Byla 2A-608-611/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. U. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus m. savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į sandėliuką, kurio ilgis 4,80 m., plotis 4,40 m., aukštis 3,30 m., plotas 21,12 m2, esantį ( - ), kieme, buvusį pažymėtą 31-1m, nuo įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos, t.y. nuo 2002 m. kovo 29 d. ir leisti šią nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad pagal 1992-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį nusipirko 3 kambarių butą su rūsiu, esantį ( - ). Kartu su butu, buto pardavėja perleido jai namo kieme esantį medinį sandėliuką. Sandėliukas buvo buto priklausinys dar nuo prieškarinių laikų. VĮ „Registrų centras“ pateiktuose dokumentuose sandėliukas yra pažymėtas. 1992 m. pareiškėjai buvo perleistas sandėliukas, kuriuo pareiškėja naudojasi ir jį valdo. Nuo pat sandėliuko įsigijimo iki šiol jos šeima jį naudoją teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, prižiūri kaip savo, remontuoja, laiko daiktus. Sandėliukas buvo medinis. Vėliau sandėliuką apmūrijo. Jokie asmenys pretenzijų dėl šio sandėliuko naudojimo ir valdymo niekada nėra pareiškę. Sandėliukas nėra perėjęs ir valstybei, nes jis nebuvo įregistruotas valstybės ar savivaldybės vardu, taip pat nėra registruotas ir kitų asmenų vardu.

4Suinteresuotas asmuo Vilniaus m. savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įgyjamosios senaties fakto nustatymo teisminio nagrinėjimo dalykas yra LR CK 4.68 - 4.71 str. nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms – pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu LR CK 4.47 str. nurodytu būdu; yra visos LR CK 4.68 - 4.71 str. nustatytos sąlygos – daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai, daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu, visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t.y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą. Tokiu būdu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, nurodė, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui. Šias aplinkybes turi nustatyti teismas.

5Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimo netenkino ir priteisė iš pareiškėjos 8 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad pagal 1992-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėja įgijo nuosavybės teises į butą su rūsiu, esantį ( - ). Inventorinėse žemės sklypo žiniose nurodyti ( - ) esantys ūkio pastatai, tarp kurių nurodytas 3I – daržinė. Žinių sudarymo data nurodyta 1948-12-18. Teismas nurodė, kad pagal 1948 m. inventorines žemės sklypo žinias, statinys, pažymėtas 3I, yra medinis kluonas. Minėtose žiniose taip pat nurodyta, jog sklypą valdo miesto vykdomasis komitetas. Valstybinio turto privatizavimo metu buvę buto savininkai dėl sandėliukų privatizavimo nesikreipė, to nedarė ir pati pareiškėja. Teismas padarė išvadą, kad tokiu būdu, valstybinio turto privatizavimo metu buvusiems pareiškėjų buto savininkams neįgijus nuosavybės teisių į sandėliuką, šios teisės negalėjo būti perduotos pareiškėjams. Teismas nurodė, kad aplinkybė, kad statinys ir teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji LR CK 4.69 str. 3 d. nuostata.

6Teismas nurodė, kad savo teises į sandėliuką pareiškėja kildina tik iš faktinio naudojimosi, kuriam neprieštaravo kiti asmenys, tačiau vien ta aplinkybė, kad niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, kad naudojantis daiktą asmuo atvirai daiktą valdo kaip savą. Įstatymų leidėjo nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre. Tai, kad LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas sukako, savaime nesudaro teisinio pagrindo įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teises, nes nagrinėjamu atveju, daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nėra visų LR CK 4.68-4.71 str. numatytų sąlygų, kurių pagrindu teismas galėtų konstatuoti nuosavybės teisių įgijimą įgyjamąja senatimi.

7Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų tenkinamas pareiškimas nustatyti M. U. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į sandėliuką, kurio ilgis 4,80 m, plotis 4.40 m, aukštis 3,30 m, plotas 21,12 m2 , esantį ( - ), kieme, buvusį pažymėtą 3I-1M, faktą nuo įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos, t.y. nuo 2002 kovo 29 d. Nurodo, kad LR CK 4.47 str. 4 d. normos taikymas nepagrįstas, nes ji kreipėsi į teismą ne dėl nuosavybės į sandėliuką, esantį V.M.Putino g. 6, Vilniuje, įgijimo pagaminant naują daiktą, bet dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi, t.y. kitu LR CK 4.47 str. 11 p. nurodytu pagrindu. Pareiškėjos valdomas sandėliukas prieškario laikais buvo medinis kluonas, kuriame namo savininkai vežikai laikė arklius. Vėliau į namą buvo įkeldintos daugiausia teatralų šeimos (nes šalia buvo teatras), pats namas buvo suskirstytas į butus, o buvęs kluonas paverstas sandėliukais, kuriuose buvo laikomos butų apšildymui skirtos medžiagos (anglis, malkos). Taigi sandėliukai buvo skirti butų eksploatacijai ir laikytini šių butų priklausiniais, nes kiekvienas butas turėjo po savo atskirą sandėliuką. Įvedus centrinį šildymą kai kurie nenaudojami sandėliukai sugriuvo, o kai kurie, tame tarpe ir pareiškėjos valdomas, išliko. Fiksuojant 1979 m. ir 1985 m. sandėliuko pakitimus, nebuvo nurodyta, kad šis statinys yra pastatytas savavališkai, todėl mano, jog statinys 3I-1m buvo pastatytas teisėtai.

8Nurodė, kad teismas nepagrįstai tyrė aplinkybes, susijusias su statinio privatizavimu bei visai nepagrįstai nusprendė, jog jis priklauso valstybei ar savivaldybei. Nesuprantama bei teisiškai nepagrįsta teismo pozicija dėl to, jog privatizavimo metu buvę buto savininkai turėjo įgyti nuosavybės teisę į sandėliuką, o jos nerealizavę, negalėjo pareiškėjai perduoti tokių teisių. Teismas nenurodė jokių teisės normų, kurios nustatė tokią privalomą galimybę įsigyti nuosavybės teisę, kuria nepasinaudojus, absoliučiai nebetenkama tos teisės, be to, jos nebetenka ir kiti asmenys. Pažymėjo, kad pirminiai galioję valstybinio ir visuomeninio turto privatizavimo įstatymai nenumatė galimybės privatizuoti sandėliukų. Nurodė, kad dėl galimybės įteisinti sandėliuką ne kartą buvo užėjusi ir į seniūniją, ir į savivaldybę, skambino net į Turto fondą, bet visi valstybės tarnautojai paaiškindavo, kad tokių galimybių nėra. Būtent dėl šios priežasties pareiškėja ir nesikreipė dėl sandėliukų privatizavimo. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad sandėliukas nėra įregistruotas jokių asmenų vardu. Netgi darydamas prielaidą, jog savivaldybė ar kažkas kitas yra sandėliuko savininkas, teismas turėjo įvertinti faktą, jog šie duomenys nėra įregistruoti registre, ir šią aplinkybę vertinti kaip vieną iš būtinų sąlygų įgyti pareiškėjai nuosavybės teisę. Jeigu teismas manė, jog kažkada sandėliukus įgijo valstybė ar savivaldybė, tai taip pat privalėjo vertinti ir LR CK 4.68 str. nurodytą sąlygą įgyjamajai senačiai taikyti. Pabrėžė, kad nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į sandėliuką kitokiu LR CK 4.47 str. numatytu būdu ir kad egzistuoja visos LR CK 4.68-4.71 str. str. numatytos sąlygos.

9Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotasis asmuo Vilniaus m. savivaldybės administracija prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėja nebuvo įregistravusi viešame registre valdymo teisės, todėl ir valdyti ginčo objekto - ( - ), kieme esančio sandėliuko - pareiškėja negali. Sandėliukas nebuvo privatizuotas kartu su butu, todėl jis liko viešosios nuosavybės objektu. Visi viešosios nuosavybės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Pagal LR CK 4.69 str. 3 d., įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog šiuo metu Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisės į sandėliuką, nepatvirtina, kad šis sandėliukas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Pažymėjo, kad teisėtą sandėliuko valdymą pareiškėja iš esmės kildino iš faktinio naudojimosi sandėliuku, nurodydama, jog visą sandėliuko valdymo laikotarpį joks asmuo nereiškė jokių pretenzijų nei jai, nei teismui dėl šio sandėliuko. Mano, kad tuo remiantis negalima daryti išvados, kad pareiškėja sandėliuką atvirai valdė kaip savą. Vien tas faktas, jog niekas neprieštaravo sandėliuko naudojimuisi, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti minėtų sąlygų buvimą nagrinėjamu atveju.

10Apeliacinis skundas netenkintinas.

11Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

12Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja pagal 1992-03-28 sutartį nuosavybės teise įgijo trijų kambarių, 56,48 kv.m. ploto butą, esantį ( - ) (b.l.5), sutartyje taip pat nurodoma, kad kartu su butu pareiškėjai perleistas rūsys, tačiau rūsio patalpos nėra identifikuotos. Pareiškėja nurodo, kad buto pardavėja kartu su butų perleido jai ir namo kieme esantį medinį sandėliuką, kuriame ji laikė malkas bei kitokius namų apyvokos daiktus. Taip pat nurodė, kad tuo metu ir kiti namo gyventojai turėjo jiems priskirtus sandėliukus, nes kol namas nebuvo centralizuotai šildomas, juose namo gyventojai laikydavo malkas, anglis ir pan.. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, pareiškėjos paaiškinimų bei apklaustų liudytojų parodymų darytina išvada, kad gyvenamasis namas, kuriame pareiškėja nuosavybės teise valdo butą, ir sandėliukai, įskaitant ir pareiškėjos naudojamą sandėliuką, buvo statyti iki 1940 m., 1940 m. buvo nacionalizuoti, iki 1960 m. šiame gyvenamajame name nebuvo centrinio šildymo, o sandėliukai buvo gyventojų naudojami krosnių kurui laikyti. Taigi, akivaizdu, kad iki pareiškėjos įgyto buto privatizavimo pareiškėjos naudojamas sandėliukas, kaip ir butas, priklausė valstybei (savivaldybei). Atsižvelgiant į sandėliukų paskirtį, šalia gyvenamojo namo, kuriame pareiškėja nuosavybės teise valdo butą, esantys sandėliukai, įskaitant ir ieškovės valdomą sandėliuką, galėjo būti šio gyvenamojo namo butų priklausiniai, kuriuos ištinka pagrindinio daikto likimas (1964 m. LR CK 153 str. 1 d., 2000 m. LR CK 4.19 str. 1 d.), tačiau nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė nebuvo tiriama.

13LR CK 4.47 str. nustato nuosavybės teisės įgijimo būdus. Kaip matyti iš minėtos normos, vienas iš savarankiškų ir pirminių nuosavybės teisės įgijimo būdų yra įgyjamoji senatis (LR CK 4.47 str. 11 p.). Tačiau šiuo pagrindu nuosavybės teisė negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens vardu registruotus daiktus (LR CK 4.69 str. 3 d.). Tam, kad daiktą pripažinti valstybės ar savivaldybės nuosavybe, jis neprivalo viešame registre būti įregistruotas kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, privalo patikrinti ar daiktas, į kurį pretenduoja asmuo, nepriklauso valstybei ar savivaldybei, nepriklausomai nuo tokio daikto registracijos buvimo viešame registre fakto. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos įgytas butas iki privatizavimo priklausė valstybei (savivaldybei), pagrįstai pripažino, kad pareiškėja neturi teisės įgyti nuosavybės teisės į jos prašomą sandėliuką pagal įgyjamąją senatį.

14Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė į daiktą gali būti įgyjama, jeigu nuosavybės teisė į daiktą nėra įgyta kitokiu būdu (LR CK 4.47 str., 4.68 str.). Kadangi nagrinėjamu atveju sandėliukas, į kurį pretenduoja pareiškėja, nuosavybės teise priklauso valstybei, pareiškėja gali įgyti nuosavybės teises į jį įrodydama, kad šis sandėliukas yra jos valdomo buto priklausinys, tuo pačiu paneigdama valstybės nuosavybės teises į šį sandėliuką, priešingu atveju ji galėtų minėtą sandėliuką iš valstybės įgyti pagal pirkimo-pardavimo ar kitokį perleidimo sandorį. Kadangi nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl ginčo sandėliuko, kaip pareiškėjos buto priklausinio, nepasisako, nes šioje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo į ginčo sandėliuką kaip į jos buto priklausinį ir toks reikalavimas nebuvo pareikštas.

15Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad nuosavybės teisei įgyti pagal įgyjamąją senatį valdymo faktas neprivalo būti įregistruotas viešame registre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje Nr.3K-7-67/2011, apibendrindama teismų praktiką, pasisakė, kad valdymo fakto registracijos nebuvimas viešame registre savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę, nes valdymo fakto registracija viešame registre yra išvestinio pobūdžio veiksmas ir pagal savo teisinę reikšmę nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Tačiau dėl aukščiau nurodytų motyvų apeliantės šios nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės ginčui.

16Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjai neįrodžius 4.68-4.71 str. nustatytų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti visų sąlygų visumos buvimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškimą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl aukščiau teisėjų kolegijos nurodytų motyvų nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados teisingumo.

17Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus, iš esmės teisingai taikė įgyjamąjį senatį reglamentuojančias teisės normas, išskyrus dalyje dėl valdymo teisės registravimo privalomumo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

19Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti... 4. Suinteresuotas asmuo Vilniaus m. savivaldybės administracija pateikė... 5. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu... 6. Teismas nurodė, kad savo teises į sandėliuką pareiškėja kildina tik iš... 7. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės... 8. Nurodė, kad teismas nepagrįstai tyrė aplinkybes, susijusias su statinio... 9. Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotasis asmuo... 10. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 11. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 12. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja pagal 1992-03-28 sutartį... 13. LR CK 4.47 str. nustato nuosavybės teisės įgijimo būdus. Kaip matyti iš... 14. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė į... 15. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad nuosavybės teisei... 16. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjai neįrodžius 4.68-4.71 str.... 17. Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja,... 18. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 19. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą palikti...