Byla 2A-1546-619/2013
Dėl nekilnojamojo turto perdavimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,

2teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams LR aplinkos ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu dėl nekilnojamojo turto perdavimo,

3Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ir pripažinti negaliojančiu 2010-01-29 aikštelės, unikalus numeris ( - ), esančios ( - ), unikalus numeris ( - ), esančios ( - ), perdavimo-priėmimo aktą Nr. (51)-7.2 (S)-86; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į šiuos statinius, prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-07-05 dienos apskrities viršininko įsakymais ( - ) esantis 3 ha žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) natūra buvo sugrąžintas teisėtiems buvusiems savininkams, bei paveldėtojams. Šiai dienai šio žemės sklypo savininkai yra ieškovė J. K., kuriai priklauso 22000/30000 žemės sklypo dalis (2,2 ha), Z. S., kuriam priklauso 4000/30000 (0,4 ha) žemės sklypo dalis, A. S., kuriam priklauso 2000/30000 (0,2 ha) žemės sklypo dalis, bei J. S., kuriam priklauso 2000/30000 (0,2 ha) žemės sklypo dalis. Visi minimi žemės savininkai žinojo, jog ant jų grąžinamos žemės stovi administracinės paskirties pastatas. Šis faktas buvo nurodytas jiems grąžinamos nuosavybės dokumentuose, tai buvo nurodyta 2006-07-05 dienos apskrities viršininko įsakymuose, jog bus nustatytas servitutas šio pastato naudotojui prie jo privažiuoti ir naudotis. Remiantis šiais dokumentais, buvo įregistruotas servitutas. Apie jokius kitus nekilnojamojo turto objektus dokumentuose nebuvo nurodyta. Po kurio laiko Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė privatizavimo konkursą pastatui (unikalus Nr. ( - )), esančiam ( - ). Pastatą įsigijo ieškovė, į kurį nuosavybės teisė jai perėjo 2010-01-07 dieną. Vėliau, atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, paaiškėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi nuosavybės teisę į minimame žemės sklype esančius aikštelę ir tvorą, jų teisinis įregistravimo pagrindas yra 1998-07-13 ir 2009-03-09 dienos LR Vyriausybės nutarimai, bei 2010-01-29 dienos perdavimo priėmimo aktas Nr. (51)-7.2 (S)-86, kurio pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija perdavė Vilniaus miesto savivaldybei objektus su priklausiniais. Mano, kad minimas aktas yra niekinis ir negali būti pripažintas galiojančiu, o jos, bei jos giminaičių žemėje esantis turtas neatlygintinai turi būti perduotas jiems, nes už jį yra sumokėta, perkant iš Vilniaus miesto savivaldybės administracinės paskirties pastatą. Laikant minimą aktą teisėtu, žemės sklypo bendrasavininkams nelieka tiek žemės sklypo ploto, kiek yra nurodyta dokumentuose, kadangi ant jų žemės atsirado aikštelė ir tvora. Ieškovei neaišku kokiu pagrindu yra užkertamas kelias naudotis jai priklausančiu žemės sklypo plotu, kuris priklauso nuosavybės teise ir nėra jokiais kitais administraciniais teisės aktais apribotas. Aikštelės plotas yra 2720 kv.m. ir 500 kv.m., tai yra šiuo žemės sklypo plotu bendrasavininkai negali naudotis, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė turi nuosavybės teisę į aikštelę. Tvora yra net 46,70 m ilgio. Tokiu būdu yra neteisėtai suvaržytos žemės sklypo bendrasavininkų teisės naudotis jiems sugrąžintu žemės sklypu, specialiai didinant jiems apribojimus, trukdant naudotis jiems priklausančia žeme. Aikštelės ir tvoros kadastriniai matavimai buvo pradėti atlikinėti dar 2009-08-10, tai yra gerokai dar prieš administracinio pastato privatizavimą. Šie veiksmai buvo atliekami nederinant su žemės sklypo savininkais, jie apie jokius matavimus nebuvo informuoti. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė žinojo, kad yra pradėti veiksmai dėl aikštelės ir tvoros įteisinimo, tačiau apie tai visiškai nebuvo informuojami privatizavimo dalyviai. Tai žinodama, ieškovė galimai nebūtų dalyvavusi minėtame privatizavimo konkurse. Ieškovės nuomone, nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai yra neteisėti, nesąžiningi, kadangi jais savivaldybė nori pasipelnyti svetima sąskaita. Mano, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės parduotas ieškovei administracinis pastatas privalo turėti priklausinius – aikštelę, bei tvorą. Atsižvelgiant į statybos techninius reglamentus (STR), administracinės paskirties pastatas be aikštelės negali būti, todėl, ieškovės nuomone, aikštelė ir tvora yra laikytini priklausiniais prie parduoto administracinės paskirties pastato. Remiantis CK 4.19 str. 1 d., priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, todėl aikštelė ir tvora yra laikytini administracinio pastato priklausiniais, bei turėtų būti perduoti administracinio pastato pirkėjai ieškovei J. K.. Vilniaus apskrities viršininko administracija nebuvo minimų statinių įregistravusi nekilnojamojo turto registre savo vardu ir tiesiog perdavė Vilniaus miesto savivaldybei, nors tokios teisės neturėjo

5Atsakovas LR Aplinkos ministerija atsiliepimu į ieškinį nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2010-01-29 Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr.870 ir 2009-03-09 nutarimu Nr.180, priėmimo - perdavimo aktu Nr. (51)-7.2(S) - 86 Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė - aikštelę, tvorą, bei kelią, esančius ( - ). Teigė, kad ginčo objektai - aikštelė ir tvora, Vilniaus miesto savivaldybės valdomi patikėjimo teise, teisėtai ir pagrįstai, laikantis LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ (toliau-Tvarkos), reglamentuojančios 1997 m. gruodžio 2 d. LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimą, nuostatų yra perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Nurodė, kad remiantis galiojančiais įstatymais, savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda LR Vyriausybės įgalioti asmenys pagal perdavimo - priėmimo aktus, kuriuos pasirašo LR Vyriausybės įgaliotas asmuo ir savivaldybės administracijos direktorius (Tvarkos 1 p.). Vadovaujantis Tvarkos 11 ir 12 punktais, savivaldybės nuosavybėn turtas perduodamas prieš tai atlikus jo techninę inventorizaciją. Atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas, kad pagal LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas, nurodytas įstatymo 3 straipsnyje, turi būti perduotas savivaldybių nuosavybėn, Vilniaus miesto savivaldybė patikėjimo teise valdžiusi ginčo objektus juos inventorizavo, parengė Perdavimo - priėmimo aktą, bei pateikė Vilniaus apskrities viršininkui pasirašyti, tokiu būdu teisėtai įgydama nuosavybės teisę į ginčo objektus - aikštelę, bei tvorą. Teigė, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Mano, kad atsižvelgiant į specialiaisiais teisės aktais nustatytą valstybės turto privatizavimo teisinį reglamentavimą ieškinyje, ieškovės nurodomi argumentai, ginčijant savivaldybės nuosavybės teisę į savarankiškus statinius – aikštelę bei tvorą, nurodant, jog kadastrinių matavimų byloje aikštelės ir tvoros statybos metai yra nurodyti 1988 metai, tačiau šie nekilnojamojo turto objektai niekur iki 2010-01-29 nebuvo užregistruoti, bei daromos išvados, jog nei aikštelė, nei tvora nebuvo laikoma jokiais atskirais turtiniais vienetais, - yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini. Teigė, kad CK 4.47 str. nustato nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, todėl ieškovė norėdama pagrįsti nuosavybės teisę į ginčo statinius – aikštelę, bei tvorą, privalėtų pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius jos nuosavybės teises į ginčo statinius CK 4.47 str. numatytais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais. Tačiau ieškovė nepateikė teismui jos nuosavybės teises į ginčo statinius pagrindžiančių įrodymų, o nuosavybės teises kildina tik iš sutarties „Dėl privatizavimo objekto pirkimo ir pardavimo". Atsakovo nuomone, ieškovės sudarytai sutarčiai yra taikytinos CK 6.193 - 6.195 straipsnių normos dėl sutarčių aiškinimo. Atsižvelgiant į pateiktų dokumentų turinį, t.y. tiek į 2009-11-16 ieškovės paraišką dalyvauti privatizavimo viešame aukcione, tiek 2009-12-24 ieškovės sudarytą sutartį dėl privatizavimo objekto pirkimo ir pardavimo, sutarčių aiškinimo taisykles, akivaizdu, kad ieškovė, ketino įsigyti, bei sutartimi įsigijo 570,70 kv. m. ploto administracinį pastatą. Sutarties sudarymo aplinkybės patvirtina, kad sutarties dalykas buvo tik administracinis pastatas, o ne ginčo statiniai – aikštelė ir tvora. Atsakovo nuomone, perkant administracinės paskirties pastatą, buvo sumokėta privatizuojamo objekto kaina - 80 000 Lt, ši suma sumokėta būtent už administracinį pastatą, o ne už aikštelę ir tvorą, todėl ieškovės teiginiai dėl nuosavybės teisės įgijimo ir perdavimo priėmimo akto neteisėtumo yra teisiškai nepagrįsti. Mano, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai, siekdama užvaldyti aikštelę ir tvorą, tačiau jų neaptarusi administracinio pastato įsigijimo sutartyje, bei už juos nemokėdama. Ieškovė nepagrįstai ginčo statinius laiko administracinio pastato priklausiniais. Atsakovo nuomone, ginčo statiniai atitinka CK 4.12 str. apibrėžtą pagrindinio daikto sąvoką. Ieškovės reikalavimas dėl Perdavimo - priėmimo akto panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiu, bei nuosavybės teisės pripažinimo į savarankiškus ginčo objektus, neturi teisinio pagrindo, yra teisiškai nepagrįstas ir atmestinas.

6Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, turi būti atmestas. Teigia, kad ieškovė J. K. privatizavo tik administracinės paskirties pastatą - ginčo objektai aikštelė ir tvora nėra minimo administracinės paskirties pastato priklausiniai. Ieškovė nepagrįstai mano, kad pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracinės paskirties pastatą, kartu su aikštele ir tvora, tačiau privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartyje yra aiškiai apibrėžtas sutarties objektas - pastatas, kurio paskirtis administracinė, pažymėjimas plane lB2p, bendras plotas: 570,7 kv. m. Ieškovė 2009 m. lapkričio 16 d. pateiktoje paraiškoje prašė būti įregistruota minimo administracinio pastato viešo aukciono dalyve. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartyje aikštelė ir tvora nėra nurodytos kaip sutarties objektai, joje yra nurodyta tik administracinio pastato kaina ir nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų sumokėjusi ir ginčo objektų kainą. Ginčo objektai - aikštelė ir tvora - nebuvo apibrėžti turto privatizavimo sutartyje, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčo objektai tapo ieškovės nuosavybe. Mano, kad ieškovė nepagrįstai nurodo, jog aikštelė ir tvora nebuvo laikomi atskirais turtiniais vienetais, o buvo pastato priklausiniais, toks teisės normų aiškinimas yra klaidinantis. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo objektų nuolatines sąsajas ir tarnavimą pagrindiniam daiktui - ginčo patalpų tarnavimą pagrindiniam daiktui bando pagrįsti abstrakčiais teiginiais: administracinis pastatas turi turėti priklausinius - aikštelę ir tvorą. Atsakovo įsitikinimu, aikštelė ir tvora yra savarankiški objektai. Siekiant, kad antraeilis daiktas liktų pirmo savininko nuosavybėje, tai turi būti aptarta tarp šalių sudarytoje sutartyje. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo objektai negalėjo būti perleisti kartu su administracinės paskirties pastatu. Nuosavybės teisė į ginčo objektus negalėjo būti įgyta, kadangi administracinės paskirties pastato pirkimo ir privatizavimo metu aikštelė ir tvora nebuvo atsakovo nuosavybe - privatizavimo pirkimo - pardavimo sutartis pasirašyta 2009 m. gruodžio 24 d., o priėmimo perdavimo aktas, kuriuo ginčo objektai perduoti atsakovui, pasirašytas 2010 m. sausio 29 d.. Ieškovės teiginys, kad ji nežinojo apie kitus statinius, esančius žemės sklype yra nepagrįstas, kadangi nuosavybės teisė į žemę ieškovei atkurta 2006 m., o priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei atkūrus nuosavybės teisę, ieškovė turėjo nuvykti į žemės sklypą ir negalėjo nepastebėti ten esančių ginčo objektų. Ieškovė taip pat nurodo, kad servitutas buvo nustatytas tik dėl administracinės paskirties pastato, tačiau Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas žemės sklypo servitutas - teisė svetimam statinio naudotojui naudoti statinį, stovintį žemės sklype. Pažymi, kad nustatant servitutą nebuvo konkretizuota kokiam statiniui jis suteikiamas, todėl traktuotina, kad minimu servitutu gali naudotis aikštelės ir tvoros savininkė Vilniaus miesto savivaldybė. Ieškovė neįrodo priėmimo perdavimo akto negaliojimo pagrindų – todėl nuosavybės teisinė registracija yra teisėta. Ieškovės pateiktame nekilnojamojo turto registro išraše (Registro Nr. 44/630285), aiškiai nurodyta, jog aikštelė ir tvora yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Ieškovė nepateikia įrodymų, pagrindžiančių turto priėmimo-perdavimo akto neteisėtumą. Ginčo objektai Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduoti vadovaujantis LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, kuriuo yra patvirtinta valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarka. Taisyklių 6 p. nustatyta Savivaldybių administracijų direktorių pareiga įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daiktines teises į savivaldybių nuosavybėn perimtus nekilnojamuosius daiktus. Nuosavybės teisė registruojama esant tam tikram juridiniam faktui, šiuo atveju - nuosavybės teisinė registracija galėjo būti atlikta priėmimo perdavimo akto pagrindu. LR turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 str. 7 d. nustatyta, kad turto priėmimo - perdavimo aktas yra pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre, taigi Vilniaus miesto savivaldybė, visiškai teisėtai ir pagrįstai, įregistravo nuosavybės teisę į ginčo patalpą. Teigė, kad patenkinus ieškovės reikalavimus, būtų pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teismui patenkinus ieškovės reikalavimus - perdavus ginčo objektus ieškovei, nebūtų gautos lėšos už nurodytus objektus. Atsakovas ginčo objektus gali perleisti tik vadovaudamasis teisės aktuose nustatyta tvarka, šiuo atveju norint perleisti ginčo objektus, turi būti vadovaujamasi LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatomis. Ieškovė, atsakovo nuomone, praleido ABTĮ nustatytus skundo pateikimo terminus, t.y. ieškovės ginčijamas priėmimo perdavimo aktas buvo pasirašytas 2010 m. sausio 29 d., ieškovė apie priėmimo perdavimo akto pasirašymą sužinojo, kai jo pagrindu viešame registre buvo įregistruota atsakovo nuosavybės teisė, t. y. 2010 m. balandžio 1 d., o reikalavimus ieškovė pareiškė tik 2011 m. rugpjūčio 9 d., t.y. praleidus ABTĮ 33 str. nustatytą vieno mėnesio terminą. Bendrosios kompetencijos teismas turėtų taikyti ABTĮ nustatytą terminų skaičiavimo tvarką, jei reikalavimas kyla iš administracinių teisinių santykių. Toks administracinių bylos terminų skaičiavimo taikymas bendrosios kompetencijos teismuose yra privalomas ir pagal susiformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008 ir kt.). Atsakovo nuomone, byla dalyje dėl priėmimo - perdavimo akto panaikinimo yra nutrauktina, nes praleistas skundo padavimo terminas, o ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.

7II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

8Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu atmetė ieškovės J. K. ieškinį atsakovams LR aplinkos ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Teismas konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą paduoti skundą dėl priėmimo-perdavimo akto panaikinimo. Teismas padarė išvadą, kad ginčo objektai - aikštelė ir tvora - nebuvo apibrėžti turto privatizavimo sutartyje, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo objektų nuolatines sąsajas ir tarnavimą pagrindiniam daiktui, tai bandė pagrįsti tik subjektyviais teiginiais, kad administracinis pastatas turi turėti priklausinius - aikštelę ir tvorą. Ieškovės pateiktame nekilnojamojo turto registro išraše (Registro Nr. 44/630285) aiškiai nurodyta, kad aikštelė ir tvora yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Nurodė, kad LR turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 str. 7 d. nustatyta, kad turto priėmimo - perdavimo aktas yra pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, visiškai teisėtai ir pagrįstai, įregistravo nuosavybės teisę į ginčo patalpą. Nuosavybės teisę į ginčo objektus atsakovas įgijo 2010 m. sausio 29 d. priėmimo perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-86 pagrindu, todėl yra teisėtas ginčo objektų savininkas, kadangi turto priėmimo-perdavimo aktas yra teisėtas ir galiojantis. Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys dalyje dėl nuosavybės teisės pripažinimo neatitinka CK 4.47 str. nurodytiems nuosavybės teisės įgijimo pagrindams.

9III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

10Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) J. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

111. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas dėl nekilnojamųjų turto objektų perdavimo ieškovei, kadangi šie objektai yra kaip priklausiniai pagrindinio daikto. Pastato kadastrinių matavimų byloje yra minima aikštelė ir ji gali būti laikoma pastato priklausiniu. Teigia, kad aikštelė yra skirta aptarnauti administracinį pastatą. Mano, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, jog anksčiau šioje vietoje buvo karinis dalinys, kur buvo pastatytas administracinės paskirties pastatas ir šalia esanti aikštelė, kuri buvo vienareikšmiškai skirta aptarnauti šį administracinės paskirties pastatą. Todėl aikštelę su tvora bei administracinės paskirties pastatą sieja funkcinis tarnavimo ryšys.

122. Teismas neatsižvelgė į kitas esmines faktines aplinkybes, kad visi nekilnojamo turto objektai egzistavo prieš 2006-07-05, kai buvo sugrąžintas žemės sklypas natūra ieškovei. Pabrėžė, kad nuo 2006-07-05 dienos apskrities viršininko sprendimuose servitutas buvo nustatytas būtent administraciniam pastatui, kadangi jis tuo metu buvo įregistruotas. Servitutas negalėjo būti nustatytas nei aikštelei, nei tvorai, kadangi šie objektai 2006-07-05 dienai nebuvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Atkreipė dėmesį, kad aikštelė ir tvora fiziškai egzistavo prieš sugrąžinant žemės sklypą natūra. 2006-07-05 dienos Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai, kuriais buvo perduotas žemės sklypas natūra, yra atitinkama sandorio forma, todėl galima taikyti ir Civilinio kodekso 6.395 straipsnio 1 dalį. Remiantis šia nuostata, grąžinant žemės sklypą natūra buvo aptartas vienintelio įregistruoto statinio, tai yra administracinės paskirties pastato, priklausomumas ir būtent dėl jo buvo nustatytas servitutas. Apie jokias aikšteles ir tvoras nėjo jokia kalba, kas leidžia teigti ir pritaikyti minėtą CK 6.395 str. normą, kad jeigu žemės sklypo perdavimo dokumente nieko nėra kalbama apie kitus statinius, įrenginius, tai jų nuosavybės teisė perėjo žemės sklypo įgijėjui. Remiantis CK 6.395 str. šie objektai priklausė ieškovei, todėl valstybės institucijos neteisėtai atėmė iš ieškovės jau turėtą šių ginčo objektų nuosavybės teisę. Šios aplinkybės įrodo ieškovės ieškinio pagrįstumą, todėl turi būti panaikintas apylinkės teismo sprendimas ir patenkintas ieškovės patikslintas ieškinys.

133. Teigia, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, o į teismą kreipėsi nedelsiant po to, kai matininkai, pradėję atlikinėti žemės kadastrinius matavimus, ieškovei pateikė informaciją, jog ieškovei priklausiančiame žemės sklype yra tretiesiems asmenims priklausantys objektai. Ieškinys buvo pateiktas nepraleidus vieno mėnesio termino, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai apie praleistą terminą ginčyti šį perdavimo aktą yra nepagrįsti, todėl atmestini.

144. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas labai daug dėmesio skyrė apie valstybės ar savivaldybių naudojamą turtą. Mano, kad pirmiausia turi būti nustatyta, ar perdavimo momentu valstybės institucija turėjo nuosavybės teisę į turtą, kurį ji perduoda. Manytina, jog 2010-01-29 dieną sudarant ir pasirašant perdavimo-priėmimo aktą Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo nuosavybės teisės į perduodamus objektus. Tokia išvada yra padarytina pagal CK 6.395 str. nuostatas bei iš to, jog nebuvo pateikti jokie įrodymai, jog šie perduoti nekilnojamojo turto objektai buvo apskaityti Vilniaus apskrities viršininko administracijos turto balanse. Nesant tokių įrodymų, darytina išvada, jog šių objektų Vilniaus apskrities viršininko administracija nekontroliavo ir jie nebuvo jai priklausantys nuosavybės teise. Teigia, kad jeigu Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų veikusi pagrįstai ir sąžiningai, ji būtų šiuos objektus įsiregistravusi savo nuosavybės teise ir tik tada juos perdavusi Vilniaus miesto savivaldybei. Šiuo atveju tiesiog buvo surašytas perdavimo aktas, net nepasirūpinant šių objektų pirminiu įregistravimu Vilniaus apskrities viršininko administracijos nuosavybe. Tačiau akivaizdu, jog 2010-01-29 dienos perdavimo - priėmimo aktas negalėjo būti sudarytas, kadangi akte nurodyti objektai nepriklausė nuosavybės teise Vilniaus apskrities viršininko administracijai, todėl ji negalėjo jų perduoti. Šiais aspektais yra pagrindas naikinti šį 2010-01-29 dienos perdavimo - priėmimo aktą ir pripažinti jį neteisėtu.

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atmesti apeliantės apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-02-29 sprendimą. Atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

161. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Teigia, kad LR ABTĮ 33 str. nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo. Bendrosios kompetencijos teismas turi taikyti LR ABTĮ nustatytą terminų skaičiavimo tvarką, jei reikalavimas kyla iš administracinių teisinių santykių. Toks administracinių bylos terminų skaičiavimo taikymas bendrosios kompetencijos teismuose yra privalomas ir pagal susiformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008 ir ht.).Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šia praktika - skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

172. Teigia, kad apeliantė apeliaciniame skunde be pagrindo remiasi LR CK 6.395 str. ir teigia, jog jei nuosavybės teisės į objektus perėjimo klausimas neaptartas sutartyje, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teisme šie argumentai nebuvo reiškiami ir teismas jų nenagrinėjo. LR CPK 306 str. 1 d. 4 p. nustatyta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokias konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos aplinkybės. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

183. Apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turto priėmimo-perdavimo akto neteisėtumą. Nėra pagrindo teigti, jog ginčo objektai apeliantės nuosavybėn perėjo atkuriant nuosavybės teisę į žemę ar privatizuojant administracinės paskirties statinį, privatizavimą reglamentuojančių teisės normų pagrindu ginčo objektai nebuvo perleisti ieškovės (apeliantės) nuosavybėn ir išliko valstybės nuosavybe bei teisėtai buvo perduoti atsakovės nuosavybėn.

194. Nepagrįstas ir klaidinantis apeliantės teiginys, jog ginčo objektai atsakovei buvo perduoti jų neįregistravus. Ginčo objektų kadastro duomenys nustatyti 2009 m. rugpjūčio 10 d., priėmimo perdavimo aktas, kuriuo ginčo objektai perduoti atsakovo nuosavybėn, pasirašytas 2010 m. sausio 29 d. Nurodė, kad LR CK 4.253 str. nustato, jog registruojami daiktai - nekilnojamieji daiktai, kurie suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Ginčo objektai Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybėn perduoti vadovaujantis LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870. Taisyklių 6 p. nustatyta Savivaldybių administracijų direktorių pareiga įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daiktines teises į savivaldybių nuosavybėn perimtus nekilnojamuosius daiktus. Nuosavybės teisė registruojama esant tam tikram juridiniam faktui, šiuo atveju - nuosavybės teisinė registracija galėjo būti atlikta Priėmimo-perdavimo akto pagrindu. LR turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 str. 7 d. nustatyta, kad turto priėmimo-perdavimo aktas yra pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre, todėl Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai ir pagrįstai įregistravo nuosavybės teisę į ginčo patalpą.

205. Ginčo objektai nėra administracinės paskirties pastato priklausiniai. Apeliantė nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo objektų nuolatines sąsajas ir tarnavimą pagrindiniam daiktui - ginčo patalpų tarnavimą pagrindiniam daiktui grindžia abstrakčiais teiginiais: administracinis pastatas turi turėti priklausinius - aikštelę ir tvorą. Mano, kad tiek administracinės paskirties pastatas, tiek aikštelė ir tvora yra savarankiški objektai – nėra priklausiniai. Nurodo, jog siekiant, kad antraeilis daiktas liktų pirmo savininko nuosavybėje tai turi būti aptarta tarp šalių sudarytoje sutartyje. Teismų praktikoje nurodoma, jog tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialiojoje įstatymo normoje konkrečiu atveju dėl daiktu specifiškumo būtu padaryta bendrosios taisyklės išimtis (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009). Akcentavo, jog privatizavimo santykius reglamentuojančios specialios teisės normos apibrėžia bendros taisyklės išimtį, t.y. neaptarus priklausinių (nors šiuo atveju atsakovės įsitikinimu, ginčo objektai nėra administracinės paskirties pastato priklausiniai) likimo sutartyje, jie nepereina pirkėjo nuosavybėn. Teigia, kad svarbu, jog ginčo objektai nebuvo atsakovo nuosavybė (privatizavimo pirkimo pardavimo sutartis pasirašyta 2009 m. gruodžio 24 d., priėmimo perdavimo aktas, kuriuo ginčo objektai perduoti atsakovei, pasirašytas 2010 m. sausio 29 d.), todėl jie negalėjo būti perleisti kartu su administracinės paskirties pastatu.

216. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, užtikrinantis viešojo intereso įgyvendinimą. Teigia, kad nėra jokių abejonių, jog objekto įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašą ir pardavimas viešo aukciono tvarka yra susijęs su lėšų surinkimu į valstybės ar savivaldybių biudžetą. Surinktos lėšos naudojamos plataus subjektų rato interesų tenkinimui - viešojo intereso tenkinimui. Nagrinėjamu atveju teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus sprendimą tenkinti ieškinį,- perdavus ginčo objektus apeliantei, nebūtų gautos lėšos už nurodytus objektus.

22Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas LR Aplinkos ministerija prašo atmesti apeliantės apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-02-29 sprendimą. Atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

231. Apeliaciniame skunde, pažeidžiant LR CPK 306 straipsnio 2 dalį, numatančią, jog - apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, yra nurodomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo jos nevertintinos ir nenagrinėtinos. Naujos apeliantės nurodomos aplinkybės yra tos, kad 2006-07-05 grąžinant žemės sklypą natūra, ginčo objektai jau buvo ant ieškovei priklausančios žemės, todėl vadovaujantis LR CK 6.395 straipsniu, apskrities viršininko administracijos sprendimais, juose neaptarus ginčo statinių nuosavybės teisių į juos perėjimo klausimo, nuosavybės teisės į ginčo statinius perėjo sklypo savininkams.

242. Apeliaciniame skunde nepateikiami konkretūs pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą pagrindžiantys įrodymai ir teisiniai argumentai. Apeliantė įrodinėja ne pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (apeliacinio proceso dalyką), bet pirmosios instancijos teismo atmesto ieškinio pagrįstumą.

253. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia prieštaringais argumentais. Vienu atveju ieškovei įrodinėjant, jog ginčo objektai yra privatizuoto pastato priklausiniai ir teigiama, kad buvo siekiama įsigyti pastatą tokiu būdu įgyjant jo priklausinius - ginčo objektus, kitu atveju teigiant, kad ginčo objektai sugrąžinus sklypą natūra nuosavybės teise priklauso ieškovei, remiantis LR CK 6.395 straipsnio pagrindu, kadangi apskrities viršininko sprendimuose buvo nurodytas servitutas naudoti statinį žemės sklype, o ne ginčo objektams, pagrįstai laikytina, kad pati ieškovė pažeisdama teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, priklausomai nuo pozicijos, vienu atveju ginčo statinius laiko savarankiškais teisinių santykių objektais ir kad remiantis LR CK 6.395 straipsniu yra įgijusi nuosavybės teisę į juos, kitu atveju laiko administracinio pastato priklausiniais, - nurodant, kad būtent privatizuojant administracinės paskirties pastatą siekta ginčo objektus įsigyti nuosavybės teise kaip daikto priklausinius.

264. Prieštaringa apeliacinio skundo argumentacija tuo aspektu, kad vienu atveju nurodoma, kad ginčo statiniai buvo sandėlio ir arkinių slėptuvių priklausiniai. Tačiau ieškovei privatizavus administracinį pastatą, ieškovė ginčo statinius - aikštelę bei tvorą subjektyviai laiko įsigyto administracinio pastato priklausiniu, kas iš esmės prieštarauja pačios ieškovės nurodytoms faktinėms aplinkybėms, bei pagrindžia patikslinto ieškinio bei apeliacinio skundo nepagrįstumą.

275. Teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo objektai-aikštelė ir tvora-nebuvo apibrėžti turto privatizavimo sutartyje, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo objektų nuolatines sąsajas ir tarnavimą pagrindiniam daiktui, ir tai bandė pagrįsti tik subjektyviais teiginiais.

28IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29Apeliacinis skundas atmestinas.

30Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str.).

31Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės nuosavybės teisių pripažinimo į aikštelę, unikalus numeris ( - ), esančios ( - ), ir tvoros, unikalus numeris ( - ), esančios ( - ). Ieškovė savo nuosavybės teisę į ginčo objektus kildina administracinio pastato privatizavimo pagrindu, teigia, kad ginčo objektai yra 2009-12-24 privatizuoto administracinio pastato priklausiniai. Byloje nustatyta, kad aikštelės (unikalus Nr. ( - )), ir tvoros, (unikalus Nr. ( - )), esančių ( - ), kadastriniai matavimai buvo pradėti atlikinėti 2009-08-10 (t.y. prieš minimo administracinio pastato privatizavimą) (b.l. 27,28), o nuosavybės teisę į ginčo objektus atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė įgijo 2010 m. sausio 29 d. priėmimo perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-86 pagrindu (b.l. 22-25).

32Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad ginčo objektai sugrąžinus sklypą natūra, remiantis LR CK 6.395 straipsnio pagrindu, nuosavybės teise priklauso ieškovei. Apskrities viršininko sprendimuose grąžinti žemę buvo nurodytas servitutas naudoti statinį – administracinį pastatą žemės sklype, o ne ginčo objektams. Ieškovė mano, kad remiantis LR CK 6.395 straipsniu ji yra įgijusi nuosavybės teisę į aikštelę ir tvorą. Teigia, kad valstybės institucijos neteisėtai atėmė iš ieškovės jau turėtą šių ginčo objektų nuosavybės teisę. Mano, kad šios aplinkybės įrodo ieškovės ieškinio pagrįstumą, todėl turi būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir patenkintas ieškovės patikslintas ieškinys.

33Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiomis aplinkybėmis apeliantė negrindė savo keliamo reikalavimo pirmosios instancijos teisme. LR CPK 306 str. 2 d. numato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėse bylose bendra taisyklė yra ta, kad teismas nagrinėja bylą tik pareikštų reikalavimų ribose ir analizuoja bei vertina tik tas aplinkybes, kuriomis remiasi šalys. Iš patikslinto ieškinio nustatyta, kad ieškovė ieškinį grindė tuo, kad aikštelė ir tvora, kaip administracinio pastato priklausiniai turi būti perduoti ieškovei, kaip administracinio pastato savininkei. Teigė, kad ji buvo pagrįstai įsitikinusi, jog nusipirkdama pastatą, jai kartu priklausys tiek aikštelė, tiek tvora (t.1., b.l. 92), kad už ginčo turtą yra sumokėta perkant administracinės paskirties pastatą (t.1., b.l. 90), kad „remiantis teisine praktika ir logika, šis Vilniaus miesto savivaldybės parduotas ieškovei administracinis pastatas turi turėti priklausinius – aikštelę ir tvorą“ (t.1., b.l. 91). Taigi, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą ieškovės pareikštų reikalavimų ribose, o apeliacinės instancijos teismas, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Remiantis CPK 306 str. 2 d., 320 str. apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliaciniame skunde nurodomų naujų aplinkybių, kuriomis apeliantė bando grįsti savo reikalavimą.

34Dėl ieškinio senaties termino

35Ieškovė teigia, kad nepraleido ieškinio senaties termino, o į teismą kreipėsi nedelsiant po to, kai matininkai, pradėję atlikinėti žemės kadastrinius matavimus, ieškovei pateikė informaciją, jog ieškovei priklausiančiame žemės sklype yra tretiesiems asmenims priklausantys objektai. Teigia, kad ieškinys buvo pateiktas nepraleidus vieno mėnesio termino, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai apie praleistą terminą ginčyti šį perdavimo aktą yra nepagrįsti, todėl atmestini.

36Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.

37Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teisę į ginčo objektus įgijo 2010-01-29 priėmimo-perdavimo akto Nr.(51)-7.2 (S)-86 pagrindu. Ieškovės ginčijamas 2010-01-29 priėmimo-perdavimo aktas Nr.(51)-7.2(S)-86 yra administracinis teisės aktas, todėl sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą taikytina LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d., remiantis kuria nustatytas 1 mėnesio senaties terminas suinteresuotai šaliai ginčyti jos atžvilgiu priimtą administracinį aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006). Ieškinį ieškovė teismui pateikė 2011-08-18 d..

38Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjamoje byloje prašo taikyti LR ABTĮ 33 str. nustatytą 1 mėnesio ieškinio senaties terminą skundui paduoti dėl ginčijamo priėmimo-perdavimo akto. Nurodė, kad ieškovė apie priėmimo-perdavimo akto pasirašymą sužinojo, kai jo pagrindu 2010-04-01 viešajame registre buvo įregistruota atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į ginčo objektus.

39Nagrinėjamoje byloje ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, laikydama, kad ji šio termino nepraleido. Apeliantės nuomone, jos teisių pažeidimo momentas yra ta diena, kada ji iš matininkų sužinojo, jog ieškovei priklausiančiame žemės sklype yra tretiesiems asmenims priklausantys objektai.

40Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas praleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-265/2009).

41Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teisę į ginčo objektus įgijo 2010-01-29 priėmimo-perdavimo akto Nr.(51)-7.2 (S)-86 pagrindu, viešajame registre 2010-04-01 buvo įregistruota jos nuosavybės teisė į ginčo objektus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-10-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011 pažymėjo, jog nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamus daiktus. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Turto registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo funkciją, todėl 2010-04-01 duomenų apie Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į ginčo objektus išviešinimas Nekilnojamojo turto registre yra objektyvi aplinkybė, su kuria ginčo atveju yra sietina skundo padavimo termino pradžia. Ieškovė yra 11400/30000 žemės sklypo Nr. 4400-0928-5441 savininkė, todėl objektyviai jai nebuvo kliūčių susipažinti su viešo registro duomenimis. Pažymėtina tai, kad iš su ieškiniu pateiktų priedų nustatyta (t.1, b.l. 29), kad 2010-11-18 ieškovė kreipėsi su pretenzija į Vilniaus miesto savivaldybės administarciją dėl ginčo tvoros ir aikštelės, į ką jai 2010-12-14 raštu Nr. A63-1287 (40455)-(3.2.1-BR4) buvo atsakyta, kad ji negalėjo 2009-12-24 pastato – pirkimo – pardavimo sutartimi įsigyti tvoros ir aikštelės, nes savivaldybė ginčo objektų savininkė tapo tik po minėtos sutarties sudarymo. Taip pat nurodė, kad privatizavimo sutartimi buvo privatizuotas tik pastatas unikaliu Nr. ( - ), tuo tarpu tvora ir aikštelė yra visai kiti nekilnojamojo turto objektai, turintys savo unikalius numerius ir į minėtą sutartį neįtraukti, šie statiniai yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė (t.1, b.l. 29). Taigi, šie ieškovės pateikti įrodymai neginčijamai tiesiogiai patvirtina, kad ieškovė apie perdavimo priėmimo aktą turėjo sužinoti taip pat ir iš minėto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto valdymo ir verslo paslaugų departamento atsakymo į jos paklausimą. Dėl nurodyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad yra praleistas skundo padavimo terminas ir tai sudarė pagrindą nagrinėjamoje teismą byloje taikyti ieškinio senatį. Ieškovė termino atstatyti neprašė, terminas praleistas ženkliai, byloje taip pat nėra nustatyta svarbių jo praleidimo priežasčių.

42Dėl ginčo objektų teisinio statuso

43Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas dėl nekilnojamųjų turto objektų perdavimo ieškovei, kadangi šie objektai yra kaip priklausiniai pagrindinio daikto. Pastato kadastrinių matavimų byloje yra minima aikštelė ir ji gali būti laikoma kaip pastato priklausiniu. Teigia, kad aikštelė yra skirta aptarnauti administracinį pastatą. Mano, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, jog anksčiau šioje vietoje buvo karinis dalinys, kur buvo pastatytas administracinės paskirties pastatas ir šalia esanti aikštelė, kuri buvo vienareikšmiškai skirta aptarnauti šį administracinės paskirties pastatą. Todėl aikštelę su tvora bei administracinės paskirties pastatą sieja funkcinis tarnavimo ryšys.

44Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad ginčo objektai yra administracinio pastato priklausiniai.

45Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-422/2011 nurodė, kad priklausiniai gali būti savarankiški teisinių santykių objektai ir priklausomai nuo įstatymo ar susitarimo konkrečiomis aplinkybėmis gali tapti pagrindiniais daiktais. Materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 str. pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.13 str. 1 d. antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t.y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Savarankišku daiktu laikytinas daiktas, kuris savo naudingomis savybėmis ar paskirtimi gali būti atskirai naudojamas ir gali atskirai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Tai reiškia, kad jis nėra pagrindinio daikto esminė dalis, kaip kad, pavyzdžiui, daugiabučio gyvenamojo namo įranga, stogas, konstrukcijos ir kt., ar kaip pagrindiniam daiktui priklausantis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-363/2013). Pagal CK 4.19 str. 1 d. priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 str. 1 d. antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t.y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. 2008-02-25 nutartis Nr. 3K-3-134/2008). Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, – fakto klausimas. Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. 2012-01-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012).

46Nagrinėjamoje byloje apeliantė teigia, kad aikštelė yra skirta aptarnauti administracinį pastatą, kurį ji įsigijo pagal 2009-12-24 sutartį Nr.A421-14(2.14.1.8-TR2). Nuosavybės teisė į minimą administracinį pastatą J. K. perėjo 2010-01-07, kai buvo pasirašytas privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo-priėmimo aktas. Ieškovė mano, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, jog anksčiau šioje vietoje buvo karinis dalinys, kur buvo pastatytas administracinės paskirties pastatas ir šalia esanti aikštelė, kuri buvo vienareikšmiškai skirta aptarnauti šį administracinės paskirties pastatą. Todėl aikštelę su tvora bei administracinės paskirties pastatą sieja funkcinis tarnavimo ryšys.

47Pažymėtina, kad vien tas faktas, kad toje vietoje buvo karinis dalinys, kuriam esant aikštelė galimai buvo naudojama aptarnauti administracinį pastatą, nelemia išvados, kad ginčo objektai yra ieškovės administracinio pastato priklausiniai. Remiantis CK 4.19 str. 1 d. turi būti pagrindinio daikto priklausiniui įstatymo nustatyti požymiai. Byloje nustatyta, kad paraiškoje dalyvauti privatizavimo viešajame aukcione ieškovė aiškiai nurodė, kad ketina įsigyti 50002000 administracinį pastatą, kurio plotas 570,7 kv. metrų, 2 aukštų mūrinis namas, esantis ( - ) (t.1., b.l. 56). Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad ji naudojosi šiais ginčo objektais, kad šie objektai yra reikalingi administraciniam pastatui aptarnauti, o priešingai - patikslintame ieškinyje ji nurodė, kad „nebuvo jokių kalbų, kad bus dar kaip atskiri turtiniai vienetai įregistruoti aikštelė, kurios praktiškai nebėra, ir tvora, kuri praktiškai yra nugriuvusi“, taip pat nurodė, kad „šie objektai yra avarinės būklės, praktiškai netinkami naudoti pagal jų paskirtį, reikalaujantys remonto ir priežiūros“ (t.1., b.l. 92), nors teigė, kad aikštele su tvora ji rūpinosi tiek atkūrus nuosavybės teisę, tiek po pastato nusipirkimo (t.1., b.l. 92). Be to, ieškovė nurodė, kad patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nei aikštelė, nei tvora nebuvo laikoma jokiais atskirais turtiniais vienetais, šie objektai buvo kaip sandėlio, arkinių slėptuvių priklausiniai (b.l. 91). Kolegijos vertinimu, tokie ieškovės pateikti paaiškinimai nėra nuoseklūs, prieštaringi. Ji teigia, kad tvora yra praktiškai nugriuvusi ir aikštelės beveik nebėra, nors nurodo, aikštele su tvora ji rūpinosi tiek atkūrus nuosavybės teisę, tiek po pastato nusipirkimo. Taip pat vienu atveju ji teigia, kad ginčo statiniai buvo sandėlio ir arkinių slėptuvių priklausiniai, tačiau privatizavus administracinį pastatą ji ginčo objektus laiko šio įsigyto pastato priklausiniais. Patikslintą ieškinį ieškovė grindžia tuo, kad ginčo objektai yra įsigyto administracinio pastato priklausiniai, apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo objektai sugrąžinus sklypą natūra, remiantis LR CK 6.395 straipsnio pagrindu nuosavybės teise priklauso ieškovei. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas nuostatas ir remdamasi byloje pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų ginčo objektus pripažinti jai nuosavybes teise priklausančio administracinio pastato priklausiniu (antraeilio daikto–ginčo atsiradimo pagrindo ir jo ryšio su pagrindiniu daiktu–administraciniu pastatu), tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 str.). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažinti ginčo objektų ieškovės privatizuoto administracinio pastato priklausiniais, yra teisėtas ir pagrįstas tinkamu materialiosios ir proceso teisės normų taikymu, formuojama kasacinio teismo praktika.

48Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

49Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

50Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantės... 3. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :
    4. Ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ir... 5. Atsakovas LR Aplinkos ministerija atsiliepimu į ieškinį nesutiko su... 6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad... 7. II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė... 8. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu atmetė... 9. III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai... 10. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) J. K. prašo panaikinti pirmosios... 11. 1. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas dėl nekilnojamųjų... 12. 2. Teismas neatsižvelgė į kitas esmines faktines aplinkybes, kad visi... 13. 3. Teigia, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, o į teismą... 14. 4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas labai daug dėmesio skyrė apie... 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės... 16. 1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties... 17. 2. Teigia, kad apeliantė apeliaciniame skunde be pagrindo remiasi LR CK 6.395... 18. 3. Apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turto priėmimo-perdavimo... 19. 4. Nepagrįstas ir klaidinantis apeliantės teiginys, jog ginčo objektai... 20. 5. Ginčo objektai nėra administracinės paskirties pastato priklausiniai.... 21. 6. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, užtikrinantis viešojo... 22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas LR Aplinkos ministerija prašo... 23. 1. Apeliaciniame skunde, pažeidžiant LR CPK 306 straipsnio 2 dalį,... 24. 2. Apeliaciniame skunde nepateikiami konkretūs pirmosios instancijos teismo... 25. 3. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia prieštaringais argumentais. Vienu... 26. 4. Prieštaringa apeliacinio skundo argumentacija tuo aspektu, kad vienu atveju... 27. 5. Teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo objektai-aikštelė ir tvora-nebuvo... 28. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 29. Apeliacinis skundas atmestinas.... 30. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės nuosavybės teisių... 32. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad ginčo objektai sugrąžinus... 33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiomis aplinkybėmis apeliantė... 34. Dėl ieškinio senaties termino ... 35. Ieškovė teigia, kad nepraleido ieškinio senaties termino, o į teismą... 36. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.... 37. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teisę į ginčo... 38. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjamoje byloje prašo taikyti LR... 39. Nagrinėjamoje byloje ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties... 40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo šaliai reikalaujant... 41. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teisę į ginčo... 42. Dėl ginčo objektų teisinio statuso... 43. Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas... 44. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad ginčo... 45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje... 46. Nagrinėjamoje byloje apeliantė teigia, kad aikštelė yra skirta aptarnauti... 47. Pažymėtina, kad vien tas faktas, kad toje vietoje buvo karinis dalinys,... 48. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės... 49. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 50. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti...