Byla 2-1409/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. M. – Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą civilinėje byloje Nr. 2-1329-232/2010 pagal pareiškėjos N. Š. netiesioginį ieškinį atsakovei I. M. – Ž. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėja kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, prašydama priteisti ieškovui UAB „In subsidium“ iš atsakovės 639 293 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Pareiškėjos prašymu Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 21 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės 639 293 Lt vertės nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždrausdamas jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o nesant šio turto, areštavo atsakovės lėšas, neviršijant ieškinio sumos. Atsakovė pateikė teismui prašymą įpareigoti pareiškėją įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt užstatą arba pateikti šiai sumai banko garantiją, atsakovės nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui. Nurodė, kad vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo areštuotas atsakovei ir jos broliui Arvydui Miliui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas ( - ): 1) žemės sklypas; 2) pastatas – gyvenamasis namas, pastatas – garažas ir pastatas – ūkinis pastatas. Atsakovė, jos brolis ir I. N. 2009 m. rugpjūčio 5 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovė ir jos brolis įsipareigojo iki 2010 m. rugsėjo 1 d. sudaryti pagrindinę minėto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Pagal preliminariosios sutarties nuostatas, jeigu pagrindinė sutartis nustatytu terminu nesudaroma dėl pardavėjų kaltės, pirkėja gali reikalauti sumokėti 70 000 Lt baudą. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė negalėjo tinkamai įvykdyti įsipareigojimo nustatytu terminu sudaryti pagrindinę sutartį, todėl paprašė pirkėjos vieneriems metams pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą, tačiau pirkėja pareikalavo laiku įvykdyti preliminariąją sutartį. Iki nustatyto termino nesudarius pagrindinės sutarties, pirkėja pareikalavo sumokėti sutartas netesybas, t. y. 70 000 Lt. Po derybų su pirkėja dėl baudos dydžio sumažinimo atsakovė, jos brolis ir pirkėja 2010 m. spalio 11 d. sudarė taikos sutartį (2010 m. lapkričio 22 d. patvirtintą teismo), kuria baudos už netinkamą preliminariosios sutarties vykdymą dydis buvo sumažintas iki 50 000 Lt. Atsakovė pasiskolino 50 000 Lt iš sutuoktinio N. Ž. ir juos sumokėjo pirkėjai. Atsakovės patirti nuostoliai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra dideli, o pareiškėja prašė teismo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjos turtinė padėtis yra prasta. Tokiu atveju yra reali grėsmė, kad pareiškėja nebus pajėgi atlyginti atsakovės patirtų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetė. Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai atsakovas mano, jog dėl jo turtui pritaikyto arešto byloje jis jau patyrė nuostolių, galimai pažeistas subjektines teises atsakovas gali ginti tik reikšdamas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, o ne CPK 147 straipsnio nustatyta tvarka reikalaudamas galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Kadangi atsakovė įrodinėja, kad 50 000 Lt nuostolių jau yra patyrusi, ji gali kreiptis į teismą su ieškiniu ginčo teisenos tvarka arba priešieškiniu dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodoma pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta beveik metus. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad būtent teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės įtakojo pagrindinės sutarties nesudarymą. Atsakovė nesiėmė visų būtinų priemonių panaikinti parduodamo turto apribojimus, pavyzdžiui, ji galėjo kreiptis į teismą su prašymu leisti parduoti minėtą turtą ar įnešti atitinkamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8Atskiruoju skundu atsakovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti ir patenkinti prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

91. Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl jau patirtų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo yra skirtinga. Vienu atveju nurodoma, kad tuomet, kai atsakovas įrodinėja patyręs nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, subjektines teises jis turi ginti ne CPK 147 straipsnio nustatyta tvarka reikalaudamas galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, bet reikšdamas ieškinį bendra tvarka dėl patirtų nuostolių atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-321/2009, 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1419/2010). Kitu atveju nurodoma, kad ieškovas gali būti įpareigojamas užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą tuomet, jei teismas pripažįsta, jog yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba nuostolių jau atsirado (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1520/2009, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1063/2010, 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1301/2010). Apeliantės nuomone, negalima sutikti su teismo praktika, kad esant jau patirtiems nuostoliams galimai pažeistas subjektines teises atsakovė gali ginti tik reikšdama savarankišką reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, nes tokiu atveju toks reikalavimas negalėtų būti nagrinėjamas kol bus nagrinėjama ši byla ir ieškinys bus atmestas. Tik išnagrinėjus bylą ir atmetus ieškinį, atsakovė galėtų reikalauti atlyginti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirtus nuostolius, nes tik išnagrinėjus bylą paaiškėtų, kad tiek ieškinys, tiek pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nepagrįsti.

102. Nuostolių atlyginimo instituto taikymui turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba nuostolių jau atsirado; 2) nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Apeliantės nuomone, nagrinėjamoje byloje šios sąlygos yra įrodytos. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtų nuostolių dydį. Šie nuostoliai buvo patirti dėl to, kad atsakovė negalėjo įvykdyti preliminarios sutarties, kurios objektui – turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad atsakovė nesiėmė visų būtinų priemonių panaikinti parduodamo turto apribojimus. Ketinamo parduoti turto vertė šalių susitarimu buvo numatyta 400 000 Lt. Net ir pateikus prašymą leisti parduoti šį turtą, tokios sumos neužtektų užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes ieškinio suma yra 600 000 Lt. Be to, atsakovė yra tik šio turto bendrasavininkė, todėl nebūtų gavusi visos pardavimo kainos, o tik ½ dalį. Pakeisti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė neturėjo galimybių, nes neturėjo tokios vertės kito neįkeisto turto arba lėšų. Pareiškėjos prašymu daugiau kaip 300 000 Lt sumai atsakovei yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo areštuotas atsakovei ir jos sutuoktiniui priklausantis gyvenamasis namas. Atsakovės nuostoliai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sudaro 50 000 Lt ir ši suma yra didelė. Kadangi pareiškėja prašė teismo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, motyvuodama sunkia finansine padėtimi, darytina išvada, kad yra reali grėsmė, jog pareiškėja nebus pajėgi atlyginti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės patirtų nuostolių.

11Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

121. Negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad teismo išvada, jog apeliantė turėtų reikšti atskirą reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, o ne reikalauti nuostolių atlyginimo užtikrinimo, prieštarauja teismų praktikai. Net ir apeliantei palankaus teismo sprendimo atveju apeliantė automatiškai negalės nukreipti savo reikalavimo į pareiškėjos sumokėtą sumą, skirtą nuostolių atlyginimo užtikrinimui, nes ji bet kuriuo atveju turėtų reikšti atskirą reikalavimą (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Tokia teismo išvada padaryta tik išanalizavus apeliantės prašymo (ne)pagrįstumą. Kadangi apeliantės prašyme dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nebuvo nurodytos ir pagrįstos visos sąlygos, būtinos tokio prašymo tenkinimui, teismas jo netenkino. Todėl šiuo atveju, net jei teismų praktika šiuo klausimu nebūtų vienoda, konstatavus apeliantės prašymo nepagrįstumą, teisinis kvalifikavimas, ar patyrus nuostolių galima reikšti prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ar būtina teikti savarankišką reikalavimą – šioje byloje neaktualus. Be to, teismų praktika nagrinėjamu atveju yra pakankamai nuosekli ir kryptinga. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės yra beveik identiškos šioje byloje susiklosčiusiai situacijai, sprendė, kad atsakovas, manydamas, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patyrė realius nuostolius, turi teisę dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis į teismą bendra tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-321/2009). Tuo tarpu visose kitose apeliantės nurodytose civilinėse bylose, kuriose neva formuojama kitokia praktika, teismas vertino esamų ir galimų ieškovų nuostolių pagrįstumą, o jo nekonstatavus, nuostolių atlyginimo užtikrinimas nebuvo pritaikytas arba prašymas dėl jo taikymo Lietuvos apeliacinio teismo buvo atmestas.

132. Apeliantės prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti patenkintas tik esant tam tikrų sąlygų visumai, t. y. teismas pripažįsta esant: 1) galimybę tokiems nuostoliams atsirasti, 2) galimybę, kad nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas.

14Apeliantei teigiant, kad nuostoliai jau yra patirti, ji privalo įrodyti tokių nuostolių realumą ir priežastinį ryšį su byloje pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apeliantė teigė, kad ji, negalėdama įvykdyti preliminariosios sutarties, patyrė 50 000 Lt nuostolių. Jei įstatymas nustato privalomą sandorio teisinę registraciją, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliantės sudaryta preliminarioji sutartis turėjo būti įregistruota viešame registre (CK 4.254 straipsnio 1 punktas, 6.165 straipsnio 1 dalis), tačiau ji nebuvo įregistruota. Be to, apeliantė nesikreipė į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo areštuojant kitą jai priklausantį turtą, nors turėjo imtis visų priemonių, užkertančių kelią atsirasti nuostoliams. Akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį šioje byloje atitiktų ir apeliantės lėšų, gautų už perleistą nekilnojamąjį turtą, areštas. Apeliantės turtas buvo areštuotas likus dviems mėnesiams iki planuojamos sandorio datos, o apeliantė nepakeitė įrodymų, kodėl būtent teismo apribojimai įtakojo pagrindinės sutarties nesudarymą. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta beveik metus ir manytina, kad nebūtų buvusi sudaryta iš viso, o pasirašyta taikos sutartis su pirkėja yra viso labo atitinkamo susitarimo rezultatas. Iš preliminariosios sutarties 7.1 punkto matyti, kad ji pasibaigė 2010 m. rugpjūčio 5 d., o apeliantė raštą pirkėjai pateikė tik 2010 m. rugpjūčio 7 d. Darytina išvada, kad iki pat preliminariosios sutarties pasibaigimo momento pirkėja net nebuvo suinteresuota pirkti apeliantės turtą, nes būtent pirkėja turėjo pasirinkti notarų biurą sutarties sudarymui ir informuoti pardavėjus apie sandorio vietą ir laiką. Pareiškėjos vertinimu, netesybų sumokėjimas buvo atliktas tik dėl akių. Pagal preliminariosios sutarties 5 punktą netesybos pirkėjai turėjo būti sumokėtos iki 2010 m. spalio 1 d. į sąskaitą banke, nors pagal pateiktus įrodymus visos netesybos buvo sumokėtos grynais pinigais tik 2011 m. sausio 23 d. Nesant pervedimų į banko sąskaitą, faktiškai neįmanoma patikrinti, ar minėtos sumos buvo realiai sumokėtos. Pagal pateiktus įrodymus apeliantė 50 000 Lt sumą sumokėjo bendrai ir už kitą pardavėją A. M., kuris nepasirašė taikos sutarties, todėl neįmanoma nustatyti dėl kieno kaltės iš tiesų nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis ir kokia mokėtinų ar sumokėtų netesybų suma tenka būtent apeliantei. Darytina išvada, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, todėl negalioja.

15Apeliantė akcentuoja, kad pareiškėja negali sumokėti žyminio mokesčio, todėl ji nebus pajėgi atlyginti nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Nesant pirmosios apeliantės nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto sąlygos, antrosios buvimas ar nebuvimas neturi teisinės reikšmės. Kita vertus, apeliantė neįrodė, kad 50 000 Lt suma pareiškėjai yra didelė ar kad pareiškėja jos negalėtų sumokėti apeliantei palankaus teismo sprendimo atveju. Pareiškėjai priklauso butas ir gyvenamasis namas su žemės sklypu, kurio turto rinkos vertė sudaro 218 000 Lt.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatą teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. CPK 147 straipsnyje nurodytos teismo taikomos priemonės paskirtis plačiąja prasme – užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti atlyginti dėl ieškovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos. Tačiau ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Paprastai teismas taiko nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojamos objektyvios prielaidos, kad nuostoliai tikrai gali atsirasti, o atsakovo galimų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas.

18Atsakovė prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo grindė ta aplinkybe, kad ji dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėdama įvykdyti preliminariosios sutarties patyrė 50 000 Lt nuostolių. Pareiškėjos nuomone, preliminarioji sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, todėl negalioja. CK 1.75 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad jei įstatymas nustato privalomą sandorio teisinę registraciją, šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas, bet neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių, remdamosi kitais įrodymais. Pagal CK 4.254 straipsnio 1 punktą viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais ar daiktinėmis teisėmis susiję juridiniai faktai, įskaitant sandorius, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Preliminari sutartis – šalių susitarimas, kuriuo šalys jame aptartomis sąlygomis įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties 1.1. punktu atsakovė ir jos brolis įsipareigojo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį ateityje, todėl tam, kad, remiantis šia sutartimi, būtų prielaidos įpareigoti ieškovą užtikrinti atsakovės 50 000 Lt nuostolių atlyginimą, preliminari pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti įregistruota viešame registre. Duomenų, kad minėta sutartis buvo įregistruota viešame registre, byloje nėra, todėl preliminarios sutarties sudarymo faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis (nagrinėjimu atveju – pareiškėją).

19Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovė nesiėmė visų būtinų priemonių panaikinti parduodamo turto apribojimus. Apeliantės argumentas, kad teismas nebūtų tenkinęs tokius jos prašymus, yra nepagrįstas ir tik įrodo jos pasyvumą siekiant sumažinti nuostolius, galimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

20Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

21Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

22Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

23Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.