Byla 1A-664-810/2018
Dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 1 metų 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Urtei Piluckei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, nuteistojo R. B. gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 1 metų 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

3Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

4Viso laisvės apribojimo laikotarpiu skirta BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta pareiga būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei BK 48 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatytas draudimas naudoti (vartoti) psichiką veikiančias medžiagas: alkoholinius gėrimus, narkotines ir psichotropines medžiagas.

5Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo probacijos skyriuje dienos.

6R. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jo vykdymą.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8

  1. R. B. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. gegužės 4 d. apie 23.00 val. ( - ) esančio namo kambaryje kilusio konflikto metu sumušė šeimos narį – sugyventinę D. Š., t. y. tyčia jai ranka suduodamas vieną kartą į veido sritį bei spirdamas du kartus į pilvą ir vieną kartą į koją, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
  2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti – R. B. paskirti 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 641 straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę 1 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat prašoma į bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką bei priimti sprendimą dėl kardomosios priemonės panaikinimo.
    1. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lengvinančia R. B. atsakomybe pripažino tai, jog nuteistasis padaręs nusikalstamą veiką prisipažino ir gailėjosi, kadangi jis kaltę visiškai pripažino tik antrosios apklausos metu ir tik dėl jau surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, bei siekdamas švelnesnės bausmės skyrimo, taikant BK 641 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, jog pirminės apklausos metu R. B. kaltės nepripažino, kadangi buvo neblaivus, kas neatitinka tikrovės, nes R. B. buvo apklaustas praėjus daugiau kaip 14 valandų, todėl suvokė jį supančią aplinką, orientavosi ir galėjo tinkamai paaiškinti tikras įvykio aplinkybes, tačiau sąmoningai neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teigdamas, jog su sugyventine tik susistumdė ir tikrai jokių smūgių nesudavė. Pažymėtina, jog antrosios apklausos metu nuteistasis nurodė, jog pirmoje apklausoje kaltu neprisipažino, nes taip norėjo išvengti baudžiamosios atsakomybės, o versiją, jog pirmos apklausos metu davė parodymus dar būdamas neblaivus, nuteistasis pateikė tik jį apklausiant teisme. Be to, nuteistojo gailėjimasis yra formalus, kadangi jis bandė pateisinti savo veiksmus, teigdamas, jog konfliktą iššaukė nukentėjusiosios priekaištai. Bandymas dėl nusikalstamos veikos padarymo iš dalies apkaltinti nukentėjusįjį teismų praktikoje laikomas nesąžiningu kaltininko elgesiu ir švelninančios atsakomybę aplinkybės nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383-895/2015).
    2. Skunde taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį, neatsižvelgė į tai, kad R. B. smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką prieš savo šeimos narį padarė būdamas recidyvistas, praėjus keliems mėnesiams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo už žmonos, t. y. šeimos nario, išžaginimą ir seksualinį prievartavimą bei bendrininkaujant smurto pavartojimą prieš nepilnamečius asmenis ir moterį bei tyčinį svetimo turto sugadinimą, kas rodo, jog nuteistasis išvadų nepadarė. Todėl teismo argumentas, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant laisvės apribojimo bausmę, prieštarauja BK 54 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio nuostatoms. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, jog R. B., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, buvo charakterizuojamas neigiamai, darė drausmės pažeidimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei dviejų R. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę.
    3. Prokuroro manymu, teismas klaidingai įvertino ir tai, kad nusikaltimas pagal savo pobūdį yra mažiau pavojingas, kadangi smūgiai kumščiu suduoti į mažiau pavojingas kūno vietas (ne į galvos sritį). Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajai smūgiai buvo suduoti į veidą, pilvą, koją, iš viso 4 smūgiai. Teismų praktikoje nėra pateiktos aiškios ir metodiškai pagrįstos galimų pasekmių po tam tikro poveikio nukentėjusių asmenų kūnams ribos, vieno smūgio kumščiu į pilvą sudavimas paprastai sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-514/2009).
  3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
  4. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
  5. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
  6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju prokuroras apeliaciniu skundu neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, R. B. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami, tačiau nesutinka su tuo, kad teismas pripažino R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat mano, kad teismas R. B. parinko per švelnią bausmės rūšį.
  7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendį ir susipažinusi su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau neteisingai įvertino bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes, dėl ko B. B. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.

9Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

  1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: 1) kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, prokuroras mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė šią R. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kadangi nuteistasis kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos visiškai pripažino tik antrosios apklausos metu ir tik dėl jau surinktų įrodymų, patvirtančių jo kaltę, be to, jo išreikštas gailėjimasis yra formalus, kadangi R. B. bandė teisinti savo veiksmus, teigdamas, jog konfliktą išprovokavo nukentėjusiosios priekaištai.
    1. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Iš bylos medžiagos matyti, kad R. B., apklausiamas kaip įtariamasis, pirminės apklausos metu, iš tiesų, neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajai, tačiau tiek iš nuteistojo vėlesnės ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos, tiek iš jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog R. B. neneigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją, t. y. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino visiškai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog ir R. B. dėl skirtingai duotų parodymų paaiškino, kad pirmosios apklausos metu kaltės nepripažino, kadangi buvo neblaivus. Apylinkės teismas sutiko, kad tai turėjo įtakos jo parodymų davimui. Su tokia teismo pozicija apeliaciniame skunde nesutiko prokuroras, teigdamas, kad R. B. buvo apklaustas praėjus daugiau kaip 14 valandų, todėl suvokė jį supančią aplinką ir galėjo paaiškinti tikras įvykio aplinkybes. Apygardos teismas, išanalizavęs įtariamojo apklausos bei teisiamojo posėdžio protokolų turinį, pažymi, jog tiek antrosios apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu R. B. pagrindiniu motyvu, kodėl pirmosios apklausos metu davė skirtingus parodymus dėl kaltės padarius nusikalstamą veiką, nurodė ne tai, jog buvo apklausiamas neblaivus, o teigė, jog smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo fakto neprisiminė dėl to, jog įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tyrėjai parodė tik tai, ką prisiminė. Iš byloje esančio neblaivumo patikrinimo registracijos žurnalo kopijos matyti, jog 2018 m. gegužės 5 d. 00.57 val., t. y. praėjus apytiksliai 3 valandom nuo nusikalstamos veikos padarymo, R. B. nustatytas 2,33 promilės girtumas. Neblaivumo patikrinimo metu gauti duomenys, taip pat jo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, iš kurių matyti, jog R. B. negalėjo nurodyti į kurias konkrečiai kūno vietas ir kiek kartų smūgiavo nukentėjusiajai, tik teigė galėjęs jai suduoti, iš esmės patvirtina, jog R. B. dėl savo girtumo nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo neprisiminti, kad nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, todėl pirmosios apklausos metu nepripažino padaręs nusikalstamą veiką būtent dėl šios priežasties. Kadangi baudžiamojoje teisėje privaloma vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, šia R. B. iškelta versija, kuri nėra paneigta jokiais kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, apygardos teismas vadovaujasi ir sprendžia, jog šiuo atveju aplinkybę, kad R. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai.
      1. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Tokiu atveju svarbu įvertinti tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-516-697/2015, 2K-194-942/2017). Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog R. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo antrosios apklausos metu pripažino tik dėl jau surinktų įrodymų, siekdamas švelnesnės bausmės skyrimo. Šis prokuroro argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, antrą kartą R. B. buvo apklausiamas praėjus vos 2 dienoms po pirmosios apklausos. Per laikotarpį nuo pirmosios apklausos iki antrosios apklausos atlikimo, iš esmės nebuvo surinkti jokie papildomi duomenys, kurie patvirtintų R. B. kaltę dėl jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Be to, byloje nėra jokio rašytinio R. B. ar jo gynėjo prašymo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, taigi, akivaizdu, kad R. B., duodamas parodymus antrosios apklausos metu, negalėjo žinoti kokie įrodymai buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu ir pripažinti kaltę tik siekiant švelnesnės bausmės jo atžvilgiu.
    1. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius – teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Nagrinėjamu atveju nuteistojo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką patvirtina jo ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, jog R. B. parodė nuoširdžiai besigailintis dėl padaryto nusikaltimo, savo elgesį vertinantis blogai. Be to, R. B. atsiprašė nukentėjusiosios, o ši nurodė jam atleidžianti. Nors prokuroras teigia, jog nuteistojo gailėjimasis yra formalus, kadangi jis bandė pateisinti savo veiksmus, teigdamas, jog konfliktą iššaukė nukentėjusiosios veiksmai, tačiau apygardos teismas su tokia prokuroro nuomone nesutinka. Kaip matyti iš R. B. duotų parodymų, jis, iš tiesų, liudijo, jog konfliktas prasidėjo dėl jo sugyventinės priekaištų, tačiau tai, teisėjų kolegijos manymu, negali būti laikoma bandymu pateisinti savo nusikalstamą elgesį, kadangi tokiu būdu R. B. tik nurodė kokios aplinkybės paskatino jį panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Juo labiau, tai, kad tarp R. B. ir nukentėjusiosios D. Š., iš tiesų, įvyko žodinis konfliktas, patvirtino ir pati nukentėjusioji. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo teigti, jog R. B. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo buvo nesąžiningas ir to pagrindu tvirtinti, jog R. B. dėl nusikalstamos veikos padarymo gailisi tik formaliai. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, jog žemesnės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad R. B. elgesys atitinka jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

10Dėl bausmės skyrimo

  1. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. B. paskirtos bausmės, visų pirma, pažymima, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
  2. Nagrinėjamu atveju, R. B. nuteistas Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą. Už šios nusikalstamos veikos padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
  3. Skirdamas bausmę R. B., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis įvykdė vieną baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino įvykdytos nusikalstamos veikos motyvus (motyvas – pyktis), ir tikslus (smurtas panaudotas siekiant išspręsti konfliktą), tai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos pavojingumą – apylinkės teismas pažymėjo, jog nusikaltimas pagal savo pobūdį yra mažiau pavojingas, kadangi suduota 4 smūgiai kumščiu į mažiau pavojingas kūno vietas (ne į galvos sritį), į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į R. B. asmenybę, konstatuodamas, jog jis nusikaltimą padarė būdamas vieną kartą teistas už išžaginimą, seksualinį prievartavimą, nukreiptą prieš jo žmoną, fizinio skausmo sukėlimą kitiems asmenims. Spręsdamas dėl bausmės rūšies R. B. parinkimo, apylinkės teismas atkreipė dėmesį, kad nuteistasis yra atlikęs 3 mėnesių ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už sunkių nusikaltimų padarymą, tačiau, praėjus 6 mėnesiams nuo jo paleidimo iš pataisos įstaigos, padarė naują smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, kas rodo, kad laisvės atėmimo bausmė pasiekė nubaudimo tikslus, tačiau nepasiekė prevencinių bausmės tikslų. Anot apylinkės teismo, vėl paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, būtų nutraukta R. B. gyvenimo laisvėje adaptacija. Apylinkės teismas taip pat įvertino, jog pagrindinė pakartotinio nuteistojo nusikalstamo elgesio priežastis yra alkoholio vartojimas, todėl bausmės tikslai būtų efektyviau pasiekti R. B. skyrus ne laisvės atėmimo, o laisvės apribojimo bausmę, skiriant jam individualiai parinktas pareigas ir draudimus. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju paskirta laisvės atėmimo bausmė neatitiktų proporcingumo, teisingumo, bausmės individualizavimo principų bei bausmės paskirties, ir už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė R. B. laisvės apribojimo bausmę.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs prokuroro skunde išdėstytus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą paskirti nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, nepakankamai atsižvelgė į ankstesnį nuteistojo teistumą, neįvertino praeityje jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, jų ryšio su skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika, nusikalstamos veikos įvykdymo momento, todėl parinko bausmės rūšį, kuri savo griežtumu neatitinka bylos aplinkybių ir negali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo, BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų.
    1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog praeityje R. B. buvo teistas du kartus – Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiais. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas už savo žmonos išžaginimą ir seksualinį prievartavimą. Darydamas šias nusikalstamas veikas, nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu taip pat naudojo smurtą – tempė už rankų ir plaukų, spyrė jai į veidą galvą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu R. B. nuteistasis už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos) ir 187 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Minėtame nuosprendyje konstatuota, kad R. B. smurtavo net trijų asmenų atžvilgiu – sudavė kumščiu į nosį nepilnamečiui D. K., V. K. tąsė už plaukė, smaugė, spardė į įvairias kūno vietas, sudavė ne mažiau du smūgius į įvairias kūno vietas rankomis, R. A. įspyrė į šoną. Taigi, akivaizdu, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, dėl kurios padarymo R. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, savo pobūdžiu iš esmės nesiskiria nuo ankstesniais nuosprendžiais R. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų – ji taip pat susijusi su fizinio smurto panaudojimu kito asmens atžvilgiu, anksčiau nuteistasis taip pat yra smurtavęs prieš savo šeimos narį, silpnesnius asmenis – moteris ir nepilnametį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika yra būdingo R. B. nusikalstamo elgesio modelio pavyzdys.
    2. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės buvo subendrintos ir nuteistajam Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi nustatyta galutinė subendrinta 3 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis, atlikęs bausmę, iš pataisos įstaigos buvo paleistas tik 2017 m. spalio 6 d. Taigi, naują nusikalstamą veiką R. B. padarė praėjus vos 6 mėnesiams po to, kai atliko Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi nustatytą galutinę laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ankstesnė laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežtesnė nei skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta laisvės apribojimo bausmė, jo nepataisė, nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nepaveikė R. B., kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Šiame kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad laisvės atėmimo bausmė nebuvo efektyvi, siekiant prevencinių ir pataisymo bausmės tikslų, tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam neturėtų būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad BK 41 straipsnis numato ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau ir kitus bausmės tikslus – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šiuo atveju, nuteistojo asmenybė leidžia daryti išvadą, kad skiriant jam švelnesnę bausmę nei terminuotas laisvės atėmimas, nebūtų užtikrinti visi kiti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.
      1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog pagrindinė R. B. nusikalstamo elgesio priežastis yra alkoholio vartojimas, ir sprendė, kad ši problema efektyviau gali būti išspręsta nuteistajam skiriant laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojant jį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Šiame kontekste apygardos teismas pažymi, jog bausmės tikslai gali būti sėkmingai pasiekti tik esant paties asmens teigiamam nusistatymui. Iš R. B. duotų parodymų matyti, jog nuteistasis supranta, kad būtent alkoholio vartojimas lemia jo smurtinį elgesį, tačiau taip pat matyti, jog iki šiol jis nedėjo pastangų kovoti su šia problema, nepaisant to, jog ankstesnes nusikalstamas veikas taip pat padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, alkoholinius gėrimus vartoja toliau, nesistengdamas atsiriboti nuo veiksnio, akivaizdžiai skatinančio jį nusikalsti. Be to, net ir pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu R. B. nežadėjo imtis aktyvių veiksmų (pavyzdžiui visiškai atsisakyti alkoholinių gėrimų), galinčių turėti įtakos tolimesniam jo nusikalstamam elgesiui. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju būtent laisvės apribojimo bausmė bus efektyvesnė, norint pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų, nei laisvės atėmimo bausmė. Priešingai, būdamas laisvėje, nuteistasis galės toliau laisvai piktnaudžiauti alkoholiu, kas gali įtakoti ir naujos nusikalstamos veikos padarymą, tuo tarpu jo buvimas laisvės atėmimo vietoje, kurioje uždraustas psichiką veikiančių medžiagų turėjimas ir jų naudojimas, padės efektyviau kontroliuoti nuteistąjį.
    3. Apygardos teismas taip pat pritaria prokuroro pozicijai, jog vien tai, kad R. B. nesudavė smūgių nukentėjusiajai į galvos sritį, nerodo mažesnio jo veikos pavojingumo. Svarbu pažymėti, kad šiuo atveju, buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. R. B. nukentėjusiajai D. Š. sudavė ranka į veido sritį, spyrė į koją ir du kartus į pilvą, kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad smūgiavimas į pilvo sritį, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-9-697/2017, 2K-514/2009). Taigi skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nemano, kad R. B. pasirinko ne tokias pavojingas smūgiavimo lokacijas, kas daro jo veiką mažiau pavojinga.
  5. Dar kartą įvertinusi aukščiau išanalizuotas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, R. B. atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (visas šias aplinkybes teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas), taip pat padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – tai, kad nagrinėjamu atveju nusikalstama veika savo pobūdžiu yra pavojinga, galėjusi sukelti sunkesnes pasekmes nukentėjusiojo asmens sveikatai, nuteistojo asmenybę, t. y. ankstesnius jo teistumus, praeityje padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, už jų padarymą skirtų bausmių efektyvumą tolimesniam nuteistojo elgesiui, teisėjų kolegija skiria nuteistajam prokuroro apeliaciniu skundu prašomą paskirti bausmę – laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams, ir sprendžia, jog tokios rūšies ir dydžio bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo principus, neprieštarauja bausmės proporcingumo ir teisingumo reikalavimams. Kadangi nuteistasis kaltę pripažino visiškai, baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nuteistajam paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu (BK 641 straipsnis).
  6. Kadangi nuteistajam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės apribojimo bausmė keičiama terminuotu laisvės atėmimu, iš naujo spręstinas klausimas dėl bausmės pradžios nuteistajam skaičiavimo, nurodant bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas į R. B. paskirtos bausmės laiką neįskaitė jo laikinajame sulaikyme išbūto laiko. Pagal BK 66 straipsnį, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, jog R. B. buvo laikinai sulaikytas nuo 2018 m. gegužės 5 d. 01.28 val. iki 2018 m. gegužės 5 d. 15.55 val. (b. l. 34, 50). Esant tokioms aplinkybėms, ši apylinkės teismo nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
  7. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat prašo priimti sprendimą dėl kardomosios priemonės panaikinimo, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė – nusprendė R. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jo vykdymą. Taigi šioje dalyje prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

12Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

13Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti:

14R. B., už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

15Vadovaujantis BK 641 straipsnio nuostatomis, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti galutinę bausmę – 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

16Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į R. B. paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2018 m. gegužės 5 d. 01.28 val. iki 2018 m. gegužės 5 d. 15.55 val. (1 para), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir laikyti, kad R. B. yra atlikęs vieną laisvės atėmimo dieną.

17Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio R. B. sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.

18Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

19Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai