Byla 2-2097-302/2015
Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacinė elektrinė“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo akcinės bendrovės Ūkio banko bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Gasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacinė elektrinė“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-448-254/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacinė elektrinė“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo akcinės bendrovės Ūkio banko bankroto byloje,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėja UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ 2013-08-07 pateikė atsakovės BAB Ūkio banko administratorei prašymą dėl 249 628,04 Eur (861 915,72 Lt) finansinio reikalavimo patvirtinimo, kurį 2015-05-06 paprašė padidinti 887 118,88 Eur. Dėl papildomo reikalavimo pateikimo pareiškėja prašė atnaujinti terminą, kadangi jį praleido dėl šalių tarpusavio ginčų, kurie buvo sprendžiami teisme. Nurodė, kad 2013-01-18 šalys sudarė Faktoringo sutartį Nr. 120-001-17/13 (toliau – Faktoringo sutartis), kuria susitarė, jog pareiškėja perleis atsakovei konkrečios apimties jai priklausantį piniginį reikalavimą į AB „Kauno energija“ mainais į atsakovės sumokamą faktoringo išmoką. Šios sutarties priede A įtvirtino, jog AB „Kauno energija“ taikomas faktoringo limitas - 39 249 597,96 Lt. 2013-01-18 pareiškėja pateikė atsakovei prašymą faktorizuoti, apmokėti už skolininkę AB „Kauno energija“ 39 249 597,96 Lt dalį jos piniginio reikalavimo, kylančio iš 2012-12-31 PVM sąskaitos -faktūros serija KTE Nr. 120289, išrašytos 43 809 753,89 Lt sumai. 2013-01-18 atsakovė išmokėjo pareiškėjai 90 % arba 35 324 638,16 Lt faktoringo avansą. Skolininkė UAB „Kauno energija“ per laikotarpį nuo 2013-01-31 iki 2013-02-11 tiesiogiai atsakovei sumokėjo 36 186 553,88 Lt pagal faktorizuotą PVM sąskaitą – faktūrą, t.y. 861 915,72 Lt daugiau, negu atsakovė sumokėjo pareiškėjai faktoringo avansą. Po Kauno apygardos teismo 2014-06-09 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-230/2014 įsiteisėjimo (2015-01-27) atsakovė gavo iš skolininkės UAB „Kauno energija“ likusią 3 063 044,07 Lt (887 118,18 Eur) faktoringo limito sumą, o pareiškėjai yra sumokėjusi iš viso tik 35 324 638,16 Lt, todėl atsakovei ir yra reiškiamas 1 136 746,93 Eur (3 924 959,80 Lt) finansinis reikalavimas.

4Atsakovės BAB Ūkio banko administratorius nesutiko su pareiškėjos reikalavimu dėl 1 136 746,93 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo ir nurodė, kad pagal Faktoringo sutartį pareiškėja perleido, o atsakovė įsigijo reikalavimo teises į jos skolininkų piniginius įsipareigojimus, kurie buvo išvardinti Faktoringo sutarties prieduose, mainais į Faktoringo sutartyje numatytą banko sumokamą faktoringo išmoką. Bankui buvo perleistos reikalavimo teisės į 2012-12-31 pareiškėjo išrašytos AB „Kauno energija“ sąskaitos - faktūros Nr. KTE120289 39 249 597,96 Lt dalį, o bankas sumokėjo pareiškėjai 35 324 638,16 Lt (90% nuo perleistos sąskaitos dalies) faktoringo išmoką. Toks faktoringo išmokos dydis nurodytas Faktoringo sutarties 4.3, 7.1, 7.2 ir 8 punktuose, todėl pareiškėjos reikalavimas nepagrįstas. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad klausimas dėl faktoringo išmokos ir skolininko įmokų bankui pagal pareiškėjos perleistą PVM sąskaitos dalį buvo nagrinėjamas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1030-230/2014, kurios 2014-06-09 teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2015-01-27 priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-145-157/2015. Šiuose teismų sprendimuose konstatuota, kad Faktoringo sutartyje nėra jokių susitarimų dėl faktoringo rezervo grąžinimo, nėra net apibrėžta faktoringo rezervo samprata. Be to, teismai pasisakė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovė yra sumokėjusi faktoringo išmoką, laikytina, jog daugiau jokių įsipareigojimų pareiškėjai nebeturi.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ prašymą patvirtinti 1 136 746,92 Eur finansinį reikalavimą atsakovės BAB Ūkio bankas bankroto byloje atmetė bei paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

7Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad klausimas dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo buvo tiesiogiai susijęs su tarp šalių vykusiu teisminiu ginču, kuris buvo išnagrinėtas įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2014-06-09 sprendimui, t.y. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2015-01-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-145-157/2015, darė išvadą, kad pareiškėja terminą papildomam 887 118,88 Eur finansiniam reikalavimui pateikti praleido dėl svarbių priežasčių.

8Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo perleista reikalavimo teisė į 39 249 597,96 Lt AB „Kauno energija“ skolinį įsipareigojimą pareiškėjai. Ginčo dėl to, jog atsakovė perdavė 35 324 638,16 Lt faktoringo išmoką, t.y. sumą, lygią sąskaitoje faktūroje nurodyto reikalavimo (39 249 597,96 Lt) ir išmokos koeficiento (90%) sandaugai, neišskaičius faktoringo palūkanų ir kitų banko mokesčių, nėra, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovė savo prievolę dėl faktoringo išmokos įvykdė tinkamai. Pareiškėjos argumentas, kad Faktoringo sutarties 4.4, 7.3 ir 10.3 punktai numatė faktoringo rezervą, kuris lygus faktoringo išmokos ir skolininkės AB „Kauno energija“ įmokų pagal perleistą reikalavimą skirtumui, kuris šiuo atveju ir sudaro jos prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą, buvo vertintas kritiškai. Teismas, įvertinęs Faktoringo sutarties nuostatas, konstatavo, kad Sutartyje nėra jokių susitarimų nei dėl faktoringo avanso, nei dėl faktoringo rezervo. Be to, pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi Kauno apygardos teismo 2014-06-09 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1030-230/2014, kuris įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2015-01-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-145-157/2015, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos priešieškinis dėl 2013-01-18 Faktoringo sutarties Nr. 120-001-17/13 nutraukimo, kurį pareiškėja grindė tomis pačiomis Faktoringo sutarties 4.4, 7.3 ir 10.3 punktų nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje yra pažymėjęs, jog šalims jokiu būdu nesusitarus dėl faktoringo rezervo grąžinimo, toks aiškinimas reikštų naujų sutarties šalių įsipareigojimų nustatymą, dėl kurių susitarimas galėtų būti pasiektas tik šalių laisva valia ir nuožiūra (CK 6.156 str.), ir toks sutarties aiškinimas akivaizdžiai būtų nesąžiningas ir neatitiktų sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 str.). Teismo nuomone, šiais įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos aplinkybės laikytini prejudiciniais faktais šioje byloje.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10Pareiškėja UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą, kuriuo pareiškėja būtų įtraukta į BAB Ūkio banko kreditorių sąrašą su 1 136 746,92 Eur finansiniu reikalavimu, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:

121. Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino faktoringo teisinių santykių esmę ir 2013 m. Faktoringo sutartį. CK 6.903 straipsnyje yra pateikta tik bendroji faktoringo sutarties samprata, pagal kurią klientas perleidžia reikalavimą finansuotojui, o šis suteikia klientui finansavimą, tačiau pagal CK 6.156, 6,189 straipsnių ir 6.200 straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties šalims nedraudžiama susitarti dėl kitokios mokėjimo pareigos tarp faktoringo sutarties šalių pasiskirstymo, t.y. dėl to, kad finansuotojas finansavimą suteiktų dalimis: pirma išmokėdamas avansą, o vėliau likusią dalį faktorizuoto reikalavimo. Be to, ir rinkoje egzistuoja praktika, kai finansuotojas, siekdamas apriboti savo riziką, susijusią su tuo, kad skolininkas nesumokės finansuotojui pagal perleistą reikalavimą, iš pradžių klientui skolina (finansuoja) mažesnę dalį pinigų nei gauna pagal faktorizuotą piniginį reikalavimą. Esant tokio pobūdžio finansavimo santykiams, sumos dalis, išreikšta skirtumo forma, laikytina faktoringo rezervu, kuris veikia kaip prievolių įvykdymo užtikrinimas finansuotojo atžvilgiu, tokiu būdu finansuotojui apribojant savo riziką. Nors CK nuostatos tiesiogiai ir neišskiria faktoringo rezervo kaip galimo prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, tačiau akivaizdu, jog rezervas veikia kaip prievolių įvykdymo užtikrinimas. Skolininkui sumokėjus visą sumą, rezervas yra grąžinamas. Jei būtų pripažįstama, kad finansuotojui teisė į faktoringo rezervą išlieka bet kuriuo atveju, tai susiklostytų tokia teisinė situacija, kai skolininkas įvykdo visą perleistą reikalavimą finansuotojui, o finansuotojas ne tik gauna visus administravimo mokesčius ir palūkanas už teikiamas finansavimo paslaugas, bet ir nepagrįstai praturtėja, kadangi finansavimą jis buvo suteikęs tik 90 proc. reikalavimo sumos. Taigi nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi iškreipė tarp šalių susiklosčiusius faktoringo santykius, konstatuodamas, kad šalys apskritai 2013 m. Faktoringo sutartyje nesusitarė nei dėl faktoringo avanso, nei dėl faktoringo rezervo, bei nenurodydamas jokio teisinio pagrindo 1 136 746,92 Eur sumą paliko atsakovei.

132. Atsakovės pareiga grąžinti faktoringo rezervą kyla iš sisteminės 2013 m. Faktoringo sutarties nuostatų analizės, tačiau pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 str.), kadangi vadovavosi išimtinai tik pažodiniu, lingvistiniu sutarties aiškinimu, kas ir sąlygojo esminį procesinių ir materialinių normų aiškinimo ir taikymo pažeidimą ir nepagrįstos skundžiamos nutarties priėmimą. Faktoringo sutarties nuostatų sisteminė analizė patvirtina, kad šalys tiek faktoringo avanso, tiek faktoringo rezervo klausimą 2013 m. Faktoringo sutartyje buvo apsprendusios. 2013 m. Faktoringo sutarties priede Nr. 1, kuris yra neatskiriama Faktoringo sutarties dalis, yra aiškiai nurodyta, kad faktorizuojama suma yra 39 249 597,96 Lt, faktoringo avansas lygus 90 proc. ir jis yra lygus 35 324 638,16 Lt. Be to, Faktoringo sutarties 10.3, 4.4., 7.3 punktuose šalys buvo aptarusios, jog būtent faktoringo rezervas, kurio bankas neišmokėjo kreditoriui, atlieka užtikrinimo funkciją, inter alia iš rezervo išskaičiuojami delspinigiai; rezervuota suma yra pervedama kreditoriaus sąskaitos – faktūros grąžinimo atveju. Akivaizdu, jog rezervas, iš kurio 2013 m. Faktoringo sutartyje nurodytais atvejais yra išskaičiuojami delspinigiai, atsakovės atžvilgiu veikė kaip užtikrinimo priemonė, garantuojanti bankui akcesorinių prievolių pagal Faktoringo sutartį įvykdymą. Esant nurodytoms sutartinėms nuostatoms, darytina išvada, kad teismas, konstatuodamas, jog pagal Faktoringo sutarties nuostatas atsakovė neturi pareigos grąžinti pareiškėjai 1 136 746,92 Eur, 2013 m. Faktoringo sutarties nuostatas aiškino nesąžiningu būdu, visiškai neatsižvelgdamas į rinkoje vyraujančią ir tarp ginčo šalių iki 2013 metų susiklosčiusią faktoringo santykių praktiką. 2015 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjo prašymo dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo 2-4 priedai patvirtina, jog bankas pagal pareiškėjos visas faktorizuotas sąskaitas visada išmokėdavo faktoringo avanso sumą bei vėliau, skolininkui įvykdžius savo prievoles, grąžindavo faktoringo rezervo sumas atėmus delspinigius, o bankas gaudavo tik atlyginimą už atliktą paslaugą. Taip pat pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad Faktoringo sutarties lingvistinės nuostatos galimai ne visiškai atitinka sutarties vykdymo praktiką, nepagrįstai ignoravo kad 2013 m. Faktoringo sutartis yra sudaryta prisijungimo būdu, todėl turi būti aiškinama vadovaujantis contra preferentum taisykle.

143. Skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, kadangi padarė prielaidomis grįstas išvadas, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl 2013 m. Faktoringo sutarties priedo Nr. 1, kuriame tiesiogiai numatytas faktoringo avansas, bei į bylą pateiktų sąskaitų išrašų, kurie patvirtina, jog bankas visada išmokėdavo kreditoriui avansą, o vėliau grąžindavo jam ir avansą, bei nepateikė motyvų, kuriais remdamasis atmetė šiuos įrodymus. Be to, skundžiamą nutartį nepagrįstai grindė Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartimi kaip prejudiciniais faktais, įrodančiais, kad tarp šalių sudarytoje ginčo Faktoringo sutartyje nebuvo susitarimo dėl faktoringo rezervo. Prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad yra įsiteisėjęs sprendimas, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jau jo dalis. Tiek Kauno apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjimo klausimą dėl to, kam, nutraukus 2013 m. Faktoringo sutartį, turi atitekti lėšos, kurias AB „Kauno energija“ vykstant ginčui įnešė į notarės depozitinę sąskaitą, tačiau toje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar šalys buvo susitarusios dėl faktoringo rezervo, kadangi tai nebuvo tos bylos įrodinėjimo dalykas.

15Atsakovės BAB Ūkio banko administratorius nesutinka su atskiruoju skundu, prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16Nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

171. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais, kurie nustatyti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendime bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartyje, kadangi šiuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose yra atsakyta į visus atskirajame skunde keliamus klausimus, t.y. dėl faktoringo sutarties esmės; dėl neegzistuojančio šalių susitarimo dėl faktoringo rezervo grąžinimo; dėl skirtumo grąžinimo apeliantui praktikos vertinimo; dėl Faktoringo sutarties sąlygų aiškinimo; dėl apelianto, kaip silpnesniosios šalies, statuso negalimumo; dėl banko teisės į visą perleistą reikalavimą į skolininką ir įsipareigojimų apeliantui pagal sutartį įvykdymo fakto.

182. Nei CK 6.903 straipsnyje, nei kuriose kitose faktoringo teisinius santykius, reglamentuojančiose teisės normose nėra nustatyta banko pareiga sumokėti apeliantei skirtumą tarp banko faktoringo išmokos ir skolininko perleistų reikalavimų sumos, toks susitarimas neegzistuoja ir šalių sudarytoje sutartyje, įskaitant ir 2013 m. Faktoringo sutarties 4.4, 7.3 ir 10.3 punktus ar Priedą Nr. 1. Apeliantė niekada neginčijo 2013 m. Faktoringo sutarties sąlygų, o tai reiškia, kad ji sutinka su visomis sutarties sąlygomis. Be to, šalys nebuvo susitarusios nei dėl faktoringo avanso, nei dėl rezervo. Nepagrįsti ir apeliantės argumentai dėl jos laikymo silpnesniąja sutarties šalimi, sudariusia Faktoringo sutartį prisijungimo būdu. Be to, ir apeliantės nurodomų teismų nutarčių racio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, kadangi minėtose nutartyse šalys buvo susitarusios dėl faktoringo rezervo grąžinimo, o nagrinėju atveju tokio susitarimo nėra. Taip pat jokios teisinės reikšmės neturi ir apeliantės motyvai, kad faktoringo santykių praktikoje yra įprasta, jog finansuotojas klientui grąžina skirtumą tarp banko sumokamos faktoringo išmokos ir perleistų reikalavimų finansuotojui sumos/faktoringo rezervą.

193. Apeliantės argumentai, kad pirmos instancijos teismo nutartis turi motyvavimo trūkumų ir yra paremta prielaidomis, yra nepagrįsti, kadangi pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ginčą išsprendė iš esmės, išsamiai aprašė savo motyvus bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir kitų teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose ginčui aktualius prejudicinius faktus. Be to, pažymėtina, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti savo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą argumentą.

20IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Atskirasis skundas atmestinas.

22Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

23Byloje kilo ginčas dėl to, ar Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pagrįstai atmetė UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.

24Dėl faktinių bylos aplinkybių

25Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi iškėlė atsakovui AB Ūkio bankui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“. Minėta nutartis įsiteisėjo 2013-06-07. Pareiškėja UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ pateikė prašymą atsakovės bankroto byloje patvirtinti 1 136 746,92 Eur finansinį reikalavimą, kurį iš esmės grindė 2013-01-18 Faktoringo sutartimi Nr. 120-001-17/13. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys 2013-01-18 sudarė Faktoringo sutartį Nr. 120-001-17/13 (toliau - Faktoringo sutartis) 1 T., b.l. 26-30), pagal kurios 4.1 punktą pareiškėja (klientas) perleido, o atsakovė (bankas) perėmė reikalavimus į skolininkų piniginius įsipareigojimus, nurodytus klientės skolininkui išrašytose sąskaitose - faktūrose ir kurie yra įvardinti sutarties prieduose, mainais į sutartyje nustatytą banko sumokamą faktoringo išmoką. Šios sutarties A priede buvo nurodytas pareiškėjos skolininkų sąrašas (1 T., b.l. 31). Pareiškėja 43 809 753,89 Lt reikalavimo teisę į šį skolininką turėjo PVM sąskaitos - faktūros serija KTE Nr. 120289 pagrindu (b.l. 18), tačiau pagal Faktoringo sutarties A priedą maksimali pareiškėjos perleidžiama reikalavimo suma arba faktoringo limitas (sutarties 1 punktas) buvo 39 249 597,96 Lt. 2013-01-18 pareiškėja pateikė atsakovei prašymą faktorizuoti, apmokėti už skolininkę AB „Kauno energija“ 39 249 597,96 Lt dalį jos piniginio reikalavimo, kylančio iš 2012-12-31 PVM sąskaitos - faktūros serija KTE Nr. 120289, išrašytos 43 809 753,89 Lt sumai. 2013-01-18 atsakovė išmokėjo pareiškėjai 90 % arba 35 324 638,16 Lt. Skolininkė UAB „Kauno energija“ per 2013-01-31 - 2013-02-11 tiesiogiai atsakovei sumokėjo 36 186 553,88 Lt pagal faktorizuotą PVM sąskaitą - faktūrą, t.y. 861 915,72 Lt daugiau, negu atsakovė buvo sumokėjusi pareiškėjai. 2015-01-27 po Kauno apygardos teismo 2014-06-09 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-230/2014 įsiteisėjimo atsakovė gavo iš skolininkės UAB „Kauno energija“ likusią 3 063 044,07 Lt (887 118,18 Eur) sumą. Kadangi pareiškėjai iš viso buvo sumokėta tik 35 324 638,16 Lt, todėl ji reiškė atsakovei 1 136 746,93 Eur (3 924 959,80 Lt) finansinį reikalavimą nurodydama, kad 10 % skirtumas tarp faktorizuotos sumos ir pareiškėjai (kreditorei) išmokėto faktoringo avanso yra faktoringo rezervas, kuris priklauso būtent jai, todėl ji turi būti įtraukta į atsakovės kreditorių sąrašą. Pirmos instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą ir šalių išdėstytus argumentus, sprendė, kad atsakovė savo prievolę dėl faktoringo išmokos įvykdė tinkamai, o pareiškėja neįrodė, jog atsakovė turi prievolę pareiškėjai pagal 2013-01-18 Faktoringo sutartį Nr. 120-001-17/13 perduoti 1 136 746,92 Eur sumą, todėl pareiškėjos finansinį reikalavimą atsisakė patvirtinti. Pareiškėja su tokia pirmos instancijos teismo nutartimi nesutinka, prašo pirmos instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti 1 136 746,92 Eur kreditorinį reikalavimą BAB Ūkio banko bankroto byloje. Atskirasis skundas iš esmės yra grindžiamas šiais argumentais: 1) pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bankrutuojančiai įmonei nekyla faktoringo rezervo grąžinimo pareiga, kadangi tokia pareiga kyla iš galiojančio teisinio reguliavimo ir Faktoringo sutarties sąlygų turinio analizės; 2) pirmos instancijos teismo padaryti proceso normų teisės pažeidimai, susiję su įrodymų vertinimu, turėjo esminės įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui.

26Dėl kreditorinių reikalavimo tvirtinimo

27Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūra reglamentuojama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Gausioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad tam, jog būtų nustatyta, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, jis turi būti patikrintas, o reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-188/2011). Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas ir tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2014 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014 ir kt.). Ši procedūra yra svarbi tuo, jog kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).

28Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ savo prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo kildina iš faktoringo teisinių santykių, teisėjų kolegijos nuomone, aktualu nagrinėjamu atveju būtų aptarti teisės normas, reglamentuojančias faktoringo teisinius santykius.

29Dėl faktoringo sutarties esmės

30Faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą (CK 6.903 str. 1 d.). Kaip matyti iš minėtos nuostatos turinio, faktoringas – tai sutartiniai santykiai, kurių dalyką sudaro išankstinis reikalavimo teisių finansavimas mainais už sutartą atlyginimą, finansuotojo teisėms užtikrinti panaudojant nuosavybės teises į perleidžiamus reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išskirta, kad faktoringas yra kreditavimui artimas, nors ir netapatus finansavimo sandoris bei finansinė paslauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2012). Taigi ekonominis faktoringo naudingumas klientui pasireiškia tuo, kad leidžia klientui padidinti piniginių lėšų apyvartą, kai dėl ekonominio būtinumo tenka savo kontrahentams nustatyti gana ilgus mokėjimo terminus už suteiktas paslaugas ar prekes.

31Pagal ginčo Faktoringo sutarties 7 punktą, bankas perėmęs kliento reikalavimus į skolininkų piniginius įsipareigojimus, turi perduoti klientui Faktoringo išmoką. Sutartyje faktoringo sąvoka įvardijama kaip kliento gaunama pinigų suma iš banko mainais už perleidžiamą reikalavimą, kuri yra lygi sąskaitoje faktūroje nurodyto reikalavimo ir išmokos koeficiento (nustatytas koeficientas faktoringo išmokai nuo sąskaitoje faktūroje nurodyto reikalavimo apskaičiuoti) sandaugai, atėmus banko nustatytą atlyginimą. Faktoringo sutarties 8 punkte detalizuota faktoringo išmokos skaičiavimo tvarka ir nurodoma, kad ji yra skaičiuojama konkrečioje sąskaitoje faktūroje nurodytą reikalavimą padauginus iš faktoringo išmokos koeficiento ir sumažinus faktoringo palūkanomis, kurios apskaičiuojamos įvertinant likusį terminą iki sąskaitos - faktūros apmokėjimo ir kitais banko nustatytais mokesčiais. Nagrinėjamu atveju buvo perleista reikalavimo teisė į 39 249 597,96 Lt AB „Kauno energija“ skolinį įsipareigojimą pareiškėjai. Pareiškėja neneigia, kad atsakovė perdavė 35 324 638,16 Lt faktoringo išmoką, t.y. sumą, lygią sąskaitoje faktūroje nurodyto reikalavimo (39 249 597,96 Lt) ir išmokos koeficiento (90%) sandaugai, neišskaičius faktoringo palūkanų ir kitų banko mokesčių.

32Įvertinus minėtas aplinkybes, nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovė savo prievolę dėl faktoringo išmokos yra įvykdžiusi.

33Dėl faktoringo rezervo

34Sutiktina su apeliante, kad nors CK tiesiogiai nenumato faktoringo rezervo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, tačiau sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra, nustatant tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, jei jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Kaip minėta, apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias faktoringo teisinius santykius, sutarčių nuostatas, nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių taip pat neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad šalys Faktoringo sutartyje nebuvo susitarusios dėl faktoringo rezervo grąžinimo. Apeliantės įsitikinimu, Faktoringo sutarties 4.4, 7.3 ir 10.3 punktai numatė faktoringo rezervą, lygų faktoringo išmokos ir skolininkės AB „Kauno energija“ įmokų pagal perleistą reikalavimą skirtumui, kuris, skolininkui įvykdžius prievolę, turi būti grąžinamas pareiškėjai. Tuo tarpu atsakovės atstovas kategoriškai tvirtina, kad Faktoringo sutartyje šalys nebuvo įtvirtinusios to, jog faktoringo rezervas, skolininkui įvykdžius prievolę, turi būti grąžinamas pareiškėjai.

35Paaiškėjus, jog šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kylančias teises bei pareigas, kilus ginčui, kaip teisingai ir nurodo apeliantė, jos aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, taip pat bendraisiais teisės principais (CK 1.5, 6.193–6.195 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013 ir kt.). Kartu pažymėtina, jog sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, bei vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Be to, kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą, nesuteikiant per didelės reikšmės kuriai nors vienai iš sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2010).

36Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, išanalizavęs ginčo sutarčių turinį, pagrįstai nagrinėjamu atveju konstatavo, kad jose nei prie sutarties objekto ar dalyko, nei prie šalių įsipareigojimų, teisių ir pareigų, taip pat prie kitų nuostatų nėra nurodyta jokių banko įsipareigojimų dėl faktoringo rezervo grąžinimo. Pagal šalių į bylą pateiktus duomenis nėra pagrindo ir išvadai, jog šiuo klausimu tarp šalių buvo sudaryti kokie papildomi susitarimai. Pastebėtina, kad Sutartyje net nėra apibrėžta ir paties faktoringo rezervo samprata. Atskirajame skunde nurodomų Faktoringo sutarties 4.4, 7.3 ir 10.3 punktų, kuriais iš esmės savo poziciją grindžia apeliantė, sisteminė analizė taip pat nesuponuoja išvados, kad ginčo šalys buvo susitarusios dėl faktoringo rezervo, skolininkui įvykdžius prievolę, grąžinimo apeliantei. Faktoringo sutarties 4.4 punkte šalys aptarė atvejį, kai bankas grąžina klientui perimtas sąskaitas – faktūras ir jose nurodytus reikalavimus. 7.3 punkte prie banko teisių ir pareigų yra įtvirtinti atvejai, kai bankas turi teisę grąžinti klientui bet kurią priimtą sąskaitą – faktūrą ir kitus dokumentus, patvirtinančius reikalavimų perleidimą, ir tokių veiksmų pasekmės. Tuo tarpu Faktoringo sutarties 10 punkte yra reglamentuojamas netesybų klausimas. Nurodytų sutartinių nuostatų kontekste darytina išvada, jog ginčo Faktoringo sutartyje nėra įtvirtinta jokių sąlygų dėl skirtumo tarp banko sumokėtos faktoringo išmokos ir faktorizuoto (sumokėto) reikalavimo grąžinimo pareiškėjai. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina tiek su atsakove, tiek su pirmos instancijos teismu, kad šalims jokiu būdu nesusitarus dėl faktoringo rezervo grąžinimo, toks Faktoringo sutarties aiškinimas dėl faktoringo rezervo, kurį pateikia pareiškėja, reikštų naujų sutarties šalių įsipareigojimų nustatymą, todėl toks Sutarties aiškinimas akivaizdžiai būtų nesąžiningas ir neatitiktų esminių sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 str.). Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantė, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytus sandorius, tiksliai vadovavosi sutarčių aiškinimo metodais ir juos tinkamai taikė (CK 6.892 str. 3 d., 6.913 str. 1 ir 2 d., 6.928 str.). O vien tai, kad pagal rinkoje egzistuojančią praktiką finansuotojas, siekdamas apriboti savo riziką, kad skolininkas nesumokės jam pagal perleistą reikalavimą, iš pradžių klientui skolina (finansuoja) mažesnę dalį pinigų (90 procentų ar mažiau) nei gauna pagal faktorizuotą (perleistą) piniginį reikalavimą ir toks skirtumas tarp perleisto reikalavimo dydžio ir suteikiamo finansavimo suprantamas kaip faktoringo rezervu, kuris gali būti vienu iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, – nesudaro pagrindo teigti, kad ir šiuo konkrečiu atveju faktoringo rezervas turi būti grąžinamas pareiškėjai. Kitokiai išvadai pagrindo nesuteikia ir apeliantės nurodoma aplinkybė, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje yra pripažįstama tokia faktoringo teisinių santykių praktika, kai šalys susitaria dėl faktoringo rezervo, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos konkrečios tarp šalių sudarytos sutarties sąlygos, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, o ne teisinių santykių praktikos tendencijos.

37Taip pat negalima sutikti su apeliante, kuri yra patyręs verslo subjektas, sudaręs keliasdešimt milijonų vertės sandorį, kad ji nagrinėjamu atveju galėtų būti laikoma silpnesniąja šių teisinių santykių šalimi, kuri sudarė ginčo sutartis prisijungimo būdu, todėl nesuprato/negalėjo suprasti sudaromo sandorio turinio, prasmės, sąlygų ar neturėjo galimybės dėl jų derėtis.

38Nagrinėjamos bylos kontekste kritiškai vertintina ir apeliantės nurodoma teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-26-577/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasarop 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-384/2013), kuri, pasak apeliantės, patvirtina, jog skirtumas perleisto reikalavimo dydžio ir suteikiamo finansavimo atlieka prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją. Pastebėtina, kad apeliantės nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šioje byloje remtis minėtomis nutartimis.

39Dėl bylos procesinės baigties

40Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo procesiniu sprendimu, kad pareiškėja neįrodė, jog atsakovė turi prievolę pareiškėjai pagal 2013-01-18 Faktoringo sutartį Nr. 120-001-17/13 perduoti 1 136 746,92 Eur faktoringo rezervą, todėl pareiškėjos finansinį reikalavimą Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakė patvirtinti. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmos instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

41Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

42Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantės turėtos šios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos (CPK 93 str., 302 str.), tačiau spręstinas klausiamas dėl atsakovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagrįstumo. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovė už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą patyrė 1 226,54 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, vertina šias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (redakcija galiojanti nuo 2015-03-20) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.).

44Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra objektyvus pagrindas priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

45Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

46Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

47Priteisti iš pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ (j.a.k. 110884491) atsakovei BAB Ūkio bankui (j.a.k. 112020136) 1 226,54 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėja UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ 2013-08-07 pateikė... 4. Atsakovės BAB Ūkio banko administratorius nesutiko su pareiškėjos... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pareiškėjos UAB... 7. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad klausimas dėl... 8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo perleista reikalavimo teisė į... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 10. Pareiškėja UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ atskiruoju skundu prašo... 11. Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:... 12. 1. Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino faktoringo teisinių... 13. 2. Atsakovės pareiga grąžinti faktoringo rezervą kyla iš sisteminės 2013... 14. 3. Skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų... 15. Atsakovės BAB Ūkio banko administratorius nesutinka su atskiruoju skundu,... 16. Nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:... 17. 1. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vadovavosi... 18. 2. Nei CK 6.903 straipsnyje, nei kuriose kitose faktoringo teisinius santykius,... 19. 3. Apeliantės argumentai, kad pirmos instancijos teismo nutartis turi... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 21. Atskirasis skundas atmestinas.... 22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 23. Byloje kilo ginčas dėl to, ar Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d.... 24. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 25. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi iškėlė atsakovui AB... 26. Dėl kreditorinių reikalavimo tvirtinimo... 27. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto... 28. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja UAB „Kauno termofikacinė... 29. Dėl faktoringo sutarties esmės ... 30. Faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja... 31. Pagal ginčo Faktoringo sutarties 7 punktą, bankas perėmęs kliento... 32. Įvertinus minėtas aplinkybes, nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmos... 33. Dėl faktoringo rezervo... 34. Sutiktina su apeliante, kad nors CK tiesiogiai nenumato faktoringo rezervo kaip... 35. Paaiškėjus, jog šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties... 36. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, išanalizavęs ginčo... 37. Taip pat negalima sutikti su apeliante, kuri yra patyręs verslo subjektas,... 38. Nagrinėjamos bylos kontekste kritiškai vertintina ir apeliantės nurodoma... 39. Dėl bylos procesinės baigties... 40. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su... 41. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi... 44. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir... 45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 46. Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.... 47. Priteisti iš pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ (j.a.k....