Byla e3K-3-482-1075/2017
Dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu, statybos padarinių pašalinimo, trečiasis asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. B. (S. B.), A. B. ir G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. B., G. B., A. B. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, I. V. dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu, statybos padarinių pašalinimo, trečiasis asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių sutikimo klausimą, kai atliekami kapitalinio remonto darbai, susiję su vieno iš bendraturčių interesų tenkinimu, taip pat įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai S. B., A. B. ir G. B. teismo prašė: pripažinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. rugsėjo 17 d. išduotą rašytinį pritarimą (toliau – ir Rašytinis pritarimas) negaliojančiu; įpareigoti atsakovą I. V. (toliau – ir Atsakovas) savo lėšomis per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti statybos padarinius – užmūryti duris (toliau – ir Durys), įrengtas iš Atsakovui priklausančio buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), į namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas), ketvirto aukšto rytinę laiptinę ir atstatyti sienos, kurioje buvo įrengtos durys, būklę į pradinę padėtį bei sutvarkyti statybvietę; nustatyti, kad, Atsakovui teismo sprendime nustatytu terminu neįvykdžius teismo sprendimo, ieškovai turi teisę atlikti teismo sprendime nurodytus veiksmus Atsakovo lėšomis, turėtas išlaidas išieškant iš Atsakovo, arba kad Atsakovas turi mokėti 100 Eur baudą už kiekvieną uždelstą dieną įvykdyti teismo sprendimą iki teismo sprendimo tinkamo įvykdymo dienos.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Byloje nustatyta, kad ketvirtame ginčo Namo, pastatyto 1914 m., aukšte ieškovams S. B. ir A. B. priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui G. B. – butas Nr. (duomenys neskelbtini), o Atsakovui – butas Nr. (duomenys neskelbtini). Name iš viso yra 16 butų ir 4 komercinės paskirties patalpos. Namas pastatytas XX amžiaus pradžios moderno stiliumi, pagal pradinį planą kiekviename aukšte buvo po du butus ir dvi laiptinės: paradinė – iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės (rytinė) ir pagalbinė laiptinė – iš kiemo pusės (vakarinė). Po Antrojo pasaulinio karo butai Name buvo padalyti į atskirus mažesnius butus, todėl vietoj buto Nr. (duomenys neskelbtini) įrengti du butai – (duomenys neskelbtini). Atsakovas, atlikdamas kapitalinį Buto remontą pagal dar ankstesnio savininko A. J. parengtus dokumentus, įrengė Duris į paradinę (rytinę) laiptinę.
  3. Teismas, nustatęs, kad name gyvenamųjų namų bendrija neįsikūrusi, namą administruoja Vilniaus miesto savivaldybės skiriamas administratorius, konstatavo, jog Buto savininkas turėjo gauti Namo butų ir kitų patalpų savininkų balsų daugumą, kad turėtų teisę įrengti duris į rytinę laiptinę. Atsakovas pateikė įrodymus, kad buvęs Buto savininkas A. J., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnio 7 dalimi, iš 20 Namo butų ir kitų patalpų savininkų surinko 11 savininkų parašus, patvirtinančius, kad jie sutinka, jog būtų įrengtos durys į rytinę laiptinę iš Buto. Teismas konstatavo, kad, priešingai nei teigia ieškovai, Namo buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės M. D. įgaliojimas M. J. suteikia teisę butą valdyti ir juo naudotis, todėl ji turėjo teisę balsuoti dėl leidimo įsirengti duris, nes leidimo davimas susijęs su turima valdymo teise. Teismas konstatavęs, jog rašytinis įrodymas – balsų komisijos skaičiavimo protokolas – yra autentiškas, padarė išvadą, kad Atsakovas tinkamai įgyvendino CK 82 straipsnio 1 dalyje ir 4.83 straipsnio 1 dalyje nustatytas teises.
  4. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo statybos darbai nepažeidė statinio saugomų vertybių. Šie darbai atlikti pastate, kurio kai kurie elementai įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Kultūros paveldo saugoma vertybė yra ne pati Namo siena, o jo planas, t. y. kapitalinių sienų tinklo išsidėstymas. Prašomas leidimas atlikti kapitalinės statybos darbus nesusijęs su saugomų vertybių pažeidimu, statybos darbai atlikti padarant durų angą kapitalinėje sienoje toje vietoje, kur anksčiau jau buvo durys, bet vėliau jos buvo panaikintos. Statybos darbais nepakeistas pastato tūris, planas, fasado architektūrinis sprendimas, konstrukcijos ir vidaus dekoras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos tinkamai kontroliavo tvarkomuosius statybos darbus.
  5. Teismas ieškovų pateiktus rašytinius įrodymus – inventorinius planus kaip įrodymą atmetė, pažymėdamas, kad jie – labai skirtingų periodų: 1948, 2003, 2015 metų, o tarpiniai lapai, 1970 metų, – be jokios informacijos ir brėžinių. Teismas šiuos įrodymus ir duomenis, kuriais pagrįsta specialisto T. M. išvada, vertino kaip tendencingai parinktą informaciją. Teismas rėmėsi Kultūros paveldo departamento pateiktais rašytiniais įrodymais, pažymėjo, kad jie nenuginčyti, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalimi, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Remdamasis R. V. architektūrinių tyrimų aiškinamuoju raštu, kuriame nurodyta, kad Name butai XX amžiaus antroje pusėje buvo skaidomi, plotai perplanuojami, vienur įrengiami, o kitur užmūrijami išėjimai, teismas padarė išvadą, kad ginčo Durų vietoje anksčiau jau yra buvusios durys.
  6. Teismas atmetė ieškovų be teismo ir kitų dalyvaujančių asmenų žinios surasto eksperto, suformulavus jam klausimus, parengtą ekspertizės aktą, kaip pateiktą pažeidžiant CPK 212 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, pažymėdamas, kad ne teismas skyrė ekspertizę, nesilaikyta nešališkumo principo, įrodymas gautas pažeidžiant procesinius įstatymus. Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovų teiginius, kad, įrengus Duris, padidėja pavojus gaisro atveju ir pavojus gauti traumą.
  7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  8. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir papildomai pažymėjo, kad pagal CK 4.85 straipsnio 3 dalies nuostatas sprendimai dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų, kurie naudojami tenkinti ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius, gali būti priimami tik visuotiniam butų ir kitų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių susirinkimui pritarus tokiai tvarkai. Ieškovai nepateikė įrodymų, jog ginčo Namo butų ir kitų patalpų savininkai būtų pritarę tvarkai, nustatančiai, kad sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės objektų, esančių rytinėje Namo laiptinėje, gali būti priimami tik šioje laiptinėje esančių butų savininkų balsų dauguma. Todėl teismo išvadą, jog šiuo atveju reikėjo gauti visų Namo patalpų savininkų daugumos, o ne rytine laiptine besinaudojančių savininkų sutikimą, kolegija laikė teisinga.
  9. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad bendraturčių teisė leisti ar neleisti atlikti tam tikrus statybos darbus nėra absoliuti. Atsisakydami duoti tokį leidimą bendraturčiai turi pateikti įrodymus, kad jų atsisakymas pagrįstas, motyvuotas, jog statybos darbai pažeis jų interesus. Įrodyti teiginius apie Durų įrengimo neatitiktį priešgaisrinės apsaugos reikalavimams bei keliamą pavojų asmenų, besinaudojančių laiptais, saugumui turėjo ieškovai, tačiau jie tokių įrodymų nepateikė.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 9 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. CK 4.85 straipsnio 3 dalies aiškinimas, kad, nesant sudaryto bendrojo naudojimo objektų aprašo, nereikia gauti tam tikra dalimi bendrosios nuosavybės teise turimą daiktą tiesiogiai valdančių ar naudojančių bendraturčių sutikimo atlikti kapitalinio remonto darbus prieštarauja CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1104/2003 pateikto išaiškinimo matyti, kad rekonstrukcijos darbams yra reikalingas ir tų savininkų, kurių patalpos konstrukciškai susijusios su rekonstruojamu objektu, sutikimas. Ieškovų nuomone, ši taisyklė dėl pareigos turėti bendraturčių sutikimą turėtų būti taikoma ir kapitalinio remonto atveju, kai kapitalinis remontas gali turėti įtakos bendraturčių teisėms ir teisėtiems interesams, gali keisti bendrojo naudojimo objekto apimtį, jo priklausomybės proporcijas, naudojimo ypatumus, eksploatavimo išlaidas, kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota CK 4.75 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktika, kad vienas iš teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012; 2014 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2014; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2013; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2012; kt.). Būtina atsižvelgti į faktiškai susiklosčiusius bendrosios nuosavybės teise priklausančių laiptinių naudojimo ir valdymo santykius, t. y. kad rytinės laiptinės, kurioje yra ieškovų butai, ir vakarinės, kurioje yra Atsakovo Butas, laiptinių gyventojai naudojosi ir valdė tik vieną iš šių laiptinių. Atsižvelgiant į laiptinių atskirumą, turėjo būti gautas rytinės laiptinės butų savininkų, įskaitant ieškovus, sutikimas įrengti Duris. Aiškinant CK 4.85 straipsnio 3 dalį taip, kaip aiškino apeliacinės instancijos teismas, susidarytų ydinga situacija, kad vienos daugiabučio gyvenamojo namo laiptinės gyventojai gali vienašališkai spręsti valdymo ar naudojimo klausimus dėl kitos laiptinės, kuria jie nesinaudoja, nors nė vienas iš joje gyvenančių asmenų tokiems sprendimams nepritartų.
    2. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o pagal CK 4.85 straipsnio 1 dalį sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Iš šios įstatymo nuostatos matyti, kad balsų dauguma sprendimai gali būti priimami tik dėl esamų bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo (bet ne disponavimo). Kadangi nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su esamo bendrojo naudojimo objekto (rytinės laiptinės sienos) disponavimu, ieškovų nuomone, buvo reikalingas visų Namo butų gyventojų sutikimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, skirtingai nei kitas savininko teisių turinį sudarančias teises (valdymo, naudojimo), kurios įgyvendinamos šių bendraturčių balsų dauguma (CK 4.85 straipsnio 1 dalis), disponavimo teisę bendraturčiai gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-345/2007; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2013).
    3. CK 4.85 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad joje numatyta sprendimų priėmimo tvarka taikoma tik jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju teisinis ginčas kyla tiesiogiai iš statybos teisinių santykių, todėl teismas turėjo analizuoti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytas sąlygas gauti Rašytinį pritarimą, o CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.85 straipsnio 1 dalies teisės normos turėjo būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai su Statybos įstatymo nuostatomis. Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 4 punkte (2015 m. birželio 23 d. Statybos įstatymo redakcija, galiojusi 2015 m. rugsėjo 17 d. Rašytinio pritarimo išdavimo metu nuo 2015 m. liepos 2 d.) nustatyta, kad rašytiniam pritarimui dėl statinio projekto (ginčo atveju – rašytiniam pritarimui dėl kapitalinio remonto projekto) gauti, be kitų dokumentų, turi būti pateikiamas „statinio bendraturčių sutikimas“. Iš Statybos įstatymo 23 straipsnio 8, 9 ir 10 dalių nuostatų matyti, kad reikalavimai bendraturčių sutikimams skiriasi priklausomai nuo to, kokie statybos darbai atliekami. Bendraturčių daugumos sutikimo, priimto pagal CK 4.85 straipsnio nuostatas, pakanka tik leidimui atnaujinti (modernizuoti) pastatą, o statinio rekonstrukcija ar kapitalinis remontas gali turėti reikšmingos įtakos visų bendraturčių teisėms ir teisėtiems interesams, todėl šiems statybos darbams atlikti įstatymo leidėjas yra nustatęs pareigą gauti visų (100 proc.) bendraturčių sutikimus. Bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Toks ribojimas išreikštas teisės normose nustatytu įpareigojimu statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2012). Teismų praktika, suformuota bylose, kuriose buvo aiškinamas ir taikomas Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 5 punktas, reglamentuojantis bendraturčių sutikimus dėl pastato rekonstrukcijos, ieškovų nuomone, tinkama vadovautis aiškinant Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 4 punktą, kuris reglamentuoja bendraturčių sutikimus dėl pastato kapitalinio remonto, nes abi nuostatos yra identiškos.
    4. Įrengtos Durys atsidaro į išorę, t. y. į rytinės laiptinės laiptų pusę. Toks Durų įrengimas pažeidžia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 86.1 punkto nuostatas. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose draudžiama užkalti, užtverti, užkrauti įvairiomis medžiagomis ir įrenginiais laiptines, koridorius, balkonus, lodžijas, liukus, angas ir kitus išėjimus, skirtus žmonėms evakuoti. Pirmiau nurodyta Durų savybė taip pat pažeidžia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1-338 patvirtintų Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 120 punkte nustatytą minimalaus evakavimo(si) keliams keliamą reikalavimą. Pagal šį punktą „evakavimo(si) kelių plotis turi būti ne mažesnis kaip 1 m, išskyrus durų varčios plotį. Jeigu durys atsidaro į bendro naudojimo koridorių, evakavimo(si) kelio plotis koridoriumi laikomas sumažėjusiu per pusę durų varčios pločio, jei jos yra vienoje koridoriaus pusėje, ir per visą durų varčios plotį, jei jos yra abiejose koridoriaus pusėse.“ Aptariamų Durų plotis – 92 cm, atsidariusios durys užima daugiau kaip 2/3 laiptų pločio, todėl pažeidžia minėtus Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad Durys suprojektuotos taip, jog atidarant yra tikimybė, kad bus partrenktas laiptais lipantis žmogus, yra pažeidžiamas statybos techninio reglamento STR 2.01.01(4):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Naudojimo sauga“ 8 punktas, kuriame nurodyta, kad statinys turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad jį naudojant ir prižiūrint būtų išvengta nelaimingų atsitikimų rizikos (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, nutrenkimo ar sužalojimo elektros srove, sužeidimų dėl sprogimo). Vienvėrės į laiptinės pusę atsidarančios ir daugiau kaip 2/3 laiptų pločio užtveriančios Durys kelia grėsmę žmonių sveikatai ir gyvybei, jeigu laiptais lipantis žmogus atsitrenktų į staiga atsidariusias Duris ir neišlaikęs pusiausvyros nukristų ant laiptų. Ieškovai savo atsisakymą duoti sutikimą buvo tinkamai motyvavę, pagrindę ir specialisto išvadomis, teisės normomis, tačiau teismo sprendime nėra motyvų, kodėl teismas sprendžia, kad ieškovų nurodytos Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės, Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai ir STR 2.01.01(4):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Naudojimo sauga“ nuostatos nebuvo pažeisti.
    5. Tam, kad kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (rekonstrukciją) inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, statytojas jiems turi savo siekius atskleisti. Pagal įstatymą reikalingas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją) pateikimas. Darytina išvada, kad, ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2010; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2013; kt.). Vertinant, ar yra tinkamas bendraturčių sutikimas atlikti leidžiamus darbus, reikėtų vadovautis tuo, ar bendraturčiai apskritai yra davę sutikimą ir su kuriais konkrečiai darbais bendraturčiai yra sutikę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-208/2014). Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad prieš balsuojant Namo bendraturčiai nebuvo supažindinti su kapitalinio remonto ar eskiziniu projektu. Balsavimo raštu biuleteniuose nurodytas sprendimas „Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) atlikti kapitalinį remontą (buto pagrindinių įėjimo durų perkėlimas iš kiemo laiptinės į pagrindinę)“ nėra aiškus suvokti, kokie planuojami statybos darbai. Sutikimus davę gyventojai sutiko dėl Atsakovo buto durų perkėlimo iš vakarinės laiptinės į rytinę, o Durys faktiškai buvo ne perkeltos iš vakarinės į rytinę laiptinę, bet įrengtos naujos papildomos Durys rytinėje laiptinėje nepanaikinant durų, esančių vakarinėje laiptinėje. Sutikimas įrengti papildomas Duris į rytinę laiptinę nebuvo gautas. Dėl to turėtų būti pripažinta, kad Rašytinis pritarimas dėl tokių darbų yra išduotas be tinkamo Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 4 punkte nustatyto bendraturčio sutikimo ir turėtų būti pripažintas negaliojančiu.
    6. Teismai nustatė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės M. D. notariniu įgaliojimu M. J. buvo suteikta teisė šį butą valdyti ir naudoti bei tuo tikslu atstovauti esant santykių su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis, tačiau nebuvo suteikta teisė butu disponuoti. Valdymo ir naudojimo teisės įgalino M. J. faktiškai turėti M. D. butą, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan. bei gauti iš jo ekonominę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011). Kadangi Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 4 punkte nustatyti bendraturčių sutikimai dėl kapitalinio remonto yra susiję su disponavimu bendrosios nuosavybės teise priklausančiais objektais, minėtas įgaliojimas nesuteikė teisės M. J. spręsti tokių klausimų. Taigi, teisės balsuoti dėl Namo bendrojo naudojimo objektų kapitalinio remonto (Durų įrengimo) M. J. neturėjo. Byloje nėra duomenų, kad M. D. tokiam M. J. duotam sutikimui būtų pritarusi, todėl jis turi būti laikomas niekiniu. Taigi Durų įrengimui buvo gauti tik 10 iš 20 butų ir kitų patalpų savininkų sutikimai, nesudarantys balsų daugumos.
    7. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. D1-251 patvirtinto Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu, priimant sprendimus, tvarkos aprašo (toliau – ir Balsavimo tvarkos aprašas) 4 punktą Buto savininkas, nurodomas kaip balsavimo organizatorius, neturėjo teisės vienas organizuoti balsavimo raštu dėl Durų įrengimo. Taip pat pažeistas Balsavimo tvarkos aprašo 3.1 punktas, nes apie rengiamą balsavimą nei Namo laiptinėje, nei kitoje gerai butų ir patalpų savininkams matomoje vietoje nebuvo paskelbta. 2015 m. kovo 17 d. balsų skaičiavimo komisijos protokole nurodoma, kad balsavimo raštu biuleteniai buvo įteikiami įmetant į pašto dėžutes. Tokiu atveju turėjo būti surašomi aktai, kuriuose turėjo būti organizatoriaus ir ne mažiau kaip dviejų patalpų savininkų parašas (Balsavimo tvarkos aprašo 3, 2.4 punktas). Tokių aktų prie Rašytinio pritarimo ir byloje nėra. Be to, balsavimo raštu biuletenius gavo ne visi Namo butų ir kitų patalpų savininkai, todėl ne visi galėjo pateikti savo nuomonę. Biuleteniai buvo nevisiškai užpildyti, nenurodant grąžinimo termino, būdo, vietos, pažeidžiant Balsavimo tvarkos aprašo 3.8 punktą. Dėl to įvykusio balsavimo rezultatai turėjo būti laikomi negaliojančiais, o Rašytinis pritarimas – išduotu neteisėtai.
    8. Kultūros paveldo departamento išduotų Tvarkybos darbų projektavimo sąlygose 4.1 punkte tvarkybos darbų rūšis ar rūšys nurodoma kaip „tvarkomieji paveldosaugos darbai – remontas“. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai Atsakovo atliktus statybos darbus priskyrė prie Statybos įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nurodytų kultūros paveldo tvarkomųjų statybos darbų, o ne prie tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir padarė nepagrįstą išvadą, kad darbai neturėjo įtakos saugomoms vertybėms, taip pat neįvertino aplinkybės, kad tokiems darbams turėjo būti rengiamas projektas ir gautas atskiras leidimas atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus.
    9. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau –NKPAĮ) 23 straipsnio 9 dalį ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 patvirtinto paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ 10 punktą kapitalinio remonto projektas kultūros paveldo objekte turėjo būti rengiamas pagal tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas. Kultūros paveldo departamento išduotų 2015 m. balandžio 22 d. Tvarkybos darbų projektavimo sąlygų 4.2 punkte ir Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų 5 punkte nurodyta prieš griaunant pertvaras, atliekant patalpų perplanavimą atlikti išsamius tyrimus, architektūrinius, polichrominius, konstrukcinius, istorinius tyrimus, pagrįsti durų įrengimą į laiptinę architektūriniais tyrimais – zondažo kortelėmis, mūro fotofiksacija iš vidaus patalpų, iš laiptinės. Buvo atlikti tik polichrominiai tyrimai ir daliniai architektūriniai tyrimai, be to, architektūriniai tyrimai buvo atlikti tik Atsakovo bute, nors buvo reikalaujama tyrimus padaryti ir laiptinėje.
    10. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus. R. V. dalinių architektūrinių tyrimų aiškinamajame rašte teigiama, kad ginčo duris planuojama įrengti anksčiau buvusio įėjimo vietoje, nurodoma, kad tai nepažeis pastato vertingųjų savybių, pagrindinės laiptinės kompozicinės visumos. R. V. išvada nepagrįstai priskirta oficialiam dokumentui, nes tai – tik eksperto nuomonė. R. V. tyrimus atliko kaip privatus specialistas. Be to, R. V. išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Faktą, kad Durų iš Atsakovo Buto į rytinę laiptinę niekuomet nebuvo, patvirtina ir T. M. parengta išvada, padaryta ištyrus byloje pateiktus Namo brėžinius, gautus iš Lietuvos valstybės archyvo ir VĮ Registrų centro, kurie yra oficialūs rašytiniai įrodymai, todėl būtent jiems, o ne R. V. išvadai turėjo būti suteikta didesnė įrodomoji galia. Nė viename iš šių dokumentų nenurodyta Atsakovo Buto durų anga iš rytinės laiptinės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovų iniciatyva pateiktas teismo ekspertų T. M. ir S. Z. (S. Z.) išvadas atmetė kaip įrodymus. Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu. Šiuo pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso, tačiau gali būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai.
    11. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad: teikdamas pirminį prašymą išduoti Rašytinį pritarimą projektui ir jį išduodant A. J. jau nebebuvo Buto savininkas, todėl neturėjo statytojo teisės; Projekto brėžinyje nėra nurodyti numatomų įrengti Durų ir kitų brėžinyje vaizduojamų objektų matmenys; UAB „Geri projektai“ civilinės atsakomybės draudimo galiojimas jau buvo pasibaigęs iki Rašytinio pritarimo išdavimo.
  2. Atsakovas I. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Šioje byloje ginčas kilęs dėl kapitalinio remonto, o ne rekonstrukcijos darbų. Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje apibrėžta, kad „statinio kapitalinis remontas – tai statybos rūšis, kurios tikslas – pertvarkyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų)“. STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 10 punkte nustatyta, kad laikoma, jog statinio laikančiosios konstrukcijos pertvarkomos, kai jos stiprinamos (išskyrus esamų angų užtaisymą), silpninamos, pakeičiamos (dalinai ar visos) to paties ar kito tipo laikančiosiomis konstrukcijomis. Bendraturčių Namas išoriškai nebuvo pertvarkomas. Nėra pagrindo ginčo santykiams taikyti ankstesnių įstatymo redakcijų nuostatų ar teismų praktikos, kurioje aiškinamos ir taikomos anksčiau galiojusios teisės normos, reglamentavusios rekonstrukciją, kurios ginčo nagrinėjimo metu yra iš esmės pasikeitusios.
    2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje Nr. AC-32-1 išaiškino, kad bendrosios taisyklės, jog bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), išimtis nustatyta daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams, nes tokiais atvejais paprastai būna daug bendraturčių, o tai apsunkina bendro sutarimo pasiekimą. Šiems bendraturčiams, atsižvelgiant į savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimo padarinius, nustatytas skirtingas sprendimų, kuriais įgyvendinama nuosavybės teisė į bendrą turtą, priėmimo būdas. Remontas nėra susijęs su disponavimo teise, jis susijęs su valdymu ir naudojimu, todėl remontui, kuris susijęs su bendrojo naudojimo objektais, taikomas reikalavimas tai daryti bendraturčių daugumos sprendimu. Disponavimo teisės įgyvendinimas gali lemti bendrosios dalinės nuosavybės teisės netekimą, todėl jos įgyvendinimui nustatyta sudėtingesnė susitarimo forma – visų bendraturčių sutikimas, maksimaliai užtikrinantis įstatymo garantuotą savininko teisių apsaugą (CK 4.93 straipsnis). Dėl kitų teisių (valdymo, naudojimo) įgyvendinimo sprendimai gali būti priimami ir nepasiekus bendro bendraturčių sutarimo, esant balsų daugumai. Toks sprendimų priėmimo būdas grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Nuo šių kasacinio teismo išaiškinimų teismai nagrinėjamoje byloje nenukrypo.
    3. CK 4.75 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kurios išimtis yra nustatyta CK 4.85 straipsnyje, todėl teismai šioje byloje teisingai ir pagrįstai taikė šią išimtį nustatančią teisės normą. CK 4.85 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Tame pačiame įstatymo straipsnyje nustatyta, kad savininkų sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime (4 dalis) arba nesušaukus susirinkimo, bet jiems raštu pareiškus apie savo sprendimą (7 dalis). Balsavimui raštu taikomi šiame straipsnyje nustatyti kvorumo ir sprendimui priimti reikalingo balsų skaičiaus reikalavimai. Ieškovų ginčijami kapitalinio remonto darbai nebuvo susiję su disponavimu bendruoju turtu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007), taigi visų bendraturčių sutarimas atlikti tokius darbus nebuvo būtinas, pakako bendraturčių balsų daugumos (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Disponavimas pasireiškia pardavimu, dovanojimu, išnuomojimu ar kitais juridiniais veiksmais, bet ne fiziniu poveikiu objektui. Nei remonto sąvokos apibrėžimas, nei disponavimo teisės, nei CK 4.75 ar 4.85 straipsnio nuostatos nuo 2010 m. iš esmės nepasikeitė, todėl ir poreikio keisti jau daug metų suformuotą ir aiškią teismų praktiką nėra.
    4. Ieškovų nuomone, dėl balsavimo tvarkos pažeidimų teismas įvykusio balsavimo rezultatus (duotus pritarimus atlikti kapitalinį remontą) turėjo laikyti negaliojančiais, o byloje ginčijamą Rašytinį pritarimą dėl kapitalinio remonto darbų vertinti kaip išduotą neteisėtai. Tokiais motyvais kasatoriai siekia išplėsti bylos nagrinėjimo ribas ir iš esmės reikalauja, kad teismai šioje byloje išeitų iš ieškinio ribų ir ginčą spręstų ex officio (pagal pareigas). Tokie argumentai yra nepagrįsti, nes ieškovai ieškiniu šioje byloje nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 17 d. butų savininkų daugumos sprendimą, ieškinio pateikimo metu jau buvo praleidę 6 mėn. terminą tokiam skundui pateikti, be to, buvo atstovaujami profesionalaus teisininko, todėl preziumuojama, jog suprato savo pasirinkto teisių gynimo būdo efektyvumą ir teisines pasekmes. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas bei sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Ieškovams nereiškus reikalavimo dėl 2015 m. kovo 17 d. daugumos Namo patalpų savininkų sprendimo panaikinimo, teismai neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų ir laikyti ši sprendimą negaliojančiu ex officio, todėl išnagrinėjo bylą laikydamiesi ieškinio pagrindo ir dalyko ribų.
    5. Nei 2015 m. birželio 2 d. leidimo atlikti tvarkybos darbus, nei pačių architektūrinių tyrimų, nei 2015 m. birželio 15 d. parengto projekto ekspertizės akto ieškovai neginčijo, šie dokumentai galioja ir būtent jais vadovaujantis buvo išduotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimas vykdyti kapitalinio remonto darbus. Išvardyti dokumentai, išduoti institucijų, šioje byloje turėjo didesnę įrodomąją galią ir negalėjo būti paneigti liudytojų, šalių ar privačių specialistų nuomone, todėl teismai juos tinkamai įvertino.
    6. Teismo ekspertas T. M., kurio išvadas ieškovai byloje pateikė ir kuriomis rėmėsi kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, neturėjo reikiamos kvalifikacijos, kuri būtina, vertinant kultūros paveldo nekilnojamąsias vertybes, be to, jis nėra nekilnojamojo kultūros paveldo specialistas, todėl jo išvados nepaneigia reikiamos kvalifikacijos ginčo kontekste specialisto R. V. tyrimo išvadų. Be to, eksperto išvada įvardijama tik kaip jo nuomonė, o ne ekspertinis vertinimo aktas, todėl tokia neatestuoto (nekilnojamojo kultūros paveldo srityje) specialisto nuomone nebuvo jokio pagrindo remtis. Be to, specialistas į užsakovų (ieškovų) klausimą konkrečiai ir neginčijamai neatsakė, o tik nurodė, jog įėjimo durų anga iš rytinės (pagrindinės) laiptinės praeityje galimai neegzistavo, iki buvo iškirsta 2015 m.
    7. NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalyje apibrėžta, kad tvarkyba – nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: taikomasis tyrimas, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, šių darbų planavimas ir projektavimas. Šiuo atveju darbai nebuvo susiję su paveldo išsaugojimu, o buvo atliekami griovimo ir remonto darbai pačiame objekte, neliečiant ir nekeičiant saugomų vertybių. Tokie darbai atitiko tvarkomųjų statybos darbų apibrėžimą pirmiau nurodyto įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje: tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje. Taigi tvarkybos darbų projektas šiuo atveju neturėjo būti rengiamas.
    8. Ieškovai byloje ginčijo 2015 m. rugsėjo 17 d. Rašytinį pritarimą, išduotą statytojui Atsakovui, todėl ieškovų argumentai, susiję su ankstesniam Buto savininkui išduotu rašytiniu pritarimu ir jo įgaliojimais, neturėjo ir neturi jokios teisinės reikšmės, vertinant 2015 m. rugsėjo 17 d. Rašytinio pritarimo teisėtumą.
    9. Jei priimant 2015 m. kovo 17 d. namo butų savininkų sprendimą buvo padarytas formalus pažeidimas, jis negalėtų būti pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą statybos darbus leidžiantį dokumentą – Rašytinį pritarimą, nes: 1) 2015 m. kovo 17 d. butų savininkų daugumos sprendimas nebuvo skundžiamas, yra galiojantis; 2) Atsakovas, būdamas teisėtas ir sąžiningas Buto įgijėjas, negali būti atsakingas už priimto Namo butų savininkų sprendimo priėmimo formalius pažeidimus; 3) daugumos savininkų pritarimas dėl kapitalinio remonto – įėjimo perkėlimo, ir pradėti tokių darbų paruošiamieji veiksmai Atsakovui buvo vienas iš pagrindinių kriterijų įsigyjant Butą; 4) įėjimo perkėlimo darbus ir jų galimumą patvirtino atsakingi specialistai ir institucijos, todėl Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti tokių veiksmų teisėtumu. Įpareigojus Atsakovą atstatyti įėjimą į pradinę padėtį, nukentėtų jo turtiniai interesai, būtų pažeistos jo, kaip sąžiningo įgijėjo, nuosavybės teisės, teisėti lūkesčiai, kurių jis turėjo įgydamas nuosavybę į Butą. Ieškovai neįrodė, kokią realią žalą jiems kelia naujai įrengtas įėjimas, kokius nuostolius jie dėl to patiria. Tokia situacija neatitiktų proporcingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų. Tuo atveju, jei kapitalinis remontas būtų pripažintas atliktu neteisėtai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir Atsakovo sąžiningumą, vadovaujantis Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, Atsakovui leistina per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą tinkamai atlikti ginčo statybos darbus.
    10. Teismai šioje byloje išnagrinėjo esminius ieškovų argumentus, o tokie argumentai kaip netinkamas statytojo įgaliojimas, netinkamas balsavimo raštu iniciatorius negali lemti galutinio teismo sprendimo galiojimo. CPK 328 straipsnyje įtvirtinta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais.
  3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. CK 4.85 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų, kurie naudojami tenkinti ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius, gali būti priimami tos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma tik tada, kai butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jungtinės veiklos sutarties dalyviai arba bendrojo naudojimo objektų administratorius yra sudaręs bendrojo naudojimo objektų aprašą. Ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkams nesutarus dėl tvarkos, kad sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės objektų, esančių rytinėje namo laiptinėje, gali būti priimami tik šioje laiptinėje esančių butų savininkų balsų dauguma, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju reikėjo gauti visų namo patalpų savininkų daugumos, o ne rytine laiptine besinaudojančių savininkų sutikimą.
    2. Sistemiškai aiškinant Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 4 punktą ir CK 4.85 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, kad buvo gauti reikiami, t. y. daugumos bendraturčių, sutikimai ir būtent šį faktą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai patikrino prieš išduodami Rašytinį pritarimą. Kadangi Namo bendraturčiai balsų dauguma nusprendė pritarti patalpų kapitaliniam remontui, ieškovų nepritarimas nebūtų turėjęs jokios reikšmės Rašytinio pritarimo išdavimui. Be to, ieškovai byloje objektyviais įrodymais nepagrindė, kaip kapitalinis patalpų remontas pakenkė jų teisėms ar interesams, o kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad bendraturčio nesutikimas turi būti protingai motyvuotas bei akivaizdžiai atskleidžiantis projektinio pasiūlymo neigiamą poveikį jo, kaip bendraturčio, teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiami ne statinio rekonstrukcijos, o kapitalinio remonto klausimai, todėl nepagrįsti ieškovų teiginiai, jog šiuo atveju turėtų būti taikoma įstatymo analogija pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 5 punktą.
  4. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo dalį dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo atmesti, o kitą dalį spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad Kultūros vertybių registre nurodyta Namo vertingoji savybė, t. y. planas – kapitalinių sienų tinklas – ginčo darbais nebuvo pažeista. Ieškovai klaidingai teigia, kad atlikti statybos darbai priskirtini tvarkomiesiems paveldosaugos darbams. Nagrinėjamu atveju atlikti tvarkomieji statybos darbai kultūros paveldo statinyje – kapitalinio remonto darbai, kurių sąvoka apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje. Kad bute esančios nekilnojamosios kultūros vertybės – Namo vertingosios savybės – nebus keičiamos, konstatuota 2015 m. birželio 15 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės akte. Pagal kultūros ministro 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-663patvirtinto paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.08.01:2013 „Tvarkybos darbų rūšys“ 13 punktą, paprastojo ir kapitalinio remonto darbai, kaip jie apibrėžti Statybos įstatyme, atliekami vykdant tvarkomuosius statybos darbus, nesusijusius su kultūros paveldo statinio vertingųjų savybių ir vertingų dalių bei elementų, nurodytų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktuose, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentuose bei apskaitos dokumentuose, keitimu. Paprastojo ir kapitalinio remontų projektai rengiami Statybos įstatymo nustatyta tvarka.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl Statybos įstatymu reguliuojamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo, kai atliekami kapitalinės statybos darbai

  1. Nagrinėjamoje byloje aktualus Statybos įstatymo (čia ir toliau nurodoma Statybos įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 31 d., aktuali Rašytinio pritarimo išdavimo metu) 23 straipsnio 10 dalies 4 punkto aiškinimas, kuris nurodė, kad rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti pateikiamas, be kita ko, statinio bendraturčių sutikimas.
  2. Ieškovo nuomone, Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant gauti Rašytinį pritarimą dėl statinio projekto, turi būti pateikiamas visų statinio bendraturčių sutikimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su tokia ieškovo nuomone.
  3. Statybos įstatymo paskirtis – nustatyti visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, griovimo tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę (Statybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Statybos įstatymo normos, reguliuojančios rašytinio pritarimo, kaip statybą leidžiančio dokumento, išdavimą, yra viešosios teisės normos, kuriomis užtikrinamas viešasis interesas, įskaitant ir patikrinimą, ar buvo gauti reikiami statinio bendraturčių sutikimai. Teisiniai santykiai tarp bendraturčių reguliuojami privatinės teisės normomis, konkrečiai – CK ketvirtosios knygos normomis. Būtent CK normos nulemia bendraturčių teisių ir teisėtų interesų apsaugos būdus ir apimtį. Nepaisant to, kad, kaip nurodo ieškovas, Statybos įstatymo normos, apibrėždamos reikalavimą pateikti statinio bendraturčių sutikimus leisti rekonstruoti statinį ir rašytinį pritarimą gauti statinio projektą, palyginti su leidimu atnaujinti (modernizuoti) pastatą, yra skirtingos teisinės konstrukcijos, Statybos įstatymo normos expressis verbis (tiesiogiai) nenustato, jog jomis siekiama statinio bendraturčių interesus apginti daugiau, nei to reikalauja CK ketvirtosios knygos normos.
  4. Pažymėtina, jog teismų praktikoje jau egzistuoja Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies aiškinimas, kai, sprendžiant šios dalies taikymo klausimą, buvo remiamasi būtent CK ketvirtosios knygos normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1778-624/2017).
  5. Įvertinusi anksčiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalies 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad rašytiniam pritarimui gauti statinio projektą pateikiamas toks statinio bendraturčių sutikimas, kaip jį reglamentuoja CK ketvirtosios knygos normos.

14Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo, kai atliekami kapitalinės statybos darbai susiję su vieno iš bendraturčių interesų tenkinimu

  1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų teises ir pareigas apibrėžia CK 4.72–4.85 straipsniai. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, ir šios nuosavybės teisės įgyvendinimą detalizuoja CK 4.82–4.85 straipsnių normos.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, disponavimo teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu kitos savininko teisių turinį sudarančios teisės (valdymo, naudojimo) įgyvendinamos bendraturčių balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Taigi, CK 4.85 straipsnio 1 dalyje daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, kad bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tokia išimtis grindžiama tuo, kad tokiais atvejais paprastai būna daug bendraturčių, kas apsunkina bendro sutarimo pasiekimą. Šiems bendraturčiams skirtingas sprendimų, kuriais įgyvendinama nuosavybės teisė į bendrą turtą, priėmimo būdas nustatytas atsižvelgiant į savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimo padarinius. Kadangi disponavimo teisės įgyvendinimas gali lemti bendrosios dalinės nuosavybės teisės netekimą, jos įgyvendinimui nustatyta sudėtingesnė susitarimo forma – visų bendraturčių sutikimas, maksimaliai užtikrinantis įstatymo garantuotą savininko teisių apsaugą (CK 4.93 straipsnis). Dėl kitų teisių (valdymo, naudojimo) įgyvendinimo sprendimai gali būti priimami ir nepasiekus bendro bendraturčių sutarimo, esant balsų daugumai. CK 4.85 straipsnis, įtvirtindamas išimtį iš bendrosios 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendraturčių sprendimo priėmimo taisyklės, nurodo du sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priėmimo būdus: 1) bendraturčių balsų daugumą (CK 4.85 straipsnio 1 dalis) ir 2) paprastesnę bendraturčių sprendimų priėmimo formą, kai galima priimti sprendimus dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų – atitinkamos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma (CK 4.85 straipsnio 3 dalis).
  3. Teisinis reguliavimas nepateikia nuosavybės teisės turinį sudarančių savininko teisių grupių – valdymo, naudojimo bei disponavimo – sampratų. Teisės doktrina disponavimą turtu apibrėžia kaip teisę nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Kartu teisės doktrinoje yra pripažįstama, kad daikto naudojimo teisė ir disponavimo juo teisė yra labai glaudžiai susijusios ir netgi gali būti įgyvendinamos vienu metu, pvz., kai savininkas sunaikina daiktą. Ginčo situacija apima sprendimą sienoje, priklausančioje bendrosios dalinės nuosavybės teise, įrengti naujas duris (atitinkamai iškertant ertmę ir įstatant naujas duris), tačiau pačios sienos nenaikinant, neperstatant ar pan. Nors tokie veiksmai ir turi tam tikrų disponavimu daiktu požymių (sprendimu darant tam tikrą įtaką jo ekonominei būklei), tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie yra nepakankami siekiant tokius veiksmus kvalifikuoti kaip disponavimo teisę apimančius veiksmus, nes šiais veiksmais nėra sprendžiamas daikto teisinis likimas, jo teisinė padėtis. Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad tokie veiksmai, kai yra priimamas sprendimas dėl naujų durų įrengimo sienoje, priklausančioje bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir tuo labiau kapitalinis remontas per se (pats savaime), būtų priskiriami teisei disponuoti daiktu. Atsižvelgdama tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje ginčo situacijoje nėra pagrindo taikyti CK 4.75 straipsnį. Ieškovo nurodyta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012; 2014 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2014; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2013; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2012; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1104/2003) negali būti taikoma šioje byloje, nes išvardytose bylose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių.
  4. Šios nutarties 23 punkte minėta, kad CK 4.85 straipsnio 3 dalis nustato paprastesnę bendraturčių sprendimų priėmimo formą, kai galima priimti sprendimus dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų – atitinkamos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Pastaroji sprendimo priėmimo forma yra palengvinimas daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų savininkams priimant sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo. Atsižvelgiant į tai, tampa reikšmingas teisinio tikrumo ir nuspėjamumo užtikrinimas bendraturčiams, kada tokia sprendimo priėmimo forma bus taikoma, tuo labiau kad toks sprendimo priėmimas turi įtakos sprendžiant išlaidų, susijusių su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, tinkama priežiūra, remontu ir pan., padengimo klausimą pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį. Todėl sprendimų dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų priėmimui atitinkamos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma realizuoti teisinę reikšmę turi bendrojo naudojimo objektų, kurie naudojami tenkinti ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius, aprašas. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, tokiame bendrojo naudojimo objektų apraše įvertinus bendrojo naudojimo objektų funkcionalumą, atskirumą ir pan., iš anksto nustatoma tokių objektų valdymo ir naudojimosi jais tvarka ir sąlygos, kurios turi būti žinomos ir suprantamos bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016). Kaip nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, šiuo atveju toks aprašas nebuvo patvirtintas. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovu, jog ginčo situacijoje yra pagrindas taikyti CK 4.85 straipsnio 3 dalį.

15Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu tvarkos

  1. Ieškovai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 4.85 straipsnio 7 dalį bei Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu, priimant sprendimus, tvarkos aprašo nuostatas, padarė materialiosios teisės pažeidimą, turintį esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.
  2. Kaip minėta, CK 4.85 straipsnio 1 dalis, reglamentuodama butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarką, įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teisę, nustato išimtį iš bendrosios bendraturčių sprendimų priėmimo taisyklės, kad bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai CK 4.85 straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Tokio butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo priėmimo taisyklės yra reglamentuojamos tame pačiame straipsnyje ir jo pagrindu priimtuose teisės aktuose.
  3. Ginčo situacijoje butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas buvo priimamas nesušaukus susirinkimo, bet taikant kitą sprendimo priėmimo būdą – balsavimą raštu. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo tvarką nesušaukus susirinkimo, t. y. balsavimo raštu tvarką, detalizuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymas Nr. D1-251 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu, priimant sprendimus, tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. D1-961 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimų šaukimo, darbotvarkės ir priimtų sprendimų skelbimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.
  4. CK 4.85 straipsnio 1–7 dalyse ir minėtuose įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta teisės normų visuma užtikrina butų ir kitų patalpų savininkų teises, kai yra priimami butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai pagal CK 4.85 straipsnį. Esminiai šiose normose įtvirtinti butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo reikalavimai yra susiję su sprendimų priėmimo iniciatyvos teisės, pareigos pateikti bendraturčiams atitinkamą informaciją (įskaitant informacijos apie balsavimą suteikimą, balsavimo biuletenių įteikimą, viešo protokolo paskelbimą ir kt.), kvorumo ir sprendimui priimti reikalingos daugumos reguliavimu. Šių reikalavimų įgyvendinimas yra itin reikšminga bendraturčių teisių priimant sprendimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės užtikrinimo garantija atsižvelgiant į tai, kad CK 4.85 straipsnis, nustatydamas paprastesnę bendraturčių sprendimų priėmimo tvarką, įtvirtina išimtį iš bendrosios CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendraturčių sprendimų priėmimo taisyklės, maksimaliai užtikrinančios įstatymo garantuotą savininko teisių apsaugą. Tik tinkamu teisės aktais reglamentuotos pareigos bendraturčiams suteikti reikiamą informaciją realizavimu bus užtikrintas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principų įgyvendinimas. Reikalavimas bendraturčiams suteikti visą reikiamą informaciją bendraturčių sprendimų priėmimo procese užtikrina, kad bendraturčiai, gavę visą reikiamą informaciją, galėtų ne tik priimti sprendimus turėdami visą sprendimui priimti reikšmingą informaciją, bet ir turėtų galimybę esant poreikiui tinkamai ir laiku apginti savo teises, įskaitant ir kitų bendraturčių sprendimų priėmimo inicijavimą ir pan. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šie reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio.
  5. CK 4.85 straipsnio 9 dalis, reglamentuodama butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų apskundimą, nedetalizuoja tokių sprendimų teisinės prigimties ir jų apskundimo (pripažinimo negaliojančiais) teisinių pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, butų ir kitų patalpų savininkų sprendimų priėmimo institutas savo prigimtimi bei sprendimų priėmimo tvarkos reguliavimu yra artimiausias juridinių asmenų organų sprendimų institutui. Tokią nuomonę suponuoja ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnyje nustatytas reguliavimas, nustatantis, kad tam tikrais atvejais, kai sprendimai turi būti priimami visų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimo, šių sprendimų priėmimui yra taikomos šio įstatymo 11 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daugiabučio namo bendrijos visuotinio susirinkimo sprendimų priėmimą. Šiuo atveju įstatymas įtvirtina, kad visų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimo šaukimui ir sprendimų priėmimui mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikomos šio įstatymo 11 straipsnio nuostatos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai gali būti pripažinti negaliojančiais remiantis mutatis mutandis CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytais pagrindais, t. y. šie sprendimai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms arba protingumo ir sąžiningumo principams.
  6. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien formalūs teisės aktų, reglamentuojančių butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo priėmimo tvarką, reikalavimų pažeidimai negali būti pagrindas pripažinti butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus negaliojančiais, tačiau tokie pažeidimai, kurie paneigia bendraturčio teisę gauti informaciją ir priimti sprendimą gautos informacijos pagrindu, negali būti laikomi formaliais reikalavimų pažeidimais.
  7. Ieškovai, be kita ko, nurodė, kad jie nebuvo informuoti apie 2015 m. kovo 17 d. įvykusį balsų skaičiavimą, taip pat apie balsavimą raštu, jiems nebuvo pateiktas susipažinti balsų skaičiavimo protokolas ar rengiamas kapitalinio remonto projektas. Kaip nurodyta šios nutarties 28 punkte, šie reikalavimai yra imperatyvūs, todėl teismas ex officio turėjo spręsti klausimą dėl bendraturčių balsavimo raštu atitikties imperatyviosioms įstatymų normoms. Tuo tarpu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai aplinkybių, susijusių su sprendimų priėmimo iniciatyvos teise, pareiga pateikti bendraturčiams atitinkamą informaciją, neanalizavo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškovų nuomone, jog apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 4.85 straipsnio 7 dalį bei Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu, priimant sprendimus, tvarkos aprašo nuostatas, padarė materialiosios teisės pažeidimą, turintį esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.
  8. Be to, teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (šiuo atveju informacijos bendraturčiams nesuteikimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Šiuo atveju reikalavimas įrodyti, kad ieškovams nebuvo suteikta informacija, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovai mano, kad bendraturčių pritarimas buvo gautas tinkamai suteikiant informaciją ieškovams, jie turi būti pajėgūs įrodyti tokios informacijos suteikimo ieškovams buvimą, t. y. bendraturčių informavimą apie svarstytiną klausimą ir sprendimo priėmimą laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos.

16Dėl pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir įrodymo vertinimo

  1. Ieškovas nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nenurodydamas motyvų, kodėl teismas teigia, kad ieškovų nurodyti Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės, Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai ir STR 2.01.01(4):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Naudojimo sauga“ nuostatos nebuvo pažeisti, nors ieškovai savo atsisakymą duoti sutikimą motyvavo, grindė specialisto išvadomis.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017, 61 punktas).
  3. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016 22 punktą; 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 27 punktą).
  4. Sutiktina su ieškovu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai motyvavo savo nutartį, vien tik nurodydamas, kad tokių įrodymų byloje nepateikta, tačiau nepateikdamas ieškovų pateiktos specialisto išvados vertinimo. Kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, ieškovų pateikto specialisto S. Z. išvados nevertino vien tuo pagrindu, kad šio specialisto išvados buvo įformintos kaip ekspertizės išvados (skundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutarties 2017 m. sausio 31 d. 64 punktas). Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad šio specialisto išvada negali būti vertinama kaip eksperto išvada ir gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 212 straipsnio prasme. Aiškindamas CPK 212–214, 216, 217 straipsnius kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada. Tačiau kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017, 64 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė ir nevertino specialisto S. Z. išvados, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir įrodymų vertinimo taisykles, nes ieškovų pateiktos specialisto S. Z. išvados vertinimas gali turėti reikšmės teisingam klausimo dėl durų įrengimo atitikties gaisrinės saugos reikalavimams išsprendimui. Nustačius netinkamą proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų išvada dėl Durų įrengimo atitikties gaisrinės saugos reikalavimams nelaikytina teisiškai pagrįsta.

17Dėl paveldosaugos reikalavimų ir įrodymų vertinimo

  1. Ieškovai teigia, kad, rengiant kapitalinio remonto darbų projektą, nebuvo laikytasi teisės aktų nuostatų, užtikrinančių nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą.
  2. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas, be kita ko, vadovaujantis kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje arba kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose.
  3. NKPAĮ 23 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad specialieji paveldosaugos reikalavimai tvarkomiesiems statybos darbams (laikinieji apsaugos reglamentai) ir statybą leidžiantys dokumentai juos atlikti išduodami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo projekto pateikimo dienos kultūros ministro nustatyta tvarka turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė ir statinio projekto ekspertizė – aplinkos ir kultūros ministrų nustatytais atvejais ir tvarka. Projektas turi būti pataisytas pagal šių ekspertizių aktų privalomas pastabas prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Statybą leidžiantis dokumentas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus išduodamas, kai toks projektas neprieštarauja paveldosaugos reikalavimams ir jam pritaria Kultūros paveldo departamento ir savivaldybės atstovai.
  4. Statybos įstatymo 23 straipsnio 36 dalyje nurodyta, kad statybą leidžiantis dokumentas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus (taip pat tais atvejais, kai kartu numatoma atlikti ir tvarkomuosius paveldosaugos darbus) išduodamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgiant į statybos rūšį.
  5. Tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo objekte (vertingųjų savybių turinčiame pastate, jo dalyje), jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje (NKPAĮ 2 straipsnio 37 dalis). Kultūros paveldo statinio remontas – statinio remontas, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, kai darbai nesusiję su statinio vertingųjų savybių keitimu (NKPAĮ 2 straipsnio 16 dalis). Pagal PTR 3.08.01:2013 „Tvarkybos darbų rūšys“ 13 punktą paprastojo ir kapitalinio remonto darbai, kaip jie apibrėžti Statybos įstatyme, atliekami vykdant tvarkomuosius statybos darbus, kurie nesusiję su kultūros paveldo statinio vertingųjų savybių ir vertingų dalių bei elementų, nurodytų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktuose, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentuose bei apskaitos dokumentuose, keitimu.
  6. Tvarkyba – nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai. Tokie darbai yra: taikomasis tyrimas, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, šių darbų planavimas ir projektavimas (NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalis). Tvarkomieji paveldosaugos darbai – tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą (NKPAĮ 2 straipsnio 36 dalis).
  7. Iš pateiktų teisės aktuose vartojamų sąvokų darytina išvada, kad skiriamasis tvarkomųjų statybos darbų bei tvarkomųjų paveldosaugos darbų požymis yra tas, ar atliekami kapitalinės statybos darbai yra susiję su statinio vertingųjų savybių ir vertingų dalių bei elementų keitimu. Remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, Namo vertingosios savybės yra susijusios su kapitalinių sienų tinklu, sienų angomis, konstrukcija, stalių gaminiais, laiptinės dekoru ir kt. Šio ginčo atveju klausimas, ar Durų įrengimo darbai yra susiję su statinio vertingųjų savybių ir vertingų dalių bei elementų keitimu, yra fakto klausimas. Nagrinėdami šį fakto klausimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino byloje esančius įrodymus.
  8. Ieškovai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas R. V. išvadą nepagrįstai priskyrė oficialiam dokumentui ir suteikė jam didesnę įrodomąją galią, be to, nepagrįstai atmetė ieškovų pateiktas T. M. ir S. Z. išvadas kaip įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su šiais ieškovų argumentais.
  9. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintas paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“ (toliau – PTR 3.03.01:2005). Šio reglamento 3.1 punkte nurodyta, kad paveldosaugos (specialioji) ekspertizė yra privaloma, kai nekilnojamojo kultūros paveldo statinio projekte numatomi šio statinio (jo teritorijos) tvarkomieji statybos darbai arba kartu su jais ir tvarkomieji paveldosaugos darbai. Tokią ekspertizę pagal nurodyto reglamento 5 punktą atlieka projekto ekspertizės užsakovo parinktas (savo nuožiūra arba konkurso būdu) ir užsakovo lėšomis apmokamas ekspertizės specialistas, atestuotas Lietuvos Respublikos kultūros ministro patvirtinta tvarka. Pagal minėto reglamento 16 punktą už ekspertizės akto privalomų pastabų ir išvadų teisėtumą bei pagrįstumą ir jų pasekmes atsako paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę atlikę ekspertizės specialistai. Atsižvelgiant į šias nuostatas, sutiktina su ieškovų argumentu, kad teismai nepagrįstai vienų specialistų išvadas vertino kaip oficialius įrodymus, apibrėžtus CPK 197 straipsnio 2 dalyje, o kitų apskritai nevertino kaip įrodymų. Turi būti įvertinti visi įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti byloje reikšmingų aplinkybių egzistavimą, tik tada daroma išvada dėl tokių aplinkybių įrodymo ar neįrodymo, nagrinėjamu atveju – dėl kapitalinio remonto darbų teisėtumo (CPK 185 straipsnis).
  10. Kaip nurodyta anksčiau, kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nors ir nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada, tačiau toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai proceso įstatyme, t. y. rašytiniam įrodymui. Tokio rašytinio įrodymo statusą turi tiek paveldosaugos (specialioji) ekspertizė, atlikta pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintą paveldo tvarkybos reglamentą PTR 3.03.01:2005, tiek ir šalių iniciatyva pateiktos specialistų išvados.
  11. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog aplinkybės, nustatytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Pagal šias nuostatas rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiu (lot. prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2006). Teisėjų kolegijos vertinimu, nei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos darbuotojų išvados, pateiktos šio departamento atsiliepime, nei paveldosaugos (specialioji) ekspertizė, atlikta pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintą paveldo tvarkybos reglamentą PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“ pirmiau nurodytų kriterijų neatitinka, todėl negali būti pripažinti oficialiu (prima facie) įrodymu. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos šioje byloje yra dalyvaujantis asmuo ir jo darbuotojų paaiškinimai, pateikti Kultūros departamento atsiliepime, turi būti vertinami visų įrodymų kontekste. Kaip minėta anksčiau, pagal nustatytą teisinį reguliavimą paveldosaugos specialiąją ekspertizę atliekantys asmenys nėra laikomi valstybės ar savivaldybės institucija ar kitu įstatyme nurodytu subjektu.
  12. Nustačius netinkamą proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų išvada dėl Durų įrengimo atitikties paveldosaugos reikalavimams nelaikytina teisiškai pagrįsta.
  13. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu tvarką, ir proceso teisės normas, susijusias su sprendimo (nutarties) motyvavimu ir įrodymų vertinimu, ir šie pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą. Todėl yra teisinis pagrindas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 9 d. nutartį naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Teismui iš naujo nagrinėjant bylą, tirtinos ir vertintinos šios nutarties 31 punkte nurodytos aplinkybės, taip pat patikslintina šalių pareiga įrodyti šias aplinkybes ir pasiūlytina šalims bei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis), taip pat iš naujo tirtinos ir įvertintinos aplinkybės, susijusios su gaisrinės saugos ir paveldosaugos reikalavimų pažeidimu, nes apeliacinės instancijos teismo išvada dėl Durų įrengimo atitikties gaisrinės saugos ir paveldosaugos reikalavimams buvo pripažinta nepagrįsta dėl šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
  14. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

18Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Ieškovai pateikė prašymą priteisti 31 Eur žyminio mokesčio ir 3025 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą, o atsakovas I. V. – prašymą priteisti 500 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Šios išlaidos patirtos bylą nagrinėjant kasaciniame teisme. Be to, kasaciniame teisme patirta 5,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmiau nurodytų išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai