Byla 2A-84-368/2018
Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Šiaulių rajono 2 - ojo notarų biuro notarė B. Š., K. K., E. K

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Bartašienės ir Irenos Stasiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) S. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei V. A. L. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Šiaulių rajono 2 - ojo notarų biuro notarė B. Š., K. K., E. K..

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas S. K. prašė teismo pripažinti negaliojančiu A. K. 2007 m. rugsėjo 10 d. testamentą, patvirtintą Šiaulių rajono 2 - ojo notarų biuro notarės B. Š. ir priteisti iš atsakovės V. A. L. bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jo mama A. K. dėl savo sveikatos būklės 2007 m. rugsėjo 10 d. testamentą sudarė nesuvokdama savo veiksmų reikšmės ir negebėdama jų valdyti, atsakovės, kurios testatorė bijojo ir nuo kurios buvo priklausoma, sąmoningo nesąžiningo elgesio įtakoje, t. y. atsakovė testatorei primetė savo valią, nes tokiu būdu siekė užvaldyti A. K. turtą. Teigė, jog atsakovė tikslingai iki testamento sudarymo momento testatorės nerodė gydytojams, netyrė jos sveikatos būklės. Lankydamas testatorę A. K. laikotarpiu nuo 2003 iki 2015 metų į mėnesį po keletą kartų, matė, kad nuo 2005 m. blogėjo jos sveikata. Jau nuo 2001 m. testatorė skundėsi galvos svaigimu, jai buvo diagnozuotas galvos smegenų sutrikimas, pakito jos elgesys; 2003 – 2005 m. sutriko atmintis (palikdavo įjungtą viryklę be priežiūros, pridengdavo puodai, palikdavo atrakintas namų duris, įjungtus elektros prietaisus), būdavo labai sunku palaikyti pokalbį, sunkiai prisimindavo ką dariusi; 2006 – 2007 m. pradėjo nesiorientuoti aplinkoje, neatsiminė ką darė ar kalbėjo, užduodavo tuos pačius klausimus, tapo nesavarankiška, ją prižiūrėjo atsakovės pasamdyti žmonės, 2007 m. rudenį ieškovą dar pažindavo kaip sūnų; 2008 m. kovo 31 d. psichiatrai nustatė demenciją, vėliau - Alzheimerio ligą, 2008 m. balandžio mėn. vertinta protinės būklės trumpuoju tyrimu MMSE, tuo metu gauti 19 balų atspindintys vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimą. Apie 2010 metus A. K. nebeatpažindavo artimųjų.
  1. Atsakovė V. A. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog A. K. ginčo testamento sudarymo dienai buvo aiškaus proto, pažino ją aplankyti atėjusius asmenis, buvo orientuota laike ir erdvėje, pati paprašė iškviesti notarą testamentui sudaryti, pažino 2007 m. rugsėjo 4 d. į namus atvykusią gydytoją V. F. ir suprato dėl ko ši atvyko, taip pat ir atvykusią notarę B. Š., testamentą sudarė dalyvaujant tik notarei, laisvai išreiškė savo valią dėl testamento turinio ir jį pasirašė savarankiškai. Nurodė, jog 2006 - 2007 m. A. K. prižiūrėjo ūkį, susitvarkydavo visus savo reikalus savarankiškai, tuo metu dar prižiūrėjo ne tik save, tačiau ir sunkiai sergantį, nevaikštantį sutuoktinį. A. K. sveikata pašlijo tik po jos sutuoktinio mirties 2009 metais. Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje dėl A. K. pripažinimo neveiksnia, 2013 m. sausio 14 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte aprašyta, kad testatorė nusiskundimų dėl psichinės sveikatos neturi ir yra psichiškai sveika. Testamento sudarymo dieną 2007 m. rugsėjo 10 d. testatorė nesirgo jokia psichikos liga, todėl ieškovo teiginiai, kad testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti testamento sudarymo dieną yra nepagrįsti. Testatorės valia nurodyta ginčo testamente, susiformavo nuosekliai ir šią aplinkybę patvirtina testatorės dar 1998 m. ir 2001 m. sudaryti testamentai, kuriais ji išreiškė valią savo turtą palikti atsakovei, kuri su ja gyveno ir betarpiškai ja rūpinosi, prižiūrėjo.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, Šiaulių rajono 2 - ojo notarų biuro notarė B. Š. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad iš anksto patikrinus Neveiksnių asmenų ir turto registrų duomenis, 2007 m. rugsėjo 10 d. atvyko į testatorių – A. K. ir jos sutuoktinio, kurie pageidavo surašyti testamentus, namus su parengtais testamentų projektais, gavusi psichiatro pažymas apie jų psichinės sveikatos būklę, kurioje buvo nurodyta, jog A. K. ir jos sutuoktinis yra psichiškai sveiki, pasikalbėjo su testatoriais, įsitikino, jog jie yra aiškiai mąstantys, suprantantys testamento sudarymo pasekmes, pokalbio metu nekilus jokių abejonių, jog jie supranta savo veiksmus ir jų pasekmes išklausė testatorių valią ir patvirtino testamentus.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, K. K. nurodė, kad yra A. K. anūkas, apie 2007 – 2008 m. grįžęs iš studijų aukštojoje mokykloje, aplankydavo močiutę A. K. ir matė, jog tuo metu ja buvo pilnai rūpinamasi, kadangi pati savęs nebeapsitarnavo. Teigė, jog dėl grubaus elgesio A. K. atsakovės bijojo, nes buvo nuo atsakovės visiškai priklausoma.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, E. K. nurodė, kad yra A. K. anūkas, su ja tame pačiame name gyveno nuo vaikystės iki 2007 m. rudens, apie 2006 – 2007 m. dar mokėsi mokykloje ir matė, jog močiutė jokių darbų už gyvenamojo namo ribų nebedirbo. 2007 m. pabaigoje – 2008 m. A. K. jau buvo intensyviai rūpinamasi, pati savęs neapsitarnaudavo. Teigė, jog atsakovė, bendraudama su močiute, nevengė pakelto balso tono.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2017 m. spalio d. 9 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Teismas nustatė, jog įrašai apie A. K. sveikatos būklę yra fiksuoti jau nuo 1999 metų ir šie įrašai patvirtina faktą, jog A. K. gydymo įstaigose reguliariai lankėsi nuo 1999 iki 2007 m. ir nei vieno iš apsilankymų metu nėra fiksuota įrašų dėl A. K. psichinės sveikatos sutrikimų. Teismas laikė, kad nors 2007 m. rugsėjo 10 d. testamento sudarymo metu testatorė A. K. ir turėjo sunkių somatinių ligų, tačiau psichikos ligomis nesirgo, buvo socialiai orientuota ir pati suformavo savo valią bei ją išreiškė ginčo testamente, t. y. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Nesant prieštaravimų tarp pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų, medicininių dokumentų įrašų, gydytojos psichiatrės V. F. pažymos ir parodymų, notarės B. Š. paaiškinimų bei kitų liudytojų, nesuinteresuotų bylos baigtimi, paliudytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad medicininis ir juridinis kriterijus sutampa.
  1. Teismas papildomai pažymėjo, kad turto palikimas atsakovei (dukrai) iš esmės atitiko testatorės gyvenimiškas aplinkybes, yra logiškas ir gana tikėtinas, nes būtent atsakovė vienasmeniškai rūpinosi testatore bei tai, jog dalį savo turto testatorė jau buvo padovanojusi savo sūnui S. K. (ieškovui) ir visiems artimiesiems dar gerokai iki ginčo testamento bei 1998 m. ir 2001 m. testamentų sudarymo. Ginčijamas testamentas iš esmės atkartoja ankstesniuose testamentuose išsakytą testatorės valią, todėl teismas sprendė, jog A. K. 2007 m. rugsėjo 10 d. testamente išsakė savo tikrąją, nuosekliai susiformavusią valią, nebūdama nieko įtakota.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8

  1. Apeliantas S. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
9.1.Teismas netyrė ir nesiaiškino medicininės audito išvados, kurioje pateikti teisiškai pagrįsti medicininės pažymos išdavimo teisiniai aspektai, atsakyta į klausimą, ar pažyma išduota teisėtai, ar atitinka teisės aktų reikalavimus. Testatorės A. K. psichikos sveikata buvo nustatyta 2007-09-04, t. y. namuose, vieno susitikimo su paciente metu, nors iki to laiko, testatorė skundėsi įvairiais negalavimais, todėl gydytoja psichiatrė V. F. vieno apsilankymo metu negalėjo objektyviai vizualiai vertinant nustatyti psichinę asmens sveikatos būklę ir išduoti pažymą, kurios neturėjo teisės išduoti. 9.2. Teismas savo sprendimą grindė ekspertizės aktu, kuris turi procesinių pažeidimų. Be to, teismas paskyrė ne kompleksinę pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kaip prašė ieškovas, o pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Skirdamas ekspertizę teismas nesudarė šalims galimybės pateikti ekspertams klausimus ar papildyti klausimais. Pomirtinę psichiatrijos ekspertizę vienasmeniškai atliko ekspertas M. J., kuris turi tik du metus ekspertinio darbo stažo. Eksperto išvada grindžiama testatorę konsultavusios psichiatrės bei notarės tvirtinusios testamentą paaiškinimais. Aprašomojoje, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje ekspertas neįtraukė svarbių žinių apie testatorės sveikatos tikrinimus ir diagnozes. Iš esmės, ekspertas M. J. tik perrašė medicininius duomenis, o jų įvertinti nesugebėjo, specialių žinių išvadai duoti nepritaikė. 9.3. Teismas byloje nepagrįstai itin reikšmingais laikė ankstesnius 1998 m. spalio 15 d. ir 2001 m. gruodžio 20 d. testamentus, kuriuose anot teismo, testatorė atkartoja ankstesniuose testamentuose išsakytą valią. Kadangi nuo 2001 metų testatorės turto apimtis nepakito, tai nebuvo jokios būtinybės sudaryti 2007 metais dar vieno testamento. Papildomo testamento sudarymas įrodo, kad testatorė buvo ligotas žmogus, 2007 m. progresavo smegenų demencija, ryškūs atminties sutrikimai, galvos svaigimas, dominavo ir kiti su psichine sveikata susiję požymiai, todėl visiškai tikėtina, kad testatorė buvo įtakota atsakovės ir nesuprasdama ką daro ir kam to reikia, sutiko su primesta jai atsakovės valia ir todėl pasirašė testamente.
  1. Atsakovė V. A. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas turėtas apeliacinės instancijos teisme ir bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
10.1. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai savo išvadas motyvavo gydytojos V. F. 2007-09-04 išduotu medicininiu pažymėjimu. Medicininis pažymėjimas yra patvirtintas gydymo įstaigos antspaudu, todėl yra oficialus rašytinis įrodymas. Psichikos sveikatos centro ambulatorinėje medicininėje kortelėje yra gydytojos V. F. įrašas, kuriame aprašyta anamnezė ir 2007-09-04 gydytojos vizito į namus nustatytos aplinkybės. Tai, kad po testamento sudarymo 2008-03-31 gydytoja diagnozavo testatorei orientavimosi, mąstymo ar atminties sutrikimus, nepaneigia anksčiau išduoto medicininio pažymėjimo teisingumo ir jo įrodomosios reikšmės. 10.2. 2017-02-23 - 04-04 Ekspertizės akte išsamiai išanalizuota visa A. K. medicininė dokumentacija, visos jos sirgtos ligos. Ekspertas išvadoje nurodė, kad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių A. K. testamento sudarymo metu nustatyti psichikos sutrikimą (tame tarpe ir sukeltą fizinės sveikatos būklės). Teismo posėdyje apklaustas ekspertas M. J. paaiškino, jog 2001 m. testatorei diagnozuotas smegenų aterosklerozės susirgimas, nėra psichikos liga ir kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl šio ar kito susirgimo testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų testamento sudarymo dieną. Ekspertizės akte buvo vertinami medicinos dokumentuose ir kitoje bylos medžiagoje esantys medicininiai duomenys, kurie nepatvirtino, jog testamento pasirašymo dieną, t. y. 2007 m. rugsėjo 10 d., testatorei būtų buvusi sutrikusi psichinė būsena ir dėl to ji negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės. Jokia psichinė liga nebuvo nurodyta, tarp kitų gydytojų, kurie ją konsultavo bei gydė. 10.3. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas turėjo remtis 2013-01-14 Teismo psichiatrinės ekspertizės išvadomis. Nepagrįstai teigiama, kad minėtos ekspertizės akte „padarytos išvados apie testatorės sveikatos būklę 2007 metais ir Eksperto išvados apie tą patį laikotarpį“. Šie teiginiai neatitinka tikrovės, nes 2013-01-14 ekspertizės akte aprašyti medicininiai duomenys apie testatorės sveikatą po testamento sudarymo; pirmi nusiskundimai aprašyti daugiau kaip po 6 mėnesių po testamento sudarymo. Byloje apklaustas teismo ekspertas M. J. patvirtino, kad liga prasidėti ir išsivystyti gali ir per 6 mėnesių laikotarpį, o kad ji buvo prasidėjusi anksčiau, jokių medicininių duomenų nėra, todėl teismas, atsižvelgdmas papildomai ir į liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, kad testatorė sugebėjo suformuoti savo valią dėl ginčijamo testamento ir ją išreikšti.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, trečiasis asmuo notarė B. Š. prašo apelianto S. K. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
11.1.Apelianto abejonės dėl notarės veiksmų teisėtumo, kad medicininės pažymos reikalavo nemačiusi klientės yra teisiškai nepagrįstos. Notaras, pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 31 str. 2 d. nuostatas, tvirtinant sandorius, privalo įsitikinti fizinių asmenų veiksnumu. Vykdydamas šią pareigą, vadovaujantis šio įstatymo 34 str. 2 d. nuostatomis notaras turi teisę gauti iš įstaigų, įmonių ir organizacijų informaciją, dokumentus ir duomenis, reikalingus notariniams veiksmams atlikti. Teisės aktais nėra konkrečiai reglamentuota įsitikinimo fizinių asmenų veiksnumu tvarka, todėl notaras, įvertinęs testatoriaus amžių ir numatomo testamento aplinkybes, gali paprašyti, kad dėl testatoriaus veiksnumo būtų pateikta ir mediko nuomonė. 11.2. Tokio paties turinio testamentus, kaip ir 2007-09-10, A. K. yra sudariusi 2001-12-20 ir 1998-10-15. Apeliantui žinoma, kad teismui patenkinus jo ieškinį ir 2007-09-10 sudarytą testamentą pripažinus negaliojančiu, galiojančiais taptų jos 2001-12-20 sudarytas testamentas ir 1998-10-15 sudarytas testamentas, kadangi 2001-12-20 sudarytu testamentu nepaliktas visas turtas. Tai reiškia, kad apeliantas, siekdamas tapti paveldėtoju, turėtų įrodyti, kad A. K. nesuprato savo veiksmų reikšmės nuo 1998-10-15. Žinodamas šias aplinkybes, apeliantas ieškinio dalyko netikslino, toliau reikalauja pripažinti negaliojančiu tik 2007-09-10 sudarytą testamentą, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kas reiškia, jog apeliantas piktnaudžiauja savo teisėmis ir siekia ilgesnio teisminio proceso.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, K. K. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. K. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

10teisiniai argumentai ir išvados

11Apelianto S. K. apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  1. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl oficialiojo testamento teisėtumo.
  1. Byloje nustatyta, kad 1998 m. spalio 15 d. Šiaulių miesto I – ojo notarų biuro notarė S. J. 1998 m. spalio 15 d. patvirtino testamentą (notarinio registro Nr. ( - )), kuriuo A. K. visą jai privačios nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, gyvenamojo namo, ūkio pastatų, kiemo įrengimų dalį, esančią (adresu: duomenys neskelbtini), ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų paliko dukrai V. A. L. (I tomo, 166 b. l.). 2001 m. gruodžio 20 d. testamento Šiaulių miesto I – ojo notarų biuro notarė S. J. patvirtino testamentą (notarinio registro Nr. ( - )), kuriuo A. K. jai nuosavybės teise priklausančius – žemės ir miško sklypus, esančius ( - ), paliko dukrai V. A. L. (I t., 167 b. l.). VšĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro asmens sveikatos istorijoje fiksuoti duomenys, jog A. K. pirmą kartą gydytojos psichiatrės konsultuota 2007 m. rugsėjo 4 d. dėl pažymos notariniams veiksmams. Išvada: „šiuo metu jokių psichikos sutrikimų nestebima. Išduota pažyma, kad yra psichiškai sveika.“. 2007 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių rajono 2 - ojo notarų biuro notarė B. Š., adresu ( - ), patvirtino A. K., testamentą (notarinio registro Nr. ( - )), kuriuo A. K. jai priklausantį turtą - gyvenamojo namo, kitų pastatų, kitų statinių ir žemės sklypo dalį, esančią ( - ) (pirmas); 1.0700 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ).; 3.6600 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ); 1.6300 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ); 1.8000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ); 3.9000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ); 11.5000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), ir jame esančius pastatus, esančius ( - ), pinigines lėšas, esančias visuose bankuose, namų apstatymo ir namų apyvokos reikmenis, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, bei visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų - paliko dukrai atsakovei V. A. L.. Testamentą pasirašė pati testatorė (I t., 6 b. l.). A. K. 2008 m. kovo 3 d. įtarta Alzheimerio liga; 2009 m. liepos mėn. patvirtinta diagnozė – demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga; 2012 m. rugpjūčio 30 d. diagnozuota – demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga (I t., 63 b. l.). Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo matyti, jog A. K. buvo pripažinta neveiksnia (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Iš Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarties matyti, jog 2013 m. balandžio 15 d. A. K. nustatyta globa, jog globėja ir turto administratore paskirta V. L. (I t., 70 - 71 b. l.). Testatorė A. K. mirė 2015 m. rugpjūčio 9 d. (I t., 5 b. l.). Ieškovas S. K. yra palikėjos A. K., mirusios 2015 m. rugpjūčio 9 d., sūnus ( I t., 7 b. l.) ir po motinos mirties ginčija testatorės 2007 m. rugsėjo 10 d. sudarytą ir notarine tvarka patvirtintą testamentą. Ieškovo prašymu, testatorės A. K. psichinei būklei testamento pasirašymo metu nustatyti, byloje buvo paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė, ekspertizę atliko ieškovo pasirinktos ekspertizės įstaigos ekspertas. 2017 m. vasario 23 d. – balandžio 4 d. išvada, atsakant į Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje pateiktus klausimus: A. K. 2007 m. rugsėjo 10 d. testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti ir nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių A. K. testamento sudarymo metu nustatyti psichikos sutrikimą (tame tarpe ir sukeltą fizinės sveikatos būklės) ar silpnaprotystės sindromą, dėl ko ji būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (II t., 5 - 8 b. l.).
  1. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovo ieškinį, rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais (testamentu, medicininiais dokumentais), teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, šalių bei liudytojų paaiškinimais ir savo išvadas grindė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 1.89 straipsniu, 5.18 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose. Teismas sprendė, kad 2007-09-10 testatorės A. K. sudarytas oficialus testamentas atitiko jos valią.
  1. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo poziciją grindžia dviem esminiais argumentais. Pirma, kad notarei pažymą dėl testatorės psichinės sveikatos būklės išdavusi gydytoja V. F. neturėjo teisės tokios pažymos išduoti. Antra, jog pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę atliko vienasmeniškai nepakankamą ekspertinio darbo patirtį turintis ekspertas, kuris aprašomojoje, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje neįtraukė svarbių žinių apie testatorės sveikatos tikrinimus ir diagnozes ir remdamasis neteisėtai išduota gydytojos V. F. pažyma, padarė netinkamas išvadas. Iš esmės, apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir prašo bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka. Su šiais apelianto argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.
  1. Teisėjų kolegija išaiškina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Helle prieš Suomiją, 1997 m. gruodžio 19 d., p. 2930, par. 59–60). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.
Dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme
  1. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovė, priešingai, prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis).
  1. Iš byloje ir Liteko sistemoje esančių duomenų (CPK 179 straipsnis 3 dalis) matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2015-11-09 (beveik 2 metus laiko), surengta net 11 teismo posėdžių, ieškovui buvo suteikta galimybė teikti į bylą rašytinius įrodymus, kuriuos jis ne kartą teikė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas reikšmingų motyvų, dėl kurių nebūtų pasisakyta ir aiškintasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu ir dėl ko apeliacinės instancijos teismas turėtų rengti žodinį posėdį, nepateikė ir savo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrindė, nors pagal CPK 322 straipsnį privalėjo pateikti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus ir žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, siekiant užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nėra nei būtinas, nei tikslingas.
Dėl bylos esmės
  1. Minėta, jog tarp šalių kilo ginčas dėl A. K. 2007 m. rugsėjo 10 d. surašyto oficialiojo testamento teisėtumo. Ieškovas teigė, jog testamento sudarymo metu testatorė buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti ir testamentą surašė įtakota atsakovės, nuo kurios buvo priklausoma ir kurios bijojo. Tai yra, apelianto nuomone, testatorės sudarytas sandoris atitinka CK 1.89 straipsnyje apibūdinto sandorio sąlygas. Tuo tarpu atsakovė tvirtina, jog testamento sudarymo dieną testatorė, nors ir turėjo sveikatos problemų, tačiau jos nebuvo susijusios su psichine sveikata, ji buvo socialiai orientuota ir sudarytas sandoris atitiko tikrąją testatorės valią.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Akcentuotina, kad, ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios.
  1. Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012).
  1. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Siekiant nuginčyti testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013). Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės, o testamento pripažinimas negaliojančiu yra laikytina ultima ratio (paskutinė) priemone. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai.
  1. Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Taigi ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010 ir kt.).
  1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino medicininius dokumentus, gydytojos V. F. pažymą, kurios ji neturėjo teisės išduoti ir kuria anot apelianto, paremta ekspertizės akto išvada, nes iš medicininių dokumentų ir eksperto išvados negalima daryti išvados, jog testatorė ginčo testamento sudarymo metu galėjo suformuoti ir tinkamai išreikšti savo valią. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaskyrė pakartotinės kompleksinės pomirtinės teismo psichiatrijos-psichologinės ekspertizės.
  1. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei dėl gydytojos psichiatrės V. F. 2007 m. rugsėjo 4 d. pažymos išdavimo testatorei A. K. aplinkybių ir nurodo, kad aplinkybės ar gydytoja tinkamai atliko savo pareigas ir, ar teisingai pildė medicininius dokumentus nėra bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas pagrįstai aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Gydytoja V. F., 2007 m. rugsėjo 4 d. išduodama pažymą A. K., pagrįstai konstatavo faktą, kad psichikos sutrikimų nestebima. Be to, testatorė iki pažymos išdavimo dienos, jokiomis psichikos ligomis nesirgo ir į psichiatrus niekada nesikreipė, kadangi tokių duomenų ir įrašų asmens sveikatos istorijoje, nebuvo.
  1. Vertinant apelianto teiginius dėl ekspertizės akto, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo prašymu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi byloje paskyrė mirusiosios A. K. pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę, tikslu nustatyti, ar testatorė testamento sudarymo dieną 2007 m. rugsėjo 10 d. sirgo kokia nors psichikos liga ir turėjo psichikos sutrikimų, ar galėjo suvokti savo veiksmų esmę, pasekmes, juos valdyti (1 t., 195-197 b. l.). Paties ieškovo pasirinktas teismo psichiatras ekspertas M. J. ekspertizės akte konstatavo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių A. K., testamento sudarymo metu (2007-09-10) nustatyti psichikos sutrikimą, ar silpnaprotystės sindromą, dėl ko ji būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. K., kognityvinio deficito požymiai fiksuoti nuo 2008-03-31, vėliau konstatuota Alzheimerio liga, nustatyta įgyta silpnaprotystė – demencija, kuri palaipsniui pasiekė sunkaus pažinimo sutrikimo lygmenį, konstatuoti neveiksnumo kriterijai, tačiau visa tai, laiko atžvilgiu, nesusiję su testamento sudarymo laikotarpiu (2007-09-10) (2 t., 8 b. l.).
  1. Apelianto vertinimu, ekspertizės išvada nepatvirtina, kad testamento sudarymo dieną testatorė tikrai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nes pomirtinę psichiatrijos ekspertizę vienasmeniškai atliko nepakankamą ekspertinio darbo patirtį turintis ekspertas M. J. Jo parengta išvada grindžiama testatorę konsultavusios psichiatrės bei notarės tvirtinusios testamentą paaiškinimais. Be to, apelianto nuomone, aprašomojoje, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje ekspertas neįtraukė svarbių žinių apie testatorės sveikatos tikrinimus ir diagnozes ir iš esmės, ekspertas M. J. tik perrašė medicininius duomenis, o jų įvertinti nesugebėjo, specialių žinių išvadai duoti nepritaikė.
  1. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, tam, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija, tačiau tam, kad ją skirti, teismui turi kilti abejonių dėl pirminės eksperto išvados pagrįstumo (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymas V-616 „Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija nuo 2017-01-01) 14.3 punktas.
  1. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).

1233. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007), kas buvo suformuluota šiuo atveju. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt., ko, šiuo nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nenustatė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-916/2017).

1334. Pirmosios instancijos teismas byloje įvertino ne tik eksperto išvadą, bet ir visus kitus byloje surinktus įrodymus, išklausė trečiųjų šalių ir liudytojų paaiškinimus. Tik tuomet teismas padarė išvadą, kad byloje yra neginčijamų įrodymų, jog A. K. testamento 2007 m. rugsėjo 10 d. sudarymo metu suprato savo veiksmų esmę ir galėjo tuos veiksmus valdyti. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismui, nekilo jokių abejonių dėl 2017 m. vasario 23 – balandžio 4 d. pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų, ekspertizės aktas neturėjo jokių trūkumų, ekspertas buvo paties ieškovo pasirinktas, turintis reikiamą kvalifikaciją tokio pobūdžio ekspertizei atlikt ir teismas nenustatė jokių prieštaravimų tarp bylos faktinių aplinkybių, medicininių dokumentų išrašų iki 2007 m. rugsėjo 10 d., ekspertizės akto išvadų, liudytojų bei trečiojo asmens notarės B. Š. paaiškinimų. Todėl, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nebuvo jokios būtinybės skirti pakartotinės kompleksinės pomirtinės psichiatrinės ekspertizės ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos neskyrė.

1435. Ginčijamas 2007 m. rugsėjo 10 d. testamentas buvo sudarytas į namus atvykus notarei. Notarė, būdama valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), privalo įsitikinti testatorės veiksnumu (Notariato įstatymo 31, 48 straipsniai). Iš notarės paaiškinimų matyti, kad notarė iš anksto patikrinus Neveiksnių asmenų (registras iki 2011 m. sausio 1 d. veikė Lietuvos notarų rūmuose) ir turto registrų duomenis, 2007 m. rugsėjo 10 d. atvyko į testatorių – A. K. ir jos sutuoktinio, kurie pageidavo surašyti testamentus, namus su parengtais testamentų projektais, gavusi psichiatro pažymas apie jų psichinės sveikatos būklę, kurioje buvo nurodyta, jog A. K. ir jos sutuoktinis yra psichiškai sveiki, pasikalbėjo su testatoriais, įsitikino, jog jie yra aiškiai mąstantys, suprantantys testamento sudarymo pasekmes, pokalbio metu nekilus jokių abejonių, jog jie supranta savo veiksmus ir jų pasekmes išklausė testatorių valią ir patvirtino testamentus. Kalbantis su testatoriais ir tvirtinant testamentą kambaryje be jos ir testatorių daugiau nieko nebuvo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent šie asmenys – gydytoja ir notarė su testatore bendravo tiesiogiai. Gydytoja 6 dienos iki testamento sudarymo, notarė – testamento sudarymo dieną ir joms nekilo abejonių dėl testatorės galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę, nes ji elgėsi sąmoningai ir savo valią palikti visą turtą atsakovei - notarei išreiškė pati. Šias, testatorės valią pagrindžiančias aplinkybes, patvirtina ir faktas, kad testatorė prieš tai sudarytais 1998 m. ir 2001 m. testamentais išreiškė valią savo turtą palikti taip pat būtent atsakovei. Nustatyta ir tai, kad atsakovė iki pat testatorės mirties rūpinosi ja, vežiojo į gydymo įstaigas, padėdavo jai pavalgyti ir apsitarnauti. Tuo tarpu, apeliantas testatorę lankydavo labai retai ir ja nesirūpino, jos neprižiūrėjo ir neslaugė. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina kategorišką (o ne sąlyginę) ekspertizės išvadą, kad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių A. K. testamento sudarymo metu nustatyti psichikos sutrikimą (tame tarpe ir sukeltą fizinės sveikatos būklės) ar silpnaprotystės sindromą, dėl ko ji būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl šia išvada nesivadovauti nėra jokio pagrindo (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-863-436/2017).

1536. Pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra prieštaravimų tarp nustatytų juridinių kriterijų ir medicininių kriterijų. Be to, visi paminėti kriterijai patvirtina ir ekspertizės išvadą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytų įrodymų pakanka išvadai, kad testatorė testamento sudarymo metu 2007 m. rugsėjo 10 d. suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, padaryti, nes įrodymų visuma patvirtina, jog mirusioji A. K. suprato savo veiksmus ir sudarytame testamente išreikšta tikroji testatorės valia. Nors medicininiuose dokumentuose esantys įrašai patvirtina, jog iki ginčo testamento sudarymo A. K. sirgo gana sunkiomis ligomis, t. y. jos fizinė sveikata nebuvo gera, tačiau šie duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog A. K. 2007 m. rugsėjo 10 d. sirgo psichikos ligomis, dėl kurių negalėjo suprati savo veiksmų ir jų valdyti, kadangi duomenų, jog šios ligos būtų sukėlusios testatorės psichinės sveikatos pablogėjimą, medicininiuose dokumentuose nėra, to nepatvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tokių duomenų į bylą nepateikė ir ieškovas.

1637. Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

  1. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai) ir padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, todėl proceso teisės normų nepažeidė, nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo. Taigi skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. spalio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovo S. K. apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1punktas).
  1. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto S. K. priteistinos atsakovės V. A. L. turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

17Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Priteisti iš apelianto (ieškovo) S. K. atsakovės V. A. L. naudai 200,00 Eur (du šimtus eurų 00 ct) turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ryšiai