Byla 2A-582-480/2017
Dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1532-435/2016 pagal ieškovės Ž. B. ieškinį atsakovui M. D., trečiasis asmuo A. A., dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė Ž. B. patikslintu ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovo 1737,72 Eur be teisinio pagrindo gautus pinigus; 5 procentų dydžio metines palūkanas už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojant nuo paskutinio mokėjimo dienos, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki teismo sprendimo įvykdymo; penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji 2011 m. liepos mėnesį nusipirko nepilnai įrengtą gyvenamąjį namą, kurį įrengti padėjo A. A. savo patarimais. Jis ieškovei pasiūlė, kad namo antro aukšto vidaus duris galėtų padaryti atsakovas M. D., dirbantis jo vadovaujamoje įmonėje. A. A. patarimu ieškovė iš anksto sumokėjo atsakovui už jo paslaugas, kadangi jai buvo paaiškinta, kad pinigai bus panaudoti nupirkti reikiamoms medžiagoms, medienai, stiklui ir furnitūrai. Ieškovė atsakovo nepažįsta, jo nėra mačiusi, jokios sutarties su juo nėra pasirašiusi. Atsakovo banko sąskaitos numerį, į kurią reikia sumokėti pinigus, ieškovei pasakė A. A.. Iš viso ieškovė į atsakovo banko sąskaitą sumokėjo 6000 Lt (1737,72 Eur). Ieškovės nuomone, trečiasis asmuo piktnaudžiavo jos pasitikėjimu, ją apgavo susitaręs su atsakovu. Ji skambino atsakovui 2015 metais ir prašė grąžinti pervestus pinigus už paslaugas, tačiau pastarasis jai atsakė, kad tie pinigai buvo jam sumokėti už pagamintus baldus ( - ) vaistinėse. Atsakovas jokių paslaugų ieškovei neatliko, tačiau be teisėto pagrindo gautų pinigų negrąžino iki šiol.
  2. Atsakovas M. D. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad neįrodyta aplinkybė, jog piniginės sumos buvo įgytos be teisinio pagrindo. Atsakovas ieškovei buvo nepažįstamas, o mokėjimus į jo sąskaitą ieškovė vykdė įtakota A. A.. Pinigus iš ieškovės sąskaitos gavo, tačiau tai pinigai, kurie buvo sumokėti už jo darbą ieškovei, t. y. jis jos bute surinkinėjo baldus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino; priteisė iš atsakovo M. D. be teisinio pagrindo įgytus 1737,72 Eur, 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 52 Eur žyminio mokesčio ieškovei Ž. B. bei 13,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. 2016 m. spalio 26 d. papildomu sprendimu teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 5 procentų dydžio palūkanas už be pagrindo įgytą sumą (1 737,72 Eur) nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (1 737,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovui 2011-08-11 mokėjimo nurodymu pervedė 1000 Lt, 2011-08-17 mokėjimo nurodymu – 1000 Lt, 2011-08-19 mokėjimo nurodymu - 2000 Lt, 2011-08-22 mokėjimo nurodymu - 1000 Lt ir 2011-09-21 mokėjimo nurodymu - 1000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydama „už paslaugas“. Ieškovė 2015-05-26 kreipėsi į atsakovą su prašymu pagrįsti nurodytais pervedimais padarytus mokėjimus, grąžinti pinigus. Atsakovas laikotarpiu nuo 2011-08-01 iki 2011-11-01 dirbo UAB ( - ), o A. A. ginčui aktualiu laikotarpiu buvo šios įmonės direktorius. Ieškovė civilinėje byloje Nr. 2-998-717/2016 2015 m. vasario mėnesį teikdama patikslintą priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestine, pateikė šioje byloje pateiktus mokėjimo nurodymus M. D., kaip įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, jog A. A., negalėdamas naudotis savo banko sąskaitomis, jos sutikimu, naudojosi ieškovės banko sąskaita, į kurią buvo pervedami pinigai už A. A. atliktus darbus ir iš kurios buvo atliekami įvairūs mokėjimai kitiems asmenims už A. A.. Tokias aplinkybes ji nurodė ir Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK Kriminalinės policijos skyriui tiriant jos 2015-02-26 pareiškimą dėl turto prievartavimo. Teismas nurodė, kad ieškovė, įrodinėdama aplinkybes, jog atsakovas buvo įsipareigojęs pagaminti jai namo vidaus duris, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. 2015-05-26 Pretenzija patvirtina, jog ieškovė net nežinojo, kokiu pagrindu buvo atlikti mokėjimai ir prašė atsakovo juos pagrįsti. Atsakovui neigiant bet kokius susitarimus dėl durų gamybos, teismas sprendė, kad tarp šalių jokio susitarimo dėl durų pagaminimo nebuvo ir prašomi priteisti pinigai negalėjo būti pervesti būtent už tokią paslaugą. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pozicija bylos nagrinėjimo metu buvo kintanti: atsakovas procesiniuose dokumentuose teigė, kad jis ieškovės nepažinojo, o mokėjimus ji vykdė įtakota A. A.; teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo pinigai jam buvo sumokėti pagrįstai, t. y. už jo darbą - baldų surinkimą ieškovei priklausančiame bute. Tačiau atsakovas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Atsakovas taip pat neįrodinėjo jokių kitų aplinkybių, susijusių su apmokėjimu už jo darbą A. A. įmonėje, taip pat, jog jam pervesti pinigai iš tikrųjų priklausė ne ieškovei, todėl teismas dėl to plačiau nepasisakė ir sprendė, jog atsakovas, įrodinėdamas ginčo pinigų gavimą už jo atliktas paslaugas, neįrodė šių pinigų gavimo pagrindo. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyti šalių sutartiniai santykiai, šalys neginčijo, jog pinigai iš ieškovės sąskaitos buvo pervesti atsakovui ir jis šiuos pinigus gavo, todėl yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas ginčijamą pinigų sumą įgijo iš ieškovės be teisinio pagrindo ir privalo juos grąžinti ieškovei.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas M. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 17-20). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas išėjo už ieškinio ribų, priimdamas sprendimą ne pagal faktinius ieškovės pateiktus įrodymus, o pagal priešingą rašytiniams įrodymams verbalinį ieškovės aplinkybių paaiškinimą, tuo teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Civilinėje byloje Nr. 2-998-717/2016 ieškovė, pateikdama rašytinį dokumentą su nurodyta mokėjimo paskirtimi „už paslaugas”, pateikia teismui dokumentus, įrodančius, kad šis mokėjimas negali būti traktuojamas kaip avansinis mokėjimas už ateityje būsimas paslaugas, o patvirtinta atsakovo pateiktas faktines aplinkybes apie tai, kad ieškovės Ž. B. naudai būsto gerbūvio darbai yra atlikti ir už realiai suteiktas paslaugas buvo atliekami mokėjimai.
    2. Teismas, vadovaudamasis CK 6.237 str. 1 d. nuostatomis, savavališkai ir neteisėtai pakeitė (peržengė) ieškinio ribas, netinkamai pritaikė procesines teisės normas, ieškovės prašomą atlyginti 1737,72 Eur žalą, vėliau pakeistą į be teisinio pagrindo įgytą turtą, įvertino kaip be teisinio pagrindo įgytą objektą, kurio apeliantas neturėjo teisės gauti, tuo ne atstatydamas teisinę pusiausvyrą tarp šalių, bet ją labiau išbalansuodamas.
    3. Teismas sprendimu neatskleidė neteisėto praturtėjimo mechanizmo, neteisingai konstatavo, kad tarp šalių nebuvo sutartinių santykių. Ieškovė ieškinyje ir papildytam ieškinyje nurodo aplinkybes, kad ieškovė tuo metu buvo įsigijusi būstą, kurio įrengimo ir gerbūvio tobulinimo klausimais rūpinosi ieškovė ir jos sugyventinis – trečiasis asmuo. Tarp šalių yra įvykęs susitarimas atlikti tam tikras paslaugas ir šio susitarimo pagrindu apeliantui buvo pervestos minėtos pinigų sumos. Vėliau ieškovė paaiškino, kad jos sugyventinis tokiu būdu mokėjo atlyginimą atsakovui, kuris dirbo sugyventinio įmonėje. Abu ieškovės nurodyti būdai nesietini su CK 6.237 str. 1 d. dispozicija.
    4. Teismas netinkamai įvertino šalių reikalavimus bei atsikirtimus - mokėjimo pavedime mokėjimo paskirtis įvardinta kaip atsiskaitymas už paslaugas, o teismo įvertinta kaip avansinis mokėjimas. Ši aplinkybė labai svarbi bylos reikšmei. Teismas, savavališkai pakeisdamas atsiskaitymo už paslaugas paskirtį į avansinę, pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas.
    5. Apeliantas nesutinka su teismo vertinta aplinkybe, kad tai yra trečiojo asmens mokėjimas apeliantui, kaip darbo užmokestis. Vertinant šią aplinkybę kaip teisingą, sprendimas tampa niekiniu, kadangi sutinkamai su CK 6.237 str. 1 d. mokėjimai turi būti grąžinami trečiajam asmeniui, kadangi jis tik pasinaudojo ieškovės sąskaita. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu apeliantas dirbo trečiojo asmens įmonėje, atlyginimą gaudavo įstatymų bei darbo sutartyje numatyta tvarka.
    6. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė ir trečiasis asmuo pinigų pervedimo laikotarpiu gyveno kaip sugyventiniai, vedė bendrą ūkį, tvarkė ieškovės įsigytą būstą, tikėdamiesi jame kartu gyventi, o šiuo metu jie gyvena atskirai ir nėra pora. Reikalavimas pareikštas tik po keturių metų po pinigų pervedimo. Sugyventinių turto dalybos nėra sietinos su atsakovu bei jo atliktomis paslaugomis.
  2. Ieškovė Ž. B., atstovaujama advokatės Dalės Peckutės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą ir 2016 m. spalio 26 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 33-34). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde atsakovas negali pagrįsti už ką jam buvo sumokėta Ž. B. pinigais. Esant ginčui dėl be pagrindo gautų pinigų grąžinimo, būtent atsakovas turi įrodyti buvus teisėtą pagrindą gauti pinigus iš Ž. B., tačiau jis neįrodė, kad pinigus gavo teisėtai ir pagrįstai. Atvirkščiai, paaiškino, kad teisės teikti paslaugas neturėjo (niekada neturėjo verslo liudijimo), gautų pinigų už paslaugas neapskaitė ir jokių mokesčių nemokėjo.
    2. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad M. D. nepaneigė aplinkybės, kad praturtėjo be teisinio pagrindo ir turi grąžinti visa ką gavo, t. y. neįrodė, kad pinigus iš Ž. B. gavo už jai realiai atliktas paslaugas, ir todėl teismas neturėjo pagrindo mokėjimuose nurodytą įrašą „už paslaugas“ vertinti kaip mokėjimą už realiai atliktas paslaugas.
    3. Ieškovė nesutinka su argumentais, kad teismas išėjo už ieškinio ribų vien todėl, kad vertino neva verbalines rašytinių įrodymų interpretacijas. Nors teismas įrodymų visumą vertino nepalankiai atsakovui, jis įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
    4. Ieškovė viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad M. D. nepažinojo ir jokių tiesioginių susitarimų su juo nesudarė. Ji suprato, kad dėl vidaus durų pagaminimo su atsakovu tarėsi trečiasis asmuo, su kuriuo ji kurį laiką gyveno ir pasitikėjo. Todėl būtent šio asmens prašymu ir pervedė pinigus į M. D. sąskaitą. Pirmą kartą atsakovą pamatė teismo posėdyje.
    5. Teismas neprivalėjo aiškintis kažkokio neteisėto praturtėjimo mechanizmo, nes turto gavimas be pagrindo civilinėje byloje nereikalauja to nustatinėti. Užtenka vadovautis tuo, kad civilinėje teisėje visi gaunami pinigai turi būti pagrįsti teisėtais įgijimo būdais: įgyti sutarties arba įstatymo pagrindu.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 str.).
  3. Apeliacinėje byloje kyla ginčas dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės Ž. B. ieškinį dėl 1 737,72 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytų lėšų priteisimo.
  4. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teises normas, procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, ginčo ribas, netinkamai įvertino šalių reikalavimus ir atsikirtimus. Apeliantas – atsakovas M. D. teigia, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, priimdamas sprendimą ne pagal faktinius ieškovės pateiktus įrodymus, o pagal priešingą rašytiniams įrodymams verbalinį ieškovės aplinkybių paaiškinimą, tuo teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegija pastebi, jog dėl papildomo sprendimo, kuris yra sudedamoji priimto sprendimo dalis, apeliaciniame skunde argumentų nėra pateikta.
  5. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; kt.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas šių taisyklių nepažeidė.
  6. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1 737,72 Eur be teisinio pagrindo įgytas lėšas CK 6.237 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą tenkino, konstatavęs, jog tarp šalių jokio susitarimo dėl durų pagaminimo nebuvo ir prašomi priteisti pinigai negalėjo būti pervesti būtent už tokią paslaugą, o atsakovas, įrodinėdamas ginčo pinigų gavimą už jo atliktas paslaugas, neįrodė šių pinigų gavimo pagrindo; nepaisant to, kad byloje nenustatyti šalių sutartiniai santykiai, šalys neginčijo, kad pinigai iš ieškovės sąskaitos buvo pervesti atsakovui ir jis šiuos pinigus gavo.
  7. CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 d.). Ieškovė savo nuožiūra įgyvendino dispozityvumo principą.
  8. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 str. 1 d.) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011; kt.). Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
  9. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Šioje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo turtą, privalo jį grąžinti asmeniui, kuriam šis turtas priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.241 straipsnyje. Turto įgijimas be teisinio pagrindo reiškia, kad jo įgijimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu.
  10. CK 6.2376.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Šios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės daro jį panašų į civilinių teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas tiesiog kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas, taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.).
  11. Nepagrįsto praturtėjimo instituto normos yra skirtos suinteresuotų asmenų teisėms ginti tokiose situacijose, kai skolininkas jų sąskaita jau įgijo (gavo) turtą ar praturtėjo, t. y. faktiškai turtą valdo, tačiau nėra turto įgijimą (turėjimą) legalizuojančio teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009; 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-916/2016).
  12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė pradiniame ieškinyje nurodė, kad atsakovui buvo pervesta 1 737,72 Eur, tačiau paslaugos buvo neatliktos, ir nurodytą sumą prašė priteisti kaip žalą. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo A. A. piktnaudžiavo jos pasitikėjimu, ją apgavo, susitaręs su atsakovu. Kaip paaiškėjo, ieškovė pinigus mokėjo atsakovui M. D., kuris gamino baldus A. A. pavedimu ( - ) vaistinėse, bet ne vidaus duris jos namui. 1 737,72 Eur prašė priteisti iš atsakovo kaip be teisinio pagrindo gautus pinigus. Byloje be mokėjimą patvirtinančių įrodymų ir šalių skirtingų paaiškinimų apie žodinio susitarimo turinį (apimtį) reikšmingesnių įrodymų faktiškai nėra. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovė, įrodinėdama aplinkybes apie tai, kad atsakovas buvo įsipareigojęs pagaminti jai namo vidaus duris nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų – rašytinių sutarčių dėl darbų atlikimo nei su ja, nei su trečiuoju asmeniu A. A., jokių pretenzijų dėl darbų neatlikimo ir pan. Priešingai, 2015-05-26 pretenzija patvirtina tai, jog ji net nežinojo kokiu pagrindu buvo atlikti mokėjimai ir prašė atsakovo juos pagrįsti. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad asmenys turi teisę sandorius sudaryti tiek patys asmeniškai, tiek ir veikdami per atstovus (CK 2.132 str. 1 d.). Asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas veikiantis pats (CK 2.132 str., 2.133 str. 1 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas) net neužsimena apie tai, kad dėl darbų atlikimo (durų pagaminimo) tarėsi ne su pačia ieškove, o su A. A., t. y. nepatvirtina buvus atstovavimo santykiams. Atsakovui neigiant bet kokius susitarimus dėl durų gamybos, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog jokio susitarimo dėl durų pagaminimo nebuvo ir prašomi priteisti pinigai negalėjo būti pervesti būtent už tokią paslaugą.
  13. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Teisėjų kolegija pažymimi, kad sąlyga, jog asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, reiškia tai, kad turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Šioje byloje tokią aplinkybę, t. y. kad atsakovas gavo lėšas be teisinio pagrindo, turėjo įrodyti ieškovė. Jai pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 str.).
  14. Pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovo (apelianto) poziciją pažymėjo, jog ji taip pat buvo kintanti – pradžioje atsakovas savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad jis ieškovės nepažinojo, o mokėjimus ji vykdė įtakota A. A.; teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo pinigai jam buvo sumokėti pagrįstai, t. y. už jo darbą – baldų surinkimą ieškovei priklausančiame bute, esančiame ( - ), tačiau duodamas paaiškinimus, negalėjo nurodyti nei kurioje vietoje yra ieškovės butas, nors pats yra kaunietis, nei kokius baldus surinkinėjo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas neįrodinėjo jokių kitų aplinkybių, susijusių su apmokėjimu už jo darbą A. A. įmonėje. Apeliaciniame skunde apeliantas jau teigia, kad ieškovės naudai būsto gerbūvio darbai yra atlikti ir už realiai suteiktas paslaugas buvo atliekami mokėjimai. Tačiau ir šis įrodymais nepagrįstas apelianto asmeninis liudijimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas, įrodinėdamas ginčo pinigų gavimą už jo atliktas paslaugas, neįrodė šių pinigų gavimo pagrindo, teisėtumo.
  15. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė nepagrįsto praturtėjimo mechanizmo, nes šioje byloje, kaip jau minėta, ieškovė turėjo įrodyti, kad apeliantas gavo lėšas be teisinio pagrindo, o atsakovui (apeliantui) teko pareiga įrodyti, kad turtas įgytas (gauti pinigai) pagrįstai.
  16. Konstatavus, kad apeliantas (atsakovas) iš ieškovės gavo 1 737,72 Eur (šalys šios aplinkybės ir neginčijo), byloje nenustačius šalių sutartinių santykių, visų byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad ginčo atvejui CK 6.237 straipsnio nuostatos taikytos tinkamai.
  17. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
  18. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą palieka nepakeistus (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  19. Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, jos turėtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 200 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos sumos. Todėl iš atsakovo priteisiamos ieškovei 200 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.).
  20. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str.).

13Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą ir 2016 m. spalio 26 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

15Priteisti iš atsakovo M. D., a. k. ( - ) ieškovei Ž. B., a. k. ( - ) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai