priskirti miestų miškai. Pagal Miškų įstatymą miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Atsakovų įgyto nuosavybėn žemės sklypo paskirtis yra miškų ūkio veikla, šis sklypas yra miesto teritorijoje, todėl negalėjo būti sugrąžintas nuosavybėn natūra pagal Atkūrimo įstatymą. Ieškovo teigimu, kadangi administracinis aktas, kuriuo atkurta nuosavybė į žemės sklypą, naikintinas, tai teisinių padarinių negali sukurti, taip pat naikintinas paveldėjimo teisės liudijimas dėl šio sklypo, taikytina restitucija.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino, teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo (Nr. 2.4-01-2659) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,50 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai ir 2005 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarės Svetlanos Bazilienės patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą (registro Nr. 10520) dalį dėl 2,5000 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio Vilniaus miesto savivaldybėje, Kryžiokų kaime, paveldėjimo bei nusprendė taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybei nurodytą žemės sklypą.

10Teismas nustatė, kad ginčijamas administracinis sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, nes pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai; miestų miškai priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Be to, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje nuosavybės teisių į miškus ir vandens telkinius atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Nors Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus ir kitų išvardytų miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio Įstatymo 4 straipsnio nurodyta tvarka ją grąžinant natūra, tačiau šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad tuo atveju, jei ši žemė pagal Įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Teismas sprendė, kad nurodytos įstatymo normos nesudarė pagrindo atsakovui atkurti nuosavybę į miesto mišką, kuris sprendimo priėmimo momentu taip pat buvo nustatyta tvarka priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad žemės sklypas suformuotas pagal žemėtvarkos projektą, kuris buvo privalomas atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, o esant nepanaikintam ir neginčijamam projektui, nėra teisėto pagrindo pripažinti sprendimą neteisėtu, pažymėdamas, kad žemėtvarkos projektas yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, kurią galima keisti, tačiau tai nereiškia, jog yra įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų visuma priimti sprendimui dėl žemės grąžinimo natūra. Administracinį aktą dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo gali priimti tas pats viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymų suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S.“ dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,50 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai naikintinas kaip prieštaraujantis išvardytoms imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta teisinis pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl naikintini ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai bei taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnis, 4.96 straipsnio 3 dalis).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir L. V., T. B. apeliaciniai skundai atmesti bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

12Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos įrodymai - Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. gegužės 28 d. fragmentas ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. gegužės 28 d. aktas patvirtina, kad į ginčo 2,5 ha žemės sklypą patenka 2,37 ha valstybinės reikšmės miško. Ginčo sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, kuris priimtas anksčiau, nei Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu Kryžiokų gyvenamoji vietovė priskirta Vilniaus miesto savivaldybei, šio įstatymo 2 straipsnio, nustatančio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, 1 punkte apibrėžta miesto šiaurinė riba, kuri apima ir ginčo žemės sklypą. Pagal bylos įrodymus ginčo žemės sklype (2,5 ha) nustatytas miško žemės plotas (2,37 ha), tačiau nėra galimybės identifikuoti konkrečios ginčo sklype esančios miško teritorijos, todėl neįmanoma ginčo sklype atskirti 0,13 ha ne miško žemės plotą.

13Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apskrities viršininkas priimdamas ginčo sprendimą pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį; Miškų įstatymo 4 straipsnį, kurio 4 dalyje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, todėl išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius (šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems (šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams; išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė); Žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažįstama, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-47/2010). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad visais atvejais atkuriant nuosavybės teises į žemę, miškus, formuojant grąžintinus sklypus privaloma paisyti nuostatų, draudžiančių grąžinti valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 12, 13 straipsniai).

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu atsakovai L. V. ir T. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

161. Byloje teismai nepagrįstai sprendė, kad ginčo žemės sklypas yra Vilniaus mieste. Teismai neįvertino atsakovų argumento, kad Vilniaus miestas – tai gyvenamoji vietovė (į kurią, kasatorių (atsakovų) teigimu, ginčo žemės sklypas nepatenka), o Vilniaus miesto savivaldybė yra administracinis vienetas. Kasatoriai nurodo, kad 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Kryžiokų kaimas, kuriame išsidėstęs ginčo žemės sklypas, prijungtas prie Vilniaus miesto savivaldybės, bet ne prie Vilniaus miesto. 1994 m. liepos 19 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 ir 3 straipsniuose nustatyta, kad savivaldybė yra teritorijos administracinis vienetas, ji sudaroma iš gyvenamųjų vietovių, o miestai – tai kompaktiškai užstatytos teritorijos, turinčios daugiau kaip 3 tūkstančius gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo ir gamybinės bei socialinės infrastruktūros srityse. Kasatoriai daro išvadą, kad Kryžiokų kaime ginčo sklypas prijungtas ne prie Vilniaus miesto, o tik prie Vilniaus miesto savivaldybės. Vyriausybės 1996 m. birželio 3 d. nutarimu ,,Dėl administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų ir pavadinimų tvarkymo” patvirtintų Taisyklių 8 punkte nurodyta, kad savivaldybių teritorijų ribas nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu, o šių Taisyklių 24 punkte nurodyta, kad gyvenamąsias vietoves nustato, panaikina, jų teritorijų ribas nustato ir keičia Vyriausybė. Dėl to 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 pakeistos administracinio vieneto – Vilniaus miesto savivaldybės – ribos.

172. Įstatymų leidėjas, Miškų įstatyme nurodydamas, kad miestų miškai (o ne miesto savivaldybės miškai) yra valstybinės reikšmės miškai, numatė miesto kaip gyvenamosios vietovės teritorijoje esantį mišką. Miškų įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad rekreaciniai miškai yra miesto miškai. Tuo tarpu Kryžiokų kaime esantis miškas neatlieka rekreacinės funkcijos, nes šis kaimas nėra urbanizuota teritorija, jame esantis ginčo sklypas ribojasi su sklypais, kuriuose gyvena kaimo žmonės, dirbantys žemės ūkyje. Ginčo sklypas negalėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, nes jis prieštaravo įstatymams, t. y. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai, kurioje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus ir kitų šiame straipsnyje išvardytų miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. žemę, išskyrus valstybės išperkamą žemę, atkuriamos natūra, taip pat šio įstatymo 4 straipsniui, kuriame įtvirtinta galimybė atkurti nuosavybės teises natūra į kaimo vietovėje esančią žemę. Kasatorių tvirtinimu, skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties išvada, kad ginčo sklypas yra miesto teritorijoje ir dėl to jame esantis miškas yra valstybės išperkamas, neatitinka tikrovės.

183. Kasatorių teigimu, gindamas viešąjį interesą prokuroras pasirinko neteisingą viešojo intereso gynimo būdą. Jeigu ieškovas priėjo prie išvados, kad viešasis interesas pažeistas ir toks pažeidimas sudaro pakankamą pagrindą imtis įstatyme nustatytų priemonių ir grąžinti turtą valstybei, tai prokuroras turėjo vadovautis Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintomis Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklėmis, o turėtas valstybės išlaidas išieškoti iš kaltų asmenų dėl viešojo intereso pažeidimo. Atsakovų palikėjui P. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą ir tik palikėjas dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tuo metu valstybės institucijos įvertino atitinkančiu įstatymo reikalavimus palikėjo siekį atkurti nuosavybės teises ir priėmė dėl to sprendimą, atkūrimo procedūros metu nenustačius jokios įstatymų neatitikties.

19Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

201. Ginčijamo administracinio sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galioję Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniai imperatyviai nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai, tarp jų miestų miškai, išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai ir jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas. Ginčo sklype esantis miškas priskirtas valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 pagrindu, todėl į tokį mišką negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimą į miestų žemę, prasme laikoma, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje įstatymo leidėjo laikomas viena nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę formų.

212. 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas parengtas ir priimtas vykdant Seimo 1994 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. I-586 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo įgyvendinimo“, kurio 7 punkte nurodyta, kad esančių miestų ir rajonų savivaldybių administracinės teritorinės ribos turi būti patikslintos iki rinkimų į savivaldybių tarybas taip, kad būtų įteisinta faktinė užstatyta ir suprojektuota užstatyti miestų teritorija. Ši nuostata atkartota ir nurodyto 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 aiškinamajame rašte. Ieškovo teigimu, nurodytame pirminiame teisės akte, lėmusiame įstatymo Nr. I-1304 priėmimą, miestų ir rajonų administracinių teritorinių ribų patikslinimas siejamas su miestų plėtra. Naujų teritorijų, įskaitant Kryžiokų kaimą, priskyrimas Vilniaus miesto savivaldybei siejamas su Vilniaus miesto plėtra. Priėmus nurodytą įstatymą Nr. I-1304 nebeliko jokio galiojančio teisės akto, kuris nustatytų atskirą Vilniaus miesto ribą, besiskiriančią nuo Vilniaus miesto savivaldybės ribų. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės ribos apibrėžiamos būtent kaip miesto šiaurės, rytų, pietų ir vakarų ribos. Ieškovo aptartą nurodytų įstatymų aiškinimą patvirtina ir ankstesnėse išnagrinėtose bylose teismų pateikti išaiškinimai dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo po 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybei priskirtose vietovėse panašiu laiku ir esant tam pačiam teisiniam reglamentavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. R. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-212/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje Nr. A146-976/2009; 2010 m. sausio 25 d. nutartis byloje A55-19/2010).

22Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

23Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities administracijos sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Aiškindamas įstatymuose nustatyto teisinio reglamentavimo konstitucingumą ir vertindamas miestų miškų teisinę reikšmę Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams. 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo 2 straipsniu nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinės ribos, nurodant miesto šiaurės, vakarų, rytų ir pietų ribas, todėl manytina, jog Vilniaus miesto riba sutapatinta su Vilniaus miesto savivaldybės riba. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys daiktai (valstybinės reikšmės miškai) kartu nuosavybės teise negali priklausyti privačiam asmeniui. CK 4.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtine nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto, nelaikomi sąžiningais įgijėjais.

24Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

25Atsiliepime išdėstytais argumentais sutinkama su byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadomis, kad ginčijamas administracinis sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas. Kasacinio skundo teiginys, kad ginčo žemės sklypas nėra Vilniaus miesto teritorijoje, yra nepagrįstas dėl neteisingo miesto teritorijos ir jos priskyrimo miesto savivaldybei aiškinimo. Atsakovo teigimu, įstatymuose išdėstytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad miestų savivaldybių teritorijos ir miestų teritorijos nėra skirtingos sąvokos.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

28Dėl nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančios miško paskirties žemę atkūrimo

29Šalys byloje suformulavo teisės klausimus dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į miško žemę atkūrimą, kai tokia žemė buvo priskirta miesto savivaldybės teritorijai, šiais klausimais pasisako bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija.

30Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Šią konstitucinę nuostatą detalizuojančio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems; šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams; išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

31Bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padarytą išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esantys miškai Miškų įstatymo prasme priskirtini miesto miškui, patvirtina ir kituose įstatymuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojamos nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Nuosavybės teisių atkūrimas į Vilniaus ir kitų šiame straipsnyje išvardytų miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. (tai apima ir bylos ginčo dalyku esančią žemę), yra reglamentuojamas aptariamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, skirtoje nuosavybės teisių atkūrimui į miesto žemę. Nurodyto teisinio reglamentavimo esminės nuostatos patvirtina tai, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese miesto savivaldybės teritorijos ir miesto teritorijos sąvokos yra iš esmės tapačios, skirtis gali nebent nuosavybės teisių atkūrimo procedūra dėl iki ir po 1995 m. birželio 1 d. miestų savivaldybių teritorijoms priskirtos žemės. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje iš esmės ta pati, kaip ir nurodyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, teritorija, po 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestų savivaldybių teritorijai, vadinama tiesiog po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirta teritorija. Apeliacinės instancijos teismas byloje išsamiai išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius miestų savivaldybių ir miestų ribas, ir padarė išvadą dėl šių ribų bendrumo, teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada. Kasaciniame skunde nepateikta naujų argumentų, kurie galėtų nuginčyti nurodytos išvados teisinį pagrįstumą, kaip pirmiau nurodyta, aptariama išvada yra pagrįsta galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

32Pretendentų teisės atkurti nuosavybę natūra neturėtų būti ribojamos dėl teritorijos priskyrimo miesto teritorijai, palyginti su pretendentais, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos iki teritorijų 1995 m. birželio 1 d. atlikto priskyrimo. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime išaiškinta, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima atskirti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą tam tikromis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šias sąlygas ar inter alia nustatyti naujų sąlygų, kai taip siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos. Tokiu atveju įstatymų leidėjas gali atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką.

33Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose nuosavybės teisių atkūrimo bylose ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies aiškinimas ir taikymas sistemiškai nesivadovaujant kitų to paties įstatymo nuostatų, įrašytų taip pat ir 6 straipsnio 2, 4 dalyse bei 13 straipsnyje, reikštų, kad restitucijos procese asmenims būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-47/2010). Pažymėtina, kad pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Priimant sprendimus atkurti nuosavybės teises į mišką, grąžinant jį natūra, būtina sistemiškai taikyti ne tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos susijusios su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reglamentavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Priimant ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai. Atsakovas pagal savo kompetenciją (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į miško paskirties žemės sklypą Vilniaus miesto teritorijoje privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į jų pakeitimus, ir įvertinti, ar tai neturi įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti turtą nuosavybėn natūra įgyvendinimui. Jeigu būtų aiškinama kitaip, susidarytų prielaidos institucijai priimti sprendimus, pažeidžiant galiojančius teisės aktus.

34Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat šio įstatymo priėmimo, t. y. nuo 1994 m. lapkričio 22 d. Nagrinėjamoje byloje kasacinio skundo teiginys, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 dėl ginčo miško priskyrimo miesto miškui yra neteisėtas, nelaikytinas pagrįstu, nes nurodytu Vyriausybės nutarimu įgyvendintos įstatymų nuostatos, kurioms poįstatyminiai aktai privalo neprieštarauti.

35Apskrities viršininkui priimant 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimą atkurti nuosavybės teises, tuo metu galiojo ir tebegalioja Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje, Miškų įstatymo 4 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas draudimas bet kuriuo būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo natūra būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, taip pat ir miesto miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į šioje dalyje įrašytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvieji Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad priimtas apskrities viršininko sprendimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas ir visuomenės interesą išsaugoti atitinkamas bendrąsias vertybes visos visuomenės narių poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje teismų priimti sprendimas ir nutartis nepažeidžia teisingumo principo ir atitinka konstitucinį proporcingumo principą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 25, 47 straipsnių nuostatas, akcentavo išimtines valstybės teises į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus ir jų santykį su nekilnojamojo turto atkūrimo procesu (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai) ir yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamybė nėra absoliuti teisinė kategorija, įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Įstatymų nustatyti apribojimai kartu reiškia draudimą įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Atsižvelgiant į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise; toks miškas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. byloje Nr. 3K-3-559/2009). Nuosavybės teisių atkūrimas pažeidus draudimą atkurti nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miško plotą atliktas priėmus neteisėtą apskrities viršininko sprendimą, iš kurio negali atsirasti teisiniai padariniai, nes iš ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur), t. y. atsakovų nuosavybės teisių į ginčo mišką įgijimas negali būti pripažįstamas teisėtu.

36Dėl restitucijos ir nuosavybės teisių atkūrimo kitais Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo būdais, išskyrus natūra

37Panaikinus administracinį aktą dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir kt. byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-47/2010). Viena iš administracinių aktų rūšių – kompetentingos valstybės institucijos sprendimas atkurti nuosavybės teises – pripažinus tokį sprendimą negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, tokiu atveju viena šalis privalo grąžinti kitai visa, ką yra gavusi pagal panaikintą administracinį aktą (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad ginčo atveju dėl žemės sklypo turėjo būti vadovaujamasi Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintomis Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklėmis, nes šios taisyklės, skirtingai, nei teigiama kasaciniame skunde nereglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių, o yra skirtos iš teisėtu pagrindu įgijusių nuosavybės teises į žemės sklypą asmenų išimtiniais atvejais išpirkti žemės sklypą ar jo dalį tiek, kiek jo reikia konkrečiam visuomenės poreikius atitinkančiam interesui įgyvendinti. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą negalėjo būti pagal įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą atkurtos grąžinant sklypą natūra, valstybės institucijos sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas pažeidžiant jo metu galiojusius įstatymus, dėl to toks sprendimas naikinamas. Susiklostę nuosavybės ir žemės naudojimo santykiai po nuosavybės teisių atkūrimo dienos nėra įsisenėję ir nėra atliktų esminių miško žemės sklype pakeitimų, dėl to atlikus restituciją neturėtų dar labiau pablogėti pagal neteisėtą apskrities viršininko sprendimą įgijusių miško žemę atsakovų padėtis. Panaikinus apskrities viršininko sprendimą atkurti nuosavybės teises, kasatoriams išlieka galimybė atkurti nuosavybes teises Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka, sąlygomis, kitais šiame įstatyme nurodytais nuosavybės atkūrimo būdais. Nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams, pagal šiame įstatyme atskirai reglamentuotus žemės ir miško išpirkimo atvejus ir sąlygas (įstatymo 12 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pradinis šiuo metu jau mirusio asmens prašymas dėl ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimo paduotas įstatymo nustatyta tvarka ir terminas, atsakovai yra paveldėtojai, kartu su paveldėtu turtu įgiję teisę į nuosavybės atkūrimą, į tai atsižvelgtina, kompetentingai valstybės institucijai (Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos) sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimą.

38Dėl bylinėjimosi išlaidų

39Bylos proceso kasaciniame teisme metu patirta 88,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos ne vien vadovaujantis CPK 93, 98 straipsnių nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad kasatoriai būtų atlikę kuriuos nors neteisėtus veiksmus, lėmusius byloje panaikinto apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimą. Remdamasis tuo, kad byloje pripažintą neteisėtu ir panaikintą administracinį aktą priėmė valstybės institucija, bei vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 4 dalimi, kasacinis teismas konstatuoja, kad procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto.

40Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

41Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

42Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl teisės normų,... 6. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį... 7. Ieškovas nurodė, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino,... 10. Teismas nustatė, kad ginčijamas administracinis sprendimas priimtas... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010... 12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos įrodymai - Valstybinės... 13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apskrities viršininkas priimdamas... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu atsakovai L. V. ir T. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 16. 1. Byloje teismai nepagrįstai sprendė, kad ginčo žemės sklypas yra... 17. 2. Įstatymų leidėjas, Miškų įstatyme nurodydamas, kad miestų miškai (o... 18. 3. Kasatorių teigimu, gindamas viešąjį interesą prokuroras pasirinko... 19. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros... 20. 1. Ginčijamo administracinio sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo... 21. 2. 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų... 22. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo... 23. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas... 24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie... 25. Atsiliepime išdėstytais argumentais sutinkama su byloje pirmosios ir... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 28. Dėl nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančios miško paskirties... 29. Šalys byloje suformulavo teisės klausimus dėl teisės normų,... 30. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai... 31. Bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padarytą... 32. Pretendentų teisės atkurti nuosavybę natūra neturėtų būti ribojamos dėl... 33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose nuosavybės... 34. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant... 35. Apskrities viršininkui priimant 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimą atkurti... 36. Dėl restitucijos ir nuosavybės teisių atkūrimo kitais Piliečių... 37. Panaikinus administracinį aktą dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms... 38. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 39. Bylos proceso kasaciniame teisme metu patirta 88,75 Lt išlaidų, susijusių su... 40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010... 42. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...