Byla 2K-516-697/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio, sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. K., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo L. K. atstovės pagal įstatymą J. Kl. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, perduotas S. K. atsakomybei pagal laidavimą vieneriems metams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta. Iš J. K. priteista nukentėjusiojo L. K. atstovei pagal įstatymą J. Kl. 2000 Lt (579,24 Eur) teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

2Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu J. K. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 4 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir nuteistasis įpareigotas tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos (pasikeitimo) programoje. Iš J. K. priteista nukentėjusiojo L. K. atstovei pagal įstatymą J. Kl. 2000 Lt (579,24 Eur) teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokurorės, prašiusios skundą tenkinti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. K. prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. K. pripažintas kaltu už tai, kad 2013 m. rugsėjo 23 d., apie 17 val., ( - ) sporto salėje, ( - ), vykusių sporto ir rekreacijos centro krepšinio treniruočių metu supykęs ant mažamečio L. K., gimusio ( - ), dėl paimto jo mažamečio sūnaus J. Kv., gimusio ( - ), kamuolio, dėl kurio šie abu apsispardė, priėjęs prie L. K. tyčia suėmė ranka jam už sprando ir suspaudė, po to ranka sudavė vieną kartą per kairę ausį, taip smurtaudamas mažamečiui nukentėjusiajam L. K. sukėlė fizinį skausmą.

5Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl J. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, aplinkybių. Tačiau šios instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog J. K. visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, t. y. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos vienos iš būtinų sąlygų atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad J. K. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo ir patvirtino nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teisme parodė, kad dėl įvykio išgyvena, visų atsiprašė, t. y. nenustatyta, kad J. K. prisipažinimas nenuoširdus ir nesavanoriškas. Esant tokių aplinkybių visumai ir visiems pagrindams, numatytiems BK 40 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimas bus užtikrintas atleidus J. K. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perdavus jį pagal laidavimą jo sutuoktinei S. K.. Dėl to šis teismas panaikino Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį, priėmė naują nuosprendį ir bylą nutraukė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

6Kasaciniu skundu nukentėjusiojo L. K. atstovė pagal įstatymą J. Kl. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

7Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes šios normos taikymui nagrinėjamoje byloje nėra joje nustatytos būtinosios sąlygos – visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo atstovė teigia, kad J. K. tik formaliai pareiškė pripažįstąs kaltę, sąžiningai neatskleidė visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir jo gailėjimasis yra tik deklaratyvus. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu J. K. kaltu prisipažino visiškai, patvirtino nustatytas veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas teismų praktikos, netinkamai interpretavo BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto turinį, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas, aiškiai atskirtas nuo bylos duomenų, reikšmingų sprendžiant dėl šios normos sąlygų, viseto vertinimo, visiškai ignoravo dalį bylos duomenų, paneigiančių buvus aptariamo baudžiamojo įstatymo nustatytas privalomas sąlygas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-484/2011, 2K-169/2014). Kartu kasatorė atkreipia dėmesį, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta kategoriška imperatyvi sąlyga (asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką) nėra nustatyta jokiuose kituose BK straipsniuose, reglamentuojančiuose prisipažinimą padarius nusikaltimą (pavyzdžiui, BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8Anot kasatorės, nagrinėjamos bylos duomenys (liudytojų V. D. ir D. B. parodymai, J. K. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2014 m. rugsėjo 16 d., pareikšta pozicija dėl kaltės neigimo), jo (J. K.) elgesys (ikiteisminio tyrimo metu aktyviais veiksmais trukdė nustatyti tiesą; kaltino mažametį D. B. davus melagingus parodymus; ikiteisminio tyrimo metu pareikštas prašymas nušalinti nuo ikiteisminio tyrimo visus ( - ) policijos komisariato pareigūnus) ir pirmosios instancijos teisme tik įrodymų tyrimo pabaigoje apklausus visus liudytojus J. K. iškelta versija dėl mažamečio nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių („už peties laikiau ir keldamas ranką netyčia užkliuvau už ausies“, „man iš inercijos keliant ranką ir užkliuvo jo ausis“, „negaliu pasakyti to judesio tikslo“, „prisiminiau per šį posėdį, kad kliudžiau ausį“) patvirtina, kad J. K. prisipažinimas yra formalus, paneigiantis bet kokios atgailos dėl padaryto nusikaltimo buvimą ir tokiu prisipažinimu jis tik siekia išvengti atsakomybės. Šių visų aplinkybių, išdėstytų ir atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo, jas ignoravo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apibendrindama kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tik formalų ir deklaratyvų J. K. pareiškimą dėl prisipažinimo padarius nusikaltimą ir gailėjimąsi kaip būtiną sąlygą, nustatytą BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą.

9Nukentėjusiojo L. K. atstovės pagal įstatymą J. Kl. kasacinis skundas atmestinas.

10Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

11Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą ir tik esant įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką, visumai. BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jei: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

12Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad J. K. ne visiškai pripažino nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais, o ikiteisminio tyrimo metu iš viso neigė veikos padarymą. Todėl, kasatorės manymu, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neatitiko BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo.

13Teismų praktikoje įtvirtinta, jog veikos kaltininkas gali pripažinti savo kaltę bylos parengtinio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis. Kasatorė iš dalies teisi, teigdama, jog J. K. nurodytos veikos padarymo aplinkybės ne visiškai atitinka tas, kurios pripažintas įrodytomis teismo nuosprendyje, tačiau šiame kontekste būtina pažymėti, kad įstatymo nuostata reikalauja, jog kaltininkas visiškai pripažintų kaltę. J. K. kaltės pripažinimas yra užfiksuotas 2014 m. gruodžio 22 d. apylinkės teismo posėdyje, savo kaltę ir apgailestavimą dėl įvykio J. K. išreiškė ir apeliacinės instancijos teismo 2015 m. vasario 26 d. posėdyje. Nors ir J. K. savo parodymuose nurodo kiek kitokias fizinio skausmo sukėlimo aplinkybes L. K., tačiau kaltės pripažinimas reiškia, jog jis sutinka su kaltinime nurodytais faktais ir jų neginčija. Taip yra palengvinama teismo užduotis procese pagrindžiant veikos padarymą. Tai, kad J. K. kitaip interpretuoja paties kontakto su nukentėjusiuoju detales, gali būti paaiškinama skirtingu subjektyviu savo veiksmų suvokimu ir interpretavimu, nei buvo nustatyta bylos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Šios aplinkybės nepaneigia teismo proceso metu pareikšto kaltės pripažinimo fakto reikšmės. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde J. K. taip pat neginčijo teismo pripažintų veikos padarymo aplinkybių. Tokios praktikos laikosi ir teismai (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) 2007 m. birželio 28 d. apžvalga), įtvirtindami, kad nenukrypstama nuo įprastos teismų praktikos, kai teismai esant kitoms sąlygoms pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia. Kaltės pripažinimą ir apgailestavimą dėl padarytos veikos patvirtina J. K. viešas atsiprašymas nukentėjusiųjų bei paaiškinimas, jog keletą kartų bandė susisiekti su nukentėjusiais ir susitaikyti. Vertinant pačios veikos realų pavojingumą būtina pažymėti ir tai, kad J. K. netinkamas elgesys buvo išprovokuotas kilusio konflikto tarp jo sūnaus ir L. K., todėl tėviškas rūpestis dėl sūnaus galėjo sukelti neadekvačius veiksmus mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad jo padaryta veika nesukėlė reikšmingų padarinių ar žalos.

14Įvertindama visas šias aplinkybes, kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas J. K. BK 40 straipsnio nuostatas, proporcingai vadovavosi baudžiamojo įstatymo paskirtimi, teisingai nustatė pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės bei bausmės, ir pagrįstai atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

16Nukentėjusiojo L. K. atstovės pagal įstatymą J. Kl. kasacinį skundą atmesti.