Byla 2-1817-798/2017
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-15-544/2017, kuria uždarosios akcinės bendrovės (toliau –UAB) „Kašgarija“ bankrotas pripažinti tyčiniu (suinteresuoti asmenys J. D., J. D., V. M. įmonė „RES JUDICATA“)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų J. D. (J. D.) ir J. D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-15-544/2017, kuria uždarosios akcinės bendrovės (toliau –UAB) „Kašgarija“ bankrotas pripažinti tyčiniu (suinteresuoti asmenys J. D., J. D., V. M. įmonė „RES JUDICATA“),

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorė UAB „Audata“ teismo prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 4 punkto, 3 dalies 2 punkto pagrindais.
  2. Bankroto administratorė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį įrodinėjo šiomis aplinkybėmis: bendrovės nemokumu 2010 metais, nurodant, kad teismo procesiniu sprendimu įmonės nemokumo faktas konstatuotas 2011 metais, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valdymo organų pareigos laiku pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymu, veiklą organizuojant ir vykdant kreditorių sąskaita ir lėšomis, toliau didinant bendrovės įsipareigojimų ir skolų dydį.
  3. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 3 dalies 2 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymį ir prezumpciją įrodinėjo tuo, kad nesant lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti ir esant visiško neatsiskaitymo su įmonės darbuotojais atvejų nuo 2010 metų, su VSDFV Utenos skyriumi nuo 2011 metų, vykdė atsiskaitymus pagal trišalius susitarimus su kreditoriais, taip pat susijusioms įmonėms, kurie neturėjo pirmumo teisės gauti atsiskaitymų, nes bendrovė turėjo ankstesnių pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams – UAB „Monrema“, UAB „Energijos taupymo centras“, VĮ „Visagino statybininkai“ (CK 6.9301 str.).
  4. BUAB „Kašgarija“ kreditorė V. M. įmonė „RES JUDICATA“ palaikė bankroto administratorės poziciją.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi BUAB „Kašgarija“ bankrotą pripažino tyčiniu bankroto administratorės įrodinėtinais pagrindais, t. y. nustatęs požymių ir (ar) prezumpcijų, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose ir 3 dalies 2 punkte, egzistavimą.
  2. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu), kaip tyčinio bankroto požymio, nurodė, kad UAB „Kašgarija“ jau 2010 metais buvo nemoki, todėl įmonės valdymo organai turėjo pareigą teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.), tačiau jos nevykdė ir įvairias būdais siekė, kad pačių kreditorių inicijuotas bankroto bylos iškėlimo klausimas būtų išspręstas kuo vėliau. Išvadą dėl įmonės nemokumo 2010 metais teismas padarė įvertinęs bendrovės finansinius dokumentus (balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas) ir nustatęs, kad 2016 m. vasario 9 d. balanso duomenimis įmonė atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nemokumo sąvoką (bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo 70 proc. į įmonės balansą įrašyto turto vertės). Taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2015 metų bendrovės į balansą įrašyto turto vertė nuo 1 646 807,23 Eur (5 686 096 Lt) išaugo iki 1 975 527,98 Eur (6 821 103 Lt), pradelsti įsipareigojimai – nuo 1 006 837,83 Eur (3 476 410 Lt) iki 1 583 284,87 Eur (5 466 766 Lt); turto su per vienerius metus mokėtinomis sumomis santykis padidėjo nuo 28,02 proc. (2009 m.) iki 80,14 proc. (2015 m.). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad svarstant UAB „Kašgarija“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygas ir vertinant įmonės mokumą, dar 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, jog įmonė yra nemoki, o direktoriui J. D. išaiškinta, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, jei yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, UAB „Kašgarija“ veiksmai (elgesys), kuomet buvo keičiama registruotos buveinės vieta, 5 metus (nuo 2011 m.) siekiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir tokiu būdu vengiant įmonės nemokumo nustatymo, toliau didinant įsipareigojimus, laikytinas sąmoningu piktnaudžiavimu teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1076-241/2016).
  3. Teismo vertinimu, bankroto administratorės į bylą pateikti įrodymai, bylos medžiaga patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 metų iki bankroto bylos iškėlimo bendrovėje tarp jos kreditorių buvo atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymai bendrai 318 197,58 Eur sumai ir šiais įskaitymais buvo suteikta pirmenybė tam tikroms įmonėms gauti atsiskaitymą iš bendrovės anksčiau už kitus tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditorius, kurių įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti. Be to, atsiskaitymai (įskaitymai) buvo atlikti su įmonėmis (UAB „Kvant“, UAB „Dagerionas“, UAB „Vorigama“), kurios buvo susijusios tarpusavyje per verslo ir asmeninius ryšius. Šiems duomenims paneigti bendrovės valdymo organai ir dalyviai jokių prieštaravimų ir įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat nustatė, kad antrosios eilės kreditoriams VMI prie FM, kurios patvirtintas finansinis reikalavimas sudaro 153 756,88 Eur, ir VSDFV Utenos skyriui, kurio finansinis reikalavimas sudaro 150 774,49 Eur, pagal įstatymus privalomų mokėti įmokų bendrovė nebemokėjo nuo 2010 – 2011 metų, o įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarime, administracinėje byloje Nr. ATP-11-315/2017, konstatuota, kad UAB „Kašgarija“ vadovas J. D. padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnio 1 dalyje (pažeistas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.). Teismo vertinimu, visais šiais veiksmais, kurie atlikti sąmoningai, panaikinta ar (ir) apribota kreditorių teisė gauti savo finansinio reikalavimo patenkinimą įstatymo nustatyta eile ir tvarka, nes bendrovė turto, kurio pakaktų reikalavimams tenkinti, nebeturėjo (nebeturi), teisme jau buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo.
  4. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo, pažymėjo, kad mokėjimo eiliškumo pažeidimas nustatytas vertinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų taikymą, todėl antrąkart tų pačių argumentų ir aplinkybių nenustatinėjo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėta prezumpcija reikalauja įrodyti ir savalaikio bankroto bylos inicijavimo pareigos nevykdymą, darbuotojams nemokant atlyginimo, plačiau vertino šias aplinkybes patvirtinančią bylos medžiagą ir nustatė, kad jau nuo 2011 metų darbo užmokestis darbuotojams nebuvo mokamas ar buvo mokama tik jo dalis, o į 2014 m. gruodžio 31 d. balansą buvo įrašyta 349 895,16 Eur (1 208 118 Lt), 2015 m. balandžio 13 d. – 409 902 Eur, 2016 m. vasario 12 d. – 159 122,94 Eur pradelstų su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų; nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, kad pagal balanso duomenis 2016 m. vasario 9 d. bendrovė buvo skolinga 445 057 Eur sumą kreditoriams, kurių reikalavimai kilę iš darbo teisinių santykių. Bankroto byloje Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi yra patvirtinta 206 240,03 Eur kreditorių reikalavimų, kurie kilę iš darbo teisinių santykių. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vienas iš bankroto bylos bendrovei iniciatorių – įmonės darbuotojas V. J., kuris pateikė įrodymus, jog atsakovė jam laiku nesumokėjo 11 271,80 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, priteistų Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-892-531/2012. Teismo vertinimu, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad atsakovė vėlavo išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, ir tai buvo savarankiškas šios bankroto bylos iškėlimo pagrindas, numatytas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte. Tai iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, kuriai esant bankroto tyčinis pobūdis yra preziumuojamas. Teismas pažymėjo, kad buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai minėtos prezumpcijos nepaneigė (CPK 12 str., 178 str.).
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Suinteresuoti asmenys, buvę įmonės vadovai J. D. ir J. D. atskirajame skunde teismo prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui arba sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės teismų sprendimai Visagino miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-594-724/2017, Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-462-755/2017, leidžiant pateikti papildomus dokumentus su paaiškinimais dėl suinteresuoto asmens J. D. atstovo 2017 m. rugpjūčio 23 d. prašyme nurodytų aplinkybių. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
  2. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo:
    1. Teismas privalėjo nustatyti, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, t. y. privalėjo nurodyti valdymo organų konkrečius veiksmus, kurie pažeidė konkrečias pareigas, tačiau tokių duomenų skundžiamojoje nutartyje nėra.
    2. Neapmokėtų skolų padidėjimas dažniausia sietinas su neapmokėtų gautinų sumų padidėjimu, todėl nesant duomenų apie šių pokyčių priežastis (nebaigtą statybą, atsargas, pirkėjų įsiskolinimus ir įsipareigojimus), objektyviai nekorektiška ir neįmanoma padaryto jokios išvados apie įmonės valdymo organų pareigų pažeidimą.
  3. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo:
    1. Pirmosios instancijos teismas minėtos nuostatos taikymą grindė UAB „Kašgarija“ santykiais su UAB „Kvant“, UAB „Vorigama“ ir UAB „Dagerionas“, neva įmonė apsunkino kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į savo turtą bei pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymų tvarką, tačiau pirmos instancijos teismo išvados dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo yra padarytos neištyrus visų reikšmingų aplinkybių.
    2. Santykiai su šiomis įmonėmis yra neužbaigtų civilinių bylų dalykas (Visagino miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-594-724/2017, Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-462-755/2017, Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-461-198/2017), todėl iki teismų sprendimų nurodytose bylose įsiteisėjimo pirmos instancijos teismas neturėjo teisės šių santykių vertinti, kadangi minėtose bylose yra nurodytų įmonių dokumentai, kurių nagrinėjamoje byloje nėra ir kurie yra reikšmingi bankroto bylai.
  4. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo:
    1. Prezumpcija dėl tyčinio bankroto galima tik vienu metu esant visoms trims aplinkybėms, nurodytoms ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte (jų visetui), tačiau suinteresuoti asmenys gali pateikti įrodymus, paneigiančius šią prezumpciją.
    2. Suinteresuoto asmens J. D. atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą, kuriame nurodė, kad būtina atlikti išsamesnę įmonės veiklos analizę, kad būtų nustatyta ar įmonės valdymo organai sąmoningai privedė įmonę prie tyčinio bankroto, taip pat nurodė ką reikėtų tirti ir paprašė atidėti bylos nagrinėjimą, kad jis galėtų susipažinti su dokumentais, kurių nėra tyčinio bankroto byloje, tačiau pirmos instancijos teismas šį prašymą atmetė.
    3. Kadangi byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima atlikti tokią analizę, todėl teismas, gavęs suinteresuoto asmens atstovo prašymą, privalėjo arba sudaryti atstovui sąlygas gauti tokius duomenis arba pačiam juo išreikalauti iš BUAB „Kašgarija“ bankroto administratoriaus. Suinteresuoto asmens atstovas objektyviai neturėjo pakankamai laiko, kad galėtų gauti ir pateikti į bylą reikiamus papildomus dokumentus su rašytiniai paaiškinimais.
  5. Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorė UAB „Audata“ teismo prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, teismas neprivalo nustatyti konkretaus veiksmo nulėmusio įmonės bankrotą, tačiau turi vertinti aplinkybių visumą, todėl apelianto teiginiai dėl būtinumo nustatyti konkrečiu veiksmu ir konkrečius pareigų pažeidimus laikytini nepagrįstais. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad bankrutuojančios įmonės vadovas pažeidė pareigą laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, sudarinėjo įmonės kreditoriams nenaudingus sandorius, pažeidė imperatyvą, reglamentuojantį atskaitymų eiliškumą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, teikdamas pareiškimus dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip vengdamas bankrutuojančios įmonės nemokumo būsenos nustatymo. Taigi, teismo nustatytų ir nutartyje išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymio egzistavimą.
    2. Teismas nagrinėjamoje byloje vertino sandorių sudarytų tarp BUAB „Kašgarija“ ir susijusių įmonių UAB „Kvant“, UAB „Vorigama“ ir RUAB „Dagerionas“ naudingumą bankrutuojančiai įmonei bei jos kreditorių interesams, taip pat vertino ar sudaryti sandoriai pažeidė CK 6.930(1) straipsnyje įtvirtintą mokėjimų eiliškumą, tačiau nesprendė klausimo dėl tarp BUAB „Kašgarija“ ir šių įmonių sudarytų sandorių galiojimo klausimo, todėl kitose bylose priimti sprendimai dėl sandorių galiojimo ar negaliojimo įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai neturės. Tokia išvada darytina todėl, kad net kitose bylose teismams nusprendus netenkinti ieškovo ieškinių ir ginčijamus sandorius palikus galioti, tai nereikš, kad minėti sandoriai nepablogino BUAB „Kašgarija“ turtinės padėties, nesuteikė pirmumo gauti atsiskaitymus susijusioms įmonėms ir/ar nepažeidė imperatyviai įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo.
    3. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas sprendimą byloje priėmė neišsamiai ištyręs bylai svarbias aplinkybes. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje yra nurodyta, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. pirmos instancijos teismo nutartis, kuria UAB „Kašgarija“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu yra detaliai ir nuosekliai motyvuota bei pagrįsta išsamiu visų byloje esančių įrodymų tyrimu, todėl laikytina teisėta ir teisinga, kas savaime sąlygoje, jog atskiras skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
    4. Suinteresuoti asmenys nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir/ar faktinių aplinkybių vertinimu, su atskiruoju skundu privalėjo pateikti įrodymus patvirtinančius visus jų teiginius išdėstytus atskirajame skunde. Pažymėtina ir tai, kad suinteresuoti asmenys nagrinėjamoje byloje turėjo daugiau nei pakankamai laiko pateikti visiems jų manymu reikšmingiems įrodymams šioje byloje, bet teismui nepateikė net atsiliepimo į pareiškimą dėl tyčinio bankroto, tačiau visus savo atsikirtimus dėsto tik atskirajame skunde, kas nėra suderinama sąžiningu naudojimosi procesinėmis teisėmis ir su civilinio proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principais.
    5. Teismas, nustatęs tyčinio bankroto prezumpcijos požymių visetą, pagrįstai UAB „Kašgarija“ bankrotą pripažino tyčiniu, kadangi suinteresuoti asmenys teismui nepateikė jokių šią tyčinio bankroto prezumpciją paneigiančių įrodymų. Suinteresuoti asmenys atsiliepimų neteikė jokių įrodymų nei su atskiraisiais skundais, nei bylos nagrinėjimo eigoje, todėl teismo sprendimas atmesti suinteresuotų asmenų prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo buvo pagrįstas, kadangi prašymo tenkinimas ir naujų įrodymų į bylą pateikimas būtų užvilkinęs nagrinėjamą bylą.
    6. Tarp bankroto bylos ir bylų dėl kurių yra prašoma stabdyti šios bylos nagrinėjimą nėra nei tiesioginio, nei netiesioginio ryšio, kadangi šios ir kitų bylų šalys yra skirtingi asmenys. Kitose bylose priimti sprendimai neturės jokio prejudicinės galios šioje byloje, todėl apeliantu prašymas stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą yra atmesti kaip nepagrįsti.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų.

5Dėl naujų rašytinių paaiškinimų

  1. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. gavo apeliantų (trečiųjų asmenų) rašytinius paaiškinimus, kuriuose pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika juridinių asmenų bankroto bylose. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia priimti ir pridėti prie bylos apeliantų (trečiųjų asmenų) rašytinius paaiškinimus ir juos vertinti atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį kontekste.
  2. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi UAB „Kašgarija“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Audata“ (nutartis įsiteisėjo 2016 m. gegužės 19 d.).
  3. BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorė UAB „Audata“ teismo prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindais ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija. Nurodė, kad įmonė nemoki buvo jau 2010 metais, tačiau bankroto byla UAB „Kašgarija“ iškelta tik 2016 m. kovo 16 d. (iki tol įmonei sistemingai nuo 2011 metų bandyta iškelti restruktūrizavimo bylą, keičiant įmonės veiklos (buveinės) vietas). Pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu minėtų ir bankroto administratorės įrodinėtų tyčinio bankroto požymių ir prezumpcijų pagrindu, t. y. nustatęs netinkamą įmonės valdymo organų veikimą (neveikimą) ne tik laiku neinicijuojant bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau ir vykdant atsiskaitymus, pažeidžiančius mokėjimų eiliškumą pagal CK 6.9301 straipsnį.
  4. Taigi, šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Kašgarija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu

  1. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais.
  2. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
  3. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie konkrečiai įmonės vadovo veiksmai galėjo nulemti įmonės bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad įmonės vadovo neteisėti veiksmai gali pasireikšti ne tik neteisėtais veiksmais, bet ir neveikimu, tai nagrinėjamoje byloje iš esmės ir buvo konstatuota. Pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, inter alia konstatavęs, jog UAB „Kašgarija“ jau 2010 metais buvo nemoki, todėl įmonės valdymo organai turėjo pareigą teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnis), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarstant UAB „Kašgarija“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygas ir vertinant įmonės mokumą, dar 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, jog įmonė yra nemoki, o direktoriui J. D. išaiškinta, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, jei yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai vienareikšmiškai rodo, kad apeliantas nebuvo rūpestingas ir atsakingas vadovas, aplaidžiai vykdė savo funkcijas, nes nepaisė įstatyme įtvirtinto imperatyvo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors jam buvo žinomas įmonės nemokumo faktas. Pažymėtina ir tai, kad įmonės vadovas ne tik, kad nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir toliau siekė restruktūrizavimo bylos iškėlimo (keisdamas buveinės registracijas), tokiu būdu didinamas įmonės įsipareigojimus. Nors apeliantai nurodė, kad neapmokėtų skolų padidėjimas dažniausia sietinas su neapmokėtų gautinų sumų padidėjimu, todėl nesant duomenų apie šių pokyčių priežastis, objektyviai neįmanoma padaryto jokios išvados apie įmonės valdymo organų pareigų pažeidimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvadai dėl įmonės nemokumo nustatyti pakanka įmonės finansinių dokumentų, kurie ir buvo pirmos instancijos teismo tinkamai įvertinti byloje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės valdymo organai nevykdė įstatyme nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, o tai yra tinkamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.).

7Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu

  1. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p.). Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016).
  2. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas minėtos nuostatos taikymą grindė UAB „Kašgarija“ santykiais su UAB „Kvant“, UAB „Vorigama“ ir UAB „Dagerionas“, neva įmonė apsunkino kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į savo turtą bei pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymų tvarką, tačiau pirmos instancijos teismo išvados dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo yra padarytos neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, kadangi santykiai su šiomis įmonėmis yra neužbaigtų civilinių bylų dalykas, todėl teismas neturėjo teisės šių santykių vertinti. Pažymėtina, kad byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2012 metų iki bankroto bylos iškėlimo tarp įmonės kreditorių buvo atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymai bendrai 318 197,58 Eur sumai, todėl šiais įskaitymais buvo suteikta pirmenybė kreditoriams UAB „Kvant“, UAB „Vorigama“ ir UAB „Dagerionas“, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau arba buvo mažiau pradelsti, gauti atsiskaitymą iš įmonės anksčiau už kitus tos pačios eilės kreditorius, be to su įvardintomis įmonėmis UAB „Kašgarija“ vadovai buvo susiję verslo ir asmeniniais ryšiais.
  3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aukščiau nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai BUAB „Kašgarija“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. BUAB „Kašgarija“ akivaizdžiai nesilaikė nuo CK 6.9301 straipsnyje numatytos atsiskaitymo tvarkos, kadangi suteikė neapgrįstą prioritetą įvardintiems kreditoriams. Be to, bylos duomenimis, tarp BUAB „Kašgarija“ patvirtintų kreditorių reikalavimų yra ir pirmosios bei antrosios eilės kreditoriai – darbuotojai bei valstybinės institucijos, su kuriomis pagal įstatymus privalomų mokėti įmokų bendrovė pilnai nebemokėjo, o su darbuotojais buvo delsiama atsiskaityti nuo 2010 metų, t. y. buvo šiurkščiai pažeidinėjama CK 6.9301 straipsnyje numatyta atsiskaitymų tvarka. Šias aplinkybės patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. ATP-11-315/2017, kuriame yra konstatuota, kad UAB „Kašgarija“ vadovas J. D. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnio 1 dalyje, nes, bendrovei deklaravus mokestinę nepriemoką ir VMI prie LR FM esant kreditore nuo 2010 metų, pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.
  4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutikdamas su apeliantų argumentu, kad teismas negali vertinti UAB „Kašgarija“ santykių su UAB „Kvant“, UAB „Vorigama“ ir UAB „Dagerionas“, pažymi, kad su šiomis įmonėmis susiję teisminiai ginčai, yra nagrinėjami pagal BUAB „Kašgarija“ bankroto administratoriaus ieškinius, kuriais siekiama pripažinti UAB „Kargarija“ sudarytus sandorius (skolų užskaitymo aktus) negaliojančiais (actio Pauliana). Taigi, vien ta aplinkybė, kad šiuo metu yra nagrinėjamos civilinės bylos dėl kai kurių UAB „Kašgarija“ sandorių teisėtumo, nepaneigia teismui galimybės, atsižvelgiant į byloje esančių aplinkybių visumą, vertinti BUAB „Kašgarija“ santykius su įvardintinais kreditoriais.

8Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu

  1. Nustačius, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis.
  2. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą prezumpciją. Įvertinus tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad susidarius skoloms ir esant pagrindui įmonės bankrotui, įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (nutarties 21 punktas), tačiau vykdė atsiskaitymus, pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (nutarties 24 punktas), dėl to nuo 2010 metų nebuvo tinkamai mokamas darbo užmokestis darbuotojams ir susidarė UAB „Kašgarija“ 206 240,03 Eur dydžio skola iš darbo santykių. Faktą, kad darbuotojams nebuvo tinkamai mokamas darbo užmokestis patvirtina bankroto administratorės į bylą pateiktos paraiškos išmokoms iš garantinio fondo gauti, taip pat aplinkybė, kad vienas iš įmonės darbuotojų buvo bankroto iniciatorius. Nesant byloje įrodymų, paneigiančių ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą prezumpciją, laikytina kad ji pirmos instancijos teismo pritaikyta pagrįstai.

9Dėl bylos sustabdymo ir papildomų įrodymų pateikimo teismui

  1. Apeliantų prašymas sustabdyti bylą iki įsiteisės teismų sprendimai Visagino miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-594-724/2017, Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-462-755/2017 yra nepagrįstas, kadangi šiuo atveju nėra civilinės bylos sustabdymo privalomųjų ar fakultatyvių pagrindų (CPK 163, 164 str.). Pažymėtina, kad teismas nustatė tyčinio bankroto požymius pagal įmonės valdymo organų tyčinių veiksmų visumą, o ne vieną konkretų veiksmą, t. y. buvo įvertinta aplinkybių visuma. Be to, civilinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu, nesudarytų sąlygų bylą vilkinti. Todėl šiuo atveju nėra tikslinga laukti civilinių bylų dėl sandorių įvertinimo actio Pauliana pagrindu, pabaigos, kadangi byloje yra pakankamai duomenų BUAB „Kašgarija“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
  2. Apeliantų teiginiai, kad pirmos instancijos teismas buvo neaktyvus ir ex officio nerinko įrodymų bei nesudarė galimybės jų pateikti, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad apeliantai atsiliepimų į pareiškimą neteikė, taip pat nepateikė jokių įrodymų su atskiruoju skundu. Taigi, apeliantai patys nesirūpino tinkamu savo procesinių teisių įgyvendinimu ir nepasinaudojo įstatyme jiems įtvirtintomis procesinėmis teisėmis. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi byloje esančiais duomenimis, kurių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakanka padaryti teisėtą ir pagrįstą išvadą apie BAUB „Kašgarija“ tyčinį bankrotą.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Bankroto administratorė atsiliepime į suinteresuotų asmenų skundą prašė iš jų priteisti bylinėjimosi išlaidas (950 Eur), pridėjo bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus (VI t., b. l. 140, 198).
  2. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijose nustatytus dydžius (8.16 p.), daro išvadą, jog bankroto administratorės iš suinteresuotų J. D. ir J. D. asmenų prašomos priteisti išlaidos viršija rekomenduojamą dydį, todėl priteistinų išlaidų suma, įvertinus procesinių dokumentų (atsiliepimų turinį), mažintina iki 500,00 Eur.

11Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino įmonės tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei padarė pagrįstą išvadą dėl tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų, patvirtinančių atsakovės privedimą prie bankroto tyčia, buvimo, todėl naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

14BUAB „Kašgarija“, j. a. k. 301078599, iš suinteresuotų asmenų J. D., a. k. ( - ) ir J. D., a. k. ( - ) lygiomis dalimis priteisti po 250,00 Eur (iš viso 500,00 Eur (penkis šimtus eurų)) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai