Byla 2A-1201/2014
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės DNB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2668-262/2013 pagal ieškovo P. Š. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl to, ar įsigydamas vertybinius popierius banko paskolintomis lėšomis ieškovas suklydo / buvo apgautas sudarant sandorius, ar platindamas vertybinius popierius bankas (atsakovas) pakankamai atskleidė ieškovui, kaip neprofesionaliam investuotojui, tų vertybinių popierių įsigijimo rizikos veiksnius.

5Ieškovas P. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. lapkričio 23 d. atsakovo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) DNB banko ir ieškovo P. Š. sudarytą Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartį Nr. 2300/58 (toliau – ir Skolinimo sutartis); pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. lapkričio 23 d. atsakovo AB DNB banko ir ieškovo P. Š. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį (toliau – ir Obligacijų sutartis); priteisti ieškovui iš atsakovo AB DNB banko 88 673,56 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80, 1.81, 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakovu 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Skolinimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo paskolinti ieškovui 399 870 Lt tikslinei paskirčiai – įsigyti iš atsakovo, kaip emitento, jo išleistų vertybinių popierių – 4 000 vienetų obligacijų iš su Kinijos akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 5 (toliau – ir su akcijomis susietos obligacijos, SASO). Atsakovas įsipareigojo 2010 m. gruodžio 22 d. šias obligacijas išpirkti iš ieškovo. Skolinimo sutartyje buvo numatyta 6,6 procentų palūkanų norma nuo kredito suteikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo. Kredito suteikimas vyko priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, įskaitant kliento įsipareigojimą sumokėti pasirašomų obligacijų kainą už atsakovo suteiktą kreditą. Už prisiimtus įsipareigojimus ieškovas privalėjo iki akcijų išpirkimo dienos įkeisti visas įsigytas obligacijas, taip pat įkeisti ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 283 000 Lt sumą iki visiško šios sutarties įvykdymo. Suteikto kredito grąžinimas ir palūkanų sumokėjimas taip pat turėjo vykti priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, įskaitant ieškovo grąžinamą kreditą ir mokamas palūkanas už atsakovo įsipareigojimą išpirkti obligacijas. Ieškovas ir atsakovas tuo pačiu metu pasirašė ir Obligacijų sutartį. Pagal Obligacijų sutartį už 4 000 vienetų pasirašytų obligacijų ieškovas turėjo atsakovui sumokėti 397 880 Lt kainą ir 1 990 Lt obligacijų įsigijimo mokestį. Obligacijų išpirkimo diena – 2010 m. gruodžio 22 d., išankstinio išpirkimo galimybė nebuvo numatyta. Suėjus obligacijų išpirkimo terminui atsakovas išpirko obligacijas už jų nominalią kainą ir apskaičiavo ieškovui sumokėti 81 271,09 Lt sumą (6,6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. įskaitytinai). Priešingai nei teigė atsakovas, įsigytos obligacijos nustatytą jų išpirkimo dieną ne tik kad neuždirbo skelbto pelno, tačiau ieškovas patyrė 81 271,09 Lt nuostolį, kuris yra lygus atsakovo ieškovui apskaičiuotoms palūkanoms. Ieškovo patirtus nuostolius taip pat sudaro hipotekos sutarčių įforminimo ir dokumentų parengimo išlaidos – 373 Lt, išregistravimas – 10 Lt, draudimo įmokos – 184 Lt, hipotekos lakšto įmoka – 100 Lt, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už 81 271,09 Lt sumą nuo tada, kai ieškovas sumokėjo atsakovui palūkanas (2010 m. gruodžio 23 d.) iki ieškinio padavimui teismui dienos 2012 m. rugpjūčio 23 d., t. y. 6 735,47 Lt. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija (toliau – ir VPK) 2011 m. liepos 28 d. paskelbė savo sprendimą, kuriame nurodė, kad atsakovas platino iš esmės kitokį produktą nei tas, kurį skelbė savo 700 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų Baziniame prospekte. Ieškovui buvo užtikrinta, jog net pačiu nepalankiausiu atveju tokie vertybiniai popieriai kaip SASO uždirbs apie 9 procentus per metus nuo jų pačių vertės. Įsigyti SASO ieškovą įkalbėjo atsakovo Klaipėdos skyriaus darbuotoja L. S.. Be to, kiekvieną rytą per 7 valandos ir 8 valandos žinias buvo skelbiamas reklaminis DNB banko pranešimas apie šį naują vertybinių popierių produktą su raginimais paskubėti gauti pelną, įkeičiant nekilnojamąjį turtą ir realiai neinvestuojant. Apie jokias rizikas atsakovas ieškovui nepaaiškino. Ieškovas, pasitikėdamas tuo, kad bankui reklamuoti neteisingą informaciją reikštų viešą apgavystę, sutiko sudaryti SASO obligacijų sandorius, įkeisdamas 3 metų laikotarpiui turėtą nekilnojamąjį turtą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sandorius, buvo suklaidintas dėl esminių sutarčių sąlygų, kurias žinodamas ieškovas niekada nebūtų sudaręs sutarčių. Be to, suklaidinimas turi apgaulės, įtvirtintos CK 1.91 straipsnio 5 dalyje, požymius, nes sąmoningai buvo nutylėta itin reikšminga sandoriams informacija. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas pažeidė specialiųjų įstatymų – Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – ir VPRĮ) ir Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) imperatyvius reikalavimus. VPK nustatė, kad atsakovas, siūlydamas klientams įsigyti SASO skolintomis lėšomis, pažeidė VPRĮ 11 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 1, 3, 4 dalis, FPRĮ 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, 21 straipsnį, 22 straipsnio 1, 3, 5, 7 dalis bei Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 11 straipsnio 3 dalį.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. lapkričio 23 d. Skolinimo ir Obligacijų sutartis, priteisė ieškovui iš atsakovo 88 673,56 Lt sumokėtų palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. rugpjūčio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

8Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Skolinimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo paskolinti ieškovui 399 870 Lt sumą tam, kad ieškovas iš atsakovo, kaip emitento, įsigytų emitento išleistų 4 000 vienetų obligacijų iš su Kinijos akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 5. Atsakovas įsipareigojo 2010 m. gruodžio 22 d. šias obligacijas iš ieškovo išpirkti. Sudarytoje skolinimo sutartyje buvo numatyta 6,6 proc. palūkanų norma nuo kredito suteikimo dienos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos. Už prisiimtus įsipareigojimus ieškovas privalėjo įkeisti visas įsigytas obligacijas ir jam priklausantį nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 283 000 Lt sumą. Ieškovas 2007 m. lapkričio 23 d. su atsakovu pasirašė Obligacijų sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui už obligacijas ne vėliau kaip iki 16 valandos. Pagal Obligacijų sutartį už 4 000 vienetų obligacijų ieškovas turėjo sumokėti 397 880 Lt. Suėjus obligacijų išpirkimo terminui – 2010 m. gruodžio 22 d. atsakovas išpirko obligacijas už jų nominalią kainą ir priskaičiavo ieškovui 81 271,09 sumą 6,6 procentų dydžio metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. įskaitytinai. Ieškovas palūkanas sumokėjo.

9Teismas atkreipė dėmesį į sandorio objektą, t. y. kad sandorio objektas yra ypatingas, neįprastas rinkai, jos vidutiniam vartotojui ir netgi vartotojui, turinčiam specialių žinių, kadangi atsakovas į rinką išleido iki tol joje nebuvusį civilinių santykių apyvartos objektu produktą – išvestines finansines priemones – su akcijomis susietas obligacijas, kurios buvo platinamos už skolintas lėšas. Sandoriai buvo sudaryti prisijungimo būdu, sutarties tekstus parengė ir pasiūlė atsakovas, todėl teismas pažymėjo, kad bet kokie neaiškumai ginčo sutartyse turi būti aiškinami sutartis pasiūliusios šalies nenaudai. Atsakovui, kaip vertybinių popierių rinkos profesionalui, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai (CK 6.38 straipsnis), o ieškovas yra silpnesnioji šalis teisiniuose santykiuose. Pagal FPRĮ 3 straipsnio 20 punktą ieškovui, kaip neprofesionaliam investuotojui, yra taikytini padidinti apsaugos reikalavimai tiems teisiniams santykiams, kurie susiejo ieškovą ir atsakovą tarpusavio teisėmis ir pareigomis. Teismas nurodė, kad ginčo sutartys sudarytos nelygiateisiais pagrindais, daugiau pareigų ir visa rizika nuo profesionalo ir stipresnės sandorio šalies buvo perkelta silpnesnei sandorio šaliai.

10Teismas pagal byloje esančius duomenis sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovas, kaip neprofesionalus rinkos dalyvis, nesugebėjo įvertinti atsakovo pateiktos strategijos, t. y. investicijų ir skolinimosi rizikos bei su ja susijusių galimų neigiamų pasekmių. Atsakovas, siūlydamas ieškovui investuoti dideles sumas į banko išleidžiamus vertybinius popierius, tam sudaryti didelių paskolų sutartį, turėjo pareigą veikti ypatingai rūpestingai, geriausiais kliento interesais ir pateikti suprantamą bei išsamią informaciją ieškovui apie riziką ir galimas ypatingai nepalankias pasekmes. Teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju išsami informacija apie galimas investavimo pasekmes ypač svarbi, nes ieškovas rizikavo savo turtu. Sudarytose sutartyse nebuvo aptartos rizikos galimybės ir jos pasekmės. Atsakovas neįrodė, kad ieškovui buvo paaiškinta, jog SASO negali garantuoti pelno, kuris priklauso nuo akcijų rinkų pokyčio, jog pelno negalima tiksliai nuspėti. Atsakovas taip pat neįrodė, kad ieškovui atskleidė riziką investuojant į SASO skolintomis lėšomis. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog atsakovas suklaidino ieškovą, neatskleisdamas teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą, taip pat apie riziką investuojant į su akcijų indeksais susietas obligacijas skolintomis lėšomis. Teismas konstatavo, kad atsakovas veikė nepakankamai profesionaliai – neatidžiai ir nerūpestingai, nes tinkamu būdu neatskleidė ieškovui informacijos, kad būtų užtikrinta neprofesionalaus kliento pasverto pasirinkimo investuoti galimybė, dėl to ieškovas buvo atsakovo suklaidintas ir sudarė sutartis, kuriomis prisiėmė riziką dėl viso savo turto praradimo. Teismas sutiko su ieškovo teiginiais, kad sudarant ginčo sutartis atsakovas suklaidino ieškovą dėl esminių sutarčių sąlygų – nepaaiškino, kad su akcijų indeksais susietos obligacijos negali garantuoti pelno, jo negalima tiksliai nuspėti, kadangi tai priklauso nuo akcijų rinkų pokyčio, o pastarosios yra labai nepastovios, dėl to investavimas į akcijų rinkas priskiriamas prie rizikos sandorių, nepaaiškino, kad investuojant skolintomis lėšomis atsiranda papildoma rizika, kad gali susidaryti situacija, kai investuotojas neuždirba pakankamai pelno, jog galėtų padengti paskolos palūkanas ir lieka skolingas bankui paskolos palūkanas, kad gali prarasti hipoteka įkeistą turtą. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant teisinius ginčus dėl analogiškų SASO produktų ar panašių į SASO produktus investavimo priemonių, užsienio teismų sprendimuose yra ypač akcentuojama banko pareiga taip išaiškinti klientui rizikas, jog klientas, atsižvelgdamas į sandorio riziką, žinotų po konsultacijos tiek pat, kiek jį konsultuojantis bankas (atstovas). Pavyzdžiui, Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 22 d. sprendime byloje XI ZR 33/10 padarė išvadą, kad bankas neteisingai konsultavo, nepakankamai išaiškino rizikas ir todėl tokio sandorio pasiūlymas neatitiko kliento pasirengimo rizikuoti bei sudaromo sandorio tikslo, be to, turėjo aiškų interesų konfliktą, nes išleido vertybinius popierius, iš kurių uždirbo kliento nuostolių sąskaita, neatskleisdamas klientui, jog net paties blogiausio scenarijaus atveju bankas uždirbs kliento nuostolių sąskaita. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose rėmėsi Norvegijos teismo sprendimais panašioje civilinėje byloje. Šiuo metu ta civilinė byla Norvegijoje yra užbaigta ir sprendimas priimtas ne banko, o investuotojo naudai.

11Teismas pažymėjo, kad sandorio patvirtinimui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir sandoriui, t. y. sandorio patvirtinimas turi būti konkretus, su apibrėžtu dalyku, iš patvirtinimo turinio turi būti akivaizdžiai aišku, koks sandoris yra patvirtinamas. Teismas pažymėjo, kad nenustačius byloje šių aplinkybių, negalima daryti išvados, kad ieškovas išreiškė valią patvirtinti ginčo sandorius.

12Teismas, cituodamas kasacinio teismo išaiškinimus dėl CK 1.80 straipsnio normos aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad FPRĮ 22 straipsnio nuostatos finansų įmonei nustato privalomą pareigą prieš pradedant teikti paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį, tikslus, kurių šis siekia naudodamasis finansinėmis paslaugomis. Pagal bylos duomenis atsakovas šią informaciją surinko po ginčo sutarčių sudarymo su ieškovu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje akcentavo, kad analogiški sandoriai dėl SASO tarp AB DNB banko ir tam tikrų investuotojų pažeidė FPRĮ reikalavimus.

13Teismas taip pat nurodė kasacinio teismo praktiką dėl CK 1.81 straipsnio taikymo ir aiškinimo.

14Teismas, spręsdamas dėl ginčo sandorių negaliojimo CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, pažymėjo, kad ieškovas susidūrė su aktyviais atsakovo veiksmais: viešai paskleista informacija, atstovų paaiškinimais, raginimais sudaryti sandorius, kurie duos pelno net neinvestuojant nuosavų lėšų, o tik trejus metus įkeitus turimą nekilnojamąjį turtą. Jeigu ieškovui būtų atskleista, kiek turi pakilti akcijų indeksas, kad susidarytų prieaugis o ne nuostolis, tai ieškovas nebūtų sudaręs sandorio, nes būtų buvę aišku, jog toks prieaugis yra mažiau tikėtinas, negu daugiau tikėtinas.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16Atsakovas AB DNB bankas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų atmestas.

17Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Priešingai nei nurodė teismas, SASO Lietuvoje pradėtas platinti nuo 2004 metų, o užsienyje dar anksčiau, todėl SASO nėra nei nauja, nei neįprasta, nei iki tol nebuvusi civilinių santykių objektu išvestinė finansinė priemonė. Teismas neatskleidė bylos esmės, todėl darė klaidingą išvadą, kad bankas pažeidė sutartis, nenurodęs jokių konkrečių tų sutarčių punktų, ir / ar perkėlęs riziką ieškovui. Teismas nenurodė, kokią konkrečią riziką bankas neva perkėlė ieškovui, bei nemotyvavo, kodėl įsivaizduojama ar nežinoma rizika turėjo tekti bankui, o ne ieškovui.
  2. Išvadą apie tai, kad ieškovas, būdamas neprofesionaliu investuotoju, nesugebėjo įvertinti investicijų ir skolinimosi rizikos bei su ja susijusių neigiamų pasekmių, teismas padarė neįvertinęs ieškovo anksčiau sudarytų sandorių patirties, dvylikos metų darbo banko valdytoju metu įgytų žinių, jo amžiaus.
  3. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje, nes ieškovas, teigdamas, esą bankas garantavo SASO prieaugį, privalėjo šį teiginį įrodyti. Byloje nėra duomenų, kad bankas ieškovui būtų garantavęs SASO prieaugį (tokių nuostatų nėra Skolinimosi, Obligacijų sutartyse, Baziniame prospekte, Galutinėse sąlygose, Kliento anketoje ar hipotekos lakšte). Ieškovui buvo paaiškinta apie akcijų indeksų svyravimus, rizikos buvo aprašytos, bankas atskleidė rizikas investuojant skolintomis lėšomis. Teismas nevertino hipotekos sandorio reikšmės, nors šis sandoris patvirtina, kad bankas negarantavo ieškovui SASO prieaugio.
  4. Teismas nenustatė sudarytų sandorių naudingumo vien tik bankui, o šios aplinkybės nenustatymas ir nebuvimas yra pakankamas paneigti teismo sprendimo motyvą dėl sandorių sudarymo apgaule. Bankas sudarė su ieškovu sandorius, iš kurių ieškovas turėjo realią galimybę uždirbti, jei 2008 metais nebūtų prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Būtent pasaulinė ekonominė krizė lėmė drastišką akcijų indeksų kritimą. Tai, jog pasaulinės ekonominės krizės masto ir trukmės nebuvo įmanoma numatyti, yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jei būtų buvusi galimybė bankams ir net daugumai pasaulio valstybių numatyti pasaulinės ekonominės krizės pradžią, trukmę, krizės arba apskritai nebūtų buvę, arba jos pasekmės būtų žymiai mažesnės. Byloje taip pat nebuvo įrodyti ir tyčiniai nesąžiningi banko veiksmai ar neveikimas, kurie būtini tam, kad būtų galima taikyti CK 1.91 straipsnį. Teismo motyvai, kad ieškovas susidūrė su aktyviais atsakovo veiksmais (viešai paskleista informacija, banko atstovų paaiškinimais, raginimais sudaryti sandorius, kurie duos pelno net neinvestavus nuosavų lėšų, o tik įkeitus nekilnojamąjį turtą), grįsti prielaidomis, bet ne konkrečiais įrodymais. Nenustačius šių aplinkybių, teismas neteisėtai ir nepagrįstai pripažino ginčo sandorius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu.
  5. Teismas, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, išskirtinę įrodomąją galią suteikė ieškovo paaiškinimams bei nevertino kitų byloje buvusių įrodymų. Ginčo sandorių sudarymo metu šalims buvo žinomi tik istoriniai akcijų indeksų svyravimo duomenys, kurie rodė, kad akcijų indeksai kyla ir kad galimybė uždirbti yra reali, tačiau tiksliai žinoti, koks bus akcijų indeksų svyravimo rezultatas, neįmanoma. Dėl šios priežasties bankas Baziniame prospekte nurodė, kad akcijų indeksai gali stipriai svyruoti, kad tas svyravimas gali būti nepalankus ieškovui, kad ieškovas gali negauti prieaugio ar net prarasti dalį investicijos. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo subjektyvius teiginius apie banko tariamai garantuotą SASO prieaugį, todėl ieškovas neįrodė, kad suklydo ar kad buvo suklaidintas dėl SASO prieaugio garantijos. Ieškovui dar prieš kreipiantis į banką dėl investavimo į SASO buvo žinoma investavimo į SASO esmė. Įvertinus tai, kad ieškovas yra buvęs bankininkas, investavęs ir kitų rūšių vertybinius popierius, turėjęs SASO įsigijimo patirties, teismo išvada, jog ieškovas neva nežinojo apie akcijų indeksų svyravimus, yra nepagrįsta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui nebuvo jokių prielaidų manyti, jog SASO prieaugis yra kažkaip garantuotas ir dėl to ieškovas nerizikuoja prarasti kredito palūkanų sumokėjimui užtikrinti įkeistą nekilnojamąjį turtą. Be to, ieškovas suklydimą bandė įrodyti aplinkybėmis, atsiradusiomis po ginčo sandorių sudarymo, t. y. suklydimą įrodinėjo remdamasis sandorių pasekmėmis (neuždirbtu pelnu), o ne sandorių sudarymo metu egzistavusiomis aplinkybėmis. Sandoris negali būti laikomas sudarytas dėl suklydimo vien dėl to, kad ieškovui atsirado neigiamos pasekmės, juo labiau, kad tokios neigiamos pasekmės atsirado dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo šalių valios (nei ieškovas, nei bankas negalėjo daryti įtakos akcijų indeksų pokyčiams). Be to, situacijai susiklosčius kitaip ir esant teigiamoms pasekmėms dėl tų pačių nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių, sandorį ieškovas laikytų galiojančiu. SASO neuždirbo ne dėl to, kad apskritai SASO kaip investavimo produktas negali uždirbti pelno, o dėl to, kad staiga, netikėtai prasidėjo pasaulinė ekonominė bei finansų krizė, kurios nei bankas, nei kas nors kitas nenumatė. Ta aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu šalys subjektyviai sandorį vertino kaip sėkmingą ateityje (o tokiu jis galėjo tapti objektyviai), neleidžia teigti, kad ieškovas suklydo sudarydamas sandorį ar juo labiau, kad bankas suklaidino ieškovą ir / arba, kad sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajai tvarkai bei gerai moralei. Teismas nevertino rašytinių įrodymų (Bazinio prospekto, Skolinimo sutarties, Obligacijų pasirašymo sutarties, hipotekos lakšto), kurių visetas patvirtina, kad ieškovas prisiėmė riziką patirti neigiamas pasekmes, todėl sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Nei ieškovas, nei atsakovas negalėjo numatyti konkrečių ginčo sandorių pasekmių, kadangi SASO, kaip investavimo produktas, leidžia gauti grąžą, tačiau tokia grąža nepriklauso nuo šalių valios. Be to, ieškovas turėjo pakankamai investicinių sandorių sudarymo patirties, todėl suprato su banku sudaromų sandorių esmę bei rizikas.
  6. Teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimu byloje Nr. XI ZR 33/10, nes šioje byloje nekilo tarptautinės privatinės teisės šaltinių taikymo klausimų. Be to, teismas sprendime nenurodė, ar bylose sutampa konkrečios faktinės aplinkybės, ar identiškos teisės normos galioja tiek Vokietijos teisėje, tiek Lietuvoje. Teismo sprendime įvardintos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, nes buvo sprendžiama dėl žymiai rizikingesnio finansinio produkto. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovas nesirėmė Norvegijos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimu, be to, kitos ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.
  7. Teismas nepagrįstai ieškinį tenkino CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nors teismas sprendime nenurodė konkrečios FPRĮ 22 straipsnio dalies, tačiau galima suprasti, kad teismas sprendė, jog bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalį. Ši teisės norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes ieškovui nei investavimo rekomendacijos, nei portfelio valdymo paslauga nebuvo teikiamos. Bet kuriuo atveju visa reikiama informacija apie kliento žinias, patirtį, investavimo tikslus buvo išsiaiškinta susitikimų su banko darbuotoja L. S. metu bei užpildant Kliento anketą, o šie veiksmai laikytini tinkamu ir pakankamu įstatymuose numatytos pareigos įvykdymu.
  8. Teismas sprendime nurodė, kad vadovavosi CK 1.81 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šio straipsnio taikymo bei aiškinimo praktika, tačiau nepateikė nė vieno motyvo, kodėl ginčo sandorius pripažino negaliojančiais straipsnyje nurodytu pagrindu.
  9. Teismas sprendė, kad ieškovas nepatvirtino sandorių, tačiau jokių konkrečių byloje esančių rašytinių įrodymų bei konkliudentinių ieškovo veiksmų, kaip valios išraiškos būdo, teismas nevertino ir neanalizavo. Dėl šios priežasties teismas neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nepatvirtino ginčo sandorių. Tai, kad sandoriai buvo patvirtinti, pagrindžia šios aplinkybės: ieškovas sudarė hipotekos sandorį; žinodamas, kad SASO neuždirbo prieaugio, todėl kredito palūkanas turės sumokėti asmeninėmis lėšomis, ieškovas laisva valia sumokėto kredito palūkanas atsakovui, t. y. sandorį įvykdė visiškai. Kadangi ieškovas galėjo ginčo sandorius patvirtinti ir tokia laisva valia pasinaudojo, jis neteko teisės patvirtintus sandorius ginčyti praėjus beveik penkeriems metams po jų sudarymo.

18Ieškovas P. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Nors SASO obligacijos Lietuvos vertybinių popierių rinkoje buvo pradėtos platinti nuo 2004 metų, atsakovo platinamos SASO skyrėsi nuo kitų finansų tarpininkų platintų SASO tuo, jog atsakovas, kaip emitentas, jas išleido ir platino už paties emitento paskolintas investuotojams lėšas. Sandorių su ieškovu sudarymo atsakovas siekė aktyviai, obligacijas pristatė kaip naują produktą, kuris vien dėl to, jog bus įkeistas turtas bankui, per tris metus investuotojui uždirbs pajamas. Su akcijų indeksais susietos obligacijos sąvoka nėra apibrėžta teisės normose, SASO yra išvestinis sudėtingas vertybinis popierius. Atsakovas buvo vienintelė finansų institucija, 2006 metais į finansų priemonių rinką išleidusi ir 2006-2008 metais platinusi SASO skolintomis lėšomis, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Mokslinės (teisinės, finansinės, ekonominės) analizės apie SASO už skolintas lėšas Lietuvoje nebuvo, todėl vartotojui nebuvo galimybių žinoti, kas yra SASO. VPK surinktoje medžiagoje yra apibendrinama, kad SASO už skolintas lėšas rizika nebuvo atskleista. AB SEB bankas platino SASO tik už nuosavas investuotojo lėšas ir net nesiūlė investuotojui tokio platinimo būdo, kaip mišrus (už emitento skolintas ir investuotojo nuosavas lėšas ar tik už emitento skolintas lėšas, įkeičiant investuotojo nekilnojamąjį turtą).
  2. Ieškovas nežinojo bei negalėjo žinoti, kad SASO įsigijimo skolintomis lėšomis ir įkeičiant nekilnojamąjį daiktą mechanizmas yra sudėtingas, taip pat nežinojo, jog toks produktas gali būti siūlomas tik profesionaliam investuotojui. Esminę reikšmę ieškovui apsispręsti dėl ginčo sandorių sudarymo turėjo atsakovo suteikta informacija apie garantuojamą produkto pelningumą bei nedidelę riziką. Teismas teisingai nurodė, kad atsakovas neatskleidė ieškovui informacijos tam, jog jis galėtų atlikti tinkamą valinį sprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti, t. y. atsakovas turėjo ieškovui atskleisti, iki kokio lygio turi pakilti susietų su Kinija Nr. 5 akcijų indeksas, kad investuotojo įsigytos obligacijos už emitento skolintas lėšas padengtų palūkanas už skolintas lėšas, jog investuotojas galėtų žinoti, ar jam apskritai verta investuoti.
  3. Teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes ne ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis buvo pakankamai informuotas, o priešingai – atsakovui tenka pareiga įrodyti, jog jis ieškovą informavimo tinkamai, t. y. iš anksto išsamiai, pakankamai būtent apie SASO įsigijimo skolintomis lėšomis ir įkeičiant emitentui nekilnojamąjį turtą specifiką bei visas su tuo susijusias rizikas, nes vertybinių popierių arba finansinių priemonių (netgi šiuo atveju išvestinių vertybinių popierių ar išvestinių finansinių priemonių) sandorių sudarymui reikalingos informacijos suteikimo pareigą atsakovui nustato įstatymas. Baziniame Prospekte ir Galutinėse sąlygose investavimo skolintomis lėšomis rizika neatkleista.
  4. Atsakovas, kaip investavimo paslaugas siūlantis subjektas, privalėjo elgtis ypač atidžiai, teikti išsamias, potencialiam investuotojui suprantamas investavimo rekomendacijas, įspėti apie siūlomo produkto rizikas, tačiau šią pareigą atsakovas pažeidė. Atsakovas sąmoningai neatskleidė teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą, informaciją iškraipė, pateikdamas ją tendencingai ir neobjektyviai, siekdamas ginčijamų sutarčių sudarymo. Atsakovas tiek žodžiu, tiek parengtoje medžiagoje apie investavimą į atsakovo produktus SASO apibūdino kaip saugesnį nei investiciniai fondai ar kitokie produktai investavimo būdą, be to, pabrėžė, kad bet kuriuo atveju garantuojamas SASO pelningumas, lyginant su kitais investavimo būdais. Atsakovo medžiaga ir suteiktos konsultacijos nesudarė pagrindo ieškovui abejoti atsakovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi duomenis pateikė kvalifikuotas specialistas – patikimas komercinis bankas. Be to, atsakovas neakcentavo skirtumo (rizikos) investuojant skolintomis lėšomis, nepaaiškino, kada akcijos bus tiek pelningos, kad padengs palūkanas ir dar uždirbs investuotojui pelną. Lėšas skolino pats emitentas investuoti į savo paties obligacijų emisiją, skelbdamas, jog toks investavimas bus naudingas investuotojui, kuriam reikės tik įkeisti nekilnojamąjį daiktą, tačiau SASO įsigijimas skolintomis lėšomis yra susijęs su papildoma rizika, apie kurią investuotojas turėjo būti banko tinkamai informuotas, aiškiai, nedviprasmiškai atskleidžiant visas aplinkybes, susijusias su investavimo skolintomis lėšomis prognozuojamu realiu galutiniu pelningumu investuotojui ir galima nuostolių rizika.
  5. Skundo argumentai, kad ieškovas, sudarydamas sandorius, pats prisiėmė visą riziką, prieštarauja Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 35 punktui.
  6. Šiuo atveju visi profesionalumo standartai yra taikytini pirmiausia atsakovui, nes taip nustato atsakovo veiklą reglamentuojantys specialieji įstatymai.
  7. Teismas tinkamai atkreipė dėmesį ir į kitų valstybių teismų išvadas dėl finansų institucijų pareigų analogiškose bylose dėl išvestinių vertybinių popierių platinimo.
  8. Apelianto argumentai apie tai, kad ieškovas buvo patyręs investuotojas, žinojo apie derybas, yra sudaręs nekilnojamojo turto nuomos sandorius, yra dirbęs bankininku, beveik tuo pat metu buvo įsigijęs tokius pat vertybinius popierius kitame banke, ir pan., neturi jokios reikšmės, nes išvestinius vertybinius popierius atsakovas galėjo platinti tik įsitikinęs tuo, jog de facto ir de jure asmuo yra profesionalus investuotojas ir apie rizikas žino tiek pat, kiek ir finansų tarpininkas. Ieškovas tokiu investuotoju nebuvo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad įsitikino, jog apie investavimo rizikas ieškovas (investuotojas) žino tiek pat, kiek ir finansų tarpininkas.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė,

21Ieškovas ir atsakovas 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo ieškovui suteikti 399 870 Lt kreditą įsigyti 4 000 vienetų obligacijų iš su Kinijos akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 5, o ieškovas įsipareigojo grąžinti bankui kreditą bei sumokėti 6,60 procentų dydžio metines palūkanas. Obligacijų išpirkimo data ? 2010 m. gruodžio 22 d. Įsipareigojimams pagal šią sutartį užtikrinti buvo įkeistos obligacijos (sutarties 7.1.1 punktas). Pagal Skolinimo sutarties 7.2.1 punktą įsipareigojimams pagal šią sutartį užtikrinti ieškovas taip pat įsipareigojo ne vėliau kaip per 45 dienas nuo sutarties sudarymo įkeisti jam nuosavybės teise priklausančias arbatinės patalpas 1-4 ir nuo 1-8 iki 1-10, esančias ( - ) (I t., b. l. 12-14). Tą pačią dieną, t. y. 2007 m. lapkričio 23 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas, kaip investuotojas, pasirašė 4 000 vienetų obligacijų iš obligacijų emisijos, išleistos 2007 m. lapkričio 12 d. pagal 700 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje 2007 m. rugpjūčio 23 d. (I t., b. l. 15). Šioje sutartyje nurodyta, kad joje neaptarti su obligacijomis susiję klausimai reglamentuojami Programos prospekte, o investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Programos prospektu. 2007 m. gruodžio 6 d. Tauragės rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius įregistravo hipotekos lakštą, kuriuo buvo įkeistas minėtas nekilnojamasis daiktas ieškovo įsipareigojimams pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Skolinimo sutartį su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais užtikrinti (I t., b. l. 57-60). Obligacijų išpirkimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 22 d., obligacijos pelno neuždirbo, o paskolos grąžinimo dieną sukaupta palūkanų už paskolą suma sudarė 81 271,09 Lt. Palūkanoms pagal Skolinimo sutartį apmokėti reikalingą sumą ieškovas į savo sąskaitą pervedė 2010 m. gruodžio 21 d., gruodžio 22 d. ir gruodžio 23 d. mokėjimų nurodymais (I t., b. l. 61-63).

22Ieškovas, prašydamas pripažinti negaliojančiomis pirmiau minėtas Skolinimo ir Obligacijų sutartis, savo reikalavimą grindė CK 1.90, 1.91 straipsniuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais – sandorių sudarymu dėl suklydimo ir apgaulės, taip pat sandorių negaliojimo pagrindais, įtvirtintais CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose, t. y. dėl sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pirmosios instancijos teismas šiuos sandorių negaliojimo pagrindus pripažino įrodytais, tačiau apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka.

23Dėl suklydimo sudaryto sandorio

24Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje nagrinėdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, pažymėjo, kad šiuo atveju svarbiausias yra galutinis rezultatas, t. y. svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

25Ieškinys šioje byloje pirmosios instancijos teismo patenkintas remiantis CK 1.90 straipsnio, reglamentuojančio dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, 1 dalimi, konstatavus, kad atsakovas veikė nepakankamai profesionaliai – neatidžiai ir nerūpestingai, nes tinkamu būdu neatskleidė ieškovui informacijos tam, jog būtų užtikrinta neprofesionalaus kliento pasverto pasirinkimo investuoti galimybė, todėl ieškovas buvo atsakovo suklaidintas ir sudarė sutartis, kuriomis prisiėmė riziką dėl viso savo turto praradimo. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad atsakovas tinkamu būdu neatskleidė ieškovui visos informacijos apie sudaromų sandorių riziką ir taip ieškovą suklaidino.

26Kasacinis teismas iš esmės analogiškose savo teisine problematika bylose yra nurodęs, kad suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta viešojoje teisėje, konkrečiai – Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiajame FPRĮ ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Įgyvendindama nurodytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, pateiktais išaiškinimais, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas rizikų atskleidimo reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl pirmiau nurodytoje nuostatoje įtvirtintos pareigos finansų tarpininkai privalėjo laikytis ir iki FPRĮ įsigaliojimo, t. y. atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, kad VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką.

27Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bankas (atsakovas) investuotojui (ieškovui) siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Investuojantiems nuosavomis lėšomis bankas garantavo obligacijų nominalios vertės išpirkimą, be to, priklausomai nuo akcijų, su kuriomis buvo susietos obligacijos, rezultatų, investuotojai taip pat galėjo gauti priemoką – palūkanas (Galutinių sąlygų dalis „Išpirkimas“ - I t., b. l. 16). Ieškovas investavo ne nuosavomis, bet skolintomis lėšomis, sudarydamas su atsakovu Skolinimo sutartį trejiems metams, iš banko pasiskolindamas 399 870 Lt už 6,60 procentų metinių palūkanų, be to, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Dėl šių aplinkybių siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis didėja, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kaip jau buvo nurodyta, šį investavimo sąlygų skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, įsigijimo skolintomis lėšomis rizikos.

28Nagrinėjamu atveju pripažintini iš dalies pagrįstais ieškovo argumentai, kad bankas, kuriam keliami aukšti rūpestingumo standartai, tinkamai neišaiškino ieškovui, kaip neprofesionaliam investuotojui, pasirinktos investavimo priemonės rizikos masto. Ieškovas 2007 m. lapkričio 23 d. pasirašydamas Obligacijų sutartį, kaip nurodyta jos 1.13 punkte patvirtino, kad yra susipažinęs su Programos prospektu ir kad šioje sutartyje neaptarti su obligacijomis susiję klausimai reglamentuojami Programos prospekte (I t., b. l. 15). Ieškovas ieškinyje patvirtino, jog ieškovą konsultavusi banko darbuotoja patarė susipažinti su Baziniu prospektu, jog ieškovas su šiuo dokumentu susipažino. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovui buvo pateikta apibendrinta, lengvai suprantama ir susisteminta informacija apie su akcijomis susietas obligacijas, su šia finansine priemone susijusias rizikas. Banko darbuotojos L. S. paaiškinimai apie tai, kad akcijų indeksų svyravimai gali būti ir nepalankūs ieškovui, jog dėl to gali nebūti ir SASO prieaugio, neleidžia spręsti apie tai, jog atsakovas tinkamai išaiškino ieškovui, kaip neprofesionaliam investuotojui, apie pasirinktą finansinę priemonę. Atsakovas apeliaciniame skunde patvirtina, kad Obligacijų pasirašymo sutarties atspausdinimo laikas buvo 2007 m. lapkričio 23 d., 14 val. 52 min. 56 s., o atsakovo įspėjimas apie netinkamumą ieškovui investuoti į SASO skolintomis lėšomis, nurodytas Kliento anketoje, atspausdintas 2007 m. lapkričio 23 d., 15 val. 17 min. Ieškovas 2013 m. spalio 3 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo parengta Kliento anketos elektroninė versija, kad anketoje pateikti duomenys yra teisingi (II t., b. l. 117, antra lapo pusė). Tai reiškia, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas informavo ieškovą apie tai, jog su akcijomis susietos obligacijos jam nėra tinkamas investicinis produktas, o duomenų apie tai, kad ieškovui buvo pateikta apibendrinta, lengvai suprantama ir susisteminta informacija apie su akcijomis susietas obligacijas, su šia finansine priemone susijusias rizikas, byloje nėra. Teisėjų kolegija, vertindama faktines šios bylos aplinkybes finansų rinkų teisės normų kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo netinkamą pareigos atskleisti informaciją vykdymą iki ginčijamų sandorių sudarymo. Fragmentuotos informacijos apie investavimo strategiją pateikimas atskiruose informacijos šaltiniuose (Baziniame prospekte, Galutinėse sąlygose) nėra aiškus ir suprantamas neprofesionaliajam investuotojui. Skolinimo sutarties nuostatos, įtvirtinančios, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos atsakovo ir ieškovo priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, ar Galutinių sąlygų nuostata, jog SASO išpirkimo kainą sudaro nominali vertė bei susiejimo indekso prieaugis, nepaneigia atsakovo netinkamo informavimo pareigos vykdymo, siekiant aiškiai, išsamiai ir suprantamai atskleisti siūlyto investicinio produkto – įsigyjamo SASO skolintomis lėšomis bei įkeičiant nekilnojamąjį turtą – riziką ir reikšmingas ginčijamų sandorių sąlygas, ypač tokiais atvejais, kai tai susiję su finansine priemone, kurią, kaip netinkamą ieškovui, nurodė pats atsakovas.

29Visgi, kaip pažymėta kasacinio teismo praktikoje, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Vertindamas galimą asmens suklydimą kaip esminį, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovo asmenines savybes, kitas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes.

30Byloje nustatyta, kad ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu buvo baigęs (kaip pats nurodė teismo posėdžio metu) Veterinarijos akademiją, yra dirbęs banke (pradžioje vedėjo, vėliau – valdytojo pareigose) (II t., b. l. 117), turėjo patirties sudarant sandorius (I t, b. l. 201), įskaitant ir investavimo sandorius (2007 m. buvo įsigijęs obligacijų AB SEB banke (II t., 57-59 b. l.), investiciniams instrumentams įsigyti naudojo savo santaupas (santaupas laikė ne tik savo sąskaitoje ar kaip indėlius, bet jas naudojo ir obligacijoms, akcijoms įsigyti) (I t., b. l. 141), buvo sulaukęs 57 metų (toks amžius liudija gyvenimiškos patirties turėjimą). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo asmeninės ir jį individualizuojančios savybės ginčo sandorių sudarymo metu buvo pakankamos suprasti, kad investicija į obligacijas yra susijusi su tam tikra rizika, be to, ieškovas buvo susipažinęs su Programos prospektu dar iki ginčo sutarčių sudarymo. Ieškovas, įkeisdamas nekilnojamąjį turtą, taip pat galėjo ir turėjo suprasti, kad šiame sandoryje galimi tam tikri investiciniai praradimai bei reali išieškojimo iš šio nekilnojamojo turto galimybė, jeigu prievolė nebus tinkamai įvykdyta. Kredito sutartyse yra nuostatų, fiksuojančių, kad ieškovui gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų ar bankui gali tekti išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto (1.1, 1.3, 6.1, 7, 9.6 punktai), o Programos prospekte ir Galutinėse sąlygose įtvirtinta, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neprofesionalaus investuotojo statuso turėjimas yra nukreiptas ne į neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų eliminavimą (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis, rūpestingai, protingai ir pan.), bet į papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareiga parengti ir paskelbti Prospektą, pateikti visą informaciją klientui ir pan.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-265/2014). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo sutartys galiojo trejus metus, obligacijos buvo išperkamos 2010 m. gruodžio 22 d., tuo pačiu metu ieškovas sumokėjo atsakovui palūkanas pagal Skolinimo sutartį, tačiau ieškinį teismui ieškovas pateikė 2012 m. rugpjūčio 28 d.

31Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai atsakovo veiksmus laikė netinkamu informavimo pareigos vykdymu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies prasme, tačiau neįvertinęs kitų bylai reikšmingų aplinkybių padarė nepagrįstą išvadą apie buvimą pagrindo spręsti, kad ieškovas sudarė ginčo sandorius dėl esminio suklydimo. Šiuo atveju ieškovas pagal išsilavinimą, turimas žinias, patirtį, susipažinęs su sandorių dokumentais, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo, negalėjo būti suklaidintas tiek, kad, jeigu ne šis suklaidinimas, sandorio jis nebūtų sudaręs.

32Dėl apgaulės įtakoje sudaryto sandorio

33Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje „Dėl apgaulės“, be teismų praktikoje šio sandorio negaliojimo pagrindo taikymo taisyklių paminėjimo, taip pat nurodė, kad ieškovas susidūrė su aktyviais atsakovo veiksmais: viešai paskleista informacija, atstovų paaiškinimais, raginimais sudaryti sandorius, kurie duos pelno net neinvestuojant nuosavų lėšų, o tik trejiems metams įkeičiant nekilnojamąjį daiktą; kad jeigu ieškovui būtų atskleista, kiek turi pakilti akcijų indeksas tam, jog būtų prieaugis, o ne nuostolis, ieškovas nebūtų sudaręs sandorio.

34Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovo ginčijamus sandorius negaliojančiais tiek CK 1.90, tiek CK 1.91 straipsnių pagrindais, tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantas apeliaciniame skunde, šie du teisiniai pagrindai nėra suderinami. Tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) sudarytas sandoris priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contra voluntatem. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Tenkindamas ieškinį CK 1.91 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti tyčinius nesąžiningus atsakovo veiksmus ar neveikimą, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė sudaryti.

35Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovo veikla buvo tyčia nukreipta nesąžiningai įtikinti ieškovą sudaryti sandorį, sąmoningai nuslepiant itin reikšmingą sandoriams informaciją ir būtent tai lėmė ieškovo apsisprendimą bei ginčo sutarčių sudarymą (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Ginčijamos sutartys negali būti vertinamos, kaip sudarytos dėl apgaulės, vien dėl to, kad ieškovui atsirado neigiami šių sutarčių sudarymo padariniai.

36Dėl nuginčijamo sandorio patvirtinimo

37CK 1.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies, turinčios teisę sandorį nuginčyti, teisė tokį sandorį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Teisėjų kolegija pritaria apeliantui, kad šiuo atveju egzistuoja aplinkybės, kurių pagrindu galima daryti išvadą, jog ieškovas ginčo sandorius patvirtino. Visų pirma ieškovas jau po sandorių sudarymo užtikrino atsakovui savo prievolių pagal Skolinimo sutartį įvykdymą hipoteka (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Antra, ieškovas, žinodamas, kad SASO neuždirbo prieaugio ir kad ieškovas turi sumokėti palūkanas pagal Skolinimo sutartį savo lėšomis, palūkanas atsakovui sumokėjo, t. y. sandorį įvykdė (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Po visiško sutarties įvykdymo atsakovas sutiko su hipotekos išregistravimu, hipoteka buvo išregistruota 2011 m. sausio 11 d. (I t., 57 b. l.). Jeigu, kaip teigia ieškovas, Skolinimo sutartį jis būtų įvykdęs tik siekdamas išvengti dar didesnių nuostolių, ieškinį dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis būtų pateikęs anksčiau, nei 2012 m. rugpjūčio 20 d.

38Dėl imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimo

39Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sandorius negaliojančiais, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, nurodė, kad FPRĮ 22 straipsnio nuostatos finansų įmonei nustato privalomą pareigą prieš pradedant teikti paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį, tikslus, kurių klientas siekia naudodamasis finansinėmis paslaugomis. Remiantis bylos duomenimis, atsakovas šią informaciją surinko po ginčo sutarčių su ieškovu sudarymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje akcentavo, kad analogiški sandoriai dėl SASO tarp banko ir tam tikrų investuotojų pažeidė FPRĮ reikalavimus.

40Nors, kaip teisingai pastebi atsakovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė konkrečios FPRĮ 22 straipsnio dalies, tačiau iš teismo išdėstytų motyvų dėl CK 1.80 straipsnio taikymo galima suprasti, jog teismas darė išvadą apie atsakovo padarytą pažeidimą FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies, kurioje įtvirtinta finansų maklerio įmonės pareiga pieš pradedant teikti klientui investicines paslaugas, apimančias investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.

41Apeliantas teigia, kad FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalių sisteminis, teologinis ir lingvistinis aiškinimas leidžia teigti, kad pareiga surinkti informaciją apie investuotoją negali būti laikoma savitiksle; informacija renkama tada, kai yra siekiama suteikti investuotojui tinkamą investavimo rekomendaciją ar valdant finansinių priemonių portfelį tam, jog galima būtų įvertinti, kuris investicinis produktas klientui yra tinkamas, o kuris – ne. Pasak apelianto, šios bylos ieškovui nei investavimo rekomendacijos (kaip jos suprantamos FPRĮ prasme), nei juolab portfelio valdymo paslaugos nebuvo teikiamos, ieškovas tokių banko paslaugų niekada neprašė ir to net nebandė įrodinėti. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga surinkti informaciją apie investuotoją negali būti laikoma savitiksle. Šios pareigos pažeidimas aktualus sprendžiant, ar finansų tarpininkas tinkamai vykdė investicijų priimtinumo ir tinkamumo pareigas, įtvirtintas FPRĮ 22 straipsnio 6 ir 7 dalyse. Šioje byloje ginčo dėl to nebuvo. Nagrinėjamu atveju reikalinga informacija apie ieškovo žinias, patirtį, investavimo tikslus buvo išsiaiškinta susitikimų su banko darbuotoja L. S. metu. Tokią aplinkybę patvirtina teismo posėdžio metu apklausta ši banko darbuotoja (II t., b. l. 122, lapo antra pusė), taip pat ir pats ieškovas, patvirtindamas, kad Kliento anketoje nurodyti duomenys yra teisingi. Į bylą yra pateikta užpildyta Kliento anketa, kurioje, įvertinęs ieškovo žinias ir patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį, tikslus, kurių ieškovas siekė naudodamasis investicinėmis paslaugomis, atsakovas kaip tinkamą finansinę priemonę ieškovui nurodė terminuotąjį indėlį, o ne su akcijomis susietas obligacijas, taip pat įspėjo, kad susietos obligacijos finansuojant investicijas skolintomis lėšomis nėra tinkamas instrumentas (I t., b. l. 141). Be to, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybe, jog atsakovas minėtą informaciją surinko po ginčo sutarčių sudarymo, nes tiek ieškovo, tiek atsakovo darbuotojos paaiškinimais nustatyta, kad informacija buvo renkama ir įspėjimas apie finansinių priemonių netinkamumą buvo pateikiamas ginčo sutarčių sudarymo metu. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad ginčo sandoriai sudaryti pažeidžiant FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtiną reikalavimą, juolab, kad šis pažeidimas lemtų ginčo sandorių negaliojimą.

42Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje nesprendė konkretaus ieškovo ir atsakovo ginčo dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nenagrinėjo konkrečių tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių sandorių sudarymo aplinkybių, todėl remiantis toje nutartyje pateiktomis išvadomis spręsti apie šioje byloje ginčijamų sandorių pripažinimą negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu negalima.

43Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime cituodamas CK 1.81 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, paminėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą CK 1.81 straipsnio taikymo bei aiškinimo praktiką, nepateikė nė vieno konkretaus motyvo, kodėl ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu, todėl ši teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių ginčo sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.81 straipsnyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu.

44Šioje byloje nepripažinus pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamų sandorių negaliojimo, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

45Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio turinio teisiniuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) investuotojas galėjo ir tebegali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui, teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris, kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims, priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės dėl nuostolių atsiradimo, bei išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai vienareikšmiškai tenka arba priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad mišrios kaltės institutas palieka teismo diskrecijai spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdą priklauso šalims, o teismas turi pareigą nuspręsti, ar pasirinktas gynybos būdas yra pagrįstas ir ar jis taikytinas. Ieškovas ieškinyje pareiškė reikalavimą pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis ir priteisti ieškovui iš atsakovo ginčo sandoriais sukeltus nuostolius bei procesines palūkanas, tačiau ieškinio faktinį pagrindą šioje byloje sudarė aplinkybės dėl suklydimo ir apgaulės sudarytų sandorių negaliojimo, o atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas ieškinyje neįrodinėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšdamas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ieškovas jį grindė restitucija, kaip sandorio negaliojimo pasekme, ir asmens, kaip šalies, pagal kurios ieškinį sandoris buvo pripažintas negaliojančiu, teise reikalauti atlyginti turėtas išlaidas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, CK 1.90 straipsnio 3 dalis, 1.91 straipsnio 2 dalis). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatinėjo, nes 88 673,56 Lt dydžio atsakovui sumokėtas palūkanas ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teismo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (taip nurodyta skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje) ieškovui priteisė išimtinai dėl to, jog ginčijami sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais. Dėl tokio teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas, kuriuo jis ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80, 1.81, 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais.

46Dėl bylinėjimosi išlaidų

47Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

48Atsakovas AB DNB bankas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą priteisti 6 050 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir pateikė šių išlaidų apmokėjimą patvirtinantį įrodymą (II t., b. l. 95, 96). Atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, turėjo 1 995 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų ir 3 630 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (II t., b. l. 181, 192, 193).

49Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į atsakovo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, ginčo sudėtingumą, į tai, kad atsakovo atstovas, rengęs apeliacinį skundą, atstovavo atsakovui ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jam tarp šalių kilusio ginčo aplinkybės apeliacinio skundo parengimo metu buvo gerai žinomos, o apeliaciniame skunde nurodyti iš esmės tie patys argumentai, kuriais remtasi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog atsakovui AB DNB bankui priteistina 4 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 2 000 Lt išlaidų apeliacinės instancijos teisme (Rekomendacijų 8.2, 8.3, 8.10, 8.16, 8.17, 8.18 punktai, CPK 93, 98, 302 straipsniai). Valstybei iš ieškovo priteistina 10,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 1 995 Lt (II t., 171 b. l.). Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovo sumokėtas žyminis mokestis priteistinas atsakovui iš ieškovo (CPK 93, 302 straipsniai). Kadangi šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinys atmetamas, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

50Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

51Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

52Ieškovo P. Š. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui atmesti.

53Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo P. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 995 Lt žyminio mokesčio.

54Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo P. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl to, ar įsigydamas vertybinius popierius banko... 5. Ieškovas P. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė... 9. Teismas atkreipė dėmesį į sandorio objektą, t. y. kad sandorio objektas... 10. Teismas pagal byloje esančius duomenis sprendė, kad labiau tikėtina, jog... 11. Teismas pažymėjo, kad sandorio patvirtinimui keliami tokie patys reikalavimai... 12. Teismas, cituodamas kasacinio teismo išaiškinimus dėl CK 1.80 straipsnio... 13. Teismas taip pat nurodė kasacinio teismo praktiką dėl CK 1.81 straipsnio... 14. Teismas, spręsdamas dėl ginčo sandorių negaliojimo CK 1.91 straipsnyje... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 16. Atsakovas AB DNB bankas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo... 17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 18. Ieškovas P. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo šio skundo... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 21. Ieškovas ir atsakovas 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Skolinimo obligacijų... 22. Ieškovas, prašydamas pripažinti negaliojančiomis pirmiau minėtas Skolinimo... 23. Dėl suklydimo sudaryto sandorio... 24. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali... 25. Ieškinys šioje byloje pirmosios instancijos teismo patenkintas remiantis CK... 26. Kasacinis teismas iš esmės analogiškose savo teisine problematika bylose yra... 27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bankas (atsakovas) investuotojui (ieškovui)... 28. Nagrinėjamu atveju pripažintini iš dalies pagrįstais ieškovo argumentai,... 29. Visgi, kaip pažymėta kasacinio teismo praktikoje, ne kiekvienas finansų... 30. Byloje nustatyta, kad ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu buvo baigęs... 31. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja,... 32. Dėl apgaulės įtakoje sudaryto sandorio... 33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje „Dėl... 34. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas... 35. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovo veikla buvo... 36. Dėl nuginčijamo sandorio patvirtinimo... 37. CK 1.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies, turinčios teisę sandorį... 38. Dėl imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei... 39. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sandorius... 40. Nors, kaip teisingai pastebi atsakovas apeliaciniame skunde, pirmosios... 41. Apeliantas teigia, kad FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalių sisteminis, teologinis... 42. Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad... 43. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios... 44. Šioje byloje nepripažinus pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadų... 45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio turinio teisiniuose santykiuose... 46. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 47. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo... 48. Atsakovas AB DNB bankas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme... 49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro... 50. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 51. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir... 52. Ieškovo P. Š. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui atmesti.... 53. Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas... 54. Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo P. Š. (asmens kodas (duomenys...