Byla 2K-463-699/2015

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pakeista

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutarties, kuria Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalis dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pakeista.

2Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 100 MGL (12 500 Lt, t. y. 3620 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas (15 dienų) ir paskirtoji bauda sumažinta 30 MGL (3750 Lt, t. y. 1086 Eur). Iš A. J. ir Ž.J. J. solidariai priteista Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Kauno apskrities VMI) 83 682,84 Lt (24 236,22 Eur) turtinei žalai atlyginti. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir Ž.J. J., tačiau dėl jo priimtas nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutartimi nustatyta, kad A. J. 2005 m. vasario–2006 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ( - ), veikdamas vieninga tyčia ir organizuota grupe su Ž.J. J. bei kitu asmeniu, pasiskirstę vaidmenimis, susitarę daryti sunkų nusikaltimą–sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti PVM, žinodamas, kad ūkio subjektai, PVM mokėtojai prekių bei paslaugų nepirks, jei nebus pateikiamos PVM sąskaitos faktūros, kuriose būtų išskirtas ir nurodytas PVM, todėl kaip priedangą neteisėtai veiklai nuslėpti naudodamas UAB „M.“, „L.“ ir „Mk.“ bei šių įmonių vardu išrašomas PVM sąskaitas faktūras, į kurias įrašius prekių kainą ir 18 procentų PVM bei pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą – 24 236,22 Eur (83 682,84 Lt). Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5A. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario–2006 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ( - ), veikdamas vieninga tyčia ir organizuota grupe su Ž.J. J. bei kitu asmeniu, pasiskirstę vaidmenimis, susitarę daryti sunkų nusikaltimą – sukčiavimą PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti PVM, žinodamas, kad ūkio subjektai, PVM mokėtojai, prekių bei paslaugų nepirks, jei nebus pateikiamos PVM sąskaitos faktūros, kuriose būtų išskirtas ir nurodytas PVM, todėl kaip priedangą neteisėtai veiklai nuslėpti naudodamas UAB „M.“, „L.“ ir „Mk.“ bei šių įmonių vardu išrašomas PVM sąskaitas faktūras, į kurias įrašius prekių kainą ir 18 procentų PVM bei pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą – 24 236,22 Eur (83 682,84 Lt), t. y.:

6turėdamas tikslą apgaule įgyti UAB „R.“ valdomas valstybės biudžetui priklausančias lėšas (PVM), veikdamas pagal iš anksto su organizuotos grupės nariais aptartą planą, iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, nemokėdamas PVM, įsigijo įvairių elektros prekių ir nurodė Ž.J. J. pateikti įmonių PVM mokėtojų PVM sąskaitų faktūrų blankus. Ž.J. J., vykdydamas jo (A. J.) nurodymą, pateikė jam paties kontroliuojamų, jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdančių, specialiai nusikalstamoms veikoms daryti įsigytų UAB „L.“ ir „M.“ PVM sąskaitų faktūrų (atitinkamai 7 ir 8 vnt., jų serijos bei numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) blankus ir UAB „Mk.“ duomenis. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, į minėtus PVM sąskaitų faktūrų blankus įrašė melagingus duomenis bei pagamino netikras UAB „Mk.“ PVM sąskaitas faktūras (8 vnt., jų serija bei numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose), kad UAB „L.“, „M.“ ir „Mk.“ tariamai parduoda, o UAB „R.“ tariamai perka įvairias elektros prekes iš viso už 548 587,69 Lt, tarp jų – 83 682,84 Lt PVM; taip pat pagamino netikras sutartis (19 vnt. ir jų datos nurodytos skundžiamuose teismų sprendimuose) su priedais, kuriose nurodė melagingus duomenis apie tariamą UAB „L.“, „M.“ ir „Mk.“ prekių pardavimą UAB „R.“; visus šiuos suklastotus ir netikrus dokumentus perdavė Ž.J. J.. Pastarasis, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė R. J., nesuvokiančiai savo veiksmų esmės, kaip laikinai einančiai UAB „M.“ direktoriaus pareigas, pasirašyti suklastotoje UAB „M.“ PVM sąskaitoje faktūroje ( - ), suklastotuose UAB „M.“ vardu surašytuose 2005 m. vasario 21 d. sutartyje ir priede, Ž.J. J. pats kaip UAB „M.“ direktorius pasirašė minėtuose suklastotuose ir netikruose UAB „M.“ vardu surašytuose dokumentuose, nurodė kitam asmeniui, kaip UAB „L.“ direktoriui, pasirašyti minėtuose suklastotuose ir netikruose UAB „L.“ vardu surašytuose dokumentuose ir kitam asmeniui, nesuvokiančiam savo veiksmų esmės, kaip UAB „Mk.“ direktoriui, pasirašyti minėtuose netikruose UAB „Mk.“ vardu surašytuose dokumentuose. Ž.J. J. ir kitiems asmenims savo parašais, kaip UAB „M.“, „L.“ ir „Mk.“ direktoriams, patvirtinus minėtus suklastotus ir netikrus dokumentus, Ž.J. J. juos perdavė A. J.. Pastarasis, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, prisistatydamas kaip UAB „M.“, „L.“ ir „Mk.“ atstovas, siekdamas apgaule įgyti UAB „R.“ valdomas valstybės biudžetui priklausančias lėšas (PVM), pateikdamas minėtus suklastotus ir netikrus dokumentus, kuriuose buvo neteisėtai išskirtos mokėtino PVM sumos, apgaule įtikino UAB „R.“ direktorių R. G. UAB „R.“ vardu nupirkti jo (A. J.) kartu su minėtais suklastotais ir netikrais dokumentais pateiktas elektros prekes ir sumokėti kainą bei PVM. UAB „R.“ direktorius R. G., suklaidintas A. J. panaudotos apgaulės, manydamas, kad minėtas elektros prekes parduoda UAB „M.“, „L.“ bei „Mk.“ ir kad šios įmonės turi teisę už minėtas prekes gauti PVM, šias prekes UAB „R.“ vardu nupirko ir suorganizavo, kad pagal pateiktus suklastotus ir netikrus dokumentus aštuoniais mokėjimo pavedimais (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose) į UAB „L.“ banko sąskaitą Nr. ( - ) būtų pervesta 162 610,36 Lt, tarp jų – 24 804,95 Lt PVM, dvylika pavedimų – į UAB „M.“ sąskaitą Nr. ( - ) būtų pervesta 233 788,86 Lt, tarp jų – 35 662,71 Lt PVM, bei aštuoniais pavedimais – į UAB „Mk.“ sąskaitą Nr. ( - ) būtų pervesta 152 188,47 Lt, tarp jų – 23 215,18 Lt PVM. Ž.J. J. ir kitas asmuo, toliau tęsdami nusikalstamą veiką, iš UAB „L.“, „Mk.“ ir „M.“ banko sąskaitų 2005 m. vasario–2006 m. balandžio mėn. šiuos pervestus pinigus iš bankomatų paėmė grynaisiais ir tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ( - ), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, šiuos pinigus perdavė A. J., be ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos pinigų dalies, kurią kitas asmuo ir Ž.J. J. pasiliko kaip iš anksto aptartą atlygį už jų atliktus nusikalstamus veiksmus. Taip jis (A. J.), veikdamas organizuota grupe su kitu asmeniu ir Ž.J. J., apgaule savo naudai įgijo UAB „R.“ valdomas valstybės biudžetui priklausančias lėšas (PVM), iš viso 83 682,84 Lt.

7Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėjas advokatas L.S. Bagdonas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus.

8Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai neišnagrinėjo gynybos argumentų dėl nagrinėjamoje byloje surašyto neaiškaus bei prieštaringo kaltinamojo akto ir dėl to pažeistos A. J. teisės į gynybą (BPK 10 straipsnis) bei sąžiningo proceso principo pažeidimo. Kasatorius teigia, kad toks netikslus ir dviprasmiškas kaltinamasis aktas sutrukdė teismui įvykdyti teisingumą, t. y. objektyviai ir išsamiai ištirti visas faktines aplinkybes ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Nagrinėjamoje byloje buvo septyni kaltinamieji (keturi fiziniai ir trys juridiniai asmenys), kurie buvo kaltinami veikę organizuota grupe, tačiau jiems visiems pareikšti skirtingi kaltinimai, pvz., kasatoriaus ginamasis buvo kaltinamas veikęs trise, organizuota grupe su Ž.J. J. ir V. R.; kitas kaltinamasis A. K. į šios grupės veiką nebuvo įtrauktas, tačiau buvo kaltinamas veikęs bendrininkų grupe su A. J., V. R. ir Ž.J. J.. Dėl to kasatoriui nesuprantama, kuo, t. y. kokia grupe veikus, buvo kaltinamas jo ginamasis. A. K. buvo kaltinamas bendrininkų grupe su kasatoriaus ginamuoju, V. R. ir Ž.J. J. padaręs aštuonias nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio l dalyje. Tačiau jo ginamasis ir Ž.J. J. kaltinami tęstine nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 3 dalyje, o V. R. nebuvo kaltinamas A. K. pateiktame kaltinime dėl jo padarytų nusikalstamų veikų. Anot kasatoriaus, jo ginamojo nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip tęstinę, buvo pabloginta tiek A. J., tiek Ž.J. J. padėtis, nes A. K. byla nutraukta suėjus senaties terminui. Be to, V. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas savo parašu patvirtinęs A. J. suklastotas dvylika UAB „L.“ PVM sąskaitų faktūrų, tačiau pats A. J. buvo kaltinamas tariamai suklastojęs tik septynias šios bendrovės sąskaitas faktūras. Visos šios aplinkybės buvo nurodytos tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde, tačiau abiejų instancijų teismai į tai nepagrįstai nekreipė dėmesio ir dėl jų savo sprendimuose nepasisakė. Kasatoriaus nuomone, taip teismai pažeidė teisę į teisingą teismą, kaltinamojo gynybos teises (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis) ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2005, 2K-7-13/2007, 2K-660/2007, 2K-7-198/2008, 2K-233/2008 ir kt., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kaip teigia kasatorius, teismai neatsižvelgdami į kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 219 straipsnyje, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą (BPK 369 straipsnis), kurį ištaisyti, anot kasatoriaus, buvo galima tik bylą gražinus prokurorui tyrimui papildyti.

9Kasatorius teigia ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, subjektyvieji požymiai ir joje nėra neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent A. J. tyčia suklastojo dokumentus bei sukčiavo (vykdė neteisėtą prekybą ar veiklą, ar tariamai veikė fiktyvių įmonių vardu). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra aiškiai nurodyta konkrečiai kada ir kur kasatoriaus ginamasis padarė nusikalstamas veikas, su kokiais konkrečiais bendrininkais, kiek pinigų šie pasiliko, o jis pasisavino. Be to, šiame nuosprendyje yra nurodyti prieštaringi duomenys, t. y. vienoje dalyje teigiama, kad A. J. įsigijo prekes, kurias, pasinaudodamas tariamais UAB „Mk.“, „M.“ ir „L.“ dokumentais, pardavė UAB „R.“, tačiau kitoje dalyje teigiama, jog tokių prekių nebuvo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl minėtų aplinkybių, tik formaliai aptarė esamus įrodymus, visiškai nevertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo pagrįstumo, nenustatė akivaizdžių BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimų ir taip nukrypo nuo teismų praktikos dėl išsamaus ir nešališko įrodymų viseto vertinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006).

10Skunde pažymima, kad nagrinėjamoje byloje yra duomenys (Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. liepos 18 d. pažyma, išrašai iš bendrovių sąskaitų), patvirtinantys, jog UAB „M.“, „Mk.“ ir „L.“ skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytu laikotarpiu turėjo pajamų bei išlaidų ir buvo deklaravusios PVM bei pilnai atsiskaičiusios Valstybinei mokesčių inspekcijai, t. y., kad minėtos bendrovės vykdė veiklą ir valstybei nepadaryta jokia žala. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šiuos duomenis ir darydamas išvadą, kad tokios aplinkybės nepaneigia A. J. kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje tik formaliai nurodyta, kad visas pardavimo PVM, kuris buvo sumokėtas įsigyjant prekes iš minėtų bendrovių, faktiškai buvo priskirtas valstybės biudžetui ir tapo nusikaltimo objektu. Kasatorius teigia, kad sukčiavimo objektas yra fizinio ir (ar) juridinio asmens turtinių santykių visuma, kurią sudaro konkretaus asmens turima nuosavybė ir turtinės teisės bei turtinio pobūdžio prievolės, kurias šis asmuo privalo įvykdyti, o nagrinėjamoje byloje sukčiavimo dalykas – turtinė prievolė į valstybės biudžetą, kurią teismai įvertino 83 682,84Lt (24 236,22 Eur). Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas gynybos prašymą atlikti įrodymų tyrimą – UAB „Mk.“, „L.“ ir „M.“ ekonominę (finansinę) ekspertizę, tam kad nustatyti ar šios įmonės vykdė veiklą ir ar buvo padaryta kokia nors žala valstybei, pažeidė BPK 320 straipsnio ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78/2006). Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo argumentas, dėl ko buvo atmestas minėtas prašymas – finansinė ekspertizė gali užtrukti ilgą laiko tarpą ir dėl to nėra pagrindo jos skirti – parodo ir teismo šališkumą. Juolab kad šis teismas BPK 324 straipsnio 7 dalies tvarka galėjo įpareigoti tokius veiksmus atlikti ikiteisminio tyrimo teisėją ar prokurorą, o byloje paskirti pertrauką.

11Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, nes skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, dėl ko atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo A. J. veikos kvalifikacijos pagrįstumo, tik apsiribojo vienu sakiniu paminėdamas, kad veika kvalifikuota teisingai, o apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių argumentų dėl nuteistojo tyčios ir veikos kvalifikacijos kaip tęstinės. Anot kasatoriaus, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo ginamasis buvo sumanęs tyčia, ilgą laiką vykdyti neteisėtą veiką – klastoti buhalterinės apskaitos dokumentus ir apgaule užvaldyti valstybės didelės vertės turtą. Tai reiškia, kad nuteistajam inkriminuotos veikos kvalifikacija pagrįsta tik spėjimu ir prielaidomis.

12Kasaciniame skunde teigiama ir apie pažeistas BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes A. J. buvo kaltinamas ir apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario –2006 m. balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, ( - ), veikdamas vieninga tyčia ir organizuota grupe su Ž.J. J. bei kitu asmeniu, pasiskirstę vaidmenimis, susitarę daryti sunkų nusikaltimą, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 24 236,22 Eur (83 682,84 Lt) valstybės biudžeto lėšų. Apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, tačiau papildomai neapklausęs A. J. ir jam neišaiškinęs, kad gali keistis pareikšto kaltinimo turinys, priėmė sprendimą dalinai tenkinti apeliacinį skundą ir pakeitė kasatoriaus ginamajam pareikštą kaltinimą. Dėl to nuteistojo gynėjas teigia, kad A. J. buvo nuteistas pagal kaltinimą, kuris nebuvo nurodytas kaltinamajame akte ir kurio faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pareikšto kaltinimo, apie tokių faktinių aplinkybių pasikeitimą A. J. nebuvo informuotas iš anksto ir dėl to negalėjo pasiruošti gynybai bei duoti parodymų apie naujas kaltinimo aplinkybes. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad A. J. veika turi būti grindžiama kitomis faktinėmis kaltinimo aplinkybėmis, privalėjo informuoti prokurorą, kuris BPK 256 straipsnio tvarka turėjo kreiptis į teismą dėl kaltinimo pakeitimo teisme. Tačiau to nepadaręs, teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą įvardijo kaip dalinį apeliacinio skundo tenkinimą, tačiau apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl naujo kaltinimo A. J. surašymo, o buvo prašoma jį išteisinti.

13Be to, abiejų instancijų teismų sprendimuose nėra nurodyti argumentai ir įrodymai dėl priteisto civilinio ieškinio pagrįstumo bei dydžio (BPK 113 straipsnio 1 dalis, 115 straipsnio 1 dalis) ir taip nesilaikyta teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2007). Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai vadovavosi neteisingomis specialistės išvadomis, nes šios padarytos neturint įmonių dokumentų, kurių nei pareigūnai, nei specialistė nesurinko, o nuteistieji negalėjo jų pateikti, nes bendrovės jau buvo parduotos tretiesiems asmenims. Nurodydamas datas, kada buvo parduotos UAB „M.“ ir „L.“, šių bendrovių naujųjų savininkų L. G. ir V. B. anketinius duomenis ir gyvenamųjų vietų adresus, kasatorius teigia, kad byloje nepagrįstai nepareikšti kaltinimai ir šiems savininkams, nes byloje tiriamas laikotarpis pagal specialistės išvadą apima ir šių asmenų vadovavimo laiką minėtiems juridiniams asmenims. Maža to, tiek kasatoriaus ginamasis, tiek kiti kaltinamieji kaltinami padarę nusikaltimus laikotarpiu, kai UAB „L.“ ir „M.“ priklausė kitiems asmenims. Teisme apklausta specialistė nurodė, kad, darydama savo išvadas ir konstatuodama minėtų bendrovių „fiktyvumą“, ji vadovavosi ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodyta užduotyje aplinkybe, jog „įmonės buvo fiktyvios“, ir nieko negalėjo paaiškinti nei apie Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymą, kurioje nurodyta, kad UAB „M.“, „Mk.“ ir „L.“ yra visiškai atsiskaičiusios su valstybe, nei apie civilinį ieškinį bei jo dydį. Dėl to kasatorius teigia, kad tik atlikus minėtų bendrovių ekonominę (finansinę) ekspertizę, galima nustatyti, ar šios įmonės vykdė veiklą, ar buvo padaryta žala valstybei ir nustatyti civilinio ieškinio dydį.

14Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo neišsamiai, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, o byloje esančias abejones nepagrįstai nevertino nuteistojo naudai, ir taip pažeidė BPK 6, 7, 20 straipsnius, 301 straipsnio l dalį.

15Atsiliepime į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas prašo kasacinį skundą atmesti, nes jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių BPK pažeidimų.

16Prokuroras teigia, kad kasatorius nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista jo ginamojo teisė į gynybą, t. y. pažeistos BPK 10 straipsnio nuostatos, nes jo ginamajam buvo suformuluoti netikslūs kaltinimai. Aptardamas BPK 10 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje byloje veikos, kuriomis kaltinamas nuteistasis, kaltinamajame akte aprašytos laikantis šių nuostatų; kaltinamasis aktas A. J. įteiktas laikantis įstatymo reikalavimų; kaltinimai perskaityti teismo posėdyje. Be to, tai, kad kaltinamojo teisė žinoti, kuo kaltinamas, buvo įgyvendinta tinkamai patvirtina ir paties nuteistojo paaiškinimas pirmosios instancijos teismo posėdyje (įvykusiame 2012 m. lapkričio 7 d., kuriame dalyvavo ir pats kasatorius), jog jis (A. J.) suprato, kuo yra kaltinamas. Taip pat nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde klaidinančiai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas A. J. nuteisė pagal kaltinimą, kuris nebuvo nurodytas kaltinamajame akte, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pareikšto kaltinimo, kad apie faktinių aplinkybių pasikeitimą A. J. nebuvo informuotas iš anksto ir dėl to negalėjo pasiruošti gynybai bei duoti paaiškinimų dėl naujų kaltinimo aplinkybių. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų, nenukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010) ir teismo posėdyje (įvykusiame 2015 m. vasario 4 d.) informavo visus proceso dalyvius, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas A. J. veiksmų vertinimas kaip didelės vertės turtinės prievolės išvengimas apgaulės būdu, ir papildomai apklausė nuteistuosius dėl papildomų aplinkybių pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

17Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiais dėl pažeistų 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų bei apeliacinės instancijos teismo šališkumo. Prokuroras pažymi, kad priešingai nei mano kasatorius, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis ir (ar) nutartis pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-303/2015). Dėl to prokuroras teigia, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius ir (ar) jo ginamasis, ar neatliko kokio nors tyrimo veiksmo (šiuo atveju – ekonominės (finansinės) ekspertizės), o įrodymų tyrimą atlikto siauresne apimtimi nei prašė kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai. Kartu prokuroras pažymi, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai, t. y. teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015 ir kt.).

18Priešingai nei mano kasatorius, tai, kad apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl priteisto civilinio ieškinio, taip pat nereiškia, kad buvo pažeisti BPK 113, 115 ir (ar) kiti straipsniai, reguliuojantys civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl kasatoriaus ginamojo kartu su bendrininkais padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, buvo išvengta didelės vertės turtinės prievolės – 24 236,22 Eur ( 83 682,84 Lt) dydžio PVM sumokėjimo valstybės biudžetui, t. y. valstybei padaryta žala, kuri neatlyginta. Kauno apskrities VMI ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta civiliniu ieškovu, ji pareiškė civilinį ieškinį (kuriuo prašė iš prašo žalą priteisti solidariai iš kaltinamųjų 24 236,22 Eur ( 83 682,84 Lt) turtinei žalai, padarytai valstybės biudžetui, atlyginti), kuris buvo nagrinėtas teismo procese, tiriami su juo susiję įrodymai, proceso dalyviai turėjo galimybę šiuo klausimu pareikšti savo nuomonę.

19Anot prokuroro, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, nepateikė išvadų dėl visų apeliacinio skundo esminių argumentų ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose: Van de Hurk v. Netherlands 1994 m. balandžio 19 d.; Heile v. Finland 1997 m. gruodžio 19 d.; ir kt.).

20Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinis skundas atmestinas.

21Dėl įrodymų vertinimo ir BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

22Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatorius ginčija teismų išvadas dėl A. J. pripažinimo kaltu padarius jam inkriminuotą sukčiavimą PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje (BK 182 straipsnio 2 dalis), kurios, anot kasatoriaus, padarytos neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Šie kasatoriaus argumentai atmestini.

23Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.) Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

24Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo aspektu atkreiptinas kasatoriaus dėmesys ir į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai.

25Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas pripažįstant esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio 2 dalies – taikymą, neturi pagrindo. Priešingai nei teigia kasatorius, A. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose keltos gynybos versijos motyvuotai atmestos. Taigi, tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius ir (ar) jo ginamasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

26BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino (įstatymo redakcija, galiojusi nusikaltimo padarymo metu). Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-895/2015). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės ar prievolės įgijimo, išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013 ir kt.).

27Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus ginamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nutartimi, pripažintas kaltu už tai, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytu laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia ir organizuota grupe su Ž.J. J. bei kitu asmeniu, susitaręs daryti sunkų nusikaltimą, naudodamas kaip priedangą neteisėtai veikai nuslėpti fiktyvias UAB „M.“, „L.“, „Mk.“ ir šių įmonių vardu išrašomas PVM sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus, apgaule, sukčiaudamas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 24 236,22 Eur (83 682,84 Lt) PVM.

28Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria tik iš dalies pakeistas minėtas nuosprendis, patikslinant nusikalstamos veikos –sukčiavimo požymius, nustatyta, kad A. J., veikdamas tiesiogine tyčia, panaudodamas fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, legalizuodavo elektros prekes, jo įgytas be oficialių dokumentų, nesumokant PVM, po to, pateikdamas šiuos suklastotus dokumentus, kuriuose buvo neteisėtai išskirtos mokėtino PVM sumos, įtikindavo realiai veikiančios UAB „R.“ direktorių šios bendrovės vardu nupirkti pateiktas elektros prekes ir sumokėti kainą bei PVM. Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. J., veikdamas vieninga tyčia su bendrininkais, sukčiavo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje (elektros prekes pirko be PVM, o jas pardavęs pagal fiktyvių įmonių suklastotas PVM sąskaitas faktūras įgydavo PVM) ir apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės 24 236,22 Eur (83 682,84 Lt) PVM sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad A. J. baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnis 2 dalis – pritaikytas netinkamai.

29Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų taikymo

30Nuteistojo A. J. gynėjo kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo surašytas neaiškus ir netikslus kaltinimas, sutrukdęs teismams įvykdyti teisingumą. Anot kasatoriaus, BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimų pažeidimus ištaisyti galima tik bylą grąžinus apeliacinės instancijos teismui, o šis turėtų spręsti klausimą dėl bylos grąžinimo prokurorui papildyti tyrimą. Be to, kaip teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio reikalavimų. Tokie kasacinio skundo teiginiai atmestini kaip prieštaraujantys nagrinėjamos bylos medžiagai ir skundžiamų teismų sprendimų turiniui.

31Kaltinamojo akto turinyje, be kitų BPK 219 straipsnyje nurodytų duomenų, turi būti išdėstomas nusikalstamos veikos aprašymas (padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kt.), turi būti nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga perdavus teismui BPK 220 straipsnyje nustatyta tvarka, tokia byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, ją gali perduoti prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 dalyje nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222/2013, 2K-223/2013).

32Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas, kurios taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teisme toks pakeitimas galimas atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-651/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės.

33Iš nagrinėjamoje byloje esančio Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro priimto kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame nurodyta A. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis.

34Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2010 m. vasario 3 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, įvykusiuose 2010 m. lapkričio 25 d. ir 2012 m. lapkričio 7 d., nuteistasis A. J. nurodė suprantantis kuo yra kaltinamas, kad jam viskas aišku ir suprantama. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad šis teismas atliko įrodymų tyrimą, o 2015 m. vasario 4 d. teismo posėdyje A. J. ir kiti proceso dalyviai teismo buvo informuoti, kad vertinant visus byloje surinktus įrodymus galimas kaltinime nurodytų aplinkybių keitimas, t. y. nuteistojo veiksmai gali būti vertinami kaip didelės vertės turtinės prievolės išvengimas apgaule. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatavo, kad nuteistojo A. J. veiksmų vertinimas kaip didelės vertės turtinės prievolės išvengimas apgaule, tiksliausiai atitinka objektyviuosius sukčiavimo požymius pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kitos veikos padarymo aplinkybės, kurios buvo nustatytos apkaltinamajame nuosprendyje, iš esmės liko tos pačios. Minėto posėdžio metu nei A. J., nei jo gynėjas, būdami informuoti dėl galimo aplinkybių keitimo, jokių prašymų ir pageidavimų nepareiškė, suteikti laiko papildomo pasiruošimo gynybai neprašė. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teisė žinoti, kuo asmuo kaltinamas, bei teisė į gynybą nebuvo pažeistos. Esminė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostata, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, nepažeista.

35Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje, išdėsčius motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į esminius apeliacinių skundų argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant minėtus BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, į visus esminius apelianto argumentus atsakė.

36Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas ir byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis teisme patikrintais dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas: fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; kaltininko veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltininko veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi civiliniam ieškiniui patenkinti turi būti nustatytos visos minėtos aplinkybės, todėl, jei bent į vieną iš nurodytų klausimų atsakoma neigiamai, civilinis ieškinys turi būti atmestas. Nagrinėjamoje byloje A. J. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą – sukčiavimą PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje. Byloje nustatyta, kad dėl kasatoriaus ginamojo kartu su kitais asmenimis padaryto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti PVM – 24 236,22 Eur (83 682,84 Lt), ir taip padarė didelę turtinę žalą valstybės biudžetui. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje buvo visos minėtos sąlygos civiliniam ieškiniui pareikšti, nagrinėti ir tenkinti. Teismas pagrįstai patenkino byloje pareikštą Kauno apskrities VMI civilinį ieškinį, kurį priteisė solidariai iš A. J. ir Ž.J. J.. Byloje nėra jokių duomenų apie valstybei padarytos minėto dydžio žalos atlyginimą ir tai reiškia, kad civiliniam ieškovui turi būti atlyginta visa nusikalstama veika padaryta turtinė žala.

37Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasatoriaus argumentais, naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

39Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą atmesti.