Byla 2A-362-657/2013
Dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance Company“ atstovaujama SE filialo Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4655-584/2012 pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovei UAB „Litaksa“, trečiajam asmeniui A. T. dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka.

2Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl dalies draudimo išmokos atlyginimo regreso tvarka.

5Ieškovė „BTA Insurance Company“ SE kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 14665,36 Lt draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 39-40). Ieškovė nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudė automobilio RENAULT PREMIUM, valst. Nr. ( - ) valdytojo civilinę atsakomybę. 2009-09-10 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kelio Vokietijoje infrastruktūra . Šio įvykio kaltininkas A. T. vairavo atsakovei UAB „Litaksa“ priklausančią transporto priemonę RENAULT PREMIUM, valst. Nr. ( - ) Ieškovė išmokėjo 2010-01-26 – 13547,68 Lt, 2011-04-19 – 15783,83 Lt už autoįvykio metu apgadintą kelio infrastruktūrą. Sudarant draudimo sutartį, atsakovė pateikė melagingą informaciją, nurodydama, kad vykdys tik vietinius pervežimus, t.y. Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir tai turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei bei galimų nuostolių dydžiui. Kadangi LR Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 punktas numato, kad draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos, atsakovė privalo atlyginti 50 proc. draudimo išmokos - 14665,36 Lt.

6Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (T.1, b.l. 59-62, 135-137, 141). Nurodė, kad sutinka, kad nurodytą dieną važiuojant užsidegė apdrausta transporto priemonė RENAULT PREMIUM valst. Nr. ( - ), tačiau įrodymų, kad įvykio kaltininkas buvo trečiasis asmuo A. T., ieškovė nepateikė. Teigė, kad draudikui buvo žinoma, kad atsakovė vykdo krovinių pervežimus Europos Sąjungoje, tačiau draudimo įmoka buvo skaičiuojama tik pagal tai, ar atsakovės automobiliai buvo patekę į autoįvykius. Draudimo sutartyje nurodytas vietinis pervežimas reiškia, jog transporto priemonė nebus naudojama už Europos Sąjungos teritorijos ribų. Be to, atsakovė prašė taikyti 1 metų ieškinio senatį, kurios terminas skaičiuotinas nuo 2010-09-28, kada ieškovo atstovas AVUS SSH atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ją patyrusiems asmenims.

7Trečiasis asmuo A. T. su ieškiniu nesutiko (T.1, b.l. 158-164 ).

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė (T.2, b.l. 67-72). Teismas, nustatęs, kad dėl 2009-09-10 eismo įvykio metu padarytos žalos dalį - 3503,29 EUR ieškovo korespondentas Vokietijoje AVUS-SSH Hamburg atlygino 2009-11-20, kitą dalį pagal galutinę sąskaitą faktūrą 4081,33 EUR atlygino 2010-09-28, sprendė, kad atstovo AVUS-SSH Hamburg išmokėtos draudimo išmokos nukentėjusiems, tiesiogiai sukūrė teises bei pareigas ieškovui. Kadangi įvykis įvyko Europos Sąjungos narėje – Vokietijoje, teismas laikė, kad byla yra turinti tarptautinį elementą ir jai nagrinėti taikomos draudimo sutarties sudarymo ir įvykio metu galiojusios direktyvos Nr. 2000/26/EB nuostatos. Ieškovas, siekdamas apginti pažeistas teises, 2011-10-25 teismui pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas pažymėjo, kad regresiniam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kadangi pagrindinė prievolė (paskutinė dalinės prievolės dalis ) – 4081,33 EUR žalą patyrusiems asmenims buvo atlyginta 2010-09-28, o ieškovės reikalavimui taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui suėjo 2011-09-28. Teismo nuomone, aplinkybės, kad ieškovė korespondentui Vokietijoje AVUS-SSH Hamburg kompensavo nurodytas sumas, atlikdama mokėjimo pavedimus 2010-01-28 ir 2011-04-21, skaičiuojant senaties termino pradžią, byloje reikšmės neturi . Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad iš esmės ieškovės ir AVUS-SSH Hamburg santykiai, t.y. ieškovo išmokos išmokėjimas paminėtam ieškovo korespondentui, yra jų tarpusavio bendradarbiavimas, kuris gali nustatyti įvairius atsiskaitymo būdus ir laikotarpius, reikšmingus draudiko ir jo korespondento santykiams, tačiau neturinčiais reikšmės draudiko ir draudėjo santykiams, todėl aplinkybė, kada ieškovė grąžino korespondentui už draudimo išmoką jo sumokėtus pinigus, reikšmės senaties termino pradžiai neturi. Kadangi ieškovė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pateikė tik 2011-10-25, ieškinio reikalavimams teismas taikė vienerių metų ieškinio senatį, konstatuodamas, kad ieškovė praleido ieškinio senatį kreiptis į teismą su pareiškimu dėl išmokėtos dalies draudimo išmokos priteisimo, kas, teismo nuomone, yra savarankiškas pagrindas ieškovės ieškinį atmesti pilnai, o šį terminą atnaujinti ieškovė neprašė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, būdama subjektu, kuriam kaip veiklą išmanančiam subjektui keliami padidinti reikalavimai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, neatidžiai. Vertindamas ieškinio pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizikos padidėjimas laikytinas tada, kai draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika. Teismas nurodė, kad pagal su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 72/ 166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB, bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB suderinto Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ ) 10 straipsnio 1 dalies nuostatas įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Dėl to teismas konstatavo, kad įstatymas imperatyviai numato, kad vienos (bendros ) draudimo įmokos pagrindu suteikiama draudiminė apsauga visoje Bendrijos teritorijoje ir padarė išvadą, kad apdraustos transporto priemonės judėjimas iš Lietuvos į bet kurią Bendrijos teritorijoje esančią valstybę nėra padidėjusios draudimo rizikos atvejis, todėl, transporto priemonei judant po Bendrijos teritoriją, pervežimo ribojimas Lietuvos Respublikos teritorija ir skirstymas į vietinį ir tarptautinį nebetenka prasmės. Teismas 10 ir 12 punktuose numatytas sutarties nuostatas, kad draudimo rizika yra laikoma padidėjusia, kai transporto priemonė naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų bei, kad įmoka suskaičiuota įvertinant riziką, jog transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams, laikė prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl niekinėmis, ir savo iniciatyva ex oficio minėtos sutarties nuostatas pripažino negaliojančiomis, neatsižvelgiant tai, kad bylos dalyviai to nereikalavo. Ieškovės nurodomas interpretacijas dėl sutarties pažeidimo, atsakovės transporto priemonei išvykus už Lietuvos Respublikos ribų - į Vokietiją ir tuo, jos teigimu, padidinus draudimo riziką, kuri turėjo būti papildomai apmokestinta, teismas laikė nepagrįstomis. Teismo nuomone ieškovės nurodomas atvejis nelaikytinas padidėjusia draudimo rizika. Aptariant draudimo rizikos atvejį dėl transporto priemonės naudojimo užsienyje vienos kelionės metu ilgiau nei 28 d., nustatęs, kad TPVCAPDĮ 2 straipsnio 21 dalis užsienio valstybę apibrėžia, kad tai –valstybė, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė, teismas dėl šios sutarties dalies plačiau nepasisakė, kadangi atsakovės išvykimo į užsienį šioje byloje nėra nustatyta.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Patikslintu apeliaciniu skundu apeliantė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (T.2, b.l. 104-110). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teismas suabsoliutino draudimo apsaugą. Vertindamas draudimo teikiamą apsaugą, teismas neatskyrė draudimo apsaugos teikiamos nukentėjusiajam ir draudimo apsaugos teikiamos apdraustajam. Apdraustasis turi pilną draudimo apsaugą visais atvejais, jeigu nepažeidžia draudimo sutarties. Šiuo atveju taikoma išimtis. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnyje yra numatytos draudėjo apsaugos išimtys ir pagrindai, kai draudėjui kyla prievolė grąžinti dalį draudiko išmokėtų sumų. Draudėjas nurodė ir savo parašu patvirtino, kad padidėjus draudimo rizikai, t.y. vykstant už Lietuvos Respublikos ribų, draudėjas įsipareigojo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Pažeisdamas draudimo sutartį, draudėjas savo rizika išvyko už Lietuvos Respublikos ribų ir nesumokėjo papildomos draudimo įmokos, tokiu būdu prisiėmė visą susijusią riziką.

132. Teismas neteisingai taikė ieškinio senatį. Nepagrįstai vadovavosi Direktyva Nr. 2000/26/EB, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012 bei Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-245-413/2012. Teismas privalėjo vadovautis galiojančia Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB. Ši direktyva atskiria žalos atlyginimo įstaigas nuo draudimo įmonių. Ieškovas sumokėjęs draudimo išmoką atstovui įgyja regreso teisę į atsakingą asmenį. Senaties terminas draudimo įmonės regresiniam reikalavimui pareikšti skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ginčo atveju prievolė baigta vykdyti 2011-04-19, sumokant paskutinę draudimo išmoką, todėl ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas būtent nuo šios dienos ir jis nebuvo praleistas. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje iš esmės skyrėsi draudimo teisinio santykio dalyviai ir teisinis reguliavimas. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju teismas neatskyrė subrogacijos nuo regreso.

14Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas Be to, prašo apeliantei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti baudą (T.2, b.l. 88-92). Apeliaciniame skunde nurodytus argumentus laiko nepagrįstais ir nelogiškais, pateiktais vien siekiant vilkinti procesą. Teigia, kad ieškovės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis daro žalą ne tik atsakovei, bet ir kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie yra priversti mokėti dirbtinai padidintas draudimo įmokas už suteikiamą draudimo apsaugą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl teismas turėtų įvertinti, kad tai yra viešasis interesas, kuris privalo būti apgintas, užkertant kelią tokio masto piktnaudžiavimams. Atsakovės nuomone, teismas, visapusiškai ištyręs įrodymus ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas tenkinamas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

18Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės pusę išmokėtų draudimo išmokų sumos, kadangi atsakovė (draudėjas) nesuteikė draudikui teisingos informacijos, kad vykdys ne tik vietinius pervežimus Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų.

19Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-01-06 ieškovas su atsakovu pasirašė draudimo sutartį Nr. 12 1975659 (draudimo liudijimo Nr. AJA 2448050), kuria ieškovas apdraudė atsakovui priklausančią transporto priemonę krovininį automobilį RENAULT PREMIUM 410.19, valst. Nr. ( - ) valdytojų civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą draudimu (T.1, b.l. 30, 41). Sutartyje ir draudimo liudijime nurodyta, jog civilinės atsakomybės draudimas galioja nuo 2009 m. sausio 28 d. 00.00 val. iki 2010 m. sausio 27 d. 24.00 val. Atsakovas UAB „Litaksa“ sumokėjo 760,00 Lt įmoką už pagal sutartį teikiamą 12 mėnesių draudimo apsaugą (T.1, b.l. 46). Sutartis sudaryta su ieškovo „BTA draudimas“ atsakingu darbuotoju suderino draudimo sutarties sąlygas, atsakovui buvo pateiktas pasiūlymas dėl automobilio draudimo Lietuvos teritorijoje už sutartą sumą (T.1, b.l. 46). 2010-09-10 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas A. T., vairuodamas atsakovo automobilį RENAULT PREMIUM 410.19, valst. Nr. ( - ) apgadino kelio infrastruktūrą (T.1, b.l. 43-45). Atsakovo vairuotojas pripažintas kaltu dėl minėto eismo įvykio. Byloje nustatyta, kad ieškovas nukentėjusiai šaliai 2010-01-26 išmokėjo draudimo išmoką – 13547,68 Lt, 2011-04-19 – 15783,03 Lt (mokėjimo pavedimai Nr. UZ001329 - 3923,68 EUR; Nr. UZ002843 – 4571,08 EUR, T.1, b.l. 47-49; 126-127).

20Dėl ieškinio senaties termino

21Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, nuo kada ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ieškiniui, kurį draudimo įmonė reiškia draudėjui tuo pagrindu, kad jis pažeidė transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatas, dėl ko draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimo išmoką, regreso tvarka siekia išieškoti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš draudėjo.

22Ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės (draudėjo) dalį ieškovo (draudiko) išmokėtos draudimo išmokos, kadangi draudėjas netinkamai vykdė draudimo sutartyje numatytas pareigas, ieškinį grindė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu ieškinio dalykas yra susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar taikymu, tai ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2007). Reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresinis. Pagal CK 127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006). Draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.) ir tuomet atsiranda draudiko teisė reikšti regresinį reikalavimą.

23Pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, susijusias su draudimo išmokų sumokėjimu, vėliau padarė nepagrįstas išvadas, dėl kurių nepagrįstai nusprendė taikyti ieškinio senatį. Nustatyta, kad ieškovas dėl eismo įvykio metu (2009-09-10) padarytos žalos draudimo išmoką sumokėjo dviem atskirais mokėjimais 2010-01-26 išmokėjo draudimo išmoką – 13547,68 Lt sumai, 2011-04-19 – 15783,03 Lt sumai (mokėjimo pavedimai Nr. UZ001329 - 3923,68 EUR; Nr. UZ002843 – 4571,08 EUR, T.1, b.l. 47-49).

24Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai nukentėjusiajam subrogacijos pagrindu atsiradusi žala buvo atlyginta Lietuvos draudimo įmonės korespondento Vokietijoje AVUS-SHH Hamburg, t.y. nuo 2010 m. rugsėjo 28 d., apeliantui atsirado teisė reikalauti išmokėtų sumų regreso tvarka. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovas savo korespondentui Vokietijoje pervedė jo sumokėtą draudimo išmokos sumą ir administravimo išlaidas.

25Lietuvos Aukščiausiais Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012 yra konstatavusi, kad transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemoje pirmiausia dalyvauja draudikas ir draudėjas, kurie sudaro privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Draudėjas, sudarydamas tokią sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudikas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo.

26Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija – draudiko korespondentas administravo ir atlygino žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią apeliantas sudarė su atsakovu; draudiko korespondentui Vokietijoje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, draudikas ir privalomojo motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalis – savo korespondentui Vokietijoje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat sumokėjo administravimo mokestį korespondentui. CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o 4 dalyje – kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Nors apelianto korespondentas nukentėjusiajam subrogacijos pagrindu atsiradusią žalą atlygino 2010 m. rugsėjo 28 d., draudikui teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumą sumokėjo savo korespondentui AVUS-SHH Hamburg, t.y. 2011 m. balandžio 19 d. Taigi nuo šio momento apeliantas įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atsakovo atlyginti žalą. Draudėjas (atsakovas šioje byloje) negali žinoti, kada draudiko korespondentas atlygins eismo įvykio metu sukeltą žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nukentėjusiajam asmeniui ar jo draudikui kitoje šalyje, tačiau draudėjas pagrįstai gali tikėtis, kad jei jis nesilaikys draudimo sutartyje nustatytų pareigų, draudikas įgys teisę reikalauti grąžinti draudimo išmokos dalį. Dėl to tokioje situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalą, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (arba atstovui pagal Ketvirtąją transporto priemonių draudimo direktyvą). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio senaties termino pradžia yra 2011 m. balandžio 19 d., kai ieškovas draudimo išmokos sumą sumokėjo savo korespondentui AVUS-SHH Hamburg. Į teismą ieškovas kreipėsi 2011 m. spalio 25 d., todėl teisėjų kolegija, sutinka su apelianto argumentais, jog senaties terminas nėra praleistas.

27Taigi pirmosios instancijos teismai nepagrįstai ieškinio senaties momento pradžią tapatino su 2010 m. rugsėjo 28 d., kai ieškovo korespondentas AVUS-SHH Hamburg sumokėjo žalos atlyginimą už kelio infrastruktūros sugadinimą, neteisėtai taikė ieškinio senaties institutą ir ieškinį atmetė dėl ieškinio senaties termino taikymo pažeidimo. Tai sudaro pagrindą panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15. sprendimą (CPK 326tr. 1 d. 1 p.).

28Dėl sutarties pažeidimo

29Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t.y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2001 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-397/2001; ir kt.). Draudimo santykių ypatumai lemia šių santykių dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti ir kooperuotis, padedant įgyvendinti vienas kitam savo teises bei vykdyti pareigas (CK 6.38 str. 3 d.). Kai pagal sudaromą draudimo sutartį naudos gavėjas yra ne draudėjas, bet trečiasis asmuo, kurio reikalavimu ir nustatytomis sąlygomis draudėjas inicijuoja draudimo sutarties sudarymą, draudikas, būdamas draudimo srities profesionalas, žinodamas, kokia informacija pageidaujamai sudaryti draudimo sutarčiai būtų reikšminga, turėtų siekti ją gauti iš visų sutarties sudarymu suinteresuotų asmenų ir pats pateikti šiems aiškią informaciją, sudarančią sąlygas pasirinkti tinkamiausią draudimo rūšį. Savo ir kitų draudimo santykių dalyvių teisėtiems lūkesčiams bei teisiniam apibrėžtumui užtikrinti draudikas turi įvertinti ne tik prašyme draudimo sutarčiai sudaryti, bet ir kitą informaciją, kurią pateikia draudėjas, naudos gavėjas ir pats reikalauti jų papildomos informacijos. Teismų praktikoje akcentuojama, kad tik visiems draudimo sutarties sudarymu suinteresuotiems asmenims glaudžiai bendradarbiaujant, atskleidžiant sutartimi siekiamus tikslus ir kitą reikšmingą informaciją, galima pasiekti, kad būtų išvengta teisėtų lūkesčių neatitinkančios sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011).

30TPVCAPDĮ išsiskiria iš kitų rūšių civilinės atsakomybės draudimo tuo, kad teisiniu reguliavimu užtikrinama patikima nukentėjusių asmenų teisių apsauga, TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nustatant tik kelis atvejus, kai draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo. Nepaisant to, kad draudiko mokėjimo pareiga kilo dėl draudžiamojo įvykio pagal TPVCAPDĮ, tačiau įstatyme nustatytais atvejais draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į kaltininką. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1. vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2. vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3. padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4. pasišalino iš įvykio vietos; 5. padarė žalos tyčia. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-78/2010; 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013). Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas.

31Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Regresinis reikalavimas nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o išimtys yra grindžiamos neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Šalys, sudarydamos draudimo sutartis, laisva valia ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, taip pat byloje nėra nustatyta, kad sutarties sąlygos prieštarautų įstatymams, todėl sudarytos sutartys šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 str. 1 ir 4 d., 6.189 str. 1 d.). Draudimo sutarties 12 punkte buvo numatyta, kad draudimo įmoka krovininiams automobiliams suskaičiuota įvertinant riziką, pagal kurią transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams. Draudimo sutarčių 10, 11 punktuose šalių buvo numatyta, kad tuo atveju, kai transporto priemonė bus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų, tai reikš draudimo rizikos padidėjimą, apie ką draudėjas privalo informuoti raštu draudiką, ir padidėjus draudimo rizikai privalo sumokėti draudiko paskaičiuotą papildomą draudimo įmoką. Atsakovė šių draudimo sutartyse numatytų pareigų nevykdė ir, pažeisdama nurodytus sutartinius įsipareigojimus, transporto priemones naudojo pervežimams už Lietuvos Respublikos ribų. Atsižvelgiant į nurodytas draudimo sutarties sąlygas, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad joje numatyti vietiniai pervežimai - tai ne tik pervežimai Lietuvos Respublikos teritorijoje, kadangi aiškinant draudimo sutarčių 10, 11, 12 punktų nuostatas visumoje, o ne tam tikras atskiras jų formuluotes akivaizdu, kad vietiniai pervežimai pagal šalių susitarimų esmę reiškia pervežimus Lietuvos Respublikoje, kadangi priešingu atveju draudėjas privalo informuoti apie padidėjusią riziką ir sumokėti papildomą draudimo įmoką. Toks šalių sudarytų draudimo sutarčių aiškinimas atitinka sutarčių aiškinimo taisykles, numatytas CK 6.193 straipsnyje.

32Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalimi ir 10 straipsnio 1 dalimi draudėjui pageidaujant draudimo apsauga suteikiama žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse, o draudikas žaliąją kortelę išduoda nemokamai, ir įprastinė draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, iš esmės yra pagrįsti ir atitinka nurodyto įstatymo reikalavimus.

33Eismo įvykių metu galiojusių LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau Taisyklės) 62.2 punkte numatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Nors šių Taisyklių 3 punkte numatyta, kad pagal šias Taisykles žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo atveju reiškiamas regresinis ieškinys, kylantis iš draudimo sutarties, o Taisyklių 6 punktas būtent ir reglamentuoja sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo atvejus, ir šalys sudarydamos sutartį taip pat numatė, kad sutartis sudaryta remiantis šiomis Taisyklėmis (sutarčių 5 punktas). Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad draudimo rizikos nepadidėjo, nors draudėjas nesilaikė draudimo sutarties sąlygų dėl rizikos padidėjimo ir transporto priemonę naudojo ne tik vietiniams pervežimams, ir konstatuoja, kad draudikas turi teisę reikalauti grąžinti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Draudėjo veiksmai, nesilaikant numatytų sutarčių sąlygų, vertinti, kaip nesąžiningi ir iš esmės pažeidžiantys įstatyme numatytus sutarčių vykdymo principus (CK 6.200 str.), todėl grąžintinos draudimo išmokos dalis - 50 % išmokos vertintina, kaip atitinkanti draudėjo nustatytų pareigų pažeidimą, kuri priežastiniu ryšiu yra susijusi su eismo įvykiu, dėl ko draudikas patyrė didesnę žalą, nei patirtų dėl eismo įvykio Lietuvoje, nes kirtus Lietuvos Respublikos sieną, žala, vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, jau turi būti atlyginama pagal kitos valstybės teisės aktų nuostatas, t.y. padidėja teritorija ir rizikos galimybė, o dėl skirtingo eismo taisyklių teisinio reglamentavimo, eismo įvykio kaltininkas gali netinkamai vykdyti savo pareigas eismo įvykio metu.

34Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 p. nustato draudiko teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iki 50 procentų, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad teismo sprendime padaryta išvada, jog apdraustos transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų yra tik pagrindas peržiūrėti draudiko (ieškovo) nustatytai draudimo įmokai, bet ne pagrindas reikalauti susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką, nėra pagrįsta.

35Draudimo apsauga nukentėjusiesiems asmenims buvo suteikta, draudikas išmokėjo draudimo išmoką, nes LR TPVCA PDĮ 16 str. 2 d. imperatyviai nurodyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, nepaisant to, ar valdytojas vykdė draudimo sutarties sąlygas, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus atvejus, nepaisant to, ar prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui visą būtiną informaciją, kurios reikia draudimo sutarčiai sudaryti. Nukentėjusiojo trečiojo asmens turtinių interesų draudimo apsauga yra atribojama nuo draudėjo pareigos grąžinti dalį ar visą draudimo išmoką esant sutarties pažeidimui arba kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms. Sudarant draudimo sutartis su atsakovu, pagal jo pateiktą informaciją, draudikas nustatė, kad draudimo rizika dėl transporto priemonės naudojimo bus ženkliai mažesnė ir atsakovas patvirtino, kad nesinaudos didžiąja draudimo apsaugos dalimi, o transporto priemonę naudos tik vienoje iš daugiau nei 30 valstybių, kuriose suteikiama draudimo apsauga. Įmonė, besiverčianti tarptautiniais pervežimais žinojo, kad transporto priemonę draudžia civilinės atsakomybės draudimu su sąlyga, jog transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, tačiau šią sąlygą pažeidė. Taikant TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį, atsižvelgiama į grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijus. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo Taisyklių 63 p. reglamentuoja, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

36Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 62.2 punkto pagrindu prašė priteisti iš atsakovo 14665,36 Lt nuostolių atlyginimą, lygų 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (T.1, b.l. 39-40).

37CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo ir sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, tačiau toks mažinimas yra ribojamas nuostata dėl draudimo sumos dydžio, kuria ginčo automobilio valdytojų civilinė atsakomybė turėjo būti apdrausta. Dėl to, nustačiusi, kad eismo įvykio metu ginčo transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 100 000 eurų dėl žalos turtui ir 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. 2 p.), teismas sprendžia, jog prašoma priteisti 14665,36 Lt draudimo išmokos suma, remiantis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, negali būti sumažinta, nes priešingu atveju ji būtų mažesnė už draudimo sumą, kuria atsakovas privalėjo apdrausti savo civilinę atsakomybę.

38Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, teismas kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiams reglamentuoti taikytinas materialiosios teisės normas (TPVCAPDĮ 11 str. 7 d., 22 str. 2 d.); nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir dėl šios priežasties priėmė neteisėtą procesinį sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys nurodytais argumentais tenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Ieškovui iš atsakovo priteistina 14665,36 Lt žalos atlyginimo, taip pat 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

39Kiti apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų iš esmės nepasisako.

40Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

41CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal bylos baigtį apeliacinės instancijos teisme perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

42Ieškovas už ieškinį, apeliacinį skundą sumokėjo 880,00 Lt žyminio mokesčio (T.1, b.l. 4, 50; T.2, b.l. 84). Ši suma ieškovui priteistina iš atsakovo. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) pirmosios instancijos teisme sudaro 69,74 Lt. Jos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 96 str. 1 d.).

43Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas

Nutarė

44Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

45Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“, įmonės kodas 133018170, ieškovo BTA Insurance Company „SE įm.k. 40003159840; K. Valdemara iela 63, LV-1142 Ryga, Latvia, veikiančio per BTA Insurance company SE filialą Lietuvoje, įmonės kodas 300665654, naudai 14665,36 Lt (keturiolika tūkstančių šešis šimtus šešiasdešimt penkis litus trisdešimt šešis centus), 6 (šešių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (14665,36 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-05-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 880,00 Lt (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, sumokant į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - ), AB „Swedbank“, banko kodas 73000.

46Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“, įmonės kodas 133018170, valstybei 69,74 Lt (šešiasdešimt devynis litus septyniasdešimt keturis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, į.k. 188659752 surenkamoji sąskaita Nr. ( - ), „Swedbank“ AB, įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl dalies draudimo išmokos atlyginimo regreso tvarka.... 5. Ieškovė „BTA Insurance Company“ SE kreipėsi į teismą, prašydama iš... 6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (T.1, b.l. 59-62,... 7. Trečiasis asmuo A. T. su ieškiniu nesutiko (T.1, b.l. 158-164 ).... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Patikslintu apeliaciniu skundu apeliantė prašo Kauno miesto apylinkės teismo... 12. 1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teismas suabsoliutino... 13. 2. Teismas neteisingai taikė ieškinio senatį. Nepagrįstai vadovavosi... 14. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti,... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacinis skundas tenkinamas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės pusę... 19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-01-06 ieškovas su atsakovu pasirašė... 20. Dėl ieškinio senaties termino... 21. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, nuo kada ieškinio senaties terminas... 22. Ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės... 23. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai nustatęs faktines bylos... 24. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškinio senaties terminas turi būti... 25. Lietuvos Aukščiausiais Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2012 m.... 26. Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija – draudiko... 27. Taigi pirmosios instancijos teismai nepagrįstai ieškinio senaties momento... 28. Dėl sutarties pažeidimo... 29. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra... 30. TPVCAPDĮ išsiskiria iš kitų rūšių civilinės atsakomybės draudimo tuo,... 31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį... 32. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad TPVCAPDĮ... 33. Eismo įvykių metu galiojusių LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d.... 34. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės... 35. Draudimo apsauga nukentėjusiesiems asmenims buvo suteikta, draudikas... 36. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies ir... 37. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė nukrypti nuo visiško... 38. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, teismas kolegija... 39. Kiti apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą... 40. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo... 41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas... 42. Ieškovas už ieškinį, apeliacinį skundą sumokėjo 880,00 Lt žyminio... 43. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas... 44. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir... 45. Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“, įmonės... 46. Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“, įmonės...