Byla 3K-3-408/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group, veikiančiam per Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl socialinio draudimo įstaigos teisės reikalauti iš žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko atlyginti žalą, atsiradusią dėl apskaičiuoto nuo nukentėjusiam asmeniui išmokėtos sumos ir sumokėto gyventojų pajamų mokesčio.

6Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 17 227,61 Lt žalai atlyginti. Jis nurodė, kad žala jam padaryta dėl išmokėtos ligos pašalpos. Ieškovas paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 16 d. eismo įvykio metu K. J. vairuojamas automobilis atsitrenkė į priešpriešiais važiuojantį M. I. automobilį, sužalojo jo vairuotoją. Ieškovas M. I. už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. liepos 29 d. skyrė 17 227,61 Lt ligos pašalpą, kurią sudaro ir 2584,14 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Darbo metu įvykusį nelaimingą atsitikimą ieškovas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu pripažino draudžiamuoju. Dėl įvykio kalto K. J. automobilis buvo draustas atsakovo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakovas atsisako šią žalą atlyginti.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priteisė ieškovui 14 643,47 Lt žalai atlyginti, ieškinio dalį dėl 2584,14 Lt atmetė. Teismas nustatė, kad M. I., vairuodamas tarnybinį automobilį, darbo metu patyrė sužalojimus dėl kito vairuotojo K. J. kaltės; M. I. nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. liepos 29 d. buvo nedarbingas; ieškovas nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudžiamuoju įvykiu ir išmokėjo šiam asmeniui 14 643,47 Lt ligos pašalpos; dėl įvykio kaltas K. J. transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs pas atsakovą. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog draudikas (atsakovas) privalo atlyginti ieškovui išmokėtą nukentėjusiajam išmoką, nes atsakovas pripažino tokią prievolę – nesutariama tik dėl įskaičiuoto ir sumokėto nuo šios išmokos gyventojų pajamų mokesčio. Teismas sprendė, kad draudikas, išmokėdamas draudimo išmokas, atlygindamas nukentėjusiojo negautas pajamas, neturi mokestinių prievolių, t. y. pareigos mokėti gyventojų pajamų mokestį. Įvykus subrogacijai, ieškovui atsirado teisė reikalauti tik turtinės žalos, kuri būtų atlyginama nukentėjusiam asmeniui dėl jo sveikatai padarytos žalos, t. y. jo negautų darbinių pajamų, kurios kompensuojamos išmokant ligos pašalpą. Teismas pažymėjo, kad, asmeniui dirbant ir gaunant pajamas, gyventojų pajamų mokestis būtų išskaičiuojamas, realiai šių pajamų asmuo negautų ir dėl to neturėtų turtinių praradimų.

9Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir paliko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Šiuo atveju įvykus subrogacijai, ieškovas įstojo į nukentėjusiojo vietą, todėl įgijo teisę reikalauti tiek, kiek būtų turėjęs teisę reikalauti nukentėjęs asmuo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė draudimo išmokos priteisimą reglamentuojančias teisės normas laikydamas, jog reikalavimas, viršijantis ligos pašalpą, negalėjo būti nukreiptas į draudiką.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

121. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs priteisti tik dalį atgręžtinio reikalavimo teise priklausiusios išmokos sumos (14 643,47 Lt) ir nepriteisęs 2584,14 Lt už M. I. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, netinkamai taikė CK 6.290 straipsnio, Nelaimingų atsitikimą darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas. Sužalojus apdraustąjį nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmenį žalą sudaro ją atlyginančios socialinio draudimo išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, kurios atlygina negautas pajamas dėl sužalojimo, ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymą. Taip įgyvendinamas visiško nuostolių atlyginimo principas. Kasatorius pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu nors ir nutraukė bylą dėl VSDFV įstaigų regreso teisės, bet pasisakė dėl regreso apimties, jog „draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala“. Ši nuostata neaiškinta naujai, nenurodyta naujų kriterijų nukentėjusio asmens žalos dydžiui apskaičiuoti. Kasatorius mano, kad VSDFV teritorinių skyrių teisė regreso tvarka reikalauti draudimo išmokų visa apimtimi galiojo ir galioja teismams nuosekliai formuojant praktiką šiuo klausimu.

13Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Taigi ligos pašalpa yra apmokestinamos gyventojo pajamos, ją apskaičiuoti ir sumokėti turi jas mokantis asmuo, todėl kasatorius, paskyręs M. I. ligos pašalpą, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį pagrįstai sumokėjo į biudžetą įstatymu nustatytą mokesčių sumą (2584,14 Lt), todėl atsakovas ją privalo atlyginti. Kasatorius nurodo ir tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, išmokėję socialinio draudimo išmokas su gyventojų pajamų mokesčiu pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, patiria žalos, todėl, neįskaitant šios į nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį, ji liktų neatlyginta ir taip būtų pažeidžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių teisės ir teisėti interesai.

14Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

151. Atsakovas teigia, kad kasatoriaus perimtas reikalavimas neapima gyventojų pajamų mokesčio. Ne visada žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas nukentėjusio asmens patirtą žalą atlygina tiesiogiai. Socialinio draudimo fondas, išmokėdamas išmokas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas, atlygina nukentėjusio asmens negautas pajamas. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-131/2014; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyrius v.

16V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007; kt.). Socialinio draudimo fondas, išmokėjęs socialinio draudimo išmokas, tampa kreditoriumi deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio

171 dalis, 6.290 straipsnio 3 dalis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnis). Tokiu atveju nesikeičia nei skolininko padėtis, nei prievolės pobūdis. Taigi, įvykus subrogacijai, kasatorius įstojo į nukentėjusiojo vietą, todėl jam atsirado teisė reikalauti tų išmokėtų išmokų, kiek jų būtų turėjęs nukentėjęs asmuo ir tik tokią dalį, kuri realiai atlygino jo negautas pajamas (14 643,47 Lt ligos pašalpos). Dėl šio mokėjimo patirtos mokestinės išlaidos nelaikytinos nukentėjusio asmens negautomis pajamomis.

182. Atsakovas nurodo ir tai, kad reikalavimas byloje jam reiškiamas sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu. Atsakovas vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje VSDFV Klaipėdos skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-144/2013; 2012 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. UADB ,,Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-435/2012), teigia, kad draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką draudimo sutarties pagrindu išlieka nepakitusi, o socialinio draudimo fondas įgyja tik tiek teisių, kiek jų turėjo dėl eismo įvykio nukentėjęs asmuo, reikalaudamas išmokėti draudimo išmoką. Siekiant nustatyti draudiko (atsakovo) pareigos mokėti draudimo išmoką apimtį, būtina vadovautis draudimo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta nukentėjusiojo asmens teisė į negautas pajamas, kurias šis būtų realiai gavęs, o ne į paskaičiuotas. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 8 punkte įtvirtinta specialioji teisės norma, taikytina apskaičiuojant draudimo išmoką dėl negautų pajamų. Taigi transporto priemonių privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose aiškiai nustatyta, kad draudikas neturi pareigos mokėti gyventojų pajamų mokestį. Teisės aktuose nurodytas draudikui draudimo išmokos skaičiavimo metodas, pagal kurį draudimo išmoka mokama, atskaičius šio asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį, t. y. jei asmuo kreiptųsi tiesiogiai į draudiką dėl draudimo išmokos už negautas pajamas gavimo, į apskaičiuotą draudimo išmoką nebūtų įskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis.

193. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad valstybinio socialinio draudimo išmokos ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo išmokos yra skirtingi žalos kompensavimo būdai. Valstybinio socialinio draudimo fondui paskirta vykdyti specialioji socialinio draudimo funkcija ir su ja susijusių mokesčių ir įmokų už apdraustąjį socialiniu draudimu mokėjimo pareiga. Kasatorius be teisinio pagrindo visas savo pareigas perkelia atsakovui, kuris privalo įvykdyti tik iš draudimo sutarties kylančias prievoles. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 3 punktą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas priklauso ne gyvybės draudimo šakai, o pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punktą ne gyvybės draudimo išmokos išlaidos priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Taigi pareigos mokėti gyventojų pajamų mokestį draudikui nenustatyta. Atsakovas pažymi ir tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija yra išaiškinusi, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata (ne gyvybės draudimo išmokos išlaidoms, nuostoliams ar žalai visiškai ar iš dalies kompensuoti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms) neskaido išmokos pagal žalos rūšį (turtinė, neturtinė) ir neišskiria turtinės žalos dalyje negautų pajamų. Tai patvirtina, kad draudikui nekyla pareigos mokėti šį mokestį.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Dėl civilinės atsakomybės draudiko pareigos, mokant draudimo išmoką, atlyginti ligos pašalpą, iš kurios neišskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, kai reikalavimą CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu pareiškia socialinio draudimo įstaiga

23Kasaciniame skunde keliamas teisės klausimas, ar draudikas, apdraudęs už žalą atsakingo asmens civilinę atsakomybę, privalo padengti ir gyventojų pajamų mokestį, kuris išskaičiuotas iš socialinio draudimo įstaigos išmokėtos nukentėjusiam asmeniui ligos pašalpos. Siekiant išspręsti šį klausimą, būtina sistemiškai aiškinti pajamų apmokestinimą gyventojų pajamų mokesčiu, socialinį draudimą ir transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus.

24Remiantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo

252 straipsnio 1 dalimi, nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiesiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą ligos pašalpa yra viena išmokų rūšių, mokamų apdraustajam, dėl draudžiamojo įvykio netekusiam dalies ar viso darbingumo. Taigi ligos pašalpa skirta kompensuoti asmens negautas pajamas, kurių jis neteko dėl draudžiamojo įvykio.

26Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Neapmokestinamosios pajamos išvardytos šio įstatymo 17 straipsnyje. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 23 punktą ligos pašalpa apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Toks teisinis reglamentavimas sistemiškai dera su to paties straipsnio 1 dalies 31 punktu, pagal kurį sumos turtinei žalai atlyginti, kompensuojančios asmens negautas pajamas, nepriskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų. Taigi nepriklausomai nuo to, ar asmuo pajamas uždirbo pats, ar jo negautas pajamas kaip žalos atlyginimą jam kompensavo žalą padaręs asmuo, ar jam buvo išmokėta jo negautas pajamas kompensuojanti ligos pašalpa, visos šios išmokos reiškia asmens pajamas, kurios apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Pažymėtina, kad mokesčio mokėtojas yra pats pajamas gaunantis asmuo. Nagrinėjamu atveju tiek nukentėjusio asmens gautas darbo užmokestis, tiek mokama ligos pašalpa yra priskiriama A klasės pajamoms (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalis), todėl, remiantis to paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, socialinio draudimo įstaiga veikia ne kaip mokesčio mokėtojas, o tik kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, įstatymo pagrindu privalantis apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojui priklausantį mokėti pajamų mokestį. Dėl šios priežasties atmestinas atsakovo argumentas, kad dėl draudžiamojo įvykio asmuo negavo tik jam pačiam tiesiogiai išmokamų pajamų, nuo kurių jau sumokėtas gyventojų pajamų mokestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl draudžiamojo įvykio asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos neišskaičius gyventojų pajamų mokesčio, šio mokesčio mokėtojas yra nukentėjęs asmuo, o aplinkybė, jog mokestį nuo pajamų išskaičiuoja ir į biudžetą perveda kitas subjektas, nesudaro pagrindo tokio asmens sumokamo pajamų mokesčio nevertinti kaip jo negautų pajamų. Šis teisės aiškinimas atitinka ankstesnę kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo darbo užmokestį (vidutinį darbo užmokestį), iš kurio neišskaičiuotas privalomas į biudžetą sumokėti pajamų mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. UAB „Druskininkų vandentiekis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-13/2012).

27Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą remiasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo

2817 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagal kurį prie neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos ne gyvybės draudimo išmokos išlaidoms, nuostoliams ar žalai visiškai ar iš dalies kompensuoti. Pasak atsakovo, šis teisinis reglamentavimas patvirtina, kad draudikui nenustatyta pareigos draudimo išmokos mokėjimo atveju mokėti gyventojų pajamų mokestį. Vertindama šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme reglamentuojama gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarka (1 straipsnio 1 dalis). Draudikas yra juridinis asmuo, todėl bet kokiais atvejais nėra gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas ir šių apmokestinimo teisinių santykių dalyvis. Draudiko ir nukentėjusio asmens santykiai yra draudimo teisiniai santykiai, kurie nesikeičia nepriklausomai nuo to, kad reikalavimą draudikui CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu pareiškia draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Siekiant nustatyti draudiko privalomos mokėti draudimo išmokos dydį, svarbu nustatyti žalos dydį, už kurį atsakingas draudikas, o ne tai, ar draudiko mokama išmoka bus apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad draudiko mokama ne gyvybės draudimo išmoka išlaidoms, nuostoliams ar žalai visiškai ar iš dalies kompensuoti yra neapmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama kaip reglamentuojanti žalos dydžio apskaičiavimą, pagal kurį draudikas moka išmokas.

29Pagal Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 2 dalyje pateikiamą apibrėžtį draudimo išmoka – tai draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Taigi draudimo išmokos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, paskirtis – atlyginti žalą, kurią padarė vairavęs apdraustą transporto priemonę asmuo. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 4 dalyje reglamentuotas asmens sveikatai padarytos žalos nustatymas. Šioje įstatymo nuostatoje nurodyta, kad turi būti įvertinama visa dėl sveikatos sužalojimo asmens patirta žala. Tokiu atveju nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Teisėjų kolegijai šioje nutartyje pripažinus, kad asmens negautas pajamas sudaro jo negautas darbo užmokestis neišskaičius gyventojų pajamų mokesčio, visos negautos pajamos, remiantis TPVCAPDĮ

3015 straipsnio 4 dalimi, sudaro žalą, už kurią atsakingas civilinės atsakomybės draudikas.

31Atsakovas taip pat remiasi Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 8 punktu, kuriame nustatyta, kad žalos dydis dėl negautų pajamų nustatomas atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros įstaigų išrašus apie nedarbingumo laikotarpį bei priežastis ir (ar) Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotus darbingumo ir neįgalumo lygio dokumentus, nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus arba iš nukentėjusio trečiojo asmens darbovietės gautus dokumentus, įrodančius turėtas pajamas iki sveikatos sužalojimo (negautas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, atskaičius nukentėjusio trečiojo asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį ir dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo pagal teisės aktus mokamas socialinio draudimo išmokas, ligos pašalpas, netekto darbingumo pensijas ar kompensacijas). Teisėjų kolegijos nuomone, ši norma negali būti aiškinama taip, kad žalos dydį dėl asmens negautų pajamų sudaro tik grynosios pajamos, kurių asmuo negavo įvykus draudžiamajam įvykiui. Toks aiškinimas lemtų, kad socialinio draudimo įstaiga iš draudiko apskritai negalėtų prisiteisti jos išmokėtos ligos pašalpos, nes remiantis pirmiau nurodyta teisės norma socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpa išskaitoma iš negauto darbo užmokesčio ir nepatektų į atlygintinos žalos dydį dėl negautų pajamų, o tai akivaizdžiai prieštarautų CK 6.290 straipsnio 3 daliai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklių 8 punktas skirtas išmokos, kurią draudikas išmoka tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui kompensuodamas jo negautas pajamas, dydžiui reglamentuoti, tačiau jis neapibrėžia santykių tarp draudiko ir socialinio draudimo įstaigos, pastarajai pareiškus reikalavimą draudikui CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu. Toks aiškinimas atitinka ir TPVCAPDĮ

3215 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį turi būti įvertinama visa dėl sveikatos sužalojimo asmens patirta žala, o negautų pajamų atlyginimas neribojamas nukentėjusio asmens mokėtinu gyventojų pajamų mokesčiu. Tokiam vertinimui neturi įtakos aplinkybė, kad gyventojų pajamų mokestį sumokėjo ne tiesiogiai pats asmuo, o jį iš asmens pajamų išskaičiavo ir į biudžetą pervedė socialinio draudimo įstaiga.

33Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino apmokestinimą gyventojų pajamų mokesčiu, socialinį draudimą ir transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl jų priimti procesiniai sprendimai keistini (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi faktinės aplinkybės byloje nustatytos, nėra šalių ginčo dėl kasatoriaus išskaičiuoto ir sumokėto gyventojų pajamų mokesčio dydžio (jis sudaro 2584,14 Lt), tai teisėjų kolegija šią sumą priteisia iš atsakovo.

34Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

35Tenkinus kasacinį skundą, keistina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, atitinkamai perskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos.

36Tenkinus ieškinį visiškai, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 517 Lt žyminio mokesčio ir 13,43 Lt pašto išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, taip pat 78 Lt žyminio mokesčio, mokėtino apeliacinės instancijos teisme, iš viso 608,43 Lt (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

37Kadangi kasacinis skundas tenkinamas visiškai, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 78 Lt kasacinės instancijos teisme mokėtino žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

39Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 2584,14 Lt žalos, ir dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo (j. a. k. 302495752) ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (j. a. k. 1888677437) naudai 2584,14 Lt (du tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus 14 ct) žalai atlyginti.

40Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti iš atsakovo Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo (j. a. k. 302495752) į valstybės biudžetą 608,43 Lt (šešis šimtus aštuonis litus 43 ct) žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

41Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

42Priteisti iš atsakovo Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo (j. a. k. 302495752) į valstybės biudžetą 78 (septyniasdešimt aštuonis) Lt žyminio mokesčio, mokėtino kasacinės instancijos teisme.

43Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl socialinio draudimo įstaigos teisės... 6. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 17 227,61 Lt... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu... 9. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi atmetė ieškovo... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m.... 12. 1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs... 13. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto... 14. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą... 15. 1. Atsakovas teigia, kad kasatoriaus perimtas reikalavimas neapima gyventojų... 16. V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007; kt.). Socialinio draudimo fondas, išmokėjęs... 17. 1 dalis, 6.290 straipsnio 3 dalis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18... 18. 2. Atsakovas nurodo ir tai, kad reikalavimas byloje jam reiškiamas sudarytos... 19. 3. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad valstybinio socialinio draudimo... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 22. Dėl civilinės atsakomybės draudiko pareigos, mokant draudimo išmoką,... 23. Kasaciniame skunde keliamas teisės klausimas, ar draudikas, apdraudęs už... 24. Remiantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio... 25. 2 straipsnio 1 dalimi, nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio... 26. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (Gyventojų pajamų mokesčio... 27. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą remiasi Gyventojų pajamų mokesčio... 28. 17 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagal kurį prie neapmokestinamųjų pajamų... 29. Pagal Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo... 30. 15 straipsnio 4 dalimi, sudaro žalą, už kurią atsakingas civilinės... 31. Atsakovas taip pat remiasi Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.... 32. 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį turi... 33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą... 34. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo ... 35. Tenkinus kasacinį skundą, keistina pirmosios ir apeliacinės instancijos... 36. Tenkinus ieškinį visiškai, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 517 Lt... 37. Kadangi kasacinis skundas tenkinamas visiškai, iš atsakovo valstybės naudai... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties ir... 40. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties ir... 41. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties ir Vilniaus... 42. Priteisti iš atsakovo Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance... 43. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...