Byla A-10-858/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Mažeikių rajono savivaldybės tarybai, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys: A. S., Valstybinė miškų tarnyba, valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija) dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 13 d. gautas pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas) pareiškimas, kuriuo prašoma:

51) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (sklypo Nr. 41);

62) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. A1-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, ( - ), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“;

73) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., ( - )

84) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. P1.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 1 punktą.

9Pareiškėjas paaiškino, kad ginčas kilo dėl to, kad valstybinės reikšmės miškų plotai, priskirtini miesto miškams, esantys 0,2924 ha žemės sklype, unikalus Nr. 4400-2024-6188, kadastro Nr. ( - ), ( - ), Mažeikių m. (toliau – ir žemės sklypas), neteisėtai administracinių aktų pagrindu buvo perleisti privačion nuosavybėn. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. balandžio 7 d. raštu Nr. R6-494 informavo prokurorą, kad į žemės sklypą patenkantys miškai, miško žemė buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255, kuriuo patvirtinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatai (toliau – ir Kadastro nuostatai) pagal 1998 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 46404 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės A. S., yra pažymėtas sutartiniais ženklais: žalia spalva, reiškiančia valstybinės reikšmės miškų plotus, ir šviesiai žalia spalva, reiškiančia miško žemės plotus. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, į žemės sklypą patenka 0,29 ha miško žemės, iš jo nutarimu patvirtintas 0,11 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Be to, pastarasis plotas pateko į teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonės urėdijoms“ patikėjimo teise buvo perduota VĮ Mažeikių miškų urėdijai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56935 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Miškų žemėlapio fragmento matyti, kad duomenys apie miškų statusą žemės sklype nepakito. Iš 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56934 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti, kad Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško sklypus Nr. 26 ir Nr. 27, kuriuose atitinkamai yra 0,21 ha ir 0,08 ha miško, kuriame auga 13–53 metų amžiaus ir 4–21 metro aukščio medžiai.

10Pareiškėjas teigė, kad 0,29 ha miškų plotas, patenkantis į žemės sklypą, administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkamas, todėl nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos, todėl ginčijami administraciniai aktai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies 2 ir 6 punktų, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatoms.

11Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė taikyti restituciją, nors tokio reikalavimo ir nebuvo nurodę savo pareiškime.

12Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius atsiliepime nurodė, jog sutinka su pareiškėjo reikalavimais.

13Atsakovas paaiškino, kad Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) 2012 m. lapkričio 28 d. raštu informavo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), kad rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, nustatyta, jog kai kurie privatūs žemės sklypai yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta valstybinės reikšmės miško plotui. NŽT 2013 m. gruodžio 11 d. raštu kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydama pateikti informaciją, ar Telšių apskrities viršininko sprendimų dėl minėtų valstybinės žemės sklypų perleidimo privačion nuosavybėn priėmimo metu šie žemės sklypai pateko į valstybinės reikšmės miško plotą. Taip pat buvo paprašyta informuoti (pateikiant grafinę medžiagą), kokia apimtimi nurodyti žemės sklypai (jų dalys) pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus, kokiu pagrindu (kokiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu) šie žemės sklypai priskirti valstybinės reikšmės miškams ir kokią dalį nurodytuose žemės sklypuose užima valstybinės reikšmės miškas (nurodant konkretų valstybinės reikšmės miško plotą). Atsakydama į minėtą NŽT raštą, Valstybinė miškų tarnyba informavo, kad 2006 metais papildomai inventorizuoti ir 2007 metais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į minėtus privačius žemės sklypus, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš šios institucijos pateiktos grafinės medžiagos buvo matyti, kad Valstybinės miškų tarnybos rašte išvardyti žemės sklypai patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos, Ruzgų girininkijos ir Renavo girininkijos miško plotus, kurie, vadovaujantis Valstybinės reikšmės miškų plotais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo” (redakcija, galiojanti nuo 2004 m. lapkričio 7 d.), yra priskirti valstybinės reikšmės miškams. Pagal Valstybinės miškų tarnybos prašymą buvo atliktas nuosavybės teisių atkūrimo A. S. suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,2924 ha žemės sklypą ( - ), Mažeikių m. patikrinimas.

14Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., ( - ) atkuriant A. S. nuosavybės teises į žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatos, Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. VM. 1-61-2, kuriuo A. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškams priskirtus miškų plotus, turėtų būti panaikintas. Taip pat turėtų būti panaikintas ir Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. P1.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste” 1 punktas, kuriuo nuspręsta A. S. atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) Mažeikių mieste.

15Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimuose nurodoma, kad LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154 buvo patvirtintas Mažeikių miesto generalinis planas, kuriame aprašomoje teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Vėliau, 1986 metais, šis kvartalas buvo detalizuotas – parengtas Naikių gyvenamojo rajono Mažeikiuose užstatymo eskizas su raudonųjų linijų planu. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos sprendimu Nr. T1-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies 36 ha detalusis planas. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347. Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Buvo įgyvendinami detaliojo plano sprendiniai, registruojami sklypai (įgyvendinamos Atkūrimo įstatymo nuostatos). Atliekant Naikių mikrorajono II-osios dalies detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene procedūras dalyvavo Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus atstovai, tačiau 2008 m. lapkričio 5 d. vykusio detaliųjų planų svarstymo su visuomene susirinkimo metu pastabų ar pretenzijų dėl rengiamų detaliųjų planų gauta nebuvo. Taigi Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,2958 ha kitos paskirties žemės sklypui suteikė adresą – ( - ), Mažeikiai. Valstybinė miškų tarnyba teigia, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių yra ir žemės sklypas buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“. Ta pati Valstybinė miškų tarnyba taip pat teigia, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių yra ir žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2007 m. atlikus valstybine sklypinę miškų inventorizaciją.

16Atsakovai tvirtino, kad byloje nėra pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – miško kadastro numeris. Faktiškai į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ginčo teritorijoje yra įregistruotas miškas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsniu, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais. Vieninteliai duomenys, įrašyti į viešą registrą, kurie buvo pateikti byloje yra žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Nors prokuroras nurodė, kad miško plotai, kurie patenka į žemės sklypą 2003 buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, tačiau tai paneigia dar vienas faktas, jog 2010 metais Nekilnojamojo turto registre ginčo sklypas buvo įregistruotas G. G. vardu. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registre nebuvo informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką, nors dar 2003 metais apie tai turėjo būti pranešta.

17Atsakovai teigė, kad byloje nėra įrodymų, kad Telšių apskritie viršininkas ar NŽT būtų įregistravę ginčo teritoriją kaip valstybinės miško žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ginčo teritorija buvo perduota patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti, pasirašant nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų (valstybinės miško žemės sklypo (-ų) perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms perdavimo ir priėmimo aktus.

18Atsakovai neginčijo fakto, jog 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti tam tikri valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau iki šiol nėra atlikta šių miškų teisinė registracija. Paminėjo, kad nuo tada, kai 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iki dabar galiojančios šio nutarimo redakcijos Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus. Mažeikių rajono miškų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančių hektarų.

19Atsakovei teigė, kad ginčui taikytinos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnio nuostatos. Atsakovai vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

20Atsakovai tvirtino, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu atsakovams nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. S. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas arba, kad jis veikė neteisėtai teikdamas viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdamas, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime nurodė, kad pasitiki atsakingų institucijų kompetencija dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste.

22II.

23Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas) pareiškimą tenkino ir panaikino: Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (sklypo Nr. 41); Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. A1-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, ( - ), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“; Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., ( - ) Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. P1.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 1 punktą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės A. S., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha žemės sklypą, esantį ( - )Mažeikių mieste; taikė restituciją natūra grąžinant 0,2924 ha žemės sklypą, esantį ( - )Mažeikių mieste, kadastro Nr. ( - ), Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn.

24Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog kreipiantis su šiuo pareiškimu, prokuratūrai turėjo būti žinoma, kad ginčo teritorijoje į tariamo miško plotą patenka dvylika ginčo sklypų, Prokuroras žinojo apie aktų buvimą jau 2014 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio mėnesį, todėl mano, jog prokuratūra nesąžiningai veikia jų atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, jog NŽT 2015 m. kovo 18 d. rašte Nr. 1SD-836-(31.) minimi 2014 m. raštai – juose buvo pateikta informacija apie kitus konkrečius pažeidimo atvejus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas sprendė, jog neturi pagrindo netikėti pareiškėjo argumentais, taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas paneigiančių įrodymų teismui nepateikė, nusprendė šiuos atsakovo atstovo teiginius atmesti kaip nepagrįstus.

25Teismas nurodė, kad šioje byloje nustatyta, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 20 d. gavusi NŽT 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 1SD-836-(3.1) „Dėl viešojo intereso gynimo“. Iš turimų rašytinių įrodymų, t. y. Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 7 d. rašto Nr. R6-494 „Dėl informacijos ir duomenų pateikimo“ matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė Rita Dabužinskienė po NŽT 2015 m. kovo 18 d. rašto Nr. 1SD-836-(3.1) „Dėl viešojo intereso gynimo“ gavimo kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl papildomų duomenų suteikimo. Įvertinusi tai, kokius duomenis (dokumentus) Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė NŽT, teismas sprendė, jog iki kreipimosi į Valstybinę miškų tarnybą Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 13 d. nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2015 m. balandžio 10 d. iš Valstybinės miškų tarnybos, todėl teismas konstatavo, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.

26Teismas nustatė, kad A. S. 1992 m. kovo 30 d. pateikė tuometinei Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti A. S. žemę – 2 ha, turėtą ( - ) k. Mažeikių valsčiuje Mažeikių apskrityje. A. S. nuosavybės teises į žemę patvirtinto Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, kuriame Nr. 59/6380 buvo įrašytas savininkas A. S., ( - ) k. turėjęs 2,19 ha žemės. 1992 m. gruodžio 4 d. pretendentų susitarimu A. S. išreiškė valią susigrąžinti natūra jai tenkančią dalį 0,30 ha buvusio A. S. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). A. S. 2009 m. sausio 28 d. pateikė Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui prašymą skirti jai žemės sklypą Nr. 41, sklypo plotas 2 924 kv. m, Naikių gyvenamajame kvartale. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, ( - ), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2924 ha žemės sklypo ( - ) Mažeikių mieste planą bei nurodė žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį: gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos; architektūrinius-urbanistinius apribojimus: statinių aukštų skaičius – 1–2, užstatymo tankis – 0,20, užstatymo intensyvumas – 0,50, statinių aukštis iki kraigo – 10 m. Telšių apskrities viršininkas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. VM.1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., ( - ) atkūrė A. S. nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,3000 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha ploto žemės sklypą, esantį Mažeikių mieste ( - ). Telšių apskrities viršininkas 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. P1.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste” 1 punktu atkūrė A. S. (sprendimo Nr. VM.1-61-2) nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) Mažeikių mieste, kurio nominali vertė 25 000,20 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Šių administracinių aktų pagrindu VĮ Registrų centre įregistruotas A. S. nuosavybės teisės į žemės sklypą.

27Teismas konstatavo, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašte pateiktus duomenis, galima daryti išvadą, jog žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Taip pat iš pateiktų Valstybinės miškų tarnybos duomenų (b. l. 49) matyti, kad ginčo sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva). Kita šio žemės sklypo dalis nepažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva), tačiau pažymėta kitu sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri žymi miško žemės plotus, kurie yra sudėtinė miesto miškų plotų dalis. Iš šios Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos taip pat matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame yra miško sklypai Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis) ir Nr. 28 (dalis), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Į žemės sklypą patenka 0,29 ha miško žemės, iš jo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtintas 0,11 ha valstybinės reikšmės miško plotas.

28Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimuose nurodoma, kad prokuroras nenurodo, kad minėti miškų plotai būtų buvę įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, o tai Valstybinė miškų tarnyba privalėjo padaryti. Atsižvelgęs į šiuos atsakovų motyvus, teismas atkreipė dėmesį, kad šios teritorijos dalis priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams jau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Taip pat Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. raštu informuojama, kad 2006 metais atlikus valstybinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 metais registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre miško plotai patenkantys žemės sklypai, tarp jų ginčo žemės sklypas. Vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Minėtos faktinės aplinkybės egzistavo skundžiamų aktų priėmimo metu. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

29Įvertinęs rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

30Teismas, įvertinęs atsakovų argumentus dėl Konvencijos taikymo, padarė išvadą, kad ginčo atveju 0,2924 ha valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir jo dislokacijos vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu 0,2924 ha valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn.

31Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1561/2013).

32Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis EŽTT praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kiti bylos šalių argumentai, teisėjų kolegijos manymu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

33Teismas konstatavo, kad ginčijami administraciniai aktai ar jų dalys yra nepagrįsti, todėl naikintini.

34Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė teismo taikyti restituciją – ginčo žemės sklypą grąžinti valstybei. ABTĮ 92 straipsnyje numatyta, kad akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos teisės ir teisėti interesai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-86/2014 nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013 nurodoma, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn; panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija akcentavo, jog, jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, neabejotinai yra svarbu, kad valstybės institucijų neteisėtų veiksmų visi padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nuostatų matyti, kad operatyviu galėtų būti laikytinas šešių mėnesių terminas.

35Teismas atkreipė dėmesį į EŽTT 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Paplauskienė prieš Lietuvą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja patyrė finansinių nuostolių dėl negalėjimo naudoti turto po jo suteikimo 2004 m. rugpjūčio 20 d., kuris buvo paimtas iš pareiškėjos vykdant 2006 m. kovo 22 d. teismo sprendimą, ir konstatuota, kad pareiškėjos atžvilgiu iki 2009 m. balandžio 9 d. tęsėsi nuostolinga situacija, t. y. iki kol institucijos suteikė pareiškėjai naują tokio paties dydžio žemės sklypą.

36Teismas konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų (jų dalies) panaikinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-623/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

37III.

38Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.

39Atsakovas taip pat prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. kovo 24 d. raštą Nr. R6-1746. Atsakovas nurodo, kad būtinybė šį įrodymą pateikti iškilo vėliau. Atsakovas tvirtina, kad byloje buvo pateikti melagingi įrodymai, kurie galėjo lemti neteisėti sprendimo priėmimą. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendė, kad iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame yra miško sklypai Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis) ir Nr. 28 (dalis), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Atsakovas teigia, kad Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taksacinis sklypas niekada nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės plotams. Šiaulių apygardos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, atsižvelgdamas į pateiktą melagingą informaciją, nes buvo panaikinti administraciniai aktai dėl viso 0,2829 ha žemės sklypo ploto, nors į šį plotą negali būti įskaičiuotas plotas patenkantis į 26 taksacinį sklypą, nes šis sklypas negali būti priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu.

40Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

411. Faktą, kad į ginčo teritoriją yra miškas bandoma įrodyti grafiniais ir tekstiniais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Teismas vadovavosi Valstybinės miškų tarnybos pateiktomis pažymomis: 2014 m. vasario 3 d. pažyma Nr. 46404 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, 2015 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. 56935 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, 2015 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. 56934 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Tačiau šiose pažymose nėra ne vieno kadastro objekto identifikavimo kodo, kas leidžia daryti pagristą išvadą, jog šie objektai negali būti laikomi įregistruotais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre.

422. Vadovaujantis Kadastro nuostatų 28 punktu, kadastro objektas yra įregistruotas, kai: kadastro tvarkytojas priima sprendimą įregistruoti Kadastro objektą; kadastro duomenys ir informacija įrašomi į Kadastro duomenų bazę; suteikiamas Kadastro objekto identifikavimo kodas. Akivaizdu, kad objekto įrašymui į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą privalo būti atlikti visi aukščiau nurodyti veiksmai. Byloje nebuvo pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – kadastro objektų identifikacinis numeris. Vieninteliai duomenys įrašyti į viešą registrą, kurie buvo pateikti byloje yra žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas.

433. Grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas, tačiau ortofotonuotraukos nėra pagrindas nustatyti tikslių žemės sklypo koordinačių, nes egzistuoja didėlė paklaida. Darant ortofotonuotraukas į miško plotą gali patekti ne tik pats miškas bet ir šešėliai krentantys nuo medžių ar krūmų.

444. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje buvo pateikta viena kitai prieštaraujanti informacija: 2014 m. vasario 17 d. rašte Nr. R2-397 Valstybinė miškų tarnyba teigia, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, kurių tame tarpe ir žemės sklypas kadastro Nr. ( - ) buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2007 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją (nenurodoma konkreti data); 2015 m. balandžio 7 d. rašte Nr. R6-949 Valstybinė miškų tarnyba teigia, kad į žemės sklypą patenkantys miškai buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“. Šiame rašte nurodoma visiškai kitokia miško plotų įregistravimo data. Tame pačiame rašte Valstybinė miškų tarnyba teigia: „...šie plotai turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu tai padaryti nėra galimybės, nes miško žemėje buvo suformuoti kitos paskirties žemės sklypai ir perduoti privatiems asmenims.“ Iš šio sakinio galima daryti pagrįstą išvadą, kad 2014 m. vasario 17 d. miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, kurių tame tarpe ir žemės sklypas kadastro Nr. ( - )nėra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams arba kitaip sakant nėra įregistruoti.

455. Nežiūrint į Prokuroro pareiškime pateiktą prieštaringą informaciją apie miško plotų, kurie patenka į žemės sklypą (kadastrinis Nr. ( - )) įregistravimo datą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, šiuo registravimo faktu leidžia abejoti ir kita aplinkybė, jog 2010 metais Nekilnojamojo tirto registre ginčo sklypas buvo įregistruotas A. S. vardu. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registras neturėjo jokios informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką, nors dar 2003 arba 2007 metais apie tai turėjo būti pranešta (Kadastro nuostatų 39 p.).

466. Atsakovas neginčija fakto, jog 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti tam tikri valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau iki šiol nėra atlikti šių miškų kadastriniai matavimai nustatant miško kadastro ribas. Nuo tada kai 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1 154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai iki dabar galiojančios šio nutarimo redakcijos, Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus. Mažeikių rajono miškų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančiu hektarų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sklypo (kadastrinis Nr. ( - )) ribos yra pažymėtos Nekilnojamojo turto registre, tačiau nėra jokių duomenų apie įregistruoto miško ribas šioje teritorijoje, darytina išvada, kad neatlikus tikslios miškų plotų kartografijos (nežinant miško kadastro ribų) negalima daryti vienareikšmiškos išvados, koks konkrečiai miško plotas patenka į ginčo teritoriją.

47Pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti.

48Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

491. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad valstybinės reikšmės miškų plotai, priskirtini miesto miškams, esantys ginčo žemės sklype, neteisėtai administracinių aktų pagrindu buvo perleisti privačion nuosavybėn. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės normų visetą, pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

502. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašte Nr. R2-397 pateiktus duomenis, galima daryti išvadą, jog ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Taip pat iš pateiktų Valstybinės miškų tarnybos duomenų matyti, kad ginčo sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva). Kita šio žemės sklypo dalis nepažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva), tačiau pažymėta kitu sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri žymi miško žemės plotus, kurie yra sudėtinė miesto miškų plotų dalis. Iš šios Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos taip pat matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame yra miško sklypai Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis), į žemės sklypą patenka 0,29 ha miško žemės, kurio dalis – 0,11 ha, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, patenka į valstybinės reikšmės miško plotą.

513. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Valstybinės miškų tarnybos pateiktose pažymose nėra nei vieno kadastro objekto identifikavimo kodo, dėl šios priežasties jie negali būti laikomi įregistruotais į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą. Pareiškėjas pateikė teismui įrodymus, kad ginčo žemės sklype yra miško, miško žemės – Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymą Nr. 46404 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą, 2015 m. balandžio 2 d. pažymą Nr. 56935 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Miškų žemėlapio fragmentą, iš kurių matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, 27, kurie ribojasi su gretimais taksaciniais miško sklypais ir kartu su jais sudaro vientisą miško masyvą, kurio ribos ir plotas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, t. y. patvirtinta Mažeikių rajono valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Be to, buvo pateikta ir pažyma Nr. 56934 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Taksaciniai rodikliai, iš kurių matyti, kad į ginčo žemės sklypą patenka taksacinių miško žemės sklypų Nr. 26, 27 plotai, atitinkamai 0,21 ha ir 0,08 ha, kuriuose auga 13–53 metų amžiaus (nuo jaunuolynų iki brandžios grupės) ir 4–21 metro aukščio medžiai. Šie duomenys iš esmės atitinka kadastro nuostatų 18.2–16.3.3 punktuose nurodytiems kadastro duomenims. Jais patvirtinama miško dislokacija tam tikroje teritorijoje, t. y. Mažeikių mieste, ir dydis, t. y. miškui apibrėžti būtini kriterijai.

524. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl viešojo intereso gynimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, jog atitinkami miško sklypai šiame kadastre įregistruoti kaip valstybiniai (miesto) miškai, pripažįsta tinkamais įrodymais nustatant Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotuose žemės sklypuose esančios miško žemės plotą bei miško žemės atitinkamuose sklypuose, kurie atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn, buvimo faktą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A7-1733/2005; A8-762/2006; A261-559/2013 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, nėra teisinio pagrindo nesivadovauti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, kurie patvirtina, kad visą ginčo žemės sklypą užima miškas.

535. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija veikia nesąžiningai, teigdamas, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys neturi nei vieno identifikavimo kodo. Iš aukščiau aptartų įrodymų, matyti, kad į ginčo žemės sklypas pateko į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, 27. Be to, Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. spalio 1 d., atsakydama į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštą, informavo, kad žemės sklypas patenka į V lygio masyvą, kuris priskirtas 2 masyvų rajonui. Miško masyvui suteiktas kodas ( - ), kurio plotas 2,2 ha. Centro koordinatė ( - ). Apeliantė šiuos duomenis teikė kitose panašaus pobūdžio bylose, nagrinėjamose Šiaulių apygardos administraciniame teisme, pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. I-1649-257/2015. Ginčo žemės sklypas taip pat patenka į minėtą miško masyvą, tai matyti iš masyvo taksoraščio išrašo, t. y. į masyvą patenka miško kvartalas Nr. 219, į kurį įeina miško taksaciniai sklypai Nr. 26, 27, 28 (į ginčo žemės sklypą patenka dalis miško žemės taksacinių sklypu Nr. 26, 27).

546. Atsakovo nurodyti argumentai dėl kadastro objektų neįregistravimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra grindžiami tik jo nuomone, nepatvirtinta jokiais duomenimis. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti tik panaudojant ortofotonuotraukas, bei daro išvadą, kad šie duomenys yra netikslūs, ir jų pagrindu negalima nustatyti koks miško, miško žemės plotas patenka į ginčo žemės sklypą. Sklypinės miškų inventorizacijos atlikimą reglamentuoja Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcija, patvirtinta Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V, kurioje numatyta, kad sklypinė miškų inventorizacija yra vykdoma ir vietoje atliekant tam tikrus matavimus, fiksuojant tam tikrus duomenis ir pan. Be to, tiek Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras, tiek kiti valstybės registrai veikia toje pačioje Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS-94), todėl abejoti kaupiamų duomenų teisingumu nėra teisinio pagrindo.

557. Nėra pagrindo sutikti ir su kita atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų grupe, kad Valstybinė miškų tarnyba pateikė prieštaringus duomenis. Jokio prieštaravimo tarp Valstybinės miškų tarnybos 2014 nu. vasario 12 d. rašto Nr. R2-397 ir 2015 m. balandžio 7 d. rašto Nr. R6-494 nėra, šiuose raštuose nurodyta informacija yra viena kitą papildanti, o nepaneigianti. O būtent, teritorijoje, kurioje yra ginčo žemės sklypas, 1998 m. buvo atlikta valstybinė sklypinė miškų inventorizacija, jos pagrindu teritorijoje esantys miškai, miško žemė 2003 m. buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Būtent dėl šios priežasties dalis ginčo žemės sklypo yra nuspalvinta žalia spalva, reiškiančia valstybinės reikšmės miško plotą, kurio dydis yra 0,11 ha. 2006 m. vėl buvo atlikta valstybinė sklypinė miškų inventorizacija Mažeikių miesto teritorijoje, tame tarpe ir toje teritorijoje, kur yra ginčo žemės sklypas, bei papildomai inventorizuoti ir 2007 m. įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre miško plotai, tame tarpe ginčo žemės sklype esantis 0,18 ha plotas, būtent dėl šios priežasties šis plotas yra nuspalvintas šviesiai žalia spalva. Šis plotas nebuvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu valstybinės reikšmės miškų plotams, nes buvo perleistas privatiems asmenims. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad registro duomenys ir registro informacija laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi, apeliantė manydama, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra netikslūs ar neteisingi, juos turėjo nuginčyti kaip tai numato teisės aktai, to jai nepadarius, jai yra privalu jais vadovautis.

568. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl viešojo intereso gynimo yra pasisakęs ir dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sąveikos su kitais valstybės registrais. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 34 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis atitinkamais kitų valstybės registrų ir kadastrų duomenimis, tarp jų ir Nekilnojamojo turto registro (duomenys, identifikuojantys nekilnojamuosius daiktus (kadastro vietovė, kadastro blokas, žemės sklypo numeris (žemės sklypo kadastrinis numeris), unikalus žemės sklypo numeris (34.2.1. punktas); nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio duomenys (34.2.2. punktas); nekilnojamojo daikto, juridinių faktų įregistravimo, pakeitimo ar išregistravimo juridiniai pagrindai, įregistravimo ir išregistravimo duomenys (34.2.3. punktas)). Minėtas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad tvarkant Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra neteisingi. Tai, kad žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip kitos pagrindinės tikslinės paskirties sklypas nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad jame yra valstybinės reikšmės miško plotai.

57Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

58Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai įvertino rašytinius įrodymus ir padarė teisingą išvadą, jog Žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

59Teisėjų kolegija

konstatuoja:

60IV.

61Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

62Atsakovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą prie bylos prijungti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. kovo 24 d. raštą Nr. R6-1746 (t. I, b.l. 194-195). Įvertinusi tai, kad minėtą raštą apeliantas gavo jau po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina ir minėtą raštą prijungia prie bylos.

63Byloje ginčas kilo pareiškėjui Šiaulių apygardos vyriausiajam prokurorui kreipusis į teismą dėl viešojo intereso gynybos. Pareiškėjas prašo panaikinti atsakovų priimtus administracinius aktus, kuriais trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo suformuotas žemės sklypas ir į jį atkurtos nuosavybės teisės, taip pat taikyti restituciją. Pareiškėjo teigimu, priimant šiuos ginčijamus aktus buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos į Mažeikių mieste esančią miško žemę, tuo tarpu miestų miškai priskirtini valstybės išperkamam turtui ir nuosavybės teisės į tokią žemę negali būti atkurtos.

64Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino, panaikino ginčijamus administracinius aktus, taip pat pritaikė restituciją ir ginčo žemės sklypą grąžino Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

65Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

66Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka.

67Visų pirma pažymėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje yra tiesiogiai numatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tokį šio nekilnojamojo turto statusą nulemia ypatinga miškų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, dėl ko valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (žr. 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (žr. 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimus). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pasisakydamas dėl miškų priskyrimo valstybinės reikšmės sklypams, konstatavo, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti, inter alia, miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą laikytini valstybinės reikšmės miškais. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-276/2013; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1607/2013; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 2015 m., Nr. 29, 536-537 psl.).

68Pirmiau minėta Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostata perkelta į Miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu valstybinės reikšmės miškams priskiriami ir miesto miškai. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas valstybinės reikšmės miškus privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn, o Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus tvirtina Vyriausybė, yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos. Analogiškai nuosavybės teisės neatkuriamos ir į miesto miškus, kurių sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 3 p.).

69Įvertinus pirmiau minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad ginčijamų aktų, įskaitant Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., ( - ) priėmimo metu galiojo aiškios imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės (miesto) miškui.

70Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde teigia, jog Valstybinės miškų tarnybos pateiktose pažymose nėra nei vieno kadastro identifikavimo kodo, o tai reiškia, kad šie objektai negali būti laikomi įregistruotais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, kaip to reikalauja LR Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtinti Miškų valstybės kadastro nuostatai, be to, tokia informacija nebuvo perduota Nekilnojamojo turto registrui, taigi jame nebuvo jokių duomenų apie įregistruoto miško ribas šioje teritorijoje. Apeliantas taip pat nurodo, kad pagal LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. kovo 23 d. raštą (t. I, b.l. 194), Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taksacinis sklypas LR Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 priskirtas IIB miškų grupei Rekreaciniai miškai, 25 pogrupiui - Miško parkai, jo teigimu, miesto parkas negali būti laikomas miesto mišku Miškų įstatymo 4 straipsnio prasme.

71Šiuo aspektu vertinant byloje surinktus įrodymus ir šalių paaiškinimus visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog ginčo žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra Mažeikių miesto teritorijoje. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų (t. I, 48-52) vertinimu, kad ginčo žemės sklypas pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje pateiktą miško apibrėžimą. Iš 2015 m. balandžio 2 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymos Nr. 56934 priedo (t. I, b.l. 52) matyti, kad sklype Nr. 26 medžių amžius yra 13 metų, jų aukštis – 4-8 metrai, tuo tarpu sklype Nr. 27 medžių amžius yra 43-53 metai, aukštis – 18-21 metrai. Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta naujų įrodymų, kad ginčo žemės sklypas de facto negali būti laikomas miško žeme, kad jame nėra miško.

72Nors atsakovas apeliaciniame skunde teikia argumentus, jog atitinkamiems objektams (miško masyvui, kvartalui, sklypui) turi būti suteikti identifikavimo kodai, kad duomenys, susiję su miško žemės ribomis, nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos reiškia, kad valstybinės reikšmės miško statusą nulemia pats jo augimo miesto teritorijoje faktas, todėl duomenų neįtraukimas į Nekilnojamojo turto registrą negali turėti įtakos miško teisiniam režimui (žr., pvz., 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-492/2016). Be to aiškindamas Miškų valstybės kadastro sąveiką su kitais valstybės registrais ir kadastrais, LVAT yra pažymėjęs, jog tvarkant Miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai savaime nereiškia, kad Miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3041/2012; 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-276/2013). Minėtą argumentą, remdamasis pirmiau minėta Konstitucinio Teismo praktika, tiesiogiai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Byloje nėra duomenų, kad atsakovams ginčijamų administracinių aktų rengimo ar priėmimo metu kilo kliūčių gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos miškų kadastro, Valstybinėje miškų tarnyboje patikslinti teritorijoje esančių miško plotų bei žemės statusą.

73Be to kaip matyti iš apelianto pateikto LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. kovo 23 d. rašto ir jame nurodyto LR Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 turinio, Mažeikių girininkijos 219 kvartalas minėtu nutarimu Nr. 1651 yra priskirtas IIB miškų grupei Rekreaciniai miškai, 25 pogrupiui - Miško parkai, 27 pogrupiui – miestų miškai ir 28 pogrupiui – reakreaciniai miško sklypai, o apelianto minimas 26 taksacinis sklypas, kaip nurodyta LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. kovo 23 d. rašte, minėtu nutarimu Nr. 1651 priskirtas IIB miškų grupei Rekreaciniai miškai, 25 pogrupiui - Miško parkai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. schemose (t. I, b.l. 49-50) nurodyta 219 kvartalo (įskaitant ir 26-27 sklypus) konfigūracija atitinka LR Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 patvirtintoje Mažeikių rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms schemoje pateiktą situaciją. Kiek tai susiję su apelianto argumentais dėl Valstybinės miškų tarnybos pateiktų duomenų nenuoseklumo ir ydingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 46404 (t. I, b.l. 49), 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56935 (t. I, b.l. 50) ir 2015 balandžio 2 d. pažymos Nr. 56934 (t. I, b.l. 51-52), jos yra parengtos Miškų valstybės kadastro duomenų pagrindu, todėl nesivadovauti jomis, nesant jų turinį paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo. Jose, be kita ko, yra nurodyti ir kvartalo (Nr. 219), ir sklypų (atitinkamai Nr. 26 ir 27) identifikatoriai.

74Kiek tai susiję su apelianto argumentu, jog miesto parkų žemė nelaikytina miesto miško žeme, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje miško parkai apibrėžiami kaip intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 hektarų ploto miškai su atitinkama rekreacine įranga bei infrastruktūra. Kaip matyti iš šio apibrėžimo, jame miškio parkai expressis verbis vadinami miškais, kurie turi tam tikrą specifinę paskirtį. Aiškinant sistemiškai Miškų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis miškų parkai laikytini specifine miškų kategorija, tačiau vien dėl to miško parkas negali būti laikomas ne miško žeme. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

75Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino viešojo ir privataus intereso pusiausvyros klausimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teismų praktikoje viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus; LVAT 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-492/2016).

76Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje laikosi nuostatos, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų; nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d sprendimą Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tais atvejais, kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę. Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Pyrantienė prieš Lietuvą).

77Vertinant šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją pažymėtina, kad, kaip minėta, draudimas perduoti miestų miškus privačion nuosavybėn yra aiškiai įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, juo siekiama teisėto tikslo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju 0,2924 ha valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir jo dislokacijos vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešo intereso poreikio apsauga yra proporcinga priemonė, tokia išvada padaryta nustačius visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir tinkamai išaiškinus ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei aktualią teismų pratiką. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas dėl aptariamoje vietovėje esančių sklypų viešojo intereso yra kreipęsis ne tik šioje byloje (žr. LVAT 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-492/2016), taigi šiuo atveju siekiama užtikrinti viso miško masyvo vientisą apsaugą ir teisinį režimą. Vertinant byloje tirtų administracinių aktų panaikinimo pasekmių proporcingumą pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į valstybės institucijų pareigą operatyviai pakartotinai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. klausimą, taip pat pagrįstai konstatavo, jog šis asmuo turi teisę reikalauti atlyginti turtinę ar neturtinę žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei ji trečiajam suinteresuotam asmeniui kilo dėl šioje byloje panaikintų neteisėtų aktų priėmimo.

78Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

79Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

80Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

81Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

82Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 13 d. gautas... 5. 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d.... 6. 2) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009... 7. 3) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimą... 8. 4) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr.... 9. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčas kilo dėl to, kad valstybinės reikšmės... 10. Pareiškėjas teigė, kad 0,29 ha miškų plotas, patenkantis į žemės... 11. Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė taikyti restituciją, nors tokio... 12. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos... 13. Atsakovas paaiškino, kad Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos... 14. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog Telšių apskrities... 15. Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono... 16. Atsakovai tvirtino, kad byloje nėra pateiktas svarbiausias įrodymas apie... 17. Atsakovai teigė, kad byloje nėra įrodymų, kad Telšių apskritie... 18. Atsakovai neginčijo fakto, jog 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl... 19. Atsakovei teigė, kad ginčui taikytinos Žmogaus teisių ir pagrindinių... 20. Atsakovai tvirtino, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu atsakovams nebuvo... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime nurodė, kad pasitiki... 22. II.... 23. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu... 24. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog... 25. Teismas nurodė, kad šioje byloje nustatyta, kad prokuratūra apie galimai... 26. Teismas nustatė, kad A. S. 1992 m. kovo 30 d. pateikė tuometinei Mažeikių... 27. Teismas konstatavo, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12... 28. Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono... 29. Įvertinęs rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų... 30. Teismas, įvertinęs atsakovų argumentus dėl Konvencijos taikymo, padarė... 31. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos... 32. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis EŽTT praktika, numatančia jog teismo... 33. Teismas konstatavo, kad ginčijami administraciniai aktai ar jų dalys yra... 34. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė... 35. Teismas atkreipė dėmesį į EŽTT 2014 m. spalio 6 d. sprendimą... 36. Teismas konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. įgijo teisę... 37. III.... 38. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu... 39. Atsakovas taip pat prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus: Lietuvos... 40. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 41. 1. Faktą, kad į ginčo teritoriją yra miškas bandoma įrodyti grafiniais ir... 42. 2. Vadovaujantis Kadastro nuostatų 28 punktu, kadastro objektas yra... 43. 3. Grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra... 44. 4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje buvo pateikta viena kitai... 45. 5. Nežiūrint į Prokuroro pareiškime pateiktą prieštaringą informaciją... 46. 6. Atsakovas neginčija fakto, jog 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154... 47. Pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį... 48. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais... 49. 1. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad valstybinės reikšmės... 50. 2. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų... 51. 3. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Valstybinės miškų tarnybos... 52. 4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl... 53. 5. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija veikia... 54. 6. Atsakovo nurodyti argumentai dėl kadastro objektų neįregistravimo... 55. 7. Nėra pagrindo sutikti ir su kita atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės... 56. 8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl... 57. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 58. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai įvertino rašytinius įrodymus ir... 59. Teisėjų kolegija... 60. IV.... 61. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos... 62. Atsakovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą prie bylos prijungti Lietuvos... 63. Byloje ginčas kilo pareiškėjui Šiaulių apygardos vyriausiajam prokurorui... 64. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino, panaikino... 65. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde... 66. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka.... 67. Visų pirma pažymėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje yra... 68. Pirmiau minėta Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostata perkelta į... 69. Įvertinus pirmiau minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad... 70. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde... 71. Šiuo aspektu vertinant byloje surinktus įrodymus ir šalių paaiškinimus... 72. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teikia argumentus, jog atitinkamiems... 73. Be to kaip matyti iš apelianto pateikto LR Aplinkos ministerijos Valstybinės... 74. Kiek tai susiję su apelianto argumentu, jog miesto parkų žemė nelaikytina... 75. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 76. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje laikosi... 77. Vertinant šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją pažymėtina, kad,... 78. Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus teisėjų kolegija daro... 79. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 80. Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą... 81. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą... 82. Nutartis neskundžiama....