Byla e2A-803-577/2018
Dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. O. ir V. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito bendrovės kredito unijos (toliau – B KB KU) „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Verslo konsultantai“, ieškinį atsakovams A. Ž., R. O. ir V. O. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iškeldinti atsakovus A. Ž., R. O. ir V. O. su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovui priklausančio namo, unikalus Nr. ( - ), žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ir kiemo statinių (tvoros, kiemo aikštelės, rūkyklos), esančių adresu ( - ). Nurodo, kad 2013-10-18 antstolis R. V. su ieškove pasirašė Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0128/12/02237, kurio pagrindu ieškovei buvo perduotas turtas: namas, unikalus Nr. ( - ), žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), ir kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė, rūkykla), esantys adresu ( - ), priklausęs D. O. ir A. P. P.. 2014-05-20 pranešimu ieškovė informavo buvusias turto savininkes, jog bus ieškoma turto nuomininkų ir D. O. bei A. P. P. turi teisę sudaryti su ieškove nekilnojamojo turto nuomos sutartį, jeigu bus sutarta dėl nuomos sąlygų, kitu atveju jos privalės atlaisvinti turtą. Nesudarius turto nuomos sutarties, D. O. ir A. P. P. nereaguojant į ieškovės reikalavimus išsikraustyti iš jai priklausančio turto, ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą; civilinėje byloje Nr. e2-39963-816/2015 2015-11-17 buvo priimtas sprendimas už akių, kuriuo nuspręsta D. O. ir A. P. P. su visais joms priklausančiais daiktais iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto iškeldinti. Minėto sprendimo pagrindu teismo išduotą vykdomąjį raštą ieškovė pateikė vykdyti antstolei R. G., kuriai iškeldinus D. O. ir A. P. P., atsakovai antstolei pateikė raštus, juose nurodydami, jog atsisako būti iškeldinti, kadangi jie nėra nurodyti vykdomajame rašte. Atsižvelgiant į tai, ieškovė teigia, kad atsakovai savavališkai užėmė ginčo turtą, neteisėtai juo naudojasi, dėl ko turėtų būti teismine tvarka iškeldinti. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu palaikė ieškinį bei jame išdėstytas aplinkybes; papildomai nurodė, jog galimybė sudaryti ginčo turto nuomos sutartį buvo dar iki ieškovei iškeliant bankroto bylą, tačiau jokios iniciatyvos sudaryti nuomos ar kitokią sutartį, kurios pagrindu atsakovai galėtų naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu, rodoma nebuvo. Patvirtino, jog nei nuomos, nei panaudos sutartys su atsakovais nėra sudarytos. Pabrėžė, jog ieškovė yra bankrutavęs juridinis asmuo, kuris nebeturi galimybių turto perleisti išskirtinėmis sąlygomis bei kažkokios sutarties pagrindu leisti atsakovams naudotis jiems nepriklausančiu turtu. Paaiškino, jog atsakovai yra D. O. ir A. P. P. šeimos nariai, kurioms anksčiau nuosavybės teise priklausė ginčo turtas ir kurį už skolas perėmė ieškovė. Paaiškino, jog tik iškeldinant D. O. ir A. P. P. ieškovei tapo žinoma, jog ieškovei priklausančiame turte taip pat gyvena ir atsakovai, kurie atsisakė išsikelti.
  2. Atsakovai R. O. ir V. O. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašo jį atmesti. Nurodo, jog civilinėje byloje Nr. e2-39963-816/2015 atsakovai nebuvo proceso dalyviai ir jų atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas už akių, todėl antstolė, vykdydama teismo sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo iškeldinti atsakovų iš ginčo turto. Pažymėjo, jog visi dokumentai, kuriais ieškovė grindžia savo reikalavimus, buvo adresuoti D. O. ir A. P. P., o atsakovai nė vieno iš jų nėra gavę asmeniškai. Atsakovai neginčija, kad gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiame turte neturėdami tam teisinio pagrindo, tačiau mano, kad toks ieškovės ieškinys neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Atkreipė dėmesį, kad atsakovams nebuvo pasiūlyta sudaryti turto nuomos sutartį, nors ieškovė žinojo, jog atsakovai gyvena ginčo turte. Atsakovų R. O. ir V. O. atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją bei nurodytus motyvus. Pakartojo, jog visi dokumentai, kurie pateikti ieškovės į bylą, yra adresuoti ne atsakovams. Jokios pretenzijos ar raginimai nebuvo reiškiami atsakovų atžvilgiu, taip pat ir nesiūlyta sudaryti nuomos sutartį. Laiko, jog taip buvo pažeistos atsakovų teisės, nes ginčo turte jie gyvena nuo jo įsigijimo ir norėtų šį turtą išsaugoti sudarant turto nuomos sutartį, jog iki varžytynių galėtų gyventi jame, o per varžytynes bandyti jį įsigyti. Teigė, jog atsakovai visą laiką manė, jog gyvena panaudos sutarties pagrindu, nors ji nebuvo sudaryta nei žodžiu, nei raštu. Paaiškino, jog D. O. yra R. O. sutuoktinė ir V. O. motina, o A. P. P. yra R. O. uošvienė ir V. O. močiutė.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, iškeldino atsakovus R. O., V. O. ir A. Ž. su visu jiems priklausančiu turtu iš namo, unikalus Nr. ( - ), žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ir kiemo statinių (tvoros, kiemo aikštelės, rūkyklos), esančių adresu ( - ). Taip pat priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
    1. Teismas, nustatęs, kad: a/ieškovės nuosavybės teisė į ginčo turtą įrodyta rašytine bylos medžiaga, 2013-10-18 Turto perdavimo aktu Nr. 0128/12/02237; b/byloje nėra duomenų, jog ginčo turto nuosavybės teisės kada būtų įregistruotos atsakovų vardu, taip pat, jog būtų registruotos kitos daiktinės teisės, nuomos ar panaudos sandoriai, susiję su šiuo turtu; c/ taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų davusi sutikimą ginčo turtą perduoti atsakovams panaudos ar nuomos sutarties pagrindu, o vien tai, jog atsakovai visą šį laiką, nuo 2013 m. ginčo turto perdavimo ieškovui, teigė manantys, jog gyvena panaudos santykių pagrindu, nežinantys apie siūlymus sudaryti turto nuomos sutartį, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti naudojimąsi ginčo turtu esant teisėtu bei esant tarp šalių susiklosčiusiems panaudos sutarties teisiniams santykiams, konstatavo, jog atsakovai gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiame turte neturėdami tam teisinio pagrindo.
    2. Teismas pažymėjo, jog pagal savo pobūdį panauda yra dvišalis sandoris, todėl tam, kad atsirastų panaudos teisiniai santykiai, turi būti suderinta abiejų šalių - panaudos davėjo ir panaudos gavėjo valia (CK 1.63 str. 6 d., 6.629 str.). Pagal CK 6.632 str., perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys.
    3. Atsakovų nurodytas aplinkybes, kad jiems nebuvo suteikta galimybė sudaryti nuomos sutartį, kad jie nežinojo, jog gali tartis su ieškove dėl jos sudarymo, laikė nepagrįstomis jokiais byloje esančiais duomenimis. Akcentavo, jog civilinėje byloje Nr. e2-39963-816/2015 teismas nustatė, jog ieškovė nuo 2014-05-20 aktyviais veiksmais siekė nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), išnuomoti, tačiau dėl D. O. ir A. P. P. veiksmų negalėjo realizuoti šios savo teisės. Atsakovai nepaneigė, kad iš D. O., kaip artimo šeimos nario (sutuoktinės ir motinos), galėjo sužinoti apie ieškovės siunčiamus pranešimus bei reikalavimus su siūlymais nuomoti ginčo turtą.
    4. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, bylos medžiagą bei šalių argumentus, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo turte atsakovai gyvena savavališkai bei naudojasi juo neteisėtai, tokiu būdu pažeisdami turto savininko, t. y. ieškovės, bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių, teisėtus interesus; ieškovės reikalavimus tenkino pilna apimtimi, iškeldindamas atsakovus iš nurodyto namo, žemės sklypo ir jame esančių kiemo statinių (CPK 178 str., 185 str., CK 6.612, 4.98 str.).

4III.

5Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

  1. Atsakovai R. O. ir V. O. apeliaciniu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą, perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą - B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, neargumentuotas ir priimtas pažeidžiant civilinio proceso įstatyme numatytus reikalavimus bei netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas, todėl naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas grindė sprendimą įrodymais, kurie niekaip nesusiję su civiline byla; civilinėje byloje Nr. e2-39963-816/2015 atsakovai nebuvo proceso dalyviai ir jų atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas už akių. Atsižvelgiant į tai, antstolis, vykdydamas teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-39963-816/2015, neturėjo teisinio pagrindo iškeldinti atsakovų iš ginčo turto, todėl atsakovai antstolei R. G. pateikė raštus, siekdami apginti savo pažeistas teises. Visi įrodymai, kuriais buvo grindžiamas ieškinys, buvo adresuoti D. O. ir A. P. P., o ne atsakovams, nei vieno dokumento atsakovai negavo asmeniškai, todėl atsakovai negalėjo tinkamai įgyvendinti ir ginti savo teisėtų interesų. Skundžiamame sprendime teismas absoliučiai nevertino ir nepasisakė dėl to, kad ieškovė, diskriminuodama atsakovus, nei R. O., nei V. O. nepasiūlė sudaryti Turto nuomos sutarties, nors ieškovė privalėjo tai padaryti. Anot apeliantų, atsakovų iškeldinimas, nesant įrodymų dėl jų netinkamo gyvenimo būdo, netinkamo ginčo namo naudojimo, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, neatitiktų LR CK 1.5 str. l d. principų ir tarptautinio bei vietinio teisinio reglamentavimo nuostatų.
    2. Apeliantų teigimu, atsakovai patalpomis naudojasi teisėtai pagal žodinę patalpų panaudos sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai nepagrįstai faktinį teisėtą naudojimąsi patalpomis, trukusį ne vienerius metus, vertino kaip neteisėtą patalpų naudojimąsi. Ieškovė ilgą laiką žinojo, kad atsakovai gyvena ginčo patalpose, ir dėl to nesiėmė jokių veiksmų daugiau kaip metus laiko. Mano, kad tokiais veiksmais ieškovė sutiko šias patalpas leisti naudotis panaudos teise atsakovams ir leido jiems faktiškai jas valdyti. Tuo pagrindu buvo sudaryta faktinė žodinė sutartis dėl ginčo patalpų panaudos, tačiau raštu neįforminta. Pasak apeliantų, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad rašytinės panaudos sutarties nesudarymas nedaro šios sutarties negaliojančia. Pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad atsakovai patalpas užėmė ir naudojosi neteisėtai, todėl iškeldinti atsakovus kaip iš savavališkai užimtų - be jokio teisinio pagrindo užimtų ir naudojamų - patalpų teismas neturėjo pagrindo, nes ieškovė, anot apeliantų, savo reikalavimo pagrindo neįrodė.
    3. Teismas priėmė sprendimą ir atsakovės A. Ž. atžvilgiu, nors civilinėje byloje Nr. e2-5588-816/2017 ji nebuvo pateikusi jokių procesinių dokumentų ir nedalyvavo 2017 m. gegužės 3 d. vykusiame teismo posėdyje. Apeliantų teigimu, teismas pažeidė civiliniame proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus ir A. Ž. teises ir teisėtus interesus, nes jos atžvilgiu galėjo priimti tik sprendimą už akių. Todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Akcentavo, jog atsakovei A. Ž. procesiniai dokumentai nebuvo įteikti vadovaujantis LR CPK 123 str., t.y. asmeniškai. Kiek apeliantams yra žinoma, visus teismo procesinius dokumentus, skirtus atsakovei A. Ž., priėmė jos močiutė A. P. P. Atsakovas V. O. kreipėsi į atsakingas institucijas dėl A. P. P. pripažinimo neveiksnia arba ribotai veiksnia dėl jos turimų sveikatos problemų. Apeliantų manymu, A. P. P. dėl savo turimų sveikatos problemų galėjo ir nepranešti atsakovei A. Ž. apie gaunamus teismo procesinius dokumentus, todėl jie galėjo būti ir neįteikti atsakovei, taip pažeidžiant jos teises ir teisėtus interesus. Be to, A. Ž. ir A. P. P. interesai galėjo būti priešingi, todėl pagal CPK 123 str. 3 d. nuostatas teismo dokumentų įteikimas negali būti laikomas tinkamu. Vilniaus miesto apylinkės teismas nevertino, ar atlikti veiksmai pranešant apie teisę pareikšti atsiliepimą ir teismo posėdį buvo tinkami ir ar atsakovė, vykdydama jai priskirtas pareigas, turėjo galimybę sužinoti apie teisę pareikšti atsiliepimą ir teismo posėdį.
  2. Ieškovė B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Skundžiamame sprendime teismas nenurodo, jog apeliantams asmeniškai buvo įteikti sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyti dokumentai; šiais dokumentais teismas remiasi nustatydamas aplinkybę, kad ieškovė dėjo aktyvias pastangas išnuomoti nekilnojamąjį turtą, taip pat nurodo, jog dokumentai buvo siunčiami apelianto šeimos nariams ir apeliantai bylos nagrinėjimo metu nepaneigė tos aplinkybės, kad iš artimų šeimos narių galėjo sužinoti apie ieškovės siunčiamus pranešimus ir siūlymus išsinuomoti nekilnojamąjį turtą. Apeliantai nepaneigė to fakto, kad turėjo galimybę tinkamai įgyvendinti ir ginti savo teisėtus interesus; jie patys atsiliepime į ieškinį nurodo, jog jiems yra žinoma, kad apeliantai nekilnojamame turte gyvena neturėdami tam teisinio pagrindo; tačiau žinodami ir suprasdami nurodytą aplinkybę nesikreipė į ieškovę dėl nuomos ar kitos sutarties, kurios pagrindu būtų įteisintas apeliantų buvimas nekilnojamame turte, sudarymo. Todėl apeliantų teiginys, kad teismas, nors ir turėjo, bet nenustatė, kad ieškovė diskriminavo apeliantus ir nepasiūlė sudaryti nekilnojamojo turto nuomos sutarties ir dėl šios aplinkybės apskritai nepasisakė, atmestinas.
    2. Atmestinas apeliantų teiginys, jog jie ginčo nekilnojamuoju turtu naudojasi teisėtai pagal žodinę patalpų nuomos sutartį. Akcentavo, kad apeliantų atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog panaudos sutartis nebuvo sudaryta nei žodžiu, nei raštu. Tuo tarpu apeliantai dėl nežinomų priežasčių laikė, kad ginčo turte gyvena panaudos sutarties pagrindu. Pažymėjo, kad atsakovai nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nedetalizavo, kokios esminės šios tariamai sudarytos panaudos sutarties sąlygos, nenurodė, kada ši sutartis buvo sudaryta bei nepateikė jokių kitų sutarties ar jos sudarymo detalių.
    3. Apeliantai neturėjo teisės teikti apeliacinio skundo, kurio dalykas yra ir atsakovės teisės ir pareigos, nes byloje nėra ir kartu su apeliaciniu skundu apeliantai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų teisę reikšti reikalavimus atsakovės vardu. Taip pat atmestini apeliantų teiginiai, jog atsakovei nebuvo tinkamai pranešta apie ieškovės pareikštą ieškinį ir pareigą pateikti atsiliepimą į jį bei neva atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie teismo posėdžio vietą laiką, nes byloje yra pažyma, patvirtinanti procesinių dokumentų įteikimą atsakovės senelei A. P. P. o toks įteikimas atitinka įstatymo reikalavimus. Nors apeliantai nurodo, jog atsakovės senelė A. P. P. galėjo turėti priešingą interesą byloje ir dėl to jai negalėjo būti įteiktas teismo siųstas dokumentas, tačiau šios aplinkybės neįrodo.

6IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis civilinio proceso kodekse (toliau CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad 2013-10-18 Turto perdavimo aktu Nr. 0128/12/02237 antstolis R. V. ieškovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ perdavė 0,0751 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 280,12 kv. m ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ir kiemo statinius (tvorą, kiemo aikštelę, rūkyklą), unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), 2014-04-07 antstolis D. K. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 174/14/053 užfiksavo, jog adresu ( - ) žemės sklype esantis gyvenamasis namas yra gyvenamas. 2014-05-20 Pranešimu dėl perimto už skolą turto nuomos Nr. VTK-0213, adresuotu D. O. ir A. P. P., ieškovė informavo buvusias turto savininkes, jog bus ieškoma turto nuomininkų ir jos turi teisę sudaryti su ieškove nekilnojamojo turto nuomos sutartį, jeigu bus sutarta dėl nuomos sąlygų, kitu atveju jos privalės atlaisvinti turtą. 2015-02-02 Reikalavimu dėl patalpų atlaisvinimo ir atsiskaitymo už patalpų naudojimą Nr. VTK-0895 ieškovė pareikalavo D. O. ir A. P. P. atlyginti ieškovės patirtą žalą (negautas pajamas) laikotarpiu nuo 2013-10-18 iki pretenzijos parengimo dienos ir nedelsiant atlaisvinti turtą, 2015-05-21 antstolio M. P. Dokumento gavimo pažyma Nr. 10 patvirtina, jog 2015-02-02 Reikalavimas D. O. ir A. P. P. buvo įteiktas, reikalavimus priėmus A. P. P.. Nesudarius turto nuomos sutarties, D. O. ir A. P. P. nereaguojant į ieškovės reikalavimus išsikraustyti iš jai priklausančio turto, ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą; civilinėje byloje Nr. e2-39963-816/2015 2015-11-17 sprendimu už akių (e. b. l. 7-9), buvo nuspręsta iškeldinti D. O. ir A. P. P. su visais joms priklausančiais daiktais iš B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, nuosavybės teise priklausančių 0,0751 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), 280,12 kv. m ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), ir kiemo statinių (tvoros, kiemo aikštelės, rūkyklos), unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), bei solidariai priteisė iš D. O. ir A. P. P. B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, naudai 1 332,25 EUR nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei valstybės naudai po 30,50 EUR žyminio mokesčio. Minėto sprendimo pagrindu teismo išduotą vykdomąjį raštą ieškovė pateikė vykdyti antstolei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-17 sprendimo pagrindu išdavus vykdomuosius raštus, antstolė R. G. ėmėsi vykdymo veiksmų ir iš ginčo turto iškeldino D. O. ir A. P. P.. 2016-09-19 atsakovai A. Ž., R. O. ir V. O. antstolei R. G. pateikė raštus „Dėl iškeldinimo“, kuriuose nurodė, jog neišsikels iš gyvenamojo namo, esančio ( - ), kadangi 2016-07-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotame vykdomajame rašte nenuspręsta juos iškeldinti. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovus CK 4.98 str. pagrindu. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovai R. O. ir V. O. pateikė apeliacinį skundą, kuri grindžia argumentais: a/ teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 180 str. nuostatas; b/ teismas neįvertino, jog apeliantai ginčo nekilnojamuoju turtu naudojosi teisėtai, t. y. panaudos sutarties pagrindu; c/ teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė atsakovės A. Ž. teises ir teisėtus interesus, nes sprendimas priimtas atsakovei nepateikus procesinių dokumentų ir nedalyvaujant teismo posėdyje; anot apeliantų, atsakovei procesiniai dokumentai nebuvo tinkamai įteikti.
  3. Įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).
  4. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą. Asmuo, manydamas, kad jo materialinė subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas pažeistas, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti tas ginčui reikšmingas aplinkybes bei argumentus, kurie apibrėžti ieškinio ribomis.
  5. Kaip minėta, ieškovė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus iš jai priklausančio ginčo turto CK 4.98 str. pagrindu, todėl teismas turėjo nustatyti, ar minėtas turtas nuosavybės teise priklauso ieškovei ir ar egzistuoja teisinis pagrindas atsakovams naudotis jos turtu. Pažymėtina, jog nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai, o atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008).
  6. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nekilnojamasis turtas, iš kurio prašoma iškeldinti atsakovus, nuosavybės teise priklauso ieškovei. Nors atsakovai R. O. ir V. O. procesiniuose dokumentuose yra pripažinę ir nurodę, kad jie neteisėtai gyvena ieškovui nuosavybės teise priklausančiame turte (name), apeliaciniame skunde teigia, esą apeliantai ginčo nekilnojamuoju turtu naudojosi teisėtai, t. y. panaudos sutarties pagrindu. Pirmos instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų argumentais sutikti negali.
  7. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovai ieškovei nuosavybės teise priklausančiame turte gyveno su D. O. ir A. P. P., kurios iki šiol yra atsakovų šeimos narės. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo turto nuosavybės teisės kada būtų įregistruotos atsakovų vardu, taip pat, kad būtų registruotos kitos daiktinės teisės, nuomos ar panaudos sandoriai, susiję su šiuo turtu. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, vien tai, jog atsakovai visą šį laiką, nuo 2013 m. ginčo turto perdavimo ieškovei, teigė manantys, jog gyvena panaudos santykių pagrindu, nežinantys apie siūlymus sudaryti turto nuomos sutartį, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti naudojimąsi ginčo turtu esant teisėtu bei esant tarp šalių susiklosčiusiems panaudos sutarties teisiniams santykiams.
  8. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų - tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
  9. Taigi, atsakovai turėjo įrodyti, esą tarp šalių susiklostė panaudos santykiai. Pažymėtina, jog pagal savo pobūdį panauda yra dvišalis sandoris, todėl tam, kad atsirastų panaudos teisiniai santykiai, turi būti suderinta abiejų šalių – panaudos davėjo ir panaudos gavėjo valia (CK 1.63 str. 6 d., 6.629 str.). Pagal CK 6.632 str., perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Tuo tarpu byloje duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų davusi sutikimą ginčo turtą perduoti atsakovams panaudos ar nuomos sutarties pagrindu, nėra. Be to, panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė (CK 6.629 straipsnio 2 dalis, 6.478 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantų teigimu, rašytinės panaudos sutarties nesudarymas nedaro šios sutarties negaliojančia, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmos instancijos teismas, apeliantai neįrodė, kad tarp šalių panaudos santykiai iš viso egzistavo; apeliantai nedetalizavo, kokios esminės šios tariamai sudarytos panaudos sutarties sąlygos, nenurodė, kada ši sutartis buvo sudaryta bei nepateikė jokių kitų sutarties ar jos sudarymo detalių. Priešingai nei teigia apeliantai, byloje esantys duomenys patvirtina ieškovės siekį sudaryti nekilnojamojo turto nuomos sutartį, o jos nesudarius iškeldinti nekilnojamajame turte gyvenančius asmenis, tuo tarpu jokių duomenų apie ieškovės išreikštą valią dėl panaudos santykių su apeliantais byloje nėra. Vėlgi, kaip jau minėta, apeliantai procesiniuose dokumentuose patys pripažino, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančiame turte gyvena neteisėtai. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatytas faktinės aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad atsakovai neįrodė turintys kokį nors teisėtą pagrindą gyventi ieškovui nuosavybės teise priklausančiame turte; juo naudojasi neteisėtai, taip pažeisdami nekilnojamojo daikto savininko (ieškovės) interesus (CPK 178 str.). Ieškovė, būdama teisėta ginčo turto savininke, turi teisę ginčo turtą naudoti, valdyti ir juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 d., 4.95 str.). Kadangi ieškovė, būdama ginčo patalpų savininke, negali valdyti, naudoti nuosavybės teisės objekto ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.), o atsakovai gyvena ir naudojasi jai nuosavybės teisėmis priklausančiomis patalpomis be teisinio pagrindo ir ieškovės sutikimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atstatė ieškovės pažeistas teises ir atsakovus iškeldino iš ieškovei priklausančio turto CK 4.98 straipsnio pagrindu.
  10. Pažymėtina, jog pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2014-05-23 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014 ir kt.). Apibrėžus įrodinėjimo apimtį tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku, vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-24 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017 ir kt.).
  11. CPK 185 str. numatyta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).
  12. Teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, neįžvelgia pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeisti CPK 180 str. nuostatų reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas padarė atitinkamas išvadas ir jas logiškai pagrindė, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Spręsti dėl pirmos instancijos įvertintų įrodymų nesusietinamumo su nagrinėjamu ginču pagrindo nėra. Apeliaciniame skunde išvardintais dokumentais pirmos instancijos teismas rėmėsi nustatydamas aplinkybę, kad ieškovė dėjo aktyvias pastangas išnuomoti ginčo nekilnojamąjį turtą, taip pat nurodo, jog jie buvo siunčiami apeliantų šeimos nariams ir apeliantai bylos nagrinėjimo metu nepaneigė tos aplinkybės, kad iš artimų šeimos narių galėjo sužinoti apie ieškovės siunčiamus pranešimus ir siūlymus išsinuomoti nekilnojamąjį turtą. Vėlgi, negali būti laikomas pagrįstu apeliantų teiginys, jog tai, kad jie negavo dokumentų, neleido jiems tinkamai įgyvendinti ir ginti savo teisėtus interesus; skundžiamame sprendime aiškiai nurodoma, apeliantai bylos nagrinėjimo metu nepaneigė to fakto, kad iš D. O. (R. O. sutuoktinės ir V. O. motinos) galėjo sužinoti apie dokumentus ir siūlymus sudaryti nekilnojamojo turto nuomos sutartį, t.y. apeliantai nepaneigė fakto, kad turėjo galimybę tinkamai įgyvendinti ir ginti savo teisėtus interesus. Pritartina ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, kad apeliantai, žinodami ir suprasdami, jog ieškovei priklausančiame nekilnojamame turte gyvena neturėdami tam teisinio pagrindo (kaip jie nurodo atsiliepime į ieškinį), patys nesikreipė į ieškovę dėl nuomos ar kitos sutarties, kurios pagrindu būtų įteisintas jų buvimas nekilnojamame turte sudarymo.
  13. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina pirmos instancijos teismo vertinant įrodymus padarytų proceso teisės pažeidimų ir dėl to yra atmestini.
  14. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra ir kartu su apeliaciniu skundu apeliantai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų teisę reikšti reikalavimus atsakovės vardu ar ginti jos neva pažeistas teises, dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neva pažeistomis atsakovės A. Ž. teisėmis, apeliacinis instancijos teismas nepasisako.
  15. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  16. Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovų R. O. ir V. O. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

9Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai