Byla 1A-274-150/2015
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį bei nuteistas laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Laimos Garnelienės ir Lino Šiukštos, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui, nuteistajam E. U. ir jo gynėjui advokatui Petrui Labanauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį bei nuteistas laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

2Iš E. U. priteista civiliniam ieškovui UAB „D (duomenys pakeisti)“ atlyginti 54 381,60 Lt (15 750 EUR) turtinę žalą.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4E. U. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB “D“, įmonės kodas ( - ), registruotos adresu ( - ), Šiauliai, buveinės adresas ( - ), Šiauliai, direktoriumi ir materialiai atsakingu už bendrovės turtą, pasinaudodamas užimamų pareigų jam suteikta teise disponuoti bendrovės turtu bei duoti nurodymus pavaldiniams dėl bendrovės turto panaudojimo, padedant nenustatytam asmeniui vardu „G“ bei UAB “D“ vairuotojui A. Š., nežinojusiam apie E. U. nusikalstamus ketinimus, nesilaikydamas nustatytos turto perdavimo tvarkos, 2010 m. rugsėjo mėnesį organizavo UAB “D“ vilkiko „Mercedes Benz Actros“, v/n ( - ), inventorinis kodas ( - ), išvykimą į Sankt Peterburgo miestą, Rusijos Federacijoje, ir jo neatlygintinį perdavimą nenustatytiems asmenims, tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje buvusį svetimą – UAB “D“ turtą, kurio vertė 54 381,60 Lt, o būtent:

5E. U. 2010 m. rugsėjo mėnesį, nenustatytą dieną, susitaręs ir veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu vardu “G“, žinodamas, kad pastarasis, pasinaudodamas savo ryšiais padės išgabenti bendrovei priklausantį vilkiką „Mercedes Benz Actros“, v/n ( - ), 2010 m. rugsėjo 17 d. nurodė bendrovės vadybininkui A. L., žinojusiam apie E. U. ketinimus išgabenti šį sunkvežimį į Rusijos Federaciją, gauti iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos Šiaulių regiono departamento Rusijos bendrąjį leidimą, o A. L. 2010 m. rugsėjo 17 d. gavus Bendrąjį leidimą Nr. ( - ) vykti į Rusiją, 2010 m. rugsėjo 18 d. bendrovės vairuotojui A. Š., buvusiam neapmokamose atostogose ir nežinojusiam apie E. U. nusikalstamus ketinimus, pasiūlė už atlygį kaip UAB “D“ vairuotojui, tariamai važiuojančiam pakeisti sugedusio UAB “D“ vilkiko ir toliau gabenti krovinį, išvykti su vilkiku „Mercedes Benz Actros“, v/n ( - ), į Sankt Peterburgo miestą, Rusijos Federacijoje, ir sunkvežimį perduoti nenustatytiems asmenims išardyti dalimis. A. Š., vykdydamas E. U. ir nenustatyto asmens vardu “G“ nurodymus bei nežinodamas apie šių asmenų nusikalstamus ketinimus, iš anksto gavęs iš nenustatyto asmens vardu “G“ 300 eurų atlygį, taip pat UAB “D“ įgaliojimą, sunkvežimio dokumentus ir pinigus, reikalingus kurui pirkti, 2010 m. rugsėjo 19 d. vairuodamas vilkiką „Mercedes Benz Actros“, v/n ( - ), per Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasienio postą Grebnevo – Ubylinka nuvyko į Sankt Peterburgo miestą, kur nenustatytame autoservise, esančiame ( - ) susikirtime, neatlygintinai, neįforminant vilkiko perdavimo jokiais dokumentais, perdavė vilkiką „Mercedes Benz Actros“, v/n ( - ), nenustatytiems asmenims, po ko pastarieji nedelsiant pradėjo minėtą vilkiką ardyti.

6E. U. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

7Nuteistasis E. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo (nurodyta Šiaulių apylinkės teismo) 2014 m. spalio 23 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje.

8Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo kaltę teismas pagrindė 2010 m. spalio 19 d. ir 2010 m. spalio 27 d. inventorizacijos aktais, 2010 m. gruodžio 15 d. ilgalaikio turto inventorizacijos aprašu, liudytojų A. L. ir A. Š. parodymais, tačiau neįvertino su 100 procentų UAB “D“ akcijų pardavimu susijusių aplinkybių.

9E. U. tvirtina, kad jis, pasirašęs akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, įmonės valdymą ir atsakomybę perdavė naujiesiems akcininkams, o prieš parduodamas akcijas, nuteistasis su būsimais akcininkais D. ir A. J. aptarė visus įmonės turto ir jo perdavimo klausimus, įskaitant ir visą informaciją apie bendrovės vilkikus, jų skaičių, buvimo vietą, nes visi vilkikai vykdė reisus po Europos ir Rusijos Federacijos miestus. Būsimi akcininkai gerai žinojo ir vilkiko „Mercedes Benz Actros“ buvimo vietą. Šis krovininis automobilis buvo sugedęs, todėl buvo svarstoma, ar transporto priemonę remontuoti autoservise Rusijos Federacijoje, ar gabenti ją į Lietuvą. Esant šioms aplinkybėms, buvo parduodamos UAB “D“ akcijos. Turto perdavimo, kitokie raštai ar įsipareigojimai nebuvo surašyti, nes būsimiems akcininkams nereikėjo to, jie teigė, kad jiems ir taip viskas aišku. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam apie turto išvaistymą tapo žinoma tik praėjus trejiems metams, t. y. 2013 m. pabaigoje iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) tyrėjo, o iki tol jis nebuvo gavęs iš įmonės jokių žodinių ar rašytinių pretenzijų. Be to, bankas atsiėmė iš UAB “D“ neišpirktus krovininius automobilius, o vienas iš įmonės vilkikų, kuris buvo neapdraustas, Rusijos Federacijoje pateko į eismo įvykį, todėl įmonė patyrė didelių nuostolių, jos veikla buvo sustabdyta. Tokiu būdu UAB “D“ 2012 m. rugsėjo 12 d. su pareiškimu kreipėsi dėl iššvaistyto turto.

10E. U. nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, neatsižvelgė į tai, kad jis turėjo ribotas galimybes pateikti įrodymus. Praėjus 3 metams, jis neturėjo galimybės gauti ir patikrinti įmonės dokumentus apie vilkikų darbą, negalėjo tiksliai pasakyti, kokį tikslą turėdamas, į reisą buvo išleistas vilkikas „Mercedes Benz Actros“. Tuo tarpu įmonės akcininkai ir direktorius A. L. galėjo įvairiais būdais pasiruošti kaltinimams, sunaikinti Rusijos leidimus ir su reisu susijusius dokumentus, paveikti bendrovės darbuotojus, nes D. J. dirba policijoje.

11Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė apklaustų asmenų parodymus ir kai kuriuos kitus bylos duomenis, bet visiškai neatliko įrodymų analizės, nepasisakė, kodėl atmeta nuteistojo parodymus, o liudytojų parodymai yra pranašesni už jo parodymus. Skundžiamas nuosprendis iš esmės grindžiamas vairuotojo A. Š. parodymais. Apeliantas mano, kad šio liudytojo parodymai yra nepatikimi. Jis nusiteikęs prieš nuteistąjį, nes yra padavęs skundą FNTT dėl jam nesumokėto atlyginimo, išsigalvojo apie ikiteisminiame tyrime nenustatytą asmenį vardu “G“. E. U., kiti liudytojai ar civilinio ieškovo atstovas baudžiamajame procese neminėjo dėl asmens vardu “G“ prisidėjimo prie turto iššvaistymo. Pasak nuteistojo, ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-03053-09 buvo atlikti įvairūs procesiniai veiksmai (kratos, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė), tačiau negauta jokių duomenų, kad vyko pokalbiai su minėtu nenustatytu asmeniu dėl vilkiko „Mercedes Benz Actros“ pardavimo organizavimo. Byloje nebuvo tirta, ar ši transporto priemonė grįžo į Lietuvos Respubliką, taip pat kokių valstybių sienas kirto. Liudytojas A. Š. teisiamajame posėdyje konkrečiai neįvardijo, kas jį atšaukė iš atostogų ir kvietė vykti į Rusijos Federaciją. Teismas netyrė ir nevertino, kad aplinkybę, jog būtent leidimas Nr. ( - ) buvo išduotas A. Š., galima buvo sužinoti tik vilkikui grįžus. Taip pat neatsižvelgta į Rusijos Federacijoje, Sankt Peterburgo mieste, esančio autoserviso N. individualios įmonės patikėtinio parodymus. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas turėjo kritiškai vertinti vairuotojo A. Š. parodymus, kad krovininis automobilis autoservise buvo paliktas „ardyti“.

12Nuteistasis teigia, kad specialistė teisiamajame posėdyje patvirtino, jog ji formaliai atliko UAB “D“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Nagrinėjamu atveju specialistė neįvertino anksčiau apeliaciniame skunde išdėstytų UAB “D“ akcijų pirkimo-pardavimo aplinkybių ir naujiesiems akcininkams atsiradusių padarinių. Kitą dieną po direktoriaus paskyrimo surašytame inventorizacijos akte negalėjo būti nurodyta, kad trūksta vilkiko „Mercedes Benz Actros“, nes direktorius turėjo informacijos apie transporto priemonės buvimo vietą. Kai buvo svarstoma, ką daryti su krovininiu automobiliu, vairuotojas grįžo, perdavė dokumentus ir nurodė, kur paliko transporto priemonę. Taigi, A. L. nesirūpino jam patikėtu turtu, nesiuntė kito vairuotojo į nurodytą autoservisą ir neorganizavo vilkiko „Mercedes Benz Actros“ remonto ar pargabenimo į Lietuvą.

13Pasak E. U., teismas nepagrįstai nevertino byloje esančios AB „DNB lizingas“ 2014 m. rugsėjo 4 d. pažymos, kurioje nurodyta, kad UAB “D“ pagal lizingo sutartį, sudarytą dėl vilkiko „Mercedes Benz Actros“ lizingo, yra visiškai atsiskaičiusi, o krovininio automobilio nuosavybės teisė perduota įmonei. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu UAB “D“ buvo tik vilkiko naudotoja, neturėjo savininko teisių, kas patvirtina, jog įmonė nepagrįstai pripažinta civiline ieškove, o apeliantas nepagrįstai nuteistas pagal BK 184 straipsnį 2 dalį. Krovininio automobilio savininkas – AB „DNB lizingas“ – iki šiol nėra pareiškęs jokių turtinių pretenzijų UAB “D“, E. U. ar naujiesiems įmonės savininkams. Be to, teismas negalėjo teikti prioritetą ilgalaikio materialiojo turto apskaitos kortelės duomenims, kuriuose nurodyta likutinė transporto priemonės vertė, o ne pardavimo metu jos buvusiai rinkos kainai. Vilkiko likutinė vertė apskaičiuota pagal metinę nusidėvėjimo normą, kuri buvo vienašališkai nustatyta pačios įmonės, jai 2005 m. įsigyjant transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju transporto priemonės rinkos vertę privalėjo nustatyti jos savininkas (AB „DNB lizingas“), o ne naudotojas. Tokią vertę įmanoma nustatyti, nes yra išlikusios krovininio automobilio nuotraukos. Teismas visiškai nevertino prie bylos pridėtos šios transporto priemonės vidutinės rinkos vertės – EMPREKIS, kuri, atsižvelgus į nusidėvėjimo mastą, yra apie 30 000 Lt. Tikslią rinkos kainą nustato nepriklausomi ekspertai, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę.

14Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, E. U. daro išvadą, kad jis neperleido vilkiko tretiesiems asmenims, o teisėtai perdavė jį naujiesiems UAB “D“ akcininkams.

15Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis E. U. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo E. U. apeliacinį skundą atmesti.

16Nuteistojo E. U. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

17Dėl E. U. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

18Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia E. U. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistųjų gynėjams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

19BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu. Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, jog šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai. Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, kad jo savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-210/2012, 2K-451/2014 ir kt.).

20Byloje nustatyta, kad E. U. buvo UAB “D“ vienintelis akcininkas ir direktorius iki to momento, kai jis 2010 m. spalio 18 d. pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jam priklausančias įmonės akcijas (100 procentų) pirkėjui S. J. (t. 1, b.l. 129-134). Šios sutarties 4 dalyje išdėstyti abiejų sutarties šalių prisiimti įsipareigojimai ir garantijos. Pardavėjas patvirtino ir garantavo pirkėjui, kad po aptariamos sutarties įvykdymo įmonė toliau turės teisę valdyti visą turtą, reikalingą įmonės veiklai vykdyti tokiu būdu, kaip ji buvo vykdoma iki šiol (2010 m. spalio 18 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 4.4. dalies (d) punkto (ii) papunktis, t. 1, b.l. 132). Apeliantas pasirašytinai patvirtino, kad jis gavo susitartą pinigų sumą už parduotas UAB “D“ akcijas (t. 1, b.l. 134). E. U., vadovaudamas UAB “D“, nebuvo paskyręs kito asmens, materialiai atsakingo už įmonei priklausantį turtą, todėl darytina išvada, kad nuteistasis, sudarydamas akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, asmeniškai įsipareigojo naujajam UAB “D“ savininkui perduoti visą turtą, kuriuo įmonė disponavo iki šios sutarties sudarymo. UAB “D“ 2010 m. spalio 19 d. akte, kuris buvo surašytas praėjus tik vienai dienai po įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, nurodyta, kad atlikus ilgalaikio turto inventorizaciją, nebuvo rastas vilkikas „Mercedes Benz Actros“ (t. 1, b.l. 24). Liudytojai A. L. ir B. B., t. y. komisijos nariai, kurie surašė 2010 m. spalio 19 d. aktą, teisiamajame posėdyje patvirtino, kad atliekant įmonės ilgalaikio turto inventorizaciją, nebuvo rastas minėtas krovininis automobilis (t. 1, b.l. 168-169). E. U. apeliacinio skundo teiginiai, kad būsimi UAB “D“ akcininkai D. ir A. J. gerai žinojo vilkiko „Mercedes Benz Actros“ buvimo vietą, jiems nebuvo reikalingi turto perdavimo ar kitokio pobūdžio raštai, nepatvirtinti jokiais byloje surinktais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad 2010 m. spalio 18 d. pasirašius UAB “D“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, naujuoju akcininku tapo vienas asmuo – S. J., o ne D. ar A. J.. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju buvo apklaustas E. U. brolis D. U., kuris aiškino aplinkybes dėl derybų su D. ir A. J. parduodant UAB “D“ akcijas. Pastebėtina, kad E. U. ikiteisminiame tyrime ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad liudytojas D. U. žino kokias nors šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Šis liudytojas nedalyvavo 2010 m. spalio 18 d. pasirašant UAB “D“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, o jį ir nuteistąjį sieja giminystės ryšys. Be to, pats E. U. tik teisme pradėjo dėstyti aplinkybes, susijusias su UAB “D“ akcijų pirkimu-pardavimu, nors jis nekėlė šio klausimo ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 103-104). Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, minėti E. U. apeliacinio skundo teiginiai ir liudytojo D. U. parodymai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio išvadų dėl nuteistojo padarytų veiksmų teisinio vertinimo. Pasak apelianto, jis sužinojo apie turto išvaistymą tik praėjus trejiems metams (2013 m. pabaigoje) iš FNTT tyrėjo, o iki tol jis nebuvo gavęs iš įmonės jokių žodinių ar rašytinių pretenzijų. Tokį E. U. apeliacinio skundo teiginį paneigia UAB “D“ 2010 m. spalio 27 d. raštas, kuriame nurodyta, jog E. U. buvo pateiktas inventorizacijos apyrašas su nustatytais turto trūkumais, tačiau apeliantas atsisakė pasirašyti įpareigojimą grąžinti nerastą turtą (t. 1, b.l. 25). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti šiame dokumente užfiksuotų aplinkybių tikrumu, todėl darytina išvada, kad E. U. buvo žinoma apie jam pareikštas pretenzijas dėl vilkiko „Mercedes Benz Actros“ praėjus šiek tiek daugiau nei vienai savaitei po akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad UAB “D“ 2010 m. spalio 27 d. rašte nepasirašė apeliantas, kaip žinantis dėl pareikštų pretenzijų.

21Ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas A. Š. nuosekliai paaiškino aplinkybes, susijusias su vilkiko „Mercedes Benz Actros“ išvežimu iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, t. y. kad E. U. pasiūlė liudytojui užsidirbti nuvažiuojant su šiuo krovininiu automobiliu į Sankt Peterburgą. Nuteistasis supažindino A. Š. su asmeniu vardu “G“, kuris aptarė su liudytoju kelionės detales ir pažadėjo jam už atliktą darbą 300 eurų atlygį. A. Š. gavo minėto dydžio atlygį iš karto. Buvo sugalvota versija, kad vilkikas „Mercedes Benz Actros“ be krovinio važiuoja padėti kitam krovininiam automobiliui. Liudytojas nuvažiavo nurodytu adresu į Rusijos Federaciją ir pamatė, kad ši vieta yra sunkvežimių servisas. A. Š. būnant aptariamoje vietoje, vilkikas „Mercedes Benz Actros“ pradėtas ardyti (t. 1, b.l. 16-17, 187-188). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti liudytojo A. Š. parodymais, jo parodymai yra nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu ir atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, todėl jie laikytini patikimais. E. U. sieja liudytojo A. Š. parodymų nepatikimumą su ta aplinkybe, kad šis padavė skundą į FNTT dėl nesumokėto atlyginimo dirbant UAB “D“. Visų pirma pasakytina, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, įstatymai užtikrina galimybę kreiptis į kompetetingas institucijas, kad būtų apgintos pažeistos teisės. A. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad E. U., dirbdamas UAB “D“ direktoriumi, vėlavo išmokėti darbuotojams atlyginimus, liudytojui buvo skolingas 4 000 Lt, tačiau vėliau skola buvo grąžinta (t. 1, b.l. 187). Taigi, liudytojas patvirtino, kad jis nebeturi turtinio pobūdžio pretenzijų E. U., ir nepakeitė savo parodymų dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Toks A. Š. elgesys rodo, kad jo paduotas skundas FNTT dėl E. U. veiksmų neturi įtakos vertinant liudytojo anksčiau minėtų parodymų patikimumą. Pasak E. U., A. Š. teisiamajame posėdyje konkrečiai neįvardijo, kas jį atšaukė iš atostogų ir kvietė vykti į Rusijos Federaciją. Nuo nagrinėjamo įvykio iki liudytojo apklausos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme praėjo beveik ketveri metai, todėl A. Š. dėl objektyvios priežasties galėjo nevisiškai detaliai papasakoti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Kita vertus, apklausiant A. Š., BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka buvo perskaityti liudytojo parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, kad atostogavusiam A. Š. paskambino E. U. ir paklausė, ar liudytojas nori užsidirbti. Pastarajam atsakius teigiamai, nuteistasis liepė liudytojui atvažiuoti į garažą, kuriame UAB “D“ laiko ir remontuoja transporto priemones. Ten E. U. supažindino A. Š. su asmeniu vardu “G“, su kuriuo aptarė vilkiko „Mercedes Benz Actros“ išvežimo į Rusijos Federaciją detales (t. 1, b.l. 16-17). Liudytojas A. Š. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad perskaityti jo parodymai yra teisingi (t. 1, b.l. 185). Šis liudytojas, atsakydamas į teisėjo užduotą patikslinamą klausimą, pripažino, kad jam skambino būtent apeliantas (t. 1, b.l. 186). Byloje esančiame UAB “D“ 2010 m. rugsėjo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksuota, kad E. U. inkriminuotu laikotarpiu A. Š. nedirbo įmonėje, t. y. jam buvo neapmokamas nedarbingumas (t. 1, b.l. 33). Byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtent A. Š., oficialiai turintis neapmokamą nedarbingumą, o ne kitas darbuotojas, kuris tuo metu dirbo įmonėje, turėjo važiuoti krovininiu automobiliu į užsienio valstybę, tuo labiau kad A. Š. realiai atliktas darbas nebuvo įformintas teisės aktų nustatyta tvarka. Įvertinus šio liudytojo parodymus, nėra abejonių, kad vilkikas „Mercedes Benz Actros“ buvo išvežtas į Rusijos Federaciją ne UAB “D“ interesais su E. U. žinia. Šiame kontekste pažymėtina, kad UAB “D“ 2014 m. kovo 19 d. raštu nustatė, kad minėtas krovininis automobilis 2010 m. nevykdė pervežimų, jo paskutinis reisas užfiksuotas 2009 m. gruodžio mėn. Grįžus transporto priemonei iš Rusijos Federacijos, ji buvo įmonės bazėje (t. 1, b.l. 107). Tokie įmonės pateikti duomenys įrodo, kad vilkikas „Mercedes Benz Actros“ retai buvo naudojamas įmonės veikloje vykdant tarptautinius pervežimus. Tai, kad baudžiamajame procese nebuvo nustatytas asmuo vardu “G“, kurį liudytojas A. Š. nuosekliai mini savo parodymuose, savaime nereiškia, kad toks asmuo apskritai neegzistuoja. Tokios išvados nepaneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis, kiti byloje apklausti liudytojai ar civilinio ieškovo atstovas neparodė, kad asmuo vardu “G“ prisidėjo prie turto iššvaistymo. Šiuo atveju liudytojo A. Š. parodymų pakanka pripažinti, kad E. U., padarydamas inkriminuotus veiksmus, veikė kartu su baudžiamajame procese nenustatytu asmeniu vardu “G“. Pasak nuteistojo, ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-03053-09 buvo atlikti įvairūs procesiniai veiksmai, tačiau negauta jokių duomenų, kad vyko pokalbiai su minėtu nenustatytu asmeniu dėl vilkiko „Mercedes Benz Actros“ pardavimo organizavimo. 2009 m. spalio 7 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-03053-09 buvo pradėtas dėl galimai nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, taip pat 2011 m. sausio 26 d. ir 2011 m. sausio 28 d. pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai, kurie prijungti prie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-03053-09, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (t. 1, b.l. 1-2, 13). Taigi, ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-03053-09 buvo tiriamos skirtingos galimai nusikalstamos veikos. Vien tai, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su vilkiko „Mercedes Benz Actros“ išvežimu į Rusijos Federaciją, nenustatytos atliekant nuteistojo apeliaciniame skunde minimus ikiteisminio tyrimo veiksmus (kratas, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę), neįrodo, kad liudytojo A. Š. parodymai neatitinka tikrovės. Tokių procesinių veiksmų atlikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-03053-09 galėjo būti siejamas su kitų galimai nusikalstamų veikų, o ne šioje byloje E. U. inkriminuoto nusikaltimo, išaiškinimu. Remiantis liudytojo A. Š. parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais, nustatyta, kad vilkiko „Mercedes Benz Actros“ išvežimas į Rusijos Federaciją neatitiko jo tikrojo kelionės tikslo, be to, dokumentuose neįformintas jo perdavimas tretiesiems asmenims. Akivaizdu, kad asmens vardu “G“ nurodymas kokiuose nors oficialiuose dokumentuose būtų nenaudingas elgesys tiek šiam asmeniui, tiek E. U..

22Priešingai nei tvirtinama nuteistojo E. U. apeliaciniame skunde, jo kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą skundžiamame nuosprendyje yra grindžiama ne tik liudytojo A. Š. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais. Civilinis ieškovas A. J. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis žino, jog E. U. susitarė parduoti vilkiką „Mercedes Benz Actros“. Nuteistasis sakė šią aplinkybę A. Š.. Be to, prieš pardavimą iš transporto priemonės buvo išimtos geresnės detalės (t. 1, b.l. 188). Liudytojas A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis, dirbdamas UAB “D“ direktoriumi, nerado vilkiko „Mercedes Benz Actros“ dokumentų. Liudytojas, dirbdamas šios įmonės vadybininku, žinojo, kad krovininis automobilis yra parduotas į Rusijos Federaciją, nes E. U. minėjo, jog ši transporto priemonė yra nusidėvėjusi. A. L. gavo leidimą vilkikui „Mercedes Benz Actros“ važiuoti į Rusijos Federaciją, o A. Š. krovininiu automobiliu išvažiavo su transporto priemonės dokumentais. Leidimas, išduotas A. Š., nebuvo grąžintas. E. U. sakė A. L., kad aptariamo vilkiko dokumentai bus grąžinti, tačiau tai nebuvo padaryta (t. 1, b.l. 168-169). Šis liudytojas ikiteisminiame tyrime davė iš esmės tokius pačius parodymus (t. 1, b.l. 15, 19-20). Tokiu būdu civilinio ieškovo atstovo A. J. paaiškinimais ir liudytojo A. L. parodymais nustatyta, jog E. U. inkriminuotu laikotarpiu neturėjo tikslo, kad vilkikas „Mercedes Benz Actros“ būtų naudojamas UAB “D“ veikloje. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamentas 2012 m. spalio 17 d. raštu Nr. 15B-6540 informavo, kad UAB “D“ 2010 m. rugpjūčio-spalio mėn. pateikė prašymą Nr. ( - ) Rusijos bendrajam leidimui gauti. Pagal šį prašymą išduotas leidimas Nr. ( - ), kuris nebuvo grąžintas (t. 1, b.l. 39). Valstybinei kelių transporto inspekcijai prašomų ir išduotų leidimų lapo, kuris surašytas A. L. vardu, kopijoje užfiksuota, kad įmonei 2010 m. rugsėjo 17 d. buvo išduotas bendrasis leidimas vykti į Rusijos Federaciją Nr. ( - ) (t. 1, b.l. 40). Minėti dokumentai patvirtina, kad UAB “D“ bylai reikšmingu laikotarpiu kreipėsi į kompetetingą instituciją gauti tik vieną Rusijos bendrąjį leidimą. Byloje nėra duomenų, kad kitiems UAB “D“ naudotiems vilkikams grįžus iš tarptautinių reisų Rusijos Federacijoje, kompetetingai institucijai nebūtų grąžinti šios valstybės bendrieji leidimai. Įvertinus Rusijos bendrojo leidimo Nr. ( - ) išdavimo laiką, A. Š. paso kopijoje esančius spaudus dėl jo atvykimo datos į Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasienį (t. 1, b.l. 36-37), taip pat atsižvelgiant į Rusijos Federacijos muitinės tarnybos pateiktus dokumentus (t. 1, b.l. 73-74, 77-78), nėra abejonių, kad A. Š., važiavusiam vilkiku „Mercedes Benz Actros“ į Rusijos Federaciją, buvo išduotas būtent bendrasis leidimas Nr. ( - ). Tai paneigia E. U. apeliacinio skundo teiginį, kad aplinkybę, jog minėtas leidimas buvo išduotas A. Š., galima buvo sužinoti tik vilkikui grįžus. Remiantis A. Š. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kurie pripažinti kaip objektyvūs, nustatyta, kad asmuo vardu “G“ pateikė jam lapo kopiją, iš kurios buvo matyti, jog krovininis automobilis įvažiavo į Ukrainą. Liudytojas nežinojo daugiau informacijos dėl transporto priemonės buvimo vietos (t. 1, b.l. 186). Byloje nėra duomenų, kad vilkikas „Mercedes Benz Actros“ grįžo į Lietuvos Respubliką. Valstybės įmonės „Regitra“ Šiaulių filialo 2015 m. sausio 20 d. rašte Nr. (1.5)-S4-12 pateiktoje informacijose užfiksuota, kad nuo 2005 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. UAB “D“ buvo įregistruota vilkiko „Mercedes Benz Actros“ naudotoja, o ši transporto priemonė nuo 2014 m. spalio 1 d. automatiškai išregistruota, kaip neturinti techninės apžiūros ir draudimo. Akivaizdu, kad naudojantis aptariamu krovininiu automobiliu ar keičiant jo teisinį statusą, tokie pakeitimai būtų įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka. Darytina išvada, kad E. U. nurodymu A. Š. išvažiavus su vilkiku „Mercedes Benz Actros“ į Rusijos Federaciją, ši transporto priemonė negrįžo į Lietuvos Respubliką. Nuteistojo kaltės nepaneigia ta aplinkybė, kad byloje nebuvo tiksliai nustatyta, kokių kitų valstybių sienas krovininis automobilis kirto.

23Nuteistasis apeliaciniame skunde deklaratyviai, pateikdamas tik savo subjektyvią nuomonę nurodo, kad specialistė teisiamajame posėdyje patvirtino, jog ji formaliai atliko UAB “D“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Baudžiamajame procese objektų tyrimas atliekamas pagal suformuluotą užduotį ir joje pateiktus klausimus, kurie apibrėžia specialaus tyrimo ribas. Specialistė J. Čepaitienė teisme paaiškino, kad ji atliko UAB “D“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, tačiau klausimo dėl vilkiko „Mercedes Benz Actros“ disponavimo UAB “D“ veikloje nebuvo (t. 1, b.l. 187). Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad buvo paskirtas specialus tyrimas šiuo klausimu, o ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-03053-09 įmonės ūkinė finansinė veikla buvo tirta siekiant išsiaiškinti kitų galimai nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Specialistei J. Čepaitienei ikiteisminiame tyrime buvo pateikti tam tikri UAB “D“ dokumentai ir užduoti klausimai dėl jų vertinimo (t. 1, b.l. 53). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad minėta specialistė atliko procesinius veiksmus savo kompetencijos ribose. Nagrinėjamu atveju specialistė neprivalėjo vertinti UAB “D“ akcijų pirkimo-pardavimo aplinkybių ir naujajam akcininkui atsiradusių padarinių.

24Niekuo nepagrįstas E. U. apeliacinio teiginys, kad 2010 m. spalio 19 d. surašytame inventorizacijos akte negalėjo būti nurodyta, kad trūksta vilkiko „Mercedes Benz Actros“, nes direktorius A. L. turėjo informacijos apie transporto priemonės buvimo vietą. Kaip minėta, liudytojo A. L. ir civilinio ieškovo atstovo A. J. teisiamajame posėdyje duotais parodymais nustatyta, kad E. U. nesiekė išlaikyti krovininio automobilio UAB “D“ veikloje. Anksčiau aptarti liudytojo A. Š. parodymai taip pat patvirtina minėtą nuteistojo ketinimą. Nuo vilkiko „Mercedes Benz Actros“ išvažiavimo į Rusijos Federaciją iki 2010 m. spalio 19 d. inventorizacijos akto surašymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – vienas mėnuo, per kurį transporto priemonės buvimo vieta galėjo keistis. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad naujasis UAB “D“ direktorius žinojo tikrąją vilkiko „Mercedes Benz Actros“ buvimo vietą ir galėjo organizuoti šios transporto priemonės pargabenimą, tuo labiau kad ji buvo perleista tretiesiems asmenims užsienio valstybėje. Pastebėtina, kad akcininkui S. J. 2010 m. spalio 18 d. įsigijus UAB “D“ akcijas, įmonės direktorius A. L. operatyviai, t. y. 2010 m. spalio 19 d., organizavo, kad būtų atlikta įmonei priklausančio turto inventorizacija (t. 1, b.l. 43), kuri tą pačią dieną ir buvo atlikta (t. 1, b.l. 24). Todėl nepritartina nuteistajam, kad A. L. nesirūpino jam patikėtu turtu, o būtent dėl apelianto veiksmų UAB “D“ neteko galimybės naudotis vilkiku „Mercedes Benz Actros“.

25E. U. veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad dėl galimo krovininio automobilio iššvaistymo ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2012 m. rugsėjo 24 d., A. L. žodžiu informavus apie šią aplinkybę teisėsaugos instituciją (t. 1, b.l. 11). Nuteistasis, apeliaciniame skunde pateikdamas tik savo subjektyvią nuomonę, nepagrįstą jokiais įrodymais, sieja ikiteisminio tyrimo pradėjimą su tomis aplinkybėmis, kad bankas atsiėmė iš UAB “D“ neišpirktus krovininius automobilius, o vienas iš įmonės vilkikų, kuris buvo neapdraustas, Rusijos Federacijoje pateko į eismo įvykį, todėl įmonė patyrė didelių nuostolių ir jos veikla buvo sustabdyta. Byloje nėra duomenų, kad informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką pateikimo metu ir vėliau įmonė baigė savo veiklą, dėl jos buvo pradėta bankroto byla. Be to, tik prielaidomis grindžiamas E. U. tvirtinimas, kad D. ir A. J. bei A. L. galėjo įvairiais būdais sunaikinti UAB “D“ Rusijos leidimus ir su reisu susijusius dokumentus, paveikti įmonės darbuotojus, nes D. J. dirba policijoje. Byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių minėtas aplinkybes, o vien apelianto deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

26Nagrinėjamu atveju pagal teisinės pagalbos prašymą Rusijos Federacijoje atliktos N. individualios įmonės patikėtinio V. N. J. (V. N. J.) apklausos rezultatai neturi įtakos darant išvadas dėl E. U. veiksmų teisinio vertinimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2011, 2K–415/2014). Tai, kad liudytoju apklaustas V. N. J. parodė, jog N. individuali įmonė neįsigijo vilkiko „Mercedes Benz Actros“ ir neardė šios transporto priemonės (t. 1, b.l. 93-96), nepaneigia anksčiau aptartų įrodymų visumos, kad krovininis automobilis išvažiavo į Rusijos Federaciją turint tikslą nevykdyti tarptautinį reisą UAB “D“ interesais, tačiau jį ardyti. Atkreiptinas dėmesys, kad E. U. pareikštame kaltinime konkrečiai nenurodyta į kokį ( - ) susikirtime, esantį autoservisą A. Š. nuvažiavo vilkiku „Mercedes Benz Actros“, nes byloje tokia aplinkybė tiksliai nenustatyta. Liudytojui V. N. J. pripažinus, kad jo atstovaujama įmonė įgijo šį krovininį automobilį, jam reikėtų paaiškinti dėl transporto priemonės buvimo vietos ir kitų aplinkybių, kurioms paaiškėjus, įmonei galėtų atsirasti neigiamų pasekmių. Be to, liudytojas V. N. J. buvo apklaustas tardytojos, o teismų praktikoje išaiškinta, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010, 2K-451/2013).

27Pažymėtina, kad E. U. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus nurodydamas aplinkybes, susijusias su vilkiko „Mercedes Benz Actros“ išvažiavimo į Rusijos Federaciją priežastimi ir jo buvimo vieta pasirašant 2010 m. spalio 18 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. E. U. ikiteisminiame tyrime nurodė, kad šis vilkikas su kroviniu vyko į Sankt Peterburgą, kur jis sugedo. A. Š. nuvažiavo su transporto priemone į autoservisą atlikti remontą. Po to vilkikas „Mercedes Benz Actros“ grįžo į Lietuvą (t. 1, b.l. 103-104). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis parodė, kad aptariamas vilkikas buvo blogos būklės, jo geresnės detalės buvo atiduotos D. J.. Transporto priemonė važiavo į Rusijos Federaciją padėti kitam vilkikui. Pasak E. U., krovininis automobilis iki 2010 m. spalio 18 d. buvo autoservise Sankt Peterburge, suderinus šią aplinkybę su vadybininku (t. 1, b.l. 189-190). E. U. apeliaciniame skunde vėl iškėlė versiją, kad vilkikas „Mercedes Benz Actros“ buvo sugedęs ir laikomas Rusijos Federacijoje, Sankt Peterburge, esančioje autoserviso aikštelėje, tačiau negalėjo įvardinti priežasties, dėl kurios transporto priemonė išvyko į užsienio valstybę (t. 2, b.l. 36-37). Atsižvelgiant į E. U. parodymų nenuoseklumą baudžiamajame procese, apygardos teismas pagrįstai nesirėmė jais nustatydamas šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

28Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu UAB “D“ buvo tik vilkiko naudotoja ir neturėjo savininko teisių, kas patvirtina, jog įmonė nepagrįstai pripažinta civiline ieškove, o apeliantas nepagrįstai nuteistas pagal BK 184 straipsnį 2 dalį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.567 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal finansinės nuomos sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Teismų praktikoje išaiškinta, kad lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad šis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1/2012, 3K-3-628/2013). Byloje nustatyta, kad UAB “D“ lizingavo vilkiką „Mercedes Benz Actros“ ir lizingo sutarties vykdymo metu buvo jo naudotoja. Nors per šį laikotarpį UAB “D“ neturėjo nuosavybės teisės į krovininį automobilį, tačiau įmonė sąžiningai mokėjo pagal lizingo sutartį nustatytas įmokas, nors realiai negalėjo naudotis transporto priemone. Darytina išvada, kad UAB “D“ atstovas, kreipdamasis į teisėsaugos instituciją, įmonės vardu turėjo pagrįstų pretenzijų dėl E. U. padarytų veiksmų, nes jais įmonei buvo apribota galimybė naudotis lizingo objektu. Be to, BPK 166 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikiteisminis tyrimas, kartu ir baudžiamasis procesas, pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Šiuo atveju baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kad prieš pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį būtina gauti turto savininko pareiškimą, kuriame būtų išreikšta jo valia prašyti pradėti baudžiamąjį persekiojimą. AB „DNB bankas“ 2014 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 30.56-17/1145 informavo, kad UAB “D“ pagal lizingo sutartį Nr. ( - ), kurios pagrindu buvo lizinguotas vilkikas „Mercedes Benz Actros“, visiškai atsiskaitė su AB „DNB bankas“ ir krovininio automobilio nuosavybės teisė buvo perduota UAB „D“ (t. 2, b.l. 1). Ši aplinkybė patvirtina, kad AB „DNB lizingas“ byloje neturi teisės reikšti jokių pretenzijų UAB “D“ ar E. U., nes tarp AB „DNB lizingas“ ir UAB “D“ lizingo teisiniai santykiai yra pasibaigę, o UAB “D“, kaip teisėta transporto priemonės savininkė, turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį dėl jai padarytos turtinės žalos. Įmonė pasinaudojo teise pareikšti civilinį ieškinį byloje 2014 m. balandžio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei 1 metams ir 6 mėnesiams po pradėto ikiteisminio tyrimo (t. 1, b.l. 127-128).

29E. U. apeliaciniame skunde taip pat kelia byloje nustatytos vilkiko „Mercedes Benz Actros“, kaip turto iššvaistymo dalyko, vertės klausimą. UAB “D“ ilgalaikio materialiojo turto apskaitos kortelėje užfiksuota, kad krovininio automobilio likutinė vertė 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo 54 381,60 Lt (t. 1, b.l. 46). Visų pirma pasakytina, kad dėl anksčiau išdėstytų argumentų nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad transporto priemonės vertę privalėjo nustatyti AB „DNB lizingas“, o ne UAB “D“. Specialistė J. Čepaitienė teisiamajame posėdyje nenurodė, kad aptariamo krovininio vilkiko likutinė vertė buvo apskaičiuota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (t. 1, b.l. 187-188). Kiekvienos konkrečios transporto priemonės rinkos vertė nustatoma individualiai, įvertinus jos rūšį ir markę, amžių, techninę būklę, naudojimo dažnumą ir kitas aplinkybes. Byloje nerastas vilkikas „Mercedes Benz Actros“, dėl ko nagrinėjamu atveju negalima individualizuoti visų krovininio automobilio savybių, kuriomis remiantis galima būtų nustatyti jo rinkos vertę. E. U. apeliaciniame skunde teigia, kad yra išlikusios vilkiko „Mercedes Benz Actros“ nuotraukos, tačiau byloje nėra tokių duomenų. Nuotraukose yra užfiksuojama tik vizuali objekto informacija ir jomis negalima išsamiai įvertinti objekto bei jo atskirų dalių techninės būklės, vertės. Sprendžiant dėl vilkiko „Mercedes Benz Actros“ vertės taip pat negalima besąlygiškai remtis EMPREKIS pateikta šios rūšies transporto priemonių vidutine rinkos kaina, kuri su PVM yra 42 610 Lt (t. 2, b.l. 5), nes tokia kaina yra tik orientyrinė ir paskaičiuota, neįvertinus konkretaus vilkiko „Mercedes Benz Actros“ vertės. 2010 m. gruodžio 22 d. sutartis, sudaryta tarp A. U. ir UAB „A (duomenys pakeisti)“ dėl vilkiko „Mercedes Benz 1840“ pirkimo-pardavimo (t. 2, b.l. 4), yra subjektyvaus pobūdžio, nes pačios sutarties šalys nusistatė transporto priemonės pirkimo-pardavimo kainą – 30 000 Lt, tuo labiau kad A. U. yra E. U. tėvas. Be to, šioje sutartyje nenurodyta, kelintų metų pagaminimo krovininis automobilis buvo pirkimo-pardavimo objektas, kas neleidžia pripažinti, jog šioje byloje vilkiko „Mercedes Benz Actros“ vertė jo iššvaistymo metu taip pat buvo 30 000 Lt. Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių apygardos teismas pagrįstai rėmėsi byloje nustatyta vilkiko „Mercedes Benz Actros“ verte ir atsisakė skirti ekspertizę, susijusią su šiuo klausimu.

30Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, E. U. pagrįstai pripažintas kaltu iššvaistęs jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, todėl apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

31Dėl E. U. paskirtos bausmės

32Nors E. U. apeliaciniame skunde nepateikia motyvų dėl skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90/2013).

33E. U. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kurios sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Apygardos teismas paskyrė nuteistajam laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams.

34Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje aiškinama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

35E. U. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, kuri yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas savo prigimtimi yra turtinio pobūdžio nusikalstama veika. Analizuojant vertybių, kurias gina baudžiamasis įstatymas, sistemą, nusikalstamos veikos prieš kito asmens turtą yra paprastai mažiau pavojingos nei smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos, padaromos kito žmogaus gyvybei, sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Nagrinėjamu atveju E. U. nusikalstami veiksmai netruko ilgą laiko tarpą, jo iššvaistyto turto vertė ne itin daug viršija 250 MGL dydžio vertę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, t. y. 1,6 karto. Šiame kontekste pažymėtina, kad vilkikas „Mercedes Benz Actros“ nebuvo nauja transporto priemonė, o byloje nėra duomenų, kad dėl E. U. veiksmų UAB “D“ patyrė didelių materialinių nuostolių. Apygardos teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nors E. U. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tokia nuteistojo pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jo asmenybę. Nuo aptariamo nusikaltimo padarymo iki šiol praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – daugiau nei ketveri metai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad po E. U. padaryto nusikaltimo dėl jo buvo pradėta naujų ikiteisminių tyrimų. Apeliantas nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas (t. 1, b.l. 114-115). E. U. asmenybės itin neigiamai necharakterizuoja ta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas, iš kurio buvo išskirtas šioje byloje atliktas ikiteisminis tyrimas, dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nutrauktas pagal laidavimą (t. 1, b.l. 116-118). Abiejuose ikiteisminiuose tyrimuose nustatyta, kad jis padarė baudžiamajam įstatymui priešingus veiksmus vykdydamas UAB “D“ direktoriaus pareigas. Bylos duomenimis, dabartiniu metu E. U. dirba (t. 1, b.l. 113), turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Sprendžiant dėl apeliantui skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, šiuo atveju būtina įvertinti baudžiamojo proceso trukmę. Ikiteisminis tyrimas dėl E. U. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, pradėtas 2012 m. rugsėjo 24 d. (t. 1, b.l. 11), o Šiaulių apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį 2014 m. spalio 23 d. (t. 2, b.l. 23-30). Taigi, nuo apelianto baudžiamojo persekiojimo pradžios iki jo padarytų veiksmų teisinio vertinimo ir bausmės paskyrimo praėjo daugiau nei dveji metai. Didžiąją šio laiko dalį sudarė ikiteisminio tyrimo atlikimas, t. y. daugiau nei pusantrų metų, kai 2014 m. gegužės 7 d. byla kartu su kaltinamuoju aktu perduoti apygardos teismui (t. 1, b.l. 144). Pati byla nėra didelės apimties – šiek tiek daugiau nei vienas tomas, kita vertus, ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami itin operatyviai siekiant išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pavyzdžiui, po 2012 m. rugsėjo 24 d. pradėto ikiteisminio tyrimo 2012 metais: 1) atlikta liudytojo A. L. apklausa (t. 1, b.l. 15); 2) A. L. du kartus – 2012 m. spalio 11 d. ir 2012 m. lapkričio 8 d. pateikė dokumentus, reikšmingus nusikalstamai tirti ir nagrinėti (t. 1, b.l. 23-29, 30-34); 3) 2012 m. spalio 16 d. surašytas paklausimas Valstybinės Kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamentui (t. 1, b.l. 38-39). Per daugiau nei 3 mėnesius po ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2012 metais kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikta. 2013 m. ir 2014 m. iki kaltinamojo akto surašymo ikiteisminis tyrimas taip pat nebuvo itin intensyviai atliekamas. Byloje neatlikta specialių žinių reikalaujančių tyrimų ar kitokio pobūdžio sudėtingų procesinių veiksmų. Nors byloje su teisinės pagalbos prašymu buvo kreiptasi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas siekiant surinkti bylai reikšmingus duomenis, kurie gauti praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo kreipimosi dienos, tačiau ši aplinkybė nelaikytina kaip pateisinanti minėtą baudžiamojo proceso trukmę. Tokios išvados nepaneigia taip pat tai, kad ikiteisminiame tyrime buvo tiriamos kelių galimai nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, nes kiekvienos iš jų ištyrimui turi būti skiriamas pakankamas dėmesys, juo labiau kad šioje byloje buvo tirtos sunkaus nusikaltimo padarymo aplinkybės. Taip pat nenustatyta, kad dėl paties E. U. kaltės užtruko baudžiamasis procesas.

36Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad apygardos teismas, paskirdamas E. U. laisvės atėmimo bausmę, formaliai taikė bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, tinkamai neindividualizavo bausmės remiantis BK 41 straipsniu ir BK 54 straipsnio 2-3 dalimis, o paskirta bausme akcentavo tik nubaudimo tikslą. Šiuo atveju yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes E. U. BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti apeliantui paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, kurios dydis yra mažesnis už sunkių nusikaltimų kategorijai nustatytą vidurkį (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1968). Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendis atitinkamai keičiamas.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Nutarė

38Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendį:

39E. U., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistam laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti 70 MGL (2 635,50 EUR) (dviejų tūkstančių šešių šimtų trisdešimt penkių eurų ir penkiasdešimties eurocentų) dydžio baudą.

40Nustatyti, kad E. U. privalo sumokėti paskirtą baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 8 (aštuonis) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

41Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. U. bausmės pradžia pradedama skaičiuoti nuo jo sulaikymo vykdant nuosprendį.

42Kitą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Iš E. U. priteista civiliniam ieškovui UAB „D (duomenys pakeisti)“... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 4. E. U. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB “D“, įmonės kodas ( - ),... 5. E. U. 2010 m. rugsėjo mėnesį, nenustatytą dieną, susitaręs ir veikdamas... 6. E. U. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2... 7. Nuteistasis E. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos... 8. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu... 9. E. U. tvirtina, kad jis, pasirašęs akcijų pirkimo-pardavimo sutartį,... 10. E. U. nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė... 11. Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė apklaustų asmenų parodymus ir... 12. Nuteistasis teigia, kad specialistė teisiamajame posėdyje patvirtino, jog ji... 13. Pasak E. U., teismas nepagrįstai nevertino byloje esančios AB „DNB... 14. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, E. U. daro išvadą, kad jis neperleido... 15. Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis E. U. ir jo... 16. Nuteistojo E. U. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 17. Dėl E. U. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį... 18. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305... 19. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam... 20. Byloje nustatyta, kad E. U. buvo UAB “D“ vienintelis akcininkas ir... 21. Ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme,... 22. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo E. U. apeliaciniame skunde, jo kaltė... 23. Nuteistasis apeliaciniame skunde deklaratyviai, pateikdamas tik savo... 24. Niekuo nepagrįstas E. U. apeliacinio teiginys, kad 2010 m. spalio 19 d.... 25. E. U. veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad dėl... 26. Nagrinėjamu atveju pagal teisinės pagalbos prašymą Rusijos Federacijoje... 27. Pažymėtina, kad E. U. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus nurodydamas... 28. Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ikiteisminio... 29. E. U. apeliaciniame skunde taip pat kelia byloje nustatytos vilkiko „Mercedes... 30. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, E. U. pagrįstai pripažintas kaltu... 31. Dėl E. U. paskirtos bausmės... 32. Nors E. U. apeliaciniame skunde nepateikia motyvų dėl skundžiamu... 33. E. U. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kurios sankcijoje numatyta... 34. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 35. E. U. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką,... 36. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad apygardos teismas,... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 38. Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendį:... 39. E. U., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184... 40. Nustatyti, kad E. U. privalo sumokėti paskirtą baudą į teritorinės... 41. Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. U. bausmės pradžia... 42. Kitą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį...