Byla 3K-7-177-701/2017
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė Vakarų laivų gamykla, uždaroji akcinė bendrovė ,,Vakarų apskaitos grupė“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio (pranešėjas), Donato Šerno, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų cinkas“ ir atsakovo R. T. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų cinkas“ ieškinį atsakovui R. T. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė Vakarų laivų gamykla, uždaroji akcinė bendrovė ,,Vakarų apskaitos grupė“.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių uždarosios akcinės bendrovės vadovo atsakomybę už bendrovei padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 261 379,58 Eur žalos atlyginimo. Ji nurodė, kad nuo 2003 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. birželio 20 d. atsakovas buvo ieškovės direktorius. Vienintelės ieškovės akcininkės AB Vakarų laivų gamyklos 2013 m. birželio 20 d. sprendimu atsakovas atšauktas iš vadovo pareigų dėl bendrovės akcininkės prarasto pasitikėjimo juo. Siekiant pasirengti planuotam ieškovės akcijų pardavimui, 2013 m. birželio 7 d. buvo atliktas cinko likučio gamybinėse patalpose, esančiose Vilniuje, patikrinimas, jo metu buvo nustatytas 149,98553 tonos cinko trūkumas. Dėl atsakovo pateiktos cinkavimo vonios schemos suklastojimo tikrasis cinko likučio kiekis galėjo būti nuslėptas, nes, palyginus atsakovo pateiktos cinkavimo vonios schemos duomenis su tiesiogiai iš gamintojo gautos schemos duomenimis, buvo nustatyti skirtingi vonios matmenys – atsakovo pateiktoje schemoje cinkavimo vonia buvo gilesnė vienu metru. Tikėtina, kad atsakovas, inventorizacijos komisijoms teikdamas neteisingus duomenis, tyčia slėpė cinko trūkumą. Cinko trūkumas, kurio vertę prašoma priteisti iš atsakovo, nustatytas įvertinus 2013 m. birželio 21 d. inventorizacijos ir buhalterinius apskaitos duomenis. Atsakovas pripažino, kad apie trūkumą žinojo, tačiau tai slėpė. Jo neteisėti veiksmai – netinkamas pareigų vykdymas ir veiklos organizavimas, nepakankamas rūpestingumas, atidumas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje nustatytos bendrovės vadovo pareigos pažeidimas.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas taikė darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normas (245, 253–255 straipsniai) ir sprendė, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė yra AB Vakarų laivų gamyklos patronuojamoji įmonė, ji savarankiškos buhalterinės apskaitos netvarkė. Gamyboje naudoto cinko apskaita įmonės finansiniuose dokumentuose buvo atliekama pagal atsakovo įsakymais patvirtintus normatyvus, suderintus su AB Vakarų laivų gamykla. Atsakovas siūlė patikslinti normatyvus, atsižvelgiant į faktinį sunaudojamo cinko kiekį, t. y. tvarkyti apskaitą pagal faktiškai sunaudotą jo kiekį, tačiau tai nebuvo padaryta. Ieškovės gamybos procese naudojamo cinko ir cinkuojamų detalių apskaitą tvarkė ieškovės akcininkė AB Vakarų laivų gamykla. Apskaita buvo tvarkoma akcininkės ir UAB ,,Vakarų apskaitos grupė“ nustatyta tvarka. Atsakovas nebuvo UAB ,,Vakarų apskaitos grupė“ vadovas, todėl neįrodyta, kad jis buvo atsakingas už buhalterinį cinko trūkumą.
  3. Teismas nenustatė, kad ieškovės nurodomą trūkstamą cinko kiekį atsakovas pasisavino ar cinkavo įmonėje į apskaitą neįtrauktas detales. Teismas nenustatė tyčinės, nusikalstamos ar kitaip pasireiškusios neteisėtos atsakovo veiklos. Teismas sprendė, kad trūkstamas cinko kiekis sudaro apie šešis krovininius automobilius, todėl ieškovė turėjo galimybę užfiksuoti išvežamo cinko kiekį, nes įmonės teritorija yra saugoma, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti.
  4. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad atsakovas neteisingai nurodė cinkavimo vonios gylį, t. y. 4 m vietoj 3 m, nes ši aplinkybė nėra susijusi teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su ieškovės įrodinėjamomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, vykdant 2007 m. rugsėjo 18 d. sutartį ir įrengiant metalo konstrukcijų karšto cinkavimo liniją, buvo nupirkta 3 m gylio vonia, o atsakovas įrodė, kad ši vonia per penkerių metų eksploatavimo laikotarpį išsigaubė ir jos matmenys nėra tokie, kokie buvo ją įsigijus. Įrodytas vonios išsigaubimas leido teismui padaryti išvadą, kad ieškovė netiksliai apskaičiavo cinko likutį vonioje, nes išsigaubimai taip pat užsipildė cinku.
  5. Remdamasis byloje atliktos ekspertizės akto išvadomis, teismas sprendė, kad faktiškai sunaudoto cinko kiekis buvo kitoks, ir jis nebuvo įtraukiamas į apskaitą, o UAB ,,Vakarų apskaitos grupė“ nurašydavo cinką tik pagal normatyvus, o ne pagal realiai sunaudotą jo kiekį.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 5665,57 Eur žalos atlyginimo, perskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  7. Kolegija nurodė, kad kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos, veikdamas kaip jos valdymo organas išoriniuose santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo, kaip vadovo, pareigas vidiniuose santykiuose, dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas. Medžiagų pristatymas iš tiekėjų ar kito sandėlio ir kontrolė apima vidinę įmonės resursų apskaitą, sudaro kasdienės bendrovės veiklos organizavimą. Tai nėra bendrovės vadovo atstovavimas įmonei, todėl dėl atsakovui taikytinos materialinės atsakomybės spręstina vadovaujantis DK nuostatomis.
  8. Kolegija pažymėjo, kad pagal CK 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Remiantis ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostata, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, taip pat už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, kuris yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, atliekantis visas jo funkcijas ir vykdantis jo uždavinius. Atsakovo kaip vadovo pareigos ir teisės reglamentuojamos UAB ,,Vakarų cinkas“ administracijos darbo reglamente (toliau – ir Reglamentas), kurio 2.2.23 punkte įtvirtinta bendrovės direktoriaus pareiga tikrinti buhalterinę-finansinę apskaitą, bendrovės dokumentus. Byloje nustatyta, kad buhalterinė apskaita, taip pat gauto ir sunaudoto cinko apskaita, buvo vykdoma atsakovo (vadovo) pateiktų pirminių dokumentų (sąskaitų faktūrų, cinko nurašymo aktų) pagrindu, todėl už teikiamų dokumentų tikrumą atsakingas atsakovas. Atsakovui, kaip patyrusiam vadovui, turėjo būti žinomos netinkamo dokumentų ir materialinių vertybių apskaitos tvarkymo vadovaujamoje įmonėje teisinės pasekmės.
  9. Atsakovas nepaneigė savo paties rašytinio paaiškinimo, rašyto po įmonėje nustatyto cinko trūkumo, kuriame jis prisipažino dar 2009 m. balandžio mėnesį žinojęs apie cinko trūkumą ir nusprendęs šį trūkumą panaikinti ,,gamybos eigoje“. Ši aplinkybė įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus, teikiant buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei aiškiai neteisingus pirminius duomenis. Atsakovas paaiškinime pripažino, kad 2012 metų pradžioje trūkumas nemažėjo, realaus cinko ir atliekų nurašymo trūkumas nepakito, kad jis per inventorizacijas pateikdavo netikslius duomenis ir padėtis vis sunkėjo.
  10. Ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, ar 2009–2013 m. pagrįstai buvo apskaičiuojama, kiek sunaudoto cinko nurašyti, nes nėra duomenų, kokio storio cinko sluoksniu buvo dengiamos metalo konstrukcijos (detalės). Taigi iš esmės byloje nėra įrodymų, kad atsakovo patvirtinti cinko nurašymo normatyvai neatitiko realaus sunaudojamo cinko kiekio. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ėmėsi realių priemonių, užtikrinančių teisingą ir tinkamą sunaudojamų medžiagų kiekio apskaitą, inicijavo patikrinimus ar kitokiu būdu užtikrino tinkamą gauto ir sunaudoto cinko apskaitą. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje atliktos teismo ekspertizės akto išvados taip pat įrodo atsakovo neteisėtą veiką, t. y. tai, kad cinko trūkumas buhalterinėje apskaitoje buvo slepiamas inventorizacijos aprašuose nurodant ne faktinį, bet dokumentinį cinko likutį. Yra pagrindas pripažinti, kad bendrovės vadovas privalėjo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais, užtikrinti medžiagų apskaitą, tačiau šių pareigų nevykdė ir tokiu būdu atliko neteisėtą veiką.
  11. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Kolegija sprendė, kad šiuo atveju nėra sąlygų taikyti visišką materialinę atsakomybę, nes atsakovo tyčia neįrodyta. Nenustačius sąlygų taikyti visišką atsakovo atsakomybę, jis privalo atlyginti žalą, ne didesnę kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (DK 254 straipsnis).

8III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nepagrįstai atsakovo atsakomybės klausimą sprendė vadovaudamiesi darbo teisės normoms ir nurodydami, kad atsakovas savo, kaip bendrovės vadovo, pareigas netinkamai atliko veikdamas vidiniuose santykiuose. Teismai nevertino, ar atsakovo veiksmai yra laikytini fiduciarinių pareigų pažeidimu, už kurį taikytina civilinė atsakomybė. Teismų išvada, kad fiduciarinės pareigos yra taikytinos bendrovės vadovui veikiant tik išoriniuose santykiuose, prieštarauja CK nuostatoms, bendrovės valdymo organų narių pareigų prigimčiai ir Lietuvos teismų praktikai.
    2. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad dėl šiame straipsnyje nustatytų pareigų pažeidimo kilusią žalą bendrovės vadovas privalo atlyginti visiškai. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bendrovės vadovo atsakomybės klausimas dėl veiksmų, kurie buvo atlikti bendrovės vadovui veikiant tiek vidiniuose, tiek išoriniuose santykiuose, yra sprendžiamas pagal civilinės teisės nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2015 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625-687/2015). Taigi, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bendrovės vadovo atsakomybės taikymo klausimais ir netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas.
    3. Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas pagal civilinės teisės normas, nes jo veiksmai neatitinka darbo sutartinių santykių pobūdžio. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, veikiantis bendrovės vardu, turintis teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnis). Tai reiškia, kad nors bendrovės vadovą gali atšaukti jį paskyręs bendrovės organas, tačiau bendrovės vadovas nėra pavaldus jį išrinkusiam organui, jis bendrovės veiklą organizuoja ir sprendimus priima savarankiškai. Todėl bendrovės vadovo ir bendrovės santykiai neatitinka įprastų darbo santykių.
    4. CK 2.87 straipsnio nuostatos įpareigoja bendrovės valdymo organų narius bendrovės ir kitų bendrovės organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalius, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jų asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams ir kt. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų, kad cinko trūkumas susidarė jo naudojimo tinkamai neapskaitant bendrovės dokumentuose, jis taip pat neįrodė, kad užtikrino tinkamą sutarčių dėl cinko įsigijimo vykdymą, nes pats pripažino, kad, pagal cinko įsigijimo sutartį į bendrovės teritoriją atvežus cinką, pastebėjo 68 tonų cinko trūkumą, tačiau dėl to nesiėmė reikiamų veiksmų. Tokie atsakovo veiksmai nulėmė bendrovės turto (cinko) sumažėjimą, todėl atsakovas privalo atlyginti žalą. Atsakovas pats pripažino žinojęs apie realų cinko trūkumą, tačiau jį slėpė, pateikdamas netikslius duomenis inventorizacijai, nurodė neteisingą cinkavimo vonios gylį, netinkamai apskaičiuodavo sunaudojamo cinko kiekį, neužtikrino tinkamos ir teisingos sunaudoto cinko apskaitos. Dėl to ieškovė negavo tam tikros dalies pajamų, nes, naudojant daugiau cinko cinkavimo paslaugoms suteikti, turėjo būti taikomi didesni paslaugų įkainiai. Be to, šiais atsakovo veiksmais taip pat buvo iškraipomi duomenys apie bendrovės veiklos rodiklius, veiklos sąnaudas ir pelningumą, taip pat užkertamas kelias užtikrinti bendrovės veiklos veiksmingumą.
    5. CK 6.282 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai žala padaryta tyčia, teismas net negali spręsti atlygintinos žalos dydžio sumažinimo klausimo dėl žalą padariusio asmens sunkios turtinės padėties. Taigi, nagrinėjamoje byloje konstatavus egzistuojančias visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, bendrovei turi būti priteisiama reikalaujama žalos atlyginimo suma, remiantis visiško žalos atlyginimo principu.
  2. Atsiliepimu atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagal kasacinio teismo praktiką įmonės vadovui būdingi dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai: 1) išoriniai santykiai – su trečiaisiais asmenimis; 2) vidiniai santykiai – su bendrove ir jos dalyviais (akcininkais). Šių teisinių santykių identifikavimas yra teisiškai reikšmingas, nes nuo to priklauso taikomos atsakomybės (civilinės ar materialinės) pagrindai. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl atsakovui taikytinos atsakomybės darbo teisės normų pagrindu, teisės taikymo klaidų nepadarė, nes ieškovės nurodoma žala kilo atsakovui veikiant vidiniuose santykiuose.
    2. CK 2.87 straipsnio nuostatos taikomos tais atvejais, kai bendrovės vadovas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų išoriniuose santykiuose su kitais asmenimis ar jas vykdo netinkamai. Ieškovės siūlomas atsakomybės modelis, kai įmonės vadovui būtų taikoma civilinė atsakomybė už fiduciarinių pareigų pažeidimą, net ir veikiant vidiniuose santykiuose, pažeistų įmonės vadovo, kaip darbuotojo, teises ir interesus, nes už bet kokį ekonomiškai nenaudingą sandorį jam kiltų civilinė atsakomybė.
    3. Ieškovės nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose faktinė ir teisinė situacija neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl jose pateikti išaiškinimai nėra aktualūs. Be to, kasacinio skundo argumentų dalis yra susijusi su fakto klausimais, o tai nėra kasacijos dalykas.
    4. Byloje nėra įrodyta, kad ieškovė patyrė žalos. Ieškinys yra grindžiamas patikrinimo metu nustatytu cinko trūkumu, kurį lėmė netinkamas sunaudoto cinko buhalterinis nurašymas. Jokių duomenų apie cinko pasisavinimą ar iššvaistymą byloje nėra. Ieškovė neįrodė, kad cinkas buvo sunaudotas ne gamybos metu, todėl laikytina neįvykdžiusia procesinės pareigos įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį. Nesant žalos fakto, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius atsakovo veiksmus.
  3. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinta ieškinio dalis, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 246 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 257 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl žalos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos. Tik nustačius realios žalos padarymo faktą analizuotinos kitos materialinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir kt.), o žalos faktas nagrinėjamu atveju neįrodytas. Pati ieškovė niekada neteigė, kad cinkas buvo neteisėtai pasisavintas ar iššvaistytas, ir tokių aplinkybių neįrodinėjo. Dėl šios priežasties abejotina, ar materialinių vertybių sunaudojimas gamybos procese apskritai gali būti traktuojamas kaip žala, jeigu nenustatoma kokių nors tyčinių ir akivaizdžiai neekonomiškų medžiagų sunaudojimo atvejų. Medžiagų pereikvojimas yra visiškai savarankiškas materialinės atsakomybės atvejis, nustatytas DK 253 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.
    2. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad cinko nurašymas neatitiko faktinio sunaudojimo, nebuvo vykdomi faktinio sunaudojimo svėrimai, apie netinkamus cinko nurašymo normatyvus nebuvo pakankamai aiškiai informuojama vadovybė ir t. t. Konstatavęs šiuos pažeidimus teismas priteisė ieškovei dalį žalos atlyginimo, nors neteisėti veiksmai savaime nereiškia žalos padarymo fakto. Netinkamas su apskaita susijusių pareigų vykdymas gali būti laikomas drausmės pažeidimu, gali būti keliamas asmens drausminės atsakomybės klausimas, tačiau ne kiekvienas darbo drausmės pažeidimas suponuoja darbuotojo materialinę atsakomybę.
    3. Cinko trūkumas susidarė dėl netinkamo nurašymo normatyvo taikymo, o normatyvai buvo nustatomi derinant su patronuojančiosios bendrovės AB Vakarų laivų gamyklos ekonomikos padaliniais bei vadovybe (Reglamento 2.4, 2.4.1, 2.4.3 ir 2.4.4 punktai). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo išvada apie neteisėtus atsakovo veiksmus tvarkant apskaitą neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jeigu atsakovas būtų galėjęs vienašališkai nuspręsti dėl cinko nurašymo normatyvų, jam nebūtų buvę jokios prasmės netinkamai nurašyti sunaudotą cinką.
  4. Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir tenkinti jos kasacinį skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nors Reglamentas nustato tam tikrų atsakovo sprendimų projektų derinimą su bendrovės akcininke, tačiau galutinių sprendimų priėmimas priklauso paties atsakovo kompetencijai (Reglamento III skyriaus 2.5 punkte nustatyta, kad direktorius atsako už bendrovės ūkinę veiklą, jos rezultatus). Be to, pats Reglamentas yra tvirtinamas bendrovės vadovo (Reglamento I skyriaus 2 punktas). Taigi, kol galiojo paties atsakovo patvirtinti normatyvai, jis privalėjo užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. To nepadaręs atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, taip padarydamas žalą bendrovei. Be to, teisės aktuose nenurodyta skirtingo bendrovės vadovo statuso ir atsakomybės reguliavimo, priklausomai nuo to, ar bendrovė priklauso įmonių grupei, o kasacinio teismo praktikoje aiškiai ir nuosekliai įtvirtinama pozicija, kad akcininkų pritarimo gavimas tam tikriems bendrovės vadovo sprendimams nemažina ir nešalina paties bendrovės vadovo atsakomybės už atitinkamais veiksmais sukeltą žalą bendrovei.
    2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas ėmėsi realių priemonių, užtikrinančių teisingą ir tinkamą sunaudojamų medžiagų kiekio apskaitą, inicijavo patikrinimus ar kitokiu būdu užtikrino tinkamą gauto ir sunaudoto cinko apskaitą. Vien pasiūlymo atlikti sunaudojamo cinko kiekio faktinius matavimus, kuriais remiantis būtų tikslingiau nustatoma cinkavimo savikaina, įrašymas į formuojamą įmonės biudžetą nėra pakankamai informatyvus ir nepaneigia atsakovo pareigos tinkamai organizuoti kasdienę įmonės veiklą.
    3. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad trūkstamas cinkas nebuvo naudojamas į apskaitą neįtraukiamiems cinkavimo darbams, kurie neteikė jokių pajamų bendrovei, taip pat neįrodė, kad jis užtikrino viso bendrovės įsigyto cinko atgabenimą į bendrovės teritoriją ir panaudojimą jos veikloje, todėl turi pareigą atlyginti bendrovės nuostolius dėl susidariusio cinko trūkumo. Cinko trūkumas susidarė dėl tyčinių atsakovo veiksmų, nes jis, žinodamas apie realų cinko trūkumą, šį slėpė, inventorizacijai pateikdamas netikslius duomenis. Atsakovas taip pat pripažino, kad nurodė neteisingą cinkavimo vonios gylį, netinkamai apskaičiuodavo sunaudojamo cinko kiekį, neužtikrino tinkamos ir teisingos sunaudoto cinko apskaitos. Dėl šių priežasčių atsakovo teiginiai apie tariamai netyčinius jo veiksmus nepaneigia civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.
    4. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bendrovės patirtos žalos dydis buvo įrodinėjamas atliktos inventorizacijos dokumentais bei byloje atliktos ekspertizės rezultatais, kurių pagrindu ieškinio reikalavimas buvo patikslintas iki 261 379,58 Eur (149,98553 tonos cinko trūkumas). Taigi, teismas tinkamai įvertino abi atsakomybės taikymo sąlygas (atsakovo neteisėtus veiksmus ir bendrovei padarytą žalą) ir pagrįstai sprendė, kad žalą sukėlė neteisėti atsakovo veiksmai.

9Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

11Dėl bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, civilinės atsakomybės ir materialinės atsakomybės taikymo atvejų atribojimo

  1. Ieškovė kasaciniame skunde kelia teisės klausimą dėl bendrovės vadovo atsakomybės rūšies kvalifikavimo. Ieškovės teigimu, teismai atsakovo atsakomybės klausimą už fiduciarinių pareigų, pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą pažeidimą netinkamai sprendė vadovaudamiesi darbo teisės normoms, t. y. nepagrįstai taikė ne civilinę, o materialinę atsakomybę pagal darbo teisės normas.
  2. Civilinė atsakomybė grindžiama visiško žalos atlyginimo principu (CK 6.251 straipsnis), o materialinės atsakomybės pagal darbo teisę bendroji taisyklė yra tokia, kad ši atsakomybė yra ribota (DK 254 straipsnis, 2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, kad bendrovės vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė, kadangi bendrovės vadovas yra ir vienasmenis bendrovės valdymo organas, ir bendrovės darbuotojas (ABĮ 37 straipsnio 1, 4 dalys) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; ir kt.).
  4. Spręsdamas klausimą, kokia atsakomybės rūšis – materialinė ar civilinė – turėtų būti taikoma bendrovės vadovui, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vidiniuose santykiuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o išoriniuose – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). Kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos, veikdamas kaip jos valdymo organas išoriniuose santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo, kaip vadovo, pareigas vidiniuose santykiuose, dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad DK normos nereglamentuoja juridinio asmens valdymo organų veiklos, jų atsakomybės už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nes šie santykiai nepatenka tarp DK 1 straipsnyje nurodytų Darbo kodekso reglamentuojamų santykių. Dėl to negalima teigti, kad DK XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ normos reglamentuoja bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybę už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą išoriniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).
  5. Taigi, minėtoje ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovo atsakomybės skirstymo į civilinę ir materialinę esminis kriterijus buvo ne teisės normos, kurios pažeistos, bet vadovo veiklos adresatas: civilinės atsakomybės atveju pažeidimai kildavo iš vadovo santykių su trečiaisiais asmenimis, o materialinės atsakomybės atveju – iš vadovo veiklos, nukreiptos į įmonės vidų.
  6. Plėtodamas praktiką vadovo atsakomybės rūšių nustatymo srityje kasacinis teismas vėlesnėse (naujausiose) kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtose nutartyse išorinių santykių terminą vartoja apibrėžti vadovo veiksmams, kylantiems ne DK, o CK ir specialiųjų, juridinių asmenų veiklą reglamentuojančių, įstatymų reguliuojamų santykių pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016 37 punkte, 2017 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017 21 punkte konstatuota, kad, sprendžiant dėl konkrečiu atveju taikytinos bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis. Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Sprendžiant dėl bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšies, būtina nustatyti, kokias pareigas vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar darbuotojui nustatytas pareigas. Kai vadovas pažeidžia fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas arba specialiuosiuose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam taikoma civilinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 21 punkte nurodyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria reikšmingos informacijos ir pan., jis pažeidžia jam kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą pareigą, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.
  7. Taigi, esminiu vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimo kriterijumi naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomas ne vadovo veiklos adresatas, o pažeistų vadovo pareigų pobūdis, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas pasireiškia santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar bendrovės viduje.
  8. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsakovo, bendrovės vadovo, atsakomybę už netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą kvalifikavo kaip materialinę. Teismas sprendė, kad žala padaryta vidiniuose santykiuose, kuriuose, padarius žalą, taikoma materialinė atsakomybė. Vidiniais santykiais teismai pripažino santykius tarp bendrovės ir jos vadovo, kai nesudaromi sandoriai su trečiaisiais asmenimis, o išoriniais santykiais, kuriuose taikoma civilinė atsakomybė, pripažino bendrovės, atstovaujamos jos vadovo, sudaromus sandorius su trečiaisiais asmenimis. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės, kad atsakovas galimai netinkamai organizavo medžiagų pristatymą iš tiekėjų ar kito sandėlio ir nekontroliavo (netinkamai kontroliavo) vidinės įmonės resursų apskaitos, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad bendrovės kasdienės veiklos organizavimas yra vidinių santykių sritis, už šį pažeidimą taikoma materialinė atsakomybė, nes bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumas nepasireiškė sandorių su trečiaisiais asmenimis sudarymu.
  9. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas skirtumus tarp atsakomybės rūšių nustatė netinkamai, nes vadovo atsakomybės rūšį kvalifikavo tik pagal aplinkybę, ar vadovas sudarė sandorius trečiųjų asmenų atžvilgiu, o už neteisėtus veiksmus, bendrovės atžvilgiu pažeidus fiduciarines ir BAĮ 21 straipsnyje nurodytas pareigas, nepagrįstai taikė materialinę atsakomybę.
  10. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Ši norma aiškiai nustato, kad bendrovės vadovas turi fiduciarines pareigas bendrovei. Už šių pareigų pažeidimą vadovas atsako bendrovei pagal civilinės atsakomybės taisykles. Civilinė bendrovės vadovo atsakomybė kyla pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Taisyklė, kad bendrovės vadovas turi pareigas pačiai bendrovei, kaip savarankiškam teisės subjektui, įtvirtinta ir Akcinių bendrovių įstatyme, nes ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).
  11. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma kasacinio teismo praktikoje aiškinama kaip valdymo organo nario pareiga atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011, 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; kt.). Kadangi CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos yra specialios ir saisto tik juridinio asmens valdymo organo narį, o ne bet kurį darbuotoją, šių pareigų pažeidimas užtraukia vadovui ne materialinę, o civilinę atsakomybę.
  12. Kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad vadovui taikoma civilinė, o ne materialinė atsakomybė už netinkamus verslo sprendimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Tačiau verslo sprendimai turinio požiūriu neapsiriboja vien sandorių su trečiaisiais asmenimis sudarymu. Verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas nebuvo susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu, t. y. vadovas turėjo diskreciją priimti konkretų sprendimą ir tuo metu nebuvo žinoma, ar šis pasiteisins. Praktikoje galimi verslo sprendimai, kurie nėra sandoriai su trečiaisiais asmenimis, – pavyzdžiui, valdyba paprastai daro verslo sprendimus, bet be atskiro įgaliojimo nesudarinėja sandorių su trečiaisiais asmenimis, vienasmenis valdymo organas taip gali nuspręsti dėl verslo strategijos keitimo, prekių ir paslaugų kainodaros keitimo, prekių kokybės reikalavimų sumažinimo ir t. t., ir dėl šių sprendimų bendrovė gali patirti žalą. Todėl nepagrįsta vadovo civilinę atsakomybę taikyti tik už nepagrįstų verslo sandorių sudarymą su trečiaisiais asmenimis, o už žalingus bendrovei sprendimus taikyti materialinę atsakomybę pagal DK normas, nes abiem atvejais šie veiksmai patenka į verslo sprendimų kategoriją, jais pažeidžiamos tos pačios vadovo fiduciarinės pareigos ir padaroma žala bendrovei.
  13. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vadovas civiline tvarka atsako ne tik už nepagrįstus verslo sprendimus, bet ir už imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo organams, pažeidimą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kadangi šios pareigos kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (pvz., atvejai dėl civilinės deliktinės atsakomybės vadovui taikymo už įstatymuose nustatytų pareigų nevykdymą: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).
  14. Pažymėtina, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 patvirtinto Darbo kodekso 103 straipsnio 2, 3 dalyse, skirtingai nei iki tol galiojusio DK redakcijoje, yra tiesiogiai reglamentuojama juridinio asmens vadovo atsakomybė ir ji reglamentuojama taip: už savo, kaip darbuotojo, juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal darbo teisės normas ir darbo sutarties sąlygas (2 dalis); už dėl civilinių teisių ir pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal civilinės teisės normas (3 dalis). Šios teisės normos nėra taikomos nagrinėjamoje byloje, nes veiksmai, iš kurių kildinama žala, atlikti iki įstatymu Nr. XII-2603 patvirtinto Darbo kodekso įsigaliojimo.
  15. Plėtodama ir vienodindama kasacinio teismo praktiką išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendrovės vadovo teisinis statusas įgyjamas ABĮ nustatyto juridinio fakto pagrindu, konkrečiai, bendrovės valdybos (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų tarybos, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinio akcininkų susirinkimo) nutarimu, o ne vadovo ir bendrovės sudarytos darbo sutarties pagrindu, įstatymuose išimtinai vadovui nustatytos pareigos negali būti keičiamos darbo sutartimi, todėl už šių pareigų pažeidimą vadovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė.
  16. Bendrovės vadovui tenkančios civilinių įstatymų pareigos reglamentuojamos CK 2.87 straipsnyje, ABĮ 37 straipsnyje ir kitose šio įstatymo normose, ĮBĮ, BAĮ, taip pat detalizuojamos bendrovės įstatuose, vadovo pareiginiuose nuostatuose, kituose vidaus administravimą reglamentuojančiuose aktuose. ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, o 37 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais.
  17. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokias teisės aiškinimo taisykles: ar bendrovės vadovui taikytina civilinė ar materialinė pagal darbo teisės normas kylanti atsakomybė, nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, jam taikoma civilinė atsakomybė. Nustačius, kad vadovas bendrovei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, kartu nepažeisdamas savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą taikyti vadovui civilinę atsakomybę, tenka pareiga įrodyti, kad pažeista būtent įstatyme įtvirtinta vadovo pareiga, o ne darbuotojui DK numatytos pareigos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).
  18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinio reikalavimą priteisti padarytą žalą grindė atsakovo neteisėtais veiksmais pažeidus fiduciarines pareigas, klastojant finansinės apskaitos dokumentų duomenis. Byloje įrodžius pareigų, nustatytų CK 2.87 straipsnyje, BAĮ 21 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą, atsakovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė.

12Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos

  1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (bylos Nr. 33/03) išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
  2. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
  3. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 15 punktą), kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006).
  4. Ieškovė savo kasacinio skundo argumentus dėl to, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-625-687/2015. Ieškovės teigimu, nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse bendrovės vadovo atsakomybės klausimas dėl veiksmų, kurie buvo atlikti bendrovės vadovui veikiant tiek vidiniuose, tiek išoriniuose santykiuose, yra sprendžiamas pagal civilinės teisės nuostatas: civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 priimtoje nutartyje apskritai neužsimenama, kad bendrovės vadovo atsakomybės klausimas galėtų būti sprendžiamas pagal darbo teisės nuostatas, nors ieškinyje įvardyti neteisėti bendrovės vadovo veiksmai buvo susiję tiek su vidiniu bendrovės veiklos organizavimu, tiek su sandoriais, kuriuos bendrovė sudarė dėl paties bendrovės vadovo turto, tiek ir dėl kitų sandorių; civilinėje byloje Nr. 3K-3-625-687/2015 priimtoje nutartyje užsimenama apie galimybę taikyti civilinę atsakomybę juridinio asmens vadovo atžvilgiu ir dėl veiksmų, kurie susiję su juridinio asmens vidinės veiklos organizavimu.
  5. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės kasaciniame skunde nėra argumentuotai pagrįsta, jog jos nurodytos kasacinio teismo nutartys laikytinos turinčiomis precedento galią nagrinėjamoje byloje. Dėl to ieškovės kasacinio skundo teiginys, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, atmestinas kaip nepagrįstas.

13Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, kai žala kildinama iš jo veiksmų

  1. Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).
  2. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  4. Ieškinys atlyginti žalą taikant civilinę atsakomybę bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis.
  5. Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui.

14Dėl bendrovės vadovo atsakomybės už neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą bendrovės turtą

  1. Viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti bendrovės turto apskaitą (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Už šios pareigos nevykdymą vadovui taikytina ne materialinė, o civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 23 punktas).
  2. BAĮ 4 straipsnis nustato reikalavimus ūkio subjektams tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Be to, juridinio asmens vadovas atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, ir t. t. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 64 punktas).
  3. Kasacinis teismas byloje dėl bendrovei vadovavusių asmenų atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą turtą yra nurodęs, kad ši vadovo pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų ABĮ ir BAĮ nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  4. Kasacinis teismas yra išskyręs dvi valdymo organų narių fiduciarinių pareigų grupes: bendrovės vadovo rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys), ir dėl jų plačiau pasisakęs. Sprendžiant ginčą dėl bendrovės vadovo atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą bendrovės turtą yra reikšminga nustatyti, ar vadovas laikėsi rūpestingumo pareigos.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą; vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006; 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016, 33 punktas).
  6. Nustatant, ar bendrovės vadovas pažeidė rūpestingumo pareigą, Lietuvos teismų praktikoje taikomas objektyvaus elgesio standartas, kuris reiškia, kad vadovas savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Tai, ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią rūpestingumo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  7. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  8. Kasaciniuose skunduose tiek ieškovė, tiek atsakovas kelia žalos dėl atsiradusio bendrovės turto (cinko) trūkumo nustatymo klausimą: ieškovės teigimu, cinko trūkumas susidarė jo naudojimo tinkamai neapskaitant bendrovės dokumentuose, neužtikrinus tinkamo sutarčių dėl cinko įsigijimo vykdymo; atsakovo teigimu, viršytas cinko kiekis buvo sunaudotas atsakovo vadovaujamos bendrovės gamybos procese.
  9. Ieškovė, reiškianti atsakovui reikalavimą atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo vadovavimo bendrovei, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai).
  10. Remiantis ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostata, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti pirminės apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. BAĮ 21 straipsnis nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, taip pat už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. UAB ,,Vakarų cinkas“ įstatų 4.3 punktu bendrovės vadovas įpareigotas veikti bendrovės naudai, neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi. UAB „Vakarų cinkas“ administracijos darbo reglamento 2.2.23 punkte nustatyta bendrovės direktoriaus pareiga tikrinti buhalterinę-finansinę apskaitą, bendrovės dokumentus.
  11. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai, be kita ko, pasireiškė pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą pažeidimu, nes cinkas buvo nurašomas pagal ieškovės patvirtintus normatyvus, kurie buvo per maži, – realiai buvo sunaudojama daugiau cinko, negu buvo nurašoma, cinkavimo detalės nebuvo sveriamos, normatyvo trūkumą atsakovas žinojo, toleravo ir nesiėmė priemonių jam pakeisti.
  12. Pažymėtina, kad netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, dėl kurio kyla žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, 23 punktas).
  13. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė savarankiškos buhalterinės apskaitos netvarkė, tai 2010 m. sausio 4 d. sutartimi buvo pavesta atlikti UAB ,,Vakarų apskaitos grupė“, tačiau buhalterinė apskaita, taip pat gauto ir sunaudoto cinko apskaita ją tvarkančioje įmonėje buvo vykdoma atsakovo pateiktų pirminių dokumentų (sąskaitų faktūrų, cinko nurašymo aktų) pagrindu, atsakovas buvo atsakingas už pirminių buhalterinių dokumentų apie gautą ir sunaudotą cinką pateikimą UAB ,,Vakarų apskaitos grupė“, dėl tokių teikiamų dokumentų turinio tikrumo ir kontrolės atsakomybė tenka taip pat atsakovui.
  14. Ieškovė cinko 149,98553 tonos trūkumą ir patirtos žalos dydį įrodinėjo, be kita ko, remdamasi atliktos inventorizacijos dokumentais (atlikus 2013 m. birželio 7 d. cinko likučio gamybinėse patalpose, esančiose Vilniuje, patikrinimą, kurio metu nustatytas cinko trūkumas), atsakovo 2013 m. birželio 20 d. paaiškinamuoju raštu, byloje atliktos teismo ekspertizės akto išvadomis.
  15. Įvertinus bylos faktinius duomenis apie ieškovės įrodinėto cinko trūkumo, taigi ir žalos, atsiradimo priežastis, cinko trūkumas gali būti suskirstytas į dvi grupes: 1) 68 tonų cinko trūkumas (toks kiekis įvardytas ieškovės)); 2) likutis (149,98553 tonos minus 68 tonos) – 81,98553 tonos cinko trūkumas.
  16. Dėl antrosios iš nurodytų grupių – 81,98553 tonos cinko trūkumo – pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog pas ieškovę gamybos procese sunaudotas cinko kiekis buvo į apskaitą įtraukiamas ir nurašomas ne pagal faktinį jo sunaudojimą, o pagal atsakovo patvirtintus normatyvus, kurie buvo nustatomi suderinus su patronuojančiosios bendrovės AB Vakarų laivų gamyklos ekonomikos padaliniais bei vadovybe. Taip pat nustatyta, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovas, teikė pasiūlymą atlikti sunaudojamo cinko kiekio faktinius matavimus, tačiau šis pasiūlymas nebuvo įgyvendintas, nes jam nereiškė pritarimo bendrovės akcininkė. Ieškovė, įrodinėdama šį cinko trūkumą, taigi ir padarytą žalą, rėmėsi apskaitos duomenimis, atspindinčiais ne faktinį, o normatyvinį cinko sunaudojimą gamybos procese. Atsakovas savo atsikirtimus nuosekliai grindė aplinkybe, kad šis cinkas buvo sunaudotas jo vadovaujamos bendrovės gamybos procese. Nustačius šios atsakovo nurodytos aplinkybės buvimą, būtų pagrindas konstatuoti ieškinio pagrindo aptariamoje dalyje nepagrįstumą. Byloje nėra duomenų, kad viršijantis normatyvų dydžius cinko kiekis buvo panaudotas ne gamybos procese. Teismo ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad cinko trūkumas galėjo susidaryti, be kita ko, dėl sumažintų cinko nurašymo normatyvų, t. y. faktinis cinko sunaudojimas gamybos procese galėjo viršyti normatyvus; realiai nėra galimybės nustatyti, ar 2009–2013 metais pagrįstai buvo apskaičiuojama, kiek sunaudoto cinko nurašyti, nes nėra duomenų, kokiu cinko storio sluoksniu buvo dengiamos metalo konstrukcijos (detalės). Bylos duomenimis, nucinkuotos detalės nebuvo sveriamos, cinko sunaudojimo normatyvai vykdant užsakymus visiems užsakovams nebuvo vienodi, pateiktuose apskaitos dokumentuose nebuvo rodoma, kokio storio cinko sluoksniu buvo padengiamos visos metalo konstrukcijos. Atsakovui savo atsikirtimus grindžiant aplinkybe, kad šis cinkas buvo sunaudotas jo vadovaujamos bendrovės gamybos procese, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, teko atsakovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos (ne)buvimas, turint omenyje civiliniame procese keliamus reikalavimus dėl įrodymų sąsajumo ir pakankamumo, galėtų būti įrodytas faktiniais duomenimis apie šiai bylai išspręsti reikšmingu laikotarpiu gamybos procese pas ieškovę faktiškai sunaudotą cinko kiekį. Tačiau tokie duomenys neegzistuoja ir negali būti byloje pateikti dėl nuo ieškovės akcininkės valios ir ieškovės priklausančių priežasčių (gamyboje sunaudoto cinko apskaita buvo vykdoma pagal nurašymo normatyvus). Taip yra eliminuota atsakovo galimybė įrodyti aplinkybę, kuria jis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, kad šis cinkas buvo sunaudotas jo vadovaujamos bendrovės gamybos procese. Atsakovui neturint galimybės jos įrodyti dėl nuo ieškovės akcininkės valios ir ieškovės priklausančių priežasčių, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas šiuo aspektu neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos, ir konstatuoti, jog yra neįrodyta aplinkybė dėl šio cinko sunaudojimo ieškovės gamybos procese ir kad tokios aplinkybės neįrodymo neigiamas teisines pasekmes turi prisiimti atsakovas. Tokiu atveju neigiamos teisinės pasekmės tenka ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovo galimybės įrodyti aptariamą šio nurodytą atsikirtimų pagrindą ir nepagrįstai jį atmetė kaip neįrodytą. Atsižvelgiant į tai ir į aplinkybę, kad faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo padaryti pagrįstą išvadą dėl aptariamo cinko kiekio sunaudojimo ar nesunaudojimo ieškovės gamybos procese, darytina išvada, jog ieškovė šioje dalyje neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos įrodyti padarytą žalą (CPK 12, 178 straipsniai). Aptariamoje dalyje ieškovei neįrodžius padarytos žalos, jos reikalavimo dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo už aptariamą 81,98553 tonos cinko trūkumą turėjo būti atmesta. Apeliacinės instancijos teismas, aptariamoje dalyje konstatuodamas, kad žalos padarymas yra įrodytas, ir taikydamas atsakovui atsakomybę, netinkamai taikė teisės normas. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje iš atsakovo priteista ieškovei žalos atlyginimas už 81,98553 tonos cinko trūkumą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis.
  17. Dėl pirmosios iš nurodytų grupių pažymėtina, kad atsakovas 2013 m. birželio 20 d. paaiškinamajame rašte nurodė, jog: jo vadovaujamos bendrovės nusipirktas cinkas 2008–2009 m. vasario mėnesio laikotarpiu buvo laikomas UAB „Vakarų metalas“ patalpose; 2009 m. kovo mėnesį pervežus cinką į ieškovės sandėlį buvo nustatyta, kad trūksta apie 68 tonų cinko; jis nusprendė trūkumo klausimo neviešinti, o trūkumą panaikinti gamybos procese; 2012 m. pradžioje išsiaiškino, kad trūkumas nelabai mažėja; per inventorizacijas pateikdavo netikslius duomenis. Šis rašytinis įrodymas ir jame užfiksuoti faktiniai duomenys nėra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais ir, įvertinus byloje surinktų įrodymų viseto kontekste, reiškia atsakovo pripažinimą fakto dėl realaus apie 68 tonų cinko trūkumo, kuris iš viso nebuvo panaudotas atsakovo vadovaujamos bendrovės gamybos procese. Atsakovo kasacinio skundo teiginys, kad šis cinkas buvo sunaudotas jo vadovaujamos bendrovės gamybos procese, vertintinas kaip nepagrįstas, neatitinkantis faktinių bylos duomenų. Bylos duomenimis, atsakovas aptariamo trūkumo nefiksavo, jį nuslėpė teikdamas duomenis ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei, nepranešė apie jį ieškovės akcininkei, neinicijavo tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino atskirai šio epizodo dėl 68 tonų cinko trūkumo, jo aspektu nenustatė reikšmingų aplinkybių ir visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų įstatyme nustatytų sąlygų, nevertino galimų variantų dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, nepagrįstai sprendė atsakovui taikyti materialinę, o ne civilinę atsakomybę (nutarties 33 punktas). Netinkamas teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje iš atsakovo priteista ieškovei žalos atlyginimas už 68 tonų cinko trūkumą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
  18. Naikinant nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, taip pat naikintina ir jo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Dalį bylos perdavus apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šiam teismui paliekama išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais ir 362 straipsniu,

Nutarė

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti.

18Palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo už 81,98553 tonos cinko trūkumą.

19Kitą bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai