Byla e2A-179-330/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BM būstas“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,INŽINERA“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3112-431/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BM būstas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „INŽINERA“ dėl netesybų pagal rangos sutartį priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „INŽINERA“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „BM būstas“ dėl rangos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „BM būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „INŽINERA“ 84 489,82 Eur netesybų, 8,05 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė, vėluodama atlikti darbus pagal rangos sutartimi suderintą darbų grafiką, pažeidė rangos sutartį, o galiausiai ir per papildomai nustatytus terminus laiku neatlikusi rangos darbų apskritai sustabdė jų atlikimą, atsisakė užbaigti darbus ir pasišalino iš objekto. Dėl atsakovės padarytų rangos sutarties pažeidimų užsakovė vienašališkai nutraukė rangos sutartį, apie tai 2015 m. rugsėjo 1 d. pranešimu nurodydama rangovei. Pagal sutarties nuostatas sutarties nutraukimas įsigaliojo po 10 dienų nuo pranešimo rangovei, t. y. 2015 m. rugsėjo 11 d. Už rangos sutarties pažeidimus bei dėl sutarties nutraukimo atsakovė iš viso turi sumokėti 231 619,11 Eur netesybų. Netesybų dalį, sudarančią 147 129,29 Eur sumą, ieškovė pareiškė įskaičiusi į atsakovei mokėtinas sumas už šios atliktus ir ieškovės priimtus darbus. Ieškovei iš atsakovės priteistina po įskaitymo likusi 84 489,82 Eur netesybų suma.
  3. Atsakovė UAB „INŽINERA“ nesutiko su ieškiniu ir pareikštais priešiniais reikalavimais prašė: 1) rangos sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu; 2) pripažinti negaliojančiu ieškovės pareiškimą dėl 147 129,29 Eur sumos įskaitymo, 3) priteisti iš ieškovės 165 410,19 Eur skolą už atliktus darbus ir 42 368,72 Eur skolą, kurią sudaro rangovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos mokėtinos už darbus sumos 10 procentų dydžio dalis, kuri pagal rangos sutarties sąlygas turėjo būti paliekama kaip rangovės garantas už sutartinių įsipareigojimų įvykdymą ir turėjo būti sumokama po 365 dienų nuo objekto pripažinimo tinkamu naudoti momento), 4) priteisti 8 257,81 Eur delspinigių, 5) priteisti 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  4. Atsakovė nurodė, kad darbų vėlavimą lėmė ieškovės (užsakovės) priešpriešinių pareigų pagal rangos sutartį nevykdymas, pasireiškęs tuo, kad ieškovė nepateikė atsakovei darbo projekto ir kitos reikalingos dokumentacijos, be kurios atsakovė negalėjo laiku ir tinkamai atlikti darbų, neparuošdavo ir laiku neperduodavo rangovei darbų fronto, pati pratęsinėdavo darbų atlikimo terminus, nuolat vėluodavo atsiskaityti už atsakovės tinkamai atliktus ir priimtus darbus, vengė bendradarbiauti su rangove ir nepagrįstai atsisakė priimti rangovės 2015 m. rugpjūčio mėn. atliktus darbus (mokėtina suma – 75 909,94 Eur be PVM), kuriuos rangovė turėjo perduoti vienašališkai. Atsakovės teigimu, kadangi darbų vėlavimą lėmė pačios ieškovės prievolių pagal rangos sutartį nevykdymas (netinkamas vykdymas), todėl ieškovė sutartį nutraukė, netesybas skaičiavo, reikalavimų įskaitymą atliko bei atsisakė priimti dalį atsakovės atliktų darbų nepagrįstai ir neteisėtai.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančia 2015 m. rugsėjo 9 d. ieškovės atlikto reikalavimų įskaitymo dalį dėl 47 129,29 Eur įskaitytos sumos, priteisė atsakovei iš ieškovės 123 039,23 Eur skolą už darbus, 6 procentų dydžio palūkanas pagal priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o likusią priešieškinio dalį atmetė. Proporcingai patenkintai priešieškinio daliai teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 2 844 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl netesybų pagal rangos sutartį priteisimo ir atsakovės priešinius reikalavimus pripažinti rangos sutarties vienašališką nutraukimą negaliojančiu, atmetė atsakovės argumentus, kad darbų vėlavimą lėmė pačios užsakovės veiksmai, nepateikus darbų fronto ir reikiamos dokumentacijos. Pati atsakovė pripažino, kad sutartus atlikti darbus vykdė pagal ieškovės pateiktą dokumentaciją ir ne kartą pabrėžė, kad faktiškai iki rangos sutarties nutraukimo buvo atlikusi 95 procentus visų rangos sutartimi įsipareigotų atlikti darbų. Todėl teismas sprendė, kad užsakovės pateiktoji dokumentacija rangovei buvo pakankama darbams atlikti. Įvertinęs byloje pateiktus kas-savaitinius gamybinių pasitarimų protokolus ir juose užfiksuotus rangovės įsipareigojimus teismas sprendė, kad ieškovė teisingai skaičiavo pradelstas dienas darbams atlikti. Atsakovė laiku neatliko darbų ir vėlavo beveik visuose darbų etapuose, o tinkamos darbų dokumentacijos užsakovei neperdavė iki šiol, todėl ieškovės skaičiavimus pagal pateiktus įrodymus, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. rangovė vėlavo atlikti darbus (bei pateikti dokumentus) pagal atskirų darbų etapų pabaigą 1 350 dienas teismas laikė pagrįstais, o atsakovės argumentus, kad jai nebuvo perduoti darbų frontai, pripažino neparemtais konkrečiais duomenimis.
  3. Įvertinęs rangos sutarties nuostatas ir apmokėjimo už atliktus darbus etapus, teismas nurodė, kad atsakovei atlikus konkrečius darbus, ieškovė visų pirma turėjo įvertinti darbus tinkamais ir patvirtinti pateiktus atliktų darbų aktus, todėl tik nuo šių patvirtinimo dienos yra skaičiuojamas 45 dienų apmokėjimo terminas. Teismas sprendė, kad byloje pateikti atliktų darbų aktai bei apmokėjimo dokumentai patvirtino, jog ieškovė nevėlavo apmokėti už atsakovės atliktus darbus pagal pateiktas sąskaitas faktūras, nes mokėjimus atlikdavo per 45 dienas nuo tada, kai būdavo patvirtinami atsakovo pateikiami atliktų darbų aktai, taigi tinkamai įgyvendino rangos sutarties nuostatas, reglamentuojančias darbų apmokėjimą. Bet kokie mokėjimai, kurie turėjo būti atlikti po 2015 m. rugpjūčio 23 d., buvo ieškovės stabdomi, apie tai informuojant atsakovę pagal rangos sutarties nuostatas ir nustatant jai papildomą terminą darbams atlikti, vadovaujantis rangos sutarties 9.2.2 punktu. Ieškovės pareiga atsiskaityti pagal rangos sutarties 18.5 punktą kyla tik atsakovės tinkamai atliktų ir ieškovės priimtų darbų atžvilgiu, o už darbus, kurie buvo pateikti priėmimui be būtinos dokumentacijos, todėl pagrįstai nepriimti, ieškovei pareiga atsiskaityti nekyla. Teismas nusprendė, kad ieškovė turėjo teisę stabdyti mokėjimus pagal rangos sutarties 18.9 punktą. Vertindamas atsakovės vienašališkai pasirašytą atliktų darbų aktą už 2015 m. rugpjūčio mėnesį, teismas pažymėjo, kad rangos sutarties 15.1.3 punkte tiesiogiai įtvirtinta teisė ieškovei atsisakyti priimti atliktų darbų aktą, todėl atsakovei pažeidus savo pareigas, t. y. laiku nepateikus reikiamos darbų dokumentacijos, ieškovė pagrįstai šia atsisakymo teise pasinaudojo.
  4. Teismas taip pat sprendė, kad užsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti rangos sutartį, nes rangovė iš esmės ją pažeidė nuolat vėluodama atlikti darbus ir galiausiai sustabdydama darbų atlikimą. Teismas skaičiavo, kad bendra netesybų suma, kurią rangovė turi prievolę sumokėti užsakovei 2015 m. rugsėjo 9 d. atlikto įskaitymo dieną, yra 222 785,34 Eur (198 390 Eur + 24 395,34 Eur). Pagal 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 31 d. rangovės pateiktas sąskaitas, užsakovės mokėtinos sumos yra 4 601 Eur (sulaikymas pagal kovo 31 d. sąskaitą) + 5 664,66 Eur (sulaikymas pagal balandžio 30 d. sąskaitą) + 5 295,31 Eur (sulaikymas pagal gegužės 25 d. sąskaitą) + 43 639,8 Eur (pagal birželio 30 d. sąskaitą) + 87 928,52 Eur (pagal liepos 31 d. sąskaitą) = 147 129,29 Eur. Ieškovė šią sumą – 147 129,29 Eur įskaitė į netesybas. Kadangi rangovės mokėtinomis netesybomis užsakovė laikė 222 785,34 Eur sumą, 2015 m. rugsėjo 9 d. įskaičiusi jos mokėtiną rangovei 147 129,29 Eur sumą, užsakovė nuo šio įskaitymo atlikimo dienos turėtų į rangovę reikalavimo teisę dėl likusios sumos – 75 656,05 Eur netesybų sumokėjimo, o taip pat į 6 372 Eur netesybų sumą pagal rangos sutarties 22.2.1 punktą, skaičiuojant iki rangos sutarties nutraukimo momento – 2015 m. rugsėjo 11 d., bei į 2 461,77 Eur netesybas pagal rangos sutarties 20.2.1.2 punktą, skaičiuojant ieškinio pateikimo dienai, t. y. ieškovė iš viso turi pagrįstą reikalavimo teisę į 84 489,82 Eur netesybas.
  5. Teismas iš dalies sutiko ir su atsakovės argumentais, kad ieškovės priskaičiuotos netesybos yra labai didelės ir siekia vos ne pusę rangos sutarties kainos, kai sutartis yra beveik įvykdyta, todėl egzistuoja pagrindas mažinti prašomas priteisti netesybas. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus dėl ieškovės realiai patirtos žalos, sprendė, kad ieškovės negautos 93 794,84 Eur (be PVM) pajamos pagal nuomos sutartį už du mėnesius ir ieškovės už du mėnesius sumokėtos 3 913,98 Eur didesnės palūkanos iki objekto patalpų perdavimo nuomininkei, nėra visiškai pagrįstos, kaip esančios tiesioginiame priežastiniame ryšyje su neteisėtais atsakovės (rangovės) veiksmais, nes, tikėtina, kad pastato pridavimo vėlavimas buvo sąlygojamas ir kitų objekte dirbusių rangovų veiksmų (ką patvirtino gamybinių susirinkimų protokolai, o pateiktos nuomos sutarties ištraukos nepagrindė nuomos sutarties termino pradžios ir atitinkamai prisiimtų įsipareigojimų). Tačiau siekiant įvykdyti ieškovės sutartinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims dėl darbų objekte baigimo, ji turėjo pasitelkti kitus asmenis, o atsakovė nenuginčijo pateiktų įrodymų, kad už pasitelktų trečiųjų asmenų darbus susidarė darbų pabrangimas už 54 555 Eur. Teismas sprendė, kad yra labiau tikėtina, jog ieškovė pradelsė pastato pridavimą bei atitinkamų įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymą ir dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, kad turėjo realių ir pagrįstų nuostolių dėl papildomai samdytų rangovų atsakovės neatliktiems darbams užbaigti, todėl įvertino, kad realiai ieškovės patirti nuostoliai sudaro 100 000 Eur.
  6. Taip pat teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad pagal 2015 m. rugpjūčio mėn. atliktų darbų aktus darbai buvo padaryti, duomenų apie jų išardymą, išgriovimą ar nesinaudojimą tuo, kas buvo padaryta, byloje nėra, užsakovė naudojasi rangovės darbo rezultatu, už kurį šiai turėtų būti teisingai atlyginta. Be to, teismas pažymėjo, kad teisingumas tarp šalių susiklosčiusiuose santykiuose, kai užsakovė turi teisę pagal sutarties nuostatas nemokėti rangovei, o rangovė realiai įvykdė dalį prievolės ir už ją negavo atlygio, gali būti pasiektas vertinant sutartimi nustatytų netesybų dydį santykyje su užsakovės realiai patirtais nuostoliais. Atsižvelgęs į šalių elgesį sutarties galiojimo ir jos vykdymo metu (atsakovės vėlavimą atlikti darbus, ieškovės vėlavimą perduoti darbų frontus, atsiskaitymo už atliktus darbus sutrikimą ieškovei atlikus įskaitymą, atitinkamai atsakovės naudotinų lėšų sutarties vykdymui apribojimą, atsakovės atliktus bet tinkamai neperduotus ieškovei darbus), teismas ieškovės reikalaujamas netesybas sumažino iki realiai patirtų ieškovės nuostolių (CK 6.73 straipsnio 2 dalis; 6.258 straipsnio 3 dalis). Ieškovei įskaičius 147 129,29 Eur sumą, kurią sudarė atsakovės reikalavimai pagal 2015 m. birželio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą (34 810,00 Eur) ir pagal 2015 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (79 135,67 Eur), o mokėtinų netesybų sumą pagal užsakovės realiai patirtus nuostolius įvertinus 100 000 Eur dydžiu, teismas užsakovės įskaitymą pripažino neteisėtu dalyje, viršijančioje nurodytą nuostolių dydį, todėl atitinkamai atsakovei priteisė iš ieškovės 123 039,23 Eur ([75 909,94 Eur + 147 129,29 Eur] - 100 000 Eur).
  1. Apeliacinių skundų bei atsiliepimų į skundus argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „BM būstas“ prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas atsakovės priešieškinis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį visiškai atmesti; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visa apimtimi; 3) skirti ekspertizę byloje, siekiant nustatyti ir įvertinti rangovės 2015 m. rugpjūčio mėn. faktiškai atliktus darbus objekte; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Nors teismas pripažino, jog užsakovė pagrįstai atsisakė priimti rangovės teiktus darbų aktus už 2015 m. rugpjūčio mėn., bet nežiūrint to, įpareigojo užsakovę sumokėti visą rangovės nurodytą sumą už tuos darbus, todėl toks teismo sprendimas yra nenuoseklus. Tinkamos dokumentacijos už 2015 m. rugpjūčio mėnesio darbus neperdavimas užsakovei turi esminės reikšmės šalių santykiams, nes be tokios dokumentacijos užsakovė neturi galimybės patikrinti atliktų darbų, dėl ko jie negali būti priimti, o užsakovė negali būti verčiama mokėti už netinkamai atliktus ir nepriimtus darbus. Kadangi egzistuoja ginčas dėl rangovės 2015 m. rugpjūčio mėn. atliktų darbų, ieškovė prašo skirti ekspertizę, kad būtų galima įvertinti faktiškai atsakovės atliktus darbus. Būtinybė tokia priemone užsakovei ginti savo teises iškilo tik teismo sprendimu įpareigojus užsakovę mokėti rangovei už darbus.
    2. Ieškovės prašomų priteisti netesybų suma atitinka realius jos nuotolius, įrodytus pirmosios instancijos teisme. Teismas neteisingai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus dėl realiai patirtos žalos ir be pagrindo mažino netesybas. Ieškovė įrodė nuostolius – negautas nuomos pajamas (93 794,84 Eur) ir nesumažėjusias kredito palūkanas (3 913,98 Eur) už 2015 m. rugsėjo ir spalio mėnesius dėl dviem mėnesiais pavėluoto objekto perdavimo patalpų nuomininkui. Teismas pagrįsta pripažino aplinkybę, kad rangovės neatliktų darbų užbaigimas pabrango 54 555 Eur suma, o jeigu būtų pripažintas galiojančiu rangovės teiktas 2015 m. rugpjūčio mėn. aktas dėl darbų už 75 909,94 Eur sumą, tuomet bendra ieškovės sumokėta už visus darbus suma išaugtų nuo 531 282 Eur (be 2015 m. rugpjūčio mėn. darbų) iki 607 190,94 Eur, taigi darbų pabrangimas būtų lygus 130 463, 94 Eur, kuris laikytinas realių užsakovės nuostolių dalimi.
    3. Užsakovei pateikus įrodymus, jog realūs jos nuostoliai sudaro 228 172,76 Eur, teismas, sumažindamas netesybas iki 100 000 Eur sumos, kuri daugiau kaip du kartus mažesnė už realius užsakovės nuostolius, pažeidė teismo diskrecijos teisę ir teismų praktikoje suformuotą teisės taikymo taisyklę dėl netesybų santykio su patirtais nuostoliais.
  2. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „INŽINERA“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti jo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, ir šioje dalyje priešieškinį visiškai patenkinti, o likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme bei pridėti prie bylos naujus įrodymus – neatliktų darbų pažymas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Aplinkybė, kad ieškovė netinkamai vykdė priešpriešines pareigas ir neperdavė su darbų vykdymo pradžia siejamo darbų fronto bei projektinės dokumentacijos, buvo pagrindas teismui netaikyti atsakovei civilinės atsakomybės už tariamus rangos sutarties pažeidimus, net jei tokie ir būtų buvę padaryti. Be to, vykdant darbus pagal rangos sutartį, šalys liko nesutarusios nei dėl darbų pradžios ir pabaigos, nei dėl darbų etapų. Atsakovės iniciatyva parengtas 2015 m. birželio 9 d. darbų grafikas reiškė ne darbų atlikimo galutinius terminus, o darbų vykdymo pradžios momentą, jeigu ieškovė tinkamai perduotų frontą atitinkamiems darbams vykdyti. Teismo argumentacija apie tai, kad atsakovė neįrodė darbų fronto jai neperdavimo aplinkybių, yra nepagrįsta, nes turi būti įrodinėjamos priešingos aplinkybės, t. y. aplinkybės dėl darbų fronto perdavimo fakto ir laiko, o jas turi įrodinėti ieškovė. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, kad grafike numatytu laiku paruošė ir perdavė darbų frontą rangovei.
    2. Atsakovė atliktus pagal faktą darbus sužymėjo ieškovės pateiktuose atskiruose techninio projekto ir (arba) technologinės dalies brėžiniuose bei juos perdavė ieškovei (išpildomoji dokumentacija buvo pateikta popieriniuose blankuose ant tarpinių brėžinių), o kitokios išpildomosios dokumentacijos atsakovė negalėjo pateikti dėl to, kad atsakovei nebuvo pateiktas darbo projektas, nepateikta projektinė dokumentacija, kurioje būtų galima daryti žymą „taip pastatyta“. Teismas neatsižvelgė į atsakovės aiškinimus, kad pati užsakovė nesudarė sąlygų perduoti atliktus darbus.
    3. Tai, kad iki rangos sutarties nutraukimo buvo atlikta apie 95 procentai sutartyje numatytų darbų, paneigia teismo išvadas apie tai, jog užsakovė negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Jei ieškovė būtų rangovei leidusi tęsti darbus per tariamą 10 dienų įspėjimo terminą, atsakovė galėjo įvykdyti sutartį, nes iš esmės jau buvo atlikusi 95 procentų darbų. Faktiškas uždraudimas šiuo laikotarpiu atsakovei lankytis objekte nelaikytinas tinkamu vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos laikymusi, todėl teismas sutarties nutraukimą turėjo pripažinti neteisėtu ir atmesti ieškovės reikalavimus, susijusius su baudų priteisimu.
    4. Ieškovės taikytas netesybų skaičiavimas nėra logiškas, naudojant tokį metodą gali susidaryti ypač didelės netesybų sumos, nors iš esmės ir nebūtų patirta jokių nuostolių, kadangi galutinis darbų atlikimo terminas dar nėra suėjęs. Ieškovės taikomo netesybų skaičiavimo nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad netesybos sudarė net pusę rangos sutarties kainos ir apie 60 procentų visų rangovės iki sutarties neteisėto nutraukimo atliktų darbų kainos.
    5. Spręsdamas dėl baudos taikymo už netinkamą subrangovų pasitelkimą, teismas rėmėsi vien ieškovės argumentais, neatsižvelgdamas į atsakovės nurodytas aplinkybes apie ieškovės faktinį elgesį po jos informavimo apie subarangovės UAB „Sangresta“ pasitelkimą darbams, taip pat apie UAB „Energokomplektas“ atliktus rangovės įrengto šilumos punkto bandymų darbus, kurie apskritai nelaikytini nei ranga, nei subranga. Be to, teismas nepagrįstai skaičiavo baudą pagal rangos sutarties 22.7 punktą, kadangi užsakovė apskritai neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, dėl sutarties pasibaigimo nebuvo atsakovės kaltės.
    6. Teismas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patirtais ieškovės nuostoliais pripažino 100 000 Eur sumą, iš kurios 54 555 Eur sudaro darbų pabrangimas, o dėl likusios 45 445 Eur sumos susidarymo teismas konkrečiai nepasisakė, apsiribodamas nurodymu, kad ieškovė pradelsė pastato pridavimą. Teismas vadovavosi ieškovės pateiktais dokumentais, kurie apskritai negalėjo būti laikomi tinkamais įrodymais nuostolių realumui pagrįsti. Su apeliaciniu skundu teikiamomis pažymomis apie neatliktus darbus atsakovė siekia pateikti informaciją, kiek ir kokių darbų objekte ji neatliko. Iš neatliktų darbų suvestinių matyti, kad liko neatlikta darbų už 62 411,58 Eur, nors ieškovė įrodinėjo, kad už rangovės neatliktus darbus kitiems asmenims sumokėjo net 256 150 Eur. Toks didelis darbų kainų skirtumas reiškia, kad už ieškovės nurodytą sumą buvo atlikti arba ne tik rangos sutartyje numatyti darbai, bet ir kiti darbai, arba tokia suma yra dirbtinai padidinta.
    7. Teismui nusprendus mažinti netesybas iki realiai patirtų nuostolių, nebuvo galima remtis prielaidomis, kadangi nuostoliai turi būti nustatyti tiksliai tokie, kokie faktiškai buvo patirti. Ieškovė nepagrindė nurodytų nuostolių realumo, jų tikėtinumo, nenurodė, kaip jos negautos nuomos pajamos siejasi su atsakovės neatliktais darbais.
    8. Teismas nevertino atsakovės argumentų apie tai, kad ieškovės atliktas reikalavimų įskaitymas yra neteisėtas. Pagal Rangos sutarties 20.4 punktą šalys galėjo atlikti tarpusavio reikalavimų užskaitą, kas paprastai daroma pagal šalių susitarimą ir įforminama jų pasirašomu skolų suderinimo ar tarpusavio užskaitos aktu. To nebuvo, todėl vertinant ieškovės veiksmus dėl atlikto įskaitymo, teismui nebuvo pagrindo remtis rangos sutarties 20.4 punktu.
  3. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skunde ieškovė UAB „BM būstas“ prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės atsikirtimai atsiliepime grindžiami tokiais esminiais argumentais:
    1. Rangovė sutartyje patvirtino, kad yra susipažinusi su projektine dokumentacija ir galės atlikti prisiimtus darbus, taip pat pripažino, jog 95 procentai darbų buvo atlikta remiantis jos turėta dokumentacija. 2015 m. birželio 9 d. buvo suderintas ir pasirašytas rangovės parengtas darbų atlikimo grafikas, skirstant darbus į etapus. Aplinkybė, kad tam tikri darbų etapai sieti su darbų fronto perdavimu, nepaneigia teisiškai svarbaus aspekto, kad terminai buvo nustatyti ir užsakovė pagrįstai reikalavo darbus atlikti būtent pagal šiuos sutartus terminus.
    2. Užsakovė įrodė, kad rangovės pateikta dokumentacija dėl darbų už 2015 m. rugpjūčio mėnesį neatitiko įstatymų ir rangos sutarties reikalavimų, todėl pagrįstai nepriėmė rangovės vienašališkai perduodamų darbų. Užsakovė taip pat pateikė duomenis, kad rangovė naudojo ne tą įrangą darbams, kuri turėjo būti naudojama pagal rangos sutartį, panaudojo medžiagas, neatitinkančios sąmatoje numatytos kokybės, neatitiko panaudotų medžiagų kiekiai.
    3. Teismui nustačius, kad rangovė nuolat vėlavo atlikti darbus, o užsakovė už darbus tinkamai atsiskaitinėjo ir suteikė jų atlikimui darbų frontą bei dokumentaciją, užsakovės įvykdytas rangos sutarties vienašališkas nutraukimas pagrįstai laikytas teisėtu. Savalaikis ir tinkamas darbų atlikimas pagal jų etapams numatytus terminus užsakovei turėjo esminę reikšmę, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad vienašalis rangos sutarties nutraukimas dėl rangovės nuolatinio vėlavimo atlikti darbus buvo teisėtas.
    4. Užsakovei pateikus įrodymus, pagrindžiančius netesybų atitikimą realiems nuostoliams, teismo sprendimo dalis dėl netesybų turi būti keičiama didinant, o ne mažinant priteistų netesybų sumą. Rangos sutartyje tiesiogiai nurodyta, kad netesybos yra skaičiuojamos ir mokamos pagal rangos sutarties taisykles ir baudų dydžius, o užsakovė atleidžiama nuo pareigos atskirai įrodinėti realius nuostolius.
    5. Rangos sutarties 20.4 punktas leido užsakovei įskaityti jos reikalavimus į rangovei priklausančius mokėjimus, įskaitymas atliktas teisėtai ir pagal įstatymų reikalavimus.
    6. Apeliaciniame skunde atsakovė neargumentavo, kodėl jos naujai teikiami įrodymai (pažymos apie neatliktus darbus) turėtų būti priimti pagal CPK 314 straipsnyje nurodytas taisykles, todėl šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teisme turėtų būti atsisakyta priimti.
  4. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skunde atsakovė UAB „INŽINERA“ prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės atsikirtimai atsiliepime grindžiami tokiais esminiais argumentais:
    1. Nepriimdama rangovės perduodamų darbų už 2015 m. rugpjūčio mėn. ir grąžindama rangovės vienašališkai pasirašytus atliktų darbų aktus, užsakovė reiškė pretenzijas tik dėl netinkamos sudėties ir turinio dokumentacijos. Užsakovė nereiškė pretenzijų dėl darbų trūkumų ne tik jų perdavimo momentu, bet ir bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu.
    2. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu ne kartą siūlė šalims pasinaudoti ekspertizės galimybe, tačiau ieškovė neteikė prašymo skirti ekspertizę. Ieškovei teigiant, kad ji ginčijo darbų atlikimo faktą, apimtis, medžiagų panaudojimą, ekspertizės turėjo būti reikalaujama tuoj po darbų atlikimo (CK 6.662 straipsnio 5 dalies, rangos sutarties 11.4 p. nuostatos). Užsakovės prašymas skirti ekspertizę apeliacinės instancijos teisme, kai rangos darbai buvo atlikti prieš metus, pats objektas – prekybos centras atidarytas 2015 m. lapkričio 3 d. ir darbais yra naudojamasi, pareikštas ne laiku, nesąžiningai ir siekiant vilkinti bylos nagrinėjimą, todėl turi būti atmestas.
    3. Priešingai nei teigia užsakovė, jos negautos nuomos pajamos ir nesumažėjusių kredito palūkanų mokėjimas neturi jokio ryšio su jos įrodinėjamais tariamais rangos sutarties pažeidimais. Užsakovė nepagrindė jos nurodytų nuostolių realumo, tikėtinumo, nenurodė, kaip negautos pajamos siejasi su atsakovės neatliktais darbais.
    4. Dėl rangovės neatliktų darbų užbaigimo ieškovė nepatyrė jokio darbų pabrangimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateikti įrodymai labiau patvirtina darbų atpigimą nei jos deklaruojamą pabrangimą, taip pat į tai, kad prekybos centro pavėluotą atidarymą lėmė kitos aplinkybės, o ne atsakovės vėlavimas atlikti darbus, yra pagrindas ieškovės priskaičiuotas netesybas vertinti kaip siekį neteisėtai pasipelnyti (praturtėti) atsakovės sąskaita. Ieškovė neįrodė, kad jos realiai patirti nuostoliai sudaro net ir teismo nustatytą 100 000 Eur dydį.

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinio proceso paskirtis pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus. Pakartotinį byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, faktinių bylos aplinkybių analizę apeliacinės instancijos teismas atlieka tiek, kiek tai yra būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė fakto klaidų, nurodomų apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir (ar) atsiliepimų į juos ribų.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo
  1. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. CPK 314 straipsnis numato tik dvi išimtis iš naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme bendrojo draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ar kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aktualioje savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas, kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs rinkdami įrodymus, teikdami teismui prašymus ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Būtent todėl CPK 314 straipsnis ir nustatė ribotos apeliacijos modelį, draudžiantį remtis naujais įrodymais, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 26-27 punktus). Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 40 punktas).
  3. Atsakovė prie apeliacinio skundo yra pridėjusi neatliktų darbų pažymas (jos teigimu, paneigiančias ieškovės įrodinėjamų nuostolių, susijusių su darbų pabrangimu, dydį), kurias apeliacinės instancijos teismo prašo pridėti prie bylos medžiagos, tačiau nenurodė jokių argumentų, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme arba kodėl būtinybė juos pateikti iškilo tik apeliacinėje instancijoje. Tokiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad CPK 314 straipsnyje reglamentuojamų išimtinių atvejų taikymas nesvarstytinas ir atsakovės teikiamus įrodymus atsisako priimti.
Dėl ginčo esmės
  1. 2014 m. lapkričio 21 d. ieškovė (toliau tekste – ir užsakovė) UAB „BM būstas“ ir atsakovė (toliau tekste – ir rangovė) UAB „INŽINERA“ sudarė rangos darbų sutartį, kuri vėliau buvo koreguota keturiais papildomais susitarimais, jais tikslinant darbų sąmatą ir keičiant sutarties kainą bei kai kurių sutarties terminų sąvokas. Šalių buvo susitarta dėl atliktinų rangos darbų pagal užsakovės pateiktą statomo prekybos centro projektinę dokumentaciją. Vadovaujantis rangos sutarties sąlygomis atsakovė įsipareigojo naudodama savo medžiagas atlikti vidaus elektros, šildymo, vėdinimo (be kondicionavimo ir automatikos sistemų), vidaus vandentiekio ir nuotekų inžinerinių sistemų įrengimo bei santechnikos prietaisų montavimo darbus statybos objekte Linkmenų g. 22, Vilniuje (toliau - objektas).
  2. Ginčas byloje kilo dėl rangos sutarties vykdymo ir/ar netinkamo vykdymo, sutarties šalių kaltės ir dėl sutartinių prievolių pažeidimo atsiradusių pasekmių paskirstymo. Ieškovė šalių sudarytos rangos sutarties pagrindu prašė priteisti iš rangovės netesybų dalį, kurios nepadengė jos atlikto reikalavimų įskaitymo suma. Tuo tarpu atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti rangos sutarties vienašališką nutraukimą negaliojančiu, pripažinti negaliojančiu ieškovės atliktą įskaitymą dėl 147 129,29 Eur sumos, priteisti iš atsakovės skolą už atliktus statybos rangos darbus ir delspinigius. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino, kad atsakovė UAB „INŽINERA“ (rangovė) netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, kad ieškovė UAB „BM būstas“ (užsakovė) pagrįstai nutraukė rangos sutartį dėl rangovės kaltės, tačiau nusprendė, jog ieškovės priskaičiuotas netesybas sumažinus iki jos realiai patirtų nuostolių dydžio, ieškovės atliktas įskaitymas 47 129,29 Eur sumos dalyje yra negaliojantis, todėl teismas atmetė ieškovės ieškinį, o atsakovės priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovės 123 039,23 Eur skolą ir procesines palūkanas.
  3. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkina nei ieškovės, nei atsakovės, abi rangos sutarties ir ginčo byloje šalys dėl jo pateikė apeliacinius skundus. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jai negali kilti pareiga mokėti už netinkamai atliktus ir nepriimtus rangos darbus, bei tuo, jog ieškovės nurodyta netesybų suma realiai atitinka jos patirtus nuostolius dėl rangos sutarties nutraukimo. Atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad vėlavimą atlikti rangos sutartimi prisiimtus darbus rangos sutartyje numatytais terminais lėmė pačios užsakovės veiksmai (užsakovė nepateikė darbų fronto ir reikiamos dokumentacijos), o neteisėtas ir nepagrįstas rangos sutarties vienašališkas nutraukimas, be kita, ko suponuoja nepagrįstą netesybų skaičiavimą ir nepagrįstai atliktą įskaitymą.
  4. Tokiu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama tarp šalių kilusį ginčą dėl priešpriešinių pareigų pagal rangos sutartį (ne)vykdymo, visų pirma, įvertins atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kuriais remiantis teigiama, kad ieškovė rangos sutartį nutraukė neturėdama tam pakankamo pagrindo (t. y. neteisėtai), pagrįstumą.
Dėl rangos sutarties vienašalio nutraukimo užsakovės iniciatyva teisėtumo įvertinimo
  1. Užsakovės 2015 m. rugsėjo 1 d. pranešime dėl rangos sutarties nutraukimo vienašaliu sutarties nutraukimo faktiniu pagrindu įvardintas sutartyje nustatytų terminų darbams pagal sutartį atlikti nesilaikymas ir savavališkas darbų vykdymo sustabdymas.
  2. Rangos sutartyje nustatoma darbų pradžia ir pabaiga. Šalys taip pat gali nustatyti atskirų darbų atlikimo terminus (CK 6.652 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.652 straipsnio 2 dalimi, rangovė atsako ir už darbų pradžios ar pabaigos termino, ir už tarpinių terminų praleidimą, t. y. turi pareigą atlikti darbus per rangos sutartyje nustatytą terminą. Terminų pažeidimo teisinių pasekmių taikymas skiriasi priklausomai nuo to, ar rangovė pažeidžia visų darbų atlikimo galutinį terminą, ar tarpinius terminus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirmuoju atveju taikytina CK 6.652 straipsnio 4 dalis. Antruoju atveju užsakovas gali, jei mano, kad toks pažeidimas yra esminis sutarties pažeidimas, atitinkantis CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose įtvirtintas sąlygas, vienašališkai nutraukti sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-415/2015).
  3. Pagal CK 6.217 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimą, 1 dalies nuostatą šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne. Šios aplinkybės yra: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
  4. Kasacinis teismas taipogi yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261-421/2015).
  5. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).
  6. Nustatyta, kad šalių 2014 m. lapkričio 21 d. statybos rangos sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka yra aptarti šios sutarties 22 skyriuje, kurio 22.1. punkte numatyti pagrindai, suteikiantys teisę užsakovei vienašališkai, nesikreipiant į teismą, pranešus apie tai rangovei raštu prieš 10 dienų, nutraukti sutartį įstatymuose numatytais pagrindais ir reikalauti rangovės atlyginti dėl to patirtus nuostolius bei sumokėti baudą, įskaitant bet neapsiribojant sutarties 22.1.1. – 22.1.7. papunkčiuose nustatytais atvejais. Taigi, nors šalys sutartyje ir nefiksavo, kad sutarties 22.1. punkte vienašališko sutarties nutraukimo pagrindą sudarančios aplinkybės bus laikomos esminiais rangos sutarties pažeidimais, tačiau tokias aplinkybes detalizavus ir nustačius, kad jos suteikia teisę užsakovei vienašališkai nutraukti sutartį, nėra būtina įrodinėti, jog šalys būtų susitarusios tokius pažeidimus vertinti kaip esminius.
  7. Tokiu atveju teisėjų kolegija atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovės nurodytieji rangos sutarties pažeidimai negali būti laikomi (pripažinti) esminiais, kad atlikus apie 95 procentus rangos sutartyje numatytų darbų nėra pagrindo išvadai, jog užsakovė iš esmės negavo tai, ko tikėjosi iš sutarties, šio ginčo situacijoje laikytini teisiškai neaktualiais. Šioje nutartyje jau minėta, kad šalims susitarus, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, nebūtina, kad šalys būtų susitarusios tą pažeidimą vertinti kaip esminį, ir tokiu atveju teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas jos nutraukimo pagrindas pagal savo pobūdį atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus.
  8. Šalių sudarytoje rangos sutartyje nustačius savarankiškus vienašalio sutarties nutraukimo užsakovės iniciatyva pagrindus (22.1.1. - 22.1.7. papunkčiai), sutartis galėjo būti nutraukta esant bet kuriam iš jų. Tokiu būdu teisė užsakovei vienašališkai nutraukti rangos sutartį atsiranda ir tuomet, kai dėl rangovės kaltės darbų vykdymas yra uždelsiamas ir per keturiolika kalendorinių dienų po užsakovės įspėjimo dėl grafiko pažeidimo gavimo rangovė nepasiekia pagal grafiką reikiamo darbų progreso (22.1.1. papunktis), taip pat, jei rangovė laiku nepradeda vykdyti sutarties arba vykdo taip lėtai, kad tampa aišku, jog ji laiku tinkamai jos nebeįvykdys (22.1.2. papunktis), taipogi, kai rangovė nebegali nustatytu laiku užsakovei pateikti sutartyje numatytų garantijų dėl visų savo prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo (22.1.3. papunktis).
  9. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos svarstymui pateiktų duomenų visumą, pagrįstai ir tinkamai nustatė, kad egzistavo prielaidos remtis sutarties 22.1. punkte nustatytais vienašališko sutarties nutraukimo atvejais (CPK 185 straipsnis). Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas 2015 m. birželio 9 d. patvirtintas darbų atlikimo grafikas, kuriame nustatyta darbų termino data – 2015 m. rugpjūčio 1 d., taip pat užsakovės 2015 m. birželio 1 d., 2015 m. liepos 9 d., 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. rugpjūčio 30 d. pranešimų, adresuotų rangovei dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo, turinys. Rangovės teikti atsakomieji pranešimai (2015 m. liepos 16 d., 2015 m. rugpjūčio 26 d.) neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad rangos darbų vėlavimą išimtinai lėmė užsakovės atsiskaitymų už darbus vėlavimas bei rangovei nepakankama projektinė dokumentacija ir (ar) tos dokumentacijos korekcijos. Tokios išvados nepagrindžia nei bylos medžiaga, nei šalių pasirašytos rangos sutarties nuostatos, fiksuojančios rangovės susipažinimą su projektine dokumentacija, reikalinga rangos sutarties įvykdymui, taip pat atliktų darbų apmokėjimo tvarką (3.4.2., 18.5. punktai).
  10. Atsakovės reiškiama pozicija, kad darbų vėlavimą lėmė ir pačios užsakovės veiksmai, susiję su darbų fronto neperdavimu, viena vertus, taipogi neparemta tai patvirtinančiais faktiniais duomenimis, kita vertus, nėra visiškai nuosekli. Antai, pati atsakovė, kvestionuodama sutarties nutraukimo tvarkos (terminų) laikymąsi, apeliaciniame skunde nurodo, kad objektyviai ji ir per 10 dienų terminą, tolygų sutartyje numatytam įspėjimo apie sutarties nutraukimą laikotarpiui, būtų galėjusi visiškai įvykdyti sutartį (tuo atveju, jei būtų suteiktas CK 6.217 straipsnio 3 dalyje nustatytas papildomas terminas). Atsakovė aiškina, kad jeigu ji per įspėjimo dėl sutarties nutraukimo terminą būtų buvusi įleista į objektą, ji visus darbus užbaigtų, nes iš esmės buvo likę tik tokie darbai, kaip šviestuvų sukabinimas, rozečių ir sanitarinių prietaisų sumontavimas. Taigi tokie atsakovės argumentai eliminuoja arba iš esmės sumenkina tikėtinos prielaidos, jog darbų atlikimui nustatytais terminais kliudė užsakovės veiksmai dėl darbų fronto neperdavimo, susiformavimo galimybę (CPK 185 straipsnis).
  11. Ieškovė privalo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdama į ieškovės reikalavimą, turi įrodyti atsakovė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-701/2017, 43 punktas). Šiuo atveju ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad atsakovė, vėluodama atlikti darbus, pažeidė rangos sutartį ir tai sudarė savarankišką abiejų šalių nustatytą pagrindą šios sutarties nutraukimui. Atsakovė tokiu atveju turėjo pareigą įrodyti aplinkybę, kad rangos sutartį ji vykdė tinkamai ir (ar), kad neturėjo pareigos laikytis 2015 m. birželio 9 d. patvirtinto darbų atlikimo grafiko (t. y. nebuvo saistoma sutartinių terminų), tačiau šių aplinkybių ji neįrodė (CPK 12, 178 straipsnis).
  12. Atsižvelgiant į tai, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis), o taip pat įvertinus aplinkybes, kad atsakovė, būdama profesionali statybos rinkų dalyvė, sudarydama statybos rangos sutartį turėjo galimybę ir pareigą įvertinti savo pajėgumą atlikti rangos sutartyje nurodytus darbus joje nustatytomis techninėmis sąlygomis ir terminais bei suvokti šių terminų pažeidimo galimas pasekmes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės teiginiai dėl netinkamo rangos sutarties vienašališko nutraukimo (CK 6.217 straipsnio 5 dalies taikymo) yra nepagrįsti. Šalių sudarytos rangos sutarties sąlygas, tarp jų ir reguliuojančias sutarties nutraukimo pagrindus bei tvarką, vertinti kaip neteisėtas ir (ar) nesąžiningas teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo.
Dėl rangos sutarties nutraukimo teisinių pasekmių
  1. Sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybų atlyginimo (CK 6.221 straipsnio 1, 2 dalys). Nustačius, kad rangovės sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pažeidimai sudarė teisėtą pagrindą vienašališkam sutarties nutraukimui, konstatuotina, kad ieškovė turi teisę reikalauti netesybų dėl sutartyje numatytų darbų atlikimo terminų pažeidimo. Tačiau tarp bylos šalių kilo ginčas tiek dėl netesybų skaičiavimo tvarkos, tiek dėl sutartyje numatytų ir ieškovės reikalaujamų priteisti netesybų dydžio pagrįstumo.
Dėl netesybų skaičiavimo pagrįstumo
  1. Ieškovė netesybas skaičiavo pagal darbų vėlavimo laikotarpius nuo atskirų darbų etapų termino pabaigos iki 2015 m. rugsėjo 9 d. ieškovės atlikto reikalavimų įskaitymo, taip pat dalis netesybų apskaičiuota už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. (pareiškimo apie įskaitymą pateikimo dienos) iki 2015 m. rugsėjo 11 d. (rangos sutarties nutraukimo momento), o taip pat už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki ieškinio padavimo teisme dienos. Ieškovės apskaičiavimais, iš viso jai mokėtinų netesybų suma sudaro 231 619,11 Eur, kurią ieškovė detalizavo taip: (1) 195 494 Eur netesybų – už vėlavimą 1 350 dienų atlikti darbus pagal numatytus atskirų darbų etapų terminus (rangos sutarties 20.2.1. punkto pagrindu); (2) 2 896 Eur – už dviejų subrangovų pasitelkimą darbams atlikti be užsakovės raštiško pritarimo (rangos sutarties 14.1.1. ir 20.2.5. punktų pagrindais); (3) 24 395,34 Eur bauda, sudaranti 10 procentų neatliktų dėl rangos sutarties nutraukimo darbų kainos (rangos sutarties 22.7. punkto pagrindu); (4) 6 372 Eur netesybų už vėlavimą 49 dienas atlikti darbus pagal atskirų darbų etapų terminus per laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. (rangos sutarties 20.2.1. punkto pagrindu); (5) 2 461,77 Eur netesybų už darbų dokumentacijos užsakovei neperdavimą nuo rangos sutarties nutraukimo momento iki ieškovės ieškinio pateikimo teisme dienos (rangos sutarties 20.2.1.2. punkto pagrindu).
  2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, laikėsi nuostatos, kad netesybos, atsižvelgiant į rangos sutarties šalių atsakomybę reglamentuojančias sutartines nuostatas bei faktines byloje nustatytas aplinkybes, atsakovei apskaičiuotos teisingai. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nuostatomis, visų pirma, teigia, kad netesybos negalėjo būti apskaičiuotos už 1 350 dienų vėlavimo laikotarpį, kitaip tariant, ieškovė nepagrįstai rangos sutarties 20.2.1 punkto pagrindo netesybas skaičiavo atskirai už kiekvieną darbų etapą pradelstomis dienomis. Teisėjų kolegija su tokiu atsakovės vertinimu nesutinka.
  3. Rangos sutarties 20.2.1 punkte numatyta, kad vėluojant atlikti bei perduoti užsakovei daugiau negu 10 kalendorinių dienų grafike ir jo papildymuose pažymėtus darbus, už kiekvieną pradelstą dieną pagal atskirų darbų etapų pabaigą rangovė moka 500 Lt dydžio baudą. Atsakovės argumentas, kad dėl tokio netesybų skaičiavimo susidaro itin didelė netesybų suma, nepaneigia šalių sutartyje expressis verbis (liet. tiesiogiai apibrėžto) įvirtinto netesybų skaičiavimo būdo (t. y. už kiekvieną pradelstą dieną pagal atskirų darbų etapų pabaigą). Bylos svarstymui pateiktas 2015 m. birželio 9 d. darbų atlikimo etapų grafikas ir jame išskirti atskiri santechnikos ir elektrotechnikos darbai (iš viso 32 darbų pozicijos) bei 2015 m. rugsėjo 9 d. darbų atlikimo grafiko detalizavimas, kurio pagrindu suskaičiuotos vėlavimo pagal atskirus darbų etapus (pozicijas) dienos, neleidžia sutikti su atsakovės argumentais, kad netesybų suma apskaičiuota nepagrįstai.
  4. Atsakovės teigimu, jos atžvilgiu nepagrįstai paskaičiuota 2 896 Eur bauda už netinkamą subrangovų pasitelkimą. Atsakovė aiškina, kad apie subrangovės UAB „Sangresta“ pasitelkimą ieškovei buvo žinoma, nes pastaroji apie tai buvo informuota dar 2015 m. kovo 20 d., o kito asmens – UAB „Energokomplektas“ atlikti šilumos punkto bandymo darbai nelaikytini nei ranga, nei subranga.
  5. Rangos sutarties 14.1.1 punkte reglamentuota, jog rangovė, gavusi išankstinį raštišką užsakovės pritarimą, turi teisę savo rizika samdyti subrangovus ir (ar) tiekėjus darbų ar jų dalies vykdymui, o sutarties 20.2.5. punkte nustatyta, kad rangovė, darbų ar jų dalies atlikimui pasitelkusi subrangovus be išankstinio užsakovės pritarimo, moka užsakovei 5 000 Lt dydžio baudą už kiekvieną atskirą tokio pažeidimo faktą. Vadinasi, užsakovei buvo aktualu, kad rangos sutartimi sulygtą užduotį pirmiausia vykdytų pati rangovė.
  6. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie UAB „Energokomplektas“ išskirtinę specializaciją ir būtinybę įforminti atskirų darbų rezultato patikrinimo aktą neteikia pagrindo išvadai, kad rangovės užduoties įvykdymui nebuvo pasitelktas kitas asmuo – subrangovė (CK 6.650 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2015 m. liepos 31 d. šilumos punkto parengimo aktą, pagrįstai pažymėjo, kad UAB „Energokomplektas“, pasirašiusi kaip rangovės atstovė, buvo pasitelkta darbų, kurių prisiėmė atsakovė, atlikimui. Nors atsakovė teigia, kad ieškovei buvo žinoma apie nurodytų subrangovių pasitelkimą, bylos svarstymui nepateikta užsakovės raštiškų atsakymų, kuriuose būtų sutinkama su tuo, jog dalį darbų objekte vykdys ne rangovė, o jos pasitelkiami kiti asmenys. Pagal CK 1.64 straipsnio 3 dalį tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. Šiuo atveju pagal rangos sutarties sąlygas nebuvo numatyta galimybė rangovei samdyti subrangovus ir (ar) tiekėjus darbų ar jų dalies vykdymui be raštiško užsakovės sutikimo. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog tuo atveju, kai statybos rangos sutarties šalys yra įmonės, užsiimančios ūkine komercine veikla ir jų tikslas – pelno siekimas, jos veikia savo rizika ir tokiems ūkio subjektams taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2014). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje neįrodžius, jog buvo gautas rašytinis užsakovės sutikimas (pritarimas) subrangovų pasitelkimui, netesybos rangos sutarties 20.2.5. punkto pagrindu atsakovei taip pat galėjo būti skaičiuojamos.
  7. Atsakovės nesutikimas dėl baudos skaičiavimo pagal rangos sutarties 22.7 punkto nuostatas, (reglamentuojančias, kad nutraukus sutartį 22.1. punkte nurodytais pagrindais, rangovė, be kita ko, privalo sumokėti užsakovei tokiam sutarties nutraukimo momentui pagal sutartį neatliktų darbų sutartyje nustatytos kainos 10 procentų dydžio baudą) iš esmės grindžiamas argumentais dėl nepagrįsto vienašališko sutarties nutraukimo, dėl kurio jau pasisakyta šioje nutartyje (jos 32 - 35 punktuose). Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai pripažino, jog pagal atitinkamas rangos sutarties nuostatas netesybos atsakovei galėjo būti skaičiuojamos tiek už vėlavimą atlikti darbus pagal numatytą atskirų darbų etapų pabaigą, tiek už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. (užsakovės pareiškimo apie įskaitymą pateikimo dienos) iki 2015 m. rugsėjo 11 d. (rangos sutarties nutraukimo momento), tiek ir už laikotarpį nuo rangos sutarties nutraukimo iki ieškovės ieškinio padavimo teisme dienos.
Dėl netesybų mažinimo
  1. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sumažinęs jos prašomų priteisti netesybų dydį, netinkamai taikė esminį netesybų dydžio nustatymo kriterijų – jų santykį su realiai patirtais nuostoliais. Atsakovė teigia, kad jos atžvilgiu pagal sutartį taikomos netesybos yra neprotingai didelės, o apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, sumažinęs netesybų sumą iki ieškovės patirtų nuostolių, netinkamai sprendė dėl nuostolių realumo (t. y. netinkamai nustatė patirtų nuostolių dydį).
  2. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose apibrėžtos ir teismo teisės mažinti netesybas ribos – netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6. 258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes, vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-409/2010; kt.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017, 19 punktą).
  4. Aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).
  5. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).
  6. Be to, kasacinis teismas savo išaiškinimuose yra suformulavęs kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiamas netesybų mažinimo klausimas. Vienas esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Kasacinio teismo nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017, 40 punktą).
  7. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovei nutraukus sutartį jos apskaičiuotos, iš dalies jau įskaitytos ir dar papildomai prašomos priteisti netesybos (kurių bendra suma 231 619,11 Eur) yra pernelyg didelės, vadovavosi pirmiau išvardytais kriterijais, įvertino visus reikšmingus faktinius veiksnius, tarp jų – šalių sudarytos sutarties kainą (476 727 Eur be PVM), įvykdytos (ir ieškovės priimtos) prievolės dalį (275 131 Eur be PVM), bei padarė pagrįstą išvadą, kad netesybos turi būti mažinamos iki realių (ir pagrįstų) ieškovės nuostolių sumos. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad toks netesybų mažinimas pažeistų rangos sutarties šalių laisvės principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis) ir (ar) būtų akivaizdžiai nesuderinamas su prievolės šalių interesų pusiausvyros principais, – t. y. su atsakovės interesu, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, taip pat ir su ieškovės interesu, kad netesybos atliktų sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją (CK 6.71, 6.72 straipsniai).
  8. Pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ieškovės nuostolių dydžio nustatymu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditorius pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius privalo tik tuo atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013). Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012 ir kt.).
  9. Kasacinis teismas, plėtodamas savo praktiką dėl netesybų mažinimo sąlygų, taip pat pabrėžė, kad teismas, vertindamas realiai patirtų nuostolių dydį, turi atsižvelgti į tai, ar kreditoriaus realiai patirti nuostoliai priteistini pagal nuostolių dydžio nustatymo taisykles, ypač atkreipti dėmesį į tai, ar buvo atsižvelgta į CK 6.258 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, jog neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Jei netesybų suma yra neprotingai didelė palyginus su realių nuostolių suma, įvertinta pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalies taisyklę, teismas turi teisę mažinti netesybas tuo pagrindu, kad netesybos yra neprotingai didelės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).
  10. Analizuojamu atveju ieškovė ieškinyje teigė, kad jai iš atsakovės turi būti priteistos netesybos (baudos), kurių dydis numatytas šalių sudarytoje rangos sutartyje ir jos pripažintinos iš anksto nustatytais būsimais kreditorės nuostoliais, kurių jai nereikia įrodinėti. Ieškovė yra teisi, teigdama, kad ji neturėjo pareigos įrodyti, jog jos tikėtini nuostoliai būtent ir sudaro prašomų priteisti netesybų suma, nes dėl tokio netesybų dydžio šalys susitarė ir tai yra sutarties šalių laisvės principo išraiška. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgus į tai, kad atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimą dėl netesybų (baudų) priteisimo, nesutiko su netesybomis ir jų dydžiu, konstatuotina, jog ieškovei (kreditorei) kilo pareiga pagrįsti netesybas tik dėl to, kad būtų įrodyti tikėtini jos kaip kreditorės nuostoliai, o šalių nustatytas netesybų dydis – protingas. Taigi, atsakovei ginčijant netesybų dydį, nuostolių atsiradimo faktas ir mastas yra vienas iš kriterijų, į kurį teismas atsižvelgia spręsdamas, ar netesybos nėra pernelyg didelės.
  11. Kaip matyti iš bylos duomenų, iškilus būtinybei pagrįsti netesybas, ieškovė nuostolių, patirtų dėl atsakovės neįvykdytų statybos rangos darbų, dydį grindė trimis aspektais, t. y., kad laiku neperdavus objekto nuomininkui negavo dviejų mėnesių nuomos mokesčio dydžio pajamų (93 794,84 Eur); kad laiku neperdavus objekto nesumažėjo ieškovės bankui mokama palūkanų norma (3 913,98 Eur); kad ieškovė permokėjo naujai pasitelktiems asmenims už rangovės darbų pabaigimą (54 555 Eur).
  12. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su netesėtais kalto asmens veiksmais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos sprendžiant dėl negautų pajamų priteisimo, konstatavo, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).
  13. Byloje pateiktas 2013 m. rugpjūčio 5 d. ieškovės ir UAB „HAKONLITA“ negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 05-01 išrašas ir 2015 m. lapkričio 2 d. patalpų perdavimo priėmimo aktas, patvirtinantis, kad UAB „HAKONLITA“ (nuomininkei) 2013 m. rugpjūčio 5 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu perduotos negyvenamosios patalpos (pirmo aukšto nuomos plotas – 5 207,55 kv.m, antro aukšto – 619,59 kv.m.). Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas bei apeliaciniame skunde akcentuoja atsakovė, šie dokumentai tiesiogiai nepagrindžia konkrečių ieškovės įsipareigojimų, susijusių su nuomos termino pradžia, todėl nėra pakankami pripažinti, kad nuomos sutartinių santykių eigos pradžiai sukliudė būtent atsakovės netinkamai įvykdyti statybos rangos darbai, dėl ko užsakovė patyrė 93 794,84 Eur nuostolių negautų nuomos pajamų forma. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į tuos atsakovės argumentus, kad dar iki atsakovės objekte dirbo ir kita rangovė (UAB „Vaidora“), su kuria užsakovei taipogi nutraukus sutartį, į objekto statybą įsitraukė atsakovė, todėl vėlavimas išnuomoti pastatytą objektą nebuvo susijęs vien tik su atsakovės veiksmais (neveikimu).
  14. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija pritaria ir kitai pirmosios instancijos teismo išvadai, susijusiai su ieškovės sumokėtų bankui palūkanų suma. Ieškovė taip pat įrodinėjo, kad dėl vėlavimo perduoti objektą nuomai ji turėjo sumokėti 3 913,98 Eur dydžio palūkanų permoką (šią aplinkybę, ieškovės įsitikinimu, patvirtina 2013 m. spalio 29 d. ir 2005 m. balandžio 22 d. kreditavimo sutartys bei sumokėtų palūkanų skaičiuoklė, kurioje išskirta 0,4 procentų permokos suma). Nors priežastinis ryšys gali būti ir netiesioginis, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), bet pakankamu laipsniu sąlygoja žalos atsiradimą, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovės veiksmai, susiję su nukrypimu nuo 2015 m. birželio 9 d. darbų atlikimo grafiko, o galiausiai sąlygoję rangos sutarties nutraukimą, nors ir buvo viena iš priežasčių, bet ne vienintelė (t. y. pakankama) užsakovės nurodytiems 93 794,84 Eur ir 3 913,98 Eur dydžio nuostoliams susidaryti. Kita vertus, pagrįstai konstatavus, jog analizuojamus užsakovės nuostolius galėjo nulemti keletas veiksnių, įskaitant kitų (sub)rangovų ir (ar) pačios užsakovės nerūpestingumą vykdant prievoles, atsakomybės paskirstymas proporcingai pagal kiekvieno iš jų veiksmų įtaką žalos atsiradimui ir (ar) padidėjimui visų teisiškai reikšmingų priežasčių kontekste nėra aktualus, kadangi šioje byloje sprendžiami ne civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo, bet netesybų dydžio pagrįstumo klausimai (CK 6.258 straipsnio 3 dalis).
  15. Ieškovė savo nuostoliais taip pat laikė skirtumą tarp darbų kainos, kurią buvo įsipareigojusi sumokėti atsakovei už iki sutarties nutraukimo neatliktus darbus, ir tos kainos, kurią už šiuos darbus turėjo sumokėti naujiesiems rangovams. Pasak ieškovės, šis skirtumas sudaro 54 555 Eur sumą.
  16. Kaip jau minėta, konstatavus, kad rangos sutartį užsakovė nutraukė teisėtai, pripažintina, jog rangovė po sutarties nutraukimo nebeturėjo teisinio pagrindo toliau tęsti darbų, nors dėl jos kaltės ne visi rangos darbai pagal sutartį buvo atlikti (CK 6.221 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju darytina išvada, kad priežastiniu ryšiu su pasekmėmis (darbų galimu pabrangimu) yra susiję rangovės veiksmai, sąlygoję sutarties vienašališką nutraukimą ir aplinkybę, kad užsakovė turėjo samdyti kitus rangovus, kuriems įsipareigojo mokėti didesnę, nei sutartyje buvo sutarta su atsakove UAB „INŽINERA“, darbų kainą. Byloje pateiktos naujai pasitelktų rangovių išrašytos PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų aktai, lokalinės sąmatos, kuriose detalizuoti darbai, o taip pat 2015 m. gruodžio 3 d. detalizacija, kurioje nurodyti naujai pasitelkti rangovai ir jų atliktų darbų pobūdis, bei apskaičiuota, kad už visus rangos darbus bendrai sumokėta 531 282 Eur suma, kurią lyginant su ginčo šalių suderinta rangos sutarties kaina (476 727 Eur), pabrangimo suma sudaro 54 555 Eur. Tai patvirtina ieškovės (užsakovės UAB „BM būstas“) nuostolių faktą (CK 6.245 – 6.248 straipsniai).
  17. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo šių nuostolių dydį (pavyzdžiui, kad dalies naujai pasitelktų rangovų atliktų darbų ginčo šalių rangos sutartis neapėmė, todėl jie negalėjo būti įtraukti į užsakovės nuostolių sumą, kad darbams ypatingajame statinyje užsakovė pasamdė asmenis, neturinčius privalomosios kvalifikacijos ir atestacijos, kad pasitelktų rangovų įkainiai buvo žymiai (neprotingai) didesni nei atsakovės ir kt.) šioje ginčo situacijoje laikytini teisiškai nereikšmingais. Jau minėta, kad nuostolių atsiradimo faktas yra tik vienas iš kriterijų, į kurį teismas atsižvelgia spręsdamas, ar netesybos nėra neprotingai didelės, o kaip nurodyta aukščiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje, vertinant prašomų priteisti netesybų dydžio pagrįstumo klausimą, vertinamos konkrečios bylos aplinkybės ir netesybų dydžio atitiktis protingumo reikalavimams pagal ginčo metu susidariusią individualią situaciją.
  18. Išanalizavusi ir įvertinusi ginčo šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, ieškovės patirtų nuostolių tikėtiną dydį ir kitas pirmiau nurodytas šios konkrečios bylos aplinkybes (aktualias kuo teisingiau išspręsti netesybų sumažinimo klausimą), teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, ieškovės teisėtų lūkesčių principu, o taip pat užtikrindama sutarties šalių interesų pusiausvyrą, laikosi nuostatos, kad remdamasis įstatymo suteikta teise pirmosios instancijos teismas pagrįstai mažino netesybas iki protingo ir teisingo 100 000 Eur dydžio.
Dėl užsakovės pareigos sumokėti už faktiškai atliktus darbus
  1. Prieš įvertinant apeliacinių skundų argumentus, susijusius su sąlygų, reikalingų reikalavimų įskaitymui, egzistavimu ar neegzistavimu (CK 6.130 straipsnis), būtina nustatyti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų apimtį, kadangi tarp bylos šalių kilo ginčas ir dėl atsiskaitymo už 2015 m. rugpjūčio mėnesį atsakovės atliktus, tačiau ieškovės nepriimtus statybos rangos darbus.
  2. Bylos svarstymui pateikta atsakovės parengta 2015 m. rugsėjo 4 d. pažyma, kurioje detalizuotas tokių darbų atlikimas: elektros montavimo darbai; vėdinimas; šildymas; šilumos punktas; vandentiekis; nuotekos ir san. prietaisai; statybinis įvadas (elektra); vamzdžių pajungimas prie TP; laikino skydelio pajungimas; laikino skydelio pajungimas Nr. 2; vamzdžių montavimas virš įėjimo durų. Byloje taip pat pateikti šių darbų atlikimo aktai, 2015 m. rugpjūčio 28 d. vienašališkai pasirašyti rangovės atstovų, bei 2015 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. M10001842, kurios suma 75 909,94 Eur (be PVM). Nagrinėjamu atveju užsakovė, atsisakydama priimti minėtus darbus ir atitinkamai įforminti atliktų darbų aktus, rėmėsi rangos sutarties 15.1.2. ir 15.1.3 punktų nuostatomis, t. y. aplinkybėmis, kad jai nebuvo perduota atliktų darbų dokumentacija, o apeliaciniame skunde ieškovė laikosi pozicijos, kad dėl jai neperduotos darbų dokumentacijos negalėjo patikrinti ir įvertinti faktiškai atsakovės atliktų darbų apimties bei kokybės.
  3. Kasacinio teismo praktikoje dėl užsakovės pareigos priimti rangovės atliktus darbus ir už juos atsiskaityti yra nurodoma, kad užsakovė turi teisę atsisakyti priimti darbų rezultatą, jeigu nustatomi trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje numatytą paskirtį, ir jeigu šių trūkumų rangovė ar užsakovas negali pašalinti (CK 6.694 straipsnio 6 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2014). Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo priėmimo akto pasirašymu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 37 punktą).
  4. Byloje nustatyta, kad nors ieškovė ir atsisakė priimti atsakovės atliktus darbus bei už juos nemokėjo, tačiau jų rezultatu naudojosi. Šiuo atveju taip pat nekonstatuoti atsakovės atliktų darbų trūkumai, statybos objekto defektai ir (ar) kitoks atsakovės netinkamo darbų atlikimo rezultatas. Apeliaciniame skunde ieškovė, kvestionuodama atliktų darbų aktuose nurodytų darbų dalies atlikimo faktą (apimtį ir kiekį), pati jokių realių priemonių vykdyti CK 6.694 straipsnio 2 dalyje nurodytą užsakovės pareigą – organizuoti darbų priėmimą, kurio metu galėjo patikrinti atsakovės parengtuose aktuose nurodytų darbų kiekį ir kokybę, nesiėmė. Tokiu atveju ieškovei neįrodžius aktuose fiksuotų darbų apimties neatitikimo bei darbų trūkumų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovės pareigos sumokėti atsakovei už 2015 m. rugpjūčio mėnesį atliktus darbus.
  5. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo atveju šiai negalint tinkamai patikrinti ir įvertinti atsakovės 2015 m. rugpjūčio mėnesį atliktų darbų kiekio, kainos ir kokybės, tai galėtų padaryti specialių statybos srities žinių turintis teismo ekspertas.
  6. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę tikslinga skirti tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 29 punktą). Tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014).
  7. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ieškovės prašomos ekspertizės skyrimas dėl atsakovės 2015 m. rugpjūčio mėn. atliktų darbų, šiuo atveju yra netikslingas ir nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių įvertinti reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su atsakovės 2015 m. rugpjūčio mėnesį atliktų darbų kiekiu (apimtimi), ir priimti atitinkamomis teisinėmis išvadomis grindžiamą procesinį sprendimą. Be to, sutiktina ir su atsakovės argumentais, kad ieškovė galėjo kreiptis betarpiškai į pasirinktą ekspertą dėl tirtino objekto (CK 6.662. straipsnio 5 dalis) ir pateikti teismui šio eksperto išvadą (CPK 12, 178 straipsniai), taip neužvilkinant bylos proceso. Tokia eksperto išvada teismo būtų tiriama ir vertinama (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principais, netenkina ieškovės prašymo dėl ekspertizės skyrimo (CPK 212 straipsnis).
Dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimo įskaitymo sąlygų ir tvarkos
  1. Ieškovė 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešė atsakovei apie 147 129,29 Eur sumos įskaitymą (CK 6.131 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, sumažinęs ieškovės apskaičiuotas netesybas iki 100 000 Eur ir pripažinęs atsakovės teisę į atliktų darbų apmokėjimą (75 909,94 Eur suma), pripažino teisėtu ieškovės atliktą įskaitymą dėl 100 000 Eur sumos, o įskaitymo dalį, viršijančią 100 000 Eur sumą (dėl 47 129,29 Eur įskaitymo) pripažino negaliojančia. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta, kad ieškovės atliktas įskaitymas yra neteisėtas bei neatitiko būtinųjų įskaitymo sąlygų: šalys sutartyje buvo numačiusios ne įskaitymo, bet užskaitos galimybę, ieškovė įskaitymo metu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, be to, dėl įskaitymo sumos tarp šalių kilo ginčas.
  2. Įskaitymas – vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-684/2017, 86 punktas).
  3. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014 ir joje nurodytą praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016; kt.)
  4. Įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su būtent tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, tačiau kita prievolės šalis išlaiko teisę ginčyti tokio įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo tenkintos pirmiau akcentuotos būtinosios įskaitymo atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama pripažinti negaliojančiu ieškovės 2015 m. rugsėjo 9 d. atliktą įskaitymą visa (147 129,29 Eur sumos) apimtimi, tokių aplinkybių (sąlygų įskaitymui nebuvimo) neįrodė.
  5. Rangos sutarties 20.4 punkte nustatyta, kad visos netesybos ir baudos mokamos nedelsiant, per įmanomai trumpiausius terminus, bet ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo užsakovės rašytinio reikalavimo mokėti netesybas pateikimo rangovei dienos, arba yra daromos tarpusavio įsipareigojimų užskaitos. Taigi, priešingai nei aiškina atsakovė, sutartyje aiškiai nustatyta netesybų ir baudų įskaitymo į atlyginimą už darbus galimybė. Atsakovei ginčijant tokią ieškovės teisę, teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą taip pat nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių kitokią šalių sutarties vykdymo (įskaitymų/ užskaitų) praktiką.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, gali būti taikomas tik tiems atvejams, kada kontrahentas įskaitymą atlieka esant iškeltai civilinei bylai, kurioje keliamas ginčas dėl įskaitomų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2011). Kitaip tariant, atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji su priskaičiuotomis netesybomis nesutiko (ir šiuo metu nesutinka) bei nepriėmė atlikto įskaitymo, nesudaro pagrindo konstatuoti įskaitymo neteisėtumą visa įskaitymo apimtimi, nes ieškovės reikalavimai dėl netesybų nebuvo ginčijami teisme reikalavimų įskaitymo metu.
Dėl bylos baigties
  1. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 1 dalyje, 330 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimą reikėtų panaikinti arba pakeisti. Apeliacinių skundų argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Abiejų ginčo šalių apeliacinių skundų netenkinant, teisėjų kolegija laikosi pozicijos nekompensuoti jų turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai