Byla 2A-1930-254/2017

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Raimondo Buzelio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurbarko knygynas“ apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurbarko knygynas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Manvesta“ ir akcinei bendrovei „Swedbank“ bankui, trečiasis asmuo VĮ Registrų centras Tauragės filialas, dėl pirkimo– pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia, nekilnojamojo turto idealiosios dalies pakeitimo, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos nekilnojamaisiais daiktais nustatymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Jurbarko knygynas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Manvesta“ dėl nekilnojamojo daikto idealiosios dalies pakeitimo, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos nekilnojamaisiais daiktais nustatymo. 2016 m. gruodžio 19 d. ieškinį patikslino ir prašė teismo: 1) nustatyti, kad Jurbarko rajono valdytojo 1994-07-25 potvarkiu Nr. 330 valstybiniam Jurbarko knygynui, pripažįstant nuosavybės teises į 303,57 kv. m. ploto patalpas administraciniame pastate, ( - ), esančiame ( - ) (toliau tekste pastatas) ir 1995-10-11 įmonės registravimo pažymėjimo Nr. 95-8 pagrindu į šias patalpas įregistruojant nuosavybės teisę UAB „Jurbarko knygynas“ vardu, su pagrindiniu daiktu buvo perduota ir priklausinio – rūsio dalis, atitenkanti 303,57 kv. m. pagrindiniam daiktui ir pripažinti UAB „Jurbarko knygynas“ nuosavybės teisę į rūsio dalį – 97,48 kv. m., esančio pastate; 2) pripažinti negaliojančia 2007-08-24 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 2-9714 (toliau tekste sutartis), sudarytą tarp AB „Hansabankas“ ir UAB „Manvesta“ dalyje dėl 126,26 kv. m. pastato ir nustatyti, kad AB „Hansabankas“ (teisių perėmėjas AB „Swedbank“ bankas) pardavė UAB „Manvesta“ jam priklausančius 815,28 kv. m. pastato ploto; 3) pakeisti idealiąsias pastato dalis ir nustatyti, kad UAB „Jurbarko knygynas“ nuosavybės teise priklauso 35/100 dalys pastato, o UAB „Manvesta“ – 65/100 dalys pastato; 4) nustatyti valdymo ir naudojimo pastatu tvarką; 5) nustatyti valdymo ir naudojimo tvarką žemės sklypu, esančiu ( - ) (toliau tekste žemės sklypas) pagal 2015-03-09 V. S. parengtą planą, pagal kurį UAB „Jurbarko knygynas“ valdymui ir naudojimui atitenka žemės sklypo dalis, pažymėta skaičiumi „208“, UAB „Manvesta“– žemės sklypo dalis, pažymėta skaičiumi „425“, o žemės sklypo dalimi, pažymėta skaičiumi „260“ atitenka UAB „Jurbarko knygynas“ ir UAB „Manvesta“ bendram valdymui ir naudojimui; 6) įpareigoti UAB „Manveta“ per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti UAB „Jurbarko knygynas“ vieną raktų komplektą, netrukdyti naudotis vartais bei aikštele; 7) nustatyti, kad UAB „Manvesta“ nevykdant teismo įpareigojimo per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti UAB „Jurbarko knygynas“ vieną raktų komplektą, netrukdyti naudotis vartais bei aikštele, skaičiuojama 20 Eur dydžio bauda, kurią UAB „Manvesta“ turėtų mokėti UAB „Jurbarko knygynas“ naudai už kiekvieną pradelstą dieną; 8) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Patikslintą ieškinį grindė tuo, kad Jurbarko rajono valdytojo 1994 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 330 valstybiniam Jurbarko knygynui buvo pripažinta nuosavybės teisė į 303,57 kv. m. ploto patalpas, esančias ( - ). UAB „Jurbarko knygynas“ nuosavybės teisę į minėtas patalpas įgijo 1995 m. spalio 11 d. įmonės registravimo pažymėjimo Nr. 95-8 pagrindu. 1998 m. kovo 12 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą statinį (butą, patalpas) ir teises į jį duomenimis, UAB „Jurbarko knygynas“ priklausė 303,57 kv. m. administracinio pastato, o AB „Lietuvos taupomasis bankas“ (toliau teisių perėmėjai AB bankas „Hansabankas“, o vėliau AB „Swedbank“) – 617,36 kv. m. administracinio pastato. Anot ieškovės, pažymėjime nenurodyta kokiomis dalimis bendrasavininkiams atiteko administracinio pastato priklausinys – rūsys, tačiau ieškovei kartu su pagrindiniu daiktu buvo perduota ir priklausinio – rūsio 97,48 kv. m. dalis, kuri skirta pagrindiniam daiktui aptarnauti, kadangi jame yra UAB „Jurbarko knygynas“ apšildymo sistema, elektros mazgas. Ieškovė nurodė, kad į rūsį visada patekdavo tik su banko žinia, rakto nuo rūsio neturėjo. Pasikeitus savininkui, UAB „Manvesta“ pareikalavo UAB „Jurbarko knygynas“ atsiskirti bendrovės šildymo sistemą. Ieškovė nurodė, kad rūsyje yra pastatyta UAB „Jurbarko knygynas“ šildymo sistema, kuria naudojasi tik ieškovė, tačiau atsakovė UAB „Manvesta“ rakto nuo rūsio neduoda, todėl ieškovė UAB „Jurbarko knygynas“ laisvai patekti į pagrindinio daikto priklausinį – rūsį, neturi galimybės.
  3. Ieškovės nuomone, įregistruojant viešajame registre idealiąsias administracinio pastato dalis (UAB „Jurbarko knygynas“ įregistruota 25/100 dalys) buvo padaryta klaida, kadangi pažymėjime nebuvo nurodytos bendrasavininkiams priklausančio rūsio dalys, nors idealioji dalis paskaičiuota iš bendro 1 216,33 kv. m. ploto. UAB „Jurbarko knygynas“ turėjo būti įregistruota 33/100 arba 1/3 dalis, o AB „Lietuvos taupomasis bankas“ – 67/100 arba 2/3 dalys, nes ieškovei priklausė 97,48 kv. m., o atsakovei tik 197,92 kv. m. Kartu ieškovė nurodė, kad UAB „Jurbarko knygynas“, gavęs tuometinio bendrasavininkio AB „Lietuvos taupomasis bankas“ sutikimą, prisistatė priestatą ir padidino bendrovei priklausančio administracinio pastato dalį, t. y. papildomai pasistatė ir pridavė valstybinei priėmimo komisijai 39, 06 kv. m. naudingo ploto. Tokiu būdu UAB „Jurbarko knygynas“ priklauso 342,63 kv. m. naudingo ploto. Viešajame registre įregistravus papildomai pristatytą naudingą plotą, idealiosios administracinio pastato dalys nebuvo perskaičiuotos, todėl iki šiol viešajame registre yra nurodyta netiksli idealioji administracinio pastato dalis. Ieškovei kreipusis į VĮ „Registrų centras“ dėl įrašo ištaisymo, buvo atsisakyta tai padaryti nesant kito bendrasavininkio, t. y. UAB „Manvesta“ rašytinio sutikimo.
  4. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento AB banko „Hansabankas“ ir UAB „Manvesta“ 2007 m. rugpjūčio 24 d. sudarytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties, kuria bankas UAB „Manvesta“ pardavė 75/100 dalis 1255,39 kv. m. bendro ploto administracinio pastato, kas sudaro 941,54 kv. m. bendro ploto, todėl atsakovė AB bankas „Hansabankas“ pardavė atsakovei UAB „Manvesta“ turto 126,26 kv. m. ploto daugiau, nei priklausė pardavėjai, nes ieškovei priklauso 440,11 kv. m. pastato bendro ploto (303,57 kv. m. + 39,06 kv. m. + 97,48 kv. m. rūsio), o AB bankas „Hansabankas“, nuosavybės teise realiai valdė tik 617, 36 kv. m. pagrindinio ploto ir šiam plotui tenkančio 197,92 kv. m. rūsio, viso 815,28 kv. m. bendro ploto.
  5. Ieškovė pažymėjo, kad VĮ „Registrų centras“ pagal UAB „Jurbarko knygynas“ prašymą atliko pastato idealiųjų dalių paskaičiavimą ir nustatė, kad UAB „Jurbarko knygynas“ šiuo metu (po bendrosios dalinės nuosavybės padidinimo) priklauso 35/100 dalys administracinio pastato, o UAB „Manvesta“ priklauso 65/100 idealiosios dalys administracinio pastato. Todėl, ieškovės nuomone, pagal šias pagrindinio nekilnojamojo daikto dalis turėtų būti patikslinta ir papildomo daikto – priklausinio, t. y. kiemo statinių idealioji dalis ir nustatyta, kad UAB „Jurbarko knygynas“ priklauso 35/100, o UAB „Manvesta“ priklauso 65/100 dalys kiemo statinių. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad UAB „Jurbarko knygynas“ neturi galimybės patekti į rūsio patalpas, kurias valdo ir laiko užrakinusi atsakovė UAB Manvesta“, ieškovės nuomone, yra būtinybė oficialiai nustatyti administracinio pastato valdymo ir naudojimo tvarką pagal VĮ „Registrų centras“ parengtą pastato dalių paskaičiavimo tvarką.
  6. Ieškovė prašymą nustatyti žemės sklypo, esančio ( - ) valdymo ir naudojimo tvarką grindė tuo, kad UAB „Jurbarko knygynas“ 2004 m. balandžio 7 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-890 pagrindu nusipirko 502/1524 dalis minėto žemės sklypo, susidedančio iš 0,1524 ha. 1022/1524 dalis to paties žemės sklypo, susidedančio iš 0,1524 ha nusipirko atsakovė UAB „Manvesta“ 2015 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr.RP-3995 pagrindu. Ieškovės teigimu, žemės sklypo idealiosios dalys yra nurodytos teisingos, tačiau tarp bendrasavininkių kyla ginčas dėl šio žemės sklypo valdymo ir naudojimo tvarkos nustatymo, kadangi ieškovė nori turėti priėjimą prie jai priklausančių langų pirmame aukšte iš lauko pusės, po kuriais yra aikštelė, kurioje galima laikyti automobilį. Ieškovės nuomone, aikštelė turi būti skirta bendram naudojimui. Tačiau atsakovė su ieškovės pasiūlyta žemės valdymo ir naudojimo tvarka nesutiko. Tokiu būdu, ieškovės nuomone, turi būti nustatyta valdymo ir naudojimosi žemės sklypu tvarka, o atsakovė turi būti įpareigota perduoti ieškovei vartų, per kuriuos galima patekti į aikštelę, raktą.
  7. Atsakovai UAB „Manvesta“ ir AB „Swedbank“ su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinio reikalavimą dėl valdytojo potvarkio, kadangi potvarkis priimtas daugiau kaip prieš dvidešimt metų, ieškovei ir jos atstovėms M. Č. ir D. B. buvo žinomas. Atsakovės nesutiko, kad ieškovei priklauso rūsio patalpų dalis, nes rūsio patalpos jai nebuvo perduotos ir ji į jas neįgijo nuosavybės teisių bei jomis niekada nesinaudojo. Todėl nepagrįstas ieškovės reikalavimas dėl idealiųjų dalių pakeitimo, pirkimo–pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia bei naudojimosi tvarkos pastatu nustatymo, rūsio patalpų priklausymo ieškovei pagrindu. Atsakovės nesutiko su ieškovės pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, kadangi jos argumentas dėl naudojimosi kiemo aikštele yra nepagrįstas. Pasiūlytas planas neatitinka egzistavusiam faktiniam žemės sklypo naudojimui, kuris yra užfiksuotas atsakovei sudarius su valstybe žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė aikštele niekada nesinaudojo, ką patvirtina ir jos pareikšti reikalavimai. Iš šios aikštelės yra patekimas tik į atsakovei UAB „Manvesta“ priklausančias patalpas. Pagal atsakovės pasiūlytą planą šalims skirta naudotis atskirai didesnė žemės sklypo dalis, kas atitinka abiejų šalių interesus ir nusistovėjusią faktinę naudojimosi žemės sklypu tvarką. Atsakovė UAB „Manvesta“ prašė ieškovei UAB „Jurbarko knygynas“ skirti 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kurios ½ dalis sumokėtina atsakovei UAB „Manvesta“. Prašymą grindė tuo, kad ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, tikslino reikalavimus, vilkino procesą.
  8. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Tauragės filialas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad įregistruojant bendrosios dalinės nuosavybės teises į pastatą ir nustatant idealiąsias dalis, klaidos nebuvo padaryta.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nustatė, kad UAB „Jurbarko knygynui“ priklausančių patalpų plotas pastato pirmame aukšte yra 342,63 kv. m., kas sudaro 0,27 dalis administracinio pastato, unikalus numeris ( - ), esančio ( - ), UAB „Manvesta“ priklauso 912,76 kv. m. pastato patalpų rūsyje, pirmame ir antrame aukštuose, kas sudaro 0,73 dalis administracinio pastato, unikalus numeris ( - ), esančio ( - ); nustatė tokią administracinio pastato, unikalus numeris ( - ), esančio ( - ), naudojimo tvarką: UAB „Manvesta“ naudojasi visomis 295,40 kv. m pastato rūsio patalpomis „R-1“ (6,35 kv. m); „R-2“ (8,85 kv. m); „R-3“ (43,43 kv. m); „R-4“ (38,41 kv. m); „R-5“ (1,29 kv. m);„R-6“ (1,29 kv. m); „R-7“ (26,19 kv. m); „R-8“ (25,38 kv. m); „R-9“ (33,85 kv. m); „R-10“ (56,90 kv. m);„R-11“ (43,81 kv. m); „R-12“ (9,65 kv. m). „6“ „UAB „Manvesta“ taip pat pastato patalpomis (pažymėtomis indeksais):„1-7“ (2,65kv. m);„6“ (8,22 kv. m).;„22“ (29,87kv. m);„23“ (5,79 kv. m); „17“ (40,87 kv. m); „18“ (2,03 kv. m); „19“ (2,42 kv. m); „20“ (2,33 kv. m); „21“ (6,51 kv. m); „24“ (36,67kv. m); „25“ (142,68 kv. m); „26“ (7,57 kv. m); „27“ (18,22 kv. m); „28“ (12,43 kv. m); „29“ (8,76 kv. m); „30“ (12,30 kv. m);„31“ (32,89 kv. m); „32“ (15,25 kv. m); „33“ (17,83 kv. m); „34“ (64,40 kv. m); „35“ (1,44 kv. m); „36“ (1,01 kv. m); „37“ (1,74 kv. m); „38“ (2,43 kv. m); „39“ (14,53 kv. m); „40“ (14,55 kv. m); „41“ (13,61 kv. m); „42“ (29,15 kv. m); „43“ (14,07 kv. m); „44“ (31,55 kv. m); „45“ (23,59 kv. m); UAB „Jurbarko knygynas“ naudojasi šiomis pastato patalpomis, pažymėtomis indeksais: „1-1“ (3,96 kv. m); „1-2“(142,79 kv. m)„1-3“(63,84 kv. m);„1-4“(16,05kv. m);„1-5“(1,94 kv. m); „1-8“ (1,43 kv. m); „1-9“ (1,64 kv. m); „1-10“ (32,32 kv. m); „1-11“ (15,68 kv. m); „1-15“ (14,91 kv. m);„16“ (48,07 kv. m); nustatė tokią naudojimosi žemės sklypu, unikalus numeris ( - ), esančio ( - ), naudojimosi tvarką pagal matininko V. S. parengtą pagal UAB „Manvesta“ 2015-03-09 planą, pagal kurį UAB „Manvesta“ valdo ir naudoja sklypo dalį, pažymėtą žydra spalva („112“ ir „388“); UAB „Jurbarko knygynas“ valdo ir naudoja sklypo dalį, pažymėtą geltona spalva („245“); UAB „Manvesta“ ir UAB „Jurbarko knygynas“ valdo ir naudoja bendrai lygiomis dalimis pilka spalva pažymėtą sklypo dalį („148“); likusioje dalyje ieškinį atmetė; atsakovės UAB „Manvesta“ prašymą dėl baudos skyrimo atmetė; priteisė iš ieškovės UAB „Jurbarko knygynas“ atsakovės UAB „Manvesta“ naudai 3 751 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės UAB „Manvesta“ ieškovės UAB „Jurbarko knygynas“ naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

    7

  2. Teismas nustatė, kad Jurbarko rajono valdytojo 1994-07-25 potvarkiu Nr. 330 „Dėl nuosavybės teisių pripažinimo“, valstybiniam Jurbarko knygynui pripažintos nuosavybės teisės į 303,57 kv. m. ploto patalpas ginčo pastate, esančiame ( - ), t. y. pripažinta nuosavybės teisė į tas patalpas, kuriose faktiškai buvo įsikūręs ir veikė knygynas. Nors ieškovė neprašė minėto potvarkio naikinti ar keisti, atsakovų prašymą dėl ieškinio senaties taikymo teismas tenkino, konstatavęs, kad reikalavimas nustatyti, jog kartu su knygyno patalpomis buvo perduota ir dalis rūsio patalpų laikytinas prašymu, plečiamai aiškinančiu priimtą individualų norminį aktą, tam tikra prasme jį keičiant.
  3. Sprendžiant, ar konkrečios rūsio patalpos galėtų būti tam tikros pastato dalies priklausinys, ir įvertinus konkrečius rašytinius įrodymus bei šalių atstovų paaiškinimus ir pagal juos bei buvusį ir esamą naudojimą, teismas konstatavo, kad šiuo atveju negalima daryti išvados, jog UAB „Jurbarko knygynas“ buvo perduotos rūsio patalpos. Todėl 1 ir 2 ieškinio reikalavimus teismas atmetė. Teismas pažymėjo, kad bylos šalių teisės negali būti ginamos jų pačių pasirinktu būdu, t. y. prašant pripažinti nuosavybės teisę į konkrečią pastato dalį, priklausančią bendraturčiui.
  4. Teismas nustatė, kad šiuo metu ginčo pastato plotas yra 1 255,39 kv. m. Įregistravus pastato kadastro duomenų pakeitimus, bendraturčiams priklausančios turto dalys nebuvo pakeistos, tačiau iš esmės ginčo dėl to, kad po rekonstrukcijos padidėjo UAB „Jurbarko knygynas“ priklausančių patalpų plotas nėra, byloje nėra ginčijamas ir rekonstrukcijos teisėtumas. Tokiu būdu teismas preziumavo, kad UAB „Jurbarko knygynas“ savo lėšomis padidino bendrą daiktą, turėdamas kito bendraturčio sutikimą, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių (CK 4.77 str. 1 d.), todėl darė išvadą, kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje atitinkamai galėtų būti keičiama. Atsižvelgiant į tai, kad bendras pastato plotas 1 255,39 kv. m, teismas nustatė, kad UAB „Jurbarko knygynui“ priklausančių patalpų plotas pastato pirmame aukšte yra 342,63 kv. m, UAB „Manvesta“ priklauso 912,76 kv. m pastato rūsyje, pirmame ir antrame aukštuose, UAB „Jurbarko knygynas“ priklauso 0,27 dalys pastato (342,63/1255,39), UAB „Manvesta“ – 0,73 dalys pastato (912,76/1255,39).
  5. Reikalavimą nustatyti naudojimosi ginčo pastatu tvarką taip, kaip nurodyta ieškinio reikalavimo 4 punkte, teismas atmetė, atsižvelgęs į tai, kad nustatyta ir rūsio naudojimo tvarka. Teismas konstatavo, kad rūsio patalpos teisėtai priklauso savininkui UAB „Manvesta“, kuris nesutinka su ieškovės prašoma nustatyti naudojimo tvarka. Tačiau, atsižvelgęs į faktinį patalpų naudojimą, teismas nustatė pastato naudojimo tvarką, kuri užtikrintų idealiąsias pastato dalis bei išspęstų bendraturčių ginčą (CK 4.81 straipsnis).
  6. Teismas, pasisakydamas dėl valdymo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymu, nustatė, kad teismui pateiktas 2014 m. birželio 9 d. matininko S. S. parengtas UAB „Jurbarko knygynas“ pasiūlymas, pagal kurį uždara aikštelė su vartais priskirta bendrai naudojamai žemės sklypo daliai (t. 1, b. l. 40). Pagal to paties matininko 2015 m. kovo 9 d. parengtą UAB „Manvesta“ pasiūlymą bendram naudojimui palikta 148 kv. m. ploto sklypo dalis iki vartų į uždarą aikštelę (t. 1, b. l. 41). Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas nei sumažėjo, nei padidėjo, neatsirado jokios neužstatytos žemės, nugriovus kokius nors statinius ir neišnyko bendro naudojimo takų poreikis, pakeitus naudojimosi statiniais tvarką, ir dėl to neatsirado būtinybė patekti į juos kitiems bendraturčiams. Teismas atsižvelgė į tai, kad atmetus ieškovės reikalavimą dėl rūsio patalpų, uždara aikštelė ieškovei būtų reikalinga prieiti prie langų juos nuvalyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal UAB „Manvesta“ pateiktą pasiūlymą iš pietų nuo gatvės pusės paliktas plotas prie ieškovei priklausančių langų. Tuo tarpu ieškovė nenaudoja uždaros aikštelės prekėms iškrauti, kadangi tam, yra sąlygos šiaurinėje pastato pusėje. Nors nusistovėjusi žemės sklypo naudojimo tvarka anksčiau nebuvo nustatyta notariškai šalių patvirtintu susitarimu, teismas sprendė, kad radikaliai keisti sklypo naudojimo tvarką nėra pagrindo, o esant pateiktiems abiejų bendraturčių pasiūlymams (planus pateikė ieškovė), teismas nustatė žemės sklypo naudojimo tvarką pagal 2015 m. kovo 9 d. planą. Reikalavimą dėl raktų perdavimo teismas atmetė.
  7. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės UAB „Manvesta“ prašymo skirti ieškovei UAB „Jurbarko knygynas“ 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nenustatė, kad ieškovė, įgyvendindama teisę ginti savo interesus teisme, pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį. Be to, pažymėjo, kad ieškinio reikalavimų tikslinimas iš esmės neužvilkino bylos nagrinėjimo. Nagrinėjant bylą buvo atsižvelgta į visų šalių ir jų atstovų interesus, patenkinti prašymai pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, atidėti bylos nagrinėjimą dėl atsakovės atstovo užimtumo kitose bylose. Todėl atsakovės UAB „Manvesta“ prašymą dėl baudos skyrimo teismas atmetė.
  8. Ieškinį tenkinus iš dalies, šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė proporcingai teismo atmestų (4/5) ir patenkintų reikalavimų daliai (1/5).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Jurbarko knygynas“ prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Jurbarko knygynas“ 2016 m. gruodžio 19 d. patikslintą ieškinį patenkinti visiškai; prijungti prie bylos naują įrodymą – 2017 m. gegužės 22 d. UAB „Manvesta“ raštą Nr. 022; priteisti UAB „Jurbarko knygynas“ naudai iš atsakovės UAB „Manvesta“ visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dalyje dėl rūsio dalies priklausomybės UAB „Jurbarko knygynas“, neteisingai įvertino surinktus įrodymus, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias priklausinio priskyrimą pagrindiniam daiktui, todėl šioje dalyje teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
    2. Pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011, kadangi nurodytoje byloje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje byloje esančių faktinių aplinkybių. UAB „Jurbarko knygynas“ nuo pastato eksploatacijos pradžios iki šiol realiai naudojosi rūsio patalpomis, nes jose yra visos komunikacijos priemonės pagrindinei pastato daliai aptarnauti ir išlaikyti.
    3. Pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškininio reikalavimų ribų, kadangi tenkindamas iš dalies ieškinį, nesant atsakovės priešieškinio, pats paskaičiavo administracinio pastato idealiąsias dalis ir savo nuožiūra nustatė pastato valdymo ir naudojimo tvarką, akivaizdžiai pirmenybę suteikdamas atsakovės UAB „Manvesta“ interesų tenkinimui. Pažymi, kad aplinkybę, jog ieškovę ir atsakovę sieja bendro naudojimo rūsio patalpos, skirtos pagrindiniam daiktui aptarnauti, patvirtina jau po teismo sprendimo priėmimo gautas iš atsakovė UAB „Manvesta“ raštas Nr.022 dėl bendrų vamzdynų remonto darbų, kuris prijungtinas prie civilinės bylos.
    4. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl 2007 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia, neanalizavo byloje surinktų įrodymų, todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir naikintinas. Nurodo, kad atsakovė AB bankas „Hansabankas“ 2007 m. rugpjūčio 24 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Manvesta“ 75/100 dalis viso administracinio pastato, kas sudaro 941,54 kv. m. bendro ploto. Tačiau realiai atsakovė AB bankas „Hansabankas“ nuosavybės teise valdė 617, 36 kv. m. pagrindinio ploto ir šiam plotui tenkančio 197,92 kv. m. rūsio, viso 815,28 kv. m. bendro ploto. Tokiu būdu atsakovė AB bankas „Hansabankas“ pardavė atsakovei UAB „Manvesta“ tą turtą, kurio neturėjo, t. y. 126,26 kv. m. UAB „Jurbarko knygynas“ nuosavybės teise priklausančio pastato. Todėl 2007 m. rugpjūčio 24 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Todėl pirkimo–pardavimo sutartis, dalyje dėl 126,2 kv. m. administracinio pastato bendro ploto pardavimo, pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
    5. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarka pagal atsakovės UAB „Manvesta“ pateiktą žemės sklypo planą, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog 2003-09-19 sudarytas žemės sklypo planas patvirtina faktą, kad tuometiniam AB Bankas „Hansabankas“ buvo priskirtas žemės sklypas, pažymėtas raidė „A“, todėl teismas padarė išvadą, kad kiemo aikštelė valdymui ir naudojimui, pagal ieškovės pateiktą planą pažymėta indeksu „260“, turi būti paskirta atsakovei UAB „Manvesta“, kuri yra AB bankas „Hansabankas“ teisių perėmėja. Su šia išvada apeliantė nesutinka. Pažymi, kad 2003-09-22 žemės sklypo plane yra nurodyti du žemės sklypai „A“-1022 kv. m. ir B-502 kv. m. Plane nurodyta, kad šie du žemės sklypai bendrasavininkių yra valdomi bendrai. Šiuo planu buvo nustatytos žemės sklypo dalys, o ne naudojimo bei valdymo tvarka. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad minėtame plane raide „B“ pažymėtas žemės sklypas 502 kv. m. valdomas bendrai su žemės sklypu, pažymėtu raide „A“- 1022 kv. m., tačiau pačiame plane indeksas „B“ apskritai nenurodytas, todėl kur „B“ žemės sklypo ribos nėra nurodytos. Nors teismas nurodė, kad žemės sklypo naudojimo ir valdymo tvarka nėra nustatyta, bendrasavininkių susitarimas nėra notariškai patvirtintas, tačiau vis tiek pirmenybę teikė aukščiau paminėtam žemės sklypo planui, neatsižvelgdamas į faktines aplinkybes. Todėl nustatydamas žemės sklypo naudojimo ir valdymo tvarką pagal atsakovės UAB „Manvesta“ pateiktą pasiūlymą, teismas ignoravo ieškovės teises ir pažeidė materialinės teisės normas. Pažymi, kad pagal tokį sprendimą UAB „Jurbarko knygynas“ negalės ne tik laikyti savo automobilio kiemo aikštelėje po savo langais, tačiau negalės apskritai prieiti prie savo langų jų nuvalyti, pakeisti ir pan. Be to, neturės galimybės iš savo pusės patekti ant administracinio pastato stogo. Kartu apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad žemės sklypo naudojimo ir valdymo tvarka tarp šalių buvo nusistovėjusi.
    6. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę perduoti raktus nuo vartų. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl šio reikalavimo netyręs ir neanalizavęs byloje esančių įrodymų. Pažymi, kad ieškovė su atsakove yra žemės sklypo bendrasavininkiai, todėl turi teisę į jį patekti. Vadinasi, atsakovė UAB „Manvesta“ neduodama ieškovei raktų nuo vartų, nepagrįstai varžo ieškovės teises naudotis žemės sklypu.
    7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra nemotyvuota, neteisėta ir nepagrįsta. Teismas nenurodė, kokias išlaidas priskiria prie bylinėjimosi išlaidų, nenurodė kas jas sudaro, ar jos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (su 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 pakeitimais) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė „Manvesta“ prašo teismo atmesti apeliacinį skundą, palikti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą nepakeistą; apeliantei skirti 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iš kurios 50 procentų arba 2 896 Eur skirti atsakovės UAB „Manvesta“ naudai; priteisti iš apeliantės, atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Nepagrįsta apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ginčo pastato rūsio patalpos yra pastato priklausinys, kuris neva buvo perduotas ieškovei ir kuris proporcingai turėtų būti dalinamas tarp bendraturčių. Pažymi, kad ieškovei niekada nebuvo perduota nuosavybės teisė į ginčo pastato 295,40 kv. m rūsio patalpų dalį. Be to, ieškovė nuo 1994 metų apskritai niekada nesinaudojo rūsio patalpomis, nes jos buvo kito pastato bendraturčio nuosavybė. Minėtas aplinkybes pagrindžia tiek 2016 m. lapkričio 22 d. antstolės N. G. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 01665-51 K, tiek atsakovų paaiškinimai, iš kurių darytina išvada, kad ginčo pastato rūsyje buvo (ir yra) išvedžiota signalizacija, rūsio patalpos visada buvo rakinamos, rakto nuo rūsio patalpų ieškovė niekada neturėjo ir neturi, signalizacijos kodo neturėjo, prekių rūsyje nelaikė, jokio kito turto taip pat nelaikė. Atsakovės nuomone, apeliantės nurodyta teismų praktika (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-241-611/2015, Nr. 3K-3-32/2007, Nr. 3K-3-134/2008, Nr. 3K-3-117/2013, Nr. 3K-3-458/2012, Nr.3K-3-1051/2003, Nr. 3K-3-595/2005, Nr. 3K-3- 433/2009, Nr. 3K-3-12/2012 ir kt.) šiuo atveju netaikytina, kadangi nurodytoje teismų praktikoje analizuojama gyvenamųjų daugiabučių namų laiptinių ir rūsių priskyrimo ar nepriskyrimo viso daugiabučio namo priklausiniu klausimai, o šiuo atveju ginčo pastatas yra ne tik, kad negyvenamosios (administracinės) paskirties, tačiau apskritai kitokios konfigūracijos: ginčo atveju rūsio patalpos yra lygiai tokios pačios patalpos, kaip ir kitos, esančios pirmajame ar antrajame pastato aukšte. Rūsio patalpose galima įrengti ir atskiras darbo ar poilsio vietas, o aplinkybė, kad rūsio patalpose yra šildymo sistemos dalis, savaime nelemia, nei 295,40 kv. m priskyrimo bendrosiomis, nei pastato rūsio kvalifikavimo priklausiniu. Be to, Nekilnojamojo turto registre rūsys taip pat neįregistruotas kaip priklausinys.
    2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nepakeitus teismo sprendimo, ji negalės laikyti automobilių aikštelėje. Atsakovė pažymi, kad tokio poreikio apeliantei niekada iki šiol nekilo.
    3. Priešingai nei nurodė apeliantė, teismas visiškai pagrįstai, teisingai, teisėtai bei laikantis nuosekliai išplėtotos teismų praktikos nustatė tiek naudojimosi ginčo pastatu, tiek ir žemės sklypu tvarką. Pažymi, kad visą laiką buvo aišku, kuriomis pastato patalpomis naudojasi kiekvienas iš bendraturčių, ieškovė neginčijamai patvirtinto, jog nuo 1994 metų iki dabar niekada rūsio patalpomis nesinaudojo: nesandėliavo prekių, kitų daiktų, o jomis išimtinai naudojosi ir naudojasi atsakovė ir iki jos buvę minėtos dalies savininkai. Kartu atsakovė pažymi, kad tik ji viena iš aikštelės gali patekti į savo patalpą, todėl nelogiška būtų nustatyti bendrą naudojimąsi aikštele tvarką. Be to, ieškovei yra paliktas plotas prie UAB „Jurbarko knygynas“ vitrininių langų, kad ji galėtų juos nusivalyti, kas užtikrina ieškovės interesus ir nesinaudojant vidine aikštele.
    4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti ieškovės pasiūlytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, kadangi tuo ieškovė siekė įgyvendinti tik savo interesus, tuo pačiu pažeidžiant atsakovės, kaip bendraturčio interesus. Teismo pagal V. S. 2015 m. kovo 9 d. parengtą planą nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka yra teisėta, racionali, atitinkanti abiejų bendraturčių teisėtus interesus, ir ilgametį (nusistovėjusį) faktinį daikto valdymą.?
    5. Atsakovės nuomone, ieškovė, kreipdamasi į teismą, su apeliaciniu skundu kvestionuodama teisėtai ir pagrįstai nustatytos naudojimosi nekilnojamuoju tvarką, siekdama nepagrįstai nusistatyti tik jos interesus tenkinančią tvarką ir paneigiančią atsakovės teisėtus interesus, iš esmės piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kad atitinkamai remiantis CPK 95 straipsnio nuostatomis lemia 5 792 Eur baudos apeliantei skyrimą (iš kurios 50 procentų arba 2 896 Eur priteisina atsakovės naudai).
  3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB „Swedbank“ prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš ieškovės atsakovės „Swedbank“, AB naudai bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovės nuomone, ieškovės reikalavimas dėl 126,26 kv. m. aukščiau nurodytos administracinio pastato dalies pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kaip ir reikalavimas nustatyti, kad bankas pardavė UAB „Manvesta“ to paties administracinio pastato 815,28 kv. m. yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi: 2007-08-24 nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi, bankas pardavė UAB „Manvesta“ 75/100 dalis administracinio pastato, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), nenurodant perleidžiamai daliai priklausančios kvadratūros; pagal pardavimo metu nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą bankui nuosavybės teise priklausė 75/100 dalys administracinio pastato, o UAB „Jurbarko knygynas“ nuosavybės teise 25/100 dalys; prieš atliekant pirkimo pardavimo sandorį, bankas (kaip numato įstatymas) pasiūlė bendrosios dalinės nuosavybės turėtojui UAB „Jurbarko knygynas“ pirmumo tvarka įsigyti bankui nuosavybės teise priklausančias 75/100 dalis administracinio pastato, tačiau ieškovė atsisakė ir pretenzijų bankui dėl netinkamų dalių proporcijos neteikė. Atsakovės nuomone, ieškovei teko pareiga konkrečiai nurodyti, kokias patalpas UAB „Jurbarko knygynas“ valdė iki 2007-08-24 nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties ir kurių realiai patalpų neteko po šios sutarties sudarymo. Kadangi ieškovė tokių faktinių duomenų nepateikė, tiek ieškinys, tiek apeliacinis skundas dalyje dėl 126,26 kv. m. dydžio UAB „Jurbarko knygynas“ nuosavybės teise priklausančio turto dalies neteisėto perleidimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
    2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad rūsys laikytinas pagrindinių patalpų priklausiniu. Pažymi, kad banko nuosavybės teisė į ginčo patalpas atsirado pagal administracinius aktus. Duomenų, kad kartu su 1994-07-01 priėmimo–perdavimo akte išvardintomis patalpomis valstybiniam Jurbarko knygynui būtų perduota ir dalis rūsio, byloje nėra ir ieškovė tokių įrodymų neteikė. Be to, ieškovė pati pripažino, kad rūsiu niekada nesinaudojo ir neturėjo rūsio raktų. Kartu atsakovė nurodo, kad ieškovė, teikdama vindikacinį ieškinį, siekdama nustatyti nuosavybės teisę į rūsio dalį, privalėjo ginčyti banko nuosavybės teisių į ginčo objektą (rūsio patalpas) įgijimo pagrindą, taip pat siekdama išreikalauti dalį rūsio iš „neteisėto“ valdymo, ji privalėjo įrodyti ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus, kad ginčo objektą valdė ir, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jį prarado. Be to, atsakovės nuomone, klausimas, ar rūsys yra pastato priklausinys šiuo atveju esminės teisinės reikšmės neturi, nes rūsio patalpos nuosavybės teise buvo perduotos išimtinai bankui ir naudojamos tik banko kaip savarankiška patalpa, minėtose rūsio patalpose buvo įrengtos bankinių dokumentų ir kt. saugyklos, instaliuota signalizacija, o tai, kad rūsio patalpose yra bendros komunikacijos savaime nedaro šių patalpų viso pastato, esančio ( - ), priklausiniais.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
  1. Apeliantė pateikė atsakovės UAB „Manvesta“ 2017-05-22 pranešimą – informaciją, kuriame nurodyta, jog 2017 m. gegužės 23-24 d. bus atliekami ( - ) pastatui priklausančių vamzdynų remonto darbai. Rašte nurodyta, kad tam tikru metu nebus tiekiamas vanduo. Apie konkretų laiką, kada bus stabdomas vandens tiekimas ieškovė bus informuota telefoniniu skambučiu. Apeliantės manymu šis naujas įrodymas, gautas iš atsakovės jau po teismo sprendimo priėmimo, patvirtina, kad šalis sieja bendro naudojimo patalpos, skirtos pagrindiniam daiktui aptarnauti. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju teismas priima šį įrodymą ir vertins kartu su visa bylos medžiaga.
Dėl nuosavybės teisės į rūsio patalpas pripažinimo, dėl idealiųjų dalių nuosavybės teisėje (1 – 3 patikslinto ieškinio reikalavimai)
  1. Apeliantė pirmuoju patikslinto ieškinio reikalavimu prašė pripažinti jai nuosavybės teises į 97,48 kv. m. rūsio patalpų dalį, esančių ( - ). Kartu nurodė, kad nuosavybės teisę į 303,57 kv. m. ploto patalpas administraciniame pastate ji įgijo administracinio akto – Jurbarko rajono valdytojo 1994-07-25 potvarkiu Nr. 330 ir 1995-10-11 įmonės registravimo pažymėjimo Nr. 95-8 pagrindu. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šis 1998-03-12 pažymėjimas apeliantei buvo išduotas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 24 straipsnio pagrindu. Šiame straipsnyje buvo nurodyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įregistravęs nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, apie tai asmeniui, padavusiam prašymą dėl įregistravimo, įteikia arba išsiunčia (prašyme nurodytu adresu) Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau Nuostatai) nustatytos formos ir turinio pažymėjimą bei grąžina dokumentų, kurių pagrindu buvo įregistruotas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį, originalus. Taigi, šis pažymėjimas patvirtina nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimą registre, o ne jo įgijimo pagrindą. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindu gali būti CK 4.47 straipsnyje nurodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju apeliantė nuosavybės teisę į 303,57 kv. m. ploto patalpas administraciniame pastate įgijo administracinių aktų pagrindu (CK 4.47 straipsnio 12 punktas).
  1. Jurbarko rajono valdytojo 1994-07-25 potvarkiu Nr. 330 (1 t., b .l. 113) nustatyta, kad apeliantei nuosavybės teisė į 303,57 kv. m. ploto patalpas, esančias ( - ), pripažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 14 d. potvarkiu Nr. 851 P „Dėl valstybinio Jurbarko knygyno patalpų“. Šio potvarkio 1 punktu buvo pritarta Jurbarko rajono tarybos prašymui perduoti iš Lietuvos taupomojo banko Jurbarko skyriaus balanso į valstybinio Jurbarko knygyno balansą jo nuomojamas 360 kv. metrų patalpas ( - ), o Finansų ministerija turi Lietuvos taupomajam bankui kompensuoti nurodytųjų perduodamų patalpų balansinę vertę. Jau iš šio potvarkio akivaizdu, kad buvo nutarta perduoti apeliantei tik jos nuomojamas patalpas. Šios patalpos ir buvo perduotos 1994-07-25 potvarkyje Nr. 330 nurodytu 1994 m. liepos 1 d. patalpų perdavimo aktu Nr. 1 (1 t., b. l. 114), kuriame išvardytos konkrečios patalpos, sudarančios 303,57 kv. m. plotą. Tokiu atveju apeliantės nurodytos aplinkybės dėl priklausinio statuso ar rūsio patalpose esančių įrenginių, susijusių su pastato eksploatacija, negali suteikti jai daugiau daiktinių teisių, negu jų ji įgijo administracinio akto pagrindu. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, neginčydama administracinio akto, kuris buvo pagrindu pripažinti jai nuosavybės teisę į 303,57 kv. m. ploto patalpas, siekia jį aiškinti plečiamai, net tam tikra prasme jį keisti.
  1. 1993-03-12 Patalpų vidaus plotų eksplikacija (1 t. b. l. 120 – 122), kurios duomenys, pagal 1991 m. liepos 1 d. nutarimu patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 9.2 punktą, taip pat netiesioginiu būdu patvirtina apeliantės nuosavybės teisę tik į patalpas, kurių bendras plotas – 303,57 kv. m. Jai perduotos patalpos pagal šią eksplikaciją yra tik pastato pirmajame aukšte, o atsakovės nuosavybės teise valdomos patalpos yra pastato pirmajame, antrajame aukšte ir rūsyje, kurio bendras plotas 295,40 kv. m. Esant tokiems teisiškai reikšmingiems faktams, apeliantės argumentai dėl jos teisės į 97,48 kv. m. ploto rūsio patalpų dalį yra nepagrįsti ir neįrodyti.
  1. Apeliantei Jurbarko rajono valdytojo 1994-07-25 potvarkiu Nr. 330 pripažįstant nuosavybės teises į 303,57 kv. m. ploto patalpas, pastato 1B2p bendras plotas buvo 1216,33 kv. m., todėl apeliantės idealioji dalis nuosavybės teisėje sudarė 25/100 dalis, o Taupomojo banko – 75/100 dalis ir nėra pagrindo konstatuoti jokios klaidos šias idealiąsias dalis paskaičiuojant, kaip ir nėra pagrindo laikyti, kad apeliantės dalis nuosavybės teisėje sudaro 33/100 arba 1/3 dalis, o AB „Lietuvos taupomasis bankas“ – 67/100 arba 2/3 dalis, nes ji be pagrindo priskiria sau nuosavybės teisę į 97,48 kv. m. rūsio patalpų, tuo pačiu sumažindama kito bendraturčio nuosavybės teisės dalį. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2016-04-26 (1 t. b. l. 6 - 8) išrašas su istorija patvirtina, kad tokios dalys nuosavybės teisėje nekito nuo pat įrašų apie nuosavybės teisę įrašymo pradžios.
  1. Tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento AB banko „Hansabankas“ ir UAB „Manvesta“ 2007 m. rugpjūčio 24 d. sudarytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties dalį tuo pagrindu, kad pardavėja pardavė atsakovei UAB „Manvesta“ 126,26 kv. m. patalpų ploto daugiau, negu jai priklauso nuosavybės teise. Šios nutarties 21 ir 22 punkte nurodyti argumentai nesudaro pagrindo sutikti su apeliante, kad AB bankas „Hansabankas“ sudarant šią sutartį nuosavybės teise realiai valdė 815,28 kv. m. (617, 36 kv. m. pagrindinio ploto ir šiam plotui tenkančio 197,92 kv. m. rūsio), o apeliantė – 440,11 kv. m. bendro ploto pastato patalpų (303,57 kv. m. + 39,06 kv. m. (pristatytos patalpos) + 97,48 kv. m. rūsio). Kaip matyti, apeliantė šį skaičiavimą atliko be pagrindo sau priskirdama daiktines teises į 97,48 kv. m. rūsio patalpų, bet ir į 39,06 kv. m. pristatytų patalpų, kurios įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažintos ir įregistruotos dėl to, kad ji padidino bendrą daiktą neturėdama kito bendraturčio sutikimo (CK 4.77 straipsnio 2 dalis). 2014-12-01VĮ Registrų centro sprendimu „Dėl daiktinių teisių registravimo“ buvo netenkintas prašymas įregistruoti daiktinių teisių pasikeitimus ir šis sprendimas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015-01-23 sprendimu buvo paliktas galiojančiu. Todėl sudarant ginčo sutartį pardavėjos AB bankas „Hansabankas“ daiktinės teisės sudarė 75/100 pastato, kurio bendras plotas buvo 1255,39 kv. m., kurias šioje apimtyje ji ir perleido pirkėjai M. S. firmai „Manvesta“. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, CK 6.305 straipsnio 1 dalis).
Dėl bendraturčių teisių pasikeitimo padidinus bendrąją dalinę nuosavybę
  1. Apeliantė trečiuoju patikslinto ieškinio reikalavimu prašė pakeisti idealiąsias dalis nuosavybės teisėje į pastatą ir nustatyti, kad UAB „Jurbarko knygynas“ nuosavybės teise priklauso 35/100 dalys pastato, o UAB „Manvesta“ – 65/100 dalys. Skundžiamu teismo sprendimu nustatyta, kad UAB „Jurbarko knygynui“ priklausančių patalpų plotas pastato pirmame aukšte yra 342,63 kv. m, kas sudaro 0,27 dalis administracinio pastato, UAB „Manvesta“ priklauso 912,76 kv. m pastato patalpų rūsyje, pirmame ir antrame aukštuose, kas sudaro 0,73 dalis administracinio pastato, t. y. ieškovės ieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies.
  1. Teisėjų kolegija, šios nutarties 25 punkte nurodytų faktų pagrindu negali sutikti su apeliante, kad 1994-07-25 potvarkiu Nr. 330 ji įgijo nuosavybės teises į 33/100 idealiųjų dalių į pastatą 1B2p, kurio bendras plotas tuomet buvo 1216,33 kv. m., nes jos dalis nuosavybės teisėje sudarė tik 25/100 dalys (303,57 kv. m. x 100 : 1216,33 kv. m. = 24,96 id. dalys), o AB bankas „Hansabankas“ – 75/100 dalys (617,36 kv. m. patalpų 1 ir 2 pastato aukšte + 295,40 kv. m. rūsio patalpų = 912,76 kv. m.) x 100 : 1216,33 = 75,04 id. dalys). Todėl padidėjus pastato bendram plotui iki 1255,39 kv. m. ploto arba 39,06 kv. m., bendraturčių dalys padidėjo proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims, t. y. jos išliko nepakitusios ((303,57 kv. m. + 9,77 kv. m. (39,06 kv. m. x 25 : 100) x 100 : 1255,39 kv. m. = 24,96 id. dalys) (912,76 kv. m. + 29,29 kv. m. (39,06 kv. m. x 75 : 100) x 100 : 1255,39 kv. m. = 75,04 id. dalys)) (CK 4.77 straipsnio 2 dalis).
  1. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį, jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Pirmosios instancijos teismas preziumavo, kad UAB „Jurbarko knygynas“ savo lėšomis padidino bendrą daiktą, turėdamas kito bendraturčio sutikimą, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių (Lietuvos Respublikos CK 4.77 str. 1 d.), todėl bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitė, ieškovei pripažindama 27/100 id. dalis, o UAB „Manvesta“ – 73/100 id. dalis. Atsakovė UAB „Manvesta“ sprendime nustatytos aplinkybės dėl jos sutikimo neginčijo, todėl liko įvertinti ar apeliantės argumentai sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
  1. Teisėjų kolegija, apibendrindama aptariamus argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tokia išvada pagrindžiama šiuo paskaičiavimu: ieškovei pastate priklauso 342,63 kv. m. pastato patalų bendro ploto (303,57 kv. m. + 39,06 kv. m.), o atsakovei UAB „Manvesta“ – 912,76 kv. m. (617,36 kv. m. + 295,40 kv. m.). Kadangi teismas konstatavo, jog apeliantės lėšomis su atsakovės sutikimu pastato patalpų plotas 39,06 kv. m. buvo padidintas ieškovės lėšomis su bendraturtės sutikimu, tai bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra – ieškovės 27/100 (342,63 kv. m. x 100 : 1255,39 kv. m.), o atsakovės UAB „Manvesta“ – 73/100 (912,76 kv. m. x 100 : 1255,39 kv. m.) idealiosios dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
Dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad naudojimosi tvarka turi būti adekvati turimoms dalims bendrojoje dalinėje nuosavybėje, paskiriant naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Ieškovė patikslintame ieškinyje, tiek ir 2017-04-10 teismo posėdyje (garso įrašas nuo 24:50 – 35:50) nurodė, kad pageidauja naudotis jos faktiškai naudojamomis patalpomis, bendrai naudotis paliekant visas rūsio patalpas, bei pirmajame aukšte esančias atsakovei priklausančias patalpas 1-6/8,22 kv. m., nes tik iš šios patalpos galima patekti į rūsį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neįrodė savo nuosavybės teisės į rūsio patalpas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei nepripažino teisės šiomis patalpomis naudotis, ieškinį šioje dalyje tenkindamas iš dalies.
  1. Atsakovė pareiškė atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimus į pareikštą ieškinį dėl naudojimosi patalpomis nustatymo, taip pat bylos nagrinėjimo metu pateikė paaiškinimus. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl naudojimosi pastatu tvarkos, vertino šalių ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad teismas išėjo už ieškininio reikalavimų ribų, kadangi atsakovė UAB „Manvesta“ nepareiškė byloje priešieškinio (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
Dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo
  1. Byloje ieškovė su pradiniu ieškiniu pateikė teismui du pasiūlymus dėl naudojimosi 1524 kv. m. žemės sklypu, esančiu ( - ), tvarkos nustatymo: 2014-06-05 matininko V. S. parengtą planą pagal ieškovės pasiūlymą ir to paties matininko 2015-03-09 parengtą planą pagal atsakovės UAB „Manvesta“ pasiūlymą, pagal kurį teismas nustatė žemės sklypo naudojimosi tvarką. Byloje nustatyta, kad pagal 2015-10-07 pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė įgijo nuosavybės teisę į 511/762 dalį arba 1022 kv. m. ploto žemės sklypą, o ieškovė pagal 2004-04-07 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį – į 502/1524 dalis arba 502 kv. m. ploto žemės sklypą. Abiejų šalių pasiūlymai dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atitinka jų dalis nuosavybės teisėje į 1524 kv. m. ploto žemės sklypą.
  1. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta naudojimo žemės sklypu tvarka pagal atsakovės UAB „Manvesta“ pateiktą žemės sklypo planą, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas ignoravo ieškovės teises, kuri negalės ne tik laikyti savo automobilio kiemo aikštelėje po savo langais, tačiau negalės apskritai prieiti prie savo langų jų nuvalyti, pakeisti ir pan. Be to, neturės galimybės iš savo pusės patekti ant administracinio pastato stogo. Teisėjų kolegija negali pritarti apeliantei, kad nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pažeidžia apeliantės esmines teises naudotis žemės sklypu.
  1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė nenuginčijo atsakovių argumentų, kad ilgiau kaip 20 m. ji nesinaudojo kiemo aikštele. Be pagrindo apeliantė neigia ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias teismas nustatė pagal prie 2015-10-07 pirkimo–pardavimo sutarties pridėtą planą. Šios sutarties 2 punkte yra nurodytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad UAB „Manvesta“ parduodamą 0,1524 ha žemės sklypą nuomojo. Pagal sutarties IX skyriaus nuostatas, šis planas yra neatskiriama sudedamoji sutarties dalis. Plane 1524 kv. m. ploto žemės sklypas pažymėtas A raide ir ši žyma nurodyta būtent toje žemės sklypo dalyje, kurią ieškovė prašė paskirti bendram bendraturčių naudojimui. Sutiktina su apeliante, kad šie duomenys nurodyti grafoje „bendrai“, tačiau šį įrodymą vertinant kartu su byloje nustatytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė šia žemės sklypo dalimi (ieškovės pasiūlyme pažymėta indeksu Nr. 260, atsakovės – Nr. 112) faktiškai naudojosi bendrai su atsakove.
  1. Apeliantė nurodė, kad nustačius ginčijamą naudojimosi žemės sklypu tvarką ji negalės nusivalyti langų ar pataisyti namo stogo. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo, kad pagal jų pasiūlymą yra paliktas žemės sklypo plotas prie namo, kad apeliantė galėtų pasirūpinti vitrininiais langais. Byloje nėra jokių įrodymų dėl šiuo aspektu kilusių ginčų. Tačiau ginčų dėl naudojimosi bendrai žemės sklypu atsiradimo tikimybę galėtų padidintų ieškovės pasiūlymas bendraturčiams naudotis bendrai gerokai didesne – 260 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi, kai pagal atsakovės UAB „Manvesta“ pasiūlymą, bendram naudojimui skirta tik 148 kv. m. žemės sklypo dalis, todėl teismas racionalesniu pripažino atsakovės pasiūlymą. Todėl nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas sureikšmino tik prie 2015-10-07 pirkimo–pardavimo sutarties pridėtą planą.
  1. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę perduoti raktus nuo vartų. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl šio reikalavimo netyręs ir neanalizavęs byloje esančių įrodymų. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes bylą nagrinėjant iš esmės (2017-04-10 teismo posėdžio garso įrašas), šalys dėl šių aplinkybių davė paaiškinimus, teismas, priimdamas sprendimą šias aplinkybes vertino, bet nenustatęs žemės sklypo naudojimosi tvarkos pagal ieškovės pasiūlymą, neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės 6 ir 7 patikslinto ieškinio reikalavimo ir įpareigoti UAB „Manveta“ per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti UAB „Jurbarko knygynas“ vieną raktų komplektą, netrukdyti naudotis vartais bei aikštele ar už šių įpareigojimų nevykdymą skirti baudą po 20 Eur už kiekvieną pradelstą dieną.
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo
  1. Atsakovė UAB „Manvesta“ prašė apeliacinės instancijos teismo paskirti apeliantei 5792,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iš kurios 50 proc. arba 2896,00 Eur priteisti sumokėti atsakovei (CPK 95 straipsnio 2 dalis). CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu šalis sąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Kasacinis teismas išaiškino, kad piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Atsakovės argumentai, kad apeliantė, skųsdama teismo sprendimą dėl naudojimosi žemės sklypu, siekia nusistatyti tik jos interesus tenkinančią tvarką, todėl piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nesudaro pagrindą apeliantės elgesį vertinti tyčiniu ir nesąžiningu, todėl atsakovės prašymas skirti baudą atmetamas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
  1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl ieškovės materialinių teisinių reikalavimų, tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas bei tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  1. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra nemotyvuota, neteisėta ir nepagrįsta. Teismas net nenurodė, kokias išlaidas priskiria prie bylinėjimosi išlaidų, nenurodė kas jas sudaro, ar jos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (su 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 pakeitimais) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą aiškiai nurodė tik tai, kad ieškovės reikalavimai yra tenkinti 1/5 dalimi, o atmesti 4/5 dalimi, tačiau nedetalizavo kaip paskaičiavo iš ieškovės atsakovei UAB „Manvesta“ priteistą 3751,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą. Teisėjų kolegija šį procesinės teisės pažeidimą ištaiso.
  1. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Apeliantė nenurodė kokio dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jos manymu būtų teisingas. Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinį apmokėjo 1044,00 Eur žyminiu mokesčiu (1 t., b. l. 46 bei VMI užskaityta 1003,00 Eur žyminio mokesčio suma), taip pat turėjo 350,00 Eur išlaidų už ieškinio ir patikslinto ieškinio surašymą bei 650,00 Eur už advokatės atstovavimą teisme arba iš viso 2044,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, ieškovė turi teisę į 408,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (2044,00 Eur : 5 x 1).
  1. Atsakovė UAB „Manvesta“ 2016-11-23 prašymu prašė priteisti iš ieškovės 1815,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (1000,00 Eur už atsiliepimo surašymą, 250,00 Eur pasirengimas bylai (2,5 val.), 100,00 Eur už dviejų prašymų parengimą ir 150,00 Eur už 1,5 val. atstovavimą teisme, taip pat 315,00 Eur PVM) bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovės turėtos 1815,00 Eur bylinėjimosi išlaidos iš esmės neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (su 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 pakeitimais) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.2, 8.17, 8.18 ir 8,19 punktuose numatytų dydžių, todėl jos nemažintinos, dargi atsižvelgiant į ieškovės teiktus patikslintus ieškinius, į kurį atsakovė taip pat teikė savo argumentus raštu (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į atmestų reikalavimų dalį, atsakovė turi teisę į 1452,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (1815,00 Eur : 5 x 4). Atlikus vienarūšių sumų įskaitymą, iš ieškovės atsakovei priteisiama 1043,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, skundžiamą teismo sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje pakeičiant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
  1. 2017-04-10 teismo posėdžio metu, teismui klausant baigiamųjų kalbų, atsakovės atstovas pateikė prašymą ir dokumentus dėl 2208,25 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas šiuos dokumentus priėmė ir pridėjo prie bylos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad 2208,25 Eur bylinėjimosi išlaidas priteisti teismas neturėjo pagrindo, kuomet prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidas patvirtinantys įrodymai buvo pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  1. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 500,00 Eur išlaidų už apeliacinio skundo surašymą ir 1010,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Apeliantės apeliacinis skundas dėl ginčo materialinių teisinių reikalavimų yra atmetamas, todėl apeliantei turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
  1. Atsakovė „Swedbank“, AB prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Šis jos prašymas netenkinamas, nes atsakovė nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų (prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėta tik įgaliojimas ir atstovo diplomo kopija).
  1. Atsakovė UAB „Manvesta“ apeliacinės instancijos teisme turėjo 1210,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Šios išlaidos, kaip neviršijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (su 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 pakeitimais) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatų, priteisiamos iš apeliantės.

9Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

10Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

11Pakeisti sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovės UAB „Jurbarko knygynas“ atsakovės UAB „Manvesta“ naudai 3 751,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ir iš atsakovės UAB „Manvesta“ ieškovės UAB „Jurbarko knygynas“ naudai priteista 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

12„Priteisti iš ieškovės UAB „Jurbarko knygynas“, juridinio asmens kodas 158177351, atsakovės UAB „Manvesta“, juridinio asmens kodas 158297016, naudai 1043,20 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt tris eurus 20 ct.) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti“.

13Sprendimą kitoje dalyje palikti nepakeistą.

14Priteisti iš apeliantės UAB „Jurbarko knygynas“, juridinio asmens kodas 158177351, atsakovės UAB „Manvesta“, juridinio asmens kodas 158297016, naudai 1210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

15Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai