Byla I-358-342/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei, 2016 m. balandžio 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A.B., G.G., R.L., E.M., R.P., D.Ž. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės rajono apylinkės teismo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Tauragės rajono apylinkės teismui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2pareiškėjai A.B., G.G., R.L., E.M., R.P., D.Ž. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

3Prašyme (b.l. 4-8) pareiškėjai nurodo, kad dirba Tauragės rajono apylinkės teisme teisėjais (nurodo, jog į pareigas paskirti atitinkamais Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais). Pažymi, jog atlyginimas buvo mokamas pagal 2008-11-06 redakcijos Teisėjų atlyginimų įstatymą Nr. X-1771, pagal kurį atlyginimą sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus. Teigia, jog darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-28 priėmė Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.), sumažindamas teisėjų atlyginimo ir pareiginės algos koeficientus. Pabrėžia, jog antrą kartą atlyginimai buvo sumažinti Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus minėto įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.). Pabrėžia, jog sumažinus pareiginės algos koeficientus, sumažėjo ir priedas už ištarnautus metus. Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad aukščiau cituojamomis Teisėjų atlyginimo įstatymo nuostatomis buvo nustatytas neproporcingas teisėjų atlyginimų mažinimo mastas ir šios įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Būtent iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų pareiškėjai ir kildina reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinkamai: A.B. – 68435,20 Lt (19820,20 Eur), G.G. – 67590,66 Lt (19575,61 Eur), R.L. – 71353,33 Lt (20665,35 Eur), E.M. – 67952,74 Lt (19680,47 Eur), R.P. – 71419,85 Lt (20684,62 Eur), D.ž. – 68631,67 Lt (19877,11 Eur).

4Pareiškėjai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b.l. 69-70).

5Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Tauragės rajono apylinkės teismas atsiliepimu (b.l. 26-27) iš dalies sutinka su pareiškėjų reikalavimais, t.y. sutinka su reikalavimo teisėtumu, tačiau nesutinka su reikalavimo nukreipimu į atsakovą – Tauragės rajono apylinkės teismą. Pažymi, jog Tauragės rajono apylinkės teismas, kaip asignavimų valdytojas, tik vykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtus sprendimus. Mano, kad turėtų būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimo į prašymą nepateikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko.

7Proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

8Teismas

konstatuoja:

9Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė sumažinus teisėjų pareiginės algos koeficientus, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

10Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo Tauragės rajono apylinkės teismo teisėjais (išskyrus, R.L. nuo 2008-01-28 iki 2013-01-28 buvo teismo pirmininkė, ir A.B. - nuo 2013-01-29 iki 2013-08-05 laikinai ėjo teismo pirmininko pareigas). Atsakovo Tauragės rajono apylinkės teismo pateiktos pažymos apie ginčo laikotarpiu apskaičiuotą darbo užmokestį patvirtina, jog pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį sudaro: A.B. – 68435,20 Lt (19820,20 Eur), G.G. – 67590,66 Lt (19575,61 Eur), R.L. – 71353,33 Lt (20665,35 Eur), E.M. – 67952,74 Lt (19680,47 Eur), R.P. – 71419,85 Lt (20684,62 Eur), D.Ž. – 68631,67 Lt (19877,11 Eur), (b.l. 9-20).

11Teisėjams mokamo darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 4 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Pagal Teisėjų atlyginimo įstatymo 3 straipsnį teisėjų atlyginimų apskaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlyje (2008-11-06 redakcija) apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientas buvo - 16,7, teisėjų atlyginimo koeficientas – 14,2.

12Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235, kuriuo nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientą sumažino iki 14,7, teisėjams – iki 12,5, o 2009 m. liepos 17 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. antrą kartą sumažino apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientą iki 13,6, teisėjams – iki 11,56. Toks Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlyje nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas galiojo iki 2013 m. spalio 1 d.

13Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinus teisminės valdžios kaip visavertės, savivaldą, finansinį, materialinį, techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų bei pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių, ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę (Konstitucinio Teismo 2007-10-22, 2010-06-29, 2011-02-14 nutarimai).

14Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940 ir 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, inter alia įsipareigojimų, susijusių su atlyginimų teisėjams mokėjimu, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams inter alia teisėjams. <....> Oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos kylančius reikalavimus teisiniam reguliavimui, kuriuo mažinamas valstybės tarnautojų atlyginimų dydis valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, mutatis mutandis taikytinos ir nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo mažinamas inter alia teisėjų atlyginimų dydis. Teisėjų atlyginimų mažinimas negali būti neproporcingas ar diskriminacinis; inter alia atlyginimai negali būti mažinami tik teisėjams arba tik tam tikrų teismų ar tam tikras pareigas einantiems teisėjams, negali būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų (skirtingų teismų sistemų ir (ar) grandžių teismų teisėjų) atlyginimų dydžių proporcijos, taip pat teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (inter alia valstybės tarnautojų, politikų, pareigūnų) atlyginimų dydžių proporcijos. Šių reikalavimų nesilaikymas traktuotinas kaip pasikėsinimas į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, taigi kaip inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.“ Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2009-04-28 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, 2009-07-17 redakcija), kuriuo sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo koeficientai), buvo nustatytas neproporcingas teisėjų atlyginimų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos; nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <....> turi teisę <....> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kylančių reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami teisėjų atlyginimai; šių reikalavimų nesilaikymas traktuotinas kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, taigi kaip inter alia Konstitucijos 190 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

15Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų 2009 - 2013 metais buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

16Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Šiame kontekste teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

17Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo papildomai išaiškintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

18Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

19Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-36-552/2016, Nr. A-38-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

20Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už. darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

21Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

22Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teismas vertina, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tauragės rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-31-552/2016, 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-36-552/2016, Nr. A-38-552/2016). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

23Pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o atsakovas Tauragės rajono apylinkės teismas atsiliepimu prašė jo procesinę padėtį pakeisti į trečiojo suinteresuoto asmens.

24Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu yra Tauragės rajono apylinkės teismas, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai ir reikalavimai šiam atsakovui yra nepagrįsti, todėl atmestini.

25Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką darytina išvada, jog pareiškėjų prašymo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

26Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

27Pareiškėjų A.B., G.G., R.L., E.M., R.P., D.Ž. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

28Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė... 2. pareiškėjai A.B., G.G., R.L., E.M., R.P., D.Ž. (toliau – ir pareiškėjai)... 3. Prašyme (b.l. 4-8) pareiškėjai nurodo, kad dirba Tauragės rajono apylinkės... 4. Pareiškėjai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir... 5. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija... 7. Proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo... 8. Teismas... 9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų darbo užmokesčio... 10. Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu... 11. Teisėjams mokamo darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja... 12. Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo... 13. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų... 14. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris „Valstybės... 15. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1... 16. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų... 17. Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo... 18. Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad... 19. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 20. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 21. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 22. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos... 23. Pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį iš atsakovės... 24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija... 25. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio... 26. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,... 27. Pareiškėjų A.B., G.G., R.L., E.M., R.P., D.Ž. prašymą atmesti kaip... 28. Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos...