Byla 2-1080-560/2017

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, sekretoriaujant Rūtai Miltinytei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui A. T., atsakovei S. S., jos atstovams advokatams E. B. ir U. P., atsakovo P. V. atstovui advokatui Z. P., atsakovės G. V.-A. atstovei advokatei E. J.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Karolinos turas“ ieškinį atsakovams P. V., S. S., G. V.-A. dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir registracijos įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, bei atsakovų priešieškinį dėl automobilių stovėjimo aikštelės pripažinimo parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausiniu.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 1-3), kuriuo teismo prašo:
    1. pripažinti negaliojančia 2012 m. birželio 12 d. atsakovų P. V. ir G. V.-A. deklaraciją apie automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą;
    2. pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 5 d. ¼ dalies automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutartį, sudarytą tarp P. V. ir S. V., taikyti restituciją ir minėtą aikštelę grąžinti UAB „Karolinos turas“;
    3. panaikinti įrašą nekilnojamojo turto registre, jog minėta ¼ dalis nuosavybės teise priklauso P. V., ¼ dalis – S. S. (V.), ½ dalis G. V.-A.;
    4. priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas UAB „Karolinos turas“ pastatė automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), taip pat jis yra 2,2751 ha ploto žemės sklypo dalies tuo pačiu adresu nuomininkas. Minėta stovėjimo aikštelė dalimis buvo įregistruota fizinių asmenų nuosavybe: ¼ dalis atsakovui P. V. 2012-06-12 deklaracijos apie statybos užbaigimą ir 2012-08-07 susitarimo pagrindu; ½ dalis atsakovei G. V.-A. minėtos 2012-06-12 deklaracijos apie statybos užbaigimą ir 2012-08-07 susitarimo pagrindu; ¼ dalis atsakovei S. S. 2013-02-05 dovanojimo sutarties pagrindu. Mano, kad atsakovai tai padarė be teisėto pagrindo. Nurodė, kad 2005 m. sausio 19 d. ieškovas sudarė 3,68505 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, šiame sklype jis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę. Darbus pagal ieškovo užsakymą atliko UAB „Fegda“, o ieškovas minėtus darbus priėmė ir už juos apmokėjo, tokiu būdu UAB „Karolinos turas“ tapo 7 112,41 kv. m ploto asfaltuotos automobilių stovėjimo aikštelės savininku. Atsakovai P. V. ir G. V.-A. 2012 m. birželio 12 d. VĮ „Registrų centras“ pateikė galimai suklastotą deklaraciją, patvirtintą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – Inspekcija) Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyr. specialisto G. Č. įrašu „užregistruota“, kurios pagrindu jiems buvo įregistruota nuosavybės teisė. Deklaracijoje nurodyti duomenys, jog statytojai ir savininkai yra P. V. ir G. V.-A., neatitinka tikrovės. Be to, deklaracijoje nurodę, jog statyba vyko ūkio būdu, atsakovai nuslėpė faktą, jog statyba vyko rangos būdu, t. y., aikštelę įrengė UAB „Fegda“ pagal UAB „Karolinos turas“ užsakymą dar 1998 m. Mano, kad atsakovai taip pat suklastojo susitarimą naujai pastatyti aikštelę, nurodydami jau turimą unikalų numerį bei 2012-08-07 susitarimo datą, nors dar 2012 m. sausio mėn. parengė kadastrinių matavimų bylą. Šias aplinkybes patvirtina rangos sutarties, darbų priėmimo-perdavimo aktų, PVM sąskaitų-faktūrų, deklaracijos kopijos, ilgalaikio turto apskaitos kortelė, iš kurios matyti, kad ginčo aikštelė nuo 1998 m. spalio 30 d. yra bendrovės balanse. Pažymėjo, kad 2013 m. vasario 5 d. atsakovas P. V., nebūdamas teisėtu automobilių stovėjimo aikštelės savininku, padovanojo ¼ dalį atsakovei S. S. (V.). Mano, kad ši sutartis pripažintina negaliojančia CK 4.37 str. 2 d., 1.80 str. numatytu pagrindu. Be to, pagal šią sutartį įgyta ¼ aikštelės dalis išreikalautina iš S. S., nes ji įgyta neatlygintinai. Pažymėjo, kad atsakovai nėra ir niekada nebuvo aikštelės statytojai, o deklaraciją surašė ir užregistravo pažeisdami įstatymų nuostatas.
  3. Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 177-186), kurį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iki 2008 m. kovo 28 d. ieškovui nuosavybės teise priklausė visas prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame pastate veikusio viešbučio patalpų eksploatacijai pastato vakarinėje dalyje buvo įrengta ir naudojama automobilių stovėjimo aikštelė, kuri iki šiol nėra įregistruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre atskiru turtiniu objektu. Ieškovas dalį pastato patalpų pritaikė prekybinei veiklai ir 1998-01-30 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi išnuomojo nuomininkui AB „Vilniaus prekyba“ (dab. UAB „Maxima LT“). Būtent šiai veiklai patalpose vykdyti pastato šiaurinėje dalyje priešais pagrindinį parduotuvės įėjimą buvo įrengta ginčo automobilių aikštelė, kuri kartu su patalpomis buvo perduota UAB „Maxima LT“. Iki 2012-06-12 deklaracijos įregistravimo aikštelė nebuvo registruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre atskiru turtiniu objektu. Automobilių stovėjimo aikštelė, esanti pastato vakarinėje dalyje, buvo skirta ir naudojama konferencijų centro su viešbučio ir restorano patalpomis bei lošimo namų eksploatacijai, o automobilių stovėjimo aikštelė, esanti pastato šiaurinėje dalyje, buvo skirta ir naudojama išimtinai parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis eksploatacijai. Ieškovas 2007-04-04 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi su UAB „Maxima LT“ atnaujino nuomos sutartį dėl parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpų, kuria UAB „Maxima LT“ perduota ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė. Ši sutartis buvo įregistruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartimi pastate esančią parduotuvę su kavinės ir boulingo patalpomis iš ieškovo įsigijo atsakovai G. V.-A. ir P. V.. Pažymėjo, kad kartu su parduotuvės patalpomis atsakovai įsigijo ir tuo metu Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, kuri buvo sukurta ir išimtinai susijusi su parduotuvės patalpų eksploatacija.
  4. Nurodė, jog 2013-01-23 dovanojimo sutartimi ir 2013-02-05 kitų statinių (inžinerinių) dalies dovanojimo sutartimi atsakovas P. V. ¼ dalį patalpų ir automobilių stovėjimo aikštelės padovanojo atsakovei S. S.. Pažymėjo, kad kadangi pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo aikštelė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto objektas, atskirai šioje sutartyje jos perleidimas negalėjo būti įrašytas kartu su kitais viešame registre įregistruotais objektais. 2008-04-01 atsakovai, kaip naujieji savininkai ir ieškovo teisių ir pareigų perėmėjai UAB „Maxima LT“ atžvilgiu, toliau patalpas nuomojo UAB „Maxima LT“ kartu su ginčo dalyku esančia aikštele. Tai ieškovui buvo žinoma, tačiau daugiau kaip 5 m. pretenzijos dėl to nebuvo reiškiamos. Ieškovas niekada neturėjo realaus poreikio naudotis ginčo aikštele, nes pastate esančioms ieškovui priklausančioms viešbučių paskirties patalpoms eksploatuoti buvo priskirta ir naudojama kita automobilių stovėjimo aikštelė. Šios aplinkybės patvirtina, jog nuo pat 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovas pripažino, kad ginčo aikštelė yra neatsiejamai susijusi su parduotuvės patalpomis, bei patvirtino tikrąją savo valią atsakovams parduoti parduotuvės patalpas kartu su aikštele. Nurodė, kad sutartimi šalys susitarė, jog atsakovai P. V. ir G. V.-A. su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarys parduotuvės patalpoms tenkančios žemės sklypo dalies nuomos sutartis, kurios buvo sudarytos 2010 m. rugsėjo 21 d. Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro matyti, kad 2010-09-21 susitarimo pagrindu ieškovo nuomojamo žemės sklypo dalis buvo sumažinta nuo 3,5745 ha iki 2,2751 ha, atitinkamai P. V. ir G. V.-A. išsinuomojo po 0,6497 ha žemės sklypo, kas iš esmės atitinka parduotuvės patalpų ir automobilių stovėjimo aikštelės užimamą plotą (1,2145 ha). Taigi, atsisakydamas žemės sklypo dalies nuomos teisės, ieškovas patvirtino, kad sutartyje nurodyta parduotuvės patalpoms tenkanti žemės sklypo dalis ir yra po patalpomis bei jų priklausiniu – aikštele – esantis žemės sklypo plotas. Tai vėliau patvirtino ir kiti ieškovo veiksmai – naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymas 2013 m.
  5. Atsiliepime nurodoma, kad tarp šalių jau buvo kilęs ginčas dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančia, ieškovui pareiškus analogišką 2013-11-25 ieškinį teisme. Tos bylos nagrinėjimo metu ne kartą ieškovo buvo patvirtintas faktas, kad atsakovai naudojasi po statiniais esančiu žemės sklypo plotu, kuris apima parduotuvės patalpas ir ginčo aikštelę. Taip pat bylos nagrinėjimo metu tarp šalių sudarytoje taikos sutartyje ieškovas patvirtino, kad ginčo aikštelės nuosavybės teisė priklauso atsakovams. Nors taikos sutartis teismo nebuvo patvirtinta, tačiau tai nepaneigia ieškovo išreikštos valios. Ieškovo atžvilgiu teisme yra pareikštas kitas ieškinys dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo tuo pagrindu, kad ieškovui priklausantis statinys yra pastatytas per arti atsakovams priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės. Kadangi galimybė įteisinti galimai neteisėtai ieškovo pastatytą statinį gali būti realizuojama tik sunaikinus automobilių stovėjimo aikštelę (jos dalį), mano, kad ieškovas tokiu būdu galimai bando išvengti iš šalių sudarytų sandorių kylančių įsipareigojimų automobilių stovėjimo aikštelės atžvilgiu vykdymo.
  6. Teigia, kad faktą, jog automobilių stovėjimo aikštelė yra patalpų priklausinys, perleistas atsakovams kartu su patalpomis, įrodo teisės aktų reikalavimai prekybos centrui turėti automobilių stovėjimo aikštelę, ką žinojo ir ieškovas, UAB „Maxima LT“ patalpas nuomodamas kartu su automobilių stovėjimo aikštele, bei vėliau šias teises visa apimtimi perleisdamas atsakovams. Visą laiką nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo būtent atsakovai naudojosi automobilių stovėjimo aikštele, mokėjo žemės nuomos mokesčius, nekilnojamojo turto mokesčius. Kadangi ieškovas, parduodamas atsakovams patalpas ir aikštelę, nebuvo jos įregistravęs Nekilnojamojo turto registre, atsakovai privalėjo gauti statybos užbaigimą patvirtinantį dokumentą tam, kad aikštelę būtų galima įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektą. Pirkimo-pardavimo sutartimi įsigiję automobilių stovėjimo aikštelę, kuri nebuvo suformuota kaip nekilnojamojo turto objektas, atsakovai užbaigė jos suformavimo procedūras ir teisėtai įregistravo savo nuosavybės teises. Atsakovų vertinimu, ieškinyje išdėstyti argumentai, kad aikštelė buvo pastatyta ne ūkio, o rangos būdu, bei kad dalis darbų buvo atlikti anksčiau, nepaneigia fakto, jog aikštelė priklausė ir priklauso atsakovams. Mano, kad ieškovui neįrodžius, jog jis yra automobilių stovėjimo aikštelės savininkas, ieškinio reikalavimas dėl 2013-02-05 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, yra nepagrįstas.
  7. Dėl restitucijos taikymo atsakovai nurodo, kad toks reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi restitucija galima tik esant prievoliniams teisiniams santykiams – automobilių stovėjimo aikštelės atsakovams perleidimui, o kadangi ieškovas iš esmės neigia aikštelės perleidimo faktą, restitucija tokiu atveju negalima. Tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių negaliojančia būtų pripažinta deklaracija apie statybos užbaigimą, restitucija neturėtų būti taikoma, kadangi ieškovas nėra sandorio, kurio pagrindu atsirado ginčijama deklaracija, šalis.
  8. Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 138-140), kurį prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Inspekcijai 2012 m. liepos 27 d. buvo pateiktas prašymas patvirtinti 2012-06-12 deklaraciją apie statybos užbaigimą. Atsižvelgiant į tuo metu galiojančius teisės aktus, statytojams pageidaujant, Inspekcijoje 2012-07-27 užregistruota, bet nepatvirtinta deklaracija apie statybos užbaigimą. Pažymėjo, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą registravimas nelaikytinas administraciniu aktu. Padalinio įgaliotas pareigūnas, įsitikinęs, kad prašymas ir deklaracija užpildyti pagal nustatytus reikalavimus, pateikti visi privalomi pateikti dokumentai, neturėjo pagrindo neužregistruoti pateiktos deklaracijos. Mano, kad ieškovas, pastatęs statinį, norėdamas prieš trečiuosius asmenis panaudoti faktą apie nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę, turėjo statinį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Į bylą yra pateikti dokumentai, susiję su ieškovo statybos darbų vykdymu, tačiau ieškovas nepateikia dokumentų, kurių pagrindu pradėjo ir pabaigė statybą. Laiko, kad ieškovas neįrodė, jog automobilių stovėjimo aikštelės statybą pradėjo, vykdė ir baigė laikydamasi statybos procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Taip pat iš ieškovo pateiktų dokumentų negalima nustatyti automobilių stovėjimo aikštelės matmenų, ploto, padėties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, todėl neaišku, ar pagal 1998-06-25 rangos sutartį pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė yra tas pats statinys, kuris užregistruotas Nekilnojamojo turto registre unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini).
  9. Ieškovas UAB „Karolinos turas“ pateikė dubliką (2 t., b. l. 4-8), kuriuo palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai pažymėjo, kad atsakovai iš esmės neginčija fakto, jog ginčo objektą – automobilių stovėjimo aikštelę – statė ir už ją sumokėjo UAB „Karolinos turas“. Tai reiškia, kad atsakovai niekada nebuvo ginčo aikštelės statytojai. P. V. ir G. V.-A. 2012-06-12 deklaracijoje apie aikštelės statybos užbaigimą nurodė tikrovės neatitinkančias žinias, t. y., įvardino save statytojais, nors susitarimą statyti aikštelę pasirašė po 2 mėnesių – 2012 m. rugpjūčio 7 d., taip pat nurodė, kad statybos pradžios metai yra 2011, pabaigos metai – 2012, nors taip nėra. Atsakovų minimoje taikos sutartyje patys atsakovai sutiko su 1 p. nurodyta sąlyga, jog ieškovas atsisako visų byloje pareikštų reikalavimų atsakovams ir perleidžia nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę. Tai, ieškovo vertinimu, reiškia, kad atsakovai pripažino, jog aikštelės savininkas yra ieškovas. Atsakovų teiginius, kad aikštelė yra patalpų priklausinys, paneigia faktas, jog atsakovai įregistravo savo vardu aikštelę kaip atskirą turtinį vienetą – nekilnojamąjį daiktą, ir tokiu būdu pripažino, jog tai savarankiškas daiktas. Patys atsakovai susitarime ir deklaracijoje nurodė, kad aikštelės statybos metai yra 2012, tai reiškia, parduotuvė mažiausiai penkerius metus funkcionavo be automobilių stovėjimo aikštelės. Tai įrodo, kad tarp parduotuvės ir automobilių stovėjimo aikštelės nebuvo ir nėra nuolatinio pobūdžio funkcinio ryšio. Pažymėjo, kad Inspekcija atsiliepime neginčijo fakto, jog atsakovai pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurioje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Ieškovas papildomai pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016-11-02 raštą, kuriame nurodyta, kad 1998 m. gegužės 12 d. buvo suderintas automobilių stovėjimo aikštelės projektas, kurio užsakovu nurodytas UAB „Karolinos turas“.
  10. Atsakovai pateikė tripliką (2 t., b. l. 43-52), kuriuo palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad ieškovas į bylą nepateikė patikimų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę dėl ginčo aikštelės įrengimo. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį automobilių stovėjimo aikštelė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl šis inžinerinis statinys sutartyje negalėjo ir nebuvo įvardintas. Ieškovas su atsakovais 2008-03-28 sudarytos sutarties 1 p. vii papunkčiu susitarė, kad parduotuvės parkingo (automobilių stovėjimo aikštelės) teisinę registraciją atliks būtent atsakovai. Inspekcija patikrino ginčo deklaracijos teisėtumą ir jokių pažeidimų nenustatė. Atkreipė dėmesį, jog šioje byloje ypatingai svarbi šalių valia pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu, nes ši sutartis atsakovų atžvilgiu numatė ne tik parduotuvės su priklausiniais įsigijimą, bet ir prievolę tęsti nuomos santykius, kurie apėmė ne tik patalpas, bet ir automobilių stovėjimo aikštelę. Mano, kad pirkimo-pardavimo sutartimi garantuodamas, jog perleidžia turtą, kurį galima naudoti pagal paskirtį, ieškovas neginčijamai patvirtino, kad parduotuvė perleidžiama kartu su jos priklausiniais – Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais inžineriniais statiniais ir komunikacijų tinklais, be kurių parduotuvės patalpų nebūtų galima naudoti pagal paskirtį.
  11. Atsakovai pateikė priešieškinį (2 t., b. l. 113-125), kuriuo prašo:
    1. pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo G. V.-A. ir P. V. pagal 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį kainą;
    2. pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys;
    3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  12. Nurodė, kad atsakovai, sumokėdami 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą, kartu sumokėjo ir už automobilių stovėjimo aikštelę, todėl aikštelė atsakovams nuosavybės teise priklausė dar iki jos 2012 m. birželio 12 d. teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre. Sudarant notarinę pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo teisinių galimybių joje įvardinti automobilių stovėjimo aikštelės, nes sutarties sudarymo metu aikštelė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl ji negalėjo būti įrašyta nekilnojamojo turto objektu. Pažymėjo, kad sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, šalys taip pat susitarė, jog atsakovai ieškovui suteikia sutartyje nurodytas teises vystyti teritoriją bendrai nuomojamame valstybiniame žemės sklype, o ieškovas įsipareigoja nevykdyti jokių veiksmų atsakovams priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės atžvilgiu, įskaitant neatlikti aikštelės teisinės registracijos savo vardu. Ieškovas 10 metų UAB „Maxima LT“ nuomojęs parduotuvę su automobilių stovėjimo aikštele, puikiai žinojo, kad pirkimo-pardavimo sutartimi perleidžia ne tik parduotuvę, bet ir prievolę tęsti nuomos santykius, kurie be automobilių stovėjimo aikštelės neįmanomi. Mano, kad automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo tikslas, per ilgą laiką nusistovėjęs, o vėliau ir ieškovo su atsakovais raštu suderintas jos naudojimo būdas, patvirtina jos funkcinį ir fizinį ryšį su atsakovams perleistomis patalpomis. Pažymėjo, kad ieškovui sudarius nuomos sutartį su UAB „Maxima LT“, atskirai nuompinigiai už ginčo aikštelę ne tik nebuvo mokėti, bet nuomos sutartyse net atskirai nenumatyti. Yra reikšmingas ir aikštelės fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito) su parduotuve, nes aikštelė yra tiesiai prieš įėjimą į parduotuvę, į kurią patekti pirkėjams, personalui pristatyti ir iškrauti prekes ne per automobilių stovėjimo aikštelę nėra jokių galimybių. Šios aplinkybės patvirtina, jog aikštelė yra parduotuvės priklausinys, antraeilis daiktas.
  13. Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį (2 t., b. l. 138-143), kurį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes ir argumentus, kaip ir ieškinyje bei dublike, Papildomai pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo užsiminta apie automobilių stovėjimo aikštelės perleidimą, tai reiškia, kad sumokėta kaina apėmė tik sutartimi perleistą turtą – negyvenamąsias patalpas. Be to, kadangi aikštelė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, ji negalėjo būti pirkimo-pardavimo santykių objektu. Atsakovų minima sutartis dėl žemės sklypų naudojimosi tvarkos nepaneigia ieškovo nuosavybės į aikštelę teisių, neįrodo, kad aikštelė yra atsakovų nuosavybė, nes žemės sklypas ir aikštelė nėra tapatūs objektai. Nesutinka, kad ginčo aikštelė atsakovams buvo perduota, nes patalpos buvo perkamos „su verslu“. Atsakovams įsigijus patalpas, jiems perėjo ir nuomotojo teisės, tačiau verslo jie neįgijo. Atkreipė dėmesį, jog parduotuvės eksploatavimui, įgyvendinant teisės aktų reikalavimus, nėra būtinas ginčo aikštelės perdavimas atsakovų nuosavybėn. Atsakovai deklaruodami, jog aikštelę pastatė 2012 m., pripažino faktą, jog eilę metų parduotuvė veikė be aikštelės. Mano, kad tokiu būdu atsakovai patys pripažino, jog aikštelė nėra priklausinys. Nurodė, kad aikštelės perleidimo paminėjimas nuomos sutartyje su UAB „Maxima LT“ (tuo metu ieškovą atstovaujant atsakovui P. V.) ir nepaminėjimas 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartyje reiškia, jog P. V. ir G. V.-A. suprato, kad aikštelės neįsigijo. Nuosavybės teises į aikštelę atsakovai įregistravo tik 2012 m. suklastotų dokumentų pagrindu, o tai paneigia atsakovų teiginius, kad nuosavybės teisė jiems perleista pirkimo-pardavimo sutartimi. Atsakovų teiginiai dėl žemės mokesčio mokėjimo nepagrįsti, nes 2008 m. aikštelė nebuvo įregistruota, o Nekilnojamojo turto objektui esant neįregistruotam registre, už jį negalėjo būti mokamas nekilnojamojo turto mokestis. Be to, atsakovai nėra ūkio subjektai, kuriems šis mokestis privalomas.
  14. Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į priešieškinį (3 t., b. l. 42-44), kurį prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Papildomai pažymėjo, kad teismui nustačius, jog be automobilių parkavimo aikštelės prekybos centras egzistuoti negali, aikštelė galėtų būti pripažinta parduotuvės priklausiniu, o tokiu atveju sudarius pirkimo-pardavimo sutartį turėjo būti perduota ir aikštelė. Nurodė, kad kadangi automobilių stovėjimo aikštelės statyba pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo užbaigta, aikštelė negalėjo būti perduota kaip turtinis vienetas, tačiau galėjo būti perduodamos statytojo teisės, įgyvendinus teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

5Ieškinys atmetamas, priešieškinys tenkinamas.

  1. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog iki 2008 m. kovo 28 d. ieškovui UAB „Karolinos turas“ nuosavybės teise priklausė visas prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 6-17). 1998-01-30 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi (3 t., b. l.18-24) nuomininkui AB „Vilniaus prekyba“ (dabar UAB „Maxima LT“) buvo išnuomota pastato dalis prekybinei veiklai vykdyti. Kartu su patalpomis UAB „Maxima LT“ perduotas ir žemės plotas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Įrengus aikštelę, ši VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre įregistruota nebuvo. Ieškovas 2005-01-19 valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu išsinuomojo visą žemės sklypą po pastatu ir stovėjimo aikštele (1 t., b. l. 55-56). 2007-04-04 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi (1 t., b. l. 188-199) ieškovas su UAB „Maxima LT“ atnaujino nuomos sutartį dėl parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis nuomos. 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartimi pastate esanti parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis perleista atsakovams G. V.-A. ir P. V.. Tą pačią dieną tarp sutarties šalių buvo sudaryta ir kita sutartis dėl ieškovo teisių žemės sklype projektuoti ir statyti statinius, vystyti šią teritoriją, taip pat dėl atsakovų nuomos teisių iš ieškovo perėmimo (2 t., b. l. 9-12). Šiuo pagrindu atsakovai, kaip ieškovo (nuomotojo) teisių ir pareigų perėmėjai, su UAB „Maxima LT“ sudarė 2008-04-01 susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties papildymo ir pakeitimo (1 t., b. l. 200-203). 2010 m. rugsėjo 21 d. atsakovai P. V. ir G. V.-A. su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarė parduotuvės patalpoms tenkančios žemės sklypo dalies nuomos sutartį (1 t., b. l. 158-159), kurios pagrindu ieškovo nuomojamo žemės sklypo dalis buvo sumažinta nuo 3,5745 ha iki 2,2751 ha, o atitinkamai P. V. ir G. V.-A. išsinuomojo po 0,6497 ha žemės sklypo. Atsakovai P. V. ir G. V.-A. VĮ „Registrų centras“ pateikė 2012-06-12 deklaraciją, patvirtintą Inspekcijos vyr. specialisto G. Č. įrašu „užregistruota“, kurios pagrindu atsakovams įregistruota nuosavybės teisė į automobilių stovėjimo aikštelę (1 t., b. l. 41-45). 2013-02-05 kitų statinių (inžinerinių) dalies dovanojimo sutartimi atsakovas P. V. ¼ dalį patalpų padovanojo atsakovei S. S. (1 t., b. l. 46-53).
  2. Byloje ginčas kyla dėl automobilių stovėjimo aikštelės nuosavybės teisės ir teisinio statuso, taip pat dėl deklaracijos, kurios pagrindu įregistruota aikštelės nuosavybės teisė atsakovams, bei dovanojimo sutarties, kuria dalis aikštelės perleista vienam iš atsakovų, teisėtumo.

6Dėl ieškinio reikalavimų

  1. Esminis ieškovo UAB „Karolinos turas“ ieškinyje pareikštas reikalavimas atsakovams yra susijęs su ginčo automobilių stovėjimo aikštelės nuosavybės teisės perleidimo faktu ir šios teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumas. Kiti ieškinio reikalavimai dėl dovanojimo sutarties teisėtumo, įrašo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo bei restitucijos taikymo yra tiesiogiai susiję su minėtu esminiu reikalavimu byloje dėl nuosavybės teisės aikštelės atžvilgiu turėjimo. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, pirmiausia byloje svarbu nustatyti, kuriai iš bylos šalių nuosavybės teise priklauso ginčo automobilių stovėjimo aikštelė ir ar teisėtai ši aikštelė parengtos deklaracijos pagrindu atsakovų vardu buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre.
  2. Minėta, jog ieškovui UAB „Karolinos turas“ iki 2008 m. kovo 28 d. nuosavybės teise priklausė visas prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtas pastatas yra pastatytas ieškovo iš valstybės išsinuomotame žemės sklype. Šio sklypo teritorijoje šalia pastato vakarinėje jo dalyje buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, kuri nebuvo įregistruota VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. 2008 m. kovo 28 d. tarp ieškovo ir atsakovų P. V. ir G. V.-A. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad atsakovams nuosavybės teise perleidžiama pastate esanti parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis, tuo tarpu automobilių stovėjimo aikštelės, kaip turtinio objekto, perleidimas sutartyje nėra nurodytas. Nepaisant to, atsakovai byloje įrodinėja, kad kartu su pastato dalimi jiems buvo perleista ir automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau ieškovas su tuo nesutinka ir nurodo, jog buvo perleistas tik turtas, tiesiogiai numatytas pirkimo-pardavimo sutarties nuostatose. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu nustatyti, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai pasirašant minėtą pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 str. 5 d. nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
  3. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad nors pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog ieškovas perleidžia atsakovams statinyje esančią parduotuvę su kavinės ir boulingo patalpomis (sutarties 1.1 p.), tačiau sutarties 1.3 p. taip pat nurodyta, jog pirkėjai (atsakovai) lygiomis dalimis perims visas UAB „Karolinos turas“ kaip nuomotojo (ieškovo) teises ir pareigas pagal nuomos sutartis su UAB „Maxima LT“, bei kad nuomos teisė lieka galioti pirkėjams - atsakovams (3 t., b. l. 8). Minėta, kad ieškovas 1998-01-30 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi nuomininkui AB „Vilniaus prekyba“ (UAB „Maxima LT“) išnuomojo pastato dalį prekybinei veiklai vykdyti, o 2007-04-04 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi anksčiau galiojusi nuomos sutartis buvo atnaujinta. Pažymėtina, kad šiomis sutartimis nuomos pagrindu UAB „Maxima LT“ be patalpų buvo perduota ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė. Tai reiškia, kad pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovams perleidus patalpas kartu su teisėmis ir pareigomis pagal nuomos su UAB „Maxima LT“ sutartis, turtas buvo perleistas ta apimtimi, kuria galima buvo toliau vykdyti sutartis ir tęsti nuomos santykius. Priešingu atveju, pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovams perleidus tik patalpas be automobilių stovėjimo aikštelės, sutarties nuostata dėl nuomos teisių perėmimo būtų nesąžininga ir niekinė, nes praktiškai būtų neįgyvendinama.
  4. Teismas pažymi, kad reikalavimas prekybos centrui turėti atitinkamą parkavimo vietų skaičių buvo įtvirtintas Statybos techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (VI skyriaus 2 dalis). Ieškovas nurodo, jog šis reglamentas buvo priimtas 1999-03-02, o įsigaliojo 1999-06-01, t. y. kai parduotuvė toje vietoje jau penkerius metus iki tol sėkmingai veikė ir be automobilių stovėjimo aikštelės. Bylą nagrinėjantis teismas su šiais ieškovo teiginiais nesutinka bei nurodo, kad byloje yra pateikti įrodymai, jog nuomos sutartis su UAB „Maxima LT“ sudaryta tik 1998-01-30, o 2007-04-04 atnaujinta, nuomos sutartimis automobilių stovėjimo aikštelė nuomininkui buvo perduota ir visą šį ilgą laikotarpį reikalavimas prekybos centrui turėti atitinkamą skaičių parkavimo vietų buvo įtvirtintas bei galiojantis. Tai, teismo vertinimu, reiškia, kad perduodamas atsakovams nuomos teises, ieškovas suprato, jog su pastate esančiomis patalpomis neabejotinai atsakovų nuosavybėn perduodama ir automobilių stovėjimo aikštelė, reikalinga parduotuvės veiklai vykdyti. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ieškovas taip pat nurodo, jog aikštelės perleidimas nuosavybėn nėra būtinas nuomos teisei įgyvendinti, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad per penkerius metus po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo ieškovas nei karto nesikreipė į atsakovus dėl naudojimosi aikštele tvarkos nustatymo. Priešingai, pirkimo-pardavimo sutarties dieną buvo pasirašyta kita sutartis dėl žemės sklypo ir jame esančių statinių valdymo, naudojimo ir disponavimo jais, kuria ieškovas įgijo teisę žemės sklype projektuoti ir statyti statinius bei vykdyti jų teisinę registraciją, išskyrus ginčo automobilių stovėjimo aikštelę. Per nurodytą laikotarpį ieškovas atsakovams jokių pretenzijų dėl automobilių stovėjimo aikštelės nereiškė, šiuo turtu nesidomėjo, ir tik 2013 m. pareiškė ieškinį atsakovams dėl automobilių stovėjimo aikštelės nuosavybės teisės. Kaip matyti iš į bylą pateikta duomenų, šio ieškinio pagrindu nagrinėtoje civilinėje byloje teismui buvo pateikta šalių taikos sutartis, kuria ieškovas raštiškai patvirtino atsisakantis pareikštų reikalavimų nagrinėjamoje byloje ir šia sutartimi perleidžiantis atsakovams nuosavybės teisę į stovėjimo aikštelę (taikos sutarties 1 p.) (1 t., b. l. 223). Nors ši taikos sutartis teismo nebuvo patvirtinta, tačiau, bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, ji įrodo ieškovo išreikštą valią.
  5. Svarbu pažymėti ir tai, kad šalims sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovai perleisto turto apimtimi sudarė žemės nuomos sutartis su viršininko administracija, tokiu būdu šia apimtimi perimdami pradinio savininko – ieškovo – anksčiau sudarytos nuomos sutarties teises ir pareigas. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovų sudarytose nuomos sutartyse numatytas žemės sklypo plotas apėmė ne tik plotą po įsigytomis patalpomis, tačiau ir plotą po ginčo automobilių stovėjimo aikštele. Tai, kad žemės sklypo, esančio po automobilių stovėjimo aikštele nuomininkai yra atsakovai, o ne ieškovas, patvirtino ir ieškovo UAB „Karolinos turas“ atstovas 2017 m. birželio 22 d. teismo posėdžio metu, tokiu būdu patvirtindamas ir atsakovams pirkimo-pardavimo sutartimi perleistų nekilnojamojo turto objektų apimtį. Ne mažiau svarbios šiuo atveju ir minėtoje tarp šalių sudarytoje 2008-03-28 sutartyje dėl žemės sklypo ir jame esančių statinių valdymo, naudojimo ir disponavimo jais, numatytos nuostatos dėl žemės sklypo vystymo bei statybos darbų atlikimo, išskiriant ginčo stovėjimo aikštelę, kurios atžvilgiu bet kokie ieškovo darbai nėra galimi. Šis faktas, teismo vertinimu, taip pat įrodo tikruosius šalių ketinimus aikštelės atžvilgiu, t. y. ieškovo poziciją dėl aikštelės nuosavybės ir valdymo fakto.
  6. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir ištyręs pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, jog nors pirkimo-pardavimo sutartyje lingvistiškai nebuvo nurodyta, kad kartu su pastate esančiomis patalpomis atsakovams perduodama ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau įvertinus faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, sutarties šalių elgesį po sutarties pasirašymo, šalių subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio, spręstina, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne tik patalpų, bet ir automobilių stovėjimo aikštelės perleidimas.
  7. Ieškinyje taip pat reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančia 2012-06-12 atsakovų P. V. ir G. V.-A. deklaraciją apie automobilių stovėjimo aikštelės statybos užbaigimą. Ieškovas nurodo, kad atsakovai VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registrui pateikė galimai suklastotą deklaraciją, kurios pagrindu jiems buvo įregistruota nuosavybės teisė. Pažymėjo, kad deklaracijoje nurodyti duomenys, jog statytojai ir savininkai yra P. V. ir G. V.-A., neatitinka tikrovės, nes statytojas ir savininkas yra UAB „Karolinos turas“, kurios užsakymu aikštelę įrengė UAB „Fegda“ dar 1998 m. Atsižvelgdamas į minėtus argumentus, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad ieškovas šioje byloje neįrodė, jog aikštelės statybą vykdė ir užbaigė būtent UAB „Karolinos turas“. Į bylą yra pateikta rangos sutartis su UAB „Fegda“, darbų priėmimo-perdavimo aktai, PVM sąskaitos-faktūros, ilgalaikio turto apskaitos kortelė (1 t., b. l. 11-12, 21-31, 32-33), tačiau šie dokumentai neįrodo, kad ginčo automobilių aikštelė buvo užbaigta ieškovo pastangomis ir lėšomis pagal statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą pateikti priešingi įrodymai, o būtent 1998-05-11 patalpų priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo ieškovas UAB „Karolinos turas“ perdavė UAB „Maxima LT“ patalpas ir žemės plotą automobilių stovėjimo aikštelei įrengti (3 t., b. l. 62). Taigi, šis įrodymas paneigia ieškovo teiginius, jog stovėjimo aikštelę jis įrengė ir pabaigė savo iniciatyva ir lėšomis pagal statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
  8. Vertinant atsakovų parengtą 2012-06-12 deklaraciją apie automobilių stovėjimo aikštelės statybos užbaigimą, atkreiptinas dėmesys, kad minėta deklaracija Inspekcijoje buvo užregistruota kaip atitinkanti nustatytus reikalavimus. Statybos užbaigimo procedūras deklaracijos surašymo metu reglamentavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-828 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, kurio VI dalis reglamentavo deklaracijos apie statybos užbaigimą surašymo, tvirtinimo ir registravimo tvarką. Kadangi pagal tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 2 lentelės „Inžineriniai statiniai“ 17.1.2 p. automobilių stovėjimo aikštelė priskirtina II grupės nesudėtingų statinių kategorijai, tokius statinius pastačius ar rekonstruojant Inspekcija statytojo pageidavimu registruoja deklaraciją apie statybos užbaigimą (statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 36.3 papunktis). Inspekcijos darbuotojas, įsitikinęs, kad prašymas ir deklaracija užpildyti pagal nustatytus reikalavimus, pateikti visi privalomi pateikti dokumentai, pateiktą deklaraciją užregistruoja. Taigi, atsižvelgiant į minėtas teisės aktų nuostatas, Inspekcijoje buvo užregistruota ir atsakovų pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą, patikrinant, ar ji užpildyta pagal numatytus reikalavimus ir ar pateikti visi privalomi pateikti dokumentai. Pažymėtina tai, kad atsakovai, laikydami save ginčo automobilių aikštelės savininkais, pagrįstai ir teisėtai užpildė minėtą deklaraciją, pateikė ją Inspekcijai užregistruoti ir šiuo pagrindu turtas buvo užregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Nors ieškovas teigia, kad atsakovai tai padarė neteisėtai, bet nustačius, kad pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovams buvo perleista nuosavybės teisė ir į ginčo aikštelę, užbaigus jos statybos procedūras, nebuvo jokio pagrindo atsakovams nepasinaudoti teise šį nekilnojamojo turto objektą įregistruoti. Teismo vertinimu, šia teise atsakovai pasinaudojo pagrįstai, įvertinant ir faktą, kad automobilių stovėjimo aikštelė ieškovo vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruota nebuvo, tokiu būdu prarandant galimybę šį faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 straipsnis, 6.393 straipsnio 3 dalis). Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą minėtą deklaraciją pripažinti negaliojančia.
  9. Apibendrindamas tai, kas aukščiau išdėstyta, įvertinęs, kad pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovams ieškovas perleido ne tik pastatą su patalpomis, bet ir automobilių stovėjimo aikštelę, nustatęs, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančia, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti ir kitų su šiais esminiais reikalavimais susijusių ieškinio reikalavimo dėl automobilių stovėjimo aikštelės 2013-02-05 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo bei įrašo dėl nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre panaikinimo. Tokiu būdu ieškovo UAB „Karolinos turas“ ieškinys yra netenkinamas visa apimtimi.

7Dėl priešieškinio reikalavimų

  1. Atsakovai teismui pateikė priešieškinį, kuriame išdėstė reikalavimą pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys. Pažymėtina, kad materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y., keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir yra susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y., priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).
  2. Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas yra fakto, ar tarp patalpų ir automobilių stovėjimo aikštelės buvo ir yra nuolatinis funkcinis ryšys, nustatymas. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Pagal kasacinio teismo praktiką, kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013).
  3. Byloje iškilo klausimas, ar ginčo automobilių stovėjimo aikštelė gali būti pripažintina pastato patalpų priklausiniu, kaip antraeiliu daiktu. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą; 3) patalpa, suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: 1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Pagal Statybos įstatymo 2 str. 84 p., statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. To paties straipsnio 16 p. numatyta, kad inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5 p., statiniai pagal naudojimo paskirtį klasifikuojami į pastatus ir inžinierinius statinius, o inžineriniai statiniai klasifikuojami į susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus, hidrotechnikos statinius ir kitus inžinierinius statinius.
  4. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą matyti, kad ginčo statinys – automobilių stovėjimo aikštelė (klasifikuojama kaip inžinerinis statinys) – gali būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar šis atskiru nekilnojamojo turto objektu galintis būti statinys gali būti laikytinas pagrindinio daikto – pastate esančių patalpų priklausiniu. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pastatas su patalpomis buvo pastatytas 1993 m., tačiau 1998 m. patalpų paskirtis nurodyta kaip komercinės prekybos paskirties patalpos. Būtent 1998 m. šios patalpos nuomos pagrindu buvo perduotos UAB „Maxima LT“, kartu perduodant ir žemės plotą ginčo automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Pažymėtina, kad duomenys, jog aikštelė įrengta tam tikslui, kad nuomininkas UAB „Maxima LT“ galėtų patalpose vykdyti prekybos veiklą, byloje nėra paneigti. Priešingai, byloje pateiktas minėtas 1998-05-11 patalpų priėmimo-perdavimo aktas patvirtina, kad ieškovas perdavė nuomininkui UAB „Maxima LT“ žemės plotą automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, kuri, minėta, būtina prekybos veiklai vykdyti, todėl, teismo vertinimu, įrengta aikštelė buvo ir iki šiol yra naudojama išimtinai parduotuvės veiklai. Ieškovo teiginiai, kad ginčo aikštelė naudojama ir kitos pastato dalies veiklai vykdyti, taip pat ja naudojasi aplinkinių namų gyventojai, nėra įrodyti (CPK 178 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad prie kitos pastato dalies galima patekti ir kitu keliu, o aplink pastatą yra įrengtos dar trys automobilių stovėjimo aikštelės, kurios naudojamos pagal paskirtį. Byloje pateikti duomenys, kad patalpose prekybos veikla vykdoma iki šiol, t. y., atsakovai tęsia ieškovo su UAB „Maxima LT“ sudarytą nuomos sutartį, ir šiuo tikslu UAB „Maxima LT“ naudojasi ir ginčo automobilių stovėjimo aikštele. Be to, iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pirkėjas yra išreiškęs susidomėjimą pirkti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, o būtent patalpas kartu su automobilių stovėjimo aikštele. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad stovėjimo aikštelė buvo ir yra susijusi su pastate esančiomis patalpomis bendra ūkine paskirtimi, aikštelės paskirtis yra tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Pažymėtina, kad aikštelė ne tik realiai naudojama prekybos veiklai vykdyti, tačiau be jos prekybos veikla negalėtų būti vykdoma. Taigi, tarp patalpų ir ginčo aikštelės yra ne tik fizinis ryšys (aikštelė įrengta tiesiai priešais parduotuvę), tačiau tarp jų egzistuoja ir funkcinis ryšys, kuris buvo ir yra nenutrūkstamas, nuolatinio pobūdžio ir šiuo atveju teisiškai reikšmingas pripažįstant automobilių stovėjimo aikštelę ginčo pastato su patalpomis priklausiniu, kaip antraeiliu daiktu.
  5. Ieškovas, siekdamas paneigti atsakovų priešieškinio reikalavimą pripažinti ginčo aikštelę pastato su patalpomis priklausiniu, nurodo, jog ji yra registruota Nekilnojamojo turto registre atskiru Nekilnojamojo turto kadastro objektu, o tai, ieškovo vertinimu, įrodo aikštelės kaip pagrindinio daikto teisinį vertinimą. Atsižvelgdamas į tai teismas nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia daikto paskirties ir jo ryšių su kitais daiktais, taigi nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie; išviešinti duomenys nelemia daikto likimo. Tam turi reikšmės požymiai, savybės ir kriterijai, kurie priklauso daiktui, ir savininko valia. Minėta, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie nekilnojamieji daiktai jame registruojami. Registruojami daiktai turi būti atskiri ir jiems turi būti suteiktas unikalus numeris. Šie duomenys reikalingi nekilnojamajam daiktui kaip kadastriniam vienetui suformuoti ir registravimo įrašui padaryti, bet jie nenulemia daikto paskirties ir ryšių su kitais daiktais. Nekilnojamojo turto registro įstatymo (9, 10 ir kiti straipsniai) nuostatos nereglamentuoja ir nelemia, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas atskiru nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Taigi, nors šiuo atveju byloje nustatyta, kad atsakovai savo iniciatyva įregistravo ginčo automobilių stovėjimo aikštelę atskiru Nekilnojamojo turto registro objektu, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, taip pat nustačius nuolatinį funkcinį ryšį tarp minėtų objektų, vertintina, jog aikštelė laikytina atsakovų valdomo pastato dalies priklausiniu. Šis faktas patvirtina ir teismo aukščiau padarytą išvadą, jog pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas UAB „Karolinos turas“ perleido atsakovams P. V. ir G. V.-A. ne tik pastato dalį su parduotuvės patalpomis, tačiau ir automobilių stovėjimo aikštelę. Dėl išvardintų priežasčių teismas sprendžia, jog atsakovų priešieškinio reikalavimas pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys, turi būti tenkinamas.
  6. Atsakovai priešieškinyje taip pat išdėstė reikalavimą pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis pardavimo G. V.-A. ir P. V. pagal 2008-03-28 pirkimo-pardavimo sutartį kainą. Teismui įvertinus, jog pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas atsakovams perleido ne tik patalpas, bet ir ginčo stovėjimo aikštelę, kuri pripažinta pastato dalies priklausiniu, pagrįstu pripažintinas ir minėtas išvestinis atsakovų priešieškinio reikalavimas. Įvertinus, kad sutartimi perleistas turtas apima ir automobilių stovėjimo aikštelę, pagrįstai laikytina, jog sutarties kaina apėmė visą sutarties dalyką, todėl ir šis atsakovų priešieškinio reikalavimas minėtoje dalyje yra tenkinamas.

8Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

  1. Ieškovo reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismo 2016-10-13 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – buvo nutarta areštuoti automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso atsakovams P. V. (¼ dalis), S. S. (¼ dalis) ir G. V.-A. (½ dalis), uždraudžiant areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims. Kadangi ieškinys netenkinamas, sprendimui įsiteisėjus laikinosios apsaugos priemonės naikinamos.

9Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir kitų procesinių klausimų

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju ieškinio reikalavimų netenkinus, o atsakovų priešieškinį tenkinus visa apimtimi, iš ieškovo priteistinos atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad tik atsakovės S. S. atstovė byloje pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis), iš ieškovo atsakovei S. S. priteistina 990 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
  2. Taip pat atsakovai patyrė 62,00 Eur bylinėjimosi išlaidų pateikdami priešieškinį. Priešieškinio reikalavimus tenkinus visa apimtimi, iš ieškovo atsakovų naudai lygiomis dalimis priteisiama 62,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. kiekvieno atsakovų naudai iš ieškovės priteisiant po 20,67 Eur.

10Vadovaudamasis LR CPK 260 str., 268 str., 270 str., 307 str., teismas

Nutarė

11Ieškovo UAB „Karolinos turas“ ieškinį atmesti.

12Atsakovų P. V., S. S. ir G. V.-A. priešieškinį tenkinti.

13Pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys, ir kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis pardavimo atsakovams G. V.-A. ir P. V. pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį kainą.

14Priteisti iš ieškovo UAB „Karolinos turas“ (į. k. 120337848, (duomenys neskelbtini)) atsakovų P. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. V.-A. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 62,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. kiekvienam priteisti po 20,67 Eur.

15Priteisti iš ieškovo UAB „Karolinos turas“ atsakovės S. S. naudai 990 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

16Sprendimui įsiteisėjus, laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi, panaikinti.

17Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai