Byla 1A-28-327/2017
Dėl dokumento suklastojimo išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šiuose straipsniuose numatytų nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.)

1Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas) ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Dianai Vorvul, Daivai Aliulienei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nukentėjusiojo A. A. P. atstovui advokatui Aivarui Alimui, išteisintajam S. B., jo gynėjai advokatei Raimondai Lazauskienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. A. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl dokumento suklastojimo išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šiuose straipsniuose numatytų nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

3S. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta.

4Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. P. civilinis ieškinys dėl 18615 eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6

  1. S. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai išvengti dalies turtinės prievolės, 2009 m. kovo 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas ( - ), perrašė laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2004 metų, tikslesnis laikas nenustatytas, surašytą pirminį vekselį, kuriuo buvo įsipareigojęs iš A. A. P. pasiskolintus 125.000 litų (36.202 eurus) grąžinti iki 2009 m. kovo 31 d., kuriame įrašė žinomai netikrą savo asmens kodą, t. y. ( - ) tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą – 2009 m. kovo 12 d. vekselį ir taip apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti A. A. P. priklausančius 53.919 litų (15.616 eurų) ir padarė jam 53.919 (15.616 eurų) turtinę žalą.
  1. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad S. B. veiksmuose nenustatyta apgaulės, siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą, požymių, todėl jis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Taip pat, teismas motyvavo tuo, kad neteisingo asmens kodo nurodymas, nesukūrė reikšmingų teisinių pasekmių ir negali būti vertinamas kaip juridinę reikšmę turinčio dokumento suklastojimas, todėl kaltinamasis išteisintas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.
  1. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. A. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti S. B. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam įstatyme numatytas bausmes. Nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl 18.615 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai.
    1. Skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje S. B. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį motyvuodamas tuo, jog jis nepadarė būtent šios veikos – „neturėjo tyčios apgaulės būdu užvaldyti nukentėjusiojo turto“, tačiau S. B. buvo kaltinamas ne dėl turto apgaule užvaldymo, bet dėl dalies turtinės prievolės išvengimo, tuo tarpu teismas, išteisindamas S. B. dėl turto užvaldymo, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas, motyvuodamas S. B. išteisinimą dėl tos veikos, dėl kurios jis kaltinamuoju aktu nebuvo perduotas teismui, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia kaltinamasis aktas, ir pažeidė BPK 255 straipsnį. Skunde pažymėta, kad visi vėlesni vekseliai buvo pasirašomi iš esmės 2002-2004 m. sudarytos paskolos pagrindu - suėjus jos terminui ir S. B. neišgalint sumokėti pinigus senasis vekselis buvo suplėšomas, o vietoje jo su nauju terminu būdavo išrašomas naujas vekselis naujai sumai. 2009 m. kovo 12 d. vekselis išrašytas 36.202 Eur sumai, tačiau S. B. grąžinus dalį sumos, t. y. 20.580 Eur, liko nepadengta 15.919 Eur suma, kurios jis negrąžino. Būtent šios sumos, kaip turtinės prievolės išvengimu S. B. ir buvo kaltinamas. Tuo tarpu teismas sprendė S. B. kaltumo pagal BK 182 straipsnį klausimą dėl visai kitos alternatyvios veikos, t. y. sprendė dėl turto užvaldymo apgaule, todėl pakeisdamas kaltinimą pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus.
    1. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju neturi įtakos tai, kad S. B. pateikė teisingus savo asmens duomenis, imdamas paskolą 2002-2004 m. laikotarpiu ir surašydamas pirminius paskolos dokumentus, kadangi pirminiai paskolos dokumentai neišliko. Teismas nepagrįstai apgaulės naudojimą 2009 m. kovo 12 d. vekselyje nustatinėjo ne pagal šį vekselį kaip vienašalį sandorį, o pagal praeityje 2002-2004 m. laikotarpiu įvykusį paskolinį sandorį. Sutapatinęs 2009 m. kovo 12 d. vekselį kaip vienašalį sandorį su absoliučiai atskiru sandoriu – 2002 - 2004 m. laikotarpiu sudarytu paskolos sandoriu, teismas nepagrįstai sprendė nebuvus apgaulės. Be to, S. B. išrašė paskesnius vekselius modifikuodamas susitarimą dėl skolos grąžinimo tuo tikslu, kad pratęstų prievolės vykdymo terminą. Vadovaujantis teismų praktika neturėjo reikšmės tai, kad pinigai buvo perduoti pagal paskolos sandorį, o ne pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį, kadangi teismų praktikoje yra išaiškinta, jog: „Nors ĮPVĮ nenumato, jog vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimą patvirtinančiu dokumentu tuomet, kai susiklostė tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo ĮPVĮ numatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia ieškovo skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vekseliu pasibaigimo, o vekselyje nenurodomas pinigų perdavimo - priėmimo faktas nepaneigia tarp šalių egzistavusių paskolinių santykių ir nepanaikina atsakovo pagal vekselį prisiimtų įsipareigojimų. Juolab, kad šalims pasirinkus įtvirtinti savo teisinius santykius abstrakčiai, t. y. vekseliu, jie neabejotinai negali įgyti kitokių teisinių santykių formos, šiuo atveju, paskolos sutarčiai, būdingų įstatymo nustatytų sutarties turinio ir formos elementų. Juolab, kad ĮPVĮ nenumato reikalavimo paprastame neprotestuotiname vekselyje fiksuoti pinigų perdavimo fakto. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams“ (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. civilinėje byloje Nr. 2-23880-155/2015).
    1. Skunde taip pat teigiama, jog asmens kodo klaidingas nurodymas apsunkino reikalavimo teisės pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį įgyvendinimą, kadangi UAB „I.“ negalėjo išieškoti skolos pagal suklastotą 2009 m. kovo 12 d. vekselį dėl blogai nurodyto asmens kodo, todėl su šia įmone turėjo nutraukti 2014 m. sausio 8 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį (toliau – ir Sutartis) dėl vekselyje S. B. pateiktų klaidingų duomenų. Teismas nepasisakė dėl šios konkrečios situacijos vertinimo - nagrinėjamu atveju vekselis turi tik paskolos raštelio galią, taigi klaidingas asmens kodo nurodymas yra kliūtis išieškoti skolą iš S. B..
    1. Aplinkybė, kad apeliantas žinojo išteisintojo vardą, pavardę, gimimo datą ir gyvenamosios vietos adresą, nepaneigia to, kad S. B. naudojo apgaulę, pateikdamas neteisingus asmens identifikavimo duomenis ir tokiu būdu išvengė turtinės prievolės. Tai, kad apeliantas S. B. pažįsta, nereiškia, kad jį pažintų ir kiti asmenys, kuriems būtų perleista reikalavimo teisė pagal šį vekselį. Apeliantas negalėjo atlikti šio teisėto veiksmo pagal 2014 m. sausio 8 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį dėl S. B. neteisėtų veiksmų – panaudotos apgaulės, kadangi UAB „I.“ dėl klaidingai nurodyto asmens kodo negalėjo išieškoti S. B. skolos pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį.
    1. Teismas prioritetą teikė kai kurių proceso dalyvių parodymams, kai tuo tarpu byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtino priešingas aplinkybes. Byloje liko neįvertintas 2009 m. vasario 13 d. vekselis, kuriame taip pat nurodytas klaidingas išteisintojo asmens kodas. Byloje, sprendžiant dėl S. B. kaltės klausimo, buvo vertinti jo paties ir jo žmonos liudytojos R. B. parodymai, kurie sutapo su S. B. parodymais ir kurių nepatvirtino byloje esanti rašytinė medžiaga. Ta aplinkybė, jog išteisintasis S. B. ne tik 2009 m. kovo 12 d. vekselyje, bet ir ankstesniuose vekseliuose nurodydavo tokį pat klaidingą asmens kodą, paneigia jo paties ir jo žmonos parodymuose nurodytas aplinkybes, kad klaidingą asmens kodą S. B. nurodė tik dėl to, jog tądien buvo girtas ir tokį jam padiktavo jo žmona. Teisminio nagrinėjimo metu S. B. teigė, kad tokį vekselį, kuriame jis nurodė jo žmonos padiktuotą asmens kodą, jis surašė tik vieną kartą, tačiau apeliantui pateikus 2009 m. vasario 13 d. S. B. išrašyto vekselio, kuriame taip pat nurodytas klaidingas asmens kodas, kopiją, jis nesugebėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis asmens kodas buvo įrašytas jo ranka ir 2009 m. vasario 13 d. išrašytame vekselyje.
    1. Skunde taip pat pažymėta, jog 2009 m. kovo 12 d. vekselis juridine galia prilygo tik paskolos rašteliui, bet kaip jau aiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tai nereiškia prievolės vykdymo pabaigos. Vekselis, tapęs paskolos rašteliu, negalėjo būti vykdomas, ką patvirtina ir bylos medžiaga – jame nurodyti neteisingai skolininką identifikavę duomenys buvo kliūtis UAB „I.“ išieškoti iš S. B. skolą. Atitinkamai todėl, apeliantas patyrė pasekmes – neatgavo pinigų pagal vekselį. Tokiais veiksmais S. B. sąmoningai siekė iškraipyti vekselio turinį, kad ateityje būtų apsunkintas vekselio davėjo tapatybės identifikavimas, paties vekselio nebūtų galima panaudoti pagal jo tiesioginę paskirtį, o jis pats galėtų išvengti turtinės prievolės apeliantui. Suklastojus dokumentą – vekselį apeliantas nebegali įgyvendinti savo teisės į turtinės prievolės įgyvendinimą. Kadangi neįgyvendinta turtinės prievolės dalis yra lygi 15.615 Eur, t. y. viršija BK 190 straipsnio 1 dalyje numatytą didelės turto vertės ribą, todėl šiuo nusikaltimu apeliantui padaryta didelė žala ir S. B. dėl BK 300 straipsnio 3 dalies išteisintas nepagrįstai.
  1. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį dėl S. B. ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti S. B. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, skirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes apėmimo būdu subendrinti ir skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams. Taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti 2 metams, paskiriant įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 70, 71 straipsniais, skirti baudžiamojo poveikio priemones – 10 mėnesių nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, per mėnesį išdirbant 20 val., paskirti 10 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 6 mėnesių terminą įmokai sumokėti. Civilinio ieškovo A. A. P. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti pilnai, t. y. iš S. B. priteisti 18.615 eurų A. A. P. naudai jo patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.
    1. Skunde nurodo, kad apgaulė kaltinamojo sąmonėje susiformavo po sandorio sudarymo ir jis, siekdamas išvengti prievolės į vekselį, sąmoningai, t. y. tyčia įrašė kito asmens kodą, o būtent pirmuosius 4 skaičius nurodė savo, o paskutiniuosius savo bendrapavardžio. Prokurorės teigimu, S. B. tai darė sąmoningai, suprasdamas savo veiksmų esmę ir to siekdamas, o pastarojo nurodyta versija, kad neva tai įvyko per atsitiktinumą, laikytina gynybine versija.
    1. Teismas išteisinimo pagrindą nurodė, kaip sukčiavimo požymių nebuvimą toje dalyje, kad išteisintasis nenaudojo apgaulės siekdamas išvengti prievolės, tačiau S. B. buvo kaltinamas ne dėl turto apgaule užvaldymo, bet dėl dalies turtinės prievolės išvengimo. Tuo tarpu teismas, išteisindamas S. B. dėl turto užvaldymo, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog „Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463-699/2015), taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje išaiškinta, jog būtent „Kaltinamajame akte suformuluojamas kaltinimas, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.“
    1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. kovo 12 d. vekselyje nurodyta S. B., kurio a. k. ( - ) atsižvelgiant į tai konstatuota, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimas būtų esmingai apsunkintas, nes vekselyje nurodytas asmens kodas ir vardas bei pavardė iš dalies priklauso S. B. bendrapavardžiui. Reikalavimo teisės pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį įgyvendinimas buvo apsunkintas tuo, kad UAB „I.“ negalėjo išieškoti skolos pagal suklastotą 2009 m. kovo 12 d. vekselį dėl blogai nurodyto asmens kodo, todėl su šia įmone nukentėjusysis turėjo nutraukti 2014 m. sausio 8 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį dėl vekselyje S. B. pateiktų klaidingų duomenų. S. B. asmens kodą, nors ir neprivalėjo, bet nurodė, o tokie duomenys suklaidino potencialius skolos išieškotojus, klaidingas asmens kodo nurodymas tapo kliūtimi išieškoti skolą iš S. B., kuomet pusė asmens kodo yra išteisintojo, o kita pusė – jo bendrapavardžio liudytojo S. B..
    1. 2009 m. kovo 12 d. dienos vekselis buvo dokumentas, civilinių teisių subjektams sukuriantis teises ir pareigas, ir įgalinantis vekselio gavėją savo pažeistas teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, tačiau vekselyje buvo nurodytas ne S. B. asmens kodas, o kito asmens, jo bendrapavardžio, todėl civilinės pareigos perėjo S. B. bendrapavardžiui. Tokiais veiksmais S. B. sąmoningai siekė iškraipyti vekselio turinį, kad ateityje būtų apsunkintas vekselio davėjo tapatybės identifikavimas, paties vekselio nebūtų galima panaudoti pagal paskirtį, o jis pats galėtų išvengti turtinės prievolės nukentėjusiajam. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-499-677/2015.
  1. Nuteistasis S. B. pateikė atsikirtimus į apeliacinius skundą, kuriuose prašo apeliacinius skundus atmesti.
  1. Teismo posėdyje prokurorė ir A. A. P. atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti.
  1. Nukentėjusiojo A. A. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliaciniai skundai atmetami.
  2. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiems nukentėjusiajam ir valstybiniam kaltintojui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
  1. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).
  1. Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, apklaustas liudytojas A. B., kuris parodė, jog įprastiniai skolos išieškojimo veiksmai yra skolininko informavimas apie perleistas teises, siunčiamas pranešimas, ieškoma kontaktinių telefono numerių, vėliau gali būti nutarta vykti į skolininko gyvenamąją vietą, vykdyti paiešką, pabendrauti su šeimos nariais. Skolininko duomenis turėjo iš vekselio duomenų, jo namus rado. Nurodytu adresu rado tik skolininko žmoną. Atsisakė projekto, nes jis pasirodė nepelningas (t. 3, b. l. 78-79).
  1. Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog S. B. tyčia nurodė neteisingą asmens kodą ir taip apsunkino skolos išieškojimą pagal vekselį. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, aukštesniosios instancijos teismas pažymi, jog BK 182 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-7-27-746/2015). Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, o sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjami neteisėtai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad S. B. veikė atvirai ir savo vardu, nesistengė pasislėpti, nuslėpti savo tapatybės ar piniginių lėšų įgijimo iš nukentėjusiojo fakto, dar iki 2009 m. kovo 12 d. vekselio sudarymo nukentėjusiajam buvo atlyginęs dalį skolos. S. B. viso tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai teigė, jog asmens kodą jam padiktavo jo sutuoktinė R. B.. Šie išteisintojo parodymai bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Šiuos jo parodymus patvirtino ir liudytoja R. B.. Pažymėtina, jog nors vekselyje ir buvo neteisingai įrašyti asmens kodo paskutiniai skaičiai, visi kiti vekselyje nurodyti duomenys buvo teisingi – kaltinamojo vardas, pavardė, parašas, gyvenamoji vieta, gimimo data, todėl neabejotina, kad kaltinamasis neturėjo tikslo suklaidinti nukentėjusiojo dėl savo asmenybės. Kaltinamojo veiksmai įrodo, jog jis įrašydamas neteisingus duomenis nesiekė sukelti nusikalstamų teisinių pasekmių, o būtent – išvengti prievolės vykdymo nukentėjusiojo naudai. Iš S. B. nurodytų būtinųjų vekselio rekvizitų galima aiškiai identifikuoti vekselį išdavusį asmenį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, S. B. net ir teisiamojo posėdžio metu neginčijo skolinių santykių su nukentėjusiuoju buvimo, o ginčijo tik patį paskolos dydį, kas neginčytinai vertintina ne kaip baudžiamosios atsakomybės, o kaip civilinių teisinių santykių dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad asmens kodas nėra privalomas vekselio rekvizitas ir 2009 m. kovo 12 d. vekselis buvo tinkamas išieškojimui, tačiau pats nukentėjusysis nesikreipė į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti negrąžinti skolą.
  1. Apeliacinio skundo argumentai, jog S. B. suvaržė jo teisę perleisti reikalavimo teisę tretiesiems asmenims, kadangi tretieji asmenys asmeniškai S. B. nepažįsta ir negalėtų jo identifikuoti, yra nepagrįsti. Pagal vekselyje nurodytus duomenis bet kuris asmuo gali identifikuoti išteisintąjį, kadangi 2009 m. kovo 12 d. vekselyje S. B. nurodė savo tikrą vardą ir pavardę bei nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat ir savo gimimo datą, visa tai patvirtindamas parašu. Šį faktą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. B., kuris nurodė, kad UAB „I.” atstovai buvo atvykę S. B. gyvenamosios vietos adresu, kuris buvo nurodytas 2009 m. kovo 12 d. vekselyje, t. y. iš vekselyje nurodytų duomenų identifikavo asmenį.
  1. Apeliacinio skundo motyvai jog S. B. nurodė kito asmens kodą siekiant suklaidinti nukentėjusįjį atmetami kaip nepagrįsti. Kaip teisingai skundžiamo nuosprendžio motyvuose pažymėjo pirmosios instancijos teismas, asmens kodas yra vientisas ir nedalomas asmens identifikavimo numeris, sudaromas iš lytį nurodančio pirmojo skaitmens, asmens gimimo datos ir keturių paskutiniųjų automatiškai parenkamų skaitmenų. Išteisintojo vekselyje nurodytu asmens kodu – vientisu ir nedalomu, asmuo Lietuvos Respublikoje nėra užregistruotas, išteisintasis šiame asmens kode nurodė teisingą savo gimimo datą, taigi nesant piliečio tokiu asmens kodu, negalima teigti ir kad jis siekė pasinaudoti S. B. asmens tapatybe. Išteisintasis vekselį patvirtino savo parašu ir to neneigė teisiamojo teismo posėdžio metu. Originalus asmens parašas patvirtina asmens tapatumą, kad būtent tas, o ne kitas asmuo pasirašė dokumentą, jis parodo pasirašiusiojo valią dokumento atžvilgiu ir patvirtina, kad pasirašytas dokumentas galioja ir yra nekeičiamas.
  1. Apeliacinio skundo motyvai, jog 2009 m. kovo 12 d. vekselis juridine galia prilygo tik paskolos rašteliui, taip pat atmetami kaip nepagrįsti. 2009 m. kovo 12 d. sudarytas vekselis atitiko visus tuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo aktualios redakcijos 77 straipsnyje, todėl neginčytina, jog aptariamas vekselis turėjo vekselio, o ne paskolos raštelio juridinę galią. Tačiau vekselis prarado vekselio kaip vertybinio popieriaus galią, nukentėjusiajam praleidus minėto įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą pareikšti reikalavimus vekselių davėjams per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. A. P. turėjo galimybę kreiptis su ieškiniu bei S. B. skolinius įsipareigojimus patvirtinančiais dokumentais į teismą, prašydamas priteisti jam negrąžintą skolą, tačiau jis tinkamai ir laiku neįgyvendino savo teisių, o į kaltinamojo skolinius įsipareigojimus ketinusią perimti UAB „I.“ kreipėsi tik pasibaigus vekselio galiojimo terminui. Jis į teisines institucijas dėl baudžiamojo kaltinamojo persekiojimo su pareiškimu kreipėsi tik po to, kai buvo nutraukta sutartis tarp jo ir UAB „I.“, paaiškėjus, kad vekselyje nurodytas blogas kaltinamojo asmens kodas, kadangi, kaip pats nukentėjusysis nurodė, buvo praleidęs terminą kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
.
  1. Dėl S. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas, pasiremdamas teismų praktika pakankamai argumentavo, kad ne bet kokie duomenų atitinkamame dokumente iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą, ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė – ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jeigu dokumente surašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-316/2013 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju nėra paneigta, kad neteisingus savo asmens kodo skaičius S. B. nurodė dėl klaidos, t. y. jo tyčia klastoti kaltinime nurodytą dokumentą nėra įrodyta. Be to, kaip jau buvo minėta, šių neteisingų duomenų įrašymas į vekselį nesukėlė BK 300 straipsnio 3 dalies dispozicijoje reikalaujamų pasekmių – didelės žalos. Nukentėjusiajam neužkirsta galimybė ginti savo teises – reikalauti vekselyje nurodytų pinigų civilinio proceso tvarka.
  1. Tiek A. A. P., tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas peržengė kaltinimo ribas, nes skundžiamame nuosprendyje motyvavo, jog S. B. neturėjo tyčios apgaulės būdu užvaldyti nukentėjusiojo turto, tačiau S. B. buvo kaltinamas dėl prievolės išvengimo. Atmesdama šiuos skundo argumentus kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pagrįstai nurodo, jog pasirašius 2009 m. kovo 12 d. vekselį, kuriame buvo nurodytas neteisingas kaltinamojo asmens kodas, po kurio laiko S. B. A. A. P. grąžino beveik 20.583 eurų, kas nerodo, jog S. B. būtų vengęs turtinės prievolės, jis ir teisiamojo posėdžio metu neginčijo skolinių santykių su nukentėjusiuoju buvimo. Taigi, vertinant ne pavienius nuosprendžio motyvuojamosios dalies sakinius ar sakinių ištraukas, aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo nusikalstamos veikos – sukčiavimo objektyvųjį požymį „turtinės prievolės išvengimas“.
  1. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso teisės normas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodydamas motyvų, kodėl vienus ar kitus įrodymus atmetė. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, kadangi tokia teismo pareiga numatyta tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, įvertintais remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas visapusiškai tyrė ir vertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia išteisintojo nekaltumą.
  1. Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas išteisinamojo nuosprendžio dalį grindė tik teisminio nagrinėjimo metu dalimi S. B. duotų parodymų, kurie kelia abejonių. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismas tinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei nuosprendyje motyvavo išvadą dėl įrodymų nepakankamumo, pagrįstai sprendė, kad S. B. kaltei pagrįsti nepakanka vien jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys.
  1. Apeliacinio skundo argumentas, jog S. B. parodymai ir versijos vertintini tik kaip jo gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti byloje esančiais įrodymais, yra deklaratyvus. Teikti savo versijas apie inkriminuotą nusikalstamą veiką ir įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra kaltinamojo teisė, o įrodyti jo kaltę yra baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų pareiga.
  1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištirtus įrodymus atitinkančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejones, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog S. B. padarė nusikalstamas veikas, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

7Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8nukentėjusiojo Artūro A. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinius skundus atmesti.

9Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai